Dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-141/2011 Procesinio sprendimo kategorijos: 77.4.2; 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovei K. S. dėl santuokos nutraukimo, vaiko neteisėto išvežimo, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo bei atsakovės priešieškinį ieškovui dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo; išvadą teikusi institucija – Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių. Šalys nesutaria dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Ieškovas, nurodydamas, kad bendro dalytino turto ir turtinių prievolių kreditoriams neturi, tarpusavio išlaikymas nereikalingas, prašė nutraukti jo ir atsakovės santuoką, sudarytą 2005 m. kovo 10 d., kaltais dėl jos iširimo pripažįstant abu sutuoktinius; be to, tvirtindamas, kad atsakovė, gavusi jo sutikimą laikinai (iki 2007 m. vasario 1 d.) išsivežti jų nepilnametį sūnų L. S., gimusį (duomenys neskelbtini), į Angliją, iki šiol negrįžta, nepraneša jam nei sūnaus gyvenamosios vietos adreso, nei to, kokiomis sąlygomis sūnus gyvena, nesudaro jam, vaiko tėvui, jokios galimybės bendrauti su sūnumi, ieškovas prašė įpareigoti atsakovę grąžinti sūnų į Lietuvą ir nustatyti vaiko gyvenamąją vietą kartu su juo.

Atsakovė priešieškiniu prašė:

nutraukti jos ir ieškovo santuoką, kaltais dėl jos iširimo pripažįstant abu sutuoktinius;

nustatyti nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą kartu su ja;

priteisti iš ieškovo nepilnamečiam sūnui išlaikyti po 250 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų iki vaiko pilnametystės;

2008 m. vasario 29 d. ieškovas pateikė pareiškimą dėl reikalavimo grąžinti vaiką į Lietuvą atsisakymo, nurodydamas, kad šis klausimas yra sprendžiamas Didžiosios Britanijos teisme.

Prienų rajono apylinkės teismas 2008 m. kovo 14 d. sprendimu, tenkindamas dalį ieškinio ir dalį priešieškinio, be kita ko, priėmė ieškovo atsisakymą nuo reikalavimo įpareigoti atsakovę grąžinti sūnų į Lietuvą ir šią bylos dalį nutraukė, taip pat nustatė nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą kartu su atsakove.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi, panaikino Prienų rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 14 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija, be kita ko, konstatavo, kad, atsakovei nepateikus pirmosios instancijos teismui jokių duomenų apie jos ir sūnaus gyvenimo sąlygas Anglijoje, teismas, remdamasis tiesiogiai taikytinu 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose, turėjo savo iniciatyva rinkti įrodymus, tačiau šios pareigos bei Reglamento nuostatų nevykdė, dėl to negalėjo priimti pagrįsto ir teisėto sprendimo.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš naujo, 2010 m. sausio 12 d. teismo posėdyje, kuriame nei ieškovas, nei atsakovė nedalyvavo, jiems atstovavo advokatai, ieškovo atstovė pagal 2007 m. balandžio 20 d. atstovavimo sutartį advokatė O. V. nurodė, kad ieškovas sutinka, jog vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su atsakove, ir prašo nustatyti bendravimo su sūnumi tvarką: pavasario mokymosi atostogų metu – balandžio 1 d. – vaikas privalo būti atvežtas į Lietuvą, oro uoste vaiką pasiima ieškovas, o išvykimo dieną – balandžio 18 d. – ieškovas atveža vaiką į oro uostą; vasaros mokymosi atostogų metu – liepos 24 d. – vaikas privalo būti atvežtas į Lietuvą, oro uoste vaiką pasiima ieškovas, o išvykimo dieną – rugsėjo 1 d. – ieškovas atveža vaiką į oro uostą; kitomis atostogų ir švenčių dienomis, prieš tai informavęs atsakovę, ieškovas lanko sūnų Anglijoje; vaiko atvykimo į Lietuvą išlaidas atlygina ieškovas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Prienų rajono apylinkės teismas 2010 m. sausio 26 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio ir dalį priešieškinio:

nutraukė šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; ieškovui paliko S., atsakovei – S. pavardes;

nustatė nepilnamečio vaiko L. S., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą kartu su atsakove;

nustatė tokią bendravimo su vaiku tvarką: vaiko pavasario mokymosi atostogų metu ieškovas turi teisę pasiimti vaiką iš vaiko gyvenamosios vietos ir bendrauti su juo dešimt kalendorinių dienų nuo atostogų pradžios; pasibaigus šiam bendravimo laikui, privalo grąžinti vaiką į motinos ir vaiko gyvenamąją vietą; vaiko vasaros mokymosi atostogų metu ieškovas turi teisę pasiimti vaiką iš vaiko gyvenamosios vietos ir bendrauti su juo dvidešimt kalendorinių dienų nuo atostogų pradžios; pasibaigus šiam bendravimo laikui, privalo grąžinti vaiką į motinos ir vaiko gyvenamąją vietą; nurodytų atostogų metu ieškovui neribojama teisė išvykti su vaiku į Lietuvą (jeigu vaikas gyvens ne Lietuvoje) ar į kitą šalį praleisti atostogas; apie tai, kad bendraus su vaiku atostogų metu, ieškovas privalo pranešti atsakovei prieš dvidešimt dienų; kitu metu, atostogų ir švenčių dienomis ieškovas turi teisę bendrauti su vaiku jo gyvenamojoje vietoje, išskyrus atvejus, kai atsakovė sutinka, kad ieškovas bendrautų su vaiku ieškovo pasirinktoje vietoje; šiais atvejais apie tai, kad bendraus su vaiku, ieškovas privalo pranešti atsakovei prieš septynias dienas; bet kuriuo atveju, po bendravimo, ieškovas privalo grąžinti vaiką į jo gyvenamąją vietą.

įpareigojo atsakovę nedelsiant informuoti ieškovą apie vaiko gyvenamosios vietos adresą, kontaktinius telefonus ir elektroninio ryšio priemones, taip pat apie bet kuriuos šių duomenų pasikeitimus;

priteisė iš ieškovo nepilnamečio vaiko išlaikymą po 250 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo 2007 m. rugpjūčio 2 d. iki jo pilnametystės, indeksuojant išmokas Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; šias lėšas uzufrukto teise pavedė tvarkyti atsakovei;

priėmė ieškovo reikalavimo grąžinti vaiką į Lietuvą atsisakymą ir šią civilinės bylos dalį nutraukė.

Nustatęs, kad abu sutuoktiniai iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir dėl to bendras jų gyvenimas tapo negalimas (CK 3.60, 3.61 straipsnis), teismas pripažino šalių santuoką iširusia dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas nurodė, kad byloje nėra šalių ginčo dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo. Atsižvelgdamas į tai, taip pat remdamasis Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateikta išvada, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatytina su motina, kartu įvertindamas faktą, jog vaikas daugiau kaip dvejus metus gyvena kartu su atsakove, byloje nėra duomenų, kad ji netinkamai rūpintųsi ir augintų sūnų, teismas sprendė, jog nepilnamečio L. S. gyvenamoji vieta nustatytina su jo motina K. S., bei tenkino jos reikalavimą dėl sūnaus išlaikymo priteisimo, pažymėdamas, kad ieškovas sutinka su atsakovės prašoma priteisti išlaikymo suma. Nustatydamas ieškovo bendravimo su vaiku tvarką, teismas pripažino, kad atsakovės įpareigojimas kelis kartus atvežti sūnų į Lietuvą, po to jį pasiimti oro uoste Lietuvoje būtų sunkiai įvykdomas ir, be to, pažeistų atsakovės teises bei teisėtus interesus, nes ji turi nuolatinį darbą ir objektyviai negalėtų visada vykdyti teismo nustatytų įpareigojimų. Teismo nuomone, ieškovas, turėdamas ne tik teisę, bet ir pareigą dalyvauti auklėjant vaiką, gali atvykti į sūnaus gyvenamąją vietą, pasiimti jį (priežasčių, dėl kurių jis negalėtų to padaryti, ieškovas nenurodė) ir kartu leisti laiką, neribojant jo galimybės išsivežti vaiką į Lietuvą ar į kitas šalis atostogoms praleisti, nustatytą dieną grąžinant sūnų jo motinai vaiko gyvenamosios vietos adresu. Teismas taip pat pripažino nepagrįstu ieškovo prašymą praleisti visas sūnaus pavasario ir vasaros atostogas kartu su juo, nurodydamas, kad šio reikalavimo patenkinimas pažeistų ne tik atsakovės, bet ir nepilnamečio vaiko teises, teisėtus interesus bei pagrįstus lūkesčius dalį pavasario ar vasaros atostogų praleisti kartu su motina.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartimi Prienų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 26 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Spręsdama dėl ieškovo ginčijamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta kartu su atsakove, teisėjų kolegija nustatė, kad nei ieškovas, nei atsakovė nedalyvavo 2010 m. sausio 12 d. vykusiame pirmosios instancijos teismo posėdyje, po kurio buvo priimtas skundžiamas sprendimas, jiems atstovavo advokatai (CPK 51 straipsnis). Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog ieškovas sutinka, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su motina ir kad iš jo būtų priteista sūnui išlaikyti po 250 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų iki jo pilnametystės. Nurodyti ieškovo atstovės paaiškinimai užfiksuoti 2010 m. sausio 12 d. teismo posėdžio protokole, ir dėl jų CPK nustatyta tvarka nepareikšta jokių pastabų. Pirmosios instancijos teismas, pagal tokią ieškovo pareikštą nuomonę konstatavęs, kad nėra šalių ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos, patenkino atsakovės prašymus nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą kartu su ja ir priteisti iš ieškovo nurodyto dydžio sūnaus išlaikymą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą teisingai išsprendusiu šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, ir šios teismo sprendimo dalies nekeitė, o ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kuriais ši buvo ginčijama, atmetė. Teisėjų kolegija, be to, nurodė, kad atsižvelgia į Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialisto išvadą, jog vaiko gyvenimas su motina atitinka jo interesus, taip pat į tai, kad mažametis vaikas nuo gimimo nuolat gyvena su motina ir kad byloje nepateikta duomenų, jog ji negalės užtikrinti sūnui normalių gyvenimo sąlygų. Ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nerinko duomenų apie vaiko gyvenimo ir buities sąlygas Anglijoje, teisėjų kolegija pripažino nepagrįstais, nes, ieškovui sutikus su atsakovės reikalavimu nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą kartu su ja, šalių ginčo dėl to nebuvo ir teismas neturėjo pagrindo rinkti papildomus įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, duomenys, kuriuos pateikė atsakovė, nesudaro pagrindo pripažinti, kad vaikui nebus sudaryta tinkamų sąlygų jo raidai. Ieškovo apeliaciniame skunde nesant jokių argumentų dėl iš jo priteisto sūnaus išlaikymo dydžio nepagrįstumo, teisėjų kolegija nekonstatavo pagrindo keisti teismo sprendimo dalį dėl vaiko išlaikymo priteisimo. Pripažindama pagrįstu teismo sprendimą iš dalies tenkinti ieškovo prašymą dėl jo bendravimo su sūnumi tvarkos nustatymo, teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas, prašydamas nustatyti bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią žiemos ir vasaros atostogų metu atsakovė atveža sūnų į Lietuvą, čia ieškovas jį pasiima ir vėliau grąžina vaiką atsakovei Vilniaus oro uoste, susijęs tik su padėtimi, kada vaikas gyvens užsienyje, tuo tarpu teismas pagrįstai nustatė ieškovo bendravimo su sūnumi tvarką, nepriklausomą nuo to, kur jis gyvens. Dėl apeliaciniame skunde ieškovo suformuluoto alternatyvaus prašymo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo teisėjų kolegija pažymėjo, kad skunde nenurodyta jokio įstatyme nustatyto pagrindo, kuriuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas turėtų tenkinti šį ieškovo prašymą; nagrinėjant bylą apeliacine tvarka tokių pagrindų taip pat nenustatyta.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo nustatyti nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą kartu su juo. Šis kasatoriaus prašymas argumentuojamas tuo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami CK 3.174 straipsnio normas, pažeisdami Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas, nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo klausimą sprendė, visiškai neišsiaiškinę vaiko gyvenimo su motina (atsakove), gyvenančia Anglijoje, sąlygų, jos materialinės padėties, nenustatę sūnaus psichologinio ryšio su kiekvienu iš tėvų. Kasatoriaus teigimu, priešingai nei teigiama apskųstoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, pirmosios instancijos teismo posėdžių metu buvo teikiami prašymai pareikalauti, kad atsakovė pateiktų duomenis apie vaiko buities bei kitas gyvenimo sąlygas Anglijoje, ir, tik gavus teigiamą vaiko gyvenamosios aplinkos įvertinimą, nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą kartu su motina. Teismai ne kartą įpareigojo atsakovės atstovę tokius duomenis pateikti, tačiau šių nebuvo pateikta. Taigi teismai nustatė vaiko gyvenamąją vietą kartu su atsakove, nesant byloje jokių rašytinių duomenų apie sūnaus gyvenimo sąlygas bei aplinką Anglijoje, ir kartu visiškai neatsižvelgdami į tai, kad pagal byloje esantį kasatoriaus gyvenamosios vietos buities sąlygų aktą yra visiškai tinkamos sąlygos vaikui gyventi kartu su juo. Kasatorius pažymi, kad jeigu byloje būtų surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių saugią, visapusišką vaiko raidą, jo teisę į būstą ir kitų poreikių patenkinimą užtikrinančią aplinką, jis neprieštarautų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kartu su atsakove. Be to, kasatoriaus teigimu, teismų nustatyta jo bendravimo su sūnumi tvarka nesudaro jam jokios realios galimybės susitikti su vaiku, nes jis nežino, kur šis gyvena. Teismai, spręsdami dėl bendravimo su vaiku tvarkos, į tai neatsižvelgė, jokių įrodymų apie sūnaus gyvenamąją vietą iš atsakovės neišreikalavo (byloje pateikta būsto nuomos sutartis yra pasibaigusi), ir taip atėmė iš vaiko tėvo bet kokią galimybę bendrauti su sūnumi. Kasatoriaus tvirtinimu, teismų nustatyta bendravimo su vaiku tvarka yra formali ir neįgyvendinama.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje yra keliamas klausimas dėl teisės normų, reglamentuojančių vaiko gyvenamosios vietos nustatymą su vienu iš tėvų (CK 3.174 straipsnio taikymas), aiškinimo ir taikymo. Kasatorius taip pat kelia klausimus dėl teismo vaidmens ir įrodinėjimo proceso specifikos nagrinėjant ginčus dėl vaikų. Tai teisės klausimai, dėl kurių kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako.

Kasatorius kasacinį skundą grindžia tuo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 3.174 straipsnio normas, pažeidė Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijas, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių. CPK 353 straipsnio 2 dalyje nustatyta kasacinio teismo teisė peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas. Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad bylų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nagrinėjimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga. Nepriklausomai nuo to, kad šeimos bylos yra nagrinėjamos civiline teisena, jos priklauso nedispozityvių bylų grupei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje G. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-145/2008). Tokiuose bylose nagrinėjama daug klausimų, susijusių su viešuoju interesu, taigi pagal CPK 376 straipsnį teismas šeimos byloje privalo būti aktyvus, kad užtikrintų viešojo intereso apsaugą, pirmiausia – nepilnamečių vaikų, labiausiai socialiai pažeidžiamų šeimos narių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje S. L. v. I. L., bylos Nr. 3K-3-207/2008, 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje E. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-243/2008, 2007 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Z. S. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-98/2007). Šių bylų specifika jas nagrinėjant reikalauja ne tik aktyvaus teismo, tačiau ir betarpiško bei aktyvaus valstybinių įstaigų ir institucijų, atsakingų už vaikų teisių apsaugą, vaidmens. Aktyvus teismo vaidmuo yra ypač reikalingas tais atvejais, kai sprendžiami klausimai dėl neteisėto vaiko negražinimo, nustatinėjama jo gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų separacijos ar santuokos nutraukimo atveju, taip pat sprendžiami kiti klausimai, kurių išsprendimas tiesiogiai turės įtakos tolesnei vaiko raidai – jo gyvenimo sąlygoms, jį supsiančiai socialinei aplinkai, jo teisėms į bendravimą su kitu tėvu, kitais šeimos nariais, taip pat kitiems vaiko interesams. Aktyvus teismo vaidmuo įtvirtintas CPK 376 straipsnyje ir CK trečiojoje knygoje įtvirtintose proceso teisės normose (CPK 375 straipsnio 2 dalis). Nurodytos kategorijos bylose teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 376 straipsnio 1 dalis); atsižvelgdamas į ieškinio (priešieškinio) pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias aplinkybes, peržengti pareikštų reikalavimų ribas, t. y.patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio (priešieškinio) dalyku ir pagrindu (CPK 376 straipsnio 3 dalis), kt. Teismas, priimdamas sprendimus šeimos santykių bylose, privalo pirmiausia siekti apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, ginti socialiai pažeidžiamų šeimos narių teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje G. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-145/2008, 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006).

Kadangi šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo yra susijęs su viešuoju interesu, tai kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje nėra saistomas kasacinio skundo ribų ir gali pasisakyti dėl teisės normų, reikšmingų šio ginčo išsprendimui, aiškinimo ir taikymo (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas Nr. 2201/2003) taikymo ir Reglamente Nr. 2201/2003 nustatyto tiesioginio ir netiesioginio teismų bei centrinių institucijų bendradarbiavimo

Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnyje nustatyta, kad jis taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyriumi (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia bei tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, kai šių klausimų sprendimas susijęs su kelių valstybių narių teismų jurisdikcija. Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti bylą, susijusią su tėvų pareigomis vaikui, turi tos valstybės narės teismai, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, kai byla patenka teismo žinion.

Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtinta skirtingų valstybių narių teismų pareiga, siekiant kuo operatyvesnio ir labiausiai vaiko interesus atitinkančio sprendimo, bendradarbiauti priimant sprendimus bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikams, tokių teismų sprendimų perdavimo ir pripažinimo tvarka, taip pat pareiga bendradarbiauti Centrinėms institucijoms, atsakingoms už vaikų teisių apsaugą. Teismų bendradarbiavimo principo įtvirtinimas Reglamente Nr. 2201/2003 teismus įpareigoja ir įgalina bendradarbiauti, o nustatytas mechanizmas numato teismams galimybę bendradarbiauti tiesiogiai ir netiesiogiai. Teismų tiesioginis bendradarbiavimas reiškia, kad teismai tiesiogiai susisiekia vienas su kitu, keičiasi informacija, priimtais procesiniais sprendimais, vykusių teismo posėdžių protokolais, prireikus aiškinasi visas su bylos nagrinėjimu susijusias aplinkybes ir kartu siekia operatyvaus bylos išnagrinėjimo. Teismai taip pat gali bendradarbiauti netiesiogiai, per Centrines institucijas. Netiesioginio bendradarbiavimo atveju bylos nagrinėjimo metu iškilus klausimams, kurių sprendimas susijęs su informacija iš kitos ES valstybės narės teismo ar institucijos, teismai gali kreiptis į savo šalies Centrinę instituciją, kuri pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 turi padėti teismui gauti visą reikalingą informaciją. Reglamento Nr. 22001/2003 25 konstatuojamoji dalis taip pat įtvirtina centrinių institucijų bendradarbiavimo pareigą apskritai ir nagrinėjant konkrečias bylas, siekiant draugiškai išspręsti šeimos ginčus su tėvų pareigomis susijusiose bylose. Reglamento Nr. 2201/2003 55-58 straipsniai detalizuoja šią centrinių institucijų bendradarbiavimo pareigą numatant, kad centrinės institucijos bendradarbiauja kitos valstybės narės centrinės institucijos arba tėvų pareigų turėtojo prašymu (Nr. 2201/2003 55 straipsnio 1 dalis), o bendradarbiaujant renka ir keičiasi informacija, teikia informaciją ir pagalbą tėvų pareigų turėtojams, lengvina komunikaciją tarp teismų, teikia informaciją ir pagalbą, reikalingą teismams taikant Reglamento Nr. 2201/2003 56 straipsnį, taip pat padeda tėvų pareigų turėtojams susitarti tarpininkaujant ar kitomis priemonėmis ir lengvinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą šiuo tikslu.

Nagrinėjamoje byloje pagrindas taikyti Reglamentą Nr. 2201/2003 atsirado po to, kai atsakovė, laikinai išvykusi į Didžiąją Britaniją su kasatoriaus ir jos vaiku bei turėdama kasatoriaus leidimą laikinam jų bendro vaiko išvežimui, iš Didžiosios Britanijos negrįžo. Taigi atsakovei kartu su vaiku pasilikus gyventi Didžiojoje Britanijoje, Lietuvos teismai privalėjo taikyti Reglamente Nr. 2201/2003 nustatytas taisykles, vertindami informaciją apie galbūt Didžiojoje Britanijoje vykstančius teismo procesus, spręsdami dėl jurisdikcijos perdavimo, gaudami iš Didžiosios Britanijos įrodymus ir kt.

Bylą nagrinėję teismai rėmėsi dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais bei šalių atstovų į bylą pateiktais neoficialiais duomenis, kad Didžiojoje Britanijoje yra nagrinėjama byla dėl vaiko grąžinimo į Lietuvą (į bylą pateikta atsakovės pareiškimo Didžiosios Britanijos teismui kopija (T. 2, b.l. 17-27), kuri kasatoriaus atstovės patvirtinta kaip „nuorašas tikras“, pateikta lietuvių kalba, jo originalo byloje nėra). Pagal šalių ir jų atstovų paaiškinimus Didžiojoje Britanijoje nagrinėjamoje byloje buvo priimtas sprendimas negrąžinti vaiko į Lietuvą. Byloje nėra duomenų, kad tokios bylos posėdžio protokolas, taip pat Didžiosios Britanijos teisme priimtas sprendimas, būtų perduoti Lietuvos teismui pagal Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 6 dalį, kurioje nustatyta priėmusio sprendimą dėl negrąžinimo teismo pareiga tiesiogiai arba per savo centrinę instituciją perduoti teismo įsakymo dėl negrąžinimo ir atitinkamų dokumentų, visų pirma teismo posėdžio protokolo, kopiją valstybės narės, kurioje tas vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, jurisdikciją turinčiam teismui arba centrinei institucijai, kaip nustatyta pagal nacionalinę teisę. Reglamentas Nr. 2201/2003 11 straipsnio 7 dalyje nustato atitinkamą pareigą teismams, gavus tokią informaciją, pranešti šalims ir pakviesti jas pagal nacionalinę teisę per tris mėnesius nuo pranešimo gavimo teikti teismui teikimus, kad teismas galėtų apsvarstyti vaiko globos klausimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareikšti reikalavimą dėl vaiko grąžinimo yra išimtinė kasatoriaus teisė, todėl, kasatoriui tokio reikalavimo šioje byloje atsisakius, Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 7 dalies taikymas nenagrinėjamas.

Byloje taip pat pateiktas Aukštojo Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 26 d. prašymo perduoti bylą Anglijos Aukštojo Teismo jurisdikcijai remiantis tuo, kad atsakovė, vaiko motina, gyvena Didžiojoje Britanijoje, nuorašas (T. 4, b.l. 1-9). Šis prašymas į bylą pateiktas atsakovės atstovės, jos patvirtintas kaip „nuorašas tikras“, jis nebuvo perduotas Reglamento Nr. 2201/2003 nustatyta tvarka ir neatitinka įrodymų leistinumui keliamų reikalavimų. Aukštasis Teisingumo Teismas prašymą grindė Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio 3 dalies d punkto nuostata. Šis reglamentavimas nurodo, kad valstybės narės teismai, turintys jurisdikciją bylą nagrinėti iš esmės (šioje byloje tokie yra Lietuvos teismai), gali perduoti bylą nagrinėti kitos valstybės narės, su kuria vaiką sieja konkretus ryšys, teismui pagal jo pateiktą prašymą, jeigu toks bylos perdavimas labiausiai atitinka vaiko interesus. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, gavę atsakovės atstovės pateiktą informaciją, turėjo imtis jiems prieinamų priemonių ir, tiesiogiai arba netiesiogiai bendradarbiaudami su Aukštojo Teisingumo Teismo Šeimos skyriumi, išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su nurodytu prašymu ir įvertinti jo pagrįstumą. Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnį bylos perdavimo teismui, geriau tinkančiam nagrinėti bylą, klausimas gali būti sprendžiamas ir teismo, turinčio jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės (nagrinėjamu atveju – Lietuvos teismų), iniciatyva. Kasacinis teismas vertina, kad pagal esamas aplinkybes perduoti šią bylą nagrinėti Didžiosios Britanijos teismams būtų netikslinga dėl šių priežasčių. Pirma, ši byla buvo iškelta Lietuvos teisme ir jame pradėta nagrinėti pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnį, o atsakovė nuolatinę gyvenamąją vietą Didžiojoje Britanijoje įgijo tuo metu, kai byla jau buvo nagrinėjama Lietuvos teismuose. Antra, byloje nėra duomenų, kad šiuo metu Didžiojoje Britanijoje būtų nagrinėjama kokia nors byla, susijusi su to paties vaiko interesais. Trečia, byla Lietuvos Respublikos teismuose nagrinėjama jau beveik ketverius metus, du kartus nagrinėta pirmosios instancijos ir du – apeliacinės instancijos teisme, visą šį laiką buvo renkami įrodymai ir pildoma bylos medžiaga, todėl bylos perdavimas Didžiosios Britanijos teismų žinion užvilkintų procesą ir lemtų šalims neproporcingas bylinėjimosi išlaidas.

Dėl aktyvaus teismo vaidmens nagrinėjant šeimos bylas ir teismų bei centrinių institucijų bendradarbiavimo pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 kaip priemonės užtikrinti operatyvų šeimos bylų nagrinėjimą

Bylose, kuriose sprendžiama dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvu, ypač svarbu užtikrinti operatyvumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad šeimos bylose laiko veiksnys gali turėti lemiamos reikšmės vaiko ir tėvo, su kuriuo jis negyvena, santykiams, dėl to jos laikomos prioritetinėmis ir reikalauja skubiai nagrinėti (žr., pvz., Eberhard and M. v. Slovenia, No. 8673/05, 9733/05, 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimas, Ignaccolo-Zenide v. Romania, no. 31679/96 2000 m. sausio 25 d. sprendimas ir kt.).

Operatyvus ir greitas šeimos bylų nagrinėjimas, be kita ko, reiškia, kad teismas, aktyviai dalyvaudamas renkant įrodymus ir aiškinantis visas bylai svarbias aplinkybes, turi užtikrinti, kad proceso dalyviai nepiktnaudžiautų jiems suteikiamomis teisėmis, jomis naudotųsi atsakingai ir protingai, nepagrįstai neužvilkintų bylos nagrinėjimo, kad bendradarbiautų ne tik siekdami išsiaiškinti visas bylai svarbias aplinkybes, bet ir užtikrindami, kad tokios bylos bus išnagrinėtos kuo operatyviau. Teismas, matydamas, kad byloje dalyvaujantys asmenys nepagrįstai vilkina procesą, turėtų svarstyti dėl teismo nuobaudų tokiems proceso dalyviams skyrimo (CPK X skyriaus nuostatos).

Minėta, kad teismai, nagrinėdami bylas, susijusias su vaikų interesais, pagal Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas su kitų valstybių narių teismais bendradarbiauja tiesiogiai arba netiesiogiai, per Centrines institucijas. Vertinant centrinėms institucijoms nustatytų pareigų visumą, akivaizdu, kad, numatant tokias pareigas centrinėms institucijoms, yra siekiama kuo betarpiškiau joms bendradarbiaujant padėti surinkti visus būtinus įrodymus bei informaciją ir užtikrinti, kad bylos, susijusios su tėvų pareigomis vaikams, būtų išnagrinėtos išsamiai ir per kuo trumpesnį įmanomą laiką. Lietuvos Respublika yra nurodžiusi dvi centrines institucijas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 53 straipsnį – Teisingumo ministeriją ir Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Byloje nėra duomenų, kad šios institucijos būtų informuotos apie neteisėtą vaiko negrąžinimą, būtų bendradarbiavusios tam, kad būtų surinkti įrodymai, reikalingi byloje, nors, kaip akivaizdu iš pirmiau išdėstytų aplinkybių, toks poreikis buvo. Teismai, nagrinėdami šią bylą, turėjo galimybę kreiptis į centrinę instituciją Lietuvoje per Prienų rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių arba, pastarajam neveikiant, tiesiogiai, ir taip užtikrinti, kad būtų laikomasi ne tik Reglamente Nr. 2201/2003 numatytos centrinių institucijų bendradarbiavimo pareigos, tačiau ir visų objektyvių, išsamių ir bylai svarbių aplinkybių išsiaiškinimo pareigos. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Prienų rajono apylinkės teismas, pirmą kartą nagrinėdamas bylą, susisiekė su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (T. 1, b. l. 158) ir teismui buvo suteikta informacijos tiek apie galimybę jam aktyviai rinkti įrodymus, tiek apie centrinę instituciją įrodymams rinkti, tačiau teismas tokia informacija, nors ji buvo gauta pasirengimo bylą nagrinėti stadijoje, nepasinaudojo.

Šią bylą pirmą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovė nepateikė teismui įrodymų apie savo gaunamas pajamas ir turtinę padėtį, taip pat vaiko išlaikymo pagrindimą. Apeliacinės instancijos teismas 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje, pirmą kartą nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, pagrįstai nurodė, kad atsakovė tokių duomenų nepateikė, o pateiktieji neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų (T. 3, b.l. 92). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė teismo dėmesį į tai, kad pastarasis, atsakovei nepateikus reikiamų įrodymų, privalėjo pats būti aktyvus ir rinkti įrodymus pagal 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose. Bylą pakartotinai nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šis teismas nurodytų proceso trūkumų neištaisė, nepradėjo bendradarbiauti su Didžiosios Britanijos teismu tiesiogiai ar per valstybių centrines institucijas, nesiėmė aktyvaus vaidmens ir neužtikrino, kad visa bylai nagrinėti reikalinga informacija bei visi būtini, įrodymų leistinumui keliamus reikalavimus atitinkantys įrodymai būtų surinkti šioje byloje.

Dėl teismo pareigos nagrinėti vaiko gyvenimo sąlygas nustatinėjant vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų

Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove, neišsiaiškinus vaiko gyvenamosios aplinkos, buities sąlygų ir atsakovės materialinės padėties.

Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad teismas, priimdamas sprendimą byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, t. y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas raidos sąlygas, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius bei jų pobūdį, vaiko norus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. R. M., bylos Nr. 3K-3-58/2002; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje V. Č. v. I. Č., bylos Nr. 3K-3-555/2007; 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje T. K. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-411/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje S. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-24/2010). Nagrinėjamoje byloje šios aplinkybės liko neišsiaiškintos. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad, ieškovui sutikus su atsakovės reikalavimu nustatyti vaiko gyvenamąją vietą kartu su ja, teismas neturėjo pagrindo rinkti papildomus įrodymus.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vaiko tėvų susitarimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo yra pagrindinis vaiko gyvenamosios vietos nustatymo būdas (CK 3.169 straipsnio 1 dalis). Ar konkrečiu atveju tėvai sutaria dėl vaiko gyvenamosios vietos, nustatoma atsižvelgiant į jų pareiškimus, aplinkybes, kuriomis atitinkami pareiškimai padaryti ir kt. Sutarti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tėvai gali ir teismo procese, pradėjus nagrinėti su tuo susijusią bylą. Nagrinėjamoje byloje teismai padarė klaidingą išvadą, kad ieškovas sutinka su vaiko gyvenamosios vietos nustatymu kartu su atsakove. Iš tiesų, nors ieškovas kategoriškai neprieštaravo tam, kad vaikas gyventų su atsakove, tačiau toks jo pareiškimas buvo siejamas su prašymais ištirti vaiko buities bei kitas gyvenimo sąlygas, įvertinti vaiko gyvenamąją aplinką. Toks ieškovo pareiškimas neatleido teismų nuo pareigos išsiaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Taip pat nepagrįsta teismų išvada dėl to, kad kasatorius sutiko su atsakovės reikalavimu dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kartu su ja. Iš bylos duomenų matyti, kad posėdyje, kuriame kasatoriaus atstovė pareiškė, jog sutinka su reikalavimu dėl vaiko gyvenamosios vietos su atsakove nustatymo, kasatorius nedalyvavo. CPK 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atstovo pagal pavedimą įgaliojimas pripažinti ieškinį (kaip ir atsisakyti ieškinio) turi būti atskirai aptartas įgaliojime. Kasatoriaus ir jo atstovės 2007 m. balandžio 20 d. sudarytoje atstovavimo sutartyje (T. 1, b. l. 26) tokia teisė nebuvo aptarta, todėl teismai neturėjo pagrindo vertinti, kad kasatorius atsisakė savo ieškinio reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su juo.

CK 3.178 straipsnio 1 dalyje nustatytas privalomas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas nagrinėjant ginčus dėl vaikų neturi būti suvokiamas formaliai; taip pat formaliai neturi būti suvokiama vaiko teisių apsaugos institucijos teismui pateikiama išvada, nurodyta CK 3.178 straipsnio 2 dalyje. Kasatorius 2007 m. balandžio 18 d. kreipėsi į Prienų rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybą (T. 1, b. l. 21), nurodydamas, kad atsakovė su vaiku laikinai išvyko į Londoną ir negrįžo, o jis jau keturis mėnesius neturi jokių žinių apie savo sūnų. Kasatorius prašė padėti sužinoti jo sūnaus dabartinę gyvenamąją vietą, taip pat padėti jam susigrąžinti sūnų, suteikti galimybę juo rūpintis ir dalyvauti jį auklėjant. 2007 m. balandžio 26 d. Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius atsakė į šį ieškovo prašymą (T. 1, b. l. 22), tačiau atsakymas buvo formalus ir neišsamus, o vaikų teisių apsaugos institucijos pareiga vienam iš tėvų pareigų turėtojų padėti gauti visą svarbią informaciją apie savo sūnų, susisiekti su centrine įstaiga Lietuvoje, liko neįgyvendinta. Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, vykdydamas CK 3.178 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą, 2007 m. rugpjūčio 16 d. byloje dėl vaiko išvežimo ir negrąžinimo į Lietuvą pateikė išvadą (T. 1, b. l. 43). Ši išvada byloje – formali ir neišsami, nepateikta duomenų apie vaiko gyvenimo sąlygas, o jei tokių pateikti neįmanoma – nenurodyta, kokių veiksmų imtasi tam, kad reikalinga informacija būtų surinkta. Vaiko teisių apsaugos institucijos pozicija bylose, kuriose nagrinėjami vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymo ir kiti su svarbiais vaiko interesais susiję klausimai, privalo būti aktyvi, o teismai turi reikalauti ne formalios, tačiau išsamios ir svarbias aplinkybes atskleidžiančios išvados.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nebuvo surinkti ir įvertinti reikalingi įrodymai bei tinkamai nenustatytos visos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvu, dėl to galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kaip nurodyta pirmiau, nors byla nagrinėjama jau beveik ketverius metus, pirmosios instancijos teismas, du kartus nagrinėdamas šią bylą, nesurinko visų reikalingų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas, pirmą kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nurodė šiuos trūkumus, tačiau jie pakartotinai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo ištaisyti. Vertinant, kad pakartotinis bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui lemtų dar ilgesnį bylos nagrinėjimą, tikslinga šią bylos dalį grąžinti pakartotinai nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kuris, pakartotinai nagrinėdamas bylą, turėtų užtikrinti, kad būtų surinkti visi reikalingi įrodymai ir išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės. Pakartotinai nagrinėjant šią bylą, joje būtina gauti tinkamą vaiko teisių apsaugos institucijos išvadą. Panaikinus apeliacinio teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, naikintina bei grąžintina nagrinėti iš naujo ir nutarties dalis, kurioje išspręsti susiję reikalavimai dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, atsakovės įpareigojimo informuoti ieškovą apie vaiko gyvenamosios vietos adresą bei kontaktinius duomenis, išlaikymo vaikui priteisimo bei atsakovės šių lėšų tvarkytoja paskyrimo.

Dėl kitose valstybėse išduotų dokumentų vertinimo

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtina pasisakyti dėl dokumentų, teikiamų kaip įrodymų bylose su tarptautiniu elementu, vertinimo.

Kai į bylą kaip įrodymai teikiami kitoje Europos Sąjungos valstybėse narėse gauti dokumentai, jų leistinumas ir priimtinumas nustatinėjamas, pirma, patikrinant, ar šie dokumentai yra teikiami remiantis vienu iš tiesioginio taikymo dokumentų (reglamentų). Tokią specialią tvarką, be kita ko, nustato Reglamentas Nr. 2201/2003, 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse arba komercinėse bylose, 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo. Antra, jei įrodymai į civilinę bylą, nagrinėjamą Lietuvos teismuose, yra teikiami ne pagal konkretaus reglamento nustatytą tvarką ir jie yra išduoti oficialios valstybės valdžios institucijos kitoje valstybėje, turi būti vadovaujamasi 1961 m. spalio 5 d. Konvencija dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo, kai valstybė, kurios institucijos išdavė konkretų dokumentą, yra susitariančioji valstybė minėtos konvencijos prasme. Konvencijos 4 straipsnyje nurodyta pažyma „Apostille“, kuria vadovaujantis yra patvirtinamas parašo tikrumas, dokumentą pasirašiusiojo asmens pareigos ir, kai reikia, dokumente esančio antspaudo arba ženklo tapatumas. Pagal Konvencijos 8 straipsnį dvi ar kelios susitariančiosios valstybės gali sudaryti sutartis, susitarimus ar konvencijas, kuriose nustato parašui, antspaudu ar ženklui patvirtinti reikalingus formalumus. Dokumentai, pateikiami į bylą remiantis šios konvencijos nuostatomis, turėtų būti išverčiami į valstybinę kalbą ir, patvirtinus vertimus bei dokumentų kopijų tikrumą, teikiami į bylą kaip įrodymai.

Nagrinėjant šią bylą pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme teismas nurodė, kad atsakovės pateikti įrodymai neatitiko įrodymams keliamų reikalavimų, tačiau šis trūkumas nebuvo ištaisytas bylą pakartotinai nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Atsakovė į bylą pateikė Didžiojoje Britanijoje gautus įrodymus: policijos įstaigos pranešimą, laikinas nuomos sutartis, dokumentus apie jos gaunamus kreditus bei jai suteiktą socialinio draudimo numerį, išvadą iš vaiko darželio (T. 2, b.l. 74), gyvenimo sąlygų įvertinimą (T. 3, b.l. 6-15). Didžioji dauguma byloje esančių įrodymų – tai dokumentai, išduoti oficialių valstybės institucijų, todėl pakartotinai nagrinėjant bylą įvertintina, ar šie dokumentai atitinka įrodymams keliamus reikalavimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas, pateikdamas kasacinį skundą, sumokėjo 133 Lt žyminio mokesčio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, duomenimis, kasaciniame teisme patirta 41,03 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Atsižvelgiant į procesinę šios bylos baigtį, nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 9 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo, atsakovės įpareigojimo informuoti ieškovą apie vaiko gyvenamosios vietos adresą, kontaktinius telefonus ir elektroninio ryšio priemones bei apie bet kuriuos šių duomenų pasikeitimus, išlaikymo vaikui priteisimo bei atsakovės šių lėšų tvarkytoja paskyrimo, ir perduoti šią bylos dalį nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui. Panaikinti nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 9 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl šalių santuokos nutraukimo ir joms paliktinų pavardžių, taip pat dėl ieškovo atsisakymo nuo reikalavimo įpareigoti atsakovę grąžinti sūnų į Lietuvą ir šios bylos dalies nutraukimo, palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)9) iš atsakovės K. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 133 (vieną šimtą trisdešimt tris) Lt už kasacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovės K. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 41,03 Lt (keturiasdešimt vieną litą 3 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Virgilijus Grabinskas

Sigita Rudėnaitė