D. G. pagal BK 260 str., 261 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-18/2012

Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00109-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23.2;

1.2.23.4;

2.1.7.4 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 21 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžių.

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu D. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 261 straipsnį – laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams vienuolikai mėnesių.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti R. R. ir G. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nuosprendis, kuriuo, be kita ko, nuteistojo D. G. ir jo gynėjo advokato Ž. Rutkausko apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

D. G. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės 5 d., apie 1.30 val., prie namo Nr. 26A, esančio,,duomenys neskelbtini“, neteisėtai už 40 Lt G. K. pardavė apie 1 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), supakuotų į polietileninį paketėlį.

Be to, D. G. pagal BK 261 straipsnį nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės 5 d., 11.22 val., to paties namo kieme, žinodamas, kad R. R. (gimęs 1993 m. liepos 12 d.) yra nepilnametis, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, neatlygintinai perdavė nepilnamečiui R. R. keturis polietileninius paketėlius su 2,355 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių).

Kasaciniu skundu nuteistojo D. G. gynėjas prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą D. G. nutraukti. Kasatorius nurodo, kad teismų nuosprendžiai neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 2 straipsnio 3, 4 dalių, 260, 261 straipsnių) ir dėl padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, duomenų pripažinimą įrodymais bei nuosprendžio surašymą, pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

Anot kasatoriaus, D. G. nepagrįstai nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už narkotikų pardavimą G. K., nes jo kaltumas grindžiamas vien tik nenuosekliais, keletą kartų keistais nuteistojo G. K. parodymais. Daugiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad D. G. pardavė G. K. 1 g kanapių. Tokie G. K. parodymai, nepaisant jo aiškinimų apie tai, kad jis D. G. kaltinančius parodymus davė verčiamas policijos pareigūnų, apeliacinės instancijos teismo pripažinti patikimu įrodymu. Tačiau šių jo parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys: narkotinė medžiaga nesurasta, neaiškus nei jos grynasis kiekis, nei kokia tai buvo medžiaga, ar ji iš viso priskiriama prie narkotinių ar psichotropinių medžiagų, kurios įrašytos į Sveikatos apsaugos ministerijos sąrašus. Neatmestina, kad G. K. iš D. G. įgijo pluoštinių kanapių, kurių laikymas po Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2008 m. liepos 11 d. priimtos nutarties dėl 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1782/2003 buvo dekriminalizuotas. Taigi, nesant jokių duomenų apie parduotų kanapių tipą ir jose esančios veikliosios medžiagos kiekį, nėra jokio pagrindo remtis vien tik kito kaltinamojo nepatikimais parodymais. Prielaidomis grįsdami D. G. kaltę, teismai pažeidė BPK 20, 305 straipsnių, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas. Be to, kaltinamasis aktas dėl šios kaltinimo dalies neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes jame netinkamai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, t. y. parduotas narkotinių medžiagų kiekis nurodytas apytiksliai (apie 1 g). Toks kaltinimas nekonkretus, nesuprantama jo apimtis, taip pažeista D. G. teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), suvaržyta jo teisė į gynybą.

Kasatorius taip pat nurodo, kad D. G. nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 261 straipsnį, nes nenustatytas jo dalyvavimas padarant šį nusikaltimą. D. G. kaltumas dėl šio nusikaltimo padarymo iš esmės grindžiamas vien prieštaringais nuteistojo R. R. parodymai, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys (narkotinių medžiagų perdavimo R. R. aplinkybių niekas nematė; kratos metu pas D. G. nerasta jokių narkotinių medžiagų; anksčiau už narkotinių medžiagų platinimą jis neteistas). Byloje nenustatyta, kur nusikaltimo padarymo metu buvo SIM kortelė, kurios telefono abonento Nr. + 370646 51852 (šiuo numeriu R. R. neva siuntė D. G. žinutes), kas ja naudojosi ir kieno telefone ji buvo. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šią aplinkybę, nurodė, kad neatmestina galimybė, jog D. G. šiuo telefonu disponavo. Tokia teismo išvada prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui, šiurkščiai pažeidžia kaltinamojo teises į gynybą (BPK 10 straipsnis). Teismui turėjo būti pateikti įrodymai, kas nusikaltimo padarymo metu naudojosi minėtu abonento numeriu. Apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės netyrė. Taip pat nepasisakė dėl skundo argumentų, kuriuose buvo keliamos abejonės R. R. parodymų patikimumu. Kasatorius nurodo, kad R. R. jaunas, neturintis gyvenimiškos patirties, kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu, todėl įtaką jo parodymų teisingumui galėjo daryti tiek policijos pareigūnai, tiek asmenys, iš kurių jis faktiškai ir buvo įgijęs narkotinių medžiagų ir, jų bijodamas, galėjo D. G. apkalbėti. Taip teismai padarė esminių BPK 20, 303, 305, 329 straipsnių nuostatų pažeidimų.

Be to, ši veika netinkamai kvalifikuota pagal BK 261 straipsnį, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad R. R. kanapes įgijo ne sau naudoti, o parduoti, t. y. platinti. Tokia veika turėjo būti vertinama kaip narkotikų platinimas (šias narkotines medžiagas R. R. pardavė pilnamečiam asmeniui), D. G. atlikti veiksmai laikomi kaip padėjimas padaryti nusikaltimą (suteikė nusikaltimo priemones). Be to, atsižvelgiant į tai, kad R. R. narkotines medžiagas pardavė NVIM dalyviui, D. G. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį, o paties R. R. – pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. G. veikė tiesiogine tyčia, pagrįsta prielaida, jog D. G. turėjo suprasti, kad R. R. yra nepilnametis. Kasatorius nurodo, kad veikos padarymo metu R. R. buvo beveik 17 metų, D. G. jį pažinojo tik iš matymo, R. R. aukštesnis ir stambesnis už D. G., be to, jis draugavo su G. K., kuris yra vyresnis už D. G.. Pats D. G. viso proceso metu tvirtino, jog buvo įsitikinęs, kad R. R. yra pilnametis. Taip teismai padarė esminių BPK 20, 305 straipsnių nuostatų pažeidimų.

Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismai plečiamai aiškino BK 261 straipsnį, todėl netinkamai jį taikė, nes D. G. nuteisė už narkotinių medžiagų platinimą vienam nepilnamečiui, kai lingvistine prasme baudžiamoji atsakomybė pagal BK 261 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai narkotinės ar psichotropinės medžiagos platinamos keliems nepilnamečiams, o ne vienam. Laikytina, kad dėl išplėsto baudžiamojo įstatymo aiškinimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs neteisingą teismų praktiką, pažeidžiančią Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnį, – niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais.

Kasacinis skundas atmestinas.

Didelė kasacinio skundo dalis susijusi su įrodymų ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo klausimais. Pažymėtina, kad kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 260 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasaciniame skunde ginčijamas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu nustatytos narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) pardavimo G. K. aplinkybės, teigiama, jog D. G. kaltumas dėl šios nusikalstamos veikos neįrodytas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą pagal kasacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti teismų atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl šios nusikalstamos veikos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. G. kaltumo pardavus G. K. apie 1 g kanapių yra pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, bet ne prielaidomis, kaip teigiama kasaciniame skunde. Pagrindiniu įrodymu teismas laikė G. K. parodymus, kad jis 2010 m. gegužės 5 d. naktį iš D. G. nupirko 1 g kanapių ir kaip visada už tokį kiekį sumokėjo 40 Lt, kad apskritai narkotinių medžiagų įsigydavo iš D. G., su kuriuo palaikė normalius, draugiškus santykius, taip pat žinojo, kad D. G. narkotinių medžiagų didesniais kiekiais įsigydavo Šiauliuose iš,,Direktoriaus“. D. G. telefone, paimtame kratos metu, rastas abonentas, pavadinimu,,Direktorius“, ant automobilyje rastų daiktų (metalinio geltonos spalvos vamzdelio ir geltonos spalvos plastikinio indelio) vidinių paviršių rasta amfetamino, metamfetamino ir MDMA pėdsakų. Teismas rėmėsi ir nuteistojo R. R. parodymais, kad jis pažinojo D. G., nes jis pats ir G. K. pirkdavo iš jo narkotikus, už gramą kanapių ar amfetamino mokėjo po 40 Lt; kad žinojo D. G. telefono numerį, skambindavo ir rašydavo jam žinutes, kai reikėdavo narkotikų sau vartoti ar draugams; kad 2010 m. gegužės 5 d. ryte pas G. K. bute rūkė kanapes. Teismo vertinimu, nors R. R. parodymai yra netiesioginis įrodymas, bet jie patvirtina nuteistojo G. K. parodymus, jog narkotikus jie įsigydavo tik iš D. G., kad 2010 m. gegužės 5 d. ryte pas G. K. bute rūkė kanapes. Pažymėtina, kad teisme D. G. teigė niekada nerūkęs kanapių, tačiau, atlikus tyrimą, jo šlapime rasta psichoaktyvioji medžiaga, kuri randama kanapėse. Kasaciniame skunde abejojama nuteistojo G. K. parodymų patikimumu, nes jie yra nenuoseklūs. Iš tiesų nuteistasis G. K. apeliacinės instancijos teisme paneigė, kad kanapes 2010 m. gegužės 5 d. pirko iš D. G., tačiau negalėjo įtikinamai ir logiškai paaiškinti, kodėl ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme davė D. G. kaltinančius parodymus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos G. K. parodymus, motyvuotai juos atmetė kaip prieštaraujančius kitiems byloje surinktiems duomenims.

Nors parduota narkotinė medžiaga nenustatyta, tačiau parduotų kanapių kiekis ir įsigijimo aplinkybės nustatytos iš G. K. ir R. R. parodymų, kurie, anot šių nuteistųjų, D. G. už 1 g kanapių visada mokėdavo po 40 Lt, taigi ir 2010 m. gegužės 5 d. G. K. buvo įsitikinęs, kad perka būtent 1 g kanapių, nes sumokėjo tą pačią kainą. Be to, G. K. parodė, jog parūkęs jautėsi apsvaigęs kaip nuo kanapių, tą poveikį jis gerai žino. Kaltinamojo D. G. teisės niekaip nebuvo pažeistos kaltinamajame akte parduotų kanapių kiekį nurodžius apytiksliai (apie 1 g), tai neturėjo jokios įtakos apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, taip pat niekaip nesuvaržė kaltinamojo teisės į gynybą, BPK 219 straipsnio nuostatos nepažeistos. Už narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą numatyta tik baudžiamoji atsakomybė ir šių medžiagų kiekis turi reikšmės tik veikos kvalifikavimui pagal atitinkamas BK 260 straipsnio dalis.

Taigi teismas kruopščiai ištyrė visus byloje esančius tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus, patvirtinančius D. G. kaltumą dėl apie 1 g kanapių pardavimo G. K. ir, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, tinkamai juos įvertino. Teisėjų kolegijai nuosprendyje išdėstytos išvados nekelia abejonių. Nepažeistos ir BPK 305 straipsnio nuostatos. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes D. G. nusikalstama veika (apie 1 g kanapių pardavimas G. K.) teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 261 straipsnio taikymo

Kasatorius nurodo, kad D. G. nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 261 straipsnį, nes jo kaltumas dėl šio nusikaltimo padarymo grindžiamas vien tik prieštaringais, taigi nepatikimais nuteistojo R. R. parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys. Šie argumentai nepagrįsti. R. R. parodymų patikimumas teismams abejonių nesukėlė, nes jie nuoseklūs ir neprieštaringi, savo parodymus jis patvirtino ir akistatos su G. K. metu. Kasacinio skundo argumentai šiuo klausimu pagrįsti samprotavimais. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisakė, kad nėra jokio pagrindo netikėti R. R. parodymais, juolab kad juos patvirtina kiti bylos duomenys – nuteistojo G. K., įslaptinto liudytojo Nr. 1 parodymai, SMS žinutės, specialisto išvada, kratos metu pas D. G. rastas mobiliojo ryšio telefonas, kuriame buvo naudojamas telefono abonento Nr. 8 646 51852. Šie duomenys įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų ir jų visumos pagrindu padarytos išsamiai motyvuotos išvados, kad D. G. perdavė nepilnamečiui R. R. 2,355 g kanapių.

Kasatorius pabrėžia aplinkybę, kad nenustatyta, kur (kokiame telefone) nusikaltimo padarymo metu buvo SIM kortelė, kurios abonento Nr. 8 646 51852, ir kas naudojosi šiuo numeriu. Ši aplinkybė nepaneigia nuteistojo D. G. kaltumo. Teismų nustatyta, kad šį telefono numerį turėjo tiek R. R., tiek G. K. ir juo skambindavo būtent D. G.. 2010 m. gegužės 5 d. R. R. šiuo numeriu siuntė žinutes būtent D. G. ir iš šio numerio gaudavo atsakymus, be to, pats D. G. atvežė susirašinėjimo metu sutartą kanapių kiekį R. R.. Pažymėtina, kad iki 2010 m. gegužės 2 d. šis abonento numeris buvo naudojamas mobiliojo ryšio telefone,,Vodafone 716“, kuris buvo rastas kratos metu pas D. G..

Kasatorius taip pat nepagrįstai nurodo, kad kratos pas D. G. metu nerasta jokių narkotinių medžiagų. Jau minėta, kad jų rasta ant iš automobilio paimtų daiktų vidinių paviršių. Be to, D. G. šlapime rasta psichoaktyvioji medžiaga, kuri randama kanapėse.

Kasatorius nurodo, kad D. G. veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 261 straipsnį, nes šis straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiams, o D. G. nuteistas už tai, kad perdavė narkotinių medžiagų vienam nepilnamečiui. Atsižvelgiant į tai, kad nepilnametis R. R. kanapes įgijo ne sau vartoti, o parduoti, ir pardavė jas NVIM dalyviui, D. G. veika, anot kasatoriaus, turi būti kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį. Šie argumentai atmestini.

BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą tokiomis medžiagomis platinimo tikslais, o BK 261 straipsnyje – už narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiams. Taigi BK 261 straipsnyje numatyta norma yra specialioji. Teismų praktikoje pripažįstama, kad už BK 261 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą yra baudžiamas asmuo, išplatinęs narkotines ar psichotropines medžiagas bent vienam nepilnamečiui (kasacinės nutartys Nr. 2K-191/2009; 2K-252/2010; 2K-395/2010), kaip ir buvo nustatyta nagrinėjamoje byloje. Kasatorius taip pat ginčija BK 261 straipsnio taikymą teigdamas, kad D. G. buvo įsitikinęs, jog R. R. yra pilnametis. Šis teiginys teismų argumentuotai paneigtas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog D. G., perduodamas R. R. narkotines medžiagas, žinojo ir suprato, kad šis yra nepilnametis. Nuteistasis R. R. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad D. G. buvo sakęs, jog yra moksleivis. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme D. G. patvirtino žinojęs, kad R. R. yra moksleivis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad D. G. padaryta nusikalstama veika, perduodant nepilnamečiui R. R. 2,355 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), tinkamai kvalifikuota pagal BK 261 straipsnį.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, atliko įrodymų tyrimą, apklausė G. K. ir D. G., savo nuosprendyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis dėl D. G. pripažįstamas teisingu (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 5 dalis). Kasacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia. Teisėjų kolegija laiko, kad šios teismų sprendimų dalys yra teisėtos ir pagrįstos, jų keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo D. G. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko kasacinį skundą.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Dalia Bajerčiūtė

Olegas Fedosiukas