Baudžiamoji byla Nr. 2K-277/2007
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.25.6. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. kovo 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui S. Bekišui,
gynėjui K. Stungiui,
nuteistajam R. M.,
nukentėjusiajai S. L.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. ir jo gynėjo kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio.
Plungės rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu R. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 6 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu Plungės rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 25 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis. R. M. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 9 dalimis paskirtoji bausmė subendrinta su Tauragės rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas trejiems metams ir 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda. Priteista iš R. M. nukentėjusiajai S. L. 13 903,12 Lt turtinei, 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1000 Lt atstovo samdymo išlaidoms atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir gynėjo, prašiusių skundus tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiosios, prašiusių skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
R. M. nuteistas už tai, kad 2002 m. gruodžio 13 d., apie 21.30 val., Plungėje, Stoties gatvėje, ties 20a-uoju namu, vairavo jam priklausantį automobilį „Nissan Terrano“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, taip pažeidė veikos padarymo metu galiojusių Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) (patvirtintų 1993 m. lapkričio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 883) III skyriaus 3.8 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviam; saugiai neapvažiavo nurodytoje vietoje jo eismo juostos važiuojamojoje dalyje buvusios kliūties – ja ėjusių A. V., N. P., V. V., M. L., arba nesustabdė savo transporto priemonės prieš kliūtį, taip pažeidė KET XIV skyriaus 14.2 punkto reikalavimus, įpareigojančius visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams; nepersirikiavo labiau į kairę ir nepaliko saugų eismą galinčio užtikrinti šoninio tarpo, pažeisdamas KET XIII skyriaus 13.10 punkto reikalavimą, įpareigojantį palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus; nepasirinko saugaus greičio atsižvelgiant į kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, savo sugebėjimą neblaiviam valdyti transporto priemonę, taip pažeidė KET XIV skyriaus 14.1 punkto reikalavimą, įpareigojantį pasirinkti saugų greitį, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Taip pat R. M., pažeisdamas KET II skyriaus 2.4 punkto reikalavimus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui bei nesiėmė visų būtinų priemonių siekiant išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti – neperspėjo pėsčiųjų garso signalu, taip neišnaudodamas galimybės, numatytos KET X skyriaus 10.6 punkte ir leidžiančios naudoti garso signalą gyvenvietėje, kad būtų išvengta eismo įvykio. Dėl R. M. padarytų KET pažeidimų jo vairuojamas automobilis užvažiavo ant pėsčiojo M. L., dėl to pastarasis žuvo.
Plungės rajono apylinkės teismas R. M. pagal BK 281 straipsnio 6 dalį išteisino motyvuodamas tuo, kad surinkti ir ištirti byloje įrodymai patvirtina, jog kaltinamojo pavojinga veika (vairavo neblaivus) nebuvo būtina padarinių kilimo sąlyga, nes neišėjus nukentėjusiajam į važiuojamąją dalį ėjusieji pėstieji nebūtų buvę sužaloti. Pėsčiasis M. L. pats pažeidė KET reikalavimus, t. y. būdamas neblaivus, nesilaikydamas KET 5.1–5.13.4 punktuose numatytų reikalavimų, neturėdamas atšvaitų ar kitų šviesą atspindinčių elementų, jis sudarė kliūtį važiuojančiam R. M. vairuojamam automobiliui. M. L. KET reikalavimų pažeidimas ir buvo įstatyme numatytų pavojingų padarinių kilimo sąlyga. Šie įrodymai nepatvirtina priežastinio ryšio buvimo tarp R. M. veikos ir kilusių padarinių.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija išteisinamąjį nuosprendį panaikino ir R. M. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį motyvuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi prieštaringais R. M. ir liudytojo V. R. parodymais, nepagrįstai atmetė liudytojų A. ir V. V., N. P. parodymus, nors šie asmenys buvo įvykio vietoje ir matė eismo įvykį, liudytojos R. S. parodymus. Byloje atliktos kompleksinės teismo autotechninė–medicininė ekspertizė (T. 2, b. l. 15–20), autotechninė trasologinė ekspertizė (T. 3, b. l. 8–10), teismo medicininė trasologinė–transporto, trasologinė–cheminė ekspertizė (T. 3, b. l. 12–21) viena kitą papildo, viena kitai neprieštarauja ir patvirtina išvadą, kad smūgis automobiliu nukentėjusiajam M. L. buvo suduotas iš nugaros pusės, o ne į šoną. Šiais ir kitais įrodymais remdamasis teismas atmetė kaltinamojo iškeltą versiją, kad M. L. žengė link kelio vidurio, po to apsisukęs ketino grįžti atgal ir buvo sužalotas kaltinamojo automobilio, kuris atsitrenkė į M. L., kai šis buvo pasisukęs į automobilį dešiniu šonu. Teisėjų kolegija nustatė, kad R. M. lenkė važiuojamąja gatvės dalimi einančius jaunuolius nesaugiu atstumu ir taip kliudė M. L.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Plungės rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 25 d. nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Jis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 3 dalį, 281 straipsnio 6 dalį, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, neįvertino pėsčiojo M. L. padarytų KET V skyriaus 5.1–5.2, 5.7, 5.9 punktų pažeidimų, lėmusių eismo įvykį ir kilusius padarinius.
Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo kasatorius nurodo, kad teismas pripažindamas jį kaltu pažeidė BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatytą principinę nuostatą, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Jis nuteistas už padarinius, kurie atsirado ne dėl jo kaltės. Tai, kad jis vairavo transporto priemonę neblaivus, negali būti iškart laikoma jo kaltės įrodymu, kad būtent ši sąlyga turėjo įtakos padariniams – eismo įvykio, kurio metu žuvo žmogus, kilimui. Nuosprendyje neatsižvelgiama į pėsčiojo atsiradimo momentą, jo manevravimus važiuojamojoje dalyje, tendencingai nutylėta apie sudėtingas eismo sąlygas – slidžią kelio dangą, tamsų paros metą. Pėsčiojo sužalojimo mechanizmas rodo, kad pėsčiasis judėjo nuo važiuojamosios kelio juostos vidurio link kelkraščio. Jis stengėsi išvengti eismo įvykio, tačiau to padaryti neturėjo techninių galimybių, net jeigu ir būtų buvęs blaivus. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino BK 281 straipsnio nuostatas. Šiame straipsnyje kaip pagrindinis kaltės ar nekaltumo įrodinėjimo dalykas yra eismo įvykio kilimo priežastys, o ne padariniai. KET jis nepažeidė, iš anksto pasirinko saugų šoninį intervalą – apie 2 m – tarp einančių šalikele jaunuolių, iš karto stabdė automobilį, kai tik žuvusysis M. L. žengė jo automobilio link, t. y. kilus pavojui eismo saugumui. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos aplinkybių nepagrįstos situacijos kelyje vertinimu, M. L. veiksmais, jo galimybėmis sustabdyti automobilį iki tos vietos, kur kliudė M. L. Išteisinamojo nuosprendžio išvados dėl jo nekaltumo yra pagrįstos. Jau tuo metu, kai M. L. žengė į kelią, jis neturėjo techninių galimybių stabdyti automobilį iki susidūrimo vietos.
Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų byloje surinktų įrodymų išsamiai ir nešališkai, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Dėl to ir dėl minėtų BK 2 straipsnio nuostatų pažeidimų jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį; suvaržytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5–8 dalyse garantuotos jo teisės į gynybą ir teisingą teismą.
Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad ikiteisminio tyrimo metu nesilaikyta BPK 1 ir 2 straipsnių nuostatų, kad ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas išsamiai, turi būti nustatyta, ar įvykdyta nusikalstama veika ir kas yra kaltas dėl tos veikos įvykdymo. Teismas neatsižvelgė, kad pirmosios instancijos teisme buvo gauta duomenų, kurie paneigė ne vieną ikiteisminio tyrimo metu kaltinimo nustatytą aplinkybę ir kad būtent pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė principinę nuostatą, reikalaujančią nuosprendį priimti ne abstrakčių samprotavimų, o konkrečių įrodymų pagrindu. Nuosprendyje vartojama „nepasirinkto saugaus greičio, atsižvelgiant į kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, savo sugebėjimą neblaiviam valdyti transporto priemonę“ sąvoka vertintina kaip abstraktaus pobūdžio prielaida, esą egzistuoja kažkoks saugus greitis, kurį privalo numatyti ir pasirinkti vairuotojas, kad visais eismo atvejais išvengtų BK 281 straipsnyje numatytų padarinių. Tokio greičio nėra, nes joks vairuotojas negali numatyti visų galimų kelio situacijų, jų buvimo vietos, situacijos kitimo laiko ir kelio požiūriu, ir priklausomai nuo viso to pasirinktų tokį judėjimo greitį, kad visais atvejais išvengtų eismo įvykio ir jo padarinių. Jis važiavo ne didesniu kaip 40 km/h greičiu ir neviršijo leistino, t. y. saugaus greičio.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino KET XIII skyriaus 13.10 ir XIV skyriaus 14.1 punktų nuostatas. Jis esant apie 70 m matomumui pasirinko 40 km/h greitį. Specialistai patvirtino, kad esant slidžiam keliui jis automobilį galėjo sustabdyti 47 m atstumu. Taigi jo pasirinktas greitis buvo saugus. Jis negalėjo numatyti, kad M. L. iššoks prieš automobilį mažesniu nei 47 m atstumu. Teismas nuosprendyje iš dalies remiasi specialisto V. Mitunevičiaus išvada dėl to, kad jis turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo nutrenkimo sustabdydamas automobilį tuo atveju, jei eismo įvykio metu buvusiomis kelio ir meteorologinėmis sąlygomis turėjo objektyvią galimybę pamatyti ta pačia kryptimi Stoties gatvės važiuojamąja dalimi ėjusį pėsčiąjį M. L. ne mažesniu kaip 47 metrų atstumu. Po to teismas, atsižvelgdamas į jo parodymus, kad jis pamatė einančius gatve jaunuolius maždaug 70 m atstumu, daro nepagrįstą išvadą, kad jis turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo. Teismas neįvertino, kad jau tuo momentu, kai M. L. žengė link kelio vidurio, atstumas buvo gerokai mažesnis nei 47 m. Teismas net ir jo paties parodymus interpretuoja tik kaltinančia prasme – atmeta parodymus dėl M. L. judėjimo važiuojamojoje kelio dalyje, tačiau patiki ir remiasi jo nurodytu važiavimo greičiu ir atstumu tuo momentu, kai pastebėjo vaikinus. Tai rodo, kad teismas remiasi prieštaringais teiginiais, ir teismo išvada, kad nebuvo pasirinktas saugus greitis, prieštarauja KET reikalavimams ir įrodymų visetui. Vairuotojo teisė judėti KET leistinu greičiu ir kitų eismo dalyvių pareiga netrukdyti įgyvendinti šią vairuotojo teisę yra pagrindinė KET XIV skyriaus 14.1–14.2 punktų ir BK 281 straipsnio sąlyga saugiam eismui užtikrinti. KET XIV skyriaus 14.2 punktas įpareigoja vairuotoją, judantį leistinu greičiu, jį sumažinti arba visiškai sustabdyti automobilį iškilus pavojui eismo saugumui. Teismas remdamasis spėlionėmis atmetė liudytojo V. R. parodymus apie nukentėjusiojo M. L. sukeltą pavojų eismo saugumui. Teismo pateiktas minėtų KET nuostatų aiškinimas neteisingas, nes neatsižvelgta į konkrečias kelio sąlygas, situaciją, vairuotojo psichofizines ir automobilio technines galimybes. Teismas iš vairuotojo visais atvejais reikalaudamas „saugaus greičio“ ir ignoruodamas KET sampratas „leistinas greitis“, „leistino greičio sulėtinimas“, „kliūties apvažiavimas“ iš tikrųjų iš vairuotojo reikalauja neįmanomo. Vadovaujantis tokia logika, vairuotojas visais atvejais bus pripažintas kaltu, nes bet kokį judėjimo greitį, esant BK 281 straipsnyje numatytiems padariniams, galima vertinti kaip nesaugų. Tai prieštarauja kaltės doktrinos esmei.
Teisminio tyrimo metu kasatoriaus kaltė buvo preziumuojama laikant, kad pagrindinė ir tiesioginė eismo įvykio priežastis buvo vairavimas išgėrus. Teismas neįvertino, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo sąmoningai slepiami įrodymai, kad pėsčiasis M. L. taip pat buvo neblaivus. Manytina, kad tik dėl sunkaus girtumo nukentėjusysis nesiorientavo nei laiko, nei kelio, nei savo veiksmų atžvilgiu. Teismas nuosprendyje tendencingai vertina M. L. girtumą „lengvesniu“ ir taip dirbtinai pateisina rizikingą ir neatsargų paties M. L. elgesį. Nelaimingas atsitikimas įvyko tik dėl M. L. kaltės. Tai objektyviai parodo partrenkimo vieta, kuri yra ne mažesniu kaip 1,5 m atstumu nuo kelkraščio į kelio vidurį.
Kadangi eismo įvykis kilo ne dėl jo kaltės, jis negali būti patrauktas civiliniu atsakovu dėl padarytos žalos atlyginimo.
Kasaciniu skundu nuteistojo R. M. gynėjas prašo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Plungės rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 25 d. nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad R. M. nuteistas neteisingai, pažeidžiant BK 2 straipsnio 1, 3 dalių, 11 straipsnio 1 dalies, 14, 16 straipsnių reikalavimus, 281 straipsnio 6 dalį, iš esmės pažeidus BPK 20 straipsnio 1, 3–5 dalių, 44 straipsnio 5 dalies, 255–256 straipsnių nuostatas.
Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas eismo įvykį įvertino tik vairuotojo R. M. padarytų KET pažeidimų požiūriu, tačiau konkretūs KET punktai, kurių pažeidimai tiesiogiai sukėlė eismo įvykį ir M. L. mirtį, nenustatyti. Baudžiamoji atsakomybė kyla tik esant kaltei (BK 2 straipsnis), o vien dėl KET pažeidimo galima tik administracinė atsakomybė. R. M. veikoje nėra objektyviųjų ir subjektyviųjų BK 281 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties požymių. R. M. įvykdė visus KET reikalavimus saugiam eismui užtikrinti. M. L. buvo kliudytas tik dėl to, kad nesilaikydamas KET 1.3, 2.2, 2.4, 5.1–5.2, 5.7–5.10 punktų nuostatų netikėtai ir greitai išėjo į automobilio judėjimo juostą tuo momentu, kai vairuotojas neturėjo techninių galimybių nei stabdydamas, nei manevruodamas išvengti M. L. kliudymo. Šią situaciją objektyviai patvirtina kraujo dėmė, žyminti kliudymo vietą, esančią ne mažiau kaip 2 m nuo kelkraščio, sužalojimų išsidėstymas M. L. kūno dešiniajame šone, automobilio priekio dešinės pusės sulankstymų apimtys. Teismas nuosprendyje išvardydamas vien tik jo ginamojo padarytus KET pažeidimus ir nekreipdamas dėmesio į M. L. padarytus KET pažeidimus, šališkai ir dirbtinai įvardija R. M. kaltu dėl M. L. mirties. Nuosprendyje išvardyti R. M. padaryti KET pažeidimai yra išgalvoti, šie pažeidimai nėra pagrindinė sąlyga, lėmusi autoįvykį ir M. L. mirtį. Teismas nemotyvuotai sureikšmino nuteistojo neblaivumą, nekreipdamas dėmesio į eismo saugumo priemones, kurių ėmėsi R. M. bei M. L. KET pažeidimus.
Teismas klaidingai aiškino KET punktus, nesiedamas jų reikalavimų vykdymo su kelio sąlygomis, situacija kelyje, vairuotojo psichofiziologinėmis ir techninėmis galimybėmis išvengti kliudymo stabdymu ar manevru. KET skirtos tam, kad eismas būtų saugus. KET reikalavimai privalomi visiems eismo dalyviams, šiuo atveju ir M. L. Automobilio padėtis gatvėje sustojus po partrenkimo – 2 m atstumu nuo kelkraščio (šaligatvio), kraujo dėmės centras – 1,8 m atstumu nuo kelkraščio (šaligatvio) rodo, kad M. L. prieš pat partrenkimą išėjo į gatvę ir buvo partrenktas būdamas ne mažesniu kaip 2 m atstumu nuo gatvės krašto. R. M. visuose savo parodymuose aiškina vienodai, kad stabdydamas bandė išvengti M. L. kliudymo jau tuo momentu, kai kilo pavojus eismo saugumui, t. y. kai M. L. žengė į automobilio judėjimo juostą, o sustabdyti negalėjo tik dėl to, kad M. L. buvo per arti automobilio. R. M. aiškinimą objektyviai patvirtina automobilio sustojimas 19,4 m atstumu nuo kliudymo vietos. Pagal ekspertų išvadas stabdymo kelias slidžiomis kelio sąlygomis yra 47 arba 54,9 m (tai įrodo ekspertizės aktas Nr.11-2499-(04) ir specialisto V. Mitunevičiaus išvada).
Esminė teisėjų kolegijos klaida apkaltinant R. M. KET pažeidimais yra ta, kad teismas nekreipė dėmesio į tai, kad KET nuostatos, švelninančios asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis). KET punktai, reguliuojantys greičio pasirinkimą ir jo mažinimą atsižvelgiant į kelio sąlygas ir situaciją kelyje, nuo autoįvykio dienos keitėsi kelis kartus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 10 d. nutartyje konstatuota, kad 1993 m. KET 14.1 punktas taikytinas R. M. dėl to, kad 2003 m. KET 172 punktas išsamiau suformuluoja transporto priemonės vairuotojo pareigą dėl greičio pasirinkimo. Nurodytas KET punktas ne tik reikalauja važiuoti neviršijant leistino greičio, bet ir įpareigoja pasirinkti saugų greitį. Toks įpareigojimas 1993 m. KET 14.1 punkte nebuvo aiškiai išreikštas, vadinasi, senosios KET, vertinant R. M. veikos nusikalstamumą, yra šiek tiek palankesnės įtariamajam, todėl dėl šios priežasties būtent jų punktais turėjo būti grindžiamas kaltinimas. Vyriausybė 2006 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. 975 vėl pakeitė KET punktus, reguliuojančius važiavimo greitį. Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi esant skirtingoms KET redakcijoms teismas turėjo R. M. taikyti švelnesnį variantą. Šiuo atveju toks būtų KET 172 punktas (2006 m. spalio 5 d. redakcija). Ši redakcija, skirtingai nei 1993 m. KET 14.1 punkto ir 2003 m. KET 172 punkto redakcijos, nenumato besąlygiškų reikalavimų „pasirinkti saugų greitį, kad kiekvienu atveju galėtų sustabdyti transporto priemonę“. Pagal 2006 m. KET 172 punkto redakciją transporto priemonės greitį lemia: leistinas greitis, važiavimo sąlygos, vietovės reljefas, kelio ir transporto priemonės būklė, krovinio ypatumai, meteorologinės sąlygos ir eismo intensyvumas, t. y. šiomis aplinkybėmis vairuotojas privalo pasirinkti optimalų greitį. Greitis turi būti mažinamas esant iš anksto numatomai kliūčiai, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač esant blogam matomumui. R. M. įvykdė visus 2006 m. KET 172 punkto reikalavimus: važiavo 40 km/h greičiu ir neviršijo tuo metu leistino gyvenvietėje 60 km/h greičio, judėjimo greitį pasirinko įvertinęs slidžią kelio dangą, matomumą, lygų gatvės reljefą, techniškai tvarkingą automobilio būklę ir tai, kad pėstieji, einantys vorele gatvės kraštu esant 2 m šoniniam intervalui, nekėlė jokio pavojaus eismui. R. M., vadovaudamasis žmogaus savisaugą garantuojančio elgesio logika bei KET principine nuostata, kad visi eismo dalyviai privalo laikytis KET reikalavimų eismo saugumui užtikrinti, negalėjo numatyti, kad M. L., pažeisdamas KET reikalavimus, netikėtai, neįvertinęs saugumo, iššoks priešais automobilį. Teismas, nepaisydamas bendrosios BK dalies normų (BK 3 straipsnio 2 dalies) taikyti palankesnį nuteistajam 2006 m. KET 172 punktą ir vertindamas R. M. veiksmus pagal 1993 m. KET 14.1–14.2 punktus, įpareigojančius pasirinkti „saugų greitį, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę“, neteisingai įvertino jo ginamojo veiksmus kaip pažeidžiančius KET reikalavimus. Kartu klaidingai konstatavo objektyviąją BK 281 straipsnio sudėtį, kaltę ir jį nuteisė. BK 3 straipsnio 2 dalies pažeidimas vertinamas kaip esminis, pažeidžiantis nuteistojo teisę į teisingą teismą, preziumuojamą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, 109 straipsnyje, BPK 1 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje.
Teismas neteisingai įvertino R. M. veiksmus KET požiūriu ir dėl to, kad žuvusįjį M. L. įvardijo kaip „kliūtį“ gatvėje, taip neteisingai aiškino ir taikė KET reikalavimus vairuotojui sustabdyti prieš kliūtį ar apvažiuoti kliūtį. M. L. nebuvo kliūtis kelyje. Pagal KET jis yra eismo dalyvis – pėsčiasis. Teisinis ir lingvistinis kliūties aiškinimas rodo, kad KET požiūriu kliūtis eismui suprantama kaip nejudantis daiktas, esantis kelyje ir trukdantis eismui. Eismo dalyviai nėra kliūtys vieni kitiems. Jų tarpusavio santykius nustato atitinkami KET punktai. Eismo dalyvis, nesilaikantis KET reikalavimų, netampa kliūtimi, o savo veiksmais kelia pavojų saugiam eismui ar sudaro avarinę situaciją. Toks buvo M. L. elgesys, kai jis, pažeisdamas KET 89 punkto nuostatas, iššokęs į gatvę, atsirado R. M. vairuojamo automobilio judėjimo juostoje per tokį atstumą, kad vairuotojas neturėjo techninių galimybių sustabdyti ar apvažiuoti M. L. iki kliudymo vietos, tai padarė autoįvykį objektyviai neišvengiamu.
Teismas, neteisingai įvertindamas R. M. veiksmus kaip pažeidžiančius KET reikalavimus, kartu neįvertino žuvusiojo M. L. veiksmų nei ankstesnių (1993 m. KET 5.9 punkto), nei 2006 m. KET 89 punkto reikalavimų atžvilgiu.
Be to, teismas netinkamai vertino R. M. stabdymo veiksmus pagal KET 176 punktą, nekreipdamas dėmesio į KET 173 punkte apibrėžiamą stabdymo pradžią. Pagal KET 173 punktą vairuotojas privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui. Šiuo konkrečiu atveju grėsmė eismo saugumui iškilo tuo momentu, kai M. L. žengė automobilio judėjimo juostos link. R. M. nuosekliai teigia, kad stabdė automobilį tik pastebėjęs, kad M. L. žengia jo vairuojamo automobilio link. Tai reiškia, kad jis įvykdė KET 173 reikalavimą – stabdė transporto priemonę iškilus grėsmei eismo saugumui. KET 173 ir 89 punktų, numatančių vairuotojo ir pėsčiojo elgesį kelyje, reikalavimų taikymas vertinant jų elgesį kelyje šiuo konkrečiu atveju leidžia nustatyti, dėl kieno veiksmų kilo eismo įvykis ir atsirado padariniai.
Teismo nustatyti KET 2.4, 3.8, 10.6, 13.10 punktų pažeidimai, jei jie ir būtų buvę, šiuo konkrečiu atveju negalėtų sukelti ir nesukėlė eismo įvykio ir M. L. partrenkimo. KET punktų išvardijimas rodo, kad teismas nenustatinėjo ir nenustatė būtino priežastinio eismo įvykio ir jo padarinių ryšio.
Dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko neišsamiai ir šališkai. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas šiame eismo įvykyje įžvelgia tik vienintelį eismo dalyvį – vairuotoją R. M. Eismo dalyvis pėsčiasis M. L., pažeidžiant KET 30 punktą, įvardijamas kaip „kliūtis“. Taip teismas dirbtinai nusišalino nuo jo veiksmų vertinimo KET reikalavimų pėsčiajam požiūriu. Iš byloje esančių įvykio vietos apžiūros protokolo, teismo ekspertizės akto Nr. 11-2499-(04) išvados matyti, kad R. M. autoįvykio situacijos aiškinimas, kad M. L. iššoko prieš automobilį, kai jis neturėjo techninių galimybių sustabdyti, yra teisingas. Šį nuteistojo aiškinimą patvirtina ir ekspertizės aktais nustatytų sužalojimų išsidėstymas M. L. kūno dešinėje, jų padarymo mechanizmas bei partrenkimo vieta. Išvardytų įrodymų visuma paneigia liudytojų A. ir V. V., N. P. parodymus, kad M. L. kliudymo metu ėjo nugara į automobilį, buvo 0,3–0,55 m atstumu nuo dešiniojo gatvės krašto ribos. Šie parodymai neatitinka tikrovės. Minėti liudytojai parodymų patikrinimo vietoje protokoluose ir jų schemose nurodo, kad jie visi ėjo vienas paskui kitą užimdami ne daugiau kaip 0,3–0,8 m gatvės plotį ir nuo pirmojo iki paskutiniojo 2,7–8,4 m atstumu. Toks pėsčiųjų išsidėstymas eismo įvykio metu yra išgalvotas – tai rodo M. L. kliudymo vieta, ekspertizių aktais nustatyta automobilio judėjimo trajektorija prieš M. L. kliudymą ir po jo, nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmas.
Teismo išvada dėl techninės galimybės sustabdyti automobilį yra klaidinga. Pagal KET 173 punktą būtinybė stabdyti atsiranda tik kilus pavojui eismo saugumui. R. M. nuosekliai tvirtina, kad stabdė kaip tik tuo momentu, kai M. L. žengė jo automobilio link. Tai, kad stabdomas automobilis sustojo 19,4 m atstumu nuo kliudymo vietos (kraujo dėmės) rodo, kad atstumas tarp žengiančio į gatvės vidurį M. L. ir R. M. vairuojamo automobilio, kilus pavojui eismo saugumui, buvo mažesnis, nei 47–57 m, reikalingi stabdyti. Teismas atmetė specialisto V. Mitunevičiaus išvadą pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą išsamiai ir nešališkai įvertinti visas bylos aplinkybes. Liudytojo V. R. parodymus teismas atmetė remdamasis prielaidomis, esą jis neturėjo būti R. M. judėjimo kelyje pėsčias, nes turi savo automobilį ir pan. Tokie samprotavimai nėra įrodymai BPK 20 straipsnio prasme ir jais negali būti grindžiamas nuosprendis.
Kasatorius pakartoja nuteistojo R. M. kasacinio skundo argumentus dėl nuteistojo ir nukentėjusiojo blaivumo vertinimo bei civilinio ieškinio, papildomai atkreipdamas dėmesį į tai, kad kaip didesnio pavojaus šaltinio – automobilio – valdytojas R. M. neatsako dėl didelio M. L. neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis).
Nuteistojo R. M. ir jo gynėjo kasaciniai skundai netenkintini.
Dėl BK 281 straipsnio 6 dalies taikymo
BK 281 straipsnio 6 dalyje, be kita ko, numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, vairavusio kelių transporto priemonę apsvaigus nuo alkoholio, pažeidusio kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. BK 281 straipsnis yra blanketinė norma ir joje numatytos nusikalstamos veikos turinys atskleidžiamas analizuojant kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles. Nagrinėjamu atveju tai yra Kelių eismo taisyklės. Taikant BK 281 straipsnio 6 dalį būtina nustatyti kaltininko padarytą KET pažeidimą, padarinius ir priežastinį ryšį tarp veikos (KET pažeidimo) ir padarinių (nukentėjusiojo mirties).
Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis R. M., vairuodamas automobilį, pažeidė tuo metu galiojusių KET 3.8, 14.2, 13.10, 14.1, 2.4, 10.6 punktų reikalavimus, dėl to užvažiavo ant pėsčiojo M. L. ir jį mirtinai sužalojo. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės yra teisingos, nes paremtos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Abiejų kasacinių skundų argumentai ir reikalavimas palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį grindžiami kitokiomis faktinėmis aplinkybėmis, negu nustatė apeliacinės instancijos teismas – kasatorių nuomone, pats nukentėjęs M. L., staiga iššokęs prieš atvažiuojantį R. M. vairuojamą automobilį, jau nebesant techninių galimybių automobilį sustabdyti ar kitaip išvengti susidūrimo, sukėlė eismo įvykį. Jų nuomone, būtent šie M. L. veiksmai buvo būtina sąlyga padariniams atsirasti. Kasatoriai pateikia nuorodas į byloje apklaustų liudytojų, paties nuteistojo parodymus, ekspertų išvadas, teigdami, kad šie faktiniai duomenys patvirtina skunduose keliamą versiją. Tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklausti išvadas davę ekspertai (specialistai), ištirti kiti įrodymai ir priimtame apkaltinamajame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės motyvuotai paneigtos, kartu paneigta ir kasatorių versija apie neva įvykusį netikėtą M. L. įžengimą gilyn į važiuojamąją dalį prieš pat R. M. automobilį, „susimėtymą“ ir jų pateiktą partrenkimo mechanizmą. Teismas konstatavo, kad nukentėjęs M. L. ėjo važiuojamosios kelio dalies pakraščiu, o nuteistasis R. M., turėdamas techninę galimybę išvengti susidūrimo, savo vairuojamu automobiliu pėsčiąjį partrenkė. Tarp nuteistojo R. M. padarytų KET pažeidimų (tarp jų ir vairavimo neblaiviam) ir nukentėjusiojo mirties yra priežastinis ryšys, todėl apeliacinės instancijos teismas nuteistojo R. M. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 6 dalį.
Dėl BK 2 straipsnio, 3 straipsnio 2 dalies taikymo
BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Nors ši įstatymo nuostata reglamentuoja tik baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu, tačiau kai kuriais atvejais veikos nusikalstamumui, baudžiamumui arba veiką padariusiojo asmens teisinei padėčiai įtakos gali turėti įstatymų bei kitų teisės norminių aktų pakeitimai, kurie nepriskiriami prie baudžiamųjų įstatymų. BK 281 straipsnio 6 dalis yra blanketinė norma, tiesiogiai nurodanti Kelių eismo taisykles, ir šio teisės akto pasikeitimai turi įtakos baudžiamojo įstatymo taikymui, todėl nuteistojo R. M. gynėjo kasacinio skundo argumentai apie būtinumą analizuoti KET punktų redakcijas, kurios pakito po eismo įvykio datos (2002 m. gruodžio 13 d.), yra pagrįsti. Tačiau kasatoriaus argumentai, kad teismas nuteistojo R. M. veiksmus turėjo vertinti pagal KET 172 punkto (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 5 d. nutarimo Nr. 975 redakcija) reikalavimus, yra nepagrįsti. Sugretinus įvykio metu galiojusių KET 14.1 punkto (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 883 redakcija) ir minėto 2006 m. KET 172 punkto nuostatas, matyti, kad būtent 2006 m. KET 172 punktas numato detalesnes vairuotojo pareigas pasirenkant važiavimo greitį (vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kitas šiame punkte išvardytas aplinkybes, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatų apeliacinės instancijos teismas nepažeidė.
BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Svarstydama nuteistojo R. M. kasacinio skundo argumentus apie tai, kad vairuotojas negali būti traukiamas atsakomybėn visais atvejais kilus eismo įvykiui ir kad, abiejų kasatorių teigimu, R. M. KET 1993 m. 14.1 ir 14.2 punktų nuostatų nepažeidė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, jog iš R. M. buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Šioje byloje nenustatyta, kad R. M. viršijo leistiną greitį, tuo jis ir nebuvo kaltinamas. Tačiau R. M. pažeidė KET 14. 1 punkto nuostatas, kurios įpareigoja vairuotoją ne tik važiuoti neviršijant leistino greičio, bet ir leistiną greitį pasirinkti atsižvelgiant į eismo judrumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus bei būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu atveju galėtų suvaldyto transporto priemonę, bei 14.2 punkto nuostatas, kad atsiradus kliūčiai ar iškilus eismo saugumo grėsmei vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti transporto priemonės greitį, net visiškai ją sustabdyti arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Šios įstatymo nuostatos nereiškia, kad vairuotojas visais atvejais nesuvaldęs transporto priemonės ir dėl to kilus įstatymo numatytiems padariniams bus traukiamas atsakomybėn. Tačiau vairuotojas privalo laikytis šių nuostatų taip, kad esant objektyviai galimybei pastebėti kliūtį, numatyti pavojų eismo saugumui, galėtų transporto priemonę suvaldyti ir taip išvengti pavojaus. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo R. M. gynėjo kasacinio skundo argumentais, kad nukentėjęs pėsčiasis M. L. buvo eismo dalyvis, nes jis buvo kelyje ne transporto priemonėje, bet tai nereiškia, kad pėsčiasis negalėjo būti kliūtimi KET 14.1 ir 14.2 punktų prasme. Aptariamo eismo įvykio metu nuteistasis R. M., turėdamas realią galimybę laiku pastebėti važiuojamojoje dalyje atsiradusią kliūtį – einančius pėsčiuosius, transporto priemonę sustabdyti ar kliūtį saugiai apvažiuoti, vis dėlto nukentėjusį pėsčiąjį M. L. partrenkė ir mirtinai sužalojo. Todėl, pripažindamas R. M. kaltu pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatų apeliacinės instancijos teismas nepažeidė.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo ir kitų kasacinių skundų argumentų
Abiejų kasatorių argumentai, dėl kurių, jų manymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, susiję su nukentėjusiojo M. L. veiksmų KET atžvilgiu neįvertinimu, liudytojo V. R., paties nuteistojo parodymų netinkamu įvertinimu. Kasatorių manymu, vertindamas tik R. M. padarytus KET pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatytą kaltinamojo teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Kasatorių argumentai nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo laikydamasis apeliacinio bylų nagrinėjimo bendrųjų nuostatų. Būtent apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Byloje nėra pagrindo teigti, kad, vertinant nukentėjusiojo M. L. veiksmus, būtų pažeisti rungtyniškumo, teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principai ar pažeista nuteistojo teisė į teisingą teismą. Apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir nuosprendyje įvertino įrodymus apie pėsčiojo M. L. padarytus KET pažeidimus ir nustatė, kad šie pažeidimai nebuvo būtina sąlyga autoįvykiui kilti. Teismas pagrįstai konstatavo, kad būtina sąlyga autoįvykiui kilti ir padariniams atsirasti buvo vairuotojo R. M. padaryti KET pažeidimai. Liudytojo V. R. ir nuteistojo R. M. parodymus apeliacinės instancijos teismas įvertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas šiuos įrodymus atmetė ar įvertino kitaip, negu pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, todėl nuteistojo R. M. kasacinio skundo argumentai, kad teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra nepagrįsti. Nuteistojo R. M. gynėjo argumentai dėl to, kad teismas pažeidė BPK 255–256 straipsnių nuostatas, yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini.
Civilinio ieškinio klausimus apeliacinės instancijos teismas išsprendė nepažeisdamas įstatymų reikalavimų. Nustatydama neturtinės žalos dydį teisėjų kolegija atsižvelgė ir į nukentėjusio asmens neatsargius veiksmus, tačiau aplinkybių, kurioms esant nuteistajam R. M. civilinė atsakomybė būtų netaikoma, byloje nenustatyta.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo R. M. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Josifas Tomaševičius
Egidijus Bieliūnas
Viktoras Aidukas
