Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. e2A-99-267/2019

Teisminio proceso Nr. 2-36-3-00151-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.28.;3.3.1.18.1.;3.3.1.20.;

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 26 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Tomadas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. spalio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-9321-1009/2018 pagal ieškovės UAB „Tomadas“ ieškinį atsakovui T. G. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – Šiaulių apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Šiaulių apskrities VPK).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Tomadas“ ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo T. G. 7441,92 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-03-25 su Šiaulių apskrities VPK sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 40-IL-1022 (toliau – Sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei saugojimo paslaugas pagal sutartyje nustatytus įkainius. Ieškovė 2013-08-09 gavo pareigūnų iškvietimą atvykti į įvykio vietą ir priverstinai nuvežti transporto priemonę – automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Ieškovė minėtą transporto priemonę nuvežė į saugojimo aikštelę, 2014-05-28 bei 2017-12-18 kreipėsi pranešimu į atsakovą, informuodama, apie būtinybę atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Ieškovės atstovai 2016 m. rugpjūčio mėn. buvo nuvykę atsakovo gyvenamosios vietos adresu, tačiau atsakovo namuose nerado, todėl paliko ant durų informacinį lapelį. Atsakovas į raginimus nereagavo, su ieškove neatsiskaitė ir liko skolingas 7090,80 Eur už 1555 saugojimo dienas, skaičiuojant už vieną dieną po 4,56 Eur.

2. Atsakovas T. G. teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

3. Trečiasis asmuo Šiaulių apskrities VPK nurodė, kad nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą atsakovas T. G. dalyvavo, jis yra transporto priemonės savininkas, jam buvo žinoma, kad transporto priemonė nėra konfiskuojama, nesikreipė dėl jos atsiėmimo, todėl ieškinys yra teisėtas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmai 2018 m. spalio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo T. G. 547,50 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2018-02-06 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 12,29 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės UAB „Tomadas“ naudai.

5. Teismas nurodė, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, privalo atlyginti transporto priemonės savininkas ir valdytojas – atsakovas T. G., tačiau priteisdamas skolą teismas atsižvelgė ir į pačios ieškovės ir trečiojo asmens elgesį.

6. Teismas pripažino, kad ieškovė į teismą kreipėsi tik praėjus daugiau kaip ketveriems metams penkiems mėnesiams nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo, ieškovė delsė išieškoti susidariusį įsiskolinimą, elgėsi pasyviai, taip dirbtinai didindama saugojimo išlaidas. Teismas vertino ir tai, kad ir atsakovas, kaip transporto priemonės savininkas, taip pat nesiėmė jokių efektyvių veiksmų saugomai transporto priemonei susigrąžinti.

7. Pasisakydamas dėl išlaidų dydžio teismas pripažino, kad sudarydamas susitarimą, neįsitikinęs dėl rinkos kainų saugojimui taikymo, Šiaulių apskrities VPK neužtikrino Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – Taisyklės) 5 punkto reikalavimų vykdymo bei tretiesiems asmenims pagrįstų kainų nustatymo.

8. Ieškovės prašomą priteisti įsiskolinimo sumą, apskaičiuotą beveik už penkerius metus, teismas pripažino akivaizdžiai per didele ir ją mažino, vertindamas tai, kad sudarydami Sutartį ieškovė bei trečiasis asmuo neįsitikino atsakovui taikytinų kainų atitikimu rinkos kainai, saugojimo kaina sudaro net 136,80 Eur per mėnesį, t. y. net 4 kartus didesnė nei rinkos kaina. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog Sutartyje nustatyta kaina negali būti laikoma naudingomis ir būtinomis išlaidomis, kurios gali būti priteisiamos, todėl iš atsakovo skolą už transporto priemonės saugojimą ieškovo aikštelėje teismas priteisė už vienų metų laikotarpį (už 6 mėnesių laikotarpį, numatytą ieškovei Sutartyje, po kurio ji privalėjo imtis skolos išieškojimo veiksmų, ir šešių mėnesių laikotarpį už tai, kad jokių veiksmų nesiėmė atsakovas) nuo transporto priemonės nuvežimo dienos – 2013-10-28, t. y. už 365 dienas, skaičiuojant po 1,50 Eur už dieną, iš viso 547,50 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Tomadas“ prašo pridėti prie bylos identiškas paslaugas teikiančių įmonių sutarčių išrašus su teikiamų paslaugų įkainiais, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. spalio d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Apeliantės teikiamų paslaugų įkainiai nėra neprotingai dideli ir atitinka rinkoje teikiamų analogiškų paslaugų kainas. Apeliantės teigimu, teismas pažeidė materialinės teisės normas bei nepagrįstai daugiau nei 13 kartų sumažino apeliantės naudai priteistiną sumą. Byloje nėra ginčo dėl atsakovo prievolės atsiskaityti su ieškove. Prašomą priteisti įsiskolinimo sumą iš esmės nulėmė ne paslaugos įkainis, bet paties atsakovo neveikimas bei visiškas situacijos ignoravimas, net ir prasidėjus civilinės bylos nagrinėjimui. Atsakovas nėra pateikęs jokių įrodymų dėl apeliantės teikiamų paslaugų įkainio ar įsiskolinimo dydžio nepagrįstumo. Atsakovas turi pareigą atsiskaityti su apeliante pagal Sutartimi nustatytus įkainius. Sutarties pagrindu atsirado ne tik pasaugos santykiai tarp apeliantės ir VPK, bet ir automobilio savininko pareiga sumokėti už automobilio saugojimą Sutartyje nustatyta tvarka nepaisant to, jog atsakovas nėra Sutarties šalimi. Teismas apeliantės teikiamą paslaugą sumenkindamas prilygino eilinei transporto priemonių saugojimo aikštelei, kurioje transporto priemonės asmenų yra saugojamos laisvu pasirinkimu, ir kuri realiai net negalėtų dalyvauti viešajame pirkime dėl kvalifikacinių reikalavimų neatitikimo. Apeliantės teikiamos paslaugos yra specializuotos, Sutartimi yra nustatytas jų nuolatinis įkainis, todėl teismui nebuvo pagrindo mažinti paslaugų įkainių ir atsakovo įsiskolinimo sumą. Teismas nelygino rinkos kainų su identiškas paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Teismas vadovavosi ne šiam ginčui taikytinais teisės aktais, nesuprato ginčo esmės. Teismas nepagrįstai vadovavosi Taisyklėmis, nes jos reglamentuoja tik tuos santykius, kurie susiję su valstybės turtu (ar jai perduotinu turtu), tačiau ne su fizinių asmenų privačiu turtu.

9.2. Automobilio saugojimo išlaidos susidarė išskirtinai dėl paties atsakovo veiksmų nesirūpinant savo turtu. Apeliantei neaišku, kuo remiantis teismas nustatė tik 12 mėnesių automobilio priverstinio saugojimo laikotarpį. Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo apeliantės tariamą pasyvumą informuojant atsakovą apie priverstinį automobilio saugojimą. Atsakovas iki šiol nesikreipė į VPK dėl leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį išdavimo, nereagavo į apeliantės siunčiamus pranešimus, todėl teismo teiginiai apie apeliantės neveikimą bei dirbtinį įsiskolinimo didinimą yra aiškiai nepagrįsti. Apeliantė, priverstinai nuvežusi automobilį, negali imtis jokių kitų veiksmų, kaip tik toliau priverstinai saugoti jį neapibrėžtą laiką, net jei atsakovas apskritai jo niekada neatsiims. Teismui priteisus įsiskolinimo už suteiktas paslaugas sumą, apeliantė šio sprendimo pagrindu turėtų bent jau teorinę galimybę imtis priemonių realizuoti automobilį pagal CK 6.843 str. nuostatas arba utilizuoti jį, o taip pat apginti savo poziciją prieš nesirūpinantį savo turtu atsakovą.

10. Atsiliepimo į apeliacinį skundą atsakovas T. G. ir trečiasis asmuo Šiaulių apskrities VPK įstatymo nustatyta tvarka nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų viršyti apeliacinio skundo ribas.

Dėl naujų įrodymų

12. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė teikia identiškas paslaugas teikiančių įmonių sutarčių išrašus su teikiamų paslaugų įkainiais ir prašo šiuos rašytinius įrodymus pridėti prie bylos. Ieškovė nurodo, jog naujai teikiamų įrodymų būtinybė atsirado tik apylinkės teismui priėmus skundžiamą sprendimą, o naujai teikiami įrodymai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą dėl nustatytų paslaugų įkainių nepagrįstumo.

13. CPK

14. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieškovės teikiamais naujais įrodymais bei įvertinęs jų vėlesnio pateikimo priežastis, sprendžia, kad prašomi pridėti prie bylos nauji įrodymai, kuriais ieškovė įrodinėja teikiamų paslaugų įkainius, priimtini ir vertintini visų byloje esančių įrodymų kontekste.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo

15. Ginčas byloje kilęs dėl išlaidų, susijusių su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu, dydžio.

16. Byloje nustatyta, kad 2013-03-25 ieškovė ir Šiaulių apskrities VPK sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 40-IL-1021 (2014 m. sausio 20 d. pasirašytas susitarimas dėl sutarties pratęsimo) (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. 2013-08-09 trečiasis asmuo priėmė sprendimą priverstinai nuvežti automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į aikštelę, esančią Raseinių r. sav., Norgėlų k. Raseinių rajono apylinkės teismo 2013-08-19 nutarimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas nubaustas administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 3 dalį, 123 straipsnio 1 ir 5 dalis, 1241 straipsnio 7 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį, paskirta galutinė 1148,10 Eur (5000,00 Lt) bauda be transporto priemonės konfiskavimo. Ieškovė 2014-03-17 raštu kreipėsi į Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK dėl informacijos pateikimo, į kurį 2014-03-28 raštu buvo atsakyta, kad automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galima grąžinti, tačiau leidimas atsiimti transporto priemonę išduotas nebuvo. Ieškovė 2014-05-28 ir 2017-12-18 siuntė atsakovui pranešimus ragindama sumokėti susidariusią skolą ir atsiimti transporto priemonę.

17. Nagrinėjamu atveju byloje reiškiamas reikalavimas priteisti iš atsakovo transporto priemonės savininko skolą už priverstinį automobilio nuvežimą ir saugojimą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Taigi, ginčo atveju tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip pasauga (CK 6.830 straipsnis), iš kurios kyla ir transporto priemonės savininko (atsakovo) pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą.

18. Kartu pažymėtina, kad byloje aktualios Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalies nuostatos, kuriose nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Taigi, transporto priemonės savininko pareiga atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo stovėjimo aikštelėje išlaidas yra tiesiogiai įtvirtinta įstatyme. Byloje nėra ginčo, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, privalo atlyginti transporto priemonės savininkas ir valdytojas – atsakovas T. G..

Dėl ieškovės, kaip paslaugų tiekėjos, ir transporto priemonės savininko įsipareigojimų vertinimo

19. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu nepagrįstai sumažino priteistiną sumą nuo 7441,92 Eur iki 547,50 Eur, t. y. 13 kartų. Apeliantės teigimu, atsakovas nedėjo jokių pastangų atsiimti transporto priemonę iš saugojimo aikštelės netgi po to, kai buvo išsiųstas pranešimas atsiimti automobilį, kartu informuojant apie susidariusį įsiskolinimą. Kadangi transporto priemonės saugojimo įkainiai nustatyti Sutartimi tarp ieškovės ir VPK, apeliantė laikosi pozicijos, kad išlaidos, susijusios su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu, turi būti atlygintos visa apimtimi. Be to, apeliantės teigimu paslaugos galutinę sumą lėmė ne įkainis, o visiškas paties atsakovo neveikimas. Su tokia apeliantės dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

20. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, jo saugojimo išlaidų dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010). Taigi nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl ieškovei priteistinos skolos dydžio svarbu ne tik formaliai vertinti ieškovės nurodytus saugojimo įkainius bei atsakovui priklausančio automobilio saugojimo terminą, tačiau būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes, tai yra atsakovo elgesį bei pačios ieškovės veiksmus (neveikimą).

21. Teisėjų kolegija apeliantės teiginius, kad atsakovas žinojo, jog automobilis yra saugojimo aikštelėje, pripažįsta pagrįstais, tačiau vertina pačios apeliantės Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir bendradarbiavimo pareigą atsakovo atžvilgiu.

22. Ieškovė į Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK dėl informacijos pateikimo kreipėsi tik 2014-03-17, t. y. praėjus septyniems mėnesiams nuo transporto priemonės nuvežimo, nors pagal Sutarties 4.3 punktą, kai transporto priemonė buvo saugoma ilgiau kaip šešis mėnesius (180 dienų), apeliantė turėjo reikalauti iš paslaugos gavėjo informacijos apie tolesnę būtinybę ją saugoti. Sutartyje šešių mėnesių priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo terminas nustatytas tam, kad saugotojas dirbtinai nedidintų daikto saugojimo išlaidų, siekdamas padaryti jas didesnes nei paties saugomo daikto vertė. Sutarties 4.4 punkte numatyta, kad ieškovė, gavusi informaciją apie tai, kad transporto priemonės saugoti nereikia, savo lėšomis vykdo sumokėjimo už nuvežimą ir saugojimą išieškojimą ar kitaip sprendžia tokių transporto priemonių klausimą. Ieškovė nesulaukusi atsakymo iš atsakovo dėl 2014-05-28 pranešimo, pakartotinį pranešimą jam siuntė tik 2017‑12‑18, t. y. praėjus daugiau nei trejiems metams, iki tol jokių skolos už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą išieškojimo veiksmų, kaip numatyta Sutarties 4.3 punkte, nesiėmė, o ieškinį teisme pareiškė tik 2018-02-05. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio objektyvaus teisinio pagrindo mažinti apeliantės naudai priteistiną atsakovo įsiskolinimo sumą argumentuojant pasyviu ieškovės elgesiu.

23. Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl priteistinos sumos dydžio, pagrįstai atsižvelgė į tai, kada ir kokių veiksmų ėmėsi pati apeliantė siekdama informuoti atsakovą apie transporto priemonės pasiėmimą. Pažymėtina, kad apeliantė įrodymų, pagrindžiančių, jog jos darbuotojai 2016 m. rugpjūčio mėn. buvo nuvykę į atsakovo gyvenamąją vietą informuoti apie susidariusį įsiskolinimą, nepateikė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad tik praėjus daugiau kaip ketveriems metams penkiems mėnesiams nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo apeliantė kreipėsi į teismą dėl transporto priemonės saugojimo išlaidų priteisimo. Todėl nagrinėjamu atveju toks apeliantės neveikimas pagrįstai laikomas pasyviu elgesiu, kuris sąlygojo atsakovo skolos augimą. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepakankamai operatyviai ėmėsi veiksmų savo pažeistoms teisėms ginti ir tuo iš dalies sudarė sąlygas atsakovo skolai didėti, todėl neigiamos tokio neveikimo pasekmės turi tekti ne tik atsakovui, bet ir pačiai ieškovei. Kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovė kitaip vertina byloje esančius įrodymus dėl jos veiksmų siekiant spręsti skolos grąžinimo bei automobilio atsiėmimo klausimą savaime nepatvirtina teismo sprendime padarytų išvadų pagrįstumo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad automobilio saugojimo išlaidų dydį lėmė tik paties atsakovo neveikimas. Taigi, anksčiau išdėstytos aplinkybės nepatvirtina fakto, kad apeliantė, kaip transporto priemonės saugotoja, tinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą atsakovo atžvilgiu, t. y. buvo pakankamai rūpestinga ir aktyvi siekdama kuo greičiau išspręsti saugomos transporto priemonės grąžinimo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados nepažeidžia CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, lygiateisiškumo bei proporcingumo principų.

24. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį ir į tai, kad apylinkės teismas susidariusias didesnes saugojimo išlaidas ir užsitęsusį transporto priemonės saugojimą vertino ir paties atsakovo neatidžiu požiūriu į savo turtą bei delsimu atsiimti jam priklausančią transporto priemonę iš ieškovės saugomos aikštelės. Kadangi nagrinėjamu atveju abiejų ginčo šalių nepakankamas aktyvumas įgyvendinant savo teises ir pareigas lėmė automobilio saugojimo išlaidų padidėjimą, kolegija sutinka su teismo išvada, kad neigiamos ieškovės ir atsakovo neveikimo pasekmės taip pat tenka abiem šalims. Išanalizavusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų vertinimu, kurių pagrindu teismas padarė išvadą, jog skola už automobilio saugojimą ieškovei iš atsakovo priteistina už vienų metų laikotarpį. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovės neveikimą ir pagrįstai sumažino ieškovei iš atsakovo priteistiną skolos sumą iki šalių interesų pusiausvyrą, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus atitinkančios sumos.

Dėl išlaidų už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą dydžio

25. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad ieškovės teikiamų paslaugų įkainiai nėra neprotingai dideli ir atitinka rinkoje teikiamų analogiškų paslaugų kainas. Apeliantės teigimu, atsakovas turi pareigą atsiskaityti su apeliante pagal Sutartimi nustatytus įkainius, nepaisant to, jog atsakovas nėra Sutarties šalimi. Teismas apeliantės teikiamą paslaugą sumenkino ir prilygino eilinei transporto priemonių saugojimo aikštelei, kurioje transporto priemonės yra saugojamos asmenų laisvu pasirinkimu, o apeliantės teikiamos paslaugos yra specializuotos, todėl teismui nebuvo pagrindo mažinti paslaugų įkainių ir atsakovo įsiskolinimo sumą. Tokiam apeliantės argumentavimui teisėjų kolegija nepritaria.

26. Spręsdamas klausimą dėl automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų priteisimo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pasaugos sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis) trečiajam asmeniui gali būti sukuriama ne tik reikalavimo teisė, bet ir tam tikros pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011). Pasaugos sutarties dėl priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo, sudarytos tarp policijos komisariato ir saugotojo, ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai, o transporto priemonės savininkui ir valdytojui, kurie nedalyvauja sudarant sutartį dėl pasaugos įkainių.

27. Esant tokiai situacijai pripažintina, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą. Šios išvados nepanaikina aplinkybė, kad ieškovas (saugotojas) savo reikalavimą grindžia su policijos komisariatu sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje nurodytais įkainiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

28. Byloje nustatyta, kad pagal Sutarties 4.1.2 punktą išlaidos už transporto priemonės saugojimą sudaro 4,56 Eur (15,73 Lt) už vieną parą, taigi, transporto priemonės saugojimo išlaidos per mėnesį sudaro apie 136,80 Eur su PVM. Pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš atsakovo skolą, už transporto priemonės saugojimą ieškovės aikštelėje už vienų metų laikotarpį, ją skaičiavo po 1,50 Eur už parą.

29. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad atsakovas nėra pateikęs jokių įrodymų dėl apeliantės teikiamų paslaugų įkainio ar įsiskolinimo dydžio nepagrįstumo, tačiau sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė civilinė atsakomybė už sutarties nevykdymą pagal CK 6.228-4 straipsnio 2 dalies 5 punktą laikoma preziumuotinai nesąžininga. Sutartis yra sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų, tačiau į šią sutartį įstojus trečiajam asmeniui (atsakovui), kuriam tenka pagal Sutartį nustatyta prievolė, teisinis santykis tarp pasaugos davėjo ir trečiojo asmens įgyja vartojimo sutarties elementų. CK 6.228-4 straipsnio 9 dalis nurodo, jog bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Nustačius, jog ieškovės ir atsakovo teisiniai santykiai turi vartojimo sutarties požymių, sutartis sudaryta atsakovui nedalyvaujant, dėl paslaugos, kurios pats atsakovas neprašė atlikti, paslauga yra suteikiama teisės aktų pagrindu, sprendžiama, jog teismas turi pareigą patikrinti taikomo įkainio pagrįstumą sąžiningumo aspektu.

30. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jei saugojimo paslaugų teikėjo veikla yra susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties (CK 6.161 straipsnis) pagrindu, priteistinas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą atitinkamą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

31. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, mažindamas ieškovės prašomą priteisti įsiskolinimo sumą, netyrė šios nutarties 30 punkte nurodytų aplinkybių, priteistiną sumą nustatė remdamasis išimtinai konkrečioje byloje e3K-3-140-219/2016 kasacinio teismo taikytu įkainiu, neįvertinęs, ar toks atlyginimo už suteiktas paslaugas dydis atitiko ginčo automobilio saugojimo metu buvusią tokių paslaugų rinkos situaciją.

32. Apeliantė, nesutikdama su teismo nustatytu vienos dienos įkainiu, kartu su apeliaciniu skundu teikia identiškas paslaugas teikiančių įmonių sutarčių išrašus su teikiamų paslaugų įkainiais. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs jas atkreipia dėmesį į tai, kad vienos paros paslaugų rinkos kaina yra nuo 14,00 Eur iki 6,00 Eur, be to, visiškai neatitinka ginčo vietovė (Vilniaus, Kauno, Marijampolės apskritys) ir laikotarpis (2017 ir 2018 metų). Taigi, apeliantė nepateikė paslaugų kainos nustatymo kriterijus atitinkančių duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu.

33. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad, vertinant priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugos kainą, būtina atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, suponuojančias pareigą spręsti dėl pasaugos paslaugos kainos dydžio sąžiningumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas nustatęs, kad ieškovės prašoma priteisti 7441,92 Eur suma yra žymiai didesnė nei paties saugojamo daikto vertė (28,96 Eur) ir įvertinęs tai, kad transporto priemonės saugotojas pats prisidėjo prie saugojimo išlaidų didėjimo, sprendžia, kad skundžiamu apylinkės teismo sprendimu priteistų išlaidų už automobilio nuvežimą ir saugojimą dydis atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

34. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. Atsiliepimai į apeliacinį skundą nepateikti, todėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas nespręstinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė Burbulienė

Vytautas Kursevičius

Birutė Simonaitienė