A. K. pagal BK 191 str., 235 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-79-976/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11060-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.15.1.1; 2.1.3.1; 2.1.7.3; 2.1.15.3.3.3; 2.8.9.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 191 straipsnio 1 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda, kurią įpareigotas sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 4 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nuosprendis pakeistas: nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu A. K. pagal BK 191 straipsnio 1 dalį paskirta 100 MGL dydžio bauda atitinka 3766 Eur.

Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. K. nuteistas už tai, kad jis savo ir V. S. vardu viešai išleido mokslo kūrinį, kuriame panaudojo kito autoriaus kūrinio dalis, taip pasisavindamas autorystę: jis ne vėliau kaip iki 2015 m. gegužės 4 d. 18.52 val. susitarė su G. Ž. kaip bendraautoriai parengti Lenkijos knygos „(duomenys neskelbtini)“ skyrių „(duomenys neskelbtini)“ (pavadinimas lietuvių kalba – „(duomenys neskelbtini)“), po to, ne vėliau kaip iki 2015 m. lapkričio 3 d. 22.04 val. G. Ž. parengus ir pateikus medžiagą skyriaus daliai, nenustatytu laiku kartu su V. S. (kuriai ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal BK 40 straipsnį) pateikė Lenkijos knygos leidėjams parengtą skyrių „(duomenys neskelbtini)“ publikuoti Lenkijos knygoje „(duomenys neskelbtini)“, kuri viešai buvo išleista 2017 m. sausio 12 d., save nurodydami kaip autorius, tačiau skyriaus dėstomojoje dalyje panaudodami ir taip pasisavindami G. Ž. parengto kūrinio dalies autorystę.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad laikydamas, jog A. K. paskirta 100 MGL dydžio bauda atitinka 5000 Eur, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu Nr. 707, kuriuo buvo patvirtintas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – 50 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu (2015 m.) pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimą Nr. 897 1 MGL buvo lygus 37,66 Eur. Vadovaudamasis nuoseklia kasacinės instancijos teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad būtent šis MGL dydis ir turi būti taikomas apskaičiuojant A. K. skirtą baudą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nustatė, kad A. K. pagal BK 191 straipsnio 1 dalį paskirta 100 MGL dydžio bauda atitinka 3766 Eur.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo A. K. gynėjas advokatas S. Juzukonis prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą A. K. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Žemesnės instancijos teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 5 dalyje nustatytą teisę į teisingą teismą ir bylos nagrinėjimą; nekaltumo prezumpciją ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, ir nuosprendžius grindė prielaidomis; pažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų rinkimo ir vertinimo taisykles: byloje esančius įrodymus vertino selektyviai ir fragmentiškai, nevertino jų kaip visumos, nuosprendžius, suteikdami išskirtinę reikšmę, išimtinai grindė nukentėjusiojo G. Ž. parodymais, 2018 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos sprendimu Nr. SP-1, Lietuvos mokslo tarybos ekspertų (specialistų) išvadomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis ir konstatuotomis išvadomis, nevertino nuteistąjį teisinančių įrodymų, jo nurodytų teisės aktų, teismų praktikos ir teisės doktrinos, nepaskyrė lingvistinės ar kito pobūdžio ekspertizės, siekdami nustatyti autorystę ir jos pasisavinimą; BPK 305 straipsnio 1 dalyje, 331 straipsnio 1 dalyje nustatytas apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles. Nurodyti pažeidimai laikytini esminiais, kadangi sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, aiškiai neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus ir motyvuotai nepaaiškino, kodėl atmetami apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Taip apeliacinės instancijos teismas nesilaikė nuosprendžio išvadų argumentavimo ir išsamaus apeliacinio skundo išnagrinėjimo nuostatų, nurodytų BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, ir nesilaikė reikalavimų, keliamų teismo nuosprendžio ar nutarties turiniui (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Šie esminiai įrodymų vertinimo ir nurodytų BPK normų pažeidimai lėmė teismų padarytas neteisingas išvadas dėl A. K. kaltės padarius BK 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikaltimą.

3.2. Žemesnės instancijos teismai taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bendruosius baudžiamosios atsakomybės pagrindus (BK 2 straipsnio 4 dalį), ir BK 191 straipsnio 1 dalį. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad G. Ž. A. K. siųsta neautorinė medžiaga teksto rašymui atitinka kūriniui keliamus reikalavimus. Šiuo atveju A. K., kaip mokslininkas, vadovavosi mokslininkų veiklą reguliuojančiais teisės aktais ir rekomendacijomis: Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 4 straipsnio 14, 15 dalimis, Kasmetinio universitetų ir mokslinių tyrimų institutų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros, meno veiklos vertinimo aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2021 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. V-1593, 6.20 punktu, Mokslininko etikos kodekso, patvirtinto 2012 m. birželio 19 d. Lietuvos mokslų akademijos prezidiumo posėdyje nutarimu Nr. 22, 3.1 punktu, „Creative Commons Attribution“ „Share-Alike“ licencijos reikalavimais, „Frascati“ vadovo (mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros duomenų rinkimo bei teikimo rekomendacijų) atitinkamomis nuostatomis.

3.3. Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas „Frascati“ vadovo kaip vieno iš įrodymų, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, kadangi šis vadovas yra susijęs su byloje nagrinėjamais faktais, jis gali padėti nustatyti, ar G. Ž. siųsta medžiaga gali būti laikoma mokslo kūriniu, autorių teisių objektu. Europos Komisijos dokumente „Europos mokslinių tyrimų srities karjeros sistemos kūrimas“ nurodyta, kad „Frascati“ vadovas yra pagrindas apibrėžti tyrėjus ir jų veiklą. Kadangi ES reglamentavimas turi viršenybę prieš nacionalinę teisę, visoms institucijoms privalu juo vadovautis. Todėl pagrindinis dokumentas, kuriuo vadovaujasi mokslininkai, yra būtent „Frascati“ vadovas. Pagal šį vadovą yra nustatytos Mokslo ir studijų institucijų tyrėjų karjeros pakopų privalomos kompetencijos, patvirtintos Lietuvos mokslo tarybos pirmininko 2023 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. V-352, šios kompetencijos apima mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) veiklų organizavimą, jų rezultatų sklaidą, poveikio numatymą ir ekspertinį vertinimą. Pagal „Frascati“ vadovo 2.7 punktą, kad būtų pripažinta MTEP veikla, ji turi atitikti penkis pagrindinius kriterijus – veikla turi būti: 1) nauja (originali); 2) kūrybiška; 3) neapibrėžta; 4) sisteminga; 5) perduodama ir (arba) atkartojama.

3.4. Apibendrinus nurodytus teisės aktus, formuojamą teismų praktiką ir teisės doktriną akivaizdu, kad autorių teisės ginamos, kai kūrinyje akivaizdžiai pasireiškia originalumas, kylantis iš autoriaus, progresuojančio kaip asmenybės ir specialisto, kupino kūrybiškumo ir profesinių ambicijų. G. Ž. bendros informacijos rinkimas, nurašinėjimas, atpasakojimas iš viešai prieinamų politinių partijų statutų ar įstatymų neatitinka mokslinei veiklai keliamų reikalavimų, todėl nelaikytinas kūrybiniu procesu, saugomu Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) nuostatomis ir BK 191 straipsniu. G. Ž. A. K. siųsta neautorinė bendro pobūdžio medžiaga negali būti laikoma originalia, individualia ir kūrybiška, nes ji buvo rinkta neturint idėjos, kaip susistemintai pateikti politinių partijų statutų ištraukas, o pagal A. K. duotus išankstinius techninius reikalavimus, nurodymus ir taisykles. Todėl tai negali būti laikoma savarankiška kūrybine veikla, iš kurios atsiranda kūrinys – originalus kūrybinės veiklos rezultatas. Juo labiau G. Ž. neužbaigtas, tarpinis teksto variantas (juodraštis) negali būti laikomas autorių teisių saugomu objektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1786-662/2020), o vien duoto plano vykdymas, nesant akivaizdaus jo apipavidalinimo individualumo, taip pat nėra saugomas ATGTĮ nuostatomis. Taigi, minėta medžiaga nelaikytina kūriniu ar autorių teisių saugomu objektu BK 191 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi neatitinka kūriniui keliamų reikalavimų. Todėl žemesnės instancijos teismai netinkamai išaiškino svetimo kūrinio sampratą, neteisingai taikė BK 191 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nepagrįstai A. K. inkriminavo autorystės pasisavinimą. Šiuo atveju nenustatyti nei objektyvieji, nei subjektyvieji nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tarp jų ir A. K. tiesioginė tyčia pasisavinti autorystę. Taip pat byloje nėra nustatyta, nei kokiais konkrečiais veiksmais, nei kokią dalį medžiagos kartu ir kiekvienas atskirai galėjo pasisavinti A. K. ir V. S..

3.5. Kaltinamasis aktas neatitiko įstatymo keliamų reikalavimų, kadangi nebuvo nurodytas joks pažeistas teisės aktas (ne BK), galiojęs inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu. Kaip minėta, A. K. rėmėsi mokslininkų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, todėl iš kaltinimo apimties negalėjo aiškiai suvokti, kokį teisės aktą pažeidė. Bylos nagrinėjimo metu A. K. objektyviai galėjo gintis tik dėl pareikšto kaltinimo apimties, tačiau žemesnės instancijos teismai skundžiamus nuosprendžius grindė ir teisės aktais, kurie nebuvo nurodyti kaltinamajame akte, bet neatsižvelgė į teisės aktus, kuriais vykdydamas mokslinę veiklą vadovavosi A. K.. Taip buvo pažeista A. K. teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, nustatyta BPK 22 straipsnio 3 dalyje, taip pat teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Šiuo atveju netinkamai surašytas ir vėliau nepapildytas kaltinamasis aktas lėmė A. K. teisės į gynybą pažeidimą, kadangi, nežinodamas objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos, kurios padarymu jis yra kaltinamas, požymių, kartu su gynėju jis negalėjo išnaudoti visų įstatymuose nurodytų procesinių gynybos galimybių.

3.6. Baudžiamajame procese, skirtingai nuo civilinio proceso (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnis), neįtvirtinta galimybė naudoti prejudicinius faktus. Tai reiškia, kad nagrinėdamas bylą teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus ir savarankiškai nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nurodytus BPK 305 straipsnyje, nepaisydamas to, kad kitoje byloje dėl kitų asmenų tos pačios aplinkybės buvo tirtos ir yra priimtame nuosprendyje išdėstytos bei įvertintos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189-489/2019, 2K-236-489/2019, 2K-58-719/2023, 2K-243-387/2023). Šiuo atveju žemesnės instancijos teismai, pagrįsdami A. K. kaltę, nepagrįstai rėmėsi 2018 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos sprendimu Nr. SP-1, Lietuvos mokslo tarybos ekspertų (specialistų) išvadomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis.

3.7. Minėtoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas ne autorystės pasisavinimo, o akademinės etikos pažeidimo klausimas, buvo tiriami kiti įrodymų šaltiniai. Be to, akademinės literatūros, mokslo darbų ar kitų tekstų sutaptys tiriamos licencijuotomis teksto sutapties nustatymo priemonėmis (programomis). Tuo tarpu A. K. ir V. S. straipsnis nebuvo išverstas į lietuvių kalbą, kad būtų galima objektyviai nustatyti jų straipsnio ir G. Ž. siųstos medžiagos sutaptis. Todėl jokia tekstų sutaptis licencijuotomis programomis nebuvo tirta, o Lietuvos mokslo tarybos specialistai vertino galimą pažodinį panašumą. G. Ž. siųstos medžiagos ir A. K. bei V. S. publikacijos sutapties tyrimui reikalingas lenteles turėjo rengti nešališki ekspertai, o ne suinteresuotas bylos baigtimi G. Ž., kuris selektyviai atrinko atitinkamus sakinius. Lietuvos mokslo tarybos ekspertai šioje byloje negali būti prilyginami teismo ekspertams, kadangi jie nėra įrašyti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą ir nėra prisiekę BPK ir Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, Lietuvos mokslo tarybos ekspertai prilygintini specialistams, o jų išvadas galima vertinti tik kaip rašytinį įrodymą ar konsultacinę išvadą.

3.8. Šiuo atveju minėtų specialistų atliktas skirtingų kalbų tekstų ištraukų galimo panašumo vertinimas niekaip nesusijęs su nusikaltimo dalyku, kadangi jie neatliko autorystės pasisavinimo (lingvistinės) ekspertizės. Juo labiau kad teismai akcentavo, jog Lietuvos mokslo tarybos specialistai vertino tekstų ištraukų sutaptį, bet ne autorystę ir visų tekstų (kaip kūrinių) originalumą. Be to, specialistai vertino G. Ž. atrinktų ištraukų panašumus, bet nelygino panašumų su pirminiais šaltiniais, t. y. įstatymu ir partijų statutų nuostatomis. Knygos, kurioje buvo publikuotas A. K. ir V. S. straipsnis anglų kalba, neturėjo nė viena Lietuvos biblioteka, todėl viso straipsnio neturėjo nei Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius, nei Lietuvos mokslo tarybos specialistai, nei žemesnės instancijos teismai. Taigi, specialistai nevertino straipsnio visumos, o vertino tik selektyviai atrinktas ištraukas. Be to, minėtiems specialistams nebuvo suformuluoti konkretūs klausimai, ką tokiu vertinimu siekiama nustatyti, todėl specialistai tekstų ištraukų panašumo vertinimą atliko ir išvadas pateikė išimtinai savo nuožiūra. Taip pat nėra aišku, kokias specialias žinias naudojo ir taikė specialistai, kadangi jie teigė vertinę tekstų anglų ir lietuvių kalba sutaptį. Todėl specialistai atliko tik tekstų ištraukų vertimą iš vienos kalbos į kitą.

3.9. Pažymėtina, kad lingvistiniai teksto autorystės nustatymo ir autorystės pasisavinimo tyrimai atliekami Lietuvos teismo ekspertizės centre teismo lingvisto kvalifikaciją turinčių ekspertų. Tik lingvistinė ekspertizė gali nustatyti ir įvardyti, kurie kalbiniai fragmentai dviejuose kūriniuose sutampa, taip pat gali išanalizuoti, ar yra perteikiamos tos pačios idėjos, perfrazuojant tekstą. Todėl žemesnės instancijos teismai, siekdami išsiaiškinti, ar G. Ž. siųsta medžiaga laikytina kūriniu, turėjo skirti ekspertizę BPK 286 straipsnyje ir Teismo ekspertizės įstatyme nustatyta tvarka, kadangi Lietuvos mokslo tarybos specialistų išvadų pagrįstumas, tyrimo atlikimo būdai, naudotos technologijos, programos (nepaisant apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atliktos specialistų apklausos) nebuvo patikrinti BPK nustatytomis procesinėmis priemonėmis. Tačiau šioje byloje lingvistinė ar kito pobūdžio ekspertizė, kuri būtų objektyviai padėjusi nustatyti, ar A. K. iš tikrųjų padarė BK 191 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, nebuvo atlikta.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Baudžiamojoje byloje surinktais ir žemesnės instancijos teismuose ištirtais įrodymais įrodyta, kad nuteistasis A. K. nukentėjusiojo G. Ž. parengtą medžiagą pažodžiui panaudojo savo ir V. S. vardu viešai išleisdamas mokslo kūrinį. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nustatyta ir įrodyta, jog A. K., savo ir V. S. vardu viešai išleisdamas mokslo kūrinį, kuriame panaudojo kito autoriaus kūrinio dalis, pasisavino autorystę. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvuotai nurodė, kodėl nesivadovavo A. K. parodymais.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėję baudžiamąją bylą, atlikęs įrodymų tyrimą, išsamiai nuosprendyje atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl nuteistojo nežinojimo, kuo jis yra kaltinamas, ir dėl to negalėjimo gintis, taip pat kad G. Ž. A. K. publikacijai siųstas tekstas nėra originalus, išbaigtas ir viešai paskelbtas mokslinis darbas, o tik iškarpos iš įvairių šaltinių. Šis teismas nuosprendyje taip pat aptarė ir pagrindė, kodėl atmeta nuteistojo parodymus ir remiasi kitais byloje ištirtais įrodymais, kodėl nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi specialistų išvadomis. Nuosprendyje buvo pagrįstai konstatuota, kad apeliacinės instancijos teisme apklausti ekspertai pašalino bet kokias nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde keltas abejones dėl G. Ž. A. K. siųsto teksto lietuvių kalba originalumo ir neatsitiktinės sutapties su publikuotu tekstu anglų kalba. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

5. Nukentėjusysis G. Ž. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Nukentėjusysis atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Jo parengtame rankraštyje nagrinėjama surinkta Lietuvos partijų organizacijos tyrimo medžiaga, pateikta surinktos medžiagos klasifikacija, nuosekli ir išsami partijų vidinio gyvenimo, norminių dokumentų bei mokslinės literatūros analizė. Medžiaga atitinka originalumo požymius (tai pripažinta ir Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus bei Lietuvos administracinių teismų sprendimuose), tekste nestinga individualios išraiškos elementų. Tai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiojo, kaip mokslininko, atlikta kitų autorių mokslinių tekstų interpretacija ir pateiktos įžvalgos yra neabejotina kūrybinė intelektualaus darbo išraiška (rezultatas). Nors nukentėjusysis, pirmą kartą siųsdamas nuteistajam tekstą, jį pavadino „žaliava“ teksto rašymui, tačiau ši paminėta sąvoka nekeičia medžiagos, kuri vėliau buvo dar stipriai patobulinta, vertės. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad autorių teisės taikomos ne tik paskelbtiems, bet ir nepaskelbtiems kūriniams, nepriklausomai nuo kūrinio formos, paskirties ar vertės (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017). ATGTĮ taip pat nėra nustatytas reikalavimas, kad kūrinio teisinės apsaugos atsiradimui yra būtinas jo publikavimas. Todėl, nukentėjusiajam pradėjus rašyti apie Lietuvos partijų organizaciją, jo tekstas automatiškai tapo autorių apsaugos teisių objektu.

5.2. Be to, nukentėjusysis yra aptariamo teksto kūrėjas (tai buvo gerai žinoma ir nuteistajam), todėl jis yra laikomas šio teksto žinomu autoriumi. Teksto autorystė yra tiesioginis nukentėjusiojo kūrybinio proceso rezultatas ir nepriklauso nuo papildomų veiksmų ar formalumų. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, planą teksto rašymui nukentėjusysis parengė pats, atsižvelgdamas į knygos sudarytojų parengtas gaires, kurias jam persiuntė nuteistasis. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šio fakto nenuginčijo ir pats nuteistasis. Taigi, A. K. neatliko jokių veiksmų, kurie būtų turėję įtakos nukentėjusiojo parengto teksto turiniui ir formai: nepateikė jokių pastabų, komentarų, neatsakinėjo į užduotus klausimus. Vienintelis nuteistojo veiksmas buvo 2015 m. gegužės mėn. knygos sudarytojų parengtų gairių persiuntimas nukentėjusiajam ir pritarimas jo parengtam planui per įvykusį susitikimą.

5.3. Nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis iš jam pateikto kaltinamojo akto formuluotės ir vėliau, teisminio proceso metu ją išaiškinant, negalėjo žinoti, už kokius veiksmus ir neveikimą jam gresia atsakomybė. Pažymėtina, kad tekste nukentėjusiojo pasirinkti ir aptarti teoriniai partijų organizacijų aspektai ir įžvalgos bei pagal šias įžvalgas atlikta Lietuvos partijų statutų analizė toje pačioje vietoje ir tokia pačia forma bei turiniu (pažodžiui išversti į anglų kalbą) aptinkami ir nuteistojo bei V. S. knygos, kuri buvo pripažinta akademinės bendruomenės, skyriuje. Taigi, nuteistasis pripažino nukentėjusiojo parengto teksto, tapusio publikacijos pagrindine dalimi, mokslinę vertę ir jo tinkamumą.

5.4. Pažymėtina, kad rengiant minėtą straipsnį knygai nukentėjusiojo tekstas buvo verčiamas, vėliau redaguojamas, todėl bet koks kitas galimas manipuliavimas, kuris apima sakinio struktūros, žodžių ar reikšmių keitimą, vartojant sinonimus ir pan., sudaro kliūtį plagiato atvejui nustatyti. Pakanka suprasti sutapčių sistemos aptikimo principą ir galima manipuliuoti bet kuriuo tekstu taip, kad programa neidentifikuotų galimų sutapčių. Dėl šios priežasties Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius kreipėsi į specialistus, turinčius reikalingų kompetencijų vertinti tekstą lietuvių ir anglų kalbomis bei turinčius specialių žinių politikos mokslų srityje. Kadangi plagiatu, arba autorystės pasisavinimu, yra laikomas ir pažodinis teksto vertimas į kitą kalbą, vertimo ekspertizė, kai yra lyginamas originalas su išverstu tekstu, yra teisinga ir visame pasaulyje taikoma praktika norint nustatyti sutaptis. Atsižvelgiant į specialistų išvadas, galima teigti, kad atsižvelgti į kasatorių pageidavimą atlikti publikacijos atgalinį vertimą į lietuvių kalbą ir tada lyginti jį su nukentėjusiojo tekstu, siekiant patikrinti vertimo adekvatumą su specialia licencijuota programa, nėra jokio reikalo. Atgalinio vertimo atveju yra tikrinama tik teksto prasmė. Specialistų įvertintų teksto fragmentų išvados suponuoja, kad vertimo ir originalo turinio neatitikimai nėra esminiai. Tai reiškia, kad vertėjas (nuteistasis) teisingai suprato originalo (t. y. nukentėjusiojo teksto) prasmę, neišvertė pernelyg laisvai ir nenutolo nuo originalo.

5.5. Nukentėjusiojo teksto ir nuteistojo straipsnio lyginamąją lentelę nukentėjusysis parengė, kai gavo Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus raštišką prašymą papildyti skundo medžiagą. Nukentėjusysis į lentelę įtraukė tuos epizodus, dėl kurių kilo abejonių. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tikrinant ir vertinant kontrolieriaus sprendimo Nr. SP-1 teisėtumą, pažeidimų nerasta. Subjektyvumo faktų taip pat nenustatė ir specialistai. Be to, ne nukentėjusysis yra galutinės lentelės versijos, kuri buvo duota ekspertams vertinti, autorius. Todėl lyginamosios lentelės patikimumu abejoti nėra jokio pagrindo.

5.6. Kontrolieriaus tarnyba, atlikdama tyrimą, turėjo nuteistojo straipsnio kopiją, kuria buvo disponuojama ir ikiteisminio tyrimo metu. Todėl kasatoriai skunde nepagrįstai nurodo, kad svarstant nukentėjusiojo skundą kontrolieriaus tarnyboje, vykstant ikiteisminiam tyrimui ir atitinkamai administraciniuose ir baudžiamąją bylą nagrinėjusiuose teismuose nebuvo disponuojama visu nuteistojo straipsnio tekstu. Lietuvos mokslo tarybos specialistai nevertino minėto straipsnio visumos ir neperžiūrėjo straipsnio bei nukentėjusiojo parengto teksto nuo pradžios iki pabaigos, kadangi tam nebuvo būtinybės, nes autorystės vagystei nebūtina pasisavinti viso teksto. Tai atitinka bendrą autorių teisės taisyklę, kad autorystės teisė gali būti pažeidžiama pasisavinant ne tik visą kūrinį, bet ir jo dalį.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo A. K. gynėjo advokato S. Juzukonio kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK reikalavimų laikymosi ir dėl BK 191 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos dalyko

7. Kasaciniame skunde nurodomi nuteistojo teisės į sąžiningą procesą pažeidimai, iš esmės siejant su BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų rinkimo ir vertinimo taisyklių nesilaikymu. Kartu nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Kasatoriaus manymu, šie pažeidimai lėmė nepagrįstą išvadą, kad nuteistasis kartu su bendraautore viešai išleido mokslo kūrinį, kuriame panaudojo kito autoriaus kūrinio dalis, taip pasisavindamas autorystę, ir dėl to buvo netinkamai pritaikyta BK 191 straipsnio 1 dalis.

8. Klausimas, ar nukentėjusiojo parengtas tekstas laikytinas autorių teisės objektu ir ar jis buvo panaudotas rengiant nuteistojo ir jo bendraautorės straipsnį (knygos dalį), buvo spręstas dviejuose teisminiuose procesuose – administraciniame ir baudžiamajame, abiejuose vienareikšmiškai buvo konstatuota, kad G. Ž. parengtas tekstas yra autorių teisės objektas. Skundžiamais teismų sprendimais buvo konstatuota, kad šis kūrinys buvo panaudotas viešai publikuotos knygos „(duomenys neskelbtini)“ skyriuje „(duomenys neskelbtini)“ („(duomenys neskelbtini)“), kurio autoriais buvo nurodytas nuteistasis ir bendraautorė, tačiau kaip autorius nebuvo nurodytas nukentėjusysis G. Ž., taip pasisavinant autorystę.

9. Pagal BK 191 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas savo vardu išleido arba viešai paskelbė svetimą literatūros, mokslo ar meno kūrinį (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes) arba jo dalį (2009 m. liepos 9 d. įstatymo redakcija). BK 191 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos dalykas yra svetimas literatūros, mokslo ar meno kūrinys arba to kūrinio dalis. Jis yra neapibrėžtas baudžiamajame įstatyme, nes autorių teisių objektus ir jų požymius apibūdina kiti teisės aktai, jie aiškinami teismų praktikoje. Taigi, sprendžiant dėl šios nusikalstamos veikos dalyko, būtina, remiantis ATGTĮ nuostatomis, taip pat teismų praktika, be kita ko, ir civilinėse bei administracinėse bylose, įvertinti, ar kūrinys atitinka autorių teisių objektui keliamus reikalavimus. Autorių teisių objektai – originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas; kūrinių, kaip autorių teisių objektų, sąrašas, pateikiamas įstatyme, yra pavyzdinis (nebaigtinis), taigi, autorių teisių objektais gali būti laikomi ir kiti kūriniai (ATGTĮ 4 straipsnis). Kaip nurodyta teismų praktikoje, ne bet koks kūrinys, kaip vienos ar kitos asmeninės veiklos literatūros, mokslo ar meno srityje rezultatas, yra autorių teisių objektas. ATGTĮ nuostatos sudaro pagrindą konstatuoti, kad kūriniui autorių teisių objektu pripažinti yra būtinos tokios sąlygos: 1) kūrinys turi būti autoriaus kūrybinės veiklos ar, kitaip tariant, intelektinės kūrybos rezultatas; 2) kūrinys turi būti originalus; 3) kūrinys turi būti išreikštas objektyvia forma. Šios sąlygos yra kumuliatyvios – tik toks kūrinys, kuris atitinka įvardytų sąlygų visetą, gali būti saugomas autorių teisės (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-687/2020). Kūrinys autorių teisių objektu gali būti pripažintas nepriklausomai nuo kūrinio formos, paskirties ar vertės; taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis yra paskelbtas ar ne (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017). Toks kūrinio požymių aiškinimas iš esmės atitinka ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (pvz., 2018 m. lapkričio 13 d. prejudicinis sprendimas byloje „Levola Hengelo BV“ prieš „Smilde Foods BV“, C-310/17). Taigi, kasacinio skundo argumentai, kad teismai turėjo remtis papildomais gynybos nurodomais mokslinės veiklos vertinimo kriterijų aiškinimo šaltiniais („Frascati“ vadovu) ir kad kaltinamajame akte turėjo būti nurodyti norminiai aktai, reguliuojantys autorių teises, yra nepagrįsti, nes autorių teisės objektai, nepriklausomai nuo to, kurioje teisenoje iškilo toks klausimas, iš esmės vertinami pagal tuos pačius pirmiau aptartus kriterijus. Kaip matyti iš žemesnės instancijos teismų sprendimų baudžiamojoje byloje, teismai atliko išsamią autorių teisės objekto ir kartu nusikalstamos veikos, nustatytos BK 191 straipsnio 1 dalyje, dalyko teisinio reguliavimo analizę, kuria rėmėsi darydami išvadą dėl nukentėjusiojo parengto teksto pripažinimo originaliu kūrybinės (nagrinėjamu atveju – mokslinės) kūrybos rezultatu, saugotinu autorių teisės.

10. Tai, kad tekstas, kuriuo buvo remiamasi rengiant knygos skyrių, buvo parengtas ne A. K. ar jo bendraautorės, o G. Ž., ir tai buvo žinoma nuteistajam, neginčijama. Tačiau kasaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiojo G. Ž. pateiktas A. K. tekstas yra neautorinė bendro pobūdžio medžiaga, kuri negali būti laikoma savarankiška kūrybine veikla, taip pat nurodoma, kad nepabaigtas, tarpinis teksto variantas (juodraštis) negali būti laikomas autorių teisių saugomu objektu. Kartu nurodoma, kad kūrinio originalumas nebuvo įrodytas tinkamais įrodymais.

11. Konkretaus kūrinio pripažinimas autorių teisės objektu ir kartu BK 191 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos dalyku yra fakto klausimas, taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina tik tuos kasacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas BK 191 straipsnio 1 dalies ir BPK 20 straipsnio netinkamas taikymas. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu išnagrinėjusi bylą, nusprendžia, kad teismai, laikydamiesi BPK reikalavimų, padarė įrodymais pagrįstą išvadą, jog G. Ž. parengtas tekstas atitinka teisės aktuose ir teismų praktikoje suformuluotus autorių teisės objekto kriterijus ir pripažintinas BK 191 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos dalyku. Tokia išvada grindžiama išsamia teisės aktų reikalavimų autorių teisės objektui (kūriniui) analize ir nukentėjusiojo parengto teksto vertinimu pagal šiuos reikalavimus. Kasatoriaus teiginiai, kad nukentėjusiojo tekstas neatitinka nei mokslo kūrinio formos, nei turinio reikalavimų, yra nepagrįsti.

12. Pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog tekstas, kuris yra ginčo objektas, buvo nepublikuotas, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga aplinkybė vertinant, ar jis yra autorių teisės objektas ir BK 191 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos dalykas. Bendraautoriai, siekdami viešai publikuoti bendrą kūrinį, dirba kartu, todėl pasikeitimas tam tikrais tarpiniais, taigi, nepublikuotais, nevisiškai sutvarkytais pagal mokslo publikacijai keliamus formaliuosius reikalavimus kūrinio variantais, kurie gali būti vadinami,,žaliava“ ar kitais bendraautorių pasirinktais pavadinimais, yra būtina šio proceso dalis.

13. Kasaciniame skunde, kaip ir apeliaciniame skunde, iš esmės yra ginčijamas nuteistojo panaudoto svetimo teksto, kaip mokslo kūrinio, vertinimas, t. y. jo, kaip originalaus kūrybinės veiklos rezultato, pripažinimas nusikalstamos veikos dalyku.

14. Teisės aktuose nėra pateikta kūrinio originalumo samprata: tai yra teismų praktikos aiškinimo ir doktrinos dalykas (žr., pvz., kasacinės nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017 27 punktą ir jame nurodytą kasacinės instancijos teismo praktiką, kasacinės nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-687/2020 24–26 punktus, kasacinės nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-98-469/2021 29–30 punktus). Teismų praktikoje nurodoma, kad originalumas vertinamas atsižvelgiant į konkretų objektą ir jo pobūdį. Kadangi originalumo nustatymas yra fakto klausimas, todėl, esant ginčui, tai turi nustatyti teismas, vertindamas klausimui spręsti reikšmingus įrodymus. Teisės doktrinoje, analizuojant originalumo reikalavimą, taip pat pažymima, kad kūrinyje neturi stigti individualių išraiškos elementų, leidžiančių išskirti tokią išraišką ir trukdančių ją prilyginti darbų rezultatams, kurie neišeina už kasdienės ir įprastos veiklos rėmų (žr., pvz., kasacinę nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-611/2015, kasacinės nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017 28 punktą, kasacinės nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-687/2020 27–29 punktus, kasacinės nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-98-469/2021 30–31 punktus).

15. Sprendžiant dėl bendraautorystės, teismų praktikoje nurodoma, kad bendraautoriu nelaikomas asmuo, suteikęs materialinę, techninę ar organizacinę pagalbą kuriant kūrinį (ATGTĮ 7 straipsnio 4 dalis). Taigi, tokie asmenys, pavyzdžiui, gali būti kalbos redaktorius, asmuo, finansavęs kūrinio sukūrimą ar sudaręs kitokias materialines sąlygas, asmuo, suteikęs kitokią pagalbą (pvz., surinkęs reikiamus teismų sprendimus ar literatūros šaltinius). Bendraautorių kūrybos rezultatas turi būti bendras kūrinys, t. y. visų bendraautorių kūrybinio darbo rezultatus turi suvienyti bendra koncepcija, mintis ar paskirtis. Kita vertus, bendraautorystei kvalifikuoti neturi reikšmės, ar bendraautorių sukurtos bendro kūrinio dalys gali būti savarankiškai panaudojamos ar ne, nes Lietuvoje pripažįstama vadinamoji dalioji (kai kūrinys yra vientisas ir negalima nustatyti, kuris kurią dalį parašė) ir nedalioji bendraautorystė (žr., pvz., kasacinės nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-98-469/2021 41–42 punktus).

16. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad specialių žinių panaudojimas įrodinėjimo procese yra teismo diskrecija. Teismo ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra vienas iš įrodymų, kurio vertinimui keliami tie patys BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai kaip ir kitiems įrodymams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283-222/2018), t. y. ekspertizės aktas (specialisto išvada) teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018, 2K-141-976/2019); jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020). Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Taigi, vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą kaip įrodymą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316-699/2015, 2K-206-693/2017, 2K-208-976/2017, 2K-97-976/2020). Pažymėtina, kad ekspertas (specialistas) privalo ekspertizę (objektų tyrimą) atlikti pagal kompetenciją, moksliškai patvirtintais, visuotinai pripažintais ir patikimais ar akredituotais tyrimo metodais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-507/2016, 2K-206-693/2017, 2K-177-895/2018, 2K-327-719/2018, 2K-97-976/2020). Specialisto išvados (ekspertizės akto) neaiškumas, neišsamumas ar prieštaravimas bylos duomenims nagrinėjimo teisme metu yra šalinamas BPK nustatytais veiksmais, be kita ko, apklausiant išvadas pateikusį specialistą (ekspertą) ir prireikus skiriant naujus ekspertinius tyrimus. Sprendimą dėl ekspertizės skyrimo teismas priima atsižvelgdamas į bylos duomenis, taip pat į tai, ar ekspertizės išvados yra reikalingos bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-358-303/2015, 2K-191-507/2016, 2K-188-648/2017, 2K-141-697/2021). Lietuvos Respublikos teisės aktai ir formuojama teismų praktika neteikia prioriteto ekspertizės aktui kaip įrodymų šaltiniui. Todėl teismai, vertindami byloje esančias specialisto išvadas ir paaiškinimus, juos vertina pagal tas pačias taisykles kaip ir ekspertizės aktus, vadovaudamiesi bendraisiais įrodymų vertinimo principais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-201-1073/2018, 2K-191-495/2020).‏‏‎ ‏‏‎ ‏‏‎ ‏‏‎

17. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad teismai tinkamai vadovavosi pirmiau išdėstytomis įstatymų ir teismų praktikos nuostatomis, pagrįstai konstatavo nukentėjusiojo parengto kūrinio originalumą ir pripažino jį BK 191 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos dalyku.

17.1. Kaip jau minėta, byloje nėra ginčo, kad G. Ž. tekstas buvo panaudotas rengiant publikaciją. Publikacijos bendraautorė V. S. pripažino, kad, ruošdama straipsnio tiriamąją dalį, panaudojo A. K. jai pateiktą medžiagą, tarp kurios buvo ir nukentėjusiojo parengtas tekstas. Tai pripažįsta ir nuteistasis A. K., nurodydamas, kad, rengiant straipsnį anglų kalba, jis pateikė bendraautorei G. Ž. lietuvių kalba parengtą tekstą. Tačiau, kaip jau minėta pirmiau, jis nelaikąs šio teksto autorių teisių objektu.

17.2. Teismai, laikydamiesi pirmiau pateiktų autorių teisės objekto aiškinimo taisyklių, motyvuotai atmetė tokį nuteistojo pateiktą G. Ž. teksto vertinimą ir pagrįstai konstatavo G. Ž. teksto, kaip mokslo kūrinio, originalumą. Teismai pagrįstai rėmėsi G. Ž. nuteistajam A. K. pateiktais tekstais, autoriaus G. Ž. parodymais apie bendradarbiavimo su A. K. procesą ir apie teksto parengimą, trijų politikos mokslų krypties mokslininkų išvadomis ir jų parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme.

17.3. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo paneigti išsamių apeliacinės instancijos teismo argumentų dėl nukentėjusiojo parengto teksto pripažinimo originaliu kūriniu. Trys politikos krypties mokslininkai, kiekvienas atskirai, nežinodami kilusio ginčo šalių bei teksto autoriaus, konstatavo, kad nukentėjusiojo rankraščio tekstas buvo naudojamas rašant publikuotą knygos dalį, didelė dalis pateiktų vertinti angliško teksto ištraukų yra tiesioginis lietuviško teksto vertimas. Šie mokslininkai rašytines savo išvadas paaiškino apklausti teisme, kur taip pat nurodė, kokiais metodais atliko tekstų vertinimą ir kokiais kriterijais remdamiesi padarė išvadas. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino specialistų pateiktus duomenis ir remdamasis jais padarė motyvuotas išvadas, kad nukentėjusiojo tekstas buvo naudotas anglų kalba paskelbtoje publikacijoje, nes abiejuose buvo vartojamos tos pačios išraiškos priemonės, daromos tos pačios klaidos, dalis teksto ištraukų šiek tiek pakeista, bet mažai kur ženkliai; tekstų panašumas toks didelis, koks tegali atsirasti, jeigu lietuviškas rankraštis būtų aktyviai naudojamas rašant anglišką straipsnį; citavimo sutaptis nėra atsitiktinė, kadangi abiejuose tekstuose nagrinėjamų partijų funkcijų grupavimas iš esmės identiškas; daugelyje vietų tokiomis pat aplinkybėmis vartojamos tos pačios specifinės sąvokos, kurių nėra partijų statutuose; vietomis tendencingai minima identiška literatūra arba vardijami tam tikri teisės aktų punktai ir jie aprašomi pagal specifinę, abiejuose tekstuose atsikartojančią tvarką (eigą), kuri nesutampa su nagrinėjamame teisės akte išdėstyta tvarka. Taigi, originalaus teksto rengėjas negali būti laikomas asmeniu, suteikusiu materialinę, techninę ar organizacinę pagalbą kuriant kūrinį, o yra autorius (bendraautoris).

18. Kasatorius, kaip jau minėta, nurodo, kad teismai pažeidė įrodinėjimo taisykles, nes kūrinio originalumą konstatavo remdamiesi administracinių teismų nustatytais faktais, taip pat mokslininkų, kurie nėra teismo ekspertai, pateiktais duomenimis. Kasatoriaus įsitikinimu, teismai turėjo skirti teismo lingvistinę ekspertizę.

19. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad teismai, laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, taip pat pirmiau išdėstytų teismų praktikoje formuluojamų reikalavimų, skirtų specialių žinių vertinimui, pagrįstai tyrė ir priimdami sprendimus rėmėsi 2018 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos sprendimu Nr. SP-1, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, Lietuvos mokslo tarybos ekspertų išvadomis, paaiškinimais, teiktais apklausus juos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

19.1. Nagrinėjamoje byloje nekyla abejonės, kad rašytinio akademinio teksto vertinimas originalumo aspektu ir galimo jo plagijavimo nustatymas reikalauja specialių žinių, todėl sprendžiant šiuos klausimus buvo pasitelkti specialių žinių turintys specialistai. L. Gudžinskas, A. Rootsi Maskaliūnaitė ir I. Vinogradnaitė nors ir nėra įtraukti į teismo ekspertų sąrašus, tačiau pagal savo išsilavinimą, įgytas kompetencijas bei ilgametę darbo patirtį (yra politikos mokslų krypties aktyvūs mokslininkai, publikuojantys mokslo darbus, dalyvaujantys tarptautiniuose projektuose ir kt.) yra specialių žinių ir įgūdžių turintys asmenys, ištyrę jiems pateiktų tekstų lietuvių bei anglų kalbomis panašumą ir sutaptis, jie pateikė specialiomis žiniomis pagrįstas išvadas. Šios išvados buvo teiktos ne teismui, o Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybai, tačiau savo teiktas išvadas jie tiesiogiai patvirtino ir apklausiami apeliacinės instancijos teisme bei įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį.

19.2. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas iš esmės analogiškus apeliacinio skundo argumentus, išsamiai nurodė, kokius specialistų pateiktus įrodymus jis tiria, tikrina ir vertina kartu su kitais bylos duomenimis: kaip buvo gauti lyginami tekstai, sudarytos lentelės, parinkti specialistai, vertinę tekstų sutaptį, labai detaliai nurodyta specialistų kompetencija. Siekiant pašalinti abejones dėl tinkamo nukentėjusiojo parengto teksto, kaip originalaus autorinio kūrinio, vertinimo ir jo panaudojimo viešai publikuotame knygos skyriuje, visi Lietuvos mokslų akademijos rekomenduoti (parinkti) ir rašytines išvadas Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybai teikę specialistai buvo pakviesti ir davė parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Kaip matyti iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo, jie labai išsamiai paaiškino, kokiu būdu (metodais) vertino jiems pateiktų tekstų originalumą ir jų neatsitiktinę sutaptį (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 17–22 punktai). Proceso dalyviai turėjo galimybę užduoti jiems klausimų dėl duotų išvadų ir šia teise aktyviai naudojosi.‏‏‎ Kasatorius nenurodo teisinių argumentų, kurie lemtų išvadą, jog teismai nagrinėjamu atveju negalėjo patikrinti rašytinių specialistų išvadų apklausdami juos teisme, o privalėjo skirti teismo ekspertizę. Todėl teismai, neskirdami teismo ekspertizės, nepažeidė nei BPK reikalavimų, nei kaltinamojo teisių.

19.3. Tai, kad nukentėjusiojo tekstas jau buvo pripažintas autorių teisės objektu sprendžiant mokslininko etikos pažeidimo klausimą, nereiškia, kad teismai, nagrinėję baudžiamąją bylą, neatliko savarankiško nusikalstamos veikos požymių, tarp jų ir nusikalstamos veikos dalyko, vertinimo. Tarpšakinė prejudicija, kaip teisingai nurodo kasatorius, kaip įrodinėjimo priemonė nėra tiesiogiai apibrėžta baudžiamojo proceso įstatyme. Tačiau teismai, laikydamiesi laisvo įrodymų vertinimo principo keliamų reikalavimų, tiria ir vertina visus duomenis, esančius byloje, ir sprendžia, ar jie pripažintini įrodymais. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, teismuose buvo tiriami visi susiję su byla duomenys, taip pat Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos sprendimo Nr. SP-1, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutarties turinys, tačiau teismai padarė savarankiškas, įrodymų visetu grįstas išvadas.

20. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, nekartodama skundžiamų sprendimų motyvų, pritaria teismų išvadai, kad G. Ž. tekste ne tik pateikiama bendro pobūdžio informacija iš teisės aktų, politinių partijų statutų, tačiau jame, remiantis politinių partijų veiklos teisiniu reguliavimu, moksliniais šaltiniais, yra analizuojamas ir vertinamas mokslinio tyrimo objektas, daromi tyrimo apibendrinimai ir išvados, todėl G. Ž. parengtas tekstas laikytinas originaliu jo atliktos intelektinės veiklos rezultatu, o šis rezultatas – autoriaus teisių apsaugos objektu ir BK 191 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos dalyku. Ši išvada pagrįsta tinkamai gautais ir įvertintais įrodymais.

Dėl ultima ratio principo

21. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, apibrėžti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat nustatyti baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas galima tik įstatymu. Pažymėtina, kad nusikalstamomis veikomis įstatyme gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas kartu yra pažymėjęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas).

22. BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme įtvirtintų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-671/2010, 2K-425/2011, 2K-7-201/2013, 2K-81-648/2018).

23. Kita vertus, kiekvienai nusikalstamai veikai būdingi du esminiai požymiai – jos pavojingumas ir draudžiamumas arba priešingumas baudžiamajam įstatymui. Nusikalstama veika yra pavojinga visuomenėje vyraujančių vertybių sistemai. Nusikalstamomis pripažįstamos ne šiaip pavojingos, o pačios pavojingiausios veikos, kuriomis kėsinamasi į didžiausias vertybes. Nusikalstamos veikos pavojingumui įvertinti vartojamos dvi sąvokos – pavojingumo pobūdis ir laipsnis. Nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį pirmiausia apibūdina vertybių, į kurias kėsinamasi, pobūdis, taip pat pačios veikos ir įstatyme nurodytų padarinių pobūdis, kaltės forma. Tokiais atvejais, kai įstatymų leidėjas kriminalizuoja teisės pažeidimą, už kurį nustatyta kita, ne baudžiamoji, teisinė atsakomybė, baudžiamajame įstatyme paprastai yra nustatyti papildomi kriterijai, rodantys tokios veikos pavojingumą (pavojinga veikimo priemonė, didelė žala, piktavališki tikslai ir t. t.). Jei tokių požymių nenustato įstatymo leidėjas, veikos pavojingumą, remdamiesi konstituciniais ir baudžiamosios teisės principais, privalo įvertinti teismai.

24. Autorių teisės ir jų teisiniai gynybos mechanizmai visų pirma yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Autorystės pasisavinimas, nurodytas BK 191 straipsnio 1 dalyje, už kurį nustatyta baudžiamoji atsakomybė, nenustačius jokių papildomų tokio civilinio delikto pavojingumo požymių, lemia tai, kad teismai, spręsdami dėl veikos baudžiamumo, turi vertinti ne tik formalią veikos atitiktį BK 191 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymiams, bet ir veikos pavojingumą.

25. Teisėjų kolegija, kaip jau konstatuota pirmiau šioje nutartyje, pripažįsta, jog teismai tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė įrodymais grįstą išvadą, kad G. Ž. parengtas tekstas yra autorių teisės objektas, taip pat kad A. K. viešai publikuotoje knygos dalyje panaudojo kito autoriaus kūrinį, nenurodydamas G. Ž. bendraautorystės. Tačiau teismai, net ir nesant gynybos prašymo, nepagrįstai nevertino, ar toks neteisėtas elgesys užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kaip griežčiausią teisinę atsakomybę. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines šios bylos aplinkybes (autorystės pasisavinimas konstatuotas teismo sprendimais, yra pasisavinta bendraautorio mokslinio straipsnio dalis, t. y. G. Ž. parengtas tekstas (kūrinys) buvo panaudotas viešai publikuotos knygos „(duomenys neskelbtini)“ skyriuje „(duomenys neskelbtini)“ („(duomenys neskelbtini)“), byloje nėra reikalaujama atlyginti turtinės žalos, nenustatyta, kad akademinis nesąžiningumas būtų susijęs su nepagrįstu praturtėjimu kito asmens teisėtų interesų sąskaita ar kitais savanaudiškais tikslais), nutaria, kad nagrinėjamu atveju A. K. taikant baudžiamąją atsakomybę už autorystės pasisavinimą būtų pažeistas baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), principas. Todėl baudžiamoji byla yra nutraukiama (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą A. K. nutraukti.

Civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Teisėjai Albinas Antanaitis

Olegas Fedosiukas

Rima Ažubalytė