K. B. pagal BK 182 str. 2 d., 180 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-22/2012

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00051-2008-0

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.5.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

nuteistojo gynėjui advokatui Algiui Tursui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalies ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalies, kuria K. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. gegužės 11 d. nusikalstama veika).

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu K. B. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2002 m. gegužės 10 d. nusikalstama veika), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 130 MGL (16 250 Lt) dydžio bauda, pagal BK 180 straipsnio (klaidingai nurodant 180 straipsnį) 2 dalį (2004 m. gegužės 11 d. nusikalstama veika), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 130 MGL (16 250 Lt) dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – 200 MGL (25 000 Lt) dydžio bauda.

Baudžiamosios bylos dalis, kuria K. B. kaltinamas padaręs dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Civiliniam ieškovui G. B. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartimi taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas K. B. nuosavybės teise priklausančiam turtui paliktas iki civilinio ieškinio išnagrinėjimo civilinio proceso tvarka.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 28 d. nuosprendžiu pakeista Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalis dėl K. B. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir nustatyta, kad K. B. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. gegužės 11 d. apgaule įgyto UAB „R.“ 100 000 Lt vertės turto).

Panaikinta Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalis, kuria K. B. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir pagal šį Baudžiamojo kodekso straipsnį jis išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, K. B. dalinio sudėjimo būdu subendrintos bausmės, paskirtos už du nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir galutinė bausmė paskirta 180 MGL (22 500 Lt) dydžio bauda.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. B. apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartimi panaikinta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 28 d. nuosprendžio dalis:

1) kuria palikta galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalis dėl K. B. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei pakeista nuosprendžio dalis dėl pripažinimo kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir kuria K. B. paskirta subendrinta bausmė už dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje;

2) kuria atmestas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. B. apeliacinis skundas.

Byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 11 d. nuosprendžiu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. B. apeliacinis skundas atmestas, o nuteistojo K. B. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, panaikinta Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalis:

1) kuria K. B. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2002 m. gegužės 10 d. nusikalstama veika), ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – K. B. pagal šį kaltinimą išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių;

2) kuria, remiantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, K. B. paskirtos bausmės už du nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – 200 MGL (25 000 Lt) dydžio bauda;

3) kuria civiliniam ieškovui G. B. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka ir civilinio ieškovo G. B. civilinis ieškinys atmestas;

4) kuria paliktas iki civilinio ieškinio išnagrinėjimo civilinio proceso tvarka Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartimi paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į K. B. nuosavybės teise priklausantį turtą.

Nustatyta, kad Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu K. B. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. gegužės 11 d. nusikalstama veika) ir palikta jam ta pati bausmė – 130 MGL (16 250 Lt) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Klimavičiaus pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

K. B. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, pateikė S. P. netikro 2002 m. gegužės 10 d. UAB „R.“ akcininkų įgaliojimo Nr. 12, suteikiančio jam teisę pasirašyti visus dokumentus ir atlikti visus veiksmus, susijusius su 2002 m. gegužės 10 d. trišalės sutarties (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) tarp UAB „R.“, UAB „Šiaulių banko lizingas“ ir S. P. užbaigimu, kopiją, ir taip įtikino, kad turi teisę veikti UAB „R.“ vardu ir teisę priimti bendrovei priklausančias pinigines lėšas. Dėl to S. P., būdamas suklaidintas, perdavė, o K. B. paėmė iš jo 100 000 Lt grynųjų pinigų, skirtų UAB „R.“ nuostoliams, atsiradusiems dėl 2002 m. gegužės 10 d. sutarties (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), padengti, ir kaip įrodymą, patvirtinantį, kad S. P. su UAB „R.“ atsiskaitė, pateikė pastarajam netikrą 2004 m. gegužės 11 d. pakvitavimą, tačiau pinigų į UAB „R.“ kasą ar sąskaitą neįnešė, taip apgaule įgijo didelės vertės svetimą, UAB „R.“ priklausantį, turtą – 100 000 Lt grynųjų pinigų.

Nuteistasis K. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalį, kuria palikta galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. gegužės 11 d. nusikalstama veika), ir jį išteisinti. Kasatorius nurodo, kad netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas (BK 182 straipsnis), padaryta esminių Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų: nusikalstamos veikos aprašymas neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, išsamiai neišnagrinėtos visos reikšmingos bylos aplinkybės, netinkamai ištirti ir įvertinti įrodymai, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnis).

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas rėmėsi prieštaringais liudytojų S. P. ir A. K. (A. K.) parodymais. Kasatorius pažymi, kad A. K. parodymai prieštarauja S. P. ir jo, K. B., duotiems parodymams. A. K. teigė, kad jis nedėjo antspaudo ant pakvitavimo, tačiau tai prieštarauja S. P. parodymams, kad „antspaudą padėjo A. K.“. Nuosprendyje nurodyta, kad, remiantis A. K. parodymais, jis niekada nebuvo UAB „R.“ atstovas, neturėjo jokių santykių su bendrove, neėmė S. P. paliktų pinigų, nestebėjo jų perdavimo. Tačiau šie A. K. parodymai prieštarauja jo paties parodymams, jog UAB „R.“ dokumentai iki 2003 m. buvo saugojami UAB „A.“, kurios vadovu buvo jis pats, kad 2004 m. gegužės 11 d. susitikimo metu jis buvo UAB „A.“ biuro patalpoje kartu su K. B. ir S. P. Kasatoriaus manymu, A. K. parodymai buvo prieštaringi, todėl teismai juos turėjo vertinti kaip nepatikimus.

Kasatorius nurodo, kad pakvitavimas nėra juridinis dokumentas, patvirtinantis, jog S. P. atsiskaitė su UAB „R.“, jame nenurodyta, jog pinigus gavo K. B. Toks dokumentas pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą gali būti tik kasos pajamų orderis. Byloje nustatyta, kad 2004 m. gegužės 11 d. kasos pajamų orderį Nr. 00021, pagal kurį 100 000 Lt buvo užpajamuota įmonės kasoje, išrašė A. K., o pasirašė tyrimo nenustatytas asmuo, t. y. ne K. B. Iš A. K. parodymų matyti, kad S. P. 100 000 Lt sumokėjo UAB „R.“ atstovui. S. P. parodymai, kad jis 100 000 Lt padėjo ant stalo, jam būnant kambaryje pinigų niekas neėmė, pasiėmęs dokumentus jis su K. B. išėjo parūkyti ir atgal negrįžo, kasatoriaus manymu, patvirtina, kad jis, K. B., pinigų neėmė, o juos galėjo paimti kitas žmogus, buvęs patalpoje arba įėjęs į ją, kai jis su S. P. paliko patalpą.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai nenustatė, kokiais konkrečiais veiksmais jis įgijo UAB „R.“ priklausiančius 100 000 Lt (ar pinigus paėmė iš S. P., ar nuo stalo UAB „A.“ biure, ar kitaip), nenurodė, kokie konkretūs nuostoliai sudaro šią sumą, ar jie realūs, t. y. iš esmės nenustatė sukčiavimo dalyko. Vilniaus apygardos teismas nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutarties, kurioje nurodyta, kad inkriminuojant BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nenustatytas sukčiavimo dalykas, taip pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalį.

Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus; taip pat svarbu įrodyti kaltininko tyčią neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą; būtina įrodyti ne tik patį apgaulės faktą, bet ir jos suvokimą. Nuteistojo nuomone, teismai nepagrįstai nustatė, kad jis panaudojo apgaulę prieš S. P. (šis teigė, kad niekas jo neapgaudinėjo, 100 000 Lt skolą UAB „R.“ už teisių perdavimą pagal lizingo sutartį paliko ant stalo A. K. biure). Be to, nors apygardos teismas konstatavo, kad K. B. apgavo S. P., akivaizdu, jog apgaule buvo įgytos ne pastarojo, o UAB „R.“ piniginės lėšos, tačiau byloje nenustatyta, kad jis apgavo būtent UAB „R.“ atstovus.

Kasatorius nurodo, kad apygardos teismo teiginys, jog „nors S. P. ir prašė, tačiau nei apeliantas, nei A. K. neišrašė kasos pajamų orderio“, prieštarauja pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytoms aplinkybėms, kad A. K. išrašė 2004 m. gegužės 11 d. kasos pajamų orderį Nr. 00021, pagal kurį 100 000 Lt buvo įtraukti į apskaitą UAB „R.“ kasoje. Jis, K. B., neprašė išrašyti orderio, o patikėjo A. K., kad UAB „R.“ akcijos parduotos A. T., šiam perduoti ir dokumentai; kasatorius taip pat buvo įsitikinęs, kad ir pinigai buvo perduoti A. T. Kasatorius pabrėžia, kad A. K. teigė uždėjęs antspaudą ant pakvitavimo, išrašė kasos pajamų orderį ir įtraukė pinigus į apskaitą. Šie A. K. veiksmai, kasatoriaus manymu, parodo, kad jis dėl vienų ar kitų priežasčių buvo suinteresuotas vienas ar su A. T. pasivadinusiu asmeniu paimti pinigus.

Kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnį, nes: netyrė A. K. parodymų, duotų 2007 m. spalio 16 d. (jis aiškino, kad dokumentus perdavė A. T.; analogiškus parodymus jis davė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme); nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, kad jo kaltė grindžiama prielaida, jog niekas kitas be jo negalėjo pasisavinti 100 000 Lt, kad byloje nepaneigta, jog pinigus paėmė A. K. arba kiti UAB „A.“ biure buvę asmenys (A. K. parodė, kad pinigų perdavimo momentu 2004 m. gegužės 11 d. biure buvo daug žmonių, turėjusių galimybę pasisavinti UAB „R.“ pinigus).

Apibendrindamas nuteistasis nurodo, kad pagal nekaltumo prezumpcijos principą visos abejonės, jei jų nepavyksta pašalinti, turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (kasacinė nutartis Nr. 2K-474/2010). Byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo kaltę, panaudojus apgaulę prieš S. P., pasisavinus UAB „R.“ priklausiančius 100 000 Lt, teismams nepavyko pašalinti visų abejonių, todėl jis turi būti išteisintas.

Nuteistojo K. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai nenustatė, kokiais konkrečiais veiksmais jis įgijo UAB „R.“ priklausiančius 100 000 Lt, nenurodė, kokie konkretūs nuostoliai sudaro šią sumą, nepagrįstai konstatavo, kad jis panaudojo apgaulę prieš S. P.

Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti, prieštaraujantys bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.

Byloje surinktais, teismų išsamiai bei nešališkai ištirtais ir įvertintais įrodymais pagrįstai nustatyta, kad 2004 m. gegužės 11 d. K. B. apgaule įgijo didelės vertės svetimą – UAB „R.“ priklausantį turtą – 100 000 Lt. Sukčiavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma nuteistojo veikoje nustatyta teismų tinkamai įvertintais įrodymais (S. P., A. K., iš dalies K. B. parodymais, rašytiniais bylos įrodymais).

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Objektyvieji sukčiavimo požymiai reiškiasi apgaulės panaudojimu bei alternatyviais veiksmais – savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės išvengimu ar turtinės prievolės panaikinimu. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, taip pat teisės disponuoti turtu, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinė nutartis 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Paprastai suklaidinama pateikiant suklastotus dokumentus, liudijančius teisę į turtą, arba tikri kaltininko ketinimai maskuojami suklaidinant dėl esminių sutarties aplinkybių ar asmens identifikacinių duomenų, siekiant apsunkinti sutarties vykdymą ar asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2001 m. gruodžio 5 d. UAB „R.“ ir UAB „Šiaulių banko lizingas“ sudarė lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl poilsiavietės Neringoje, (duomenys neskelbtini), perdavimo bendrovei „R.“ išperkamosios nuomos pagrindu už 170 000 Lt. UAB „R.“, vykdydama 2001 m. gruodžio 5 d. lizingo sutartį, sumokėjo UAB „Šiaulių banko lizingas“, kuriai priklausė nuosavybės teisės į poilsiavietę, ne visą 170 000 Lt sumą, o tik 94 813,65 Lt. 2002 m. gegužės 10 d. trišalėje sutartyje, sudarytoje tarp UAB „R.“, UAB „Šiaulių banko lizingas“ ir S. P., UAB „R.“ sutinkant, UAB „Šiaulių banko lizingas“ perdavė visas prievoles, įsipareigojimus ir teises pagal 2001 m. gruodžio 5 d. lizingo sutartį, o S. P. priėmė visas 85 647,52 Lt prievoles, įsipareigojimus ir teises pagal šią sutartį. Pagal 2002 m. gegužės 17 d. turto perdavimo–priėmimo aktą UAB „Šiaulių banko lizingas“ patvirtino, kad neturi jokių pretenzijų S. P., nes šis visiškai įvykdė 2001 m. gruodžio 5 d. lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas (sumokėjo likusius nesumokėtus 85 647,52 Lt), taip perleido S. P. nuosavybės teisę į turtą – poilsio namelį. Pažymėtina, kad sudarius 2002 m. gegužės 10 d. trišalę sutartį, bendrovė „R.“ turėjo teisę reikalauti iš S. P. grąžinti jos vykdant 2001 m. gruodžio 5 d. lizingo sutartį sumokėtą pinigų sumą – 94 813,65 Lt. Taigi ši teisė priklausė UAB „R.“, bet ne K. B.

Teismai nustatė, kad K. B., būdamas nuo 2002 m. balandžio 19 d. atleistas iš UAB „R.“ direktoriaus pareigų ir neturėdamas teisių jai atstovauti sudarant sandorius bendrovės vardu, nepranešė S. P., kad neturi teisės atstovauti UAB „R.“, nurodė 2004 m. gegužės 11 d. atvykti į susitikimą su juo UAB „A.“ biuro patalpose, elgėsi kaip UAB „R.“ atstovas, pateikė 2002 m. gegužės 10 d. UAB „R.“ akcininkų susirinkimo įgaliojimą Nr. 12. K. B. pateikė S. P. objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip jį suklaidino, nes tokie jo veiksmai turėjo lemiamos įtakos S. P. apsisprendimui perduoti K. B., kaip teisėtam UAB „R.“ atstovui, 100 000 Lt, kurie buvo skirti UAB „R.“ mokėjimams bendrovei „Šiaulių banko lizingas“ už poilsio namelį padengti. Taigi teismų sprendimuose objektyvusis sukčiavimo požymis – apgaulės panaudojimas – konstatuotas pagrįstai.

Teismai nustatė, kad S. P., būdamas suklaidintas, perdavė, o K. B. paėmė iš jo 100 000 Lt grynųjų pinigų, taip įgijo svetimą – UAB „R.“ priklausantį turtą. Taigi objektyvusis požymis – nusikalstama veika – reiškėsi neteisėtu ir neatlygintinu svetimo turto (piniginių lėšų) įgijimu savo naudai. Teismas motyvuotai atmetė K. B. teiginį, kad jis nepaėmė 100 000 Lt, o paliko UAB „A.“ (ši bendrovė tvarkė UAB „R.“ buhalterinę apskaitą iki 2003 m.) biure. K. B. pripažino, kad jis pasirašė 2004 m. gegužės 11 d. pakvitavimą (kurį atspausdino UAB „A.“ direktorius A. K.), kuriame buvo nurodyta, kad K. B., veikiantis pagal 2002 m. gegužės 10 d. UAB „R.“ akcininkų susirinkimo įgaliojimą Nr. 12, duoda šį pakvitavimą, jog S. P. sumokėjo 100 000 Lt ir visiškai padengė nuostolius, kuriuos patyrė UAB „R.“ 2002 m. gegužės 10 d. sutartimi perleisdama S. P. visas prievoles, įsipareigojimus ir teises, kylančias iš UAB „Šiaulių banko lizingas“ lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini). Ant šio pakvitavimo buvo uždėtas UAB „R.“ antspaudas. A. K. patvirtino, kad 2004 m. gegužės 11 d. susitikimo metu UAB „A.“ patalpoje buvo tik jis, K. B. ir S. P., kuris sumokėjo pinigus UAB „R.“ atstovui. S. P. perduoti K. B. 100 000 Lt į bendrovės sąskaitą (kasą) nebuvo įnešti.

Neabejotinai nustatytas ir nusikaltimo dalykas – svetimas, UAB „R.“ priklausantis, turtas (piniginės lėšos). Turtas yra svetimas, kai jis nepriklauso nuosavybės teise. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojui ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Pagal nustatytas aplinkybes K. B. neturėjo jokių objektyvia teise paremtų turtinių teisių ar turtinių reikalavimų į bendrovei „R.“ S. P. sumokėtus 100 000 Lt.

Subjektyvusis sukčiavimo požymis – kaltė – reiškiasi tiesiogine tyčia. Pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir nustatomas tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir pan. Iš teismų sprendimuose ištirtų ir įvertintų konkrečių K. B. veiksmų akivaizdu, kad jis suvokė, jog apgaudinėja asmenį, kurio žinioje buvo UAB „R.“ turtas, pranešdamas S. P. neteisingus duomenis bei nutylėdamas esmines aplinkybes, numatė, kad taip veikdamas jis įgys svetimą turtą ir tokių padarinių norėjo.

Nustačius, kad K. B. tyčia savo naudai įgijo svetimą, UAB „R.“ priklausantį, turtą – 100 000 Lt, kuris, remiantis BK 190 straipsniu (2003 m. liepos 4 d. redakcija), viršijo 250 MGL dydžio sumą, todėl tokie veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija).

Dėl BPK 320 straipsnio, 386 straipsnio 2 dalies nuostatų

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnį, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde: netyrė A. K. parodymų, duotų 2007 m. spalio 16 d. (pastarasis aiškino, kad dokumentus perdavė A. T.; analogiškus parodymus jis davė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme); nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų dėl jo kaltės pagrindimo prielaida, byloje nepaneigta versija, jog pinigus paėmė A. K. arba kiti UAB „A.“ biure buvę asmenys.

Šis kasatoriaus argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, prieštaraujantis apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo turiniui.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pagal teismų praktiką baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Tik nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas neišnagrinėtas, ir tai yra BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas.

Apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, nes patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma skunde. Teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į visus esminius apelianto skundo argumentus dėl skundžiamos nusikalstamos veikos, nurodydamas, kodėl šie atmetami. Apygardos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, dar kartą apklausęs nuteistąjį K. B., nukentėjusįjį G. B., liudytojus J. B., A. K. ir S. P., byloje esantiems įrodymams patikrinti perskaitęs ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui duotus A. K. parodymus, savo sprendime išanalizavo byloje ištirtus (taip pat ir kasatoriaus minimus) įrodymus, taip patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad įrodymų vertinimas atitinka įstatymų reikalavimus, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl K. B. kaltės padarius 2004 m. gegužės 11 d. nusikalstamą veiką atitinka bylos aplinkybes. Remiantis kasatoriaus nurodytais argumentais nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo K. B. apeliacinį skundą, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Atmestinas ir kasatoriaus teiginys, kad Vilniaus apygardos teismas nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutarties, kurioje nurodyta, kad inkriminuojant BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nenustatytas sukčiavimo dalykas, ir taip pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nusikalstamos veikos dalykas nustatytas, jis yra akivaizdus – neteisėtai ir neatlygintai užvaldytas svetimas UAB „R.“ priklausantis turtas (100 000 Lt).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo K. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Alvydas Pikelis

Antanas Klimavičius