Baudžiamoji byla Nr. 2K-145-891/2025
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37505-2023-0
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.5.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. spalio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Arūno Budrio (pranešėjas),
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorei Jurgitai Jakučionei,
nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. M. atstovui advokatui Romanui Lupeikai (nuotoliniu būdu),
išteisintosios V. J. gynėjui advokatui Dariui Pociui (nuotoliniu būdu),
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo išteisintosios V. J. baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. M. atstovo advokato Romano Lupeikos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 23 d. nuosprendžio.
Plungės apylinkės teismo 2024 m. spalio 11 d. nuosprendžiu V. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių be intensyvios priežiūros, su įpareigojimais. Priteista iš V. J. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 8222,36 Eur gydymo išlaidoms atlyginti ir V. M. 893,69 Eur turtinei ir 4000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei procesinių palūkanų.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 23 d. nuosprendžiu Plungės apylinkės teismo 2024 m. spalio 11 d. nuosprendis panaikintas ir V. J. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį kaip nepadariusi šios nusikalstamos veikos. Nukentėjusiosios V. M. ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės ir išteisintosios gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. J. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį dėl to, kad, būdama neveislinio, haskio ir belgų aviganio mišrūno, šuns vardu Arčis savininkė, pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Gyvūnų laikymo Skuodo rajono savivaldybės teritorijoje taisyklių 17 punkto reikalavimus, neužtikrino, kad jos laikomas šuo nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ir turtui, nesiėmė visų būtinų priemonių, kad šuo būtų laikomas saugiai ir tinkamai pririštas, todėl 2023 m. sausio 4 d. apie 11.30 val. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kieme laikomas grandine pririštas šuo Arčis, nusitraukęs nuo grandinės, išbėgo į (duomenys neskelbtini) gatvę ir šalia šios gatvės namo Nr. 2 užpuolė gatve einančią nukentėjusiąją V. M. bei padarė jai teismų nuosprendžiuose aprašytus sužalojimus, dėl kurių buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs V. J. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai bei neišsamiai įvertino byloje susidariusią situaciją ir išteisintosios veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad nors nukentėjusiąją sužalojo nuo grandinės nutrūkęs išteisintosios šuo ir dėl to nukentėjusiosios sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta, tačiau byloje nenustatyta, kad šuo būtų buvęs agresyvus ar keliantis grėsmę aplinkiniams ir kad išteisintoji būtų turėjusi pagrindo imtis papildomų saugumo priemonių dėl šuns laikymo. Be to, išteisintosios draugas, kuriam buvo patikėta šuns priežiūra, neseniai iki įvykio buvo pakeitęs šuns grandinę į tvirtesnę, t. y. elgėsi atsakingai ir rūpestingai, kad šuo būtų tinkamai pririštas ir nekeltų grėsmės. Teismas pažymėjo ir tai, kad byloje liko nepaneigta aplinkybė, jog nutrūkusi šuns grandinė galėjo būti brokuota. Taigi išteisintoji neturėjo ir negalėjo numatyti, jog jos šuo nusitrauks nuo grandinės ir užpuls nukentėjusiąją bei ją sužalos. Todėl teismas padarė išvadą, kad išteisintosios veikoje nėra visų BK 139 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikaltimo sudėties požymių, konkrečiai, subjektyviojo požymio – kaltės.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. M. atstovas advokatas R. Lupeika prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų, o šio prašymo netenkinus, – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; priteisti iš V. J. nukentėjusiajai V. M. išlaidų už advokato pagalbą kasacinės instancijos teisme atlyginimą. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 139 straipsnio 1 dalį, nes padarė nepagrįstą išvadą, kad išteisintoji V. J. pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes neturėjo ir negalėjo numatyti, jog jos šuo nusitrauks nuo grandinės ir užpuls nukentėjusiąją bei ją sužalos, t. y. kad jos veikoje nėra BK 139 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio – kaltės. Byloje nustatyta, kad esminė įvykio priežastis buvo ta, jog nutrūko grandinė, kuria neaptverto gyvenamojo namo kieme buvo laikomas pririštas šuo. Kasatorius, aptardamas išteisintosios šunį prižiūrėjusio liudytojo P. K. parodymus, daro išvadą, kad iki įvykio turėta šuns gandinė buvo netinkama, ir jeigu būtų buvę imtasi tinkamų prevencinių priemonių, įvykis nebūtų įvykęs.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas kaltės išteisintosios veikoje nebuvimą siejo su naujos šuns grandinės įsigijimu, tačiau, be prieštaringų liudytojo P. K. parodymų apie grandinės pirkimą, byloje nėra jokių šią aplinkybę patvirtinančių objektyvių duomenų. Be to, pati grandinė nebuvo apžiūrėta ir ištirta, todėl byloje nesant duomenų, ar grandinė, įvertinus šuns dydį bei jėgą, buvo pakankamai tvirta ir tinkama šuniui saugiai laikyti, ar ji nebuvo modifikuota (sutrumpinta), teismo vertinimai dėl galimo grandinės broko yra nepagrįsti.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo analogiškose bylose pateikto aiškinimo ir situaciją byloje netinkamai vertino kaip įvykį be kaltės (kazusą). Aptardamas kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-327-495/2019, kasatorius teigia, kad identiškoje situacijoje buvo konstatuota šuns savininkės kaltė, pasireiškusi tuo, jog ji neįsitikino ir neužtikrino, kad šunį laikanti grandinė, apykaklė ir jas jungiančios dalys būtų tinkamo tvirtumo, nors privalėjo tai padaryti, todėl nebuvo garantuotas aplinkinių žmonių saugumas. Dėl to ir šioje byloje išteisintoji V. J., atsižvelgdama į savo šuns veislę, amžių, fiziologines savybes ir ypatumus, privalėjo užtikrinti, kad šuns laikymas nekeltų grėsmės žmonių sveikatai, laikyti jį tinkamai pririštą arba pasirūpinti saugaus bei tinkamo aukščio voljero įrengimu ar kitomis priemonėmis, apsaugančiomis, kad šuo neištrūktų ir laisvai neprieitų prie svetimų žmonių, tačiau to laiku nepadarė. Tai, kad tik po įvykio buvo pakeista grandinė, o šuo aptvertas segmentine tvora, tik patvirtina, kad išteisintoji iki įvykio galėjo ir turėjo numatyti, jog nesaugus šuns laikymas gali sukelti padarinių, susijusių su kitų žmonių sveikatos sutrikdymu. Todėl pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes būtent pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą dėl V. J. kaltės pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, pasireiškusios nusikalstamu nerūpestingumu.
3.4. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 324 straipsnio 6 dalies pažeidimą, nes neatlikęs įrodymų tyrimo priėmė išteisinamąjį nuosprendį vien tik dėl kai kurių aplinkybių neištyrimo ikiteisminio tyrimo metu (pvz., grandinės tyrimo neatlikimo) ir netikslaus kaltinimo, t. y. V. J. inkriminuotų netinkamų Gyvūnų laikymo Skuodo rajono savivaldybės teritorijoje taisyklių punktų pažeidimų. Šis teismas ignoravo objektyviai nustatytas faktines aplinkybes, dalį aplinkybių vertino kaip tikėtinas ir nepagrįstai kėlė abejonių bei darė prielaidų dėl nukentėjusiosios V. M. veiksmų, šuns nebuvimo agresyviu, jo dresūros, grandinės nutrūkimo vietos, grandinės broko ir pan. Tačiau nuosprendyje nenurodyta jokių duomenų, kurie sutrukdė teismui atlikti įrodymų tyrimą ir nustatyti visas bylos aplinkybes. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra nurodyti ir jokie motyvai, kuriais vadovaudamasis šis teismas, pats neatlikęs įrodymų tyrimo, atmetė ar kitaip vertino byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nėra konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio (ar kitų straipsnių) pažeidimų, nepasisakyta dėl argumentų, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė V. J. kaltę, vertinimo, neaptarti teisės aktų keliami reikalavimai asmenims, laikantiems ir prižiūrintiems šunis, nepateiktas išteisintosios veiksmų šių teisės aktų reikalavimų laikymosi kontekste vertinimas. Kasatoriaus įsitikinimu, nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų.
3.5. Nukentėjusioji dėl įvykio metu patirtų sužalojimų tapo neįgali, jai nustatytas 40 procentų neįgalumas ir tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Todėl V. J. veika galėtų būti perkvalifikuota į BK 137 straipsnį. Nors nusikalstamos veikos perkvalifikavimas į sunkesnę šiuo atveju negalimas, tačiau minėtos aplinkybės reikšmingos vertinant dėl išteisintosios veiksmų kilusias pasekmes ir nukentėjusiosios dėl įvykio patirtą žalą.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. M. atstovo advokato R. Lupeikos kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme
5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, nes panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį V. J. ir priėmė jai naują išteisinamąjį nuosprendį neatlikęs įrodymų tyrimo, nenustatęs visų bylai teisingai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių ir nuosprendyje nenurodęs motyvų, kodėl atmetė ar kitaip negu pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus. Šie kasacinio skundo argumentai pripažįstami pagrįstais.
6. Visų pirma pažymėtina, kad baudžiamasis procesas yra tiesos nustatymo procesas, kurio paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).
7. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas turi pareigą tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes, t. y. teisiamajame posėdyje privalo kruopščiai ištirti visus byloje surinktus įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadas, kitus bylai reikšmingus rašytinius duomenis, juos sugretinti tarpusavyje, pašalinti esančius prieštaravimus, įrodymų vertinimą grįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir, vadovaudamasis įstatymu, priimti teisėtą bei pagrįstą, BPK reikalavimus atitinkantį procesinį sprendimą (nuosprendį ar nutartį) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-3-648/2021 ir kt.). Teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos, ir 2) kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM4LTYyOC8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-138-628/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-138-628/2021">2K-138-628/2021</a>, 2K-198-976/2023 ir kt.).
8. Nagrinėjamoje byloje pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas suteikia plačius įgaliojimus: tiek iš naujo vertinti bylos įrodymus, tiek atlikti įrodymų tyrimą ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimamus nuosprendžius ar nutartis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xMzUtNjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-135-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-135-648/2016">2K-P-135-648/2016</a>, 2K-48-511/2020, 2K-13-654/2023 ir kt.). Naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį ar jį pakeisdamas, apeliacinės instancijos teismas turi aiškiai nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus įstatymo taikymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, kitus nustatytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esminius trūkumus, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Toks nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE2LTY0OC8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-116-648/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-116-648/2022">2K-116-648/2022</a>, 2K-7-495/2023 ir kt.).
9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir patikrinusi apeliacinės instancijos teismo priimtą sprendimą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pirmiau aptartų baudžiamojo proceso įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtintų pareigų tinkamai neatliko. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė V. J. apkaltinamąjį nuosprendį išsamiai ir visapusiškai neištyręs visų esminių bylos aplinkybių ir nesiėmęs visų įmanomų priemonių, kad būtų nustatytos tikslios šios veikos aplinkybės ir pašalintos iškilusios abejonės, turinčios esminę reikšmę veikos kvalifikavimui ir teisingam bylos išnagrinėjimui. Tai akivaizdžiai prieštarauja minėtai BPK 1 straipsnyje įtvirtintai baudžiamojo proceso paskirčiai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų neištaisė, ir nors padarė kitokias išvadas, negu pirmosios instancijos teismas, dėl V. J. kaltės ir jos veikos atitikties BK 139 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiams, tačiau šių išvadų nepagrindė nei naujai gautais įrodymais, nei išsamiu jau byloje esančių įrodymų pakartotiniu įvertinimu. Tokia išvada grindžiama šiais argumentais:
9.1. Byloje neginčijamai nustatyta, kad V. J. priklausantis šuo Arčis įvykio metu nutrūko nuo grandinės, užpuolė nukentėjusiąją V. M. ir padarė jai sužalojimų, dėl kurių nukentėjusiajai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. J., pažeisdama gyvūnų laikymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, patikėjusi šuns priežiūrą savo draugui P. K., neįsitikino, kad neaptvertoje namų valdos teritorijoje, nesant voljero, nenustatytos kokybės grandine pririštas šuo nesukels grėsmės kitų žmonių ar gyvūnų gyvybei ir sveikatai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Darydamas priešingą išvadą dėl V. J. kaltės, t. y. kad ji pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes neturėjo ir negalėjo numatyti, jog jos šuo nusitrauks nuo grandinės ir užpuls nukentėjusiąją bei ją sužalos, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog šuo būtų buvęs agresyvus ar kada nors kėlęs grėsmę aplinkiniams, dėl ko V. J. būtų turėjusi pagrindą imtis papildomų priemonių dėl šuns laikymo, be to, P. K., kuriam buvo patikėta šuns priežiūra, neseniai iki įvykio buvo pakeitęs šuns grandinę į tvirtesnę, o aplinkybė, kad nutrūkusi šuns grandinė galėjo būti brokuota, nebuvo paneigta. Tačiau tokios apeliacinės instancijos teismo išvados dėl bylos aplinkybių ir V. J. kaltės nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
9.2. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė ir nuosprendyje nurodė, jog išteisintajai V. J. priklausantis šuo Arčis nebuvo agresyvus, anksčiau niekada nebuvo nusitraukęs nuo grandinės, buvo dresuotas, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog byloje nebuvo atlikta šuns Arčio apžiūra ir bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai netyrė ir nesiaiškino, koks konkrečiai tai šuo. Tik iš pačios išteisintosios, liudytojų P. K., R. K., nukentėjusiosios V. M. parodymų matyti, kad šuo Arčis yra trejų metų, neveislinis, haskio ir belgų aviganio mišrūnas, taip pat kad šuo yra didelis, tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo apklaustas gyvūnų laikymo specialistas ir nesiaiškinta, kaip būtent toks šuo turėtų būti laikomas, kad nekeltų grėsmės aplinkiniams.
9.3. Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad dėl tinkamo šuns Arčio laikymo buvo rūpinamasi, nes apie dvi savaites iki įvykio išteisintosios V. J. draugas P. K. šuniui buvo nupirkęs naują, tvirtesnę grandinę. Šią aplinkybę teismas nustatė iš esmės remdamasis liudytojo P. K. parodymais apie tai, kad grandinę jis pirko veterinarijos parduotuvėje, kur su pardavėju konsultavosi dėl grandinės tinkamumo jų laikomam šuniui, taip pat pats apžiūrėjo ir įvertino grandinės tvirtumą. Vis dėlto pažymėtina, kad liudytojo P. K. parodymų apie naujos šuns grandinės įsigijimo aplinkybes nepatvirtina jokie byloje esantys objektyvūs įrodymai, o jo nurodytos aplinkybės, kad grandinę pirko Klaipėdoje, kažkokioje veterinarijos parduotuvėje, kurios pavadinimo neatsimena ir kurios toje vietoje jau nebėra, pirkimo čekio neišsaugojo, kelia abejonių dėl jų tikrumo.
9.4. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog byloje nebuvo atlikti visi būtini tyrimo veiksmai, nes nutrūkusi šuns grandinė nebuvo paimta ir apžiūrėta tam, kad būtų galima objektyviai nustatyti, ar joje yra pažeidimų, taip pat ar ji pagal tvirtumą yra tinkama konkrečiam šuniui laikyti. Iš liudytojo P. K. parodymų taip pat matyti, kad nutrūkusi šuns grandinė buvo jo namuose (garaže), tačiau niekas neprašė jos pateikti. Pažymėtina, kad nors nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, o pareiga įrodyti asmens kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, tačiau nagrinėjamu atveju, be pačios išteisintosios ir jos draugo liudytojo P. K. parodymų, jokiais kitais objektyviais bylos įrodymais nebuvo patvirtinta gynybos iškelta versija, kad įvykio metu nutrūko būtent naujai nupirkta, tvirtesnė, konkrečiai išteisintosios V. J. šuniui Arčiui tinkama laikyti grandinė, kad grandinė nutrūko ties viduriu, ištrūkus vienam nareliui dėl to, kad grandinė buvo galimai nekokybiška. O apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių abejonėms dėl tokios įvykio versijos išsklaidyti. Šiame kontekste primintina, kad nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl apie kaltės formą, rūšį, turinį sprendžiama ne tik iš kaltinamojo (nuteistojo, išteisintojo) parodymų, bet ir vertinant kitus bylos įrodymus, jų visumą.
9.5. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, manydamas, jog pirmosios instancijos teisme netirtos tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas, siekdamas BPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatytų baudžiamojo proceso tikslų rungtyniškame procese (BPK 7 straipsnis), turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia. Šis teismas turi pakartotinai ištirti tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Ypatingą reikšmę šių taisyklių laikymasis įgyja tada, kai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados esminiais bylos klausimais yra priešingos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS01MDcvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-507/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-507/2017">2K-5-507/2017</a>, 2K-141-303/2020, 2K-58-719/2022). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtent tokia faktinė situacija susiklostė nagrinėjamoje byloje.
9.6. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, darydamas priešingą išvadą negu pirmosios instancijos teismas dėl byloje nustatytų aplinkybių ir V. J. kaltės, apeliacinės instancijos teismas ne kartą pripažino, jog tam tikros aplinkybės, susijusios tiek su pačiu išteisintajai priklausančiu šuniu Arčiu, tiek su šuns grandinės nutrūkimo priežastimi, vis dėlto nebuvo nustatytos arba nebuvo paneigtos, o kai kurioms aplinkybėms patikrinti byloje net nebuvo imtasi jokių veiksmų. Taigi, nors pirmosios instancijos teisme ne visos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išnagrinėti teisingai, buvo tinkamai ištirtos, o nagrinėjant bylą apeliacine tvarka niekas iš proceso dalyvių neprašė atlikti įrodymų tyrimo, apeliacinės instancijos teismas nepasinaudojo BPK 324 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta galimybe savo iniciatyva atlikti įrodymų tyrimą ir nesilaikė BPK 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikyti įstatymą. Siekiant pašalinti byloje esančius akivaizdžius prieštaravimus ir abejones dėl išteisintosios V. J. bei liudytojo P. K. nurodytų aplinkybių, susijusių su naujos, tvirtesnės šuns grandinės įsigijimu, taip pat dėl nutrūkusios grandinės kokybės bei tinkamumo laikyti konkrečiai išteisintosios V. J. šunį ir įsitikinti, ar nagrinėjamu atveju išteisintosios naudotos priemonės buvo pakankamos tam, kad jos šuo būtų laikomas saugiai ir nekeltų grėsmės aplinkiniams, būtina pakartotinai teismo posėdyje apklausti liudytoją P. K., taip pat apklausti šunų priežiūros ir laikymo specialistą (kinologą). Pažymėtina, kad nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, pats neatlikęs įrodymų tyrimo, byloje esančius išteisintosios V. J., liudytojo P. K. parodymus įvertino vienpusiškai, fragmentiškai ir atsietai nuo kitų bylos įrodymų ir padarė prielaidomis pagrįstą, priešingą negu pirmosios instancijos teismas išvadą, kad išteisintajai priklausantis šuo Arčis iš esmės buvo laikomas tinkamai, o šuns nusitraukimą nuo grandinės ir nukentėjusiosios užpuolimą bei sužalojimą galėjo nulemti būtent ne netinkamas šuns laikymas, o grandinės brokas, kurio išteisintoji objektyviai negalėjo numatyti.
10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė pareigos kruopščiai patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, neatliko įrodymų tyrimo ir neišnaudojo visų galimybių pašalinti kilusias abejones, neatliko išsamios bylos duomenų visumos analizės, išteisintosios V. J. bei liudytojo P. K. parodymams, kad šuo Arčis nebuvo agresyvus, anksčiau niekada nebuvo nutrūkęs nuo grandinės, buvo dresuotas, kad P. K. veterinarijos parduotuvėje buvo nupirkęs naują, tvirtesnę, tokiam šuniui tinkamą grandinę ir kad ši galimai nutrūko, nes buvo brokuota, nepagrįstai suteikė išskirtinę reikšmę, išsamiai tokių aplinkybių nepatikrinęs. Taigi, apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka išsamaus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo principo (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o teismo nuosprendis – šiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Šie baudžiamojo proceso pažeidimai pripažintini esminiais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas turi ištaisyti pirmiau aptartus proceso teisės pažeidimus ir priimti BPK reikalavimus atitinkantį baigiamąjį aktą.
11. Konstatavus, kad dėl padarytų esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme yra pagrindas skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kiti kasacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiosios V. M. sveikatos sutrikdymo masto ir nukentėjusiajai dėl įvykio padarytos žalos paliekami nenagrinėti, nes, pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį, kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą.
Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo priteisimo
12. Kasatorius taip pat prašo priteisti nukentėjusiajai V. M. 1300 Eur išlaidų advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimą iš V. J. ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (sąskaitą už teisinę pagalbą, mokėjimo nurodymo kopiją).
13. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE4LTQ4OS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-118-489/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-118-489/2019">2K-118-489/2019</a>, 2K-7-25-495/2020, 2K-143-788/2022 ir kt.).
14. Ši baudžiamoji byla kasacinės instancijos teisme išnagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. M. atstovo advokato R. Lupeikos kasacinį skundą, kuris pripažįstamas pagrįstu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo V. J. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, galutinis sprendimas šioje byloje nėra priimtas, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo V. J. pripažinta kalta, lieka neįsiteisėjęs ir V. J. kaltumo klausimas byloje dar nėra galutinai išspręstas, todėl kasatoriaus prašymas priteisti iš V. J. nukentėjusiajai jos išlaidų advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimą paliekamas nenagrinėtas. Tai atitinka aktualią teismų praktiką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA0LTMwMy8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-204-303/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-204-303/2021">2K-204-303/2021</a>, 2K-216-495/2022, 2K-97-813/2025). Šį kasatoriaus prašymą, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio nuostatomis, turėtų išspręsti apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 23 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Eligijus Gladutis
Arūnas Budrys
