Baudžiamoji byla Nr. 2K–229/2008 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.4.4.
1.1.4.4.2.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Egidijaus Bieliūno, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. (V. K.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams vienam mėnesiui, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu šios bausmės subendrintos jas apimant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, kuria nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestas.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti T. A., A. O. ir P. J. (P. J.). Dėl P. J. priimtas nuosprendis apeliacinės instancijos teismo nutartimi panaikintas ir byla nutraukta jam mirus. Dėl šių asmenų kasaciniai skundai nepaduoti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,
n u s t a t ė :
V. K. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su T. A., A. O. bei P. J., 2006 m. spalio 20 d., apie 22.30 val., viešoje vietoje, už degalinės „Lukoil Baltija“, esančios Vilniuje,(duomenys neskelbtini), T. A. vairuojamu automobiliu „Ford Fiesta“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) prie kelkraščio prirėmus nukentėjusiojo R. T. vairuojamą automobilį „Honda Prelude“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), įžūliais veiksmais, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, išlipusiam iš automobilio nukentėjusiajam sudavė ne mažiau kaip po du smūgius rankomis ir kojomis į veidą, galvą, krūtinę, nugarą, nuo kaklo nutraukė 1100 Lt vertės auksinę grandinėlę su 650 Lt vertės kryželio formos pakabuku, nuo rankos – 1500 Lt vertės laikrodį „Orient“, sugadino 320 Lt vertės striukę, tokiais veiksmais sutrikdydami visuomenės rimtį bei tvarką.
Be to, V. K. nuteistas už tai, kad tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, konflikto su R. T. metu, veikdamas kartu su T. A., A. O. ir P. J., tyčia suduodami ne mažiau kaip po du smūgius rankomis ir kojomis į nukentėjusiojo veidą, galvą, krūtinę, nugarą, taip dėl apatinio žandikaulio lūžio padarydami jam nesunkų sveikatos sutrikdymą bei nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva kairės akies vokuose, odos nubrozdinimu kairiajame žande, muštine žaizda kairės ausies kaušelio užpakaliniame paviršiuje.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 31 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartį pakeisti – nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, panaikinti, šią bylos dalį nutraukti ir atitinkamai sumažinti paskirtą bausmę.
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria jis nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, yra neteisėta, baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Apeliacinės instancijos teismo nutartis taip pat yra neteisėta, nes šis teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą.
BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra materiali, todėl taikant šį įstatymą būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padarytos veikos ir padarinių. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad visi keturi kaltinamieji nukentėjusįjį sužalojo veikdami bendrininkų grupe. BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Susitarimas sutrikdyti kitam žmogui sveikatą gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Kasatorius teigia, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad tarp jo ir kitų nuteistųjų buvo susitarimas sumušti nukentėjusįjį ir padaryti jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, jog kaltinamieji buvo iš anksto susitarę sumušti nukentėjusįjį. Kasatoriaus nuomone nesant susitarimo sumušti nukentėjusįjį, negalima teigti, kad buvo susitarta padaryti jam sveikatos sutrikdymą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tais atvejais, kai smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys, būtina nustatyti bendrininkų susitarimo turinį ir ribas, ar kiekvienas iš bendrininkų turėjo apibrėžtą (ar neapibrėžtą) tyčią padaryti nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K–423/2006). Byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiajam R. T. nesunkus sveikatos sutrikdymas – nustatytas dėl apatinio žandikaulio lūžio, kad šis sužalojimas padarytas vienu smūgiu. Kasatorius mano, kad teismai turėjo nustatyti, kuris iš keturių kaltinamųjų sudavė nukentėjusiajam smūgį, nuo kurio atsirado BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – nesunkus sveikatos sutrikdymas arba, pripažindami visus keturis kaltais dėl šio nusikaltimo padarymo, sprendimuose nurodyti, kuo pasireiškė kiekvieno kaltinamojo tyčia sužaloti nukentėjusįjį. Nuosprendyje nėra aptartas nei jo, nei kitų kaltinamųjų tyčios turinys. Nukentėjusysis R. T. bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad jo (kasatoriaus) suduoti smūgiai buvo labai silpni, jis praktiškai jų nejuto. Akivaizdu, kad jo suduoti smūgiai nukentėjusiajam BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nesukėlė, tarp jo suduotų smūgių ir kilusių padarinių (nesunkaus sveikatos sutrikdymo) nėra priežastinio ryšio. Kasatorius teigia, kad jo tyčia buvo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą, jis nesuvokė ir negalėjo suvokti, kad muštynių metu nukentėjusiajam R. T. gali būti padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, toks sveikatos sutrikdymas buvo padarytas vienu smūgiu, o pagal byloje esančius įrodymus šį smūgį sudavė tikrai ne jis, tarp jo ir kitų kaltinamųjų susitarimo sumušti ir sužaloti nukentėjusįjį nebuvo, todėl jis negalėjo būti pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius teigia, kad šiuos argumentus buvo išdėstęs apeliaciniame skunde, tačiau teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, įpareigojančias apeliacinės instancijos teismą patikrinti apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus ir pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nutartyje dėl jų nepasisakė.
Atsiliepimu į nuteistojo V. K. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroro nuomone, teismas, nustatęs objektyviuosius bei subjektyviuosius V. K. bendrininkavimo požymius, pagrįstai jį pripažino padarytų nusikaltimų, t. y. chuliganizmo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo, bendrininku. Iš bylos duomenų matyti, kad, R. T. vairuojamą automobilį priverstinai prirėmę prie kelkraščio, visi nuteistieji išlipo iš savo automobilio ir vienu metu visi pradėjo jį mušti. Šios ir kitos byloje nustatytos aplinkybės rodo nuteistųjų veiksmų bendrumą bei stichiškai kilusį susitarimą panaudoti prieš nukentėjusįjį smurtą. Vien tas faktas, kad, matydami ir suprasdami vieni kitų veiksmus bei jiems pritardami, kiekvienas suduodamas nukentėjusiajam rankomis ir kojomis į veidą, galvą, krūtinę bei nugarą ne po vieną smūgį, rodo nuteistųjų bendrą siekį sužaloti nukentėjusįjį. Tai, kad byloje nenustatyta, nuo kurio smūgio R. T. buvo sulaužytas žandikaulis, nepašalina bendrininkų atsakomybės, nes, nustačius, kad visi nuteistieji veikė bendrai, visi turi atsakyti ir už atsiradusius padarinius, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl nuteistojo apeliacinio skundo esmės, prokuroro nuomone, taip pat yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas pagrįstu, nurodyti.
Kasacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti jų dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir bylą nutraukti, nėra pagrindo.
Dėl bendrininkavimo
Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis R. T. buvo užpultas ir sumuštas, dėl padarytų sužalojimų jam buvo nežymiai, o dėl žandikaulio lūžio – nesunkiai sutrikdyta sveikata.
Teismas nustatė, kad V. K., T. A., A. O. ir P. J. veikė bendrai, visi nukentėjusiajam tyčia sudavė ne mačiau kaip po du smūgius, todėl visų bendrininkų veiką kvalifikavo pagal atsiradusius padarinius – BK 138 straipsnio 1 dalį.
Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes V. K. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Kasatoriaus teiginiai, kad byloje nenustatyta, jog smūgius nukentėjusiajam jis sudavė būdamas su kitais nuteistaisiais iš anksto susitaręs jį sumušti, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam buvo padarytas vienu, ne jo suduotu smūgiu, todėl jis nepagrįstai pripažintas nusikaltimo bendravykdytoju ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, atmestini.
Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis).
Susitarimo požymis bendrininkaujant reiškia tiek išankstinį, tiek ir spontanišką staiga kilusį susitarimą. Susitariama gali būti įvairiomis formomis: žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales. Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų bendrininkų veiksmų akivaizdu, kad V. K. veikė sutartinai su kitais bendrininkais – visi kartu išlipo iš automobilio ir, pripuolę prie nukentėjusiojo, visi sutartinai jį mušė.
Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.
Iš byloje esančių specialistų išvadų matyti, kad nukentėjusiajam sužalojimai galvoje padaryti suduodant tris smūgius (ranka ar koja), kad apatinio žandikaulio lūžis galėjo būti padarytas paveikus kietu buku daiktu, pvz., sudavus vieną smūgį kumščiu. Tai, kad byloje nenustatyta, nuo kurio asmens suduoto smūgio nukentėjusiajam lūžo žandikaulis, nagrinėjamoje byloje neturi esminės reikšmės sprendžiant V. K. atsakomybės už kilusius padarinius klausimą. V. K., pats tyčia suduodamas smūgius nukentėjusiajam, matydamas, kaip tyčia jį muša kiti bendrininkai, suvokė, kad bendrais veiksmais dalyvauja nukentėjusiojo sužalojimo procese, kad nukentėjusysis, užpultas keturių asmenų, nebus pajėgus pasipriešinti. Iš bylos duomenų, nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad V. K., mušdamas nukentėjusįjį kartu su kitais nuteistaisiais, suvokė veikos pavojingumą, galimybę atsirasti įvairiems pavojingos veikos padariniams, tačiau jų savo sąmonėje nedetalizavo, t. y. jį tenkino bet koks nukentėjusiojo sužalojimo sunkumo laipsnis (neapibrėžta tyčia), todėl pagrįstai pripažintas atsakingu už atsiradusius padarinius. Baudžiamasis įstatymas, padarytą veiką kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, pritaikytas tinkamai.
Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies taikymo
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo – BPK 320 straipsnio 3 dalies – pažeidimą, nes priimtoje nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės, atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra išsamių motyvų, paaiškinančių apeliantui, kodėl jis pagrįstai pripažintas padaryto nusikaltimo bendravykdytoju, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą ir, panaikinus nutartį, bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas V. K. padarytą veiką pagrįstai ir tinkamai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, yra teisinga, kodėl nuteistojo prašymas panaikinti šią apkaltinamojo nuosprendžio dalį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį atmetamas, nutartyje yra pasisakyta.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Egidijus Bieliūnas
Aldona Rakauskienė
