Dėl trukdymų pašalinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-143/2011

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07888-2009-5

Procesinio sprendimo kategorija 92 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. J. ieškinį atsakovui medžiotojų būreliui „Vilnius“ dėl trukdymų pašalinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Privačios 1,26 ha žemės sklypo savininkas ieškovas teigia, kad jo sklypas patenka į vieną iš keturių atsakovo naudojamų medžioklės plotų, iš kurių sudarytas medžioklės plotų vienetas; atsakovas riboja ieškovo teisę medžioti daugiau, negu tai nustatyta Medžioklės įstatymo (Žin., 2002, Nr. 65-2634; toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnio 1 dalyje; ieškovas laiko, kad šioje Įstatymo normoje įtvirtinta ieškovo teisė apima teisę medžioti visame atsakovo 11 412,23 ha medžioklės plotų vienete, nesaistoma privačios žemės sklypo dydžio, įgyvendinama – taikant tik Įstatymo nustatytas sąlygas. Ieškovas prašė įpareigoti atsakovą leisti jam medžioti atsakovo medžioklės plotų vienete, kas mėnesį išduoti jam medžioklės metu galiojantį medžioklės lapą, suteikiantį teisę medžioti vieną mėnesį atsakovo medžioklės plotų vienete, ieškovą įpareigojant grąžinti atsakovui išduotus medžioklės lapus ne vėliau kaip per penkias dienas nuo medžioklės lapo galiojimo termino pabaigos; kartu su medžioklės lapu kas mėnesį išduoti ieškovui licenciją medžiojamiesiems gyvūnams medžioti atsakovo medžioklės plotų vienete – iš atsakovo turimų daugiau kaip po vieną vienos rūšies gyvūnų sumedžiojimui licencijų, įpareigojant ieškovą grąžinti licenciją ne vėliau kaip per penkias dienas nuo jos panaudojimo arba (ir) ne vėliau kaip per penkias dienas nuo licencijos galiojimo termino pabaigos; atsakovui priėmus sprendimą organizuoti medžiokles su varovais, įpareigoti atsakovą per tris dienas nuo sprendimo priėmimo registruotu laišku, raštu pranešti ieškovui apie numatomas medžiokles su varovais, nurodant jų datas ir vietą; ieškovui atvykus į medžioklę, įrašyti jį į medžioklės lapą ir leisti dalyvauti medžioklėje.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; atmetė ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovą išduoti ieškovui medžioklės metu galiojantį medžioklės lapą ir licenciją, dėl kitų reikalavimų išsprendė taip: įpareigojo atsakovą sudaryti sąlygas ieškovui Medžioklės įstatymo ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka kartu su medžiotojų būrelio „Vilnius“ nariais medžioti visame medžiotojų būrelio „Vilnius“ valdomame medžioklės plotų vienete, į kurį patenka ieškovui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, tačiau ne dažniau kaip kas trečioje ir nerečiau kaip vieną kartą per mėnesį medžiotojų būrelio „Vilnius“ organizuojamoje bet kurios rūšies medžioklėje, šalims paliekant teisę susitarti tik dėl dažnesnio ieškovo dalyvavimo atsakovo organizuojamose medžioklėse. Teismas pažymėjo, kad leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas vienam medžioklės plotų naudotojui ne trumpesniam kaip dešimties metų laikotarpiui; dėl to Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta žemės savininko teisė įgyvendinama, prisijungiant prie medžioklės plotų vienetų naudotojų, laikantis organizuojamų medžioklių taisyklių; pagal šią Įstatymo normą nesuteikiama specialių, tik medžioklės plotų vienetų naudotojams, priklausančių teisių ir pareigų, išskyrus tas, kurias privačios žemės savininkas įgijo, gavęs medžiotojo bilietą; priešingu atveju būtų pažeisti CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Teismo vertinimu, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko teisė, remiantis šio įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, gali įgyti skirtingą turinį, atsižvelgiant į žemės sklypo, kuris patenka į medžioklės vienetą, plotą, lokalizaciją, apsodinimą, miškingumą, reljefą ir kitas individualias savybes; medžioklės plotų vieneto naudotojas neturi teisės atsisakyti sudaryti sąlygas privačios žemės sklypo savininko Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei įgyvendinti; ši teisė, susitarus su medžioklės plotų naudotojais, Medžioklės įstatymo ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka medžioti kartu su medžioklės plotų naudotojais, apima jo teisę medžioti visame atsakovo valdomame medžioklės plotų vienete, į kurį patenka jam nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas. Šiuo atveju ieškovo asmeninės nuosavybės teise valdomas žemės sklypas sudaro 0,011 proc. atsakovo valdomo medžioklės plotų vieneto. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas nėra atsakovo medžiotojų būrelio narys ir neturi pareigos rūpintis naudojamo medžioklės plotų vieneto priežiūra bei atlikti kitų medžiotojo būrelio nario pareigų, taip pat kad ieškovo sklypas patenka tik į vieną iš keturių atsakovo naudojamo medžioklės ploto vieneto dalį, sklypo individualias savybes (lokalizacija, apsodinimas, miškingumas, reljefas), kitas aplinkybes, padarė išvadą, jog priimtas sprendimas atitinka šalių interesų pusiausvyrą ir Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ieškovo teisės įgyvendinimo sąlygas.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pakeitė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą, įpareigojo atsakovą, organizuojant medžiokles, įstatymo nustatyta tvarka leisti ieškovui kartu su medžioklės plotų naudotojais medžioti jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame 1,26 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini); kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Kolegija pažymėjo, kad Medžioklės įstatymo paskirtis – nustatyti visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu (1 straipsnis); tai yra viešojo reguliavimo sritis. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta privačios žemės sklypo savininko teisė medžioti jam priklausančiame asmeninės nuosavybės teise žemės sklype saistoma tam tikrų sąlygų: jis turi turėti medžiotojo bilietą, medžioti visuose medžioklės plotų vienetuose, į kuriuos patenka jam nuosavybės teise priklausantis sklypas; medžioti kartu su medžioklės plotų naudotojais. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovas turi teisę medžioti kartu su atsakovu tik 1,26 ha sklype, nes šis patenka tik į vieną iš keturių atsakovo naudojamų medžioklės plotų, sudarančių medžioklės plotų vienetą; kadangi taip atsakovas nurodė ir ieškovui, tai, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad varžomos ieškovo teisės. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, todėl nepagrįstai suteikė ieškovui teisę medžioti visame atsakovo medžioklės plotų vienete ir nustatė medžioklės dažnumą. Kolegija nurodė, kad ieškovas nėra medžiotojų būrelio „Vilnius“ narys, nemoka mokesčių, neatlieka kitų pareigų būreliui, todėl neturi teisės medžioti visame medžiotojų būrelio medžioklės plotų vienete; be to, jis, kaip žemės savininkas, turi teisę uždrausti medžioti, taikyti kokius nors apribojimus tik jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, bet ne visame medžioklės plotų vienete, į kurį patenka jo sklypas. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškinio reikalavimų išduoti kiekvieną mėnesį medžioklės lapą ir licenciją nepagrįstumo; medžioklės lapas yra dokumentas, kuriuo leidžiama jame nurodytam medžiotojui medžioti arba medžioklės vadovui organizuoti medžioklę nurodytuose medžioklės plotuose nurodytu laikotarpiu. Medžioklės įstatymo suteikta teisė ieškovui medžioti tik kartu su medžioklės plotų naudotojais suponuoja išvadą, kad šie ieškovą įrašys į tos dienos medžioklės lapą. Tuo tarpu licencija yra dokumentas, kuriuo leidžiama sumedžioti jame nurodytą gyvūną; ji išduodama būreliui ir galioja, medžiojant tik joje nurodytame medžioklės plotų vienete, kurio pavadinimą, prieš išduodamas licenciją, įrašo Aplinkos apsaugos departamento įgaliotas rajono agentūros darbuotojas. Kolegija sprendė, kad ieškovui negali būti išduota licencijos; jis, medžiodamas kartu su atsakovu 1,26 ha žemės sklype, turės teisę medžioti gyvūnus pagal atsakovui suteiktą licenciją.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas (kasatorius) prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį, kuria reikalavimas atmestas, ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 9 d. nutarties dalį, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl CPK 313 straipsnio pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą tik pagal kasatoriaus apeliacinį skundą, priėmė blogesnę, nei pirmosios instancijos teismo sprendimas, nutartį, nes pirmosios instancijos teismo sprendime kasatoriui suteikta teisė medžioti visame 11 412,23 ha medžioklės plotų vienete, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo – tik kasatoriui priklausančiame 1,26 ha žemės sklype.

2. Dėl Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad medžiotojo bilietą turintis privačios žemės savininkas neturi teisės medžioti visame medžioklės plotų vienete, į kurį patenka jam nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, neatitinka Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta norma yra imperatyvioji; joje nurodytus kriterijus atitinkančio asmens teisė medžioti visuose medžioklės plotų vienetuose negali būti ribojama, atsižvelgiant į turimą privačios žemės sklypą. Teismo priešingi argumentai ir išdėstyta pozicija, kad teisė medžioti saistoma privačios žemės savininko turimo žemės sklypo ploto, atmestini, nes grindžiami ne Medžioklės įstatymo, bet CK įtvirtintų materialiosios teisės normų, kurios byloje kilusiam ginčui išnagrinėti neturėjo būti taikomos dėl specialiajame įstatyme nustatyto išsamaus reglamentavimo. Teismų nepagrįstą išvadą lėmė taip pat netinkamas Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje žodžio „kartu“ interpretavimas ir aiškinimas tik lingvistiniu aspektu, nepagrįstai siaurai. Kasatoriaus vertinimu, įstatymo normoje žodis „kartu“ nereiškia fizinio buvimo vienoje medžioklėje keliems medžiotojams, bet suprantamas kaip bendras medžiojimas medžioklės plotų vienete, laikantis nustatytų reikalavimų. Dėl to įstatymo normoje pavartotas žodis „kartu“ reiškia ir atskiro medžiotojo medžiojimą viename medžioklės plotų vienete. Kasatorius siekia realaus teisės medžioti įgyvendinimo, nes jis yra medžiotojas selekcininkas, turi teisę medžioti vienas, jam būtinas medžioklės lapas, o licencijuojamų gyvūnų medžioklei – licencija. Pagal Medžioklės įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų prasmę medžioklė „kartu“ įgyvendinama, išduodant medžioklės lapą ir licenciją atskiram medžiotojui ar jų grupei. Atsakovas apskritai nenustatė tvarkos, kaip turėtų būti įgyvendinama savininko, kurio žemė patenka į medžioklės plotus, teisė medžioti. Dėl to pripažintini nepagrįstais kasatoriaus teisės medžioti ribojimą pagrindžiantys teismų argumentai, kad, nebūdamas būrelio narys, jis įgytų pranašumo prieš kitus medžiotojus; atsakovas, neįvykdęs pareigos nustatyti žemės sklypo savininkui mokesčių mokėjimo, kitų pareigų įgyvendinimo tvarkos, negali šia aplinkybe remtis kaip argumentu, siekdamas kasatoriaus teisę medžioti suvaržyti daugiau, negu tokią teisę turintiems kitiems medžiotojams, būrelio nariams. Teismai šią aplinkybę nepagrįstai aiškino kasatoriaus nenaudai.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą, nepažeidęs CPK 320 straipsnio nuostatų ir dėl kasatoriaus nepriėmė blogesnio sprendimo; apeliacinės instancijos teismo nutartis ieškovui yra palankesnė, nes joje nenustatyta medžioklės per mėnesį skaičiaus; tuo tarpu kasatorius pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalį turi teisę medžioti kartu su medžioklės plotų naudotojais tik jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Kasatorius siekia pranašumo prieš kitus medžiotojų būrelio narius ir kitus savininkus, turinčius žemės ginčo medžioklės plotų vienete, tačiau jis nesirūpina medžioklės išteklių gausinimu, priežiūra, siekia vienas, gavęs medžioklės lapą ir licenciją, kurie griežtai limituojami ir išduodami tik medžiotojų būrelio vadovui, medžioti visame medžioklės plotų vienete. Kasatorius klaidingai interpretuoja Medžioklės įstatymo jam, kaip privačios žemės valdos savininkui, nustatytą teisę medžioti. Žemės sklypo savininkui įstatymo įtvirtintos tam tikros teisės medžioti jam priklausančiame asmeninės nuosavybės teise sklype sąlygos: jis turi turėti medžiotojo bilietą, medžioti tik kartu su medžioklės plotų naudotojais. Privačios žemės savininko teisė medžioti įgyvendinama, jam prisijungiant prie medžioklės plotų vienetų naudotojų medžioklių, organizuojamų griežtai laikantis medžioklės taisyklių; ši teisė netapati medžioklės plotų naudotojų pagal įstatymą turimoms teisėms ir pareigoms. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, todėl nustatė kasatoriui medžioklės dažnumą ir suteikė teisę medžioti visame atsakovo medžioklės plotų vienete.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė ir aiškino Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, todėl priėmė nepagrįstus procesinius sprendimus. Teisėjų kolegija pasisako šiuo ir kitais su kasacijos dalyku susijusiais klausimais.

Dėl medžioklės santykių teisinio reguliavimo

Medžioklės įstatyme (2002 m. birželio 20 d. įstatymas Nr. IX-9660, Žin., 2002, Nr. 65-2634) reglamentuoti medžioklės ir su ja susiję santykiai; šio Įstatymo pagrindu priimti poįstatyminiai teisės aktai detalizuoja ir sukonkretina šių teisinių santykių reguliavimą. Medžioklės įstatyme reglamentuojama nuosavybės teisė į medžiojamuosius gyvūnus, medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo teisė, medžioklės plotų vienetų sudarymas ir teisės naudoti juose medžiojamų gyvūnų išteklius suteikimo tvarka, teisės medžioti suteikimas, atsakomybė už šio įstatymo pažeidimus ir kt. Medžioklė apibrėžiama kaip medžiajamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas, vadovaujantis Medžioklės įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas (Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 8 dalis); šio straipsnio 9 dalyje apibūdinamas medžiojimas kaip laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšis, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius, šiuos gyvūnus sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant; šio straipsnio 7 dalyje medžiojamieji gyvūnai apibrėžiami kaip laukiniai gyvūnai, kurie Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse yra priskirti medžiojamiesiems dėl visuomeniniais ar asmeninais tikslais grindžiamos vertės ir atsižvelgiant į šalies medžioklės kultūros tradicijas. Medžiojamieji gyvūnai yra ribotos civilinės apyvartos objektai. Laisvėje gyvenantys medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei (Medžioklės įstatymo 3 straipsnis). Teisę naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius suteikia Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai, išduodami leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete (Medžioklės įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal Medžioklės įstatymą medžiojimas yra vienas iš medžioklės instituto elementų; įstatyme vartojama sąvoka „medžioklė“ apima ir „medžiojimą“. Iš Medžioklės įstatymo nuostatų išplaukia, kad medžioklė yra planuojama ir organizuojama medžioklės plotų vienetuose; Įstatyme medžioklės plotų vienetas apibrėžiamas kaip vientisa medžioklės plotų teritorija, kuri sudaryta vadovaujantis medžioklėtvarkos principais šio Įstatymo nustatyta tvarka ir kurioje planuojamas ir organizuojamas medžioklės gyvūnų išteklių naudojimas (2 straipsnio 14 dalis). Dėl to į medžioklės plotų vienetus gali būti įtraukiamos tik tos teritorijos, kurios pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 11 punktą yra medžioklės plotai, t. y žemės, miškų ir vandens telkinių plotai, kuriuose šio Įstatymo nustatyta tvarka gal būti medžiojama. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad medžioklės plotais laikomos ir medžioti leidžiama visose teritorijose, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytąsias. Šios bylos kontekste pažymėtina Konstitucinio Teismo konstitucinės justicijos byloje Nr. 14/02 išdėstyta nuostata, kad tai, jog tam tikra teritorija pagal Medžioklės įstatymą yra laikoma medžioklės plotu, reiškia, jog šiuo Įstatymu teritorijai yra nustatytas tam tikras teisinis režimas: šios teritorijos pagal Medžioklės įstatymą apskritai gali būti taikomos medžiojimui. Tačiau medžioti leidžiama ne visose teritorijose, kurios traktuojamos kaip medžioklės plotai; kad medžioklės plotai būtų iš tikrųjų naudojami medžioti, būtina, kad jie Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka būtų įtraukti į tam tikrą medžioklės plotų vienetą. Tokiu teisiniu reglamentavimu iš esmės siekiama užtikrinti, kad medžiojama būtų tuose medžioklės plotuose, kuriuose, planuojant ir organizuojant medžioklę, būtų valdomos medžiojamųjų gyvūnų populiacijos, būtų užtikrinamas jų gyvybingumas ir apsauga, medžiojamieji gyvūnai būtų naudojami racionaliai, t. y. taip iš esmės būtų pasiekta Medžioklės įstatymo nustatytų tikslų.

Dėl Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, todėl netinkamai išsprendė dėl ieškinio reikalavimų; pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šalių interesų pusiausvyrą atitinka tokios Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kasatoriaus teisės įgyvendinimo sąlygos, pagal kurias jam suteikiama teisė kartu su atsakovo medžiokės būrelio nariais medžioti visame jų naudojamame medžioklės plotų vienete, nustatant tam tikrą medžiolės dažnumą ir skaičių; apeliacinės – teisė apima kasatoriaus teisę kartu su medžioklės plotų naudotojais medžioti tik jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame sklype.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisingai nurodoma, jog su valstybėje esančių medžiojamos gyvūnijos apsauga ir racionaliu panaudojimu susijusių visuomeninių santykių nustatymas yra viešojo reguliavimo sritis. Konstitucinio Teismo konstitucinės justicijos byloje Nr 14/02 „Dėl Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 1, 9, 10 dalių, 13 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 7 dalies ir 22 straipsnio 3, 6, 7 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstyta nuostata, kad iš Konstitucijos valstybei kyla priedermė reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės ir asmens interesų, užtikrinti viešąjį interesą ir išvengti nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Kita vertus, privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkas, turėdamas teisę valdyti, naudoti nuosavybę ir ja disponuoti, negali pažeisti Konstitucijoje įtvirtintų gyvūnijos apsaugos ir racionalaus naudojimo, atkūrimo ir gausinimo imperatyvų. Šie visuomeniškai reikšmingi tikslai suponuoja būtinumą jų paisyti, kai sprendžiama dėl privačių asmenų teisių ir teisėtų interesų, jų neriboti daugiau, nei būtina šiems tikslams pasiekti.

Teisė medžioti yra įgytoji teisė; medžioklė privatiems asmenims paprastai yra laisavalaikio veikla, kuri susijusi su specialios įgytos teisės įgyvendinimu. Šia veikla gali užsiimti tik tie asmenys, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti. Bylos duomenimis, kasatorius yra medžiotojas, įgijo nuosavybės teisę (paveldėjimu) į 1.26 ha sklypą, kuris jau buvo įtrauktas į sudarytą ir patvirtintą medžioklės plotų vienetą. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privačios žemės sklypo savininkas, turintis medžiotojo bilietą, turi teisę, susitaręs su medžioklės plotų naudotojais, šio Įstatymo ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka kartu su medžioklės plotų naudotojais medžioti visuose medžioklės plotų vienetuose, į kuriuos patenka jam nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas. Tai reiškia, kad pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalį asmuo, turintis medžiotojo bilietą ir nuosavybės teise valdantis žemės sklypą, kuris patenka į medžioklės plotų vienetą, turi teisę medžioti kartu su šio medžioklės plotų vieneto naudotojais. Šioje įstatymo normoje nekonkretizuojama ir neapibūdinama asocijuoto medžiotojo (laisvo šaulio) teisių turinio ir apimties, bet reglamentuojama, kad teisės medžioti turinys ir apimtis nustatomi žemės savininko (medžiotojo) ir medžioklės plotų vieneto naudotojo (medžiotojų klubo, būrelio) susitarimu. Jį, kaip ir kiekvieną kitą sutartį, sudarančios šalys yra laisvos ir dispozityvios pasirinkti, apsispręsti ir susitarti dėl jos sąlygų (CK 6.156 straipsnis); sutartys laikomos valiniais aktais, nes jų pagrindas yra šalių suderinta valia. Taigi įstatymo nustatytos dvi būtinos sąlygos, suteikiančios asmeniui teisę medžioti medžioklės plotų vienete, tačiau neapibrėžta šios teisės įgyvendinimo apimties, nurodyta, jog ji įgyvendinama pagal medžioklės plotų vienetų naudotojų ir asmenų, turinčių teisę į medžioklę šiame plote, susitarimą. Tai reiškia, kad, atsižvelgiant į medžioklės, kaip tokios veiklos, ypatumus, įstatymo išskirtinė reikšmė teikiama medžiotojų susitarimui, t. y. laisvas medžiotojas ir medžiotojų būrelio, klubo nariai, naudojantys medžioklės plotų vienetą, siekdami bendrų Medžioklės įstatymo, kitų su šia veikla susijusių teisės aktų normose nustatytų tikslų, palaikydami medžioklės tradicijas, konkrečias vertybes ir idealus, tarpusavio supratimu ir gera valia sprendžia ir susitaria dėl Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytos teisės įgyvendinimo apimties ir sąlygų. Minėta, šalys laisvos susitarti dėl teisių ir pareigų, medžioklės sąlygų, kiek tai neprieštarauja imperatyviesiems įstatymų nurodymams.

Bylos šalys nepasiekė susitarimo, todėl ginčas išnagrinėtas teismo; bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai skirtingai sprendė apie tai, kokia apimtimi gintinos Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kasatoriaus teisės, kai šalys dėl jų nesutarė, tačiau pažymėtina, kad atsakovas neinicijavo apeliacinio proceso ir iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, t. y. atsakovą tenkino teismo nustatytos kasatoriaus teisės į medžioklę medžioklės plotų vienete apimtis. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl privačios žemės sklypo savininko teisės į medžioklę medžioklės plotų vienetuose, į kuriuos patenka jam nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, įgyvendinimo, gali būti pripažįstamos reikšmingomis tokios aplinkybės, kaip medžiotojo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo dydis (palyginus su medžioklės plotų vienetu), medžiotojo pasiūlymai ir galimybės prisiimti tam tikras pareigas medžioklės plotų vieneto naudotojui tam, kad galėtų atlikti medžioklės plotų vieneto priežiūrą (tvarkymą) ar kitus veiksmus. Visos šios sąlygos suponuoja, kad atskiras medžiotojas negali įgyvendinti tų funkcijų ar atlikti įsipareigojimų, kurie yra privalomi ir lengviau pasiekiami į medžiotojų būrelį susijungusiems asmenims; kartu tai nereiškia, kad kasatoriaus interesai tokiu atveju subordinuojami grupės interesams. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad priimtas sprendimas užtikrina šalių interesų pusiausvyrą, ir kartu pažymi, jog šis sprendimas garantuoja pakankamai teisingą ir tinkamą kasatoriaus teisių įgyvendinimą, nesuponuoja prielaidų atsakovui piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi. Be to, teismo sprendimas nekliudo šalims sutarti dėl kitokių sąlygų, t. y. dėl dažnesnio kasatoriaus dalyvavimo atsakovo organizuojamose medžioklėse.

Teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus dėl jo teisės medžioti vienam ir gauti iš medžioklės plotų vieneto naudotojų atskiras licencijas. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą (aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 444 patvirtinta Licencijų medžiojamiesiems gyvūnams sumedžioti išdavimo tvarka, 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės) medžioklės plotų vieneto naudotojas (medžiotojų būrelis, klubas) yra atsakingas už jame esančių medžiojamų gyvūnų apsaugą, populiaciją; naudotojui išduodami medžioklės lapai; jiems taip pat paskirstomos licencijos medžioti laukinius gyvūnus, kurių medžiojimo kiekis ribojamas. Medžiotojų būrelio narių teisės ir pareigos įtvirtintos įstatuose. Tai reiškia, kad medžioklės plotų vieneto naudotojo teisės ir atsakomybė yra griežtai reglamentuoti; tuo tarpu žemės sklypo savininkas, kuris nėra medžiotojų būrelio narys, ir nesutaria su būreliu kitaip, negali, vykdant medžioklę, turėti tiek pat ar daugiau teisių, nei medžiotojų būrelio narys. Dėl to jis gali būti ir į medžioklės lapą įrašomas tik kartu su medžioklės plotų vieneto naudotoju. Taip užtikrinama medžioklės kontrolė, atsakomybė už medžioklės padarinius, taip pat informacijos apie medžioklės vietą ir laiką perdavimas. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo išduoti kasatoriui atskirus medžioklės lapus ir licencijas.

Dėl CPK 313 straipsnio

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą tik pagal kasatoriaus apeliacinį skundą, pažeidė CPK 313 straipsnį, priėmė blogesnę, nei pirmosios instancijos teismo sprendimas, nutartį, nes pirmosios instancijos teismo sprendime kasatoriui suteikta teisė medžioti visame 11 412,23 ha medžioklės plotų vienete, apeliacinės – tik kasatoriui priklausančiame 1,26 ha žemės sklype.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 313 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties. Šioje normoje įtvirtintas principas užtikrina apeliantui teisę apskųsti, jo vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesibaiminant, kad apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytąja.

Teisėjų kolegija, palyginusi apeliacinės instancijos teismo nutartį su pirmosios instancijos teismo sprendimu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas dėl kasatoriaus priėmė blogesnį, nei buvo, sprendimą, nes įpareigojo atsakovą leisti kasatoriui kartu su medžioklės plotų naudotojais medžioti jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame 1,26 ha sklype, taip susiaurino pirmosios instancijos teismo nustatytas jo teises į medžioklės plotų vienetą. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo CPK 320 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų pagrindų, suteikiančių teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl, nesant atsakovo apeliacinio skundo, negalėjo priimti blogesnio, negu priėmė pirmosios instancijos teismas, sprendimo. Esant šiam pažeidimui, teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinės instancijos teismo argumentų, kuriais remiantis priėmė blogesnį kasatoriui sprendimą, naikina apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmiau aptartais motyvais palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas už kasacinio skundo surašymą turėjo 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir prašė jas priteisti iš atsakovo. Byloje pateiktas ieškovo išlaidas patvirtinantis įrodymas – 2010 m. gruodžio 6 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 578707 (b. l. 140). Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies (šalių) atstovavimo išlaidas; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, taip pat į tai, kad kasacinis skundas tenkinamas iš dalies, sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje ieškovo patirtos išlaidos už advokato suteiktą teisinę paslaugą, šiam surašant kasacinį skundą, atlygintinos iš dalies, t. y. priteisiant 250 Lt atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme atlyginimo.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinės instancijos teismas patyrė 36,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Iš dalies tenkinant ieškovo E. J. kasacinį skundą, naikinant apeliacinės instancijos teismo nutartį ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo medžiotojų būrelio „Vilnius“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 79, 96, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo medžiotojų būrelio „Vilnius“, įm. k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ieškovui E. J., a. k. (duomenys neskelbtini), 250 (du šimtus penkiasdešimt litų) Lt atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme atlyginimo ir į valstybės biudžetą 36,30 (trisdešimt šešis litus 30 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Česlovas Jokūbauskas

Vincas Verseckas