Dėl turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-280/2008 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 49, 75.6.2, 99.5

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. Č. (V. Č.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 16 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. M. prašymą dėl turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo ir suinteresuoto asmens V. Č. prašymą dėl turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo, suinteresuoti asmenys N. Č., V. Č., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėja nurodė, kad jos, kaip išieškotojos, naudai antstolė D. Milevičienė pagal Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 16 d. teismo įsakymą vykdo skolos išieškojimą iš skolininkės N. Č. turto. Vykdymo proceso metu buvo areštuotas skolininkės santuokos su suinteresuotu asmeniu V. Č. metu įsigytas butas, esantis (duomenys neskelbtini). N. Č. ir V. Č. santuoka buvo nutraukta 2001 m. rugsėjo 6 d., tačiau nutraukiant santuoką ginčo buto padalijimo klausimas nebuvo sprendžiamas. Paaiškėjus šioms aplinkybėms, antstolė nurodė išieškotojai kreiptis į teismą dėl skolininkės dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo. Pareiškėja, remdamasi tuo, kad ginčo butas buvo įgytas už skolininkei jos tėvų dovanotas lėšas, prašė nustatyti, kad skolininkės dalis bute, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), sudaro 100 proc.

Suinteresuotas asmuo V. Č. teigė, kad ginčo butas įgytas jo ir skolininkės N. Č. santuokos metu, todėl, atsižvelgiant į tai, kad, jo manymu, byloje nėra duomenų, paneigiančių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją, prašė nustatyti, jog jam ir skolininkei N. Č. priklauso po 1/2 dalį ginčo buto. Skolininkė ilgą laiką nedirbo, prižiūrėjo vaikus, todėl šeimos išlaikymo našta teko suinteresuotam asmeniui. Ginčo butas įsigytas santuokos metu iš bendrų lėšų, bendrai gyvenant ir tvarkant bendrą ūkį. Suinteresuoto asmens nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo butas priklauso skolininkei asmeninės nuosavybės teise, nes nurodyta lėšų dovanojimo sutartis sudaryta vėliau nei buto pirkimo-pardavimo sutartis. Be to, N. Č. skola yra asmeninio pobūdžio, todėl išieškojimas pagal išduotą vykdomąjį dokumentą pirmiausia turi būti nukreiptas į skolininkei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą ir tik jo neužtenkant – į skolininkės dalį bendrame turte.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi pareiškėjos M. M. prašymą patenkino, suinteresuoto asmens V. Č. prašymą atmetė; priteisė pareiškėjai M. M. iš suinteresuotų asmenų N Č. ir V. Č. po 1500 Lt atstovavimo išlaidų. Teismas nurodė, kad ginčo buto priklausymo suinteresuotiems asmenims N. Č. ir V. Č. bendrosios jungtinės nuosavybės teise prezumpciją paneigia rašytiniai įrodymai – nenuginčyta lėšų dovanojimo sutartis, brangų turtą įsigijusio Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų deklaracija, kuriuos patvirtina ir liudytojų Č. M., F. S. parodymai, susiję su tuo, kad ginčo buto įsigijimo metu suinteresuotas asmuo V. Č. neturėjo oficialių pajamų, todėl negalėjo finansiškai prisidėti prie ginčo buto įsigijimo, kad ginčo butas buvo įsigytas už N. Č. jos tėvų dovanotas lėšas, kurios N. Č. buvo perduotos, iki ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, bei tai, kad V. Č. buvo žinoma apie ginčo buto įsigijimą. Nustatydamas N. Č. dalį ginčo bute esant 100 proc., teismas atsižvelgė ir į tai, kad kartu su N. Č. gyvena ir du nepilnamečiai N. ir V. Č. vaikai, kurių turtinių interesų privalu paisyti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 20 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 16 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, papildomai pažymėdama, kad pagal ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą santuokos metu padovanotas turtas laikytinas asmenine apdovanotojo nuosavybe (SŠK 22 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 281 straipsnis). Teisėjų kolegija pabrėžė tai, kad byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog suinteresuotam asmeniui V. Č. buvo žinoma apie ginčo buto įsigijimą. Tai patvirtina Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo civilinės bylos Nr. AV-10-136/97 medžiaga – V. Č. buvo išsiųstas teismo pranešimas su N. Č. pareiškimu dėl alimentų išieškojimo ne ginčo tvarka, kuriame buvo nurodytas N. Č. gyvenamosios vietos adresas: (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-25-3227/99 pagal ieškovės N. Č. ieškinį atsakovams J. Č., V. Č. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir naudojimosi butu tvarkos nustatymo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1999 m. rugsėjo 28 d. nutartimi buvo patvirtinta taikos sutartis dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini). Remdamasi minėtomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pripažino, kad V. Č. žinojo apie butą (duomenys neskelbtini), ir neįtraukdamas šio buto į santuokos metu įgyto dalytino turto balansą, civilinėje byloje Nr. 225-3227/99 nereikšdamas jokių reikalavimų į ginčo butą, pripažino, jog šį butą N. Č. savo vardu įsigijo ne už bendras sutuoktinių lėšas.

Apeliacinės instancijos teismas, akcentuodamas tai, kad nei 1995 m. kovo 21 d. pinigų dovanojimo sutartis, nei 1995 m. kovo 21 d. brangų turtą įsigijusio Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų deklaracija nenuginčytos, padarė išvadą, kad aplinkybės, jog ginčo butas skolininkės buvo įsigytas pagal 1995 m. kovo 13 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį už 30 000 Lt, o pinigų dovanojimo sutartis buvo sudaryta 1995 m. kovo 21 d., t. y. praėjus savaitei po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, nepanaikina ginčo buto priklausymo N. Č. asmeninės nuosavybės teise, kuri pagal tuo metu galiojusią tvarką atsirado tik 1995 m. kovo 21 d., kai buvo atlikta ginčo buto teisinė registracija (1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalis, Įstatymas „Dėl brangų turtą įsigijusių arba įsigyjančių Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų deklaravimo“).

Pripažindama, kad ginčo butas buvo įsigytas už N. Č. jos tėvų dovanotas lėšas, teisėjų kolegija atsižvelgė ir į tai, kad buto įsigijimo metu N. Č. nedirbo, o V. Č. draudžiamosios metinės pajamos buvo tik 1340 Lt. V. Č. pateikta 1995 m. birželio 16 d. muitinės deklaracija su nuoroda apie gavėją UAB „T.V.N.“ ir 1995 m. sausio 19 d. UAB „T.V.N.“ konsignacijos sutartis, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nesudaro pagrindo kitaip spręsti byloje kilusio ginčo, nes tai, kokiomis lėšų sumomis disponavo V. Č., kaip UAB „T.V.N.“ darbuotojas, veikiantis juridinio asmens vardu, neturi reikšmės N. Č., kaip fizinio asmens, vardu įsigyto turto teisiniam režimui. Be to, atliekant ginčo buto teisinę registraciją, nebuvo deklaruoti duomenys, kad lėšos butui įsigyti buvo gautos iš UAB „T.V.N.“ ūkinės veiklos.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti suinteresuoto asmens V. Č. pateiktą 1995 m. muitinės deklaraciją kaip nesusijusią su byloje nagrinėjamu klausimu. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą remtis liudytojų Č. M. ir F. S. parodymais dėl pinigų dovanojimo fakto nustatymo, nes jų parodymai buvo nuoseklūs ir logiški, atitinkantys byloje surinktus rašytinius įrodymus, ir pagrįstai atmetė liudytojos J. Č. parodymus kaip teisiškai nereikšmingus, nes liudytojai nebuvo žinomos ginčo buto įsigijimo aplinkybės.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Tokios pozicijos apeliacinės instancijos teismas laikėsi, atsižvelgdamas į suinteresuotų asmenų ir pareiškėjos interesų priešingumą: suinteresuotas asmuo V. Č., pateikęs savarankišką prašymą, veikė priešingais, nei išieškotoja, interesais, o skolininkei N. Č. neįvykdžius įsiteisėjusio teismo įsakymo, išieškotojos kreipimasis dėl skolininkės turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo vykdymo procese sukėlė teisines pasekmes, kurios skolininkės ir išieškotojos interesus nagrinėjamoje byloje leidžia vertinti kaip priešingus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo V. Č., remdamasis CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais peržiūrėti bylą kasacine tvarka, prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 16 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 20 d. nutartį ir patenkinti kasatoriaus prašymą dėl lygių turto dalių ginčo bute nustatymo bei priteisti kasatoriui iš pareiškėjos M. M. ir suinteresuoto asmens N. Č. išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė dovanojimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu galiojo 1964 m. CK, kurio 281 straipsnyje buvo nustatyta, jog dovanojimo sutartis yra realinė. Kadangi N. Č. ir jos tėvai pinigų dovanojimo sutartį sudarė vėliau nei ginčo buto įsigijimo sandorį, ir dovanojimo sutartyje nenurodyta, kad dovanojami pinigai apdovanotojai buvo perduoti iki dovanojimo sutarties sudarymo, kasatoriaus manymu, negalima daryti išvados, jog ginčo butą N. Č. įsigijo už tėvų padovanotas lėšas. Kasatoriaus teigimu, apdovanotoji pinigus iš savo tėvų gavo dovanojimo sutarties sudarymo metu. Šį faktą patvirtina notarinė sutarties forma. Kasaciniame skunde teigiama, kad priešinga išvada prieštarautų teisiniam reglamentavimui, faktinėms bylos aplinkybėms ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai vienodai teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikai, jog notariškai įformintos sutartys yra įformintos teisiškai teisingai, nes notaras atsako už teisines sandorio sudarymo ir jo turinio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/1999). Kasatorius akcentuoja tai, kad ir pinigų dovanojimo sutartį, ir ginčo buto pirkimo-pradavimo sutartį patvirtino tas pats notaras, kuriam buvo žinomos šių sandorių sudarymo ir turinio aplinkybės.

2. Teismai nepagrįstai plečiamai aiškino CPK 667 straipsnio, reglamentuojančio skolininko dalies nustatymą bendrojoje nuosavybėje, nuostatas, netinkamai taikė bendrosios dalinės nuosavybės teisę reglamentuojančias materialinės teisės normas. Kasatoriaus manymu, teisės normos, įtvirtintos CPK 667 straipsnyje, skirtos ne nuosavybės formai keisti, o bendraturčio daliai bendrame turte, kuriame bendraturčių turto dalys nenustatytos, individualizuoti. Bendra nuosavybe laikomas turtas, kuris nuosavybės teise priklauso keliems asmenims (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Jei reikia nustatyti skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, turi būti taikomos SŠK 21 straipsnio ir 25 straipsnio 1 dalies nuostatos bei CK 3.116-129 straipsnių nuostatos. Šeimos teisėje galioja prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Kasatorius teigia, kad, nutraukus jo ir N. Č. santuoką, santuokos metu įgytam turtui nebegali būti taikomas bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis režimas. Nuo kasatoriaus nuslėptas ir santuokos nutraukimo metu nepadalytas bendras turtas, t. y. ginčo butas, kasatoriaus teigimu, tapo bendrąja daline nuosavybe, kuriame, vadovaujantis lygių dalių prezumpcija, kiekvieno bendraturčio dalis sudaro po 1/2 dalį. Skolininkė neginčijo santuokos metu įgyto turto bendrumo prezumpcijos, nepateikė reikalavimo teismui butą pripažinti jos asmenine nuosavybe, todėl CPK 667 straipsnio tvarka pripažinus ginčo butą skolininkės asmenine nuosavybe buvo pažeistos bendrosios dalinės nuosavybės teisę reglamentuojančios teisės normos.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad CPK 667 straipsnio nuostatos taikomos dėl skolininko turto dalies nustatymo tik tuo atveju, kai bendraturčių dalys nenustatytos, t. y. kai bendras turtas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Kai bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio dalis yra žinoma, tiek idealioji, tiek realioji, galimas priverstinis išieškotojos reikalavimo vykdymas iš skolininkei priklausančios dalies ir nenustatant naudojimosi turtu tvarkos.

3. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, susiaurino įrodinėjimo dalyką, nevertino dalies bylai reikšmingų įrodymų, o dalį įrodymų nepagrįstai pripažino teisiškai nereikšmingais, padarė oficialiesiems rašytiniams įrodymams prieštaraujančias išvadas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad jokie įrodymai teismui neturi išankstinės galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (CPK 185 straipsnio 2 dalis), Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog notarine tvarka patvirtintuose dokumentuose nurodyti faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, kol šie dokumentai nėra pripažinti negaliojančiais. Notaro patvirtintos dovanojimo ir ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartys yra oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią. Kasatorius pažymi, kad tokiais įrodymais pavirtinamos aplinkybės teismų praktikoje pripažįstamos visiškai įrodytomis. Teismai nevertino reikšmingos ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties 2 punkto nuostatos, kuria buto pardavėjas patvirtino, kad pinigus už butą jis gavo iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, t. y. anksčiau nei buvo sudaryta pinigų dovanojimo sutartis, todėl padarė neteisingą išvadą, kad N. Č. butą įsigijo už tėvų dovanotas lėšas, o ne už bendras sutuoktinių lėšas. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad liudytojų Č. M. ir F. S. parodymai, kuriais buvo grindžiami teismų sprendimai, prieštarauja byloje surinktiems oficialiesiems rašytiniams įrodymams – notariškai patvirtintoms sutartims. Buto teisinė registracija nepatvirtina buto įsigijimo asmeninėn nuosavybėn fakto, nes pagal SŠK 21 straipsnio 3 dalies nuostatą turtas, įsigytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis ir įregistruotas vieno iš jų vardu. Kasaciname skunde pabrėžiama tai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad kasatoriui buvo žinoma apie buto įsigijimą. Negalima pripažinti, kad ginčo butas buvo įsigytas už asmenines N. Č. lėšas, nes tuo metu ji niekur nedirbo, buvo nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogose, o kasatorius prekiavo turguje, todėl didžioji jo uždarbio dalis buvo gaunama grynaisiais. N. Č., tvarkydama šeimos ūkį, turėjo galimybę disponuoti bendrais pinigais. Tai patvirtina ir konsignacijos sutartis. Nurodytos aplinkybės, kasatoriaus manymu, įrodo ginčo buto bendrumo faktą. Kasaciniame skunde teigiama, kad išieškotojos M. M., kuri yra skolininkės N. Č. sesuo, elgesys reikalaujant priverstinio teismo įsakymo įvykdymo ir nukreipiant išieškojimą į ginčo butą yra nesąžiningas, nes dėl skolos išieškojimo buvo kreiptasi tik po to, kai skolininkė bandė nesėkmingai parduoti ginčo butą. Kasatorius mano, kad išieškotoja nesiekia prievolės įvykdymo, o kartu su skolininke stengiasi, kad nuo kasatoriaus nuslėptas santuokoje įgytas butas būtų pripažintas skolininkės asmenine nuosavybe ir taip ji nepagrįstai praturtėtų.

4. Bylą nagrinėję teismai neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kasatorius teigia, kad ši byla nagrinėjama ne ypatingosios teisenos, o vykdymo proceso tvarka (CPK 667 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad šios kategorijos bylose svarbu nustatyti prievolės prigimtį ir atsakomybės pagal ją subjektus, nes tik tokiu atveju galima tinkamai išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Teismai privalėjo nustatyti, ar susidariusios bylinėjimosi išlaidos buvo kasatoriaus ir skolininkės ar tik skolininkės veiksmų rezultatas. Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 16 d. teismo įsakymu, kurio pagrindu buvo pradėtas išieškojimas, priteista suma laikytina skolininkės asmenine prievole, nes prie jos atsiradimo kasatorius neprisidėjo, tai negalima pripažinti, kad jis yra atsakingas už skolininkės asmeninę prievolę, įskaitant ir susidariusias bylinėjimosi išlaidas. Kasatoriaus manymu, jo, kaip suinteresuoto asmens, procesinė padėtis ir kaltės nebuvimas dėl skolininkės bei kreditorės santykių nesudaro pagrindo iš kasatoriaus priteisti dalį bylinėjimosi išlaidų.

Atsiliepimuose į kasacinį skundą pareiškėja M. M. ir suinteresuotas asmuo N. Č. teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus procesinius sprendimus, kurių kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo naikinti ar keisti. Atsiliepimuose į kasacinį skundą nurodoma:

1. Kasatorius nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, kad ginčo butas buvo įsigytas už lėšas, sutuoktiniams priklausiusias bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Bylos medžiaga patvirtina tai, kad ginčo buto įsigijimo metu jokių pajamų nei N. Č., nei V. Č. neturėjo ir ginčo butas buvo įsigytas už N. Č. dovanotas lėšas. Nors kasatorius teigia, kad buto įsigijimo metu jis turėjo nedeklaruotų pajamų, tačiau tai dar neįrodo fakto, kad kasatorius prie buto įsigijimo būtų prisidėjęs savo ar šeimos bendromis lėšomis. Dėl nurodytų priežasčių atsiliepimuose į kasacinį skundą pažymima, kad nėra pagrindo pripažinti, jog teismai būtų pažeidę įrodymų vertinimo taisykles.

2. Spręsdami klausimą dėl atstovavimo išlaidų paskirstymo, teismai nepažeidė procesinės teisės normų, nes byloje buvo sprendžiama ne tik dėl išieškotojos reikalavimų, bet ir dėl priešinių kasatoriaus pareikštų reikalavimų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde keliami teisės aiškinimo ir taikymo klausimai dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo ginčuose dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, dovanojimo sutarčių sudarymo, galimybės pripažinti turtą asmenine sutuoktinio nuosavybe CPK 667 straipsnio tvarka bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose.

Dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo ginčuose dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo ir dovanojimo sutarties sudarymo momento

Pagal bendrąją materialinių įstatymų galiojimo laike taisyklę teisinių santykių kvalifikavimui turi būti taikomos jų atsiradimo metu galiojusios teisės normos, jeigu atskiruose įstatymuose nenustatyta kitaip. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. Nr.VIII-1864) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus (2001 m. liepos 1 d.). Pažymėtina, kad esminė įstatymu nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo nuostata tiek pagal Santuokos ir šeimos kodeksą tiek pagal CK trečiosios knygos antrojo skyriaus normas išliko ta pati: preziumuojama, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė (SŠK 21 straipsnis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Įstatymuose (SŠK 22 straipsnis, CK 3.89 straipsnis) yra (buvo) numatyta ir asmeninė sutuoktinių nuosavybė, tačiau kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjimas paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Be to, jeigu byla teisme nagrinėjama įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui, tai turi būti daroma ne pagal SŠK, o pagal CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2002; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006; kt.).

Taigi, nors ginčo butas buvo įgytas 1995 metais, sprendžiant dėl jo teisinio režimo turi būti taikomos CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normos. Išieškotojai ir skolininkei teigiant, kad ginčo butas buvo nupirktas už skolininkės tėvų dovanotas lėšas, aktualios yra CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 7 punkto normos. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą sutuoktiniui dovanotas po santuokos sudarymo turtas yra pripažįstamas asmenine sutuoktinių nuosavybe, jeigu dovanojimo sutartyje nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte yra nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Be to, CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nustatyta bendroji procesinė turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe taisyklė, pagal kurią faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad taikydami naujojo Civilinio kodekso normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų - teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teisinę praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas - įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai aptartų materialinių ir procesinių sutuoktinių turto teisinio režimo nuostatų nepažeidė. Teismai taikė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją, tačiau sprendė, kad ji yra paneigta byloje surinktais įrodymais: ginčo buto pirkimo sutartimi, notarine pinigų dovanojimo sutartimi, brangų turtą įsigijusio gyventojo pajamų deklaracija, liudytojų parodymais.

Kasatorius neigia pinigų dovanojimo sutarties įrodomąją reikšmę, nes notarine forma ši sutartis buvo sudaryta septyniomis dienomis vėliau negu ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis. Jo teigimu, dovanojimo sutarties sudarymo momentu turi būti laikoma notarinio jos patvirtinimo diena (2005 m. kovo 21 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie kasatoriaus argumentai neatitinka dovanojimo sutarties teisinius santykius reglamentuojančių įstatyminių nuostatų. Dovanojimo sutartis yra realinė. Dovanojimo sutarties realinis pobūdis buvo įtvirtintas nagrinėjamų teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 281 straipsnyje (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija), kuriame buvo nustatyta taisyklė, kad dovanojimo sutartis laikoma sudaryta tuo momentu, kada turtas perduodamas apdovanojamajam. 1964 m. Civilinio kodekso 282 straipsnyje (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija) buvo nustatyta, kad dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip du tūkstančiai litų, turi būti rašytinės formos, o nekilnojamojo turto ir pagrindinių statybinių medžiagų dovanojimo sutartys turi būti sudaromos notarine forma. Rašytinės dovanojimo sandorio formos nesilaikymas nedarė sandorio negaliojančio, tačiau pasunkino jo fakto įrodinėjimą kilus ginčui - atėmė iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. Civilinio kodekso 58 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija). Bylą nagrinėję teismai pagrįstai dovanojimo sutarties sudarymo momentą siejo su faktiniu pinigų perdavimu. Konstatuodami, kad pinigai faktiškai buvo padovanoti anksčiau negu sudaryta notarinės formos dovanojimo sutartis, teismai rėmėsi netiesioginiais rašytiniais įrodymais ir liudytojų Č. M. bei F. S. parodymais. Byloje nustatyta, kad ginčo dovanojimo sutartis buvo sudaryta artimųjų giminaičių - pinigus N. Č. dovanojo jos tėvai, tvarkant buto pirkimo reikalus dalyvavo jos sesers šeima. Artimųjų giminaičių santykiai paprastai grindžiami tarpusavio pasitikėjimu, jiems nebūdingas formalizavimas, todėl teisėjų kolegija vertina, kad faktinės bylos aplinkybės sudarė pagrindą teismams taikyti CK 3.89 straipsnio 2 dalyje ir 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytą įrodinėjimo taisyklės išimtį ir leisti išieškotojai remtis ir liudytojų parodymais. Notarine tvarka patvirtintoje dovanojimo sutartyje nenurodyta, kad pinigai perduoti apdovanotojai sutarties sudarymo momentu, todėl kasatoriaus argumentai, kad teismai paneigė oficialaus rašytinio įrodymo prioritetinę reikšmę nepagrįsti. Bylos dalyvių ir liudytojų pateikta versija, kad skolininkės tėvai padovanojo pinigus dukrai buto pirkimo dieną ir tik vėliau, patarti žento, šį faktą įtvirtino surašydami notarinę dovanojimo sutartį, yra pakankamai įtikinama ir būdinga tvarkant artimųjų giminaičių tarpusavio santykius. Kasatoriaus nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/1999 savo faktinėmis aplinkybėmis ir teisine problematika iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos (joje buvo sprendžiamas ginčas dėl notaro civilinės atsakomybės), todėl ja remtis nėra pagrindo.

Pagal surinktus įrodymus teismai vertino ir suinteresuoto asmens (kasatoriaus) paaiškinimus dėl ginčo buto įgijimo aplinkybių, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad taip jam buvo perkelta įrodinėjimo našta ir pažeista įstatyminė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija.

Dėl CPK 667 straipsnio taikymo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Kasacinėje instancijoje procesinės teisės pažeidimo pasekmės turi būti vertinamos pagal bendrąjį kriterijų, įtvirtintą CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte: procesinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti apskųstą teismo sprendimą tik tuo atveju, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Civilinio proceso kodekso 667 straipsnyje reglamentuota tvarka, pagal kurią vykdymo procese nustatoma skolininkui priklausanti dalis turte, kuris yra bendra su kitais asmenimis nuosavybė. Šio straipsnio tikslas – teisiškai individualizuoti skolininkui priklausančią turto dalį taip, kad iš jos galėtų būti vykdomas išieškojimas. Šiame straipsnyje nenumatyta skolininko asmeninės nuosavybės į turtą nustatymo, todėl teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus teiginiu, kad bylą nagrinėję teismai išplėtė CPK 667 straipsnio taikymo ribas. Kartu pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi teisinė situacija, kai išieškotoja, siekdama visiško savo reikalavimų patenkinimo, reiškia prašymą pripažinti skolininkės asmenine nuosavybe pagal įstatymą bendrąja sutuoktinių nuosavybe preziumuojamą turtą, atitinka CK 6.68 straipsnyje įtvirtinto kreditoriaus interesų gynimo būdo – netiesioginio ieškinio - požymius. Išieškotojos prašymas buvo sprendžiamas pagal materialines teisės normas, reglamentuojančias įstatyminį sutuoktinių turto teisinį režimą, bylos nagrinėjime dalyvavo asmenys, turintys teisinį interesą į ginčo turtą, t. y. bendrosios sutuoktinių jungtinės nuosavybės teisės dalyviai. Kasatorius, dalyvaudamas byloje suinteresuotu asmeniu, turėjo procesinę galimybę ginčyti išieškotojos reikalavimą ir ja pasinaudojo – pateikė savarankišką prašymą dėl skolininkei tenkančios turto dalies nustatymo. Išdėstytos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad bylos nagrinėjimas CPK 667 straipsnio tvarka negalėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, dėl to padarytas procesinės teisės normų pažeidimas negali būti pagrindu panaikinti skundžiamas teismų nutartis.

Procesinės teisės normose nustatyti bylų, nagrinėjamų ypatingosios teisenos tvarka, nagrinėjamo ypatumai, tarp jų – bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. Pagal CPK 443 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, tačiau kartu įstatyme nustatyta šios taisyklės taikymo išimtis: tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio bylą asmens, kurio pareiškimas atmestas. Nagrinėjamu atveju kasatorius, dalyvaudamas suinteresuotu asmeniu byloje, reiškė iš dalies priešingą išieškotojos reikalavimui pareiškimą, jo reikalavimas buvo atmestas, todėl teismai turėjo pagrindą iš jo priteisti dalį bylinėjimosi išlaidų.

Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra įstatyminio pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamas teismų nutartis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 16 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Sigita Rudėnaitė

Pranas Žeimys