Dėl įgaliojimo ir pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-154/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.6; 24.2; 24.3; 30.12.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Sigito Gurevičiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Zitos Valmienės kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 3 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Linos Arutiunian ieškinį atsakovei Zitai Valmienei, dalyvaujant tretiesiems asmenims AB „Lietuvos draudimas“, notarėms Gražinai Slavinskienei ir Nijolei Kadžienei, VĮ Registrų centrui, dėl įgaliojimo ir pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė Lina Arutiunian prašė teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 1995 m. balandžio 10 d. įgaliojimą, išduotą Linos Ramanauskaitės vardu Žydrūnui Bražinskui, ir pripažinti negaliojančia 1995 m. rugsėjo 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią butą Panevėžyje, Prekybos g.7-9, nusipirko atsakovė Zita Valmienė, taikyti restituciją - butą grąžinti ieškovei. Ieškovė nurodė, kad 1992 m. gruodžio 1 d. įgaliojo Laimą Mituzienę privatizuoti jos butą Panevėžyje, Prekybos g. 7-9, ir tais pačiais metais išvyko gyventi į Armėniją. L. Mituzienė išduoto įgaliojimo pagrindu butą privatizavo ieškovės vardu ir įregistravo nekilnojamo turto registre. 1996 m. sausio mėnesį ieškovė sužinojo, kad butas yra parduotas. Kadangi nuo 1994 m. iki 2001 m. ji su šeima gyveno Maskvoje, tai dėl neteisėto buto pardavimo kreipėsi į Lietuvos ambasadą Maskvoje. Ši jos pareiškimą persiuntė į Lietuvą. Pareiškimo pagrindu buvo iškelta baudžiamoji byla ir atliekamas parengtinis tyrimas. Į Lietuvą ji grįžo 2001 m. spalio 6 d. Suabejojusi, kad bus nustatyti nusikaltimą padarę asmenys, 2002 m. ji kreipėsi į teismą dėl teisių gynybos Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, tačiau 2005 m. sausio 11 d. nutartimi ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas. Ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 1996 m. sausio mėnesį, tačiau tuo metu ji negalėjo kreiptis į teismą, nes neturėjo pajamų sugrįžti į Lietuvą, sirgo, jai buvo nežinoma, kas nupirko butą, kaip butas tapo atsakovės nuosavybe, ir dėl šių priežasčių ieškovė nežinojo, kam pareikšti ieškinį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2006 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį tenkino ir nusprendė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 1995 m. balandžio 10 d. įgaliojimą, išduotą L. Ramanauskaitės vardu Ž. Bražinskui, pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 1995 m. rugsėjo 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią butą Panevėžyje, Prekybos g.7-9, nusipirko atsakovė, taikyti restituciją - butą grąžinti ieškovei. Teismas nustatė, kad 1992 m. gruodžio 2 d. ieškovė įgaliojo L. Mituzienę privatizuoti butą Panevėžyje, Prekybos g. 7-9. Šio įgaliojimo pagrindu butas buvo privatizuotas ir nuo įregistravimo registro įstaigoje dienos, t. y. nuo 1993 m. balandžio 6-osios tapo ieškovės nuosavybė. Ieškovė 1992 m. išvyko gyventi į Armėniją pas savo sutuoktinį (santuoka įregistruota 1991 m. rugsėjo 21 d. Jerevane). Ieškovė leido ginčo bute gyventi L. Mituzienei, kuri iš buto išsikėlė 1993 m. rugpjūčio mėnesį. Ieškovė nuo 1994 m. iki 2001 m. gyveno Maskvoje. 1995 m. rugsėjo 29 d. nenustatytas asmuo, pateikęs Ž. Bražinsko pasą ir suklastotą 1995 m. balandžio 10 d. įgaliojimą, ieškovės butą Panevėžyje, Prekybos g.7-9, 2005 m. rugsėjo 29 d. pardavė atsakovei, apgaulės būdu užvaldydamas pinigus, gautus už neteisėtai parduotą butą. Baudžiamoji byla buvo iškelta pagal ieškovės pareiškimą, kurį Užsienio reikalų ministerijos Konsulinis departamentas persiuntė Panevėžio miesto apylinkės prokuratūrai 1996 m. vasario 20 d. Ieškovė nieko neįgaliojo parduoti jai nuo 1993 m. balandžio 6 d. nuosavybės teise priklausantį butą. Ginčijamo įgaliojimo surašymo dieną, t. y. 1995 m. balandžio 10-ąją, ieškovė Lietuvoje negyveno. Ieškovei tik 2001 m. lapkričio 26 d. Panevėžio miesto VPK Migracijos skyriuje buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Ieškovė, pateikdama dokumentus Lietuvos Respublikos piliečio pasui gauti, pateikė asmens grįžimo pažymėjimą, 2001 m. rugsėjo 27 d. išduotą Lietuvos Respublikos ambasadoje Maskvoje. Ž. Bražinskas ieškovės nepažįsta, jo niekas neįgaliojo parduoti butą ir jokių sandorių jis nėra sudaręs. Ginčijamas įgaliojimas neatitinka įstatymo reikalavimų ir pripažintinas negaliojančiu CK 47 straipsnio pagrindu, kaip sudarytas nesant ieškovės valios, pažeidžiant teisės normas, reglamentuojančias vienašalio sandorio sudarymo tvarką (CK 68 straipsnio 1 dalies l punktas). Kėdainių rajono notarė G. Slavinskienė 1995 m. rugsėjo 29 d. patvirtino ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį, baudžiamojoje byloje nenustatytam asmeniui pateikus suklastotą įgaliojimą. Notarė ir atsakovė turėjo įsitikinti atstovo pagal įgaliojimą veiksmų teisėtumu (CK 76 straipsnio 2 dalis, Notariato įstatymo 31 straipsnio 2 dalis). Ginčijama sutartis pripažintina negaliojančia remiantis Konstitucijos 23 straipsniu, kuriame įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, taip pat kaip sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų ir sudarytas turint priešingą Lietuvos Respublikos visuomenės interesams tikslą - padarant kriminalinį nusikaltimą (CK 47, 48 straipsniai; Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis). Turtas grąžinamas ieškovei natūra, nes ji butą prarado dėl kito asmens (asmenų) padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Ieškovė apie savo teisės pažeidimą sužinojo 1996 m., įstatymo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 1999 m. (CK 84 straipsnis). Ieškinio senaties terminas atnaujinamas, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39). Ieškovė 1996 m., kai sužinojo apie buto pardavimą, kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Maskvoje, kad nusikaltimą padariusiems asmenims būtų iškelta baudžiamoji byla (ji buvo pripažinta civiline ieškove). Ieškovė visą laiką domėjosi baudžiamosios bylos eiga, jos pastangomis baudžiamosios bylos nagrinėjimas du kartus buvo atnaujintas, paskirta ekspertizė. Ieškovė gyveno užsienyje, Lietuvos Respublikos paso neturėjo, augino du mažamečius vaikus, sirgo sunkia liga ir nuo 1995 m. lapkričio mėnesio iki 2000 m. gegužės mėnesio gydėsi Rusijos medicinos mokslų akademijos akademiko N. N. Blochino onkologiniame mokslo centre. Atsakovei nuo 1996 m. buvo žinoma, kad vyksta tyrimas dėl padaryto nusikaltimo, tačiau ji su ieškove visiškai nebendravo, elgėsi pasyviai, todėl pagrįstas ieškovės aiškinimas, kad jai, gyvenant užsienyje, nebuvo žinoma, kam reikėtų reikšti ieškinį.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugsėjo 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 3 d. sprendimą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tačiau nurodė, kad yra teisingi atsakovės teiginiai, jog L. Arutiunian nurodytos priežastys - sunki materialinė padėtis ir liga, nėra pagrįsti neginčijamais ir leistinais įrodymais. Tačiau šiuo atveju yra svarbu, kad tais atvejais, kai nėra žinomas atsakovas, negalima pareikšti ieškinio, todėl, praleidus ieškinio senaties terminą, ši aplinkybė yra pagrindas ieškinio senaties terminą pripažinti praleistu dėl svarbios priežasties. Ieškovė, iki 2001 m. spalio mėnesio gyvendama užsienyje, visą laiką domėjosi baudžiamosios bylos eiga, o 2001 m. spalio 5 d. nutarimu nutraukus bylą dėl senaties, nutarimą ginčijo. 2002 m. spalio 9 d. atnaujinus tyrimą ir vėliau bylą sustabdžius, jos pastangomis baudžiamosios bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas, paskirta rašysenos ekspertizė, pateiktas prašymas pripažinti ieškovę civiline ieškove, atlikti kiti tardymo veiksmai šioje byloje. Nors baudžiamojoje byloje nepriimta apkaltinamojo nuosprendžio, baudžiamoji byla 2003 m. vasario 17 d. buvo sustabdyta iki bus nustatyti asmenys, padarę nusikaltimą. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad ieškovė butą prarado dėl nenustatytų asmenų padaryto nusikaltimo. Atsakovė nurodo, kad ji yra sąžininga įgijėja, tačiau nesiėmė priemonių išsiaiškinti, ar buto savininkė ketina parduoti butą, taigi atsakovė buvo neatidi ir nerūpestinga.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė Z. Valmienė prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1. Ieškinio senaties terminas atnaujinamas tik esant tam tikroms ypatingoms jo praleidimo priežastims ir sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. Vilniaus knygos draugija, bylos Nr. 3K-.3-856/2000; 2003 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Kemežienė v. I. Milčarskienė, Nr. 3K-3-367/2003; 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Tauragės rajono vartotoju kooperatyvas „Žemaitijos žiedas“ v. V. Lidienės individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-107/2004). Tokių aplinkybių buvimą privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad yra pagrindas terminui atnaujinti, nes ieškovė aktyviai gynė pažeistas teises baudžiamojoje byloje. Atsakovės teigimu, ieškovė 1996 m. sausio 8 d. per Lietuvos Respublikos ambasadą padavė pareiškimą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo ir tik 2002 m. spalio 9 d., praėjus beveik septyneriems metams nuo pareiškimo padavimo dienos, kreipėsi prašydama atnaujinti ikiteisminį tyrimą, atlikti tam tikras ekspertizes ir pripažinti ją civiline ieškove. Atsakovės nuomone, ieškovės 2002 m. spalio 9 d. kreipimasis į ikiteisminio tyrimo instituciją nesusijęs su sprendžiamu ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimu, nes šis veiksmas atliktas pasibaigus ieškinio senaties terminui. Ieškovė taip pat turėjo įrodyti (duomenys, įrašyti viešame registre, žinomi nuo jų įrašymo momento), kokios objektyvios priežastys jai trukdė sužinoti pirkėją. Ieškovė neįrodė, o teismas nenustatė nė vienos nuo ieškovės valios nepriklausančios priežasties, trukdžiusios 1996 m. sausio mėnesį sužinoti, kad atsakovė nupirko butą, ir pareikšti jai ieškinį. Pažymėtina, kad ieškovė yra verslininkė, todėl jai taikytini didesni reikalavimai nei paprastam vidutiniam žmogui. Teismas netyrė, kaip analogiškoje situacijoje privalėtų elgtis paprastas vidutinis žmogus. Tai, kad tik 2002 m. ieškovė prašė pripažinti ją civiline ieškove baudžiamojoje byloje, įrodo, kad ieškovė, nesant jokių svarbių priežasčių, buvo pasyvi ir negynė savo pažeistų teisių. Baudžiamojoje byloje iki atsakovės 1996 m. gegužės 8 d. apklausos jau buvo visa medžiaga, susijusi su buto pirkimu. Kita priežastis - Lietuvos Respublikos paso neturėjimas, tačiau pasą ieškovė galėjo gauti per kelias savaites. Pažymėtina, kad šios priežastys buvo labai trumpą laiką ir ieškinio senaties termino eigos pradžioje. Termino atnaujinimas, praėjus daugiau kaip septyneriems metams po jo pasibaigimo, trejus metus netinkamai gynus pažeistas teises civilinio proceso tvarka ir bylą užbaigus pareiškimo palikimu nenagrinėto, reiškia atsakovės teisėtų lūkesčių ir apibrėžtumo principų pažeidimą (CK 12 straipsnis).

2. Dėl CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo. Iš atsakovės nekilnojamasis daiktas gali būti išreikalautas tik ieškovei įrodžius, kad atsakovė buvo nesąžininga ar kad ieškovė butą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Tiek civilinėje, tiek baudžiamojoje teisėje sąvoka nusikaltimas suprantama vienodai (CK 4.96, 6.250 straipsniai, BK 8 straipsnis). Civilinėje byloje teismas negali nustatyti nusikaltimo fakto, kurį gali konstatuoti, tik jeigu būtų įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje. Teismui nustačius neteisėtus veiksmus, teisinė situacija nesikeičia, nes sąvokos „nusikaltimas“ ir „neteisėti veiksmai“ netapačios. Šiuo atveju garantijos sąžiningam įgijėjui išlieka (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Nenustatyta, kad atsakovė – nesąžininga įgijėja, to neprašė nustatyti ir ieškovė. Teismas negali to pripažinti savo iniciatyva, nes taip pažeistų ieškinio ribas. Teismas nustatė, kad atsakovė po 1996 m. gegužės 8 d. apklausos nebendravo su ieškove, buvo neatidi ir nerūpestinga (tai netapatu nesąžiningumui), tačiau tokie veiksmai teisės aktų nepažeidžia, be to, byloje esantys duomenys patvirtino, kad atsakovė neturėjo pagrindo nerimauti prieš įsigydama butą.

3. Atsakovės nuomone, teismas nepagrįstai taikė patį griežčiausią restitucijos būdą – grąžino butą ieškovei. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovė, sudarydama buto pirkimo-pardavimo sandorį, įstatymų nepažeidė, negalėjo pastebėti, kad įgaliojimas suklastotas, kai to nepastebėjo net notaras. Teismas pažeidė ne tik protingumo, teisėtumo ir sąžiningumo principus, bet ir neįvykdė teisingumo šioje byloje. Atsakovės teigimu, iš jos po vienuolikos metų atimamas vienintelis būstas, santaupų ji neturi.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė L. Arutiunian prašo bylą nagrinėjusių teismų sprendimus palikti nepakeistus ir kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad nuo 1996 m. iki 2001 m. buvo atliekamas tyrimas baudžiamojoje byloje, siekiant nustatyti kaltus asmenis dėl ginčo buto pardavimo. Sugrįžusi į Lietuvą ieškovė pareiškė ieškinį, kurį teismas paliko nenagrinėtą, nes ji neatvyko į teismo posėdį dėl to, kad tuo metu jau gyveno Klaipėdoje ir negavo šaukimo į teismą. Ieškovė dėl byloje nurodytų priežasčių negalėjo grįžti į Lietuvą ir iki pat sugrįžimo nežinojo, kad butą įsigijo atsakovė. Tik 2001 m. ji perskaitė ginčijamą sutartį ir iš karto kreipėsi į teismą. Teismas tinkamai taikė ieškinio senaties termino atnaujinimo institutą, atsižvelgdamas į tai, kad nebuvo galima rasti žalą padariusio asmens (CK 1.5 straipsnis; Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 5.1, 15.2 punktai). Pažymėtina, kad jos teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio. Ieškovės nuosavybės teisė gintina taikant Konstituciją ir CK 4.93 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą prievarta atimti nuosavybę iš asmens. Be to, pagal CK 1.80, 1.81 straipsnius negalioja sandoriai, prieštaraujantys įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir moralei. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškinio senaties termino atnaujinimas – tai fakto klausimas, kuris nepriklauso kasacinio teismo kompetencijai. Ieškovės teigimu, atsakovė yra ne trečiasis asmuo, įgijęs turtą, o sandorio šalis, todėl CK 4.96 straipsnis šiuo atveju netaikytinas. Atsakovė yra neteisėta turto gavėja, o ieškovė turtą prarado dėl padaryto nusikaltimo, todėl atsakovė privalo grąžinti turtą (CK 6.146 straipsnis). Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad būtina, jog baudžiamojoje byloje būtų priimtas teismo nuosprendis, pakanka, kad yra nustatytas nusikaltimo padarymo faktas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos aplinkybės

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 1992 m. gruodžio 2 d. ieškovė įgaliojo L. Mituzienę privatizuoti butą Panevėžyje, Prekybos g. 7-9. Šio įgaliojimo pagrindu butas buvo privatizuotas ir nuo įregistravimo registro įstaigoje dienos, t. y. nuo 1993 m. balandžio 6-iosios, tapo ieškovės nuosavybė. Ieškovė 1992 m. išvyko gyventi į Armėniją pas savo sutuoktinį (santuoka įregistruota 1991 m. rugsėjo 21 d. Jerevane). Ieškovė leido ginčo bute gyventi L. Mituzienei, kuri iš buto išsikėlė 1993 m. rugpjūčio mėnesį. Ieškovė nuo 1994 m. iki 2001 m. gyveno Maskvoje. 1995 m. rugsėjo 29 d. nenustatytas asmuo, pateikęs Ž. Bražinsko pasą ir suklastotą 1995 m. balandžio 10 d. įgaliojimą, ieškovės butą Panevėžyje, Prekybos g. 7-9, 2005 m. rugsėjo 29 d. pardavė atsakovei, apgaulės būdu užvaldydamas pinigus, gautus už neteisėtai parduotą butą. Ieškovė 1996 m., kai sužinojo apie buto pardavimą, kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Maskvoje, kad nusikaltimą padariusiems asmenims būtų iškelta baudžiamoji byla (ji buvo pripažinta civiline ieškove). Ieškovė nieko neįgaliojo parduoti jai nuo 1993 m. balandžio 6 d. nuosavybės teise priklausantį butą. Ginčijamo įgaliojimo surašymo dieną, t. y. 1995 m. balandžio 10-ąją, ieškovė Lietuvoje negyveno. Ieškovei tik 2001 m. lapkričio 26 d. Panevėžio miesto VPK Migracijos skyriuje buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Ieškovė, pateikdama dokumentus Lietuvos Respublikos piliečio pasui gauti, pateikė asmens grįžimo pažymėjimą, išduotą 2001 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos Respublikos ambasadoje Maskvoje. Ž. Bražinskas nebuvo įgaliotas parduoti butą ir jokių sandorių jis nėra sudaręs. Ieškovė visą laiką domėjosi baudžiamosios bylos eiga, jos pastangomis baudžiamosios bylos nagrinėjimas du kartus buvo atnaujintas, paskirta ekspertizė. Ieškovė gyveno užsienyje, Lietuvos Respublikos paso neturėjo, augino du mažamečius vaikus, sirgo sunkia liga ir nuo 1995 m. lapkričio mėnesio iki 2000 m. gegužės mėnesio gydėsi Rusijos medicinos mokslų akademijos akademiko N. N. Blochino onkologiniame mokslo centre. Atsakovei nuo 1996 m. buvo žinoma, kad vyksta tyrimas dėl padaryto nusikaltimo.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nenustatyta ieškovės sunkios materialinės padėties ir ligos.

V. Kasacinio teismo argumentai

Kasatorė, nesutikdama su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, nustatant reikšmingas teisiniam ginčui išspręsti faktines bylos aplinkybes ir pateikiant jų teisinį vertinimą, formuluoja tris argumentų grupes dėl: 1) senatį reglamentuojančių materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo; 2) sąžiningo įgijėjo teisinio instituto aiškinimo ir taikymo (CK 4.96 straipsnis); 3) byloje taikytinos restitucijos būdo.

1. Atmetami kasatorės argumentai dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymo ir dėl priežasčių, teikiančių pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas ir ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių vertinimas yra fakto klausimai, kurie sprendžiami vertinant šalių pateiktus įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Subočius v. Pasienio policijos departamentas, bylos Nr. 3K-3-168/1999; 1999 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Mejeras v. D. Klimavičius, bylos Nr. 3K-3-826/1999; 2000 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Rimkevičius v. R. Rimkevičienė, bylos Nr. 3K-3-509/2000; 2002 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Balčius v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3160/2002; 2003 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Kemežienė v. I. Milčarskienė, bylos Nr. 3K-3-367/2003; 2003 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Budrienė v. L. B. Audickienė, bylos Nr. 3K-3-616/2003; 2004 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. Ptakauskienė v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-112/2004; 2003 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Kančys v. VĮ Valkininkų miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-630/2003; 2005 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Zembžyckis v. G. Mikalčius, bylos Nr. 3K-7-372/2005 ir kt.). Bylą nagrinėję teismai nustatė ir išsamiai analizavo aplinkybes, reikšmingas ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, taip pat reikšmingas aplinkybes, kuriomis remdamiesi padarė motyvuotas išvadas, kad ieškovė ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, esančių pagrindu ieškinio senaties terminui atnaujinti (CK 1.127, 1.131 straipsniai, CPK 353 straipsnis 1 dalis). Nustatinėdami ir tirdami ieškinio senaties teisinio instituto aiškinimui ir taikymui reikšmingas aplinkybes, bylą nagrinėję teismai nepažeidė įrodymų rinkimą bei jų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų (CPK 185 straipsnis).

2. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą nurodęs, jog įgijėjo sąžiningumas yra fakto, o ne teisės klausimas, todėl negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. I. Šerstniova, bylos Nr. 3K-3-1298/2001; 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. M. Karpenko, bylos Nr. 3K-3-121/2005 ir kt.). Be to, nagrinėjamoje byloje įgijėjo sąžiningumo klausimas negali būti dominuojantis ir nulemiantis bylos išsprendimo teisinį rezultatą, nes įstatymo nustatyta, kad ir iš sąžiningo bei įregistravusio savo nuosavybės teisę įgijėjo nekilnojamasis turtas gali būti išreikalautas, jei savininkas jo valdymą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).

Civilinių ir baudžiamųjų įstatymų skirtinga paskirtis bei skirtingi teisinio reglamentavimo principai lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę civiliniuose ir baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose. Materialiosios ir procesinės civilinės teisės normos nepateikia nusikaltimo sąvokos. Baudžiamųjų įstatymų prasme nusikaltimas yra pavojinga ir Baudžiamajame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (BK 11 straipsnio 1 dalis). Baudžiamieji įstatymai suformuluoja ir baudžiamojo nusižengimo sąvoką, kuriuo pripažįstama pavojinga ir Baudžiamajame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu (BK 12 straipsnis), o atsakomybė už nusikalstamas veikas galima ne tik nuosprendžio, bet ir baudžiamojo įsakymo pagrindu (BK 29, 41 straipsniai). Baudžiamuosiuose įstatymuose nusikalstamos veikos pagal įvairius požymius kvalifikuojamos kaip atskiri nusikaltimai, tačiau civiliniuose santykiuose toks kvalifikavimas gali neturėti esminės arba jokios reikšmės. Pagal konstitucinį asmens nekaltumo prezumpcijos principą ši prezumpcija, kaip oficiali teisinė padėtis, siejama su konkrečiai įvardijamu asmeniu. Nuostata dėl konkretaus asmens nekaltumo prezumpcijos nebegalioja nuo tada, kai teismas, kaip teisingumą baudžiamosiose bylose vykdanti institucija, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu ar baudžiamuoju įsakymu pripažįsta jį kaltu. Be to, baudžiamojo proceso įstatymuose nustatyta pakankamai objektyvių pagrindų, kuriems esant baudžiamasis procesas apskritai negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, nors nusikaltimas ir buvo padarytas (pvz., kaltininkui mirus; suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui; nusikaltimą padarius asmeniui, turinčiam imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos; asmeniui iki pavojingos veikos padarymo dar neturėjus tokio amžiaus, kuriam suėjus pagal įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė ir kt.; BPK 3 straipsnis). Be to galimi objektyvūs pagrindai, dėl kurių ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje negali būti baigtas, pvz., jei nežinia, kur yra kaltinamasis, jeigu kaltinamasis suserga psichine ar kita sunkia liga, jeigu nenustatomas trauktinas baudžiamojon atsakomybėn asmuo, jeigu iš užsienio valstybės neišduodamas kaltinamasis ir pan. Nurodytos nuostatos dėl netapačių tam tikrų teisės institutų sąvokų, reikšmės ir taikymo pasekmių skirtumų baudžiamuosiuose ir civiliniuose santykiuose, kas realiai paaiškinama tuo, kad esminiai skirtingi baudžiamųjų ir civilinių įstatymų tikslai bei paskirtis lemia tai, jog ir civilinėje byloje gali būti konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas (nors vykdytame baudžiamajame procese ir nepriimamas nuosprendis), kuris tampa kvalifikuojančiu požymiu sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo ir jos ribų. Dėl to kasatorės argumentai, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojantis požymis – padaryto nusikaltimo faktas, kurį nustačius galima išreikalauti nekilnojamąjį turtą ir iš sąžiningo įgijėjo, gali būti konstatuotas tik teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, yra nepagrįsti. Toks faktas gali būti konstatuotas nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka, nors ir vykdytame baudžiamajame procese nenustatytas konkretus nusikaltimą padaręs asmuo, ir tai negalės būti laikoma asmens nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, nes joks asmuo teismo sprendimu neapkaltinamas nusikaltimo padarymu, o tik konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas, kuris atskirais įstatymų nustatytais atvejais yra būtinas civilinių santykių teisiniam kvalifikavimui. Pripažinus, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojantis požymis turi būti konstatuotas tik apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, ir esant objektyviems, nutartyje nurodytiems pagrindams, dėl kurių ikiteisminis tyrimas ar jo pabaigimas negalimi ir dėl to nenustatomas ar neįvardijamas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, reikštų, kad esant šiems pagrindams savininkas niekada negalėtų apginti savo nuosavybės teisių civilinio proceso tvarka ir išsireikalauti turtą, prarastą be savo valios. Taigi nusikaltimo fakto konstatavimas galimas ir bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, neįvardijant konkretaus, galimai kalto dėl nusikaltimo padarymo asmens, jei šis klausimas dėl objektyvių priežasčių neišsprendžiamas vykdyto baudžiamojo proceso nustatyta tvarka priimant nuosprendį. Kita vertus, teismas, nagrinėjantis konkrečią bylą civilinio proceso nustatyta tvarka, pagal CPK 300 straipsnį kompetentingas konstatuoti nusikaltimo požymius.

Kolegija konstatuoja, kad, atnaujinus ieškinio senaties terminą ir bylą išnagrinėjus iš esmės, buvo pagrindas pripažinti ieškovės nuosavybės teisių pažeidimą. Tai, kad 1995 m. balandžio 10 d. išduotas įgaliojimas yra suklastotas ir kad pateikus šį suklastotą įgaliojimą, t. y. nesant turto savininkės ieškovės valios dėl turimos nuosavybės perleidimo, buvo sudaryta 1995 m. rugsėjo 29 d. pirkimo-pardavimo sutartis, byloje nustatyta neginčijamai, šios aplinkybės neneigiamos ir kasaciniame skunde. Iš neteisės negali atsirasti teisė, todėl dėl ginčijamų sandorių teisėtumo negalima daryti kitų išvadų, šie sandoriai yra neteisėti ir pagrįstai pripažinti negaliojančiais (1964 m. CK 40, 47, 96, 253 straipsniai).

3. Nors pripažinti negaliojančiais sandoriai buvo sudaryti iki 2000 m. CK įsigaliojimo, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 44 straipsnį byloje taikomos 2000 m. CK šeštosios knygos X skyriaus nuostatos, reglamentuojančios restitucijos taikymą.

Kolegija nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis sprendžiant dėl restitucijos taikymo byloje, nes šios padarytos netinkamai aiškinus ir taikius CPK 228 straipsnio 1 dalį ir 230 straipsnio 1 dalį, pagal kurias teismas, atsižvelgdamas į šalių ginčo pobūdį, byloje taikytinų teisės normų turinį, patikslina įrodinėjimo dalyką ir nurodo šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, pareikalauja iš jų įrodymų, derindamas šalių teisines pozicijas išsprendžia procesinę byloje dalyvaujančių asmenų padėtį (CPK 159, 179, 225 straipsniai ir kt.). Tokios nuostatos dėl CPK 228, 230 straipsnių aiškinimo ir taikymo yra suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartyse (žr., pvz., 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos madų kūrėjų asociacija v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-94/2005; 2005 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. Zareckis, bylos Nr. 3K-3-612/2005; 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Jutra“ v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-23/2007; 2007 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos rajono savivaldybė v. Ž. Svirskienė, bylos Nr. 3K-3-100/2007 ir kt.).

Restituciją reglamentuojančių nuostatų taikymas nereiškia, kad sandorį dėl turto perleidimo pripažinus negaliojančiu šalys visada grąžinamos į ankstesnę padėtį, t. y. kad savininkui visada grąžinamas turtas, kurį sandorio, vėliau pripažinto negaliojančiu, pagrindu buvo gavęs kitas asmuo (CK 6.145 straipsnis 1 dalis). Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą ir vietoje restitucijos atlikimo natūra ją įvykdyti sumokant ekvivalentą pinigais arba restitucijos apskritai netaikyti (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.146, 6.147 straipsniai). Teisė išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti yra viena iš bylą nagrinėjančiam teismui suteiktų diskrecinių teisių (CK 1.5 straipsnis 3 dalis, CPK 3 straipsnis 7 dalis). Dėl to bylą nagrinėjantis teismas, naudodamasis jam suteikta diskrecine teise, turi apsvarstyti, ar byloje nėra išimtinių aplinkybių, kurios, turto perleidimo sandorį pripažinus negaliojančiu, leistų atlikti restituciją ne natūra. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas CPK 230 straipsnio 1 dalies nuostatas ir apklausdamas šalis bei siekdamas galutinai suformuluoti šalių reikalavimų ir atsikirtimų į pareikštus reikalavimu turinį, turėtų aiškintis aplinkybes, reikšmingas nusprendžiant dėl restitucijos būdo, išspręsti byloje trečiaisiais asmenimis patrauktų dalyvauti notarų procesinę padėtį, taikydamas CPK 43 straipsnį ir atsižvelgdamas ne tik į ieškovės, bet ir į atsakovės teisinę poziciją atsakovės ir notarų procesinio bendrininkavimo klausimu. Nors ieškovė reiškė reikalavimus tik atsakovei, notarų galimos atsakomybės klausimas nebuvo keliamas, tačiau, minėta, teismo diskrecinė teisė parinkti restitucijos taikymo būdą lemia, kad tikslinga vienoje byloje, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, svarstyti ir galimos notarų civilinės atsakomybės klausimą sprendžiant dėl restitucijos taikymo, nes pripažintas negaliojančiu 1995 m. rugsėjo 29 d. buto pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas notarine forma. Turima omenyje tai, kad būtent notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata svarbi, aiškinant, kokie reikalavimai taikytini notarų veiklai, kuri yra pagrindas, nustatant notaro profesinės veiklos standarto kriterijus. Notarai, vykdydami savo pareigas, privalo ne formaliai atlikti notarinius veiksmus, bet veikti taip, kad asmenų teisėtų interesų apsauga būtų užtikrinta realiai, o tam reikia imtis ne tik paprasčiausių priemonių, bet ir visų galimų, kurios yra notarams prieinamos. Notarui nesiėmus visų priemonių, maksimaliai atitinkančių notarų profesinės veiklos standartą, jam tenka rizika dėl galimos žalos, taip pat atsakomybė už sandorių teisėtumo neužtikrinimą.

Nurodytais motyvais bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis išspręstas restitucijos taikymo byloje klausimas, naikinamos ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui restitucijos taikymo klausimą nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnis).

Kadangi kolegija naikina bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis buvo patenkintas ieškovės reikalavimas taikyti restituciją – grąžinti jai ginčo butą, tai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 3 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 28 d. nutarties dalis, kuriomis teismai taikė restituciją ir butą Panevėžyje, Prekybos g. 7-9, grąžino ieškovei Linai Arutiunian, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Kitas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 3 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 28 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir priteisti iš atsakovės Zitos Valmienės (a.k. 45202240037) 527 (penki šimtai dvidešimt septyni) Lt žyminio mokesčio ir 60 (šešiasdešimt) Lt pašto išlaidų, iš viso 587 (penkis šimtus aštuoniasdešimt septynis) Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybei ir 34 (trisdešimt keturi) Lt žyminio mokesčio bei 267 (du šimtai šešiasdešimt septyni) Lt atstovavimo išlaidų, iš viso 301 (trys šimtai vienas) Lt bylinėjimosi išlaidų, Linai Arutiunian (a.k.47306041659).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius