Dėl skolos priteisimo ir sutarties pripažinimo galiojančia

Civilinė byla Nr. 3K-3-147/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.8; 28.1; 114.11

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. Ž. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. Ž. ieškinį atsakovui J. V. V. individualiai įmonei dėl skolos priteisimo ir sutarties pripažinimo galiojančia; tretieji asmenys: J. Ž., V. A.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas T. Ž. 2005 m. lapkričio 28 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad 2004 m. kovo 15 d. sudarė su atsakovu J. V. V. IĮ sutartį, pagal kurią ieškovas teikė atsakovui konsultacijas įmonės veiklos klausimais, padėjo organizuoti ir vykdyti įmonės veiklą, o atsakovas įsipareigojo mokėti jam kiekvieną mėnesį 2000 Lt atlyginimą. Prieš sudarant šią sutartį, 2002 m. spalio 8 d. atsakovas suteikė ieškovui prokūrą veikti įmonės vardu ir dėl jos interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su įmonės verslu. Ieškovo teigimu, atsakovas nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų nuo sutarties pasirašymo dienos, nereagavo į jo žodinius prašymus, neatsakė į 2005 m. spalio 21 d. pretenziją ir yra skolingas 38 000 Lt: 18 000 Lt už 2004 m. ir 20 000 Lt už 2005 m. Be to, šalių sutartyje atsakovas įsipareigojo mokėti 0,5 proc. delspinigius nuo nesumokėtos sumos, taigi iš atsakovo priteistina 23 400 Lt delspinigių už šešis mėnesius. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2005 m. gegužės 2 d. sutartimi atsakovas pripažino 26 000 Lt skolą ieškovui. Ieškovas, remdamasis CK 6.210, 6.256 straipsniais, prašė teismą priteisti iš atsakovo 38 000 Lt skolą, 23 400 Lt delspinigių ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo sprendimo priėmimo iki visiško įvykdymo; pripažinti galiojančia 2005 m. gegužės 2 d. paskolų grąžinimo sutartį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2006 m. birželio 27 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 38 000 Lt skolą, 23 400 Lt delspinigių, iš viso – 61 400 Lt, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina, jog atsakovas 2002 m. spalio 8 d. išdavė ieškovui prokūrą ir šis atliko įvairių darbų atsakovo įmonės naudai; 2004 m. kovo 15 d. šalys sudarė sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui kiekvieną mėnesį po 2000 Lt už jo atliekamus darbus; 2005 m. gegužės 2 d. sutartimi atsakovas pripažino 18 000 Lt skolą ieškovui pagal anksčiau sudarytą sutartį. Teismo nuomone, nėra pagrindo abejoti ieškovo, trečiojo asmens J. Ž. paaiškinimais, kad nurodytas sutartis ieškovui perdavė atsakovo įmonės direktorė V. A., kuri yra įmonės savininko duktė, o ieškovo buvusios žmonos sesuo, ir kurią atsakovas buvo įgaliojęs atlikti visus veiksmus, susijusius su įmonės veikla, bei perdavęs jai įmonės anspaudą, parašo spaudą. Teismas nurodė, kad asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus (CK 2.132 straipsnio 1 dalis), ir taip sudarytas sandoris sukuria atstovaujamajam civilines teises ir pareigas, nors atstovas ir veiktų viršydamas savo teises (CK 2.133 straipsnis). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad ieškovas žinojo, jog V. A., sudarydama su juo sutartis, galėjo viršyti jai suteiktus įgaliojimus. Priešingai, atsakovas buvo suteikęs jai visus įgaliojimus, todėl ši, sudarydama sandorius atstovaujamojo vardu, neviršijo įgaliojimų. Teismo nuomone, nors baudžiamojoje byloje, iškeltoje pagal J. V. V. pareiškimą dėl dokumentų suklastojimo, yra specialisto išvada, kad 2004 m. kovo 15 d. šalių susitarimą pasirašė ne J. V. V., tačiau nei ši išvada, nei nagrinėjamos bylos įrodymai nepaneigia to, jog ieškovui sutartis perdavė įmonės direktorė V. A., taigi ji galėjo pasirašyti nurodytas sutartis. Teismas pažymėjo, kad 2005 m. gegužės 2 d. sutartyje, kurioje atsakovas pripažįsta skolą ieškovui, yra ne jo parašas, o jo parašo spaudas, ir atsakovas pripažįsta, jog teisę naudotis šiuo spaudu jis buvo suteikęs V. A. Be to, kad atsakovo įmonėje sutartys buvo sudaromos tokiu būdu, patvirtina byloje surinkti įrodymai: J. V. V. IĮ įsakymai, PVM sąskaitos–faktūros ir kt. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog sutartys, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimus, prieštarautų imperatyviosioms įstatymo normoms, t. y. būtų niekinės, o nuginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu teismas gali tik suinteresuoto asmens reikalavimu (CK 1.78 straipsnis). Teismas nurodė, kad atsakovas neginčija sutarčių, todėl jos yra teisėtos ir galiojančios bei privalo būti vykdomos (CK 6.189 straipsnis). Teismas konstatavo, kad dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo pripažinti galiojančia 2005 m. gegužės 2 d. sutartį, nes nėra duomenų, kad ji būtų panaikinta. Dėl nurodytų motyvų teismas iš dalies patenkino ieškovo ieškinį.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 19 d. sprendimu patenkino atsakovo apeliacinį skundą: panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 27 d. sprendimo dalį, kuria patenkinta ieškinio reikalavimų dalis dėl 61 400 Lt ir 5 proc. procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir šiuos ieškinio reikalavimus atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija sprendime pažymėjo, kad ginčo atveju ieškovas savo reikalavimą grindžia 2004 m. kovo 15 d sutartimi, o atsakovas teigia, jog tokia sutartis nebuvo sudaryta, ir tai įrodo specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad šią sutartį pasirašė ne atsakovas J. V. V. Kartu kolegija nurodė, kad šia sutartimi šalys siekė suderinti priešpriešinę valią (savininko tikslas buvo pripažinti ieškovą verslo partneriu, perduoti jam prokūrą, o ieškovo tikslas – gauti 2000 Lt), ir ši priešpriešinė valia turėjo būti suderinta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. sudarant rašytinę sutartį, kuri būtų pasirašyta sandorio šalių, arba kitais įstatyme nustatytais būdais būtų patvirtinta atsakovo valia. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti prielaidos, jog nurodytą sutartį pasirašė atsakovo direktorė V. A. Kolegija pažymėjo, kad šalys nebuvo sutarusios dėl papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų, nurodytų CK 1.73 straipsnio 3 dalyje, todėl atsakovo spaudo buvimas sutartyje yra mažiau teisiškai reikšmingas už tinkamos sutarties šalies parašo buvimą, o įmonės antspaudas nepatvirtina įmonės atstovo valios – įmonės antspaudas yra tik išvestinis juridinio asmens požymis, papildantis pirminius požymius: organizacinį vieningumą, civilinį ir civilinį procesinį veiksnumą ir teisnumą. Kolegija taip pat nurodė, kad tik tinkamai paskirtas individualios įmonės vadovas vienvaldiškai veikia įmonės vardu, jeigu įmonės įstatuose nenustatyta kitaip, todėl, kilus ginčui dėl sandorio šalies – individualios įmonės – valios buvimo sudarant sandorį, turi būti neginčijamai įrodyta pirmosios instancijos padaryta prielaida, jog V. A. buvo tinkamai įgaliota įmonės savininko sudaryti ginčo sandorį. Kolegijos nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie V. A. turėtus įgaliojimus, iš darbo sutarties matyti, kad ji tik 2004 m. rugsėjo 1 d. perkelta iš įmonės administratorės į direktorės pareigas, taigi sutarties su atsakovu sudarymo metu ji nebuvo įmonės direktorė, todėl jos parašas šioje sutartyje negali sukelti teisinių pasekmių. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas veikė įmonėje kaip prokuristas (CK 2.176 straipsnis), taigi jis yra teisiškai išsilavinęs asmuo, jam žinomi atstovavimo individualiai įmonei klausimai ir jam, kaip verslininkui, jo veikloje keliami aukštesni reikalavimai (CK 2.4 straipsnis), todėl jis galėjo pasirūpinti, kad, sudarant nurodytą sutartį, atsakovui būtų tinkamai atstovaujama. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog, sudarant ginčo susitarimą, atsakovui buvo tinkamai atstovaujama, byloje nenustatyta, kas pasirašė šią sutartį, todėl darytina išvada, jog ši sutartis atsakovo nepasirašyta ir joje tinkamai neišreikšta atsakovo valia. Dėl to teisėjų kolegija nusprendė, kad šalių susitarimas nelaikytinas sutartimi ir negali sukelti sutarties neįvykdymo teisinių pasekmių, ir ieškovo reikalavimą priteisti šio susitarimo pagrindu skolą iš atsakovo atmetė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas T. Ž. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 19 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorio pripažinimą niekiniu (CK 1.78 straipsnis). Teismas nurodė, kad 2004 m. kovo 15 d. sutartį su ieškovu sudariusi atsakovo įmonės administratorė V. A. nebuvo tinkamai įgaliota sudaryti šį sandorį, todėl ši sutartis prieštarauja juridinio asmens teisnumui ir negali sukelti teisinių pasekmių. Teismas nepagrįstai pripažino šį sandorį niekiniu, nes: pirma, byloje neginčijamai nustatyta, kad nuo įmonės įsteigimo jos savininkas suteikė visus įgaliojimus veikti įmonės vardu V. A., perdavė jai įmonės antspaudą ir savo parašo spaudą, ir ši sprendė visus įmonės veiklos klausimus, sudarinėjo įmonės vardu sandorius, nesitardama su įmonės savininku; antra, pagal CK 1.82 straipsnį juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris yra nuginčijamas, o ne niekinis sandoris, t. y. jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik pagal įstatyme nurodytų asmenų ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

2. Apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs, kad ginčo susitarimas nelaikytinas sutartimi ir negali sukelti sutarties neįvykdymo teisinių padarinių, pažeidė civilinio proceso teisės normas, draudžiančias teismui peržengti pareikštų reikalavimų ribas (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnis). Atsakovas nepareiškė priešieškinio dėl nurodytos sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl teismas, nesant suinteresuoto asmens reikalavimo, negalėjo savo iniciatyva pripažinti šios sutarties negaliojančia. Be to, pagal CK 1.79 straipsnio 2 dalies 3 punktą šį sandorį atsakovas patvirtino, taigi neteko teisės jo ginčyti (CK 1.79 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje I. T. v. ŽŪB „Pavasaris“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-417/2004; 2005 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Senukų prekybos centras“ v. UAB „EM Trans“, bylos Nr. 3K-3-3/2005).

3. CPK 182 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais. Atsakovas pripažino, kad įmonės antspaudą ir savo parašo spaudą buvo atidavęs V. A., bylos šalys neginčija fakto, kad V. A. buvo įgaliota sudarinėti visus sandorius ir pasirašinėti juos naudodama J. V. V. įmonės spaudą, taigi apeliacinis teismas neturėjo pagrindo teigti, kad turi būti neginčijami įrodyta pirmosios instancijos teismo padaryta prielaida, jog V. A. tinkamai buvo įmonės savininko įgaliota sudaryti ginčo sutartį, ir reikalauti papildomų įgaliojimo konkrečiai sutarčiai sudaryti buvimo įrodymų. Nors specialisto išvadoje, pateiktoje ikiteisminio tyrimo byloje, kuria rėmėsi apeliacinis teismas, nurodyta, kad 2004 m. kovo 15 d. sutartyje yra ne J. V. V. parašas, tačiau tai neįrodo, kad sutartį pasirašė ne atsakovo įgaliotas asmuo ir ši sutartis sudaryta nesuderinus jos turinio su atsakovu. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad atsakovo įmonės sutartis nuolat sudarinėjo V. A., taigi specialisto išvada tik patvirtina faktą, jog 2004 m. kovo 15 d. sutartis buvo sudaryta pagal įmonėje susiklosčiusią praktiką. Teismas nepagrįstai nevertino įmonėje faktiškai susiklosčiusios vidaus tvarkos, pagal kurią buvo įprasta, kad įmonės darbuotoja V. A. veikė pagal žodinį įmonės savininko įgaliojimą. Ieškovas buvo įsitikinęs, kad V. A. turi teisę patvirtinti sutartį ir kad ši sutartis sukels teisines pasekmes jos šalims. Atsakovas žinojo apie sutartis su ieškovu ir jų neginčijo.

4. Teismas nepagrįstai netaikė įstatyme nustatytų prezumpcijų dėl nuginčijamo sandorio patvirtinimo. CK 1.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti. Pagal CK 1.79 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti, užtikrino kitai šaliai savo prievolių įvykdymą. 2005 m. gegužės 2 d. sutartimi J. V. V. patvirtino, kad yra skolingas ieškovui pagal 2004 m. kovo 15 d. sutartį, ir įsipareigojo skolą sumokėti naujai steigiamos bendrovės akcijomis, t. y. atsakovas 2005 m. gegužės 2 d. sutartimi patvirtino 2004 m. kovo 15 d. sutartį.

5. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes neatsižvelgė į atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimus, taip pat rašytinius įrodymus dėl V. A. suteiktų įgaliojimų. Nors V. A. buvo paskirta atsakovo direktore nuo 2004 m. rugsėjo 1 d., tačiau ji faktiškai vadovavo įmonei nuo 2002 m. gruodžio 16 d., kai ji tapo įmonės administratore: sudarinėjo įmonės sandorius, priimdavo ir atleisdavo darbuotojus, spręsdavo kitus įmonės veiklos klausimus, jai buvo perduotas įmonės anspaudas ir įmonės savininko parašo spaudas.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas J. V. V. IĮ prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Apeliacinis teismas nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių sandorių pripažinimą niekiniais, ir pagrįstai laikė 2004 m. kovo 15 d. sutartį niekine ir negaliojančia. Dėl nurodytos sutarties suklastojimo yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, ir 2006 m. vasario 2 d. specialisto išvadoje neginčijamai nustatyta, kad šioje sutartyje esantis parašas yra ne J. V. V. Tai reiškia, kad ginčo sutarties J. V. V. įmonė nesudarė, taigi atsakovas neišreiškė valios mokėti ieškovui pinigus už tam tikrus darbus, kurie galbūt ir buvo atliekami 2002 m. spalio 8 d. išduotos prokūros pagrindu. Akivaizdu, kad 2004 m. kovo 15 d. sutartis, kuria ieškovas grindžia savo reikalavimus, vertintina kaip sandoris, prieštaraujantis gerai moralei, teisingumui bei viešajai tvarkai, nes juo siekiama pažeisti kito asmens teises, nepaisant įstatymo, todėl ši sutartis pagal CK 1.81 straipsnį yra niekinė, o ne nuginčijama. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje V. A. v. Birštono miesto savivaldybė, bylos nr. 3K-3-589/2004). Teismas pagrįstai konstatavo niekinės sutarties negaliojimą savo iniciatyva (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), ir tokia teismo išvada nereiškia byloje pareikštų reikalavimų ribų peržengimo.

2. Atsakovas jokiais veiksmais nėra pripažinęs 2004 m. kovo 15 d. sutarties ar jos patvirtinęs. Be to, ikiteisminis tyrimas yra atliekamas ne tik dėl nurodytos sutarties, bet ir dėl 2005 m. gegužės 2 d. sutarties, kurią ieškovas laiko patvirtinančia 2004 m. kovo 15 d. sutarties sudarymą, suklastojimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

2002 m. spalio 8 d. atsakovas J. V. V. IĮ išdavė ieškovui prokūrą atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su įmonės verslu. 2004 m. kovo 15 d. ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartimi atsakovas pripažino ieškovą savo verslo partneriu, taip pat įsipareigojo mokėti ieškovui kiekvieną mėnesį 2000 Lt atlyginimą už konsultacijas su verslu susijusiais klausimais. 2005 m. gegužės 2 d. sutartyje, sudarytoje J. Ž., T. Ž. ir J. V. V., J. V. V. pripažino, kad pagal 2004 m. kovo 15 d. sutartį yra skolingas ieškovui už 2004 m. 18 000 Lt (9 mėn. x 2000 Lt), o už 2005 m. – 8000 Lt (4 mėn. x 2000 Lt), iš viso – 26 000 Lt, ir įsipareigojo padengti šią skolą steigiamos uždarosios akcinės bendrovės akcijomis. Ieškovas 2005 m. spalio 21 d. pateikė atsakovui raštu pretenziją dėl 38 000 Lt skolos (18 000 Lt už 2004 m. 9 mėn. ir 20 000 Lt už 2005 m. 10 mėn.) pagal 2004 m. kovo 15 d. šalių sudarytą sutartį. 2005 m. spalio 27 d. atsakovas panaikino 2002 m. spalio 8 d. išduotą ieškovui prokūrą. Ieškovas 2005 m. lapkričio 28 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 38 000 Lt skolos ir 23 400 Lt delspinigių, iš viso – 61 400 Lt., nesumokėtų pagal 2004 m. kovo 15 d. šalių sutartį.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs ex officio ginčo šalių 2004 m. kovo 15 d. sutartį niekine, pažeidė sandorių negaliojimą reglamentuojančias teisės normas. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.

Pagal CK 1.78 straipsnį sandoriai gali būti niekiniai ir nuginčijami. Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis negalioja pagal įstatymo nurodymą, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Tuo tarpu nuginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu yra būtinas teismo sprendimas. Taigi nuginčijamo sandorio galiojimas priklauso nuo sandorį sudariusių asmenų valios. Nors nuginčijami sandoriai taip pat gali pažeisti teisę, bet juos gali patvirtinti suinteresuoti asmenys (CK 1.79 straipsnis), jie taip pat gali neginčyti sandorio.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą teisės normų, reglamentuojančių sandorių negaliojimą, aiškinimo ir taikymo praktiką niekinio sandorio negaliojimo faktą teismas gali konstatuoti ex officio (savo iniciatyva), t. y. nesant pareikšto reikalavimo dėl tam tikro sandorio pripažinimo negaliojančiu, tik tada, kai aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, yra akivaizdi (pavyzdžiui, akivaizdu, kad sandoris prieštarauja imperatyviajai įstatymo normai arba viešajai tvarkai ar gerai moralei). Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas gali imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių jo negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus tik tada, kai yra šalies reikalavimas pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštas ieškinio ar priešieškinio forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje P. V. v. M. V., bylos Nr. 3K-3-1319/2001, 2003 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB „Kraitenė“, UAB „Auksaakė“, bylos Nr. 3K-3-62/2003, 2004 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje 312-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija v. UAB „Skraida“, bylos Nr. 3K-3-150/2004, kt.).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas ex officio konstatavo, kad 2004 m. kovo 15 d. sutartis, kuria ieškovas grindžia savo reikalavimus priteisti iš atsakovo skolą, nelaikytina sutartimi ir negali sukelti sutarties neįvykdymo teisinių pasekmių, nes pagal ikiteisminio tyrimo byloje pateiktą specialisto išvadą sutartyje pasirašė ne J. V. V., nagrinėjamoje civilinėje byloje nenustatyta, kas pasirašė šią sutartį, neįrodyta, kad V. A. buvo tinkamai įgaliota įmonės savininko sudaryti nurodytą sutartį, todėl darytina išvada, jog ši sutartis atsakovo nepasirašyta, joje tinkamai neišreikšta atsakovo valia.

Tokia apeliacinio teismo išvada reiškia, kad teismas pripažino šią sutartį niekine. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.78 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai, tačiau apeliacinis teismas, nusprendęs ex officio, kad 2004 m. kovo 15 d. sutartis negali sukelti teisinių pasekmių, neįvardijo įstatymo nustatyto konkretaus jos negaliojimo pagrindo. Iš teismo sprendimo motyvų galima būtų daryti išvadą, kad teismas laikė šią sutartį negaliojančia dėl to, kad joje neišreikšta atsakovo valia. Pažymėtina, kad sandoriai, turintys valios trūkumų, yra ne niekiniai, bet nuginčijami, t. y. jie gali būti pripažinti negaliojančiais tik įstatymų nurodytam asmeniui pareiškus reikalavimą dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu ir įrodžius, kad sandoris neatitinka jį sudariusio asmens valios. Apeliacinis teismas taip pat sprendė, kad neįrodyta, jog V. A. buvo tinkamai įgaliota įmonės savininko sudaryti nurodytą sutartį. Įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryti sandoriai taip pat yra nuginčijami sandoriai, kurie gali būti pripažinti negaliojančiais pagal atstovaujamojo ieškinį (CK 1.92 straipsnis). Pažymėtina, kad atstovui įgaliojimai gali būti suteikti ne tik aiškiai išreiškiant juos išduodamame rašytiniame įgaliojime (CK 2.137 straipsnis), tačiau jie taip pat gali būti numanomi, atsižvelgiant į šalių santykius ir aplinkybes, kuriomis atstovas veikia (CK 2.133 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 2.133 straipsnio 2 dalies nuostatas numanomo atstovavimo atveju, jeigu asmuo savo elgesiu davė pagrindo trečiajam asmeniui protingai manyti ir sąžiningai tikėti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam, t. y. sukuria šiam civilinių teisių ir pareigų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamas ginčo šalių 2004 m. kovo 15 d. sutartį niekine ir negaliojančia, pažeidė niekinius ir nuginčijamus sandorius reglamentuojančias teisės normas (CK 1.78 straipsnis).

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo šalių 2004 m. kovo 15 d. sutarties galiojimo, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl V. A. suteiktų įgaliojimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas turi ištirti ir visapusiškai bei objektyviai įvertinti visas aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, ir jokie įrodymai negali teismui turėti iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Be to, teismas negali pažeisti CPK 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo pareigos taisyklės,

Apeliacinis teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie V. A. turėtus įgaliojimus, ji sutarties su atsakovu sudarymo metu nebuvo įmonės direktorė, todėl jos sudaryta sutartis negali sukelti teisinių pasekmių. Tokia teismo išvada neatitinka byloje esančių faktinių duomenų. Tiek atsakovas J. V. V., tiek trečiasis asmuo V. A. teismo posėdžiuose ne kartą patvirtino, kad atsakovo įmonės administratorei V. A., vėliau tapusiai įmonės direktore, įmonės savininkas J. V. V. buvo suteikęs įgalinimus veikti įmonės vardu, perdavęs jai įmonės anspaudą, be to, savo parašo spaudą, kad jam nereikėtų kiekvienąkart važiuoti pasirašinėti dokumentų; parašo spaudą visur, kur reikėdavo, dėdavo administratorė; atsakovas paaiškino, kad įmonės veikloje beveik nedalyvavo, visus klausimus sprendė, dokumentus pasirašinėjo V. A. (T. 1, b. l. 128, 129). V. A., apklausiama teisme kaip liudytoja, parodė, kad ji pasirašinėjo visas sutartis, ir tai darydavo dėdama J. V. V. parašo spaudą, nes tėvas ja pasitikėjo; teismo posėdyje ji nurodė, kad dabar jau mano, jog parašo spaudas yra netinkamas dokumento patvirtinimas, o anksčiau apie tai negalvodavo, nes būdavo daug dokumentų, kuriuos reikėdavo pasirašyti, o tėvo nenorėdavo varginti (T. 1, b. l. 129–130). Analogiškus paaiškinimus davė ir ieškovas bei trečiasis asmuo J. Ž. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo įmonės savininką J. V. V. ir šioje įmonėje dirbančią V. A. sieja artimas giminystės ryšys (tėvo ir dukters), tokie pasitikėjimo santykiai yra suprantami. Minėta, kad atstovui įgaliojimai gali būti suteikti ne tik išduodant jam rašytinį įgaliojimą (CK 2.137 straipsnis), bet taip pat jie gali būti numanomi iš aplinkybių, kuriomis asmuo veikia (CK 2.133 straipsnio 2 dalis). Apeliacinis teismas neanalizavo nurodytų bylos faktinių duomenų, nors šie reikšmingi sprendžiant nagrinėjamos bylos šalių ginčą.

Apeliacinis teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, iš esmės rėmėsi tik specialisto išvada, kad 2004 m. kovo 15 d. sutartyje pasirašė ne J. V. V. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju specialisto išvada ikiteisminio tyrimo byloje yra vienas iš rašytinių įrodymų, kuris turi būti vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais apie šalių sutarties, kuria ieškovas grindžia savo reikalavimus ir kuri nėra pripažinta negaliojančia įstatymų nustatyta tvarka, sudarymo aplinkybes (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad netgi prima facie įrodymai, t. y. oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią, turi būti vertinami su kitais byloje surinktais faktiniais duomenimis ir gali būti paneigti kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis iš esmės tik nurodyta specialisto išvada, nepagrįstai netyrė ir nevertino kitų nagrinėjamos bylos faktinių duomenų: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimų, rašytinių įrodymų, tarp jų ir 2005 m. gegužės 2 d. sutarties, kurioje atsakovas pripažino 26 000 Lt skolą ieškovui (CPK 185 straipsnis). Be to, apeliacinis teismas pareigą įrodyti, kad šalių sutartyje išreikšta atsakovo valia, nepagrįstai skyrė tik ieškovui, nors atsakovas turėjo įrodyti, kad ši sutartis neišreiškia jo valios (CPK 178 straipsnis).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismas laikė 2004 m. kovo 15 d. sutartį nesukeliančia teisinių pasekmių, kartu pripažino, jog šia sutartimi šalys siekė suderinti priešpriešinę valią: atsakovo tikslas buvo pripažinti ieškovą verslo partneriu, perduoti jam prokūrą, o ieškovo tikslas – gauti 2000 Lt. Tačiau apeliacinis teismas nurodė, kad ši priešpriešinė valia turėjo būti suderinta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. sudarant rašytinę sutartį, kuri būtų pasirašyta sandorio šalių, arba kitais įstatyme nustatytais būdais patvirtinta atsakovo valia. Teisėjų kolegija sutinka, kad sutartis turi būti pasirašyta sandorio šalių, ir įmonės savininko spaudo bei įmonės anspaudo buvimas sutartyje negali pakeisti įmonės atstovo parašo. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas, nenustatinėjęs ir netyręs bylos faktinių duomenų, susijusių su tuo, kad įmonės savininkas įmonės antspaudą ir savo parašo spaudą buvo perdavęs įmonėje dirbančiai savo dukteriai V. A., kuri faktiškai tvarkė visą įmonės veiklą, sudarinėjo įmonės sandorius, naudodama ne tik įmonės antspaudą, bet ir įmonės savininko parašo spaudą, neturėjo pakankamo pagrindo, remdamasis vien nurodyta specialisto išvada, laikyti 2004 m. kovo 15 d. sutartį nesukeliančia teisinių pasekmių. Pažymėtina, kad pagal Klaipėdos miesto 4–ojo policijos komisariato pateiktą kasaciniam teismui informaciją ikiteisminiame tyrime pagal J. V. V. pareiškimą dėl dokumentų suklastojimo atlikti visi galimi procesiniai veiksmai, tačiau nenustatyta įtariamųjų ir nepriimta jokio procesinio sprendimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai laikydamas ginčo šalių 2004 m. kovo 15 d. sutartį niekine, nenustatinėjo šalių ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių, neišsiaiškino tikrųjų ginčo šalių ketinimų ir tikslų sudarant ne tik 2004 m. kovo 15 d. sutartį, bet ir 2005 m. gegužės 2 d. sutartį, kurioje atsakovas pripažino, kad pagal 2004 m. kovo 15 d. sutartį yra skolingas ieškovui iš viso 26 000 Lt, bei įsipareigojo padengti šią skolą steigiamos uždarosios akcinės bendrovės akcijomis.

Dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, taip pat dėl to, kad teismas nenustatė ir neištyrė šalių ginčui teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių, yra pagrindas panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad kasatoriaus prašymas palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą negali būti tenkinamas, nes apeliacinės instancijos teismas, laikydamas 2004 m. kovo 15 d. sutartį niekine, nepatikrino iš esmės pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo šios sutarties pagrindu priteista ieškovui iš atsakovo skola ir delspinigiai, pagrįstumo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti 0,5 proc. delspinigiai už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną sudaro 182,5 proc. metinių palūkanų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką tokio dydžio delspinigiai laikomi aiškiai per didelėmis netesybomis (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-3-316/2005; 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Lemora“ v. UAB „Pergamas“, bylos Nr. 3K-3-394/2005, kt.).

Dėl išvardytų motyvų apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui naujos sudėties.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Dangutė Ambrasienė

Antanas Simniškis