Baudžiamoji byla Nr. 2K-220/2006
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.8.; 2.4.2.1.; 2.4.7.; 3.2. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Alvydo Pikelio, teisėjos Onos Aldonos Budienės ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant D. Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui R. Žukauskui,
gynėjai advokatei B. Strimaitytei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. išteisintas nesant jo veikoje Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimo požymių.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, kuria Panevėžio miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ir nukentėjusiojo B. A. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2003 metų birželio mėnesio pabaigoje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir valandą, (duomenys neskelbtini), automobilių turgavietėje, tyčia, neturėdamas automobilio savininkės M. P. leidimo, pateikęs melagingas žinias, kad automobilis „Renault 21“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) priklauso jam, pardavė jį B. A. už 3200 Lt, t. y. apgaule savo naudai įgijo svetimą, B. A. priklausantį turtą – 3200 Lt.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu A. S. išteisino. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad byloje nėra duomenų, jog A. S. apgaule įgijo B. A. turtą (3200 Lt) ir konstatavo, kad tarp A. S. ir B. A. susiklostė civiliniai teisiniai (pirkimo–pardavimo) santykiai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro ir nukentėjusiojo B. A. apeliacinius skundus, nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, parduodamas automobilį B. A. A. S. nieko neapgavo, nes automobilis jo pardavimo B. A. momentu nuosavybės teise priklausė A. S. ir M. P. sutikimo parduoti automobilį nereikėjo.
A. S. buvo kaltinamas ir tuo, kad 2003 metų birželio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir valandą, (duomenys neskelbtini), apgaule, žadėdamas visiškai atsiskaityti ir sumokėjęs 500 Lt garantą, savo naudai įgijo svetimą, M. P. priklausantį turtą – automobilį „Renault 21“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismas A. S. išteisino ir dėl kaltinimo apgaule įgijus M. P. turtą. Kasatorius šios nuosprendžio dalies neskundžia.
Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl A. S. išteisinimo apgaule įgyjant B. A. turtą ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Prokuroras nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, išteisindami A. S. dėl B. A. turto įgijimo apgaule, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnio 1 dalis).
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai interpretavo ir išaiškino BK 182 straipsnio 1 dalies dispoziciją bei A. S. veikos subjektyviuosius požymius. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad tarp A. S. ir B. A. susiklostė civiliniai teisiniai (pirkimo–pardavimo) santykiai. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.71 straipsnio 1 dalies (Sandorių forma), 1.72 straipsnio 1 dalies (Žodinė sandorių forma), 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto (Rašytinė sandorių forma), 4.49 straipsnio 1 dalies (Momentas, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių 23.5.1 punkto nuostatomis, padarė išvadą, kad A. S., įgijęs automobilį, taip pat įgijo galimybę įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teisę.
Kasatorius pabrėžia, kad nuosavybės teisės sąvoka apibrėžia teisę savo nuožiūra, bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti daiktą ir juo disponuoti. Disponavimas yra teisės normų nustatyta galimybė savo nuožiūra nustatyti daikto teisinę padėtį, jo teisinį likimą. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad A. S. turėjo tik teisę valdyti ir naudoti automobilį, bet ne teisę disponuoti juo. Prokuroro tvirtinimu, tam, kad įgytų disponavimo teisę ir iki galo įvykdytų susitarimą su B. A. parduoti jam automobilį, A. S. privalėjo prieš tai automobilį užregistruoti savo vardu. Kasatorius nurodo, kad CK 4.49 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog nuosavybės teisė į būsimą daiktą, gali būti sutartimi perleista iš anksto, išskyrus registruotinus daiktus. Šiuo atveju, pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas sutapatino sandorio rašytinę formą su dokumentu, patvirtinančiu, kad sandoris įvykdytas, t. y. registravimu. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo 3 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 22 d. nutarimą Nr. 319 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro ir kelių transporto priemonių apskaitos valstybės įmonės funkcijų“ (2002 m. liepos 19 d. redakcija) automobilis „Renault 21“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutarties tarp A. S. ir B. A. sudarymo metu buvo kelių eisme dalyvaujančių transporto priemonių valstybės registro objektas.
Kasatorius tvirtina, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentas ir nuosavybės teisės į nupirktą automobilį atsiradimo momentas nesutampa, t. y. nuosavybės teisė į automobilį atsiranda ne nuo jo perdavimo pirkėjui dienos, bet nuo automobilio įregistravimo dienos. Norminių aktų nustatyta tvarka neatlikus automobilio valstybinės registracijos, pirkėjas turi valdymo ir naudojimo teisę, tačiau neturi teisės šiuo daiktu disponuoti (Aukščiausiojo Teismo 2000 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1179/2000 ir 2005 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2005). Kasatoriaus nuomone, A. S. nebuvo įgijęs nuosavybės teisių į parduodamą daiktą (automobilį „Renault 21“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), todėl neturėjo teisės juo disponuoti, t. y. keisti automobilio teisinę padėtį, perleisti jį B. A.
Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad A. S. teisme pripažino, jog padarė klaidą parduodamas automobilį B. A. neužregistravęs jo savo vardu, todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. S. buvo visiškai įsitikinęs, jog automobilis yra jo nuosavybė. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas šį klausimą, padarė dvi visiškai priešingas išvadas: iš pradžių, kad A. S. nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nedavė parodymų, jog automobilis yra jo, o vėliau – kad minėtas automobilis pardavimo momentu nuosavybės teise (tarp jų ir disponavimo) priklausė A. S. Byloje yra nustatyta, kad A. S., žinodamas bei suprasdamas, jog automobilio dokumentai nesutvarkyti, jį skubotai pardavė B. A. tuo laiku, kai automobilio „Renault 21“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkė M. P., kurios vardu ir buvo registruotas automobilis, pareiškė jam pretenzijas dėl atsiskaitymo už šį automobilį.
Kasatorius skunde teigia, kad B. A. davė nuoseklius parodymus apie tai, kad jam bendraujant su A. S., šis savo elgesiu ir pokalbių metu įtikino, jog jis (A. S.) ir kartu su juo buvusi moteris (liudytoja J. E.) yra tikrieji automobilio savininkai, galintys automobilį valdyti, naudoti bei juo disponuoti. Tai, kad automobilis priklauso A. S., suprato ir su B. A. buvęs V. R. Kasatoriaus nuomone, A. S., nurodydamas melagingas žinias, kad parduodamas automobilis priklauso jam, suklaidino B. A. ir tai turėjo lemiamą įtaką jo apsisprendimui dėl pinigų perdavimo A. S. Tuo tarpu A. S. visiškai neketino ir negalėjo sutarties sudarymo metu asmeniškai tinkamai įvykdyti visus sutarties įsipareigojimus, t. y. perregistruoti automobilį „Renault 21“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nes jis neturėjo teisės disponuoti automobiliu, taip pat ir M. P., kurios vardu buvo registruotas automobilis, leidimo. Kasatoriaus manymu, neginčijamai įrodyta, kad A. S. šias sąlygas suprato ir žinojo, tačiau nežiūrint į tai siekė savo tikslo – užvaldyti B. A. turtą. Vadinasi, A. S. veikoje yra tyčia. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas netyrė, nors būtent jos iš esmės ir skiria sukčiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo civilinio delikto (baudžiamoji byla 2K-159/2005).
Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neišnagrinėjo prokuroro skundo argumentų dėl A. S. išteisinimo apgaule įgyjant B. A. turtą ir šioje dalyje netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo.
Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl A. S. išteisinimo apgaule įgyjant B. A. priklausantį turtą pagrindo
1. Kasatorius skunde teigia, kad A. S. įsigijęs iš M. P. automobilį „Renault 21“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), neturėjo teisės juo disponuoti, t. y. parduoti B. A., nes nebuvo automobilio registravęs savo vardu. Kasatoriaus nuomone, automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentas ir nuosavybės teisės į nupirktą automobilį atsiradimo momentas nesutampa, t. y. nuosavybės teisė į nupirktą automobilį atsiranda ne nuo automobilio perdavimo, bet nuo automobilio įregistravimo dienos.
Pagal Lietuvos CK 1.71 1 dalį sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis). Paprasta rašytine forma, be kitų CK nurodytų sandorių, turi būti sudaromi ir fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip 5000 Lt, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu, taip pat kiti sandoriai, kuriems CK ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą (CK 1.73 1 dalies 1, 10 punktai). Vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintose Kelių transporto priemonių registravimo taisyklėse nustatyta, kad fizinis asmuo, norintis įregistruoti transporto priemonę keičiantis savininkui, be kitų dokumentų, turi pateikti ir transporto priemonės valdymo pagrindą patvirtinantį dokumentą (23.5.1 punktas, 2001 m. gegužės 25 d. redakcija). Vadinasi, automobilio, kurio vertė neviršija 5000 Lt, pirkimo–pardavimo sutartis paprasta rašytine forma turi būti sudaroma tik tada, kai naujasis savininkas nori įsigytą automobilį įregistruoti savo vardu.
CK 1.49 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad „tai reiškia, kad automobilis pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu nuosavybės teise atitenka pirkėjui nuo jo perdavimo momento, jeigu įstatymas ar sutartis nenumato kitaip“. Pažymėtina, kad CK ir kiti įstatymai nuosavybės teisės įgijimo momento į pirkimo–pardavimo sutartimi įgytą automobilį nesieja su privaloma šio sandorio teisine registracija. Pagal minėtas Kelių transporto priemonių registravimo taisykles yra registruojamos transporto priemonės, jas nuosavybės, patikėjimo teise valdančių asmenų duomenys ir šių duomenų pakeitimai (2 punktas, 2001 m. gegužės 25 d. redakcija), o ne sandoris. Šiuo atveju ir sutartis nenustatė kitaip nei nurodyta CK 1.49 straipsnio 1 dalyje, nes iš bylos medžiagos matyti, kad A. S. automobilį „Renault 21“ (valst Nr. (duomenys neskelbtini)) iš M. P. įsigijo 2003 metų birželio mėnesį už 3200 Lt, žodžiu sudarydamas šio automobilio pirkimo–pardavimo sutartį; A. S. automobilis „Renault 21“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), jo rakteliai bei dokumentai netrukus buvo perduoti. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai konstatavo, kad automobilis „Renault 21“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklausė A. S.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prokuroras kasaciniame skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 13 d. ir 2005 m. vasario 9 d. nutartimis (bylų Nr. 3K-3-1179/2000, 3K-3-76/2005), nes šiose nutartyse aiškinamas negaliojančio 1964 m. CK 149 straipsnio nuostatų, iš esmės besiskiriančių nuo automobilio pirkimo–pardavimo metu galiojusio (ir šiuo metu galiojančio) 2000 m. CK 4.49 straipsnio nuostatų, taikymas. Prokuroras taip pat nepagrįstai vadovaujasi ir CK 4.49 straipsnio 4 dalies nuostatomis, nes pagal šias nuostatas nuosavybės teisė gali būti sutartimi perleista iš anksto į būsimą, t. y. dar nesukurtą (nepadarytą, nesuformuotą), daiktą, išskyrus registruotinus daiktus. Tuo tarpu šioje byloje daiktas – automobilis – jau yra.
2. Kasatorius skunde taip pat teigia, kad A. S., nurodydamas melagingas žinias, jog parduodamas automobilis priklauso jam, suklaidino B. A. ir tai turėjo lemiamą įtaką pastarojo apsisprendimui dėl pinigų perdavimo A. S. Kasatoriaus tvirtinimu, byloje neginčijamai įrodyta, kad A. S. suprato ir žinojo, jog, neperregitravęs automobilio ir neturėdamas M. P. leidimo, automobilio negali parduoti, tačiau vis tiek siekė savo tikslo – įgyti B. A. turtą.
Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas tik tiesiogine tyčia padaroma nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Svetimas turtas – tai kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantis turtas. Svetimas, kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas civilinių sutarčių, kurių viena yra pirkimo–pardavimo sutartis, pagrindu. Civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, kai sutarties sudarymo momentu šalys išreiškia tikrą savo valią. Tuo tarpu sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, apgaulės suklaidinti, savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines aplinkybes, turinčias reikšmės savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai)“ 2, 3 punktai). Būtent apgaulė ir yra esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto.
Taigi nusikalstamą veiką kvalifikuojant kaip sukčiavimą, turi būti neabejotinai ir neginčytinai įrodyta, kad kaltininkas suvokė, jog apgaudinėja turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, meluodamas jiems, falsifikuodamas bei iškraipydamas aplinkybes, faktus, numatė, kad taip veikdamas suklaidins turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, ir dėl to pastarasis jam perduos turtą arba teisę į turtą, ir norėjo apgaulės būdu įgyti svetimą turtą ar teisę į jį.
Šioje nutartyje konstatuota, kad automobilis „Renault 21“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), jį A. S. įsigijus žodžiu sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi, buvo A. S. nuosavybė. Vadinasi, A. S. turėjo teisę disponuoti šiuo automobiliu, t. y. parduoti jį B. A. Tai, kad automobilis buvo parduotas nesilaikant teisės aktų nustatytos automobilių pardavimo tvarkos, yra kitas klausimas, šioje byloje neturintis įtakos nusikalstamos veikos, kaip sukčiavimo, kvalifikavimui. Pagal Kelių transporto registravimo taisykles M. P., pardavusi A. S. automobilį „Renault 21“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pateikdama prašymą, šį automobilį turėjo išregistruoti (43.1, 44.1 punktai, 2001 m. gegužės 25 d. redakcija).
Kita vertus, byloje nėra ir duomenų, kad A. S., parduodamas automobilį „Renault 21“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) B. A., jį apgaudinėjo, pateikdamas jam melagingas žinias. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. S., parduodamas automobilį „Renault 21“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), B. A. minėjo, jog šis automobilis priklauso kitam asmeniui, automobilis registruotas Pasvalyje ir yra dar neišregistruotas (A. S., B. A. parodymai); rodė automobilio dokumentus, iš kurių matyti, jog automobilis registruotas M. P. vardu (liudytojo V. R., B. A., A. S. parodymai); prisistatė savo vardu ir paliko savo bei sūnaus telefono numerius (A. S., B. A., liudytojos J. E. parodymai, byloje esantis raštelis); nurodė, kad savaitgaliais dažniausiai būna (duomenys neskelbtini) automobilių turguje, kur, beje, B. A. jį ten iš tiesų vėliau ir buvo sutikęs (A. S., B. A. parodymai); sumokėjus pinigus, automobilis, jo rakteliai ir dokumentai buvo perduoti B. A. (A. S., B. A., liudytojų J. E., V. R. parodymai). Be to, B. A. ir A. S. tarėsi sutvarkyti automobilio dokumentus (A. S., B. A., liudytojos J. E. parodymai). Taigi, priešingai, nei tvirtina prokuroras, A. S. veiksmuose, parduodant automobilį „Renault 21“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) B. A., nėra apgaulės. Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad, A. S. parduodant automobilį „Renault 21“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) B. A., tarp šalių susiklostė civiliniai (pirkimo–pardavimo) teisiniai santykiai.
Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnio 1 dalį).
Dėl kasacinio skundo argumentų apie prokuroro apeliacinio skundo išnagrinėjimą
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neišnagrinėjo prokuroro skundo argumentų dėl A. S. išteisinimo apgaule įgyjant B. A. turtą ir šioje dalyje netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje turi išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, be to, šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6, 25 punktai).
Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, byloje surinktus įrodymus dėl A. S. kaltinimo apgaule įgyjant B. A. turtą įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio (Įrodymai) reikalavimų, nutartyje išdėstė motyvuotas teismo išvadas dėl prokuroro apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu. Taigi apeliacinės instancijos teismas prokuroro skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų.
Dėl kasacinio skundo argumentų, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas
Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad A. S. teisme pripažino padaręs klaidą, parduodamas automobilį B. A., neužregistravęs jo savo vardu, todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. S. buvo visiškai įsitikinęs, jog automobilis yra jo nuosavybė; apeliacinės instancijos teismas padarė dvi priešingas išvadas, jog A. S. nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nedavė parodymų, kad automobilis yra jo, ir vėliau, jog minėtas automobilis pardavimo momentu nuosavybės teise (tarp jų ir disponavimo) priklausė A. S.; A. S., žinodamas bei suprasdamas, jog automobilio dokumentai nesutvarkyti, jį skubotai pardavė B. A. tuo laiku, kai automobilio „Renault 21“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkė M. P., kurios vardu ir buvo registruotas automobilis, pareiškė jam pretenzijas dėl atsiskaitymo už šį automobilį; B. A. davė nuoseklius parodymus apie tai, kad jam bendraujant su A. S., šis savo elgesiu ir pokalbių metu įtikino, jog jis (A. S.) ir kartu su juo buvusi moteris (liudytoja J. E.) yra tikrieji automobilio savininkai, galintys automobilį valdyti, naudoti bei juo disponuoti; liudytojas V. R., buvęs kartu su B. A., taip pat suprato, kad automobilis priklauso A. S. Taigi kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Vadinasi, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išdėstytos išvados dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.
Todėl, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, minėti prokuroro kasacinio skundo argumentai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Ona Aldona Budienė
Jonas Prapiestis
