Baudžiamoji byla Nr. 2K-206/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1;
1.2.23.3;
2.1.6.1;
2.1.6.2
2008 m. gegužės 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. Š. ir A. S. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 23 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutarties.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu J. Š. nuteista pagal BK 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. A. S. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – areštu trisdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. S. paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas G. G., tačiau dėl jo nuosprendis kasacine tvarka nėra skundžiamas.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 10 d. nutartimi nuteistųjų J. Š. ir A. S. apeliacinius skundus atmetė.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
J. Š. ir A. S. nuteisti pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai pardavimo tikslais įgijo ir laikė didelį kiekį – ne mažiau kaip 2,303 g – narkotinės medžiagos heroino. J. Š. kartu su A. S. ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytomis aplinkybėmis įgijo nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos heroino, kurio dalį pardavė ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytiems asmenims, o likusią dalį – 2,303 g – iki 2006 m. rugpjūčio 21 d. laikė nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). 2006 m. rugpjūčio 21 d., apie 12.15 val., tame pačiame bute A. S. dalį šios narkotinės medžiagos (0,134 g heroino) už 40,00 Lt pardavė G. G.. Tą pačią dieną, apie 14.55 val., to paties namo laiptinėje, dalis narkotinės medžiagos (0,115 g heroino) sulaikymo metu buvo paimta iš A. S. rankų, o likusią dalį (2,054 g heroino) tą pačią dieną, apie 15.00 val., kratos metu tame pačiame bute rado ir paėmė policijos pareigūnai.
Be to, A. S. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo šaudmenimis, t. y. ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytomis aplinkybėmis, neturėdamas leidimo, neteisėtai įgijo penkis 9 mm kalibro šovinius su šratiniu užtaisu, skirtus šaudyti iš įvairių modelių lygiavamzdžių šratinių revolverių, šiuos šovinius atgabeno į nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir čia juos laikė iki 2006 m. rugpjūčio 21 d., 15.00 val., kai šovinius kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.
Kasaciniu skundu nuteistoji J. Š. prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 23 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutartį panaikinti, priimti kitą sprendimą, paskiriant mažesnę, nusikaltimo sudėtį atitinkančią laisvės atėmimo bausmę. Kasatorė nurodo, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie suvaržė jos teisę gintis ir taip sukliudė teismui visapusiškai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Anot kasatorės, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas neatsižvelgė į kai kurias bylos aplinkybes, kurios galėjo esmingai paveikti teismo išvadas. Nuosprendyje išdėstytose išvadose yra esminių prieštaravimų, kurie paveikė J. Š. kaltės klausimo išsprendimą, baudžiamojo įstatymo pritaikymą ir bausmės paskyrimą.
Kasatorė nurodo, kad 2006 m. rugpjūčio 21 d. pati savo noru atidavė narkotinę medžiagą – heroiną – pareigūnams ir visiškai pripažino savo kaltę dėl narkotinių medžiagų laikymo ir vartojimo, nes ji yra narkomanė jau aštuonis mėnesius. Ji tikėjosi, kad jos geranoriškas prisipažinimas bei savanoriškas narkotikų perdavimas palengvins bylos tyrimą ir tai bus pripažinta lengvinančia aplinkybe skiriant bausmę (BK 59 straipsnis, 62 straipsnis). 2006 m. rugpjūčio 21 d. ji buvo sulaikyta, tačiau apklausta nebuvo. Teismo nurodyta klaidinga išdėstytų parodymų pareiškime data – 2006 m. rugpjūčio 21 d., nors iš tikrųjų ji buvo apklausta 2006 m. rugpjūčio 22 d., kai prasidėjo narkotinė abstinencija. Liudytojas S. P. davė parodymus, kad kasatorės J. Š. sveikatos būklė buvo labai bloga, ji elgėsi neadekvačiai, tačiau buvo tyrėjo apklausiama. Liudytojas R. J. davė parodymus, kad sulaikytas asmuo dėl apsvaigimo negali būti apklausiamas, pareigūnai neleidžia tokios būsenos rašyti jokių pareiškimų ar prisipažinimų, tačiau jo parodymai patvirtina baudžiamojo proceso įstatymų nepaisymą ir pažeidimą, nors tai akivaizdu ir iš duomenų, esančių bylos medžiagoje (T. 2, b. l. 172, 173). Apklausa buvo vykdoma be advokatės žinios, pažeistos BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalys (T. 2, b. l. 85) bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 17 straipsnis – draudimas piktnaudžiauti teisėmis. Kasatorė taip pat nurodo, kad nebuvo atlikta akistata su liudytojais E. S. ir A. S., apylinkės teisme jie neapklausti, jų parodymai buvo paskelbti teisiamojo posėdžio metu. Kasatorės prašymus iškviesti šiuos liudytojus apklausai teismas ignoravo ir tai, anot kasatorės, rodo akivaizdų teismo šališkumą. Jų nedalyvavimo priežastys teisme BPK 37 straipsnio nustatyta tvarka nebuvo išaiškintos ir jokių priemonių jiems atvesdinti teismas nesiėmė, taip pažeisdamas BPK 276 straipsnio 1 dalį. Nors nagrinėjant bylą apygardos teisme atvesdinti liudytojai E. S. ir A. S. davė parodymus, kad kasatorė jiems nepardavė, o jie iš jos nepirko narkotikų, ir kad savo parodymus ikiteisminio tyrimo metu jie davė būdami apsvaigę, pareigūnams taikant prieš juos psichologinį spaudimą ir fizinį smurtą, teismas rėmėsi jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Anot kasatorės, šis faktas parodo ir apeliacinės instancijos teismo šališkumą. Šie parodymai negalėjo būti pripažinti įrodymu, todėl yra netinkamai pritaikyta BK 260 straipsnio 2 dalis.
Kasatorė taip pat ginčija teismo paskirtą bausmę kaip pernelyg griežtą. Ji yra jauno amžiaus, neteista, administracine tvarka nebausta, į narkologinę įkaitą neįrašyta, gydyta Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Savo kaltę dėl narkotikų laikymo ir vartojimo pripažino ir pripažįsta visiškai, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, būdama sulaikyta dalyvavo narkomanų reabilitacijos organizuojamoje programoje. Ji suprato ir yra įsitikinusi, kad gali atsikratyti priklausomybės narkotikams ir jų daugiau nevartoti, nori ir gali gyventi visavertį gyvenimą.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 23 d. nuosprendžio dalį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutarties dalis dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti veiką į 260 straipsnio 1 dalį, pakeisti paskirtos bausmės dydį atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 3 dalį. Kasatorius mano, kad teismas priimdamas nuosprendį ir kvalifikuodamas jo veiką pagal BK 260 straipsnio 2 dalį pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kadangi jo veiksmuose nebuvo nusikaltimo požymių, numatytų BK 260 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl veikos pagal BK 260 straipsnio 2 dalį naikintina, o veika kvalifikuotina pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, atitinkamai keistina ir bausmė.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad A. S., veikdamas bendrininkų grupe su J. Š., neteisėtai pardavimo tikslais įgijo ir laikė didelį kiekį (ne mažiau kaip 2,303 g) narkotinės medžiagos heroino. Teismas kasatoriaus veiką kvalifikavo kaip padarytą bendrininkų grupe. Tačiau nei nuosprendyje, nei nutartyje teismai kasatoriaus veikos papildomai nekvalifikavo pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, o tai, anot kasatoriaus, yra BK 2 straipsnio pažeidimas. Pirma, BK 2 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu, ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Byloje buvo nustatyta ir kaltinimo nepaneigta, kad jis, iš anksto su niekuo nesitardamas dėl bendro veikimo, įsigijo ir laikė savo vartojimui nedidelį kiekį (1 g) narkotinės medžiagos. Be to, nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teismuose metu nebuvo paneigta, kad J. Š. taip pat savarankiškai, nesant susitarimo su A. S., įgijo iš S. B. ir laikė tam tikrą kiekį narkotinės medžiagos. Kasatorius nurodo, kad jis vienas galėjo padaryti veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, tačiau ne BK 260 straipsnio 2 dalyje, nes jis atskirai savo vartojimui buvo įsigijęs ir laikė tik nedidelį kiekį (1 g) narkotinės medžiagos. Anot kasatoriaus, teismas, teigdamas, kad jis veikė bendrininkų grupe kartu su J. Š., ir pritaikydamas BK 260 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta atsakomybė už didelį, t. y. 2 g viršijančio narkotinių medžiagų kiekio laikymą, privalėjo kvalifikuoti jo veiką ir pagal BK 25 straipsnio 2 dalį. Teismas turėjo nurodyti baudžiamąjį įstatymą, kurio pagrindu jam taikoma baudžiamoji atsakomybė už didesnį nei jis buvo asmeniškai įsigijęs ir laikęs, narkotinių medžiagų kiekį. Tik įvertinus ir kvalifikavus jo veiksmus pagal BK 25 straipsnio 2 dalį galėjo būti pritaikyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Priešingu atveju jo veika galėjo būti kvalifikuota atsižvelgiant tik į jo, bet ne į J. Š. veiksmus (BK 2 straipsnio 3 dalis). BK 24 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrininkavimas yra tyčinis, bendras dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Ši norma reikalauja dviejų objektyvių bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką požymių nustatymo, kelių asmenų dalyvavimo bei jų veikos bendrumo. Subjektyvieji bendrininkavimo požymiai yra tyčia, kurios esmė ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo pasekmė. Kasatorius mano, kad jis nepagrįstai buvo įvardytas kaip J. Š. bendrininkas padarant BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Jis mano, kad nei tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo aiškintas ir įrodinėtas jo ir J. Š. veiksmų bendrumas, kokiais veiksmais jis reiškėsi. Anot kasatoriaus, nebuvo įrodyta ir įvardyta jo kaltė, apimanti suvokimą, kad jis įsigijo ir laikė didelį kiekį narkotinių medžiagų kartu su J. Š., o nesant kaltės, t. y. suvokimo apie bendrą veikimą, negalėjo būti pritaikyta ir baudžiamoji atsakomybė (BK 2 straipsnio 3 dalis). Be to, aplinkybė, kad kasatorius kartu viename bute gyveno su J. Š., negalėjo būti pagrindas išvadai, kad jie bendrai vykdė ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Bendras dviejų žmonių gyvenimas viename bute nėra nusikalstamas, be to, nėra ir negali būti nusikalstamos veikos įrodymas.
Kasatorius teigia, kad pagal jam inkriminuotą veiką turėjo būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas nusikalstamas susitarimas, susitarimo turinys, tyčia, kad jis susitarė su J. Š. bendrai įsigyti, laikyti ir platinti didelį kiekį narkotinių medžiagų (heroino), kad jis suprato šį veikimą kaip nusikalstamą ir to norėjo. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu ir nuosprendyje to nepadaryta. Nuosprendžiu nebuvo paneigti jo parodymai, kad jis iš anksto nesitardamas su J. Š. įsigijo ir laikė namuose 1 g narkotinių medžiagų. Anot kasatoriaus, jo nurodytas narkotinių medžiagų įsigijimo šaltinis ir asmuo (S. B.), iš kurio 2007 m. rugpjūčio 18 d. narkotinių medžiagų pirko J. Š., buvo skirtingi. Be to, byloje nebuvo nustatyta, iš ko konkrečiai buvo įgytos narkotinės medžiagos. Nebuvo paneigta ir aplinkybė, kad jis veikė vienas parduodamas narkotinių medžiagų G. G.. Nei liudytojai, nei kita teisėtai surinkta bylos medžiaga nepatvirtina jam inkriminuojamos aplinkybės, kad įgydamas, laikydamas iki 1 g narkotinių medžiagų ir parduodamas iš jų 0,134 g G. G., jis veikė kartu su J. Š. ir kad jo tyčia apėmė dar ir didelį narkotinių medžiagų kiekį. Anot kasatoriaus, nuosprendyje nurodytas tariamas jo nusikalstamų veiksmų bendrumas su J. Š. yra nepagrįstas, o jo veikos kvalifikavimas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį – neteisėtas.
A. S. teigia, kad teismai, nagrinėdami bylą, neatsižvelgė į tai, kad jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams – yra neadekvati jo padarytai veikai ir prieštarauja BK 54 straipsnio 3 daliai. Teismas, matydamas, kad bausmės skyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, gali motyvuotai paskirti švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę. Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad jis jau penkerius metus vartoja narkotines medžiagas ir būtent savo poreikiams tenkinti įgydavo šių medžiagų. Didžiausia sankcija už šią veiką BK 259 straipsnyje yra numatyta tik dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. G. G. jis visiškai atsitiktinai pardavė 0,134 g, nes 1 g buvo skirtas kasatoriaus asmeniniam vartojimui, todėl jis įgijo ir laikė nedidelį kiekį (1 g) narkotinių medžiagų, iš kurių pardavė dar mažesnį (0,134 g). Už tokią veiką BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta sankcija prasideda minimalia dvejų metų laisvės atėmimo bausme.
Anot kasatoriaus, teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį neatsižvelgė į tai, kad byloje nebuvo įrodinėjama aplinkybė, ar jis iš tiesų įgijo ir laikė didelį kiekį narkotinių medžiagų turėdamas tikslą parduoti, t. y. ar visas kasatoriaus A. S. ir J. Š. nuomojame bute rastas narkotinių medžiagų kiekis buvo skirtas tik pardavimui. BK 260 straipsnio 2 dalies sankcija būtent ir taikoma tik už tai, kad yra įgyjamas ir laikomas ne šiaip sau didelis kiekis narkotinių medžiagų, bet išimtinai pardavimui skirtas didelis narkotinių medžiagų kiekis. Todėl akivaizdu, kad jam už nedidelio kiekio laikymą be tikslo parduoti (BK 259 straipsnio 1 dalis) ir mažesnio nei dešimtadalis nedidelio kiekio narkotinių medžiagų atsitiktinį pardavimą (BK 260 straipsnio 1 dalis) teismas visiškai nepagrįstai skyrė bausmę kaip už didelio narkotinių medžiagų kiekio, skirto išimtinai pardavimui, įsigijimą ir laikymą. BK 260 straipsnio 2 dalis neapima veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, todėl, anot kasatoriaus, jam paskirta laisvės atėmimo aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams bausmė prieštarauja teisingumo principui, nes jo veika iš esmės nebuvo tokia pavojinga, kaip numatyta BK 260 straipsnio 2 dalyje.
Kasatorius nurodo, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų E. S. ir A. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau šie liudytojai nebuvo apklausti teisme, todėl pažeistos BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos. BPK 301 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymai, kurie buvo išnagrinėti teisiamojo posėdžio metu. Liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tvarka nustatyta BPK 276 straipsnyje. Šiame straipsnyje yra nustatyti visi atvejai, kada teisiamojo posėdžio metu gali būti tik perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų parodymai ir į bylos nagrinėjimą jie gali būti nekviečiami. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, dėl kokių priežasčių liudytojai E. S. ir A. S. nebuvo apklausti teismo posėdžio metu. BK 276 straipsnio 1 dalyje numatytų atvejų nebuvo nustatyta. Be to, šie liudytojai be jokių kliūčių atvyko ir davė parodymus apeliacinės instancijos teisme, todėl, anot kasatoriaus, akivaizdu, kad minėti įrodymai baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teismas, remdamasis vien tik paskelbtais liudytojų E. S. ir A. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ir taip pažeidė BK 276 straipsnį ir BPK 301 straipsnio 1 dalį.
Kasatorius nurodo, kad E. S. ir A. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo galima vadovautis vien dėl to, kad parodymus jie davė būdami apsvaigę nuo narkotinių medžiagų, esant fiziniam ir psichologiniam spaudimui. Jei apeliacinės instancijos teismas būtų iš tikrųjų sutikęs su tuo, kad teisme duodami parodymai neatitinka tikrovės, jis, vadovaudamasis BPK 277 straipsnio 1 dalimi ir BK 235 straipsniu dėl E. S. ir A. S. turėjo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl melagingų parodymų davimo. Tačiau toks tyrimas nebuvo pradėtas, todėl akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, turėjo vadovautis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, t. y. remtis apeliacinės instancijos teisme teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir tuo metu šių liudytojų duotais parodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas to nepadarė ir taip pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Teismai taip pat nepagrįstai vadovavosi J. Š. parodymais, duotais 2006 m. rugpjūčio 22 d. vykusios apklausos metu, nes ji buvo labai sunkios būsenos, jai buvo prasidėjęs abstinencijos sindromas, kilęs dėl narkotinių medžiagų stygiaus organizme. Byloje esantis 2008 m. rugpjūčio 21 d. Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar pasvaigimui nustatyti aktas Nr. 2390 patvirtina, kad J. Š. prieš sulaikymą vartojo narkotinių medžiagų ir jos organizme buvo rasta opijatų. BPK 79 straipsnyje nurodoma, kad liudytojais negali būti apklausti asmenys, kurie dėl fizinių ar psichinių trūkumų negali suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymų. Ikiteisminio tyrimo metu gali būti apklausti tik asmenys, kurie suvokia savo duodamų parodymų esmę. Kasatorius nurodo, kad J. Š. dėl prasidėjusios abstinencijos sindromo ir dėl to susidariusios sunkios būklės, siekdama greičiau ištrūkti namo, buvo priversta, net ir dalyvavusios apklausoje gynėjos akivaizdoje duoti klaidingus parodymus, kurie, vadovaujantis BPK 79 straipsnio analogija, negalėjo būti teismų vertinami kaip įrodymai šioje byloje. Kadangi teismai vien tik jais ir vadovavosi, taip buvo pažeista BPK 20 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad įrodymais baudžiamojoje byloje yra tik įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė atsiliepimu į nuteistųjų J. Š. ir A. S. kasacinius skundus prašo kasacinius skundus atmesti. Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad nuteistieji ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, nesutinka su įrodymų vertinimu ir jų analize, tačiau tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl kasacinių skundų argumentai dėl įrodymų yra nenagrinėtini.
Byloje surinktus įrodymus ištyrė, patikrino ir įvertino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Atsiliepimą surašiusi prokurorė su teismų išvadomis sutinka. Pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina abiejų bendrininkų – J. Š. ir A. S. – tarpusavio susitarimą bei tiesioginę tyčią padaryti nusikalstamą veiką, priežastinį ryšį tarp kiekvieno iš jų įvykdytų veiksmų ir bendros veikos. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, sudėtis yra formali, nes atsakomybė kyla už pačią veiką, neatsižvelgiant į pavojingų padarinių atsiradimą. Anot prokurorės, nors abu nuteistieji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje neigė susitarimą padaryti jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką kartu, jų susitarimą ir tiesioginę tyčią bendrais veiksmais padaryti nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, teismas konstatavo įvertinęs objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, kurie nustatyti liudytojų – S. P., R. J., L. P., S. B., E. S. ir A. S. parodymais, rašytiniais bylos įrodymais, iš dalies ir pačių nuteistųjų parodymais, kurie atitinka nustatytas bylos aplinkybes. J. Š. ir A. S. tiesiogiai dalyvavo vykdydami objektyviąją bendros nusikalstamos veikos pusę: abu įgijo ir laikė didelį kiekį narkotinės medžiagos, kurios dalį pardavė, o kitą dalį laikė gyvenamojoje vietoje, t. y. jie abu buvo bendravykdytojai, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad jie veikė bendrininkų grupe. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla. Todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Esant bendrininkavimui kelių asmenų padaryta veika kvalifikuojama pagal tą patį BK straipsnį nepriklausomai nuo kiekvieno bendrininko konkrečių veiksmų ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Atskirų bendrininkų veiksmų kvalifikacija gali skirtis tik esant vykdytojo ekscesui (kasacinė nutartis Nr. 2K-235/2001).
Anot prokurorės, esminių BPK normų pažeidimo apklausiant J. Š. kaip įtariamąja bei E. S. ir A. S. kaip liudytojus nepadaryta, o kasacinių skundų argumentai dėl BPK normų pažeidimo atmestini. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą bei liudytojų parodymus, jais vadovavosi tiek, kiek jie atitinka objektyviai nustatytas aplinkybes. Prokurorė nurodo, kad skirdamas bausmes už padarytą nusikaltimą nuteistiesiems J. Š. ir A. S. teismas įvertino tai, kad nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). A. S. anksčiau teistas tris kartus, lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl pagal BK 260 straipsnio 2 dalį jam skirta bausmė arčiau sankcijoje numatyto vidurkio. Nuteistoji J. Š. anksčiau neteista, lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl pagal BK 260 straipsnio 2 dalį jai paskirta minimali sankcijoje numatyta bausmė. Anot prokurorės, nuteistųjų veikas perkvalifikuoti pagal kitą BK straipsnį nėra pagrindo, todėl kasatorių prašymas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir švelninti paskirtąsias bausmes atmestinas.
Kasaciniai skundai netenkintini.
Dėl įrodymų leistinumo ir vertinimo
Didelė kasacinių skundų dalis yra susijusi su byloje esančių įrodymų leistinumu ir teismų atliktu jų vertinimu. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato.
Vertindama nuteistųjų kasacinių skundų argumentus dėl nepagrįsto rėmimosi liudytojų E. S. ir A. S. bei nuteistosios J. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kolegija pažymi, kad asmenų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo ir liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis), tačiau jie neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį (kasacinė nutartis Nr. 2K-554/2006). Atsižvelgdama į tai, kolegija sutinka su nuteistųjų kasacinių skundų argumentais dėl neleistinumo laikyti įrodymais E. S. ir A. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nes pirmosios instancijos teismas nebuvo jų apklausęs. Nors apeliacinės instancijos teismas juos apklausė, tačiau teisme jie paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nėra neginčytini ir nuteistosios J. Š. per pirmąją apklausą ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, taip pat byloje esantis jos rašytinis pareiškimas, nes ši jų nepatvirtino teisme. Todėl teismo išvadų pagrindimas vien šiais parodymais neabejotinai reikštų BPK įtvirtintų įrodymų leistinumo ir jų vertinimo principų pažeidimą.
Nagrinėjamoje byloje liudytojų E. S. ir A. S. bei nuteistosios J. Š. parodymai, duoti teisme, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų motyvuotai įvertinti kritiškai, o ikiteisminio tyrimo metu duoti šių asmenų parodymai, taip pat rašytinis nuteistosios J. Š. pareiškimas įvertinti kaip patikimi. Kolegijos nuomone, tokiais atvejais sprendžiant klausimą, ar pagrįstai buvo vadovaujamasi ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, labai svarbu įvertinti kitų byloje surinktų įrodymų patikimumą ir jų viseto pakankamumą išvadai apie asmens kaltumą dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu veiksniu.
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išvadas dėl reikšmingų bylos aplinkybių grindė ne vien tik ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų E. S. ir A. S., nuteistosios J. Š. parodymais bei jos rašytiniu pareiškimu, bet ir kitais teisme patikrintais svariais įrodymais. Išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir A. S. bei J. Š. kaltumo teismas pagrindė liudytojų S. P., R. J., I. Č., V. D., L. P., S. B. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadomis, kratos protokolu, nuteistojo G. G. teisme duotais parodymais, jo parodymų patikrinimo vietoje protokolu. Kolegijos nuomone, net ir atmetus liudytojų E. S. ir A. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nuteistosios J. Š. 2006 m. rugpjūčio 21 d. rašytinį pareiškimą, jos 2006 m. rugpjūčio 22 d. duotus parodymus, kitų išvardytų įrodymų visuma leido teismui daryti neginčijamą išvadą apie tai, kad J. Š. ir A. S. pardavimo tikslais įgijo, laikė ir platino didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, o A. S. dar ir neteisėtai disponavo šaudmenimis.
Pabrėžtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nuteistosios J. Š. teisme duotiems parodymams patikrinti paskelbė jos pirminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, o nuosprendyje pabrėžė, kad remiasi būtent jais. Apeliacinės instancijos teismas liudytojų E. S. ir A. S. parodymams patikrinti paskelbė jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, o nutartyje motyvuotai pasisakė dėl to, kodėl laiko patikimais tiek jų, tiek J. Š. pirminius parodymus – nes jie atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes ir kitus byloje esančius įrodymus, o jų teisme duoti parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė ir dėl to, kodėl atmeta nuteistosios J. Š. argumentą, kad jos pirminiais parodymais negalima vadovautis, nes tuo metu ji blogai jautėsi dėl prasidėjusios narkotinės abstinencijos. Taigi šie ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys buvo teismų tikrinami ir lyginami su kitais byloje esančiais įrodymais ir tik po to pripažinti patikimais. Tokiomis aplinkybėmis apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas liudytojų ir nuteistosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nuteistosios ikiteisminio tyrimo metu surašytu pareiškimu, nevertintinas kaip BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto įrodymų leistinumo principo pažeidimas. Įvertinusi kasacinio skundo argumentus kolegija konstatuoja, kad A. S. ir J. Š. kaltumas dėl jiems inkriminuojamų nusikaltimų neabejotinai įrodytas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, o teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį
Kasatoriaus A. S. kasaciniame skunde ginčijama teismo išvada apie tai, kad jis ir J. Š. buvo bendrininkai padarant BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Anot kasatoriaus, bendrininkavimo faktas nėra įrodytas, o išvada apie tai padaryta vien dėl to, kad jie gyveno viename bute. Tuo tarpu vertinant jo padarytą veiką atskirai (nesant bendrininkavimo su J. Š.) veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Kolegija atmeta šiuos argumentus. Tai, kad A. S. ir J. Š. įgijo, laikė ir platino narkotines medžiagas kartu kaip bendrininkai, tiesiogiai patvirtina liudytojo S. B. parodymai, jog jie kartu atvažiuodavo pirkti narkotikų, iš dalies J. Š. teisme duoti parodymai, kad ji savo narkotikus buvo sumaišiusi su A. S. narkotikais, liudytojo S. P. parodymai apie turėtą informaciją, kad J. Š. padeda A. S. prekiauti narkotikais, liudytojo R. J. parodymai, kad iš J. Š. elgesio kratos metu jis suprato, jog narkotikai priklauso jiems abiem. Vertindamas šiuos įrodymus narkotinių medžiagų laikymo ir pardavimo faktų kontekste, teismas turėjo pagrindą daryti išvadą tiek apie nuteistųjų veiklos, tiek apie jų tyčios įgyjant, laikant ir platinant narkotines medžiagas bendrumą. Kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai susiejo visas surastas, parduotas ir laikytas narkotines medžiagas su abiem nuteistaisiais ir vertino jų veikas kaip padarytas bendrininkaujant. Priešingai nei teigia kasatorius, kvalifikuojant veiką, padarytą bendrininkų grupe, nuoroda į BK 25 straipsnio 2 dalį nereikalinga. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, padaręs pagrįstą išvadą dėl veikos padarymą bendrininkų grupe, nepripažino šio fakto nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Taip spręsdamas, teismas įgyvendino BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte jam suteiktą diskreciją, tačiau toks sprendimas neneigia paties bendrininkavimo fakto.
Atmestini ir kasatoriaus A. S. argumentai, jog neįrodyta, kad jis laikė didelį narkotinių medžiagų kiekį pardavimo tikslais ir kad tik nedidelė dalis surastų narkotinių medžiagų buvo skirta šiam tikslui. Iš nuteistųjų kartu paėmus buvo paimta (2,303 g) narkotinės medžiagos – heroino. Pagal sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V–239 patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas toks narkotinių medžiagų kiekis laikomas dideliu. Byloje esantys įrodymai rodo, kad narkotikai buvo sistemingai įgyjami ir platinami, o teismas konstatavo, jog 2,303 g heroino yra tik likusi nuteistųjų nenustatytomis aplinkybėmis įgytų narkotinių medžiagų dalis. Taigi teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad nuteistieji turėjo tikslą išplatinti ne didelį, bet mažesnį kiekį narkotinės medžiagos, ir veiką kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.
Kolegija konstatuoja, kad teismas, kvalifikuodamas nuteistųjų J. Š. ir A. S. veikas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Dėl bausmės skyrimo
Kolegija atmeta kasatorių teiginius dėl neva pernelyg griežtų bausmių jiems paskyrimą. Už BK 260 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą nusikaltimą nustatyta bausmė yra laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dešimties metų. Taigi pagal BK 260 straipsnio 2 dalį J. Š. teismas paskyrė minimalią sankcijoje nustatytą bausmę, o A. S. – mažesnę už sankcijoje nustatytos bausmės vidurkį. Skirdamas bausmę A. S. teismas atsižvelgė į tai, kad inkriminuojamas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), kad jis tris kartus teistas, vieną kartą – už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Skirdamas bausmę J. Š. teismas atsižvelgė į tai, kad inkriminuojamas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, kad ji anksčiau neteista, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Nuteistosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, skyrėsi – teisme dėl inkriminuoto nusikaltimo ji kalta neprisipažino, todėl teismas pagrįstai nepripažino nuteistajai atsakomybę lengvinančios aplinkybės – to, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 straipsnis 1 dalies 2 punktas). Teismas taip pat neturėjo pagrindo paskirti nuteistiesiems švelnesnes, negu įstatymo numatyta, bausmes BK 54 straipsnio 3 dalyje arba 62 straipsnyje nustatytais pagrindais.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad teismas, skirdamas J. Š. ir A. S. bausmes, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų J. Š. ir A. S. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Egidijus Bieliūnas
Olegas Fedosiukas
