Baudžiamoji byla Nr. 2K-1/2012
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.5;1.2.6.1;2.1.2.12; 2.1.7.4;2.3.2.2.16 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. vasario 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 6 d. nuosprendžių.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu G. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 150 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, galutinę subendrintą bausmę paskiriant laisvės atėmimą septyneriems metams, ją atliekant pataisos namuose.
Nukentėjusiajai I. K. iš G. K. priteista 799 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Iš G. K. valstybės naudai išieškota 89,50 Lt turėtų proceso išlaidų.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 6 d. nuosprendžiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria G. K. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 1 dalį ir ši bylos dalis nutraukta, nesant nukentėjusiosios skundo ar jos teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria G. K. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis - G. K. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat panaikintas bausmių, paskirtų pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį, subendrinimas su kitomis nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, prie bausmės, paskirtos pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, pridėjus dalį bausmės, paskirtos pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, G. K. paskirta galutinė subendrinta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teiginiai, kad G. K. prieš nukentėjusiosios valią sugirdė jai nenustatytos kilmės ir nenustatytą kiekį tablečių, nuo kurių nukentėjusiajai svaigo galva, ji prastai orientavosi aplinkoje, taip sukeldamas pavojų I. K. sveikatai ir gyvybei.
I. K. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas, o dėl neturtinės žalos sumažintas iki 5000 Lt. Iš G. K. asmens kratos metu paimti 5160 Lt grąžinti J. K.. Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. K. nuteistas už tai, kad:
2008 m. lapkričio 11 d., apie 00.30 val., Vilniuje, Naujininkų rajone esančiame miškelyje, automobilyje „VW Golf“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) neteisėtai, tyčia panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją I. K.: suduodamas rankomis du smūgius nukentėjusiajai I. K. į veidą ir nugarą, vieną smūgį alkūne į galvą, surakino antrankiais jai rankas už nugaros, siekdamas užkirsti kelią galimam nukentėjusiosios pabėgimui, išsuko automobilio durelių užrakinimo mygtukus ir gabeno nukentėjusiąją prieš jos valią į Panevėžį automobiliu „VW Golf“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kelionės metu rankomis ir kojomis mušė bei smaugė nukentėjusiąją, prieš nukentėjusiosios valią sugirdė jai nenustatytos kilmės ir nenustatytą kiekį tablečių, nuo kurių nukentėjusiajai svaigo galva, ji prastai orientavosi aplinkoje, taip sukeldamas pavojų I. K. sveikatai ir gyvybei; siekdamas užkirsti kelią pabėgti, pririšo nukentėjusiąją virve sau prie kojos, grasino nukentėjusiajai susidorojimu, jeigu ji bandytų pabėgti ar šauktis pagalbos, nuvežė nukentėjusiąją prieš jos valią į Panevėžį, kur nuo 2008 m. lapkričio 11 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo bei teismo metu nenustatytos valandos, iki 2008 m. lapkričio 11 d., 19 val., laikė ją uždarytą bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini); po to ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku nuvežė nukentėjusiąją į Panevėžio rajone, tiksliai ikiteisminio tyrimo bei teismo metu nenustatytą vietą, kurioje, išvilkęs nukentėjusiąją I. K. iš automobilio, tyčia mušė rankomis ir kojomis į veidą, šonus, nugarą ir galvos sritį, sulaužė dešinės pusės devintą šonkaulį, dešinį skruostikaulį, padarė poodines kraujosruvas įvairiose kūno vietose, t. y. padarė I. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą; po to nuvežė nukentėjusiąją į Panevėžio rajoną, (duomenys neskelbtini) kaimą, sodų bendriją „E“, kur uždarė ir paliko ją namelyje ant ratų „Adria“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame ji prabuvo iki 2008 m. lapkričio 15 d. 17 val., kai nukentėjusioji buvo rasta ir išlaisvinta policijos pareigūnų; tokiais veiksmais G. K. laikė nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas. Šiuos veiksmus pirmosios instancijos teismas kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 146 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptį.
Be to, G. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 150 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, tačiau šių veikų aplinkybės kasacine tvarka neskundžiamos.
Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir G. K. pagal BK 150 straipsnio 1 dalį baudžiamąją bylą nutraukė, nesant nukentėjusiosios skundo ar jos teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, be to, iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino teiginius, kad G. K. prieš nukentėjusiosios valią sugirdė jai nenustatytos kilmės ir nenustatytą kiekį tablečių, nuo kurių nukentėjusiajai svaigo galva, ji prastai orientavosi aplinkoje, taip sukeldamas pavojų I. K. sveikatai ir gyvybei. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal BK 150 straipsnio 1 dalį procesas pradedamas tik esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui ar prokuroro reikalavimui, tačiau byloje nėra nė vieno iš išvardytų pagrindų pradėti procesą, nesant nukentėjusiosios skundo byla pagal BK 150 straipsnio 1 dalį turi būti nutraukta. Dėl vagystės apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad vien daiktų radimas pas G. K. nesuteikia pagrindo išvadai apie šių daiktų vagystę. Iš bylos duomenų matyti, kad G. K. neatliko aktyvių veiksmų, kuriais jis būtų siekęs pasisavinti nukentėjusiosios daiktus, nes šie daiktai tiesiog buvo palikti automobilyje. Taigi, nesant subjektyviojo požymio – tyčios pasisavinti svetimą turtą, G. K. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisintas.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. K. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą dėl nuteisimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį nutraukti arba bylą dėl šių veikų perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal minėtus straipsnius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Kasatorius skunde pažymi, kad skundžia tik nuosprendžių dalis dėl jo nuteisimo.
Skunde teigiama, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, suvaržytos teisės teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, nagrinėjimo metu užduoti klausimus, duoti paaiškinimus apie tiriamas aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę dėl kitų bylos dalyvių prašymų, pateikti prašymus, dalyvauti pirmosios instancijos teisme baigiamosiose kalbose, sakyti paskutinį žodį. Taip pat buvo suvaržytos teisės, numatytos BPK 22 straipsnio 3 dalyje, 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse, pažeista BPK 6 straipsnio 3 dalis, 10 straipsnis, 11 straipsnio 2 dalis. Pasak nuteistojo, byla buvo nagrinėjama neišsamiai ir šališkai, nes neatskleista veika tokia, kokia buvo iš tikrųjų.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teisme teisėja R. Bilevičienė 2009 m. lapkričio 5 d. priėmė nutartį pašalinti kaltinamąjį iš posėdžio salės visam laikui, taip uždraudžiant jam teikti prašymus, dalyvauti įrodymų tyrime, neleidžiant duoti parodymų, užduoti klausimus nukentėjusiajai, liudytojams, dalyvauti kituose procesiniuose veiksmuose. Tokia nutartis, nuteistojo manymu, prieštarauja proporcingumo principui, pažeidžia BPK 246 straipsnio 1 dalį, suvaržo kaltinamojo teises, nurodytas BPK 22 straipsnio 3 dalyje, 7 straipsnio 1 ir 2 dalyje.
Nuteistojo manymu, tai, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, patvirtina tokie jo nurodomi faktai: 2009 m. balandžio 20 d. suimtajam G. K. areštinėje tyrėja įteikė naujus pranešimus apie įtarimą dėl BK 150 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio 2 dalies, 138 straipsnio 1 dalies ir pakeistą įtarimą dėl BK 146 straipsnio 2 dalies; 2009 m. balandžio 20 d. tyrėja suklastojo dokumentą įtariamojo apklausos protokole melagingai įrašydama į dokumentą, kad G. K. atsisako duoti bet kokius parodymus. Nuteistasis teigia neatsisakęs duoti parodymų ir paaiškinimų. Taip pat nuteistasis nurodo pateikęs daug įvairių prašymų (apklausti jį dėl bylos aplinkybių, pristatyti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nebaigti ikiteisminio tyrimo kol nebus apklaustas darant garso įrašą), tačiau 2009 m. balandžio 28 d. Panevėžio apygardos prokuroras priėmė nutarimą atmesti visus 29 jo prašymus ir 2009 m. balandžio 28 d. jo byla buvo perduota teismui su kaltinamuoju aktu. Tačiau jis atsakymą dėl prašymų netenkinimo gavo tik 2009 m. gegužės 4 d. Nuteistasis apskundė teismui šį sprendimą ir pateikė prašymą nenagrinėti jo bylos iki nebus išspręstas minėtas klausimas, tačiau 2009 m. gegužės 12 d. Panevėžio apylinkės teismo teisėja R. Bilevičienė priėmė nutartį nelaukiant ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimo dėl G. K. skundo perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, o dėl G. K. skundo nebuvo priimta jokio sprendimo. Panevėžio miesto apylinkės teisme nebuvo išspręsti G. K. 2009 m. birželio 22 d., 2009 m. liepos 23 d., 2009 m. rugsėjo 15 d., 2009 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. rugsėjo 23 d., 2009 m. lapkričio 5 d. prašymai, į juos neatsakyta. Atmetant jo prašymus buvo suvaržytos BPK 7 straipsnio 2 dalyje ir 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės teikti teisinančius įrodymus, taip pat teismas, nemotyvuotai atmesdamas įrodymus, pažeidė BPK 305 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 20 straipsnio 3 dalį, 5 dalį. Atmetant prašymus apklausti liudytojus ir nepridedant prie bylos pateiktų dokumentų buvo suvaržytos jo teisės.
Kasatorius teigia, kad 2008 m. lapkričio 20 d. posėdyje, neleidžiant toliau užduoti klausimų I. K., teisėjai G. Kazilionienei nutraukus klausimų uždavimą ir išėjus iš teismo posėdžių salės, buvo pažeista BPK 7 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnio 3 dalis. Teismo posėdžio sekretorė 2008 m. lapkričio 20 d. protokole užfiksavo, kad teisėja G. Kazilionienė nepaklausė proceso dalyvių, ar jie neturi klausimų, ir išeidama nepranešė, kad posėdis baigtas. 2008 m. lapkričio 20 d. nukentėjusiajai I. K. teisėja ir prokuroras uždavinėjo menamus klausimus, patarinėjo, kaip jai atsakyti, šališkai netikrinant įvykio aplinkybių. Teismo posėdis buvo vedamas neišsamiai, neužtikrinant G. K. gynėjo dalyvavimo. 2008 m. lapkričio 20 d. protokolas surašytas pažeidžiant BPK 261 straipsnio, 20 straipsnio reikalavimus, nes buvo nuslėpta posėdžio eiga, prašymai ir prieštaravimai, kad G. K. reikalavo gynėjo dalyvavimo, kad teisėja priėmė nutartį atmesti prašymą dėl gynėjo dalyvavimo, be to, nebuvo išaiškintos G. K. teisės. Pasak nuteistojo, šios dienos protokolas negali būti laikomas leistinu įrodymu, nes teisėja G. Kazilionienė neužtikrino privalomo gynėjo dalyvavimo suimtajam G. K., taip pažeidė BPK 10 straipsnio reikalavimus, be to, neišaiškino teisių susipažinti su apklausos protokolu ir teikti pataisas, o vėliau teismui pateiktos protokolo pastabos nebuvo išnagrinėtos pažeidžiant BPK 261 straipsnio 6, 7, 8 dalis.
2009 m. lapkričio 5 d. protokolas, pasak nuteistojo, taip pat neatitinka BPK 261 straipsnio 1 dalyje, 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 20 straipsnio 4 dalyje numatytų reikalavimų, nes posėdžio eiga neatitinka tikrovės, nuslėptas pertraukų laikas, nepažymėti pareiškimai bei prašymai, ir nors pastabos dėl protokolo buvo pateiktos Panevėžio miesto apylinkės teismui, tačiau, teisėjai R. Bilevičienei pažeidus BPK 261 straipsnio 7 dalį nepakvietus ir nepristačius G. K. į teismo posėdį, pastabos buvo atmestos. Teismo posėdžių protokolai (2009 m. lapkričio 5 d. - 2009 m. lapkričio 23 d.) susipažinti buvo pateikti praleidus BPK 261 straipsnio 4 dalyje nustatytus terminus, o tai sutrukdė surašyti apeliacinį skundą.
G. K. teigia, kad byloje esanti DVD kasetė yra neleistinas įrodymas, nes nėra specialisto išvados, kad ji nesuklastota. Taip pat yra ir kitas neleistinas įrodymas – 2008 m. lapkričio 19 d. apžiūros protokolas. Kasatoriaus teigimu, apžiūros metu viskas buvo filmuojama, tačiau teismui nebuvo pateiktas joks įrašas, jis nepridėtas prie protokolo, apžiūra daryta pažeidžiant BPK 205 straipsnio 2 dalį, kad daiktus ir dokumentus privaloma apžiūrėti radimo vietoje, o 2008 m. lapkričio 19 d. daiktai ir dokumentai buvo paimti iš automobilio jų neapžiūrėjus, netyrus ir tinkamai neužfiksavus.
Taip pat nurodoma, kad buvo pažeista BPK 48 straipsnio 2 dalies 1, 2, 6 punktai, nes gynėjas Justinas Stauskas 2008 m. lapkričio 20 d. neatvyko į teismo posėdį teikti teisinės pagalbos, o 2009 m. lapkričio 5 d. posėdžio metu gynėjas R. Kurklietis teismui tyčia pareiškė, kad jo ginamasis įvykdė visas nusikalstamas veikas, kurios jam inkriminuotos ir apeliacinės instancijos teismas atmetė prašymą pakeisti gynėją.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūros apeliacinio skyriaus vyriausioji prokurorė Jolanta Činčikienė prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo skundas yra nepagrįstas ir todėl turi būti atmestas. Prokurorė nurodo, kad nuteistojo skundo teiginiai dėl suvaržytų jo kaip kaltinamojo teisių pirmosios instancijos teisme yra deklaratyvūs. Prokurorė teigia, kad kasatorius tik išvardija BPK straipsnius, dalis ir punktus, nurodo teisiamojo posėdžio protokolo lapus ir eilutes, tačiau nenurodo konkrečių argumentų, kokiu būdu buvo suvaržytos jo teisės teikti įrodymus pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Taip pat atsiliepime teigiama, kad likusioje skundo dalyje kasatorius nurodo iš esmės tokius pačius argumentus kaip ir apeliaciniame skunde dėl BPK pažeidimų, padarytų tiriant bylą bei ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (dėl kaltinamojo pašalinimo iš posėdžio salės pirmosios instancijos teisme, dėl tyrėjos 2009 m. balandžio 20 d. įteiktų naujų pranešimų apie įtarimus pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir įtariamojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu, dėl prokuroro priimto nutarimo atmesti nuteistojo prašymus bei kaltinamojo akto išsiuntimo į teismą, dėl pirmosios instancijos teisme nenagrinėtų jo prašymų, dėl teisme neišaiškintų jo teisių, dėl byloje esančių neleistinų, jo nuomone, įrodymų – DVD kasetės, apžiūros protokolo, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje, dėl netinkamai suteiktos gynėjo pagalbos nuteistajam, dėl netinkamai surašyto pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo). Prokurorės manymu, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio nuostatų, patenkinęs dalį nuteistojo prašymų ir atlikęs įrodymų tyrimą, išsamiai išnagrinėjo nuteistojo apeliacinį skundą iš dalies jį patenkindamas. Teismas priėmė sprendimą tiek dėl BK 150 straipsnio 1 dalies, tiek 178 straipsnio 1 dalies, o dėl BK 146 straipsnio 2 dalies ir 138 straipsnio 1 dalies teismas paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas ne tik dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, bet ir dėl nurodytų BPK pažeidimų. Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius nuteistojo G. K. apeliacinio skundo argumentus, apeliacinį skundą išnagrinėjo tinkamai, esminių BPK pažeidimų nepadarė.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl teisės į gynybą suvaržymo
Pagal BPK 184 straipsnio 3 dalį ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje privalo dalyvauti prokuroras, pagal šio straipsnio 4 dalį, suimtas įtariamasis yra pristatomas į apklausos vietą, o apie apklausos vietą ir laiką pranešama įtariamojo gynėjui. Įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti klausimus, susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas. 2008 m. lapkričio 20 d. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras pateikė prašymą apklausti nukentėjusiąją I. K. pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Prašyme nurodyta, kad apklausoje turėtų dalyvauti G. K. ir jo gynėjas advokatas J. Stauskas. Byloje taip pat yra pranešimas šiam advokatui apie apklausos laiką ir vietą. Toliau byloje yra 2008 m. lapkričio 20 d. posėdžio protokolas, iš kurio matyti, kad apklausoje dalyvavo įtariamasis G. K., nukentėjusioji I. K., prokuroras E. Baltrimavičius. Daugiau proceso dalyvių protokole neužfiksuota, taigi gynėjas, kuriam buvo pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, posėdyje nedalyvavo, tą patvirtina ir po protokolu esantys dalyvavusių asmenų parašai. Jau buvo minėta, kad BPK 184 straipsnio 4 dalis nenumato privalomo gynėjo dalyvavimo apklausiant liudytoją pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl jo nedalyvavimo faktas nepažeidžia minėtos normos nuostatų. Be to, pažymėtina, kad įtariamasis G. K. neprašė apklausos atidėti dėl gynėjo neatvykimo, jis pats aktyviai dalyvavo apklausos procese ir uždavinėjo klausimus nukentėjusiajai, vėliau pateikė pastabas dėl protokolo. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad nukentėjusioji buvo apklausta pirmosios instancijos teisme, o jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausos metu, buvo perskaityti nukentėjusiosios prašymu, nes tuomet ji davė išsamesnius parodymus ir tai atitiko BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu patvirtino šių parodymų teisingumą, gynėjas uždavė jai klausimų, todėl teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams ir teisė į gynybą nebuvo pažeistos.
Kasatoriaus teiginys, kad buvo pažeistos jo teisės į gynybą, nes gynėjas pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu pasisakė prieš jo interesus, tačiau apeliacinės instancijos teismas atsisakė pakeisti gynėją, nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad nuteistasis pateikė prašymą nušalinti gynėją advokatą R. Kurklietį, teismas išnagrinėjo šį prašymą ir jį tenkino, advokatą R. Kurklietį nušalino ir atidėjo bylos nagrinėjimą. Pažymėtina, kad posėdžio metu pats nuteistasis G. K. paprašė jo gynėju paskirti advokatą V. Kazlauską. Teismas atsižvelgė į nuteistojo prašymą ir G. K. buvo paskirtas būtent šis gynėjas, kuris dalyvavo visuose vėlesniuose apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, taip užtikrindamas tinkamą nuteistojo gynybą. Taigi G. K. teisė į gynybą nebuvo suvaržyta.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
G. K. skundžia nuteisimą pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, motyvuodamas tuo, kad žemesnės instancijos teismai neteisingai įvertino surinktus įrodymus, nes DVD kasetė ir jo automobilio apžiūros protokole nurodyti duomenys gauti neteisėtu būdu, nemotyvuotai atmesti prašymai ir teisinantys įrodymai, neapklausti jo prašyti liudytojai bei nepridėti dokumentai. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria ir jų nevertina, o tik patikrina, ar išsamiai ištirtos visos bylos aplinkybės, o įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, gauti teisėtai.
Pirmosios instancijos teismas G. K. kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje, grindė nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, medicinos specialistų išvadomis dėl sužalojimų pobūdžio ir masto, vaizdo įrašų apžiūros protokolų duomenimis, garso įrašų stenogramos duomenimis, t. y. šių įrodymų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą, apklausė nuteistąjį, specialistus, išsireikalavo medicininius duomenis, pašalino visas abejones ir neaiškumus dėl nukentėjusiosios sužalojimų pobūdžio nustatymo ir tik tuomet vertino įrodymus. Teismas, apklausęs specialistus ir ištyręs medicininius duomenis bei dar kartą juos įvertinęs, padarė pagrįstą išvadą, kad, nors atliekant pirmą nukentėjusiosios medicininę apžiūrą, nebuvo pastebėta ir užfiksuota krūtinės ląstos ir kaukolės lūžių, tačiau papildomai ištirti įrodymai patvirtino, kad taip įvyko dėl objektyvių aplinkybių, sukliudžiusių tai padaryti, o ne dėl to, kad tokių lūžių nebuvo. Kaulų lūžius vėliau patvirtino tikslesni tyrimai, naudojant informatyvesnes ir geresnes priemones jiems nustatyti. Taigi apeliacinės instancijos teismas, išsamiai ištyręs bylos aplinkybes, nuosprendyje motyvuotai pagrindė, kad nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir kad šį sužalojimą padarė G. K., o tai patvirtina bylos duomenys. Teismas motyvuotai paneigė nuteistojo teiginius apie tai, kad nukentėjusiajai laisvė nebuvo suvaržyta, nes neva ji galėjo laisvai judėti, tą, jo manymu, patvirtina vaizdo įrašų duomenys iš degalinių. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šie epizodiški momentai, užfiksuoti kai nukentėjusioji elgėsi nevaržomai, apima tik trumpą veikos laiką ir nepaneigia tolesnių nuteistojo veiksmų, kuriais jis suvaržė nukentėjusiajai laisvę. Teismas taip pat motyvuotai atmetė nuteistojo argumentus dėl nukentėjusiosios parodymų nepatikimumo. G. K. kaltė dėl nukentėjusiajai padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir neteisėto laisvės atėmimo pagrįsta nukentėjusiosios nuosekliais parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl jais abejoti teismai neturėjo pagrindo.
Kasatorius teigia, kad byloje esančios DVD kasetės yra neleistinas įrodymas, nes nėra specialisto išvados, kad jos nesuklastotos. Pažymėtina, kad toks argumentas buvo nurodytas ir apeliaciniame skunde ir į jį motyvuotai bei išsamiai atsakyta. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šis įrodymas yra gautas teisėtu būdu. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi duomenys, kad būtų laikomi įrodymais, turi būti gauti teisėtai, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Bylos duomenys patvirtina, iš kur ir kokiu būdu buvo gauti vaizdo ir garso įrašai (vieni paimti iš degalinių, o kiti kratos metu rasti G. K. automobilyje). Tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, išvardydamas bylos duomenis, taip pat ir pokalbių stenogramą bei vaizdo įrašus, paimtus iš degalinių, nurodė, kad visi duomenys gauti atlikus veiksmus laikantis įstatymo reikalavimų, todėl teismas juos visus pripažino įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, taip pat nenustatė aplinkybių, kurios leistų suabejoti įrodymų gavimo teisėtumu. Pažymėtina, kad pokalbių stenograma yra padaryta iš kompaktinio disko, į kurį buvo perrašytas vaizdo kasetės, rastos G. K. automobilyje „VW Golf“ jo apžiūros metu, turinys. Tiek automobilio apžiūra, tiek jame rastų daiktų apžiūra buvo atliekama teisėtai, vadovaujantis BPK normomis, duomenys užfiksuoti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, todėl abejoti pokalbių stenogramos gavimo teisėtumu nėra pagrindo ir, atsižvelgdamas į tai, kad stenogramoje užfiksuotas pokalbis akivaizdžiai susijęs su bylos esme, teismas pagrįstai stenogramą pripažino įrodymu BPK 20 straipsnio prasme. Dėl vaizdo įrašų iš degalinių gavimo teisėtumo teismui taip pat nekyla abejonių. Pirmosios instancijos teismas šiuos duomenis, gautus ikiteisminio tyrimo metu, ištyrė, protokole yra užfiksuota, kad teisiamajame posėdyje buvo peržiūrėta filmuota medžiaga, paimta iš degalinių, kuriose buvo sustojęs nuteistasis ir nukentėjusioji, teismas nenustatė, kad šie įrašai būtų gauti neteisėtu būdu. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nuteistojo versiją dėl visų minėtų įrodymų teisėtumo, papildomai ėmėsi priemonių ir apklausė tyrėją G. Gumauskaitę. Pastaroji patvirtino minėtų duomenų gavimo aplinkybes, o tai teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, kad įrodymai buvo gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų.
Nors nuteistasis teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes netenkino jo pareikštų reikalavimų dėl įrodymų ir neapklausė liudytojų bei neprijungė dokumentų, tačiau, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, nuteistasis teismui pateikė daugybę prašymų tiek raštu tiek žodžiu, teismas šiuos prašymus nagrinėjo ir dėl jų pasisakė. Vienus prašymus teismas tenkino, o kitus, neesminius ar nesusijusius su byla, motyvuotai atmetė. Iš posėdžio protokolo matyti, kad teismas svarstė visus svarbiausius nuteistojo prašymus ir juos tenkino tiek, kiek tai galėjo padėti bylos nagrinėjimui, t. y. tikslesniam bylos aplinkybių atskleidimui, ištyrimui bei vertinimui. Pažymėtina, kad teismas neturi įpareigojimo besąlygiškai tenkinti visus pateikiamus proceso dalyvių prašymus.
Taigi apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus ir nuosprendyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl G. K. kaltės padarius BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus yra teisingos. Šis teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas teisės taikymo klaidas ir panaikino nuosprendžio dalį dėl G. K. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį. Pagal BK 150 straipsnio 1 dalį teismas bylą nutraukė, nesant nukentėjusiosios skundo ar jos teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą, o pagal BK 178 straipsnio 2 dalį - išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus išsamiai atsakyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Dėl kitų skundo argumentų
Kasatorius skunde teigia, kad buvo suvaržyta teisė teikti įrodymus, užduoti klausimus proceso dalyviams ir dalyvauti bylos nagrinėjime, pažeista jo teisė į gynybą, nes jis buvo pašalintas iš teismo posėdžių salės pirmosios instancijos teisme. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti, todėl atmetami.
Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas 2009 m. lapkričio 5 d. priėmė nutartį kaltinamąjį G. K. pašalinti visam laikui iš posėdžių salės ir bylos nagrinėjimą tęsti jam nedalyvaujant. BPK 259 straipsnis numato, kokias priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie pažeidžia teisiamojo posėdžio tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis, kuris nepaisydamas teisiamojo posėdžio pirmininko įspėjimo vėl pažeidžia posėdžio tvarką ar parodo nepagarbą teismui, teismo nutartimi gali būti laikinai arba visam laikui pašalintas iš posėdžių salės. Teismo priimtoje nutartyje motyvuota, kad tokių priemonių teismas privalėjo imtis, nes G. K. elgėsi nepagarbiai, šaukė, įžeidinėjo pareigūnus, trukdė teismo posėdžiui, nereagavo į pareikštus įspėjimus laikytis tvarkos. Tą patvirtina ir teisiamojo posėdžio protokolas, iš kurio matyti, kad kaltinamasis buvo įspėtas net kelis kartus laikytis tvarkos, tačiau į tai nereagavo, todėl ir buvo priimtas sprendimas jį pašalinti iš posėdžių salės. Akivaizdu, kad G. K. rodė nepagarbą teismui, kitiems proceso dalyviams bei pareigūnams, o tai neleido teismui tinkamai vesti teismo posėdžio ir trukdė nagrinėti bylą. Taigi darytina išvada, kad teismas, priimdamas sprendimą G. K. pašalinti iš posėdžių salės, laikėsi BPK 259 straipsnio 1 dalies nuostatų. Priešingai kasatoriaus teiginiui, kad jį pašalinus iš posėdžių salės buvo pažeista BPK 246 straipsnio 1 dalis, teisėjų kolegija pažymi, kad nors šis straipsnis numato, jog kaltinamojo dalyvavimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme privalomas, tačiau tai yra kaltinamojo teisė, kuria jis turi naudotis nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo. Kaltinamasis dalyvaudamas teismo posėdyje privalo laikytis įstatyme numatytų reikalavimų laikytis drausmės ir pagarbiai elgtis, vykdyti teisiamojo posėdžio pirmininko nurodymus, o nepaisant šių reikalavimų įstatymas numato priemones, kurios šiuo atveju G. K. ir buvo pagrįstai pritaikytos.
Kasatorius teigia, kad jam buvo sutrukdyta surašyti apeliacinį skundą dėl teismo delsimo atsiųsti susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu. Pagal BPK 261 straipsnio 6 dalį nagrinėjimo teisme dalyviai gali per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo su juo susipažinti ir pateikti savo pastabas. Iš bylos matyti, kad teisiamojo posėdžio protokolas buvo pasirašytas pasibaigus teisiamajam posėdžiui – 2009 m. lapkričio 23 d., tą pačią dieną G. K. buvo išsiųstas pranešimas apie tai, kad jis BPK nustatytais terminais ir tvarka turi teisę susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu; kitą dieną G. K. pateikė prašymą susipažinti su protokolu, kuris iš Panevėžio apskrities VPK teismui buvo išsiųstas 2009 m. lapkričio 25 d., teisme prašymas gautas 2009 m. lapkričio 26 d.. 2009 m. gruodžio 9 d. G. K. susipažino su posėdžio protokolu. Taip pat vėliau jis pasinaudojo ir teise pateikti pastabas. 2009 m. gruodžio 12 d. Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo gautos jo pastabos, teismas 2009 m. gruodžio 14 d. surengė posėdį ir jas nagrinėjo, tačiau nutarė prašymą dėl pateiktų 2009 m. rugsėjo 17 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. teisiamojo posėdžio protokolų pastabų baudžiamojoje byloje atmesti, ši teismo nutartis yra neskundžiama. Nuteistojo apeliacinis skundas apeliacinės instancijos teismui buvo išsiųstas 2009 m. gruodžio 14 d., priimtas ir išnagrinėtas, o kaip jau minėta prieš tai, jo pateiktos pastabos dėl protokolų taip pat buvo išnagrinėtos. Nuteistasis laiku pareiškė norą susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu, o tas faktas, kad jis su juo buvo supažindintas vėliau negu per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo neturi esminės reikšmės, nes teismas nuteistajam užtikrino teisę susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu ir pateikti pastabas. Minėtos aplinkybės paneigia kasatoriaus teiginį, kad buvo suvaržyta nuteistojo teisė paduoti apeliacinį skundą. Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėjant nuteistojo G. K. pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo nuteistasis nebuvo pristatytas į posėdį, taip pažeidžiant BPK 261 straipsnio 7 dalį, tačiau šis pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes nesuvaržė jo teisių (teisės susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu ir raštu pateikti savo pastabas, ar paduoti apeliacinį skundą) ir nesukliudė teismui išsamiai išnagrinėti pateiktas pastabas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų
Kasatorius skunde nurodo įvairius ikiteisminio tyrimo pareigūnų neva padarytus pažeidimus, tačiau pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnų atliktų veiksmų apskundimą reglamentuoja atskiras BPK III skyriaus penktas skirsnis, pagal kurio nustatytą tvarką pateikiami ir nagrinėjami tokio pobūdžio skundai. Kasacine tvarka tokio pobūdžio argumentai – susiję su ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, nenagrinėjami, nes tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
BPK 369 straipsnio 2 dalyje nurodytas vienas iš kasacinio apskundimo pagrindų – padaryti esminiai BPK pažeidimai. Pagal šio straipsnio 3 dalį esminiu BPK pažeidimu laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Taigi kasaciniame skunde turi būti ne tik deklaratyviai nurodyti BPK pažeidimai, bet ir argumentuotai pagrįsta, kaip jie suvaržė kaltinamojo teises, ar sukliudė priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, nes tik tokie pažeidimai pripažįstami esminiais. Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). G. K. kasaciniame skunde nurodoma daug kitų, jo manymu, padarytų pažeidimų, kurie suvaržė jo teises. Tačiau pažymėtina, kad nors skunde nurodoma daugybė pažeidimų, tačiau dauguma deklaratyvūs, t. y. nenurodyti teisiniai argumentai, kodėl turėtų būti laikomi esminiais (pvz.: teisėjos išėjimas iš posėdžių salės nepranešus, kad posėdis baigtas; posėdžio pertraukų laiko nuslėpimas ir kt.), todėl tokio pobūdžio skundo teiginiai paliekami nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo G. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Antanas Klimavičius
Vytautas Masiokas
