Dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-560/2012

Teisminio proceso Nr. 2-07-3-08257-2010-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.2; 44.5.2.8; 73.2.5.8; 114.4

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei V. P. dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – Vytauto Galdiko IĮ „Inesa“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

2008 m. sausio 2 d. nuomos sutartimi atsakovė V. P. išnuomojo trečiajam asmeniui Vytauto Galdiko IĮ „Inesa“ jai nuosavybės teise priklausančias 78,42 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas, esančias Šiaulių m., Dainų g. 51a. 2008 m. rugpjūčio 19 d. Vytauto Galdiko IĮ „Inesa“ darbuotojai pastebėjo, kad išsinuomotos patalpos bei jose buvusios prekės (avalynė) buvo aplietos vandeniu, sušlapo bei buvo sugadintos (anot trečiojo asmens, sugadintos 487 poros avalynės). V. P. 2008 m. rugpjūčio 28 d. raštu informavo, kad apliejimo vandeniu priežastis yra užsikimšęs lietaus kanalizacijos vamzdis, dėl ko ant stogo kaupėsi vanduo, kuris pateko į išnuomotas patalpas, lietaus kanalizacijos vamzdis buvo išvalytas, o stogo danga – suremontuota. Vytauto Galdiko IĮ „Inesa“ priklausančios prekės buvo apdraustos AB „Lietuvos draudimas“, kuris išmokėjo Vytauto Galdiko IĮ „Inesa“ 54 354,80 Lt draudimo išmoką.

Remdamasis CK 6.266, 6.1015 straipsniais, ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ prašė priteisti iš atsakovės V. P. 54 354,80 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką trečiajam asmeniui (nuomininkui), įstojo į jo vietą teisiniuose santykiuose su patalpų savininke (nuomotoja), todėl šioje byloje turi būti sprendžiamas ne deliktinės, bet sutartinės atsakomybės klausimas, taigi V. P. atliekamos statinio priežiūros tinkamumas būtų reikšmingas sprendžiant žalos atlyginimo asmenims, nesusijusiems su pastato savininke sutartiniais teisiniais santykiais, t. y. kylančios iš delikto CK 6.266 straipsnio pagrindu, klausimą, tačiau ne šioje byloje.

Teismas sprendė, kad ieškovas nepagrįstai konstatavo įvykio priežastį, remdamasis atsakovės 2008 m. rugpjūčio 28 d. raštu, nes ji tokio pobūdžio aplinkybėms konstatuoti neturi reikiamos kvalifikacijos, o pats ieškovas ir patalpų nuomininkas į reikiamą kvalifikaciją turinčius specialistus dėl aplinkybių, kuriomis įvyko draudžiamasis įvykis, konstatavimo nesikreipė, nors ši pareiga įtvirtinta nuomos sutarties 5.3 punkte. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovo darbuotojas G. B., surašęs turto sugadinimo aktą bei jame konstatavęs numanomą įvykio priežastį – užliejimą vandeniu dėl netvarkingo stogo ir galbūt užsikimšusios lietaus kanalizacijos, kaip jis pats nurodė apklausiamas teisme, šios apžiūros metu nebuvo užlipęs ant pastato stogo, jo ir lietaus kanalizacijos vamzdžio konstrukcijos neapžiūrėjo. Be to, remdamasis Statybos įstatymo 2 straipsnio 73 punktu, teismas sprendė, kad Vytauto Galdiko IĮ „Inesa“ buvo patalpų naudotojas, tiek šio įstatymo, tiek aplinkos ministro 2004 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-347 patvirtinto STR 01.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojam, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“ įpareigotas organizuoti ir (ar) atlikti statinio techninę priežiūrą, įskaitant nuolatinį statinio būklės stebėjimą, kuris turi būti vykdomas ne rečiau kaip kartą per savaitę; pastebėjęs, kad stogo konstrukcija praleidžia vandenį, nuomininkas privalėjo apie tai pranešti nuomotojui ir, reikalui esant, pradėti būtinus pastato remonto darbus (CK 6.493 straipsnio 2, 3 dalys), tačiau nuomininkas netinkamai atliko pareigą vykdyti statinio techninę priežiūrą, dėl to buvo aplietos šios patalpos bei sugadintos jose buvusios įmonės prekės.

Teismas pažymėjo, kad byloje esančių įrodymų pagrindu nėra galimybės nustatyti įvykio datos: pretenzijoje atsakovei ieškovas nurodo 2008 m. rugpjūčio 19 d.; 2008 m. rugpjūčio 21 d. surašytas turto sugadinimo, sunaikinimo aktas, kuriame įvykio numanoma priežastis (užliejimas dėl netvarkingo stogo ir galimai užsikišusios lietaus kanalizacijos) konstatuota, anot liudytojo G. B., atsižvelgiant į atsakovės paaiškinimą, kuris surašytas tik 2008 m. rugpjūčio 28 d. Pažymoje apie meteorologines sąlygas nurodyta, kad smarkiai lijo rugpjūčio 19 d. nuo 23.40 val. iki rugpjūčio 20 d. 1.20 val., per 1 val. 40 min. prilijo 15 mm; nuo 18.38 val. iki 19.20 val. prilijo 16 mm; tai smarkūs, pavojingi lietūs. Atsižvelgęs į tai, kad nė vienas iš apklaustų liudytojų nenurodė, jog patalpos dar kartą buvo aplietos vandeniu po to, kai buvo pastebėtas įvykis, teismas nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad patalpos buvo aplietos 2008 m. rugpjūčio 19 d., nes tokiu atveju naktį iš rugpjūčio 19-osios į 20-ąją ir rugpjūčio 20 d. vakare lyjant smarkiam lietui, net atsakovei atlikus kosmetinį stogo dangos hidroizoliacinį remontą ir atkimšus lietaus kanalizaciją, patalpos būtų užlietos pakartotinai. Išvadą, kad patalpos buvo užlietos lyjant stipriam, pavojingam lietui, patvirtina ir tas faktas, jog iki šio įvykio nė vienas trečiojo asmens darbuotojas nebuvo pastebėjęs, kad patalpų stogas ar sienos būtų apibėgusios. Šių prieštaravimų teismas neturėjo galimybės pašalinti, nes rašytiniuose įrodymuose užfiksuoti duomenys yra prieštaringi, o kaip liudytojai apklausti asmenys šių aplinkybių patikslinti negalėjo dėl įvykio senumo.

Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, jog žala trečiajam asmeniui buvo padaryta dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ir jos kaltės.

Teismas tikrino, ar ieškovo išmokėtas žalos atlyginimo dydis trečiajam asmeniui (draudėjui) yra pagrįstas. Nustatęs, kad draudikas (ieškovas), nustatydamas trečiajam asmeniui atlygintinos žalos dydį, nevykdė pareigos kooperuotis su atsakove, nesilaikė ekonomiško prievolės vykdymo principo, nesielgė sąžiningai jos atžvilgiu, o rėmėsi draudėjo Vytauto Galdiko IĮ „Inesa“ pateiktais žalos dydžio nustatymo dokumentais, kurie prieštaringi, nepagrindžia ar patikimai ir tikrai neįrodo realių nuostolių dydžio (pvz., liudytojo G. B. parodymų, kad sugadintų prekių sąrašus jis sutikrino sandėlyje, išimdamas kiekvieną batų porą iš dėžutės, nepatvirtino kiti apklausti liudytojai, nurodė, kad batus iš dėžučių išėmė būtent trečiojo asmens darbuotojai; liudytojai nepatvirtino ir ieškovo pateiktose nuotraukose bei turto sunaikinimo, sugadinimo akto papildomuose lapuose užfiksuotų batų supelijimo faktų; perkainojant sugadintas prekes ieškovo darbuotojas taip pat nedalyvavo), teismas padarė išvadą, kad žalos dydžio nustatyti nėra galimybės, todėl pripažino, jog ieškovas jo neįrodė.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 6 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai išaiškino ir taikė bendrąsias žalos atlyginimą reglamentuojančias įstatymo normas, nors ir netaikė specialiosios normos – CK 6.266 straipsnio, reglamentuojančio statinių savininko (valdytojo) civilinę atsakomybę.

Kolegija konstatavo, kad nuomininkas pagal nuomos sutartį neturėjo pareigos prižiūrėti ir remontuoti pastato bendrąsias inžinierines konstrukcijas; statinio priežiūrą vykdė atsakovė ir jos samdytas specialistas; atsakovė (pastato savininkė) atsako už pastato konstrukcijų trūkumus; atsakovei neįvykdžius pareigos rūpintis jai nuosavybės teise priklausančia pastato dalimi taip, kad joje nebūtų jokių konstrukcinių trūkumų – net tokių, kurie nesusiję su specialiuosiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų (pvz., pareigos užtikrinti priešgaisrinę apsaugą) nevykdymu, atsiranda pagrindas griežtajai deliktinei atsakomybei (be kaltės) kilti pagal CK 6.266 straipsnį, taigi šiuo atveju turėtų atsakyti atsakovė, jei būtų įrodyta, kad žala atsirado dėl pastato konstrukcijų trūkumo bei kitos atsakomybės sąlygos.

Kolegija nustatė, kad draudikas ir draudėjas visiškai netyrė žalos atsiradimo aplinkybių, priežastinio ryšio, atsižvelgė tik į trečiojo asmens paaiškinimus dėl prekių patalpų apliejimo, tačiau nenustatinėjo, ar buvo pastato konstrukcijų trūkumų, netyrė, ar dėl to galėjo atsirasti akte nustatyto pobūdžio prekių sugadinimų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovės paaiškinimas dėl apliejimo priežasties pateiktas vėliau, nei surašytas prekių sugadinimo aktas, be to, ji nėra specialistė ar ekspertė apliejimo priežastims nustatyti; iš byloje esančių nuotraukų nustatė, kad lubose yra apibėgimai tik apie ventiliacinę angą, ant grindų užfiksuotas nedidelis kiekis vandens, tačiau nebuvo patikrinta, ar nebuvo pažeistas lubų sandarumas šioje vietoje, trečiajam asmeniui įrengus ventiliacijos angą; nei patalpų apžiūrai, nei žalos dydžiui nustatyti nekviesta atsakovė, nors trečiasis asmuo pagal nuomos sutarties nuostatas įsipareigojo tai atlikti. Remdamasi atsakovės ir pastato priežiūrą vykdžiusio asmens paaiškinimais, kolegija nustatė, jog stogo priežiūra buvo nuolatinė, pažeidimų nenustatyta. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad trečiojo asmens ir ieškovo draudimo sutartyje draudžiamuoju įvykiu, be kita ko, nurodytas vanduo, potvynis, liūtis ir pan.; pagal ieškovo įmonių turto draudimo taisyklių 1.22 punktą liūtis yra trumpalaikis intensyvus lietus, kai per vieną valandą ir trumpesnį laiką iškrinta 30 mm ir daugiau kritulių, o pagal 1.23 punktą – kai draudimo vietoje negalima nustatyti liūties kiekinių parametrų, daroma išvada, kad liūties parametrai atitinka nustatytus šiame papunktyje parametrus, jeigu liūtis draudimo vietoje padarė panašių nuostolių geros būklės pastatams arba sugadinti gerą apdraustą pastatą ar pastatą, kuriame yra apdrausti daiktai, galėjo tik liūtis. Draudiko elgesys, įforminant žalą, priežasčių netyrimas bei draudimo išmokos išmokėjimas rodo, kad draudikas manė, jog atsakovė nėra atsakinga už įvykį ir laikė, kad pastatas yra geros būklės. Kolegija konstatavo, kad draudikas netyrė aplinkybių, būtinų draudžiamojo įvykio faktui, padariniams ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalis). Vertindama 2008 m. rugpjūčio 21 d. surašytą aktą dėl prekių sugadinimo, kuriame nurodyta, kad yra sugadintos 487 poros batų, batai yra supeliję, kai kuriems surūdiję užtrauktukai, kolegija pažymėjo, jog manytina, kad tokio pobūdžio prekių sugadinimai negalėjo susidaryti per tokį trumpą laiką. Nustačiusi, kad šios prekės buvo gautos dar 2006–2007 metais, sandėliuojamos ilgą laiką nešildomose patalpose, kuriose nuolat jautėsi pelėsis; ant patalpų grindų užfiksuotas nedidelis kiekis vandens, nuotraukose beveik neužfiksuota sušlapusių batų dėžučių; ieškovo ir trečiojo asmens paaiškinimai dėl žalos atsiradimo priežasties prieštaringi; sudarant draudimo sutartį trečiasis asmuo nutylėjo, kad patalpos nešildomos, tai sudaro papildomą riziką prekėms sugesti, šios aplinkybės draudikas nesiaiškino. Kolegija pažymėjo, kad trečiasis asmuo elgėsi nerūpestingai, nes prekes sandėliavo ant grindų. Draudikas nenustatinėjo, dėl ko konkrečiai prekės buvo sugadintos (dėl netinkamos konstrukcijos, statinio trūkumų, liūties, netinkamos patalpų eksploatacijos), taip pat priežastinio ryšio. Kolegija konstatavo, kad byloje nenustatyta objekto konstrukcijų trūkumo, priežastinio ryšio tarp patalpų apliejimo ir batų sugadinimo.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais dėl žalos dydžio nustatymo. Trečiasis asmuo prekes perkainojo, remdamasis savo paties sudarytos komisijos, kurios atstovai teismo posėdyje negalėjo pagrįsti, kokiais kriterijais nustatinėjo likutinę prekių vertę, nurodė nevienodą prekių pažeidimo pobūdį, sprendimu; ieškovo atstovas nedalyvavo surašant prekių perkainojimo aktus. Kolegija pripažino, kad trečiajam asmeniui išmokėta ir prašoma priteisti draudimo išmoka yra grindžiama ne objektyvais finansiniais apskaičiavimais, realiu žalos dydžio nustatymu, bet dvišaliu ieškovo ir trečiojo asmens susitarimu, kuris nėra pagrįstas aiškiais, konkrečiais kriterijais, apskaičiavimais. Kadangi bylos nagrinėjimo metu prekės jau buvo parduotos, tai nebebuvo galimybių surinkti papildomų įrodymų žalos dydžiui nustatyti. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas turėjo įrodyti, jog yra visos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti, taip pat draudimo išmokos pagrįstumą; jam nepateikus įrodymų, patvirtinančių konkretų žalos dydį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė ir žalos dydžio (CPK 178, 185 straipsniai).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl įrodymų vertinimo, įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių pažeidimų, nustatant vandens patekimo į patalpas priežastis. Kasatoriaus įsitikinimu, teismas identifikavo, tarp kurių elementų aktualus priežastinis ryšys, ir vertino byloje esančius įrodymus netinkamai, nepagrįstai įrodinėjimo naštą dėl vandens patekimo į patalpas šaltinio primetė kasatoriui, ignoravo byloje esančiuose dokumentuose bei dalyvavusių byloje asmenų paaiškinimuose užfiksuotas aplinkybes: 2008 m. rugpjūčio 19 d. atvykus į patalpas buvo matyti nubėgimai per sienas, patalpose buvo vandens; Turto sunaikinimo, sugadinimo akte nurodyta, kad „patalpos sulietos iš viršaus ir joje esančios prekės sulietos, sudrėkusios“, skiltyje „Numanoma įvykio priežastis“ įrašyta „užliejimas dėl netvarkingo stogo ir galimai užsikišusios lietaus kanalizacijos“; atsakovės paaiškinime kategoriškai nurodyta, kad „lietaus kanalizacijos latakas užsikimšo, ant stogo susikaupė vanduo, tai galėjo turėti įtakos drėkti sienai ir praleisti vandenį. Buvo imtasi skubių priemonių padėčiai taisyti, šiuo metu patalpų stogo lietaus kanalizacijos latakas išvalytas, stogo danga kosmetiškai paremontuota“, tai leidžia teigti, jog toks atsakovės pareiškimas buvo padarytas stogą apžiūrėjus ne tik jai, bet ir kitiems, šiuos klausimus išmanantiems asmenims; atsakovė patvirtino, kad stogo apžiūra atliekama tik kartą per metus, buvo atlikta apytikriai prieš 4 mėnesius iki įvykio. Kompleksiškai įvertinę šias aplinkybes ir atsakovės pozicijos pasikeitimą, teismai turėjo prieiti prie išvados, kad labiau tikėtina, jog vanduo į patalpas pateko dėl pastato trūkumų (užsikimšusios lietaus kanalizacijos, stogo trūkumų), už kuriuos buvo atsakinga atsakovė. Teismui prioritetą suteikus prielaidomis paremtiems atsakovės aiškinimams, neatsižvelgus į tai, kad atsakovė yra verslininkė, kuriai keliami didesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai, apsiribojus tuo, jog kasatoriaus atstovas nepakankamai dėmesio skyrė vandens atsiradimo šaltinio nustatymui, buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, ignoruotas atsakovės pripažinimas dėl vandens atsiradimo šaltinio bei vandens patekimo į patalpas priežasties pašalinimas. Teismų praktikoje panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „IF draudimas“ v. P. V., bylos Nr. 3K-3-268/2008; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,If draudimas“ v. AB,,Vilniaus grūdai“, bylos Nr. 3K-3-304/2009) aiškinama, kad patalpų savininko veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš jo patalpų, o ne iš kitų šaltinių. Atsakovė turėjo įrodyti, kad ji nėra atsakinga už vandens patekimą į patalpas, juolab kad byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, jog vanduo į nuomojamas patalpas pateko būtent dėl pastato konstrukcijų trūkumų; atsakovė iš esmės nepateikė patikimų įrodymų, kurie vienareikšmiškai tai paneigtų.

2. Dėl proceso teisės normų pažeidimų nustatant priežastinį ryšį. Faktas, kad patalpos buvo užlietos, o jose buvusios prekės – sušlapusios, byloje yra nustatytas, tačiau teismai neigė tarp šių civilinės atsakomybės sąlygų esant priežastinį ryšį. Šiuo atveju teismas nebuvo pakankamai atidus, nevertino, kad akto surašymo data galbūt yra neteisinga, nes jame nurodomos aplinkybės, įvykusios jau po jo surašymo (pvz., 2008 m. rugpjūčio 22 d. patalpų savininkė apžiūrėjo patalpas). Trečiojo asmens 2008 m. spalio 7 d. pranešime dėl patirtų nuostolių sugadintiems ir suniokotiems batams valyti ir atnaujinti teigiama, kad „atlikus vandens pažeistų prekių inventorizaciją, rugpjūčio 22 d. pateiktas sušlapusių prekių aktas“. Taigi po prekių apliejimo vandeniu praėjo net trys dienos, t. y. daugiau nei konstatavo teismas, tai laikytina reikšminga aplinkybe nustatant priežastinio ryšio tarp apliejimo vandeniu ir atsiradusios žalos. Be to, abejonių kelia ir teismo teiginys „manytina, kad tokio pobūdžio prekių sugadinimai negalėjo susidaryti per tokį trumpą laiką“. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, ignoruodamas CPK 263 straipsnį ir 331 straipsnio 4 dalį bei visuotinai priimtiną doktrinos aiškinimą, vieną svarbiausių išvadų byloje padarė remdamasis savo manymu, nepagrįstu jokiais bylos įrodymais (byloje iš viso nenagrinėta, per kiek laiko po apliejimo vandeniu ant batų gali susiformuoti pelėsis, surūdyti metalinės batų dalys; manytina, pareigą teikti tokius įrodymus, siekiant paneigti egzistuojantį priežastinį ryšį, turėjo atsakovė), visuotinai žinomomis tiesomis ar teisės normomis. Teismas duomenų apie tai, ar per kelias dienas po apliejimo vandeniu galėjo atsirasti dokumentuose užfiksuota žala, nerinko nei pats, nei paskirstė šalims įrodinėjimo naštą šiuo bylos aspektu (CPK 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnis).

3. Dėl proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimo sprendžiant žalos dydžio klausimą. Kasatorius pateikė į bylą visus dokumentus, kurių pagrindu buvo išmokėta draudimo išmoka, tačiau teismas prioritetą suteikė liudytojų parodymams, apeliuodamas į jų netikslumą, neatsižvelgdamas, kad nuo nagrinėjamo įvykio praėjo daug laiko. Teismo argumentas, kad „ieškovas rėmėsi tik trečiojo asmens pateiktais žalos dydžio nustatymo dokumentais“, laikytinas niekiniu, nepaneigiančiu šių dokumentų įrodomosios vertės. Į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog žalos dydį įrodantys dokumentai neatitinka tikrovės, kad iš tiesų žalos dydis buvo kitoks ir pan., t. y. šie įrodymai byloje nebuvo paneigti. Teismas taip pat neatkreipė dėmesio į tai, kad ieškovas yra pelno siekiantis subjektas, draudimo specialistas, kuriam žalos vertinimas yra kasdienis darbas, verslas; jo darbuotojai yra žalų vertinimo specialistai. Kaskart vertinant žalą bei išmokant draudimo išmokas, didelis dėmesys skiriamas padarytos žalos realumui, pagrįstumui, nes draudikas prisiima išmokėtos išmokos susigrąžinimo iš už žalos atsiradimą atsakingo asmens riziką. Dėl to, surinkęs iš nukentėjusiojo duomenis apie žalos dydį, ieškovas jį vertino, analizavo jo realumą ir nusprendė, kad žalos dydis atitinka tikrovę. Tokio draudiko sprendimo pagrįstumas nebuvo paneigtas jokiais patikimais įrodymais. Teismas netinkamai aiškino CK 6.249 straipsnio 1 dalies normą ir atsisakė ją taikyti. Jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad nėra pagrindo reikalavimą tenkinti visa apimtimi, o yra pagrindas reikalavimą patenkinti iš dalies, tai teismas turi priimti sprendimą reikalavimą patenkinti iš dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-177/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-177/2011">3K-3-177/2011</a>). Dėl to ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. Z. v. Šiaulių apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-493/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-493/2010">3K-3-493/2010</a>). Šioje byloje teismas, aiškiai nemotyvavęs, kodėl laiko žalos dydį neįrodytu, paneigė savo pareigą nustatyti žalos dydį, jei jis, pasak teismo, nėra tinkamai įrodytas ar tikslus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė V. P. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl įrodymų vertinimo, įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių pažeidimo nustatant vandens patekimo į patalpas priežastis. Kasacinis teismas netiria faktų, įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. I. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-219/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-219/2012">3K-3-219/2012</a>; kt.). Dėl to kasacinis teismas vertina, ar nebuvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Tačiau kasaciniame skunde nėra išsamių motyvų, teisinių argumentų, kokią konkrečią (-ias) įrodymų vertinimo taisyklę (-es) teismai pažeidė ir kodėl. Apskųstų teismų procesinių sprendimų turinys patvirtina, kad teismai ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, įskaitant ir kasaciniame skunde nurodytus, juos vertino ne atsietai nuo kitų, o kaip visumą, juos aptarė, išvadas padarė iš įrodymų viseto duomenų ir šios išvados atitinka surinktų įrodymų visumos turinį. Akcentuodamas patalpų apliejimo, prekių sugadinimo aktą bei jo turinį, kasatorius nutyli reikšmingas teismų įvertintas aplinkybes, kad akte esanti išvada yra padaryta kasatoriaus atstovo, kuris nebuvo užlipęs ant pastato stogo, taigi ši išvada yra tik niekuo neparemtas spėjimas. Teismai aptarė įrodymus ir konstatavo, kad atsakovė tinkamai vykdė savo kaip statinio savininkės pareigas, o į patalpas vanduo pateko lyjant stipriam, pavojingam lietui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog stiprus lietus, t. y. liūtis, laikytina force majeure aplinkybe, dėl kurios asmuo gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ADB „Snoro Garantas“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-432/2004). Atsakovės nuomone, kasatorius, sudarydamas draudimo sutartį su trečiuoju asmeniu, įsitikino, kad pastato konstrukcijos, įskaitant stogo dangą, yra be trūkumų, nes priešingu atveju nebūtų sudaręs draudimo sutarties, jeigu būtų buvusi grėsmė, kad dėl lietaus prekės sandėlyje neišvengiamai bus apgadintos, sugadintos. Kadangi pats kasatorius šiuo konkrečiu atveju draudžiamuoju įvykiu laikė liūtį, tai jis kartu pripažino pagal draudimo taisyklių 1.22, 1.23 punktų turinį, kad pastatas buvo geros būklės, tačiau vėliau nesąžiningai, nerinkdamas jokių įrodymų bei nieko netirdamas, pradėjo teigti priešingai. Atsakovė pažymi, kad kasatoriaus nurodomų kasacinių bylų ir šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi, nėra panašios.

2. Dėl proceso teisės normų pažeidimo nustatant priežastinį ryšį. Teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovas nesiėmė priemonių priežastiniam ryšiui tarp batų sugadinimo ir patalpų apliejimo nustatyti bei jo neįrodė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą bei pavartojęs žodelį „manytina“, kurį kritikuoja kasatorius, rėmėsi tikėtinumo taisykle, kuri civiliniame procese pripažįstama bei taikoma, tai nelaikoma įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu. Pareiga įrodyti visų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą tenka būtent kasatoriui. Jis pats kasaciniame skunde pripažįsta, kad įstatymas jį, kaip draudiką, įpareigoja veikti taip, jog visos žalos nustatymo procedūros bei įvykio tyrimo eiga būtų atliekama dedant maksimalias pastangas, laikantis didžiausio rūpestingumo bei atidumo standartų, tačiau tiek šalių paaiškinimai, tiek rašytiniai įrodymai patvirtina, kad draudikas visiškai netyrė šių aplinkybių. Atmestini kasatoriaus motyvai ir dėl to, kad šioje byloje teismas turėjo būti aktyvus spręsdamas priežastinio ryšio sąlygą. Kasatorius bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose metu turėjo galimybę laisvai disponuoti savo procesinėmis teisėmis, teikti įrodymus, pateikti teismams prašymus. Teismai šioje byloje neturėjo pareigos savo iniciatyva rinkti įrodymus, nurodyti, kokius prašymus kasatorius turėtų pateikti, siekdamas įrodyti priežastinio ryšio sąlygą, būtiną civilinei atsakomybei atsirasti, kasatoriui atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas, todėl jo apeliavimas į proceso normų pažeidimą, jam įrodinėjant priežastinio ryšio sąlygą, nėra teisiškai pagrįstas.

3. Dėl proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimo sprendžiant žalos dydžio klausimą. Kasaciniame skunde esantys teiginiai, kad neva kasatorius, surinkęs duomenis iš nukentėjusiojo, juos vertino, analizavo, prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei paties kasatoriaus užimtai pozicijai žemesnės instancijos teismuose. Objektyvių įrodymų, kokia suma buvo gauta realizavus apgadintas prekes, į bylą pateikta nebuvo. Nors trečiasis asmuo teismui pateikė kasos aparatų kvitus apie parduotas sugadintas prekes, iš kurių matyti, kad neva dalis prekių buvo parduota parduotuvėje Šiauliuose, Vilniaus g. 237a, tačiau jo darbuotojai, pirmosios instancijos teisme apklausti kaip liudytojai, tai paneigė; iš trečiojo asmens teismui pateiktų kvitų nematyti, kad pagal juos buvo parduoti būtent apgadinti batai. Kasacinio teismo praktikoje, kaip nurodo kasatorius, pripažįstama, kad jei nuostolių dydis yra neįrodomas, teismui atsiranda pagrindas mažinti prašomą priteisti sumą ar ieškinį visiškai atmesti. Būtent tokios pozicijos ir laikėsi bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad kasatorius nesilaikė pareigos kooperuotis su atsakove, ekonomiško prievolės vykdymo principo, nesielgė sąžiningai atsakovės atžvilgiu, o rėmėsi žalos dydžio nustatymo dokumentais, kurie prieštaringi, nepagrindžia, patikimai ir tikrai neįrodo realių nuostolių dydžio. Pažymėtina, kad žalos dydis yra fakto klausimas, todėl kasacinės instancijos teismas žalos dydžio nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Žalos dydžio klausimas kasaciniame teisme nagrinėjamas tikrinant, ar spręsdami šį klausimą teismai teisingai taikė įstatymą. Žalos dydis yra viena iš įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių bylose dėl žalos atlyginimo, šios aplinkybės įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui, šiuo atveju – kasatoriui, tačiau šios aplinkybės jis neįrodė. Atmestini kasatoriaus argumentai ir dėl CK 6.249 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Teismai šioje byloje neturėjo pareigos savo iniciatyva rinkti įrodymus, nurodyti, kokius prašymus ieškovas turėtų pateikti. Atsakovė pažymi, kad ir kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog draudikui tenka įrodinėjimo našta, kad jis, bendradarbiaudamas su savo draudėju bei pareikalaudamas patikimų žalos atlyginimo įrodymų, siekė tinkamai vykdyti jo žalos atlyginimo prievolę; nustačius, kad draudikas šių pareigų neatliko, o rėmėsi žalos dydžio nustatymo dokumentais, kurie prieštaringi, nepagrindžia ar patikimai ir tikrai neįrodo realių nuostolių dydžio, atsiranda pagrindas mažinti prašomą priteisti sumą ar ieškinį visiškai atmesti dėl to, kad nuostoliai neįrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-78/2010; kt.). Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus yra ginčo šalies pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SB „Šermukšnėlė“ v. J. Z., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-460/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-460/2008">3K-3-460/2008</a>; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-177/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-177/2011">3K-3-177/2011</a>).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl turto draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, subrogacijos teisės įgyvendinimo sąlygų

CK 6.1015 straipsnyje reglamentuojama subrogacija kaip draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad draudikui, kuris išmoka draudimo išmoką draudėjui ar naudos gavėjui, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Įvykus draudžiamajam įvykiui, subrogacijos pagal CK 6.1015 straipsnį pagrindu vietoj draudėjo į tą patį, jau egzistuojantį ir nepasibaigusį prievolinį santykį įstoja draudimo išmoką išmokėjęs draudikas, perimdamas draudėjo reikalavimo teisę į atsakingą asmenį. Taigi žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos normas. CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Pagal šią teisės normą objekto savininkas (valdytojas) privalo atlyginti žalą net ir nesant jo kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Kai asmuo už padarytą žalą atsako net ir nesant jo kaltės, reiškiantis reikalavimą atlyginti žalą asmuo privalo įrodyti likusias deliktinės atsakomybės taikymo sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai).

Bylą nagrinėję teismai atmetė kasatoriaus reikalavimą, konstatavę, kad šis neįrodė vienos būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir atsiradusios žalos – trečiojo asmens turto sugadinimo. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą ir įrodymų vertinimą bei teismo procesinio sprendimo motyvavimą, spręsdami dėl priežastinio ryšio buvimo.

Konstatuodami, kad draudikas nenustatė (taigi ir neįrodė byloje) priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir atsiradusios žalos, bylą nagrinėję teismai nurodė, jog kasatorius nepagrįstai rėmėsi atsakovės, neturinčios reikiamos kvalifikacijos, 2008 m. rugpjūčio 28 d. raštu, į specialistus nesikreipė, draudiko darbuotojas (turto žalų vertintojas), surašęs turto sugadinimo aktą, net nebuvo užlipęs ant pastato stogo, jo ir lietaus kanalizacijos vamzdžio konstrukcijos neapžiūrėjo, nenustatinėjo, ar buvo pastato konstrukcijų trūkumų, netyrė, ar dėl to galėjo atsirasti akte nustatyto pobūdžio prekių sugadinimų, draudikas iš esmės neatliko išsamaus draudžiamojo įvykio tyrimo. Be to, teismai, nustatinėdami priežastinį ryšį kaip civilinės atsakomybės sąlygą, pagrįstai ir teisėtai argumentavo tuo, jog rašytiniuose įrodymuose užfiksuoti duomenys yra prieštaringi, jų pagrindu net nėra galimybės nustatyti įvykio datos, šių prieštaravimų, remiantis byloje pateiktais įrodymais, teismas neturėjo galimybės pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas nustatė faktinę aplinkybę, kad prekės, kurios neva buvo sugadintos, gautos dar 2006–2007 metais, sandėliuojamos ilgą laiką nešildomose patalpose, kuriose nuolat jautėsi pelėsis, pažymėjo, jog ant patalpų grindų užfiksuotas nedidelis kiekis vandens, nuotraukose beveik neužfiksuota sušlapusių batų dėžučių, įvertinusi tai, kad įvykio data nurodyta 2008 m. rugpjūčio 19 d., o aktas dėl prekių sugadinimo, kuriame nurodyta, kad yra sugadintos 487 poros batų, batai yra supeliję, kai kuriems surūdiję užtrauktukai, surašytas 2008 m. rugpjūčio 21 d., padarė išvadą, kad tokio pobūdžio prekių sugadinimai negalėjo susidaryti per tokį trumpą laiką.

Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais kaip vandens patekimas į patalpas įvardijamas kaip padariniai, kurių priežastis, t. y. ryšys su atsakovės veiksmais, nustatytinas šioje byloje. Pažymėtina, kad byloje turėjo būti nustatytas priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos – trečiojo asmens prekių sugadinimo (supelijimo ir aprūdijimo). Vandens patekimas į patalpas, kaip toks, nėra žala, tai yra žalą galinti sukelti aplinkybė, vertintina sprendžiant dėl atsakovės (pastato savininkės) veiksmų teisėtumo. Minėta, kad priežastinį ryšį bylose dėl žalos atlyginimo turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis), todėl atmestini kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis paremta prielaidomis, išvados padarytos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-526/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-526/2009">3K-3-526/2009</a>; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-155/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-155/2010">3K-3-155/2010</a>; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2010">3K-3-206/2010</a>; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-98/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-98/2008">3K-3-98/2008</a>; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-335/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-335/2009">3K-3-335/2009</a>; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-500/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-500/2010">3K-3-500/2010</a>; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-139/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-139/2010">3K-3-139/2010</a>; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-177/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-177/2011">3K-3-177/2011</a>). Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.)

Pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas turi būti motyvuotas. Procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

Šioje byloje priežastinio ryšio nustatymo aspektu turėjo būti tiriama, ar žala trečiajam asmeniui, t. y. batų supelijimas ir jų metalinių detalių surūdijimas, atsirado dėl vandens patekimo į trečiojo asmens nuomotas patalpas 2008 m. rugpjūčio 19 d., siejant tai su atsakovės veiksmais prižiūrint jai nuosavybės teise priklausiusį pastatą (CK 6.247 straipsnis). Iš apskųstų teismų procesinių sprendimų motyvų visumos matyti, kad teismai, vertindami byloje esančius rašytinius įrodymus bei liudytojų parodymus, nepažeidė CPK nustatytų ir šioje nutartyje pirmiau aptartų įrodymų vertinimo taisyklių, padarė išvadą, kad ieškovas priežastinio ryšio neįrodė, be to, tokio pobūdžio prekių sugadinimai negalėjo susidaryti per tokį trumpą laiką. Kasatoriaus skunde nurodytos aplinkybės, kad teismas nebuvo pakankamai atidus, nevertino, kad akto surašymo data galbūt yra neteisinga, o po prekių apliejimo vandeniu praėjo net trys dienos, nepaneigia nurodytų teismų išvadų. Taip pat atmestini kasacinio skundo argumentai, kad teismas nerinko duomenų apie tai, ar per kelias dienas po apliejimo vandeniu galėjo atsirasti dokumentuose užfiksuota žala, nepaskirstė šalims įrodinėjimo naštos šiuo bylos aspektu (CPK 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnis), nes, minėta, šių aplinkybių įrodinėjimo našta šioje byloje teko pačiam ieškovui, kuris, grįsdamas savo reikalavimus, jog žala atsirado dėl atsakovės veiksmų ar neveikimo, turėjo įrodyti priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą.

Konstatavusi, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė proceso teisės normų, darydami išvadą dėl priežastinio ryšio nebuvimo, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su žalos dydžio nustatymų kaip teisiškai nereikšmingų.

Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti arba naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 45,28 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, atmetus kasacinį skundą, priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Pagal CPK 98 straipsnio 1, 3 dalis teismas priteisia šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš kitos šalies išlaidas už advokato teisinę pagalbą, ši nuostata taikoma priteisiant išlaidas kiekvienos instancijos teisme. Ieškovo kasacinis skundas netenkintinas, dėl to atsakovei iš jo priteistinos turėtos išlaidos advokatui už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Byloje pateiktas mokėjimo nurodymas advokatui už šio teisines paslaugas parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą patvirtina atsakovės 2420 Lt turėtas (2012 m. liepos 4 d.) advokato teisinių paslaugų kasaciniame teisme išlaidas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punktu, pagal kurį maksimali priteistina advokato užmokesčio už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą suma lygi Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dvigubam dydžiui, sumažina atsakovei iš ieškovo priteistiną išlaidų advokato teisinėms paslaugoms už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą iki 1600 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš AB „Lietuvos draudimas“ (kodas 110051834) 1600 (vieną tūkstantį šešis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai atsakovei V. P. (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš AB „Lietuvos draudimas“ (kodas 110051834) 45,28 Lt (keturiasdešimt penkis litus 28 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Egidijus Laužikas

Juozas Šerkšnas