Dėl 421 756 Lt konfiskavimo bei 624,08 Lt proceso išlaidų priteisimo valstybei

Baudžiamoji byla Nr. 2K- 101/ 2007

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.9.

2007 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Bieliūno, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

sekretoriaujant R. Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui A. Vereniui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. sausio 24 d. nuosprendžio dalis dėl A. A. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis: A. A. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką; panaikinta nuosprendžio dalis dėl 421 756 Lt konfiskavimo bei 624,08 Lt proceso išlaidų priteisimo valstybei.

Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. sausio 24 d. nuosprendžiu A. A. buvo nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Pritaikius BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 5 dalį, buvo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gauti 421 756 Lt. Iš A. A. buvo priteista 624,08 Lt proceso išlaidų valstybei.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. A. dėl kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo požymių. Tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. sausio 24 d. nuosprendžiu A. A. buvo nuteistas už tai, kad jis būdamas Vakarų Lietuvos žvejų ir žuvies perdirbėjų konfederacijos (toliau tekste VLŽŽPK) pirmininkas, turėdamas teisę naudoti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pagal 2000 m. rugsėjo 27 d. tikslinės paramos skyrimo sutartį Nr. 202 jam patikėtus 2 500 000 Lt, privalėjo juos naudoti žvejų uosto Klaipėdoje, Smiltelės upės žiotyse, infrastruktūros objektų statybai ir įrengimų įsigijimui. Įgyvendindamas šį tikslą A. A. 2001 m. balandžio mėnesio pabaigoje su Danijos Karalystės firma „Kolemadsen A/S" pasirašė sutartį Nr. C-996-2 ir su tos firmos direktoriumi I. M. žodžiu susitarė dėl 20 procentų nuolaidos nuo sutarties sumos gavimo. Kai 2001 m. gegužės 18 d. Klaipėdoje, viešbutyje „Nešė", esančiame Sportininkų g. 46, iš I. M. kaip sutartą nuolaidą gavo grynaisiais 105 439 JAV dolerius (kas pagal tuometinį valiutų kursą atitiko 421 756 Lt), šių pinigų į VLŽŽP konfederacijos ar Žemės ūkio ministerijos sąskaitas banke ar kasą neįnešė, šį didelės vertės jam patikėtą svetimą turtą pasisavino, taip padarė 421 756 Lt dydžio materialinę žalą valstybei.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija sprendimą A. A. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ištesinti motyvavo taip: „Išanalizavusi byloje surinktų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visetą, vadovaujantis nuostata, kad visos abejonės, neaiškumai ir prieštaravimai, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinami kaltinamojo naudai, kolegija daro išvadą, jog, išskyrus liudytojo I. L. M. parodymus, kurie nėra pakankami apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimui, byloje nėra kitų įrodymų apie sutarties dėl 20 proc. nuolaidos nuo kontrakto sumos, skirtos VLŽŽPK iš įmonės „Kolemadsen A/S", egzistavimą, todėl nėra įrodyta, jog 105 439 JAV doleriai, paimti 2001-05-18 iš įmonės „Kolemadsen A/S" sąskaitos banke, priklausė VLŽŽPK, Žemės ūkio ministerijai ar Lietuvos valstybei, nėra įrodyta, kad šie pinigai buvo patikėti A. A., nėra įrodyta, kad A. A. šiuos pinigus pasisavino.“

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. sausio 24 d. apkaltinamąjį nuosprendį. Šį prašymą prokuroras motyvuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Prokuroras mano, kad vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes nepagrįstai A. A. parodymams suteikė pranašumą prieš liudytojų I. L. M., O. H. K., S. T. J. ir G. K. parodymus, įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, o ne jų visumą. Kasatorius skunde nurodo, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas iš esmės nustatė panašias faktines aplinkybes, tačiau jas vertino skirtingai. Be to, prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai I. L. M., O. H. K., S. T. J. ir G. K. parodymus dėl pinigų perdavimo A. A. aplinkybių vertino kaip nepakankamus A. A. kaltei pagrįsti, o savo išvadas nuosprendyje parėmė tiktai prielaidomis, kas prieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Anot prokuroro, teismas privalėjo A. A. parodymus vertinti kritiškai ir remtis jais tik tiek, kiek jie neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Kasatorius skunde teigia, kad I. L. M. parodymus patvirtina ne tik minėtų liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai: Danijos Karalystės mokesčių administratoriaus informacija apie 909 400,59 Danijos kronų paėmimą 2001 m. gegužės 18 d. iš „Kolemadsen A/S“ sąskaitos, konvertavimą į kitą valiutą – 105 439 JAV dolerius, bei deklaravimą dėl jų išvežimo į Lietuvą. Anot prokuroro, tai, kad šie pinigai į Lietuvos Respubliką buvo įvežti pažeidžiant įstatymais nustatytą tvarką, gali turėti reikšmės vertinant I. L. M. veiksmų teisėtumą, tačiau tai jokiu būdu negali būti A. A. baudžiamąją atsakomybę šalinančia aplinkybe. Prokuroras mano, kad pasisavinti galima tiek teisėtu, tiek neteisėtu būdu įvežtus pinigus, nes BK 183 straipsnio dispozicijoje nėra apibrėžta, kokį turtą galima pasisavinti. Svarbu tik tai, kad turtas kaltininkui būtų svetimas ir jam patikėtas arba esantis jo žinioje. Šiuo atveju I. L. M., perduodamas A. A. 105 439 JAV dolerius, pastarajam kaip Konfederacijos vadovui juos patikėjo perduoti į VLŽŽPK sąskaitą, nes nuolaida buvo taikyta Konfederacijai, o ne išteisintajam asmeniškai. Anot kasatoriaus, nepagrįsta teismo išvada, jog I. L. M. nesugebėjo paaiškinti, kodėl sutartos nuolaidos nepervedė bankiniu pavedimu, kas būtų teisėta pagal CK 6.929 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kasatorius skunde tvirtina, kad I. L. M. nurodė, jog dėl nuolaidos nuo kontrakto sumos buvo tartasi A. A. iniciatyva ir šis pageidavo, kad pinigai būtų perduoti grynaisiais, be to, anot kasatoriaus, kitos šalies įmonės vadovui neprivaloma žinoti, kokia tvarka Lietuvoje vykdomi atsiskaitymai tarp juridinių subjektų. Prokuroras pažymi, kad I. L. M. parodė, jog pinigus A. A. jis perdavė liudytojų akivaizdoje, jog A. A. pasirašė kredito avizoje Nr. 14898, o šiuos parodymus patvirtino liudytojai O. H. K. bei G. K. Be to, kaip skunde nurodo prokuroras, vykdant teisinės pagalbos prašymą Danijos Karalystėje buvo atliktas rašysenos tyrimas ir pateikta tikėtina išvada, kad avizoje Nr. 14898 esančio parašo autorius yra A. A. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas šią išvadą nepagrįstai, nesugretinęs jos su kitais byloje esančiais įrodymais, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, įvertino tik kaip prielaidą, kategoriškai nepatvirtinančią parašo autoriaus. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėdamas šią bylą Klaipėdos apygardos teismas pažeidė BPK 276 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nuosprendį grindė liudytojų I. L. M., O. H. K., A. S. J., kurie ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti teisme ar ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodymais. Tokia teismo išvada, kasatoriaus nuomone, prieštarauja 1959 m. balandžio 20 d. Europos Konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose 13 straipsnio 2 dalies, 17 straipsnio nuostatoms. Kasatorius nurodo, kad minėti liudytojai Danijos Karalystės policijos pareigūnų buvo apklausti, vadovaujantis šioje šalyje galiojančių įstatymų nuostatomis, dalyvaujant Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams, vykdant 2003 m. kovo 26 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros teisinės pagalbos prašymą, kas atitinka minėtos Konvencijos 13 straipsnio 2 dalies nuostatas, o šios Konvencijos 17 straipsnyje nurodyta, kad pagal ją perduotiems įrodymams ar dokumentams nereikia jokio jų autentiškumo patvirtinimo. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė taip pat nepagrįstą išvadą, kad A. A. perduoti pinigai nebuvo jam patikėti, nes jis šių pinigų atžvilgiu jokių teisiškai apibrėžtų įgaliojimų neturėjo, kadangi 909 400 Danijos kronų priklausė įmonei „Kolemadsen A/S“, įgaliojimus šių pinigų atžvilgiu turėjo I. L. M. Tokia išvada, prokuroro nuomone, padaryta neatsižvelgus į šias aplinkybes: A. A. kaip VLŽŽP Konfederacijos pirmininkas ją atstovaudamas 2000 m. rugsėjo 27 d. sudarė tikslinės paramos sutartį Nr. 202 su Žemės ūkio ministerija dėl 2 500 000 Lt panaudojimo; Žemės ūkio ministerijai pervedus pinigus į VLŽŽP sąskaitą, A. A. kaip Konfederacijos vadovas įgijo teisę šia suma disponuoti, t. y. jam turtas buvo patikėtas dėl užimamų pareigų ir sutarties pagrindu; 2001 m. balandžio 29 d. A. A. pasirašė sutartį Nr. C-996-2 su Danijos firma „Kolemadsen A/S“ ir susitarė su jos vadovu I. L. M. dėl dalies pinigų, kaip 20 procentų nuolaidos nuo kontrakto sumos, sugrąžinimo, kurią pasisavino. Šios aplinkybės, prokuroro nuomone, įrodo, kad A. A. dar derybų su I. L. M. laikotarpiu siekė dalį iš valstybės tikslinės paramos gautų lėšų pasisavinti ir savo ketinimus įgyvendino 2001 m. gegužės 18 d. gaudamas 105 439 JAV dolerius iš I. L. M., neįnešdamas jų į Konfederacijos kasą arba bankinę sąskaitą. Anot prokuroro, Konfederacija nepanaudotas lėšas, kurios buvo gautos iš valstybės, pagal 2003 m. gegužės 14 d. susitarimą Nr. 260 su Žemės ūkio ministerija dėl 2000 m. rugsėjo 27 d. sutarties 3.5 punkto pakeitimo turėjo grąžinti valstybei. Be to, kaip skunde nurodo prokuroras, valstybės kontrolierių išvados patvirtina, kad A. A. veiksmais valstybei padaryta žala. Prokuroro nuomone, A. A. veiksmai rodo, kad jis veikė tiesioginės tyčios forma, iš L. I. M. gautą pinigų sumą pasisavino, kas atitinka BK 183 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytą veiką. Kasatoriaus nuomone, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų, kas sukliudė jam išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Taip, anot kasatoriaus, teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą bei nepagrįstai panaikino teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tuo pačiu netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą, nes kaltam asmeniui netaikė BK specialiosios dalies normos (BK 183 straipsnio 2 dalies), kuri turėjo būti pritaikyta.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20, 276 straipsnių taikymo

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad šis teismas neapsiribojo pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų pakartotiniu įvertinimu, o ir pats atliko įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimo metu apeliacinės instancijos teisme buvo papildomai apklausta liudytoja Vakarų Lietuvos žvejų ir žuvies perdirbėjų konfederacijos buhalterė Z. J., buvo apklaustos specialistės N. J. ir V. V., buvo kreiptasi į Danijos Karalystės ir Estijos teismines institucijas dėl šiose valstybėse gyvenančių liudytojų apklausos teisme, nes į Lietuvos apeliacinio teismo posėdį tų liudytojų iškviesti nepavyko. Kasatoriaus skunde minimi liudytojai I. L. M., O. H. K., A. S. J., G. K. buvo pakartotinai apklausti atitinkamose užsienio valstybių teisminėse institucijose, o po to bylą nagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija įvertino visus tų liudytojų parodymus. Teisėjų kolegija skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad taip ji ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų pažeidimą. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja prokuroro kasacinio skundo argumento apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog toks pažeidimas buvo padarytas, pirmosios instancijos teismo nuosprendį grindžiant liudytojų I. L. M., O. H. K., A. S. J., kurie ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti teisme ar ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodymais.

Prokuroro kasacinio skundo teiginys, kad vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, yra nepagrįstas, nes jis neatitinka bylos medžiagos. Skundžiamo Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek lygino juos tarpusavyje, ėmėsi priemonių prieštaravimams tarp ištirtų įrodymų pašalinti, o išvadas padarė atsižvelgdamas į ištirtų įrodymų visetą. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo tiek A. A. kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus, pažymėjo, kad dalies prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų pašalinti nepavyko, ir konstatavo, kad kaltinančių įrodymų nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Todėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo

Prokuroras kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas iš esmės nustatė panašias faktines aplinkybes. Iš analizuojamų teismų sprendimų turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė tokias bylos išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, kurios nuo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių skiriasi iš esmės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: tarp A. A. ir I. M. buvo žodinis susitarimas padaryti 20 procentų nuolaidą nuo raštu sudaryto kontrakto, kuris buvo sudarytas tarp jų atstovaujamų juridinių asmenų (VLŽŽPK ir įmonės „Kolemadsen A/S“), sumos; 2001 m. gegužės 18 d. Klaipėdoje, viešbutyje „Nešė", esančiame Sportininkų g. 46, iš I. M. kaip sutartą nuolaidą A. A. gavo grynaisiais 105 439 JAV dolerius (kas pagal tuometinį valiutų kursą atitiko 421 756 Lt) ir šį didelės vertės jam patikėtą svetimą turtą pasisavino. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad visos šios aplinkybės liko neįrodytos, kitaip tariant – liko nenustatytos. Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo taikyti A. A. BK 183 straipsnio 2 dalį. Tai reiškia, jog prokuroro kasacinio skundo teiginys, kad netaikydamas šios normos apeliacinės instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija nesprendžia klausimo, ar faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nustatė tinkamai, nes tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius (nutartis) tik teisės taikymo aspektu.

Aptartos aplinkybės patvirtina, kad naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl prokuroro kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Egidijus Bieliūnas

Viktoras Aidukas

Valerijus Čiučiulka