Civilinė byla Nr. 3K-3-156/2007
Procesinio sprendimo kategorija 133
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Zigmo Levickio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovui AB SEB Vilniaus bankui dėl sutarties sudarymo patvirtinimo, preliminariosios sutarties pakeitimo ir kitų reikalavimų.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą su ieškiniu ir, remdamasi CK 4.37 straipsnio 2 dalimi, 6.59 straipsniu, 6.165, 6.166, 6.169 straipsniais, 6.193 straipsnio 4 dalis, 6.210, 6.217, 6.261 straipsniais, 6.315 straipsnio dalimi, 6.394 straipsnio 1 dalimi, prašė: patvirtinti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą dėl gyvenamojo namo su priklausiniais (tvora, kiemo aikštele, baseinu, fontanu, kiemo žibintu) (duomenys neskelbtini); aptarti arbitražo teismo sprendime ieškovės teises į žemės sklypą; pakeisti preliminariosios sutarties Nr. 35 4.1 punktą ir nustatyti, kad pirkimo–pardavimo sutartis yra sudaroma be sąlygos dėl servituto ar kito teisėto žemės naudojimo būdo nustatymo; pripažinti, kad preliminariosios sutarties Nr. 35 vienašalis nutraukimas yra neteisėtas; priteisti iš atsakovo 23 630 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio palūkanų už 300 tūkst. Lt sumą nuo ieškinio padavimo momento iki sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad arbitražo nagrinėjimo procedūra neatitiko Komercinio arbitražo 31 straipsnio (nesivadovavo CK 6.309 straipsniu, kasacinio teismo praktika, vadovavosi nepaskelbta biuletenyje Teismų praktika kasacinio teismo nutartimi), Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintai viešajai tvarkai. Ieškovė nurodė, kad iš šalių valios matyti, kad buvo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis.
II. Arbitražinio teismo sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutarties esmė
Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2006 m. liepos 17 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad jis yra kompetentingas nagrinėti ginčą, kuris pagal ginčo šalių susitarimą nagrinėtinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais ir teismų suformuota teisės aiškinimo praktika. Teismas nustatė, kad šalys 2003 m. gegužės 8 d. sudarė preliminariąją sutartį Nr. 98, ją pakeitė kita preliminariąja sutartimi dėl nebaigtos statybos gyvenamojo namo su priklausiniais (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo, įvykus tos pačios sutarties 4.1 punkte nustatytai sąlygai. Vadovaudamasis CK 6.165 straipsnio 3 dalimi ir tuo, kad preliminariojoje sutartyje Nr. 35 šalys susitarė sudaryti pagrindinę sutartį per vienerius metus, bet jos nesudarė, teismas priėjo prie išvados, kad prievolė sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį pasibaigė 2005 m. birželio 15 d. Per preliminariosios sutarties galiojimo terminą neatsiradus šios sutarties 4.1 punkte nustatytai sąlygai, ieškovė prarado teisę reikalauti sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas nurodė, kad preliminariosios sutarties Nr. 35 4.1 punkte nustatytos sąlygos atsiradimas priklausė nuo ieškovės valios, nes jai 2003 m. gegužės 22 d. pavedimo sutartimi buvo suteikti įgaliojimai atlikti veiksmus dėl žemės sklypo, taip pat ji nepriėmė žemės sklypo savininkės pasiūlymo pirkti žemės sklypą. Arbitražinis teismas pažymėjo, kad iš CK 6.98, 6.165 straipsnių sisteminės analizės matyti, kad pagal preliminariąją sutartį nėra atliekami jokie piniginiai atsiskaitymai, tačiau kasacinio teismo praktika šiuo klausimu nėra vienareikšmė. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo patvirtinti nekilnojamojo daikto prikimo–pardavimo sutartį pagal CK 6.309 straipsnį, nes šalys preliminariojoje sutartyje nesusitarė mokėti visos kainos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė, pasirašydama preliminariąją sutartį, rizikavo pagrindine sutartimi, bankui negavus servituto žemės sklypui, todėl CK 6.204 straipsnis netaikytinas. Teismo nuomone, atsakovas nenutraukė ir negalėjo nutraukti preliminariosios sutarties, kurios galiojimas buvo pasibaigęs.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą panaikinti arbitražo teismo sprendimą ir Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2006 m. liepos 17 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje nustatyta Lietuvos apeliacinio teismo teisė, 5 dalyje – pareiga panaikinti arbitražinio teismo sprendimą. Teismas padarė išvadą, kad arbitražinio nagrinėjimo procedūros vykdymo teisėtumas ir pagrįstumas atitiko Komercinio arbitražo įstatymo 31 straipsnį ir kad arbitražinio teismo sprendimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytai viešajai tvarkai. Ieškovės pateiktus argumentus teismas vertino kaip susijusius su bylos nagrinėjimu iš esmės, materialinės teisės klausimų sprendimu, o tai negali būti arbitražinio teismo sprendimo peržiūrėjimo pagrindai. Teismo nuomone, tai, kad arbitražinio teismo sprendime padarytos fakto ar teisės taikymo klaidos neatitinka įstatymų, nėra laikoma prieštaravimu viešajai tvarkai ir negali būti pagrindas peržiūrėti arbitražinio teismo sprendimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartį ir patenkinti reikalavimą – panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2006 m. liepos 17 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 5 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. Individuali įmonė v. K. C. firma Schwarz, byla Nr. 3K-3-612/2004; 2005 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „NCC Statyba“ v. UAB „Švilda“, byla Nr. 3K-3-20/2005), nes vertino tik ieškovės apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, nors ex officio turėjo patikrinti, ar sudarytas arbitražinis susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, ar priimtas sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai, ar juo nebuvo išspręstas ginčas, kurį draudžiama spręsti arbitraže.
Išnagrinėjus bylą arbitraže buvo pažeista Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatytas draudimas perduoti arbitražui ginčą, kilusį iš vartojimo sutarčių. Sutartis, dėl kurios kilo šalių ginčas, yra vartojimo sutartis. Šio ginčo atveju vartojimo sutarties sąvoka turi būti aiškinama vadovaujantis CK 1.39, o ne 6.350 straipsniu. Tai, kad CK 6.350 straipsnis ir CK skyrius, kuriame yra ši teisės norma, netaikomi, kai perkamas nekilnojamasis daiktas, nereiškia, jog tais atvejais, kai fizinis asmuo perka iš juridinio asmens nekilnojamąjį daiktą savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, tokia sutartis nėra laikoma vartojimo sutartimi.
Lietuvos apeliacinis teismas neatsižvelgė į tai, kad esminiais sutarties elementais, nulemiančias sutarties kvalifikavimą vartojimo sutartimi, laikytini sutarties sudarymo tikslas (sutartis sudaroma asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti) ir šalys (fizinis asmuo ir juridinis asmuo), bet ne tai, koks daiktas įsigyjamas – kilnojamasis ar nekilnojamasis. Tokią išvadą patvirtina 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EBB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais, kurioje neišskirtas nekilnojamasis daiktas iš vartojimo sutartimi galimų įsigyti daiktų.
Lietuvos apeliacinis teismas neaiškino vartojimo sutarties plečiamai ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią vartojimo sutartimi pripažįstama net juridinių asmenų sudaryta sutartis, jeigu sutarties objekto galutinis vartotojas yra fiziniai asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 257-oji DNSB v. UAB „Vilniaus vandenys“, byla Nr. 3K-3-579/2003; 2005 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučio namo Tilžės g. 28 savininkų bendrija v. AB „Vakarų skirstomieji tinklai“, byla Nr. 3K-3-269/2005).
Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė Komercinio arbitražo įstatymo 2 straipsnį, kuriame nustatyta, kad nacionalinis komercinis arbitražas – tai arbitražas, kurio metu sprendžiami Lietuvos Respublikos ūkio subjektų ginčai. Įstatyme vartojama sąvoka „ūkio subjektai“ patvirtina tai, kad arbitraže negali būti sprendžiamas ginčas, kurio viena šalis yra fizinis asmuo, įsigyjantis daiktą savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir arbitražinio teismo sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad arbitražui buvo perduotas ginčas, kylantis ne iš vartojimo sutarties. Bankas nesiverčia nekilnojamojo turto prekyba. Nekilnojamasis turtas, kurį bankas ketino parduoti, nėra prekė (banko produktas). Kasatorė nieko neįsigijo iš banko, o šis nieko neperdavė, nes buvo sudaryta preliminarioji sutartis. Šalus 2003 m. gegužės 22 d. sudarė sutartį dėl pavedimo administruoti turtą, vėliau ją papildė. Sutartyse dėl turto administravimo įgaliotinis įsipareigojo turtą administruoti neatlygintinai, bet vėliau šalys susitarė dėl atlygintinio administravimo. Dėl to susidarė komercinis šalių bendradarbiavimas, iš kurio kilo komercinio pobūdžio ginčas. Atsilepime nurodoma, kad kasatorė savo valia pasirašė arbitražinį susitarimą, pati perdavė ginčą spręsti arbitražiniam teismui, neginčijo arbitražinio susitarimo nei jį pasirašydama, nei arbitražiniame teisme; neginčijo arbitražinio teismo jurisdikcijos, skųsdama arbitražinio teismo sprendimą Lietuvos apeliaciniam teismui.
konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė ir atsakovas 2003 m. gegužės 8 d. preliminariosios nebaigtos statybos namo su priklausiniais pirkimo–pardavimo sutarties 14.2 punkte ir sutarties dėl šios sutarties pakeitimo 13.2 punkte susitarė ir nustatė, kad „bet koks iš šios Sutarties kylantis arba su ja susijęs ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, turi būti sprendžiamas arbitražu pagal Arbitražo teismo prie Asociacijos Tarptautiniai prekybos rūmai – Lietuva arbitražo taisykles, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais. Arbitražinio teismo arbitrų skaičius bus trys. Arbitražo vieta – Vilnius“. Be to, byloje nustatyta, kad ieškovė inicijavo arbitražo procesą, paskyrė arbitrą. Pagal preliminariąją sutartį ieškovė atsakovui sumokėjo 50 tūkst. Lt avansą. Iki preliminarioje sutartyje nustatyto termino pabaigos neatsirado sutarties 4.1 punkte nustatytos sąlygos ir nebuvo sudaryta pagrindinės sutarties. Vėliau be papildomo šalių susitarimo ar atsakovo sutikimo ieškovė sumokėjo likusią kainą.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasatorius teigia, kad arbitražo sprendimu išspręstas ginčas, negalėjęs būti arbitražinio nagrinėjimo dalyku, ir kad sprendimas prieštarauja Lietuvos viešajai tvarkai. Kasatoriaus nuomone, Lietuvos apeliacinis teismas ex officio turėjo patikrinti šiuos arbitražo teismo sprendimo negaliojimo pagrindus ir, juos nustatęs, ginčijamą sprendimą panaikinti pagal Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktus (pirmasis kasacinio skundo argumentas). Šis kasacinio skundo argumentas yra teisiškai pagrįstas. Lietuvos komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 5 dalies nuostata reiškia tai, kad teismas ex officio privalo kiekvieną kartą patikrinti, ar prašomas panaikinti arbitražinio teismo sprendimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai ir ar arbitražinio nagrinėjimo dalykas nebuvo ginčas, kurį imperatyviosios Lietuvos Respublikos įstatymų normos draudžia nagrinėti arbitraže. Tai yra absoliutūs arbitražo teismo sprendimo negaliojimo pagrindai. Taigi nors prašyme dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo ieškovė nenurodė tokių pagrindų, Lietuvos apeliacinis teismas privalėjo ex officio patikrinti, ar jų nėra, bet neįvykdė šios pareigos. Teisės normų, reglamentuojančių absoliučius arbitražinio teismo sprendimo negaliojo pagrindus, aiškinimas yra teisės klausimas, dėl kurio pasisako kasacinis teismas, kvalifikuodamas Lietuvos apeliacinio teismo nustatytas aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnyje nustatytas nearbitruotinų ginčų sąrašas. Ginčai priskiriami prie nearbitruotinų pagal du kriterijus – ginčo pobūdį (lot. ratione materiae) ir ginčo subjektus (lot. ratione personae). Nearbitruotini pagal savo pobūdį inter alia yra ginčai, kylantys iš vartojimo sutarčių (Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis). Kasatorius teigia, kad, vadovaujantis CK 1.39 straipsnio 1 dalimi, sutartis, dėl kurios kilo šalių ginčas, yra vartojimo sutartis (antrasis kasacinio skundo argumentas). Nagrinėjamoje byloje kilo problema, ar galima vadovautis CK 1.39 straipsnio 1 dalimi, nesivadovauti CK 6.350 straipsnio 1 dalimi ir pripažinti, kad nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pirkėjas yra fizinis asmuo, o pardavėjas – juridinis asmuo, yra vartojimo sutartis.
Kasatorius teigia, kad esminiais sutarties elementais, nulemiančiais sutarties kvalifikavimą vartojimo sutartimi, laikytini sutarties sudarymo tikslas ir šalys, bet ne tai, koks daiktas įsigyjamas – kilnojamasis ar nekilnojamasis (trečiasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija su šiuo kasatoriaus argumentu sutinka iš dalies. Vadovaujantis CK 1.39 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgiant į vartotojų apsaugos srityje priimtas Europos Sąjungos institucijų direktyvas, sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jeigu šalis yra vartotojas – bet kuris fizinis asmuo, kuris veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo prekyba, verslu ar profesija (1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/577/EBB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose, 2 straipsnis; 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyvos 87/102/EBB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo 1 straipsnio 2 dalis; 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EBB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 2 straipsnis; 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/7/EB dėl nuotolinės prekybos sutarčių 2 straipsnio 2 dalis; 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų 1 straipsnio 2 dalis; 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir Direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB 2 straipsnis). Arbitražo teismo byloje ir nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad ieškovė veikė, siekdama tikslų, nesusijusių su jos prekyba, verslu, ar profesija. Be to, šią aplinkybę ieškovė nurodė tik kasaciniame skunde ir nepateikė ją pagrindžiančių motyvų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė veikė siekdama nurodytų tikslų, ir ją pripažinti vartotoja.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kai pirkimo–pardavimo sutarties objektas yra nekilnojamasis daiktas, tai kvalifikuojant konkrečią sutartį vis dėlto į jį būtina atsižvelgti. Tai patvirtina 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/577/EBB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose, 2 straipsnio a punktas, kuriame nustatyta, kad ši direktyva netaikoma sutartims dėl nekilnojamojo turto statybos, pardavimo ir nuomos arba sutartims dėl kitų su nekilnojamuoju turtu susijusių teisių. CK 1.39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vartojimo sutarties apibrėžimas, pagal kurį šios sutarties objektas yra prekės ar paslaugos. Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumai yra nustatyti CK šeštosios knygos IV dalies XXIII skyriaus ketvirtajame skirsnyje (CK 6.350–6.370 straipsniai). CK 6.350 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties objektas yra prekė – kilnojamasis daiktas. Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartys reglamentuojamos CK šeštosios knygos IV dalies XXIII skyriaus aštuntajame skirsnyje (CK 6.392–6.401 straipsniai). Tai yra specialiosios teisės normos, kuriose, atsižvelgdamas į išskirtinį sutarčių objektą – nekilnojamąjį daiktą, įstatymų leidėjas atskirai įtvirtino specifinių pirkimo–pardavimo sutarčių reglamentavimą. Toks nustatytas reglamentavimas pagrįstas tuo, kad daiktai skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius, atsižvelgiant į jų skirtingą prigimtį ir teisinį statusą (CK 1.98 straipsnis). Šiose specialiosiose teisės normose nėra nuostatos, analogiškos CK 6.383 straipsnio 4 daliai, pagal kurią energijos pirkimo–pardavimo sutartis tam tikrais atvejais pripažįstama vartojimo sutartimi. Taigi sistemiškai aiškinant CK 1.39 straipsnio 1 dalį, 6.350 straipsnio 1 dalį ir 6.392–6.401 straipsnius, darytina išvada, kad įstatyme nepriskirta nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties prie vartojimo sutarčių kategorijos, atsižvelgiant į sutarties objektą, ir tai nustatyta imperatyviojoje teisės normoje. 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EBB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas ir tarptautinių konvencijų, prie kurių yra prisijungusios valstybės narės ar Bendrija, nuostatas ar principus, ypač transporto srityje, šios direktyvos nuostatos nėra taikomos. Kadangi ginčijamoje sutartyje šalys tarėsi dėl nekilnojamojo daikto, kuris, kaip būsimos pagrindinės sutarties sąlyga, atspindi privalomąją CK 6.350 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties objektas gali būti tik kilnojamasis daiktas, tai negalima remtis Tarybos direktyvos 93/13/EBB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais preambule, kurioje neišskirtas nekilnojamasis daiktas iš vartojimo sutartimi galimų įsigyti daiktų. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo ne iš vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties, todėl nepatenka į Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnyje nustatytų ginčų sąrašą ir yra arbitruotinas.
Kasatorius teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas neaiškino vartojimo sutarties plečiamai ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (ketvirtasis kasacinio skundo argumentas). Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo arbitražo teismo sprendimo panaikinimo, kuris priimtas dėl preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties, o kasatorės nurodytose civilinėse bylose buvo sprendžiami klausimai, susiję su butų, esančių daugiabučiuose namuose, savininkų, kaip galutinių vartotojų, aprūpinimu elektros energija ir vandeniu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skiriasi kasatorės nurodytų ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės, todėl nėra pagrindo konstatuoti nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos.
Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorius neginčija, jog buvo sudarytas arbitražinis susitarimas (arbitražinė išlyga). Kasatoriaus teigimu, arbitražinis sutarimas buvo, bet jis sudarytas dėl ginčo, kuris priklauso teismų jurisdikcijai. UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo tipinio įstatymo 4 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnyje nustatyta arbitražo teismo teisė spręsti, ar ginčas priklauso jo jurisdikcijai (kompetencijos–kompetencijos principas). Iš ginčijamo Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2006 m. liepos 17 d. sprendimo matyti, kad arbitražo teismas svarstė, ar jis yra kompetentingas nagrinėti ir išspręsti ginčą pagal šalių sutartyje įrašytą arbitražinę išlygą. Vilniaus komercinio arbitražo teismas sprendime konstatavo, kad yra kompetentingas nagrinėti šį ginčą (arbitražo teismo byla Nr. 78, b. l. 239). Ieškovė nustatyta tvarka neginčijo arbitražo teismo jurisdikcijos. Laiku nepareiškus prieštaravimų dėl arbitražo teismo jurisdikcijos, ši teisė prarandama (UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo tipinio įstatymo 4 straipsnis, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 6 straipsnis). Taigi Vilniaus komercinio arbitražo teismui pripažinus savo jurisdikciją dėl šalių ginčo, o ieškovei jos neginčijus, šis klausimas negali būti keliamas, nes ieškovė yra praradusi prieštaravimo teisę. Svarbu tai, kad kasatorė inicijavo bylos nagrinėjimą arbitraže, pateikė jam ieškinį, o Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktame prašyme panaikinti arbitražo teismo sprendimą neginčijo arbitražinės išlygos. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. V. individuali įmonė v. K. C. firmai „Schwarz“, byla Nr. 3K-3-612/2004, suformuotą taisyklę, kad atsiliepimo į ieškinį atsiuntimas arbitražo teismui reiškia sutikimą arbitražo teismo jurisdikcija konkliudentiniais veiksmais, darytina išvada, kad ieškovė, pateikdama arbitražo teismui ieškinį, sutiko su arbitražo teismo jurisdikcija.
Kasatorius teigia, kad pagal Komercinio arbitražo teismo įstatymo 2 straipsnį nearbitruotinas toks ginčas, kurio viena šalis yra fizinis asmuo (penktasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą. Arbitražinis susitarimo, kaip civilinių teisinių santykių subjektų valios išraiškos, prigimtis yra materialinė teisinė. Civiliniai teisiniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis dispozityvumo principu, kuris reiškia tai, kad leidžiama tai, kas neuždrausta. Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įvardijama, kokių subjektų ginčai negali būti perduoti arbitražui, bet nenustatyta draudimo arbitražui perduoti ginčą, kurio viena šalis yra fizinis asmuo. Be to, arbitražas – tai ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į valstybės teismą, o į jų susitarimu pasirinktą arba įstatymo nustatyta tvarka paskirtą trečiąjį asmenį ar asmenis (Komercinio arbitražo įstatymo 2 straipsnis). Pažymėtina, kad Lietuvos komercinio arbitražo įstatymas parengtas vadovaujantis UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo tipinio įstatymu, kurio parengiamuosiuose dokumentuose (parnc. travaux preparatores) arbitražinio susitarimo šalys suprantamos kaip fiziniai ar juridiniai asmenys (Working papers submitted to the Working Group on International Contract Practices at its fourth session (Viena, 4–15 October 1982). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad fiziniai asmenys gali susitarti perduoti ginčą spręsti arbitraže, jeigu toks susitarimas atitinka kitas arbitražiniam susitarimui Komercinio arbitražo įstatyme nustatytas sąlygas. Taigi Lietuvos apeliacinis teismas nepažeidė Komercinio arbitražo įstatymo 2 straipsnio.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį kasaciniame skunde nurodytais motyvais.
Teisėjų kolegija nurodo, kad, kreipdamasi į Lietuvos apeliacinį teismą, kasatorė pateikė prašymą dėl arbitražo teismo sprendimo pripažinimo negaliojančiu. Atsižvelgdama į tai, kad arbitražo teismo sprendimas gali būti tikrinamas tik Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnyje nustatytų proceso normų ir materialiosios viešosios tvarkos aspektu, o teismas neturi teisės nagrinėti bylos iš esmės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad už prašymo panaikinti arbitražo teismo sprendimą padavimą Lietuvos apeliaciniam teismui turi būti mokamas 100 Lt žyminis mokestis kaip už ieškinį dėl neturtinio ginčo (CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė už prašymo panaikinti arbitražo sprendimą padavimą ir kasacinio skundo padavimą sumokėjo po 7250 Lt, iš viso – 14 500 Lt, nors turėjo sumokėti 200 Lt. Dėl to kasatorei grąžintina permokėta žyminio mokesčio dalis – 14 300 Lt (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Grąžinti 14 300 Lt (keturiolika tūkstančių tris šimtus litų) K. L. K., sumokėjusiam žyminį mokestį už ieškovės L. K. 2006 m. rugpjūčio 4 d. prašymą panaikinti arbitražo teismo sprendimą ir 2006 m. gruodžio 15 d. kasacinį skundą, sumokėtą AB banke „Hansabankas“ 2006 m. rugpjūčio 4 d. nurodymu Nr. 1 ir 2006 m. gruodžio 14 d. nurodymu Nr. 1.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Pranas Žeimys
Egidijus Laužikas
Zigmas Levickis
