Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-7-400/2012

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00137-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2; 27.3.2.5; 35.3.1; 75.6.2; 75.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės, Gintaro Kryževičiaus, Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonės ir R. J. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. A., N. N., J. N., I. D. ieškinį atsakovui S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonei ir R. J. dėl nuostolių atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

2000 m. balandžio 19 d. atsakovas S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonė sudarė paskolos sutartį su AB Lietuvos taupomuoju banku (dabar – Swedbank AB), pagal kurią gavo 40 000 JAV dolerių paskolą ir įsipareigojo ją grąžinti ne vėliau kaip 2001 m. kovo 28 d. Šios paskolos sutarties įvykdymui užtikrinti 2000 m. balandžio 20 d. buvo įkeistas turtas – parduotuvė su priklausiniais, esanti Klaipėdoje, Nendrių g. 37, ir kiemo aikštelė, priklausiusios ieškovei J. A., J. F. (teisių perėmėja – ieškovė I. D.), K. F. (teisių perėmėja – ieškovė J. A.), ieškovui N. N. ir M. N. (teisių perėmėja – ieškovė J. N.), kuriems sudarant hipotekos sutartį atstovavo V. N..

Atsakovui S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonei neįvykdžius prievolių bankui pagal paskolos sutartį, išieškojimas buvo nukreiptas į įkeistą turtą, kuris 2006 m. vasario 13 d. buvo parduotas V. N. pasiūlytam pirkėjui G. Z. už 225 416,27 Lt.

Ieškovų nuomone, jie įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonę, jos savininką ir jo sutuoktinę R. J.; nurodė, kad dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 24 d. nutartimi uždėtų apribojimų negalėjo nuomoti turto kitiems asmenims, todėl negavo pajamų už turto nuomą mažiausiai už penkerius metus – patyrė 204 000 Lt nuostolių. Reikalavimo dydį ieškovai grindė parduoto turto rinkos verte (320 000 Lt) ir negautomis pajamomis (204 000 Lt); prašė priteisti solidariai iš atsakovų S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonės ir R. J. 524 000 Lt nuostolių atlyginimo, J. A. priteisiant 2/5 dalis – 209 600 Lt, o N. N., J. N. ir I. D. – po 1/5 dalį (po 104 800 Lt).

Atsakovas S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonė, atsikirsdamas į ieškinį, nurodė, kad jos pagal paskolos sutartį gauti pinigai pagal išankstinį susitarimą buvo pervesti V. N. įmonėms, kurios gautais pinigais naudojosi bei privalėjo juos grąžinti bankui, tačiau to nepadarė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonė v. UAB „Savina“, bylos Nr. 2A-742/2010, konstatuota, kad 2000 m. balandžio 28 d. S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonė pervedė 127 031,26 Lt į UAB „Savina“, kurios akcininkas buvo V. N., sąskaitas. Byloje teismas konstatavo, kad UAB „Savina“ šią sumą gavo nepagrįstai ir priteisė ją S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonei.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė solidariai iš atsakovų S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonės ir R. J. ieškovei J. A. 2/5 dalis skolos, t. y. 90 166,52 Lt; ieškovams N. N., J. N. ir I. D. – po 1/5 dalį skolos, t. y. po 45 083,25 Lt; 5 proc. procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas, atmetęs atsakovės R. J. argumentus, kad S. J. paskolą ėmęs savo verslui ir ji nieko nežinojusi, su atsakovu netvarkė bendro ūkio ir negyveno kartu, konstatavo, jog R. J. pagrįstai įtraukta į šią civilinę bylą solidariąja atsakove, remdamasis 2003 m. lapkričio 6 d. Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 2, 4 dalimis, pagal kurias S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonės turtas ir įsipareigojimai kreditoriams priklauso abiem sutuoktiniams. Teismas nurodė, kad, nustačius, jog kreditorių reikalavimas į skolininką (atsakovus) patenkintas iš trečiųjų asmenų (ieškovų) hipoteka įkeisto turto, toks reikalavimas į skolininką pagal įstatymą (CK 6.114 straipsnio 1 dalies 1 punktas) pereina regreso tvarka trečiajam asmeniui, tačiau ieškiniu prašomo priteisti naujųjų kreditorių (ieškovų) reikalavimo apimtis neturi viršyti priklausiusio pradiniams kreditoriams reikalavimo (CK 6.113 straipsnis), todėl ieškovams priteistina 225 416,27 Lt – suma, už kurią įkeistas turtas buvo parduotas. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovai nepateikė įrodymų, kad, 2001 m. sausio 18 d. gavę pasiūlymą nuomoti patalpas, kreipėsi į teismą, prašydami leisti nuomoti šias patalpas, taigi neįrodė, jog patyrė 204 000 Lt nuostolių.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 21 d. nutartimi atmetė atsakovų apeliacinius skundus ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jog ginčo paskolą turi grąžinti V. N.; tai, jog gauti pinigai buvo perduoti jam, nepaneigia atsakovų pareigos grąžinti paskolą. Pažymėjusi, kad ieškinys pareikštas CK 6.90 straipsnio 3 dalies ir 4.195 straipsnio 2 dalies pagrindu, kolegija nurodė, jog teismas pagrįstai tyrė tik su ieškinio pagrindu susijusius įrodymus; apeliantų nurodytos priežastys dėl paskolos būdu gautų pinigų perleidimo kitam asmeniui ir ieškovų turto įkeitimo aplinkybių galėjo būti reikšmingos šioje byloje. Kolegijos nuomone, akivaizdu, kad ieškovų turtas buvo įkeistas paskolos sutartyje numatytoms prievolėms užtikrinti.

Apeliacinės instancijos teismas nepriėmė atsakovų pateiktų naujų įrodymų – S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonės 2000 m. balandžio 28 d. mokėjimo pavedimo nuorašo ir čekio, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonės sąskaitos išrašo, nes apeliantai nenurodė, kurias teismo nustatytas aplinkybes ar ieškovų pateiktus įrodymus šie dokumentai paneigia; atsakovams atstovavo advokatas, byloje nėra duomenų, kad nurodytų dokumentų pateikimo galimybės pirmosios instancijos teisme buvo ribotos; be to, šie dokumentai nepaneigia aplinkybės, kad paskola buvo suteikta būtent S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonei; tai, kad gauta paskola buvo pervesta į kito asmens sąskaitas, rodo šių asmenų turtinius įsipareigojimus S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonei, ir nėra pagrindo teigti, kad prievolė pagal paskolos sutartį kilo kitiems asmenims, o ne atsakovui. Teisėjų kolegija atmetė atsakovų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, dėl kokių priežasčių ir aplinkybių ieškovai sutiko įkeisti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą ir kodėl po įkeisto turto pardavimo neteikė teismui ieškinio, nebandė kitais būdais atgauti iš atsakovo patirtų nuostolių, nurodžiusi, jog šios aplinkybės neturi teisinės reikšmės sprendžiant ieškovų pareikštus reikalavimus; esminis klausimas – ar buvo įvykdyta prievolė, kurios įvykdymas buvo užtikrintas ieškovams priklausančio turto įkeitimu, ir ar pagrįstai išieškojimas buvo nukreiptas į šį turtą; atsakovai neįrodė, kad ieškovų turtas buvo įkeistas, siekiant užtikrinti kito asmens prievolių įvykdymą; atsakovas ne tik nevykdė bankui prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, bet ir vengė bendradarbiauti su ieškovais, ilgą laiką slapstėsi, buvo paskelbta jo paieška. Kolegija taip pat atmetė kaip nepagrįstus atsakovų argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra motyvuotas, neatskleistas įrodymų turinys.

Atmesdama atsakovės R. J. apeliacinį skundą, teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos teiginius, jog ji nežinojo apie S. Juknevičiaus paimtą kreditą, kuris nebuvo panaudotas individualios įmonės reikmėms, su juo faktiškai negyvena nuo 2000 m. pavasario, taigi negalima jos solidarioji atsakomybė. Kolegija nurodė, kad nepaneigtos ieškovų nurodytos aplinkybės, jog paskola nebuvo panaudota pagal paskirtį, jos paėmimo metu R. J. nedirbo, gyveno iš atsakovo įmonės pajamų.

Atsakydama į atsakovės R. J. argumentą, kad S. Juknevičiaus įmonė yra likviduojama, kolegija nurodė, jog pagal Individualių įmonių įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 3 punktą įmonė atsako už prisiimtas prievoles, kol nėra likviduota; įmonės savininkas atsako už įmonės prievoles, jeigu joms vykdyti nepakanka įmonės turto.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė R. J. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimą; perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl S. J. neįtraukimo į bylą atsakovu. Kasatorės nuomone, yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nes teismai nusprendė dėl neįtraukto į bylą asmens – S. J. – teisių ir pareigų; apeliacinės instancijos teismas turėjo perduoti bylą nagrinėti iš naujo, o to nepadaręs, pažeidė CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010), tais atvejais, kai kreditorius reiškia ieškinį įrodinėdamas bendrą prievolę CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktų pagrindu, atsakovais tokioje byloje trauktini abu sutuoktiniai.

2. Dėl solidariosios atsakomybės taikymo. Pirmosios instancijos teismas nevertino kasatorės argumentų dėl bendro ūkio netvarkymo su S. J. paskolos sutarties sudarymo metu, o jos solidariąją atsakomybę grindė vien Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatomis; apeliacinės instancijos teismas sutiko su tokiais motyvais. Kasatorės teigimu, teismai, taikydami jai solidariąją atsakomybę, rėmėsi netinkamu įstatymu, nes paskolos sutarties sudarymo metu Individualių įmonių įstatymas negaliojo (įsigaliojo nuo 2004 m. sausio 1 d.) ir negalėjo būti taikomas šioje byloje (CK 1.7 straipsnis). Sandorio sudarymo metu galiojusiame 1964 m. CK nustatyta, kad solidarioji pareiga atsiranda tik tais atvejais, kada tai numato sutartis arba nustato įstatymas, konkrečiai, kada prievolės dalykas yra nedalus. Santuokos ir šeimos kodekso 25 straipsnyje buvo nustatyta, kad pagal vieno iš sutuoktinių prisiimtą prievolę jie atsako turtu, kuris yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, jeigu teismas nustato, kad tai, kas gauta pagal šią prievolę, yra panaudota šeimos interesais. Taigi, vadovaujantis sandorio metu galiojusiais teisės aktais, kasatorei prievolės galėjo atsirasti iš bendrosios jungtinės nuosavybės tik tokiu atveju, jeigu būtų įrodyta, kad gautos lėšos buvo panaudotos šeimos interesais. Tačiau teismai rėmėsi argumentu, kad kasatorė neįrodė aplinkybės, jog lėšos nebuvo panaudotos šeimos interesais. Taip buvo pažeistas įrodinėjimo naštos paskirstymas tarp ginčo šalių. Be to, net ir vadovaujantis galiojančiu CK, kasatorės nuomone, teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias individualios įmonės ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės santykį bei sutuoktinių atsakomybę pagal individualios įmonės prievoles, netinkamai kvalifikavo byloje nustatytus faktus. Teismai neatsižvelgė į tai, kad pagal 2000 m. CK 3.109 straipsnį sutuoktinių prievolės yra vykdomos iš bendro sutuoktinių turto. Ginčijamu atveju prievolė pagal paskolos sutartį atsiradusi individuliai įmonei, bet ne S. J., todėl kasatorei negalėjo būti taikoma solidarioji atsakomybė kaip S. Juknevičiaus sutuoktinei, nepriklausomai nuo to, kad S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonė yra laikoma bendrąja sutuoktinių nuosavybe (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Teismai klaidingai sutapatino S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonę su S. Juknevičiaus asmeniu. Kasatorė pabrėžia, kad jai ir S. J., kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimos individualios įmonės dalyviams, galėjo kilti subsidiarioji, o ne solidarioji atsakomybė. Kasatorės nuomone, teismai neatskleidė, visapusiškai ir objektyviai neištyrė ir neišnagrinėjo byloje surinktų įrodymų, leidžiančių pagrįsti arba paneigti tą faktą, jog paskola buvo panaudota šeimos poreikiams, taip pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus, be to, ieškovų įrodymus ir argumentus laikė svaresniais už atsakovų, taip pažeidė esminius civilinio proceso principus: asmenų lygybės (CPK 6 straipsnis), rungimosi (CPK 12 straipsnis), dispozityvumo (CPK 13 straipsnis), lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis). Apeliacinio teismo nutartyje konstatuoti faktai leidžia spręsti, kad iš banko paimta paskola nebuvo panaudota šeimos ar kasatorės asmeninėms reikmėms, taip paneigiant apeliacinės instancijos teismo išvadas.

3. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Teismai neatliko savo pareigos, kartu pažeidė teisinio aiškumo principą, nes neįvertino visų į bylą pateiktų įrodymų (liudytojų parodymų, kitoje civilinėje byloje nustatytų prejudicinių faktų dėl paskolos pinigų panaudojimo, S. J. slapstymosi fakto), neaptarė klausimų, reikšmingų svarbioms bylai aplinkybėms nustatyti, nenurodė, kokiais bylos duomenimis grindžia savo išvadą, jog yra nepaneigtos ieškovų nurodytos aplinkybės, kad paimta iš banko paskola nebuvo panaudota pagal paskirtį, paskolos paėmimo metu R. J. nedirbo, gyveno iš atsakovės įmonės pajamų. Apeliacinis teismas pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalies nuostatas, 176 straipsnį, 185 straipsnio 2 dalį, nes savo išvadas grindė prielaidomis, samprotavimais ir nepagrįstais ieškovių pamąstymais, neįvertino visų byloje pateiktų įrodymų, neobjektyviai ir nemotyvuotai pasisakė dėl kasatorės argumentų.

4. Dėl papildomų įrodymų nevertinimo apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovų prašymą priimti naujus įrodymus, kurių pateikimo būtinybė kilo vėliau, nes pirmosios instancijos teisme nebuvo galima numatyti, jog pateiktus rašytinius įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertins netinkamai ir nenuosekliai. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad byloje esančių įrodymų nepakanka, turėjo teisinį pagrindą, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, pats reikalauti pateikti papildomus įrodymus, tačiau pasielgė priešingai, atsakovų savo iniciatyva pateiktų papildomų įrodymų nepriėmė ir jų nevertino, pažeidė proceso teisės normas.

Kasaciniu skundu atsakovas S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimą; perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl įstatymo galiojimo taisyklių pažeidimo ir negaliojančio įstatymo pritaikymo. Ieškovai savo reikalavimą grindė CK 6.90 straipsnio 3 dalimi ir 4.195 straipsnio 2 dalimi. Šios teisės normos ir buvo pritaikytos tenkinant ieškinį, tačiau jomis teismas negalėjo vadovautis, nes jos dar neegzistavo, susiklosčius teisiniams santykiams, iš kurių kilo ginčas. Sandorių sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš Lietuvos Respublikos įstatymų numatytų pagrindų. 2000 m. CK 1.7 straipsnyje nustatyta, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. Spręsdami solidariosios atsakomybės klausimą teismai taip pat vadovavosi paskolos sudarymo metu negaliojusio 2003 m. Individualių įmonių įstatymo nuostatomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teisinio reglamentavimo srityje galioja bendroji taisyklė: įstatymas atgaline tvarka negalioja (lex retro non agit), ir šios taisyklės pažeidimas laikomas akivaizdžia teisės taikymo klaida (žr., pvz., 2011 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Klaipėdos miesto savivaldybės administracija v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-207/2011; 2009 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. S. Č. v. M. O. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-332/2009; kt.). Aplinkybė, kad teismai vadovavosi ne galiojančiais teisės aktais, o tais, kuriuos nurodė ieškovai, rodo ir teismų šališkumą, taip buvo pažeista kasatoriaus teisės į teisminę gynybą esmė ir tai yra esminis ne tik civilinio proceso, tačiau ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas.

2. Dėl teisinių santykių netinkamo kvalifikavimo ir įstatymo, kurį reikėjo taikyti, netaikymo. Vadovaujantis 1964 m. CK 220 straipsniu, garantas privalo kreditoriui atsakyti tuo atveju, kai savo prievolės kreditoriui neįvykdo skolininkas, taip pat tokiu atveju garantas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į skolininką. Viena reikšmingų šiai bylai išspręsti aplinkybių buvo tinkamas ieškovų skolininko nustatymas. Teismai apsiribojo tik formaliu teisės normų taikymu, neatskleidė bylos esmės ir visiškai netyrė faktiškų šalių santykių, todėl ieškovams priteista ne iš pareigą turinčio atsakyti asmens. Kasatoriaus teigimu, teismai visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad jis buvo tik statytinis ir paskolą paėmė ieškovų naudai, todėl jie neturi teisės reikalauti atlyginti nuostolius iš kasatoriaus, o tikrasis atsakomybės subjektas yra jų atstovas V. N., gavęs banko suteiktą paskolą, tačiau jos neperdavęs ieškovams turto pagerinimams atlikti. Sandoris, sudarytas ne su tikrąja sutarties šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis ir teisės bei pareigos pagal tokį sandorį atsiranda tikrajai sutarties šaliai. Vadovaujantis Aukščiausiojo Teismo praktika (2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006), tokias aplinkybes nustatęs teismas ex officio gali konstatuoti niekinio sandorio faktą ir jo teisines pasekmes. Byloje nebuvo analizuoti tikrieji ieškovų ir jų atstovo ketinimai ir įgalinimų apimtys. Teismai turėjo taikyti ne tik garantijos, bet ir atstovavimo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Be to, V. N. turėjo būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, tačiau teismai to nepadarė (CPK 47 straipsnio 1 dalis), nors tai buvo būtina bylos esmei atskleisti.

3. Dėl civilinio proceso principų ir įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Kasatoriaus nuomone, teismai pažeidė CPK 13, 17, 42 straipsnius. Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nurodęs, kad teismas pagrįstai tyrė tik su ieškinio pagrindu susijusius įrodymus, taip pripažino, kad nereikėjo tirti ir nebuvo tiriamos kasatoriaus atsikirtimų pagrindą ir kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės. Taigi byla nebuvo išnagrinėta visapusiškai, nebuvo sudarytos galimybės bylos esmei atskleisti. Bylos nagrinėjimo ribas sudaro ne tik ieškinio pagrindas, bet ir atsikirtimų pagrindas, todėl, atsisakydami nagrinėti kasatoriaus atsikirtimų pagrįstumą ir vertinti juos patvirtinančius įrodymus, teismai pažeidė ir esminį teisės į teisminę gynybą principą, apribojo teisę būti išklausytam.

4. Dėl sutuoktinės solidariosios atsakomybės. Paskolos sutarties, kuriai užtikrinti buvo įkeistas ieškovų turtas, sudarymo metu galiojusiose SŠK nuostatose neišskirta įmonės, kaip bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto. SŠK 21 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, o 25 straipsnio 2 dalyje – kad pagal vieno iš sutuoktinių prisiimtą prievolę jie atsako turtu, kuris yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, jeigu teismas nustato, kad tai, kas gauta pagal šią prievolę, yra panaudota šeimos interesais. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje teismai neteisingai paskirstė ir įrodinėjimo naštą, nes ne R. J. turėjo įrodyti, kad paskola panaudota ne šeimos poreikiams, o ieškovai – kad paskola panaudota šeimos interesais. Kasatoriaus nuomone, teismai iš esmės pažeidė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį, nes ieškovų reikalavimai bus patenkinti iš R. J. turto pagal negaliojančius teisės aktus priimto sprendimo pagrindu. Net ir vadovaujantis dabar galiojančiu CK bei kasacinio teismo išplėtota jurisprudencija, vien faktas, kad individuali įmonė pripažintina bendrąja jungtine nuosavybe, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti sutuoktinių prievolės solidarumą. Vadinasi, tiek vadovaujantis dabar galiojančiomis CK, tiek ginčo santykiams išspręsti aktualiomis SŠK nuostatoms, visais atvejais, sprendžiant prievolės solidarumo klausimą, būtina tinkamai ją kvalifikuoti, t. y. nustatyti jos prigimtį. Konstatavę, kad individualios įmonės prievolė atlyginti nuostolius ieškovams yra bendra abiejų sutuoktinių prievolė vien dėl to, kad tokia įmonė pagal įstatymus laikoma bendrąja abiejų sutuoktinių nuosavybe, bylą nagrinėję teismai ne tik pažeidė bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos išaiškinimus (pirmiau nurodytas nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010), bet ir pažeidė sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principus, CPK 265 straipsnio nuostatą, įpareigojančią teismą priimant sprendimą įvertinti visus įrodymus ir konstatuoti visas reikšmingas bylai aplinkybes. Civilinėje byloje S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonė v. UAB „Savina“ nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pagal paskolos sutartį gautos lėšos nebuvo panaudotos S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonės veiklai ir šeimos poreikiams. Nors abiejose civilinėse bylose dalyvaujantys asmenys nesutampa, tačiau dėl to teismo sprendimas nepraranda savo privalomumo (CPK 18 straipsnis), todėl jame konstatuotos aplinkybės bylą nagrinėjusių teismų negalėjo būti ignoruojamos. Kita vertus, įsiteisėjęs teismo sprendimas laikytinas oficialiuoju dokumentu, turinčiu didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Bylą nagrinėję teismai ne tik nepasisakė dėl šio procesinio teismo sprendimo įrodomosios reikšmės, bet ir net neužsiminė apie jo egzistavimą, nors būtent šis įrodymas turėjo esminę reikšmę prievolės prigimčiai kvalifikuoti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai J. A., N. N., J. N. ir I. D. prašo kasacinius skundus atmesti ir priteisti jiems atsiliepimo į kasacinius skundus surašymo išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl S. J. įtraukimo į bylą. Sistemiškai aiškinant Individualių įmonių įstatymo 3 straipsnio 5 dalį, CK 2.45 straipsnį, 2.50 straipsnio 4 dalį, darytina išvada, kad individualios įmonės steigėjo (savininko) asmuo yra glaudžiai susijęs su pačiu juridiniu asmeniu (įmone). Būtų nepagrįsta ir nelogiška teigti, kad individuali įmonė, kaip proceso dalyvis, įgyvendindama savo procesines teises ir pareigas, veikia atskirai nuo paties savininko. Ieškovų nuomone, kasatoriai neteisingai interpretuoja skunduose nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, kuriais pasisakyta apie sutuoktinio, kuris tiesiogiai nedalyvavo prisiimant prievolę (sudarant atitinkamą sandorį), galimybes pasinaudoti procesinėmis teisėmis įrodinėjant, kad reikalavimui tenkinti iš bendro sutuoktinio turto nėra CK 3.109 straipsnyje nustatytų pagrindų. Kasacinis teismas išaiškino, jog tokią galimybę nedalyvavęs sudarant sandorį sutuoktinis turi tik tuo atveju, kai jis įtraukiamas į bylą bendraatsakoviu. Ši taisyklė nagrinėjamu atveju nepažeista – R. J. buvo įtraukta į bylą bendraatsakove ir galėjo naudotis visomis procesinėmis savo teisių gynybos priemonėmis. Kasatorė R. J. nepateikė argumentų, iš kurių būtų galima daryti bent prielaidą, kad atsakovo S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonės atstovas galėjo veikti ne įmonės savininko S. J. interesais ir dėl to jo, kaip kasatorės sutuoktinio, neįtraukimas į bylą galėjo pažeisti jo ar pačios R. J. interesus. Ieškovai atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovai ne pirmą kartą reiškia procesinius prašymus remdamiesi tik formaliais pagrindais ir manipuliuodami informacija, priklausomai nuo jų procesinės padėties: šioje byloje atsakovai prašė atidėti bylos nagrinėjimą, nes S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonė turi paskirtą likvidatorių, ir tik jis gali atstovauti įmonei, tačiau tą pačią dieną nagrinėjamoje byloje, kurioje S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonė buvo ieškovas, nė vienas asmuo nenurodė, kad įmonei turi atstovauti likvidatorius ir neprašė jo įtraukti į bylą. Iš tokio atsakovų elgesio matyti, jog jie linkę nesąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir į šią aplinkybę, ieškovų nuomone, reikėtų atsižvelgti vertinant kasacinio skundo argumentą dėl S. J. neįtraukimo į bylą bendraatsakoviu.

2. Dėl S. J. atsakomybės už jo įmonės prievoles. Ieškovų nuomone, kasatorės argumentai dėl subsidiariosios individualios įmonės savininko atsakomybės neturi esminės reikšmės, nes iš kasatoriaus S. J. prašymo sustabdyti teismų procesinių dokumentų vykdymą, kuriame nurodyta, kad vienintelis turtas, iš kurio gali būti įvykdytas išieškojimas, yra žemės sklypas ir gyvenamasis namas su ūkio pastatais, esantys Klaipėdos r., Dovilų mstl., matyti, jog išieškojimas iš jo įmonės turto neįmanomas.

3. Dėl solidariosios sutuoktinių atsakomybės taikymo ir įrodymų leistinumo. Byloje nepateikta teismo sprendimo dėl separacijos. Jis šiuo atveju būtų tinkamas įrodymas apie sutuoktinių gyvenimo skyrium pradžią, nepateikta ir kitų įrodymų, kurių pagrindu būtų įrodytas gyvenimo skyrium faktas, teismai turėtų kritiškai vertinti tokių atsakovų teiginius apie gyvenimą skyrium, vien liudytojų parodymų nepakanka tam, kad būtų konstatuota reikšminga aplinkybė, nulemianti skolos išieškojimo galimybę. Vertinant šį kasatorių argumentą, reikėtų atsižvelgti į kasatoriaus S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonės savininko S. J. kasaciniame skunde nurodytą aplinkybę, jog vienintelis turtas, iš kurio gali būti įvykdytas išieškojimas, yra vienintelis jo ir jo buvusios sutuoktinės gyvenamasis būstas, taigi, pačių kasatorių nurodyta faktinė aplinkybė paneigia jų teiginius apie tai, jog jie nuo 2000 metų gyveno atskirai.

4. Dėl 2000 m. CK ir Individualių įmonių įstatymo taikymo Kasatoriai nepagrįstai mano, kad vieno ar kito įstatymo taikymą šioje byloje lemia tik įkeitimo sandorio sudarymo momentas ir kad reikia taikyti tik jo sudarymo metu galiojusias teisės normas. Įkeitimo sandoris, kaip toks, nepažeidė ieškovų teisių. Jų teisės buvo pažeistos, kai Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2000 m. spalio 24 d. nutartimi uždėjo areštą hipoteka suvaržytam turtui, ir 2006 m. vasario 13 d., kai turtas buvo perleistas – tuo metu galiojo tiek 2000 m. CK, tiek ir Individualių įmonių įstatymas.

5. Dėl papildomų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme. Visi įrodymai, kuriuos R. J. teikė apeliacinės instancijos teismui, galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. R. J. buvo atstovaujama advokato, taigi teismas neturėjo pareigos teikti papildomą pagalbą bylos šaliai ir siūlyti teikti įrodymus. Skundžiamoje nutartyje teisingai pabrėžta, kad apeliantai nenurodė, kurias teismo nustatytas aplinkybes ar ieškovų pateiktus įrodymus šie dokumentai paneigia. R. J. nepagrindė CPK 314 straipsnyje nurodytų aplinkybių buvimo.

6. Dėl netinkamo teisinių santykių kvalifikavimo. Teikdami ieškinį, ieškovai vadovavosi CK 4.195 straipsniu, nustatančiu įkeisto turto savininko atgręžtinio reikalavimo teisę į skolininką. Tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta, teismams pakako nustatyti faktą, jog savininkams priklausantis daiktas buvo parduotas iš viešųjų varžytynių, taip pat nustatyti dėl daikto praradimo patirtus nuostolius. Kasaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis būtų galima pripažinti, jog CK 4.195 straipsnis šiuo atveju neturi būti taikomas. Byloje nėra jokių įrodymų, jog paskolos gavėjas buvo kasatoriaus nurodytas asmuo V. N.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl 2000 m. CK ir 2003 m. Individualių įmonių įstatymo taikymo ginčo šalių teisiniams santykiams

Kasatorių teigimu, šalių santykiams kvalifikuoti ir ginčui išspręsti turėjo būti taikomos paskolos sandorio sudarymo metu galiojusių 1964 m. CK, Santuokos ir šeimos kodekso nuostatos, tačiau bylą nagrinėję teismai nepagrįstai vadovavosi 2000 m. CK ir paskolos sudarymo metu negaliojusio 2003 m. Individualių įmonių įstatymo nuostatomis, pažeisdami bendrąją taisyklę, jog įstatymas atgaline tvarka negalioja (lex retro non agit). Išplėstinė teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatorių argumentus, pažymėdama, kad ieškovų reikalavimo teisė atsirado 2006 m. vasario 13 d., kai vykdant kasatoriaus S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonės skolos išieškojimą buvo parduotas jų įkeistas turtas, t. y. jau įsigaliojus 2000 m. CK, todėl, remiantis CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, ginčo šalių santykiams taikytinos 2000 m. CK ir 2003 m. Individualių įmonių įstatymo nuostatos.

Dėl vieno sutuoktinio individualios įmonės turto teisinės padėties (režimo)

Sutuoktinių turto teisinį režimą, jeigu jis nenustatytas vedybų sutartimi, reglamentuoja CK 3.87–3.100 straipsniai. Pagal bendrąją taisyklę įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad įmonė ir iš jos veiklos gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo, pripažįstamos bendrąja jungtine nuosavybe. CK 3.91 straipsnyje nustatyta, kad turtas, skirtas funkcionuoti įmonei (ūkiui, verslui), kurią įsteigė vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo, o įsteigtos iki santuokos sudarymo – pajamos, išskyrus lėšas, būtinas asmeninei sutuoktinio įmonei funkcionuoti, yra bendroji jungtinė nuosavybė. Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra nurodęs, kad CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, taip pat ir individuali įmonė, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Septynios mylios“ v. Evaldo Šimonio įmonė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-50/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-50/2011">3K-3-50/2011</a>). Pagal IĮĮ 8 straipsnio 1 dalį turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise, o jo sudėtį sudaro perduotas įmonės savininko asmeninis turtas, turtas, įgytas individualios įmonės vardu (IĮĮ 8 straipsnio 2 dalis) ir individualiai įmonei patikėjimo ar kitokia teise perduotas individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinio bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomas turtas (IĮĮ 8 straipsnio 4 dalis), todėl individualios įmonės valdomas turtas, kuris sukurtas santuokos metu, kol neįrodyta priešingai – kad yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Aptartos šeimos teisės normos nustato individualios įmonės turto teisinį režimą ir nurodo jo nuosavybės formą, kuri reikšminga sprendžiant dėl sutuoktinių turtinių teisių, pvz. sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės kiekio, sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo, vieno sutuoktinio dalies nustatymo ir pan. Aptartos teisės normos ir jų pagrindu nustatytas individualios įmonės turto režimas neturi lemiančios teisinės reikšmės sprendžiant dėl sutuoktinių atsakomybės už individualios įmonės prievoles, nes nereglamentuoja įmonės, kaip savarankiško civilinių santykių subjekto, ir sutuoktinių civilinės atsakomybės, kai individualios įmonės turto nepakanka padengti įmonės turtinių prievolių. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, kvalifikuodami vieno sutuoktinio įmonės prievolę kreditoriams ir nustatydami kito sutuoktinio civilinės atsakomybės apimtį už įmonės skolas, netinkamai aiškino ir taikė įmonės teisinę padėtį, jos ir sutuoktinių, kai vienas jų yra įmonės savininkas, atsakomybę pagal įmonės prievoles reglamentuojančias teisės normas.

Dėl individualios įmonės teisinės padėties ir jos bei jos savininko atsakomybės

Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Taigi individuali įmonė kaip kiekvienas juridinis asmuo yra pavadinimą turinti įmonė, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas (CK 2.33 straipsnio 1 dalis). Ji turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 straipsnio 1 dalis), todėl, kaip savarankiškas civilinių santykių subjektas, už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnis, CK 2.50 straipsnio 1 dalis). Individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens) steigėju yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (Individualių įmonių įstatymo 3 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalis); individualioje įmonėje yra vienas savininkas; jo teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, Individualių įmonių įstatymo bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalys). CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Šios nuostatos reiškia, kad, nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Taigi individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis).

Byloje nustatyta, kad S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonė 2000 m. sudarė su banku paskolos sutartį ir gavo 40 000 JAV dolerių paskolą. Užtikrinant įmonės gautos paskolos grąžinimą, buvo įkeistas ieškovams nuosavybės teise priklausantis turtas, kuris, įmonei nevykdant sutarties sąlygų, 2006 m. realizuotas paskolai padengti. Taigi ieškovai, savo turtu įvykdę individualios įmonės sutartinę turtinę prievolę, perėmė kreditoriaus (banko) teises, susijusias su skolininku (įmone), ir įgijo reikalavimo teisę į S. Juknevičiaus autopaslaugų įmonę (CK 4.195 straipsnio 2 dalis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. liepos 1 d.), 6.50 straipsnio 3 dalis), o šiai neturint turto įvykdyti prievolę (sumokėti skolą) – subsidiarią reikalavimo teisę į įmonės savininką S. J. Tai reiškia, kad ieškovai (kreditoriai) turi reikalavimo teisę į įmonę (skolininką), taip pat teisę tuo pačiu ar vėlesniu ieškiniu reikalauti, kad subsidiarus skolininkas (įmonės savininkas) atlygintų įmonės turtu nepadengtą skolą. Ieškovai, laisvai disponuodami savo procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis), šioje byloje reikalavimą atlyginti nuostolius pareiškė pagrindiniam skolininkui (įmonei), nereikšdami jo subsidiariam skolininkui (įmonės savininkui), todėl teismai pagal aptartas teisės normas turėjo teisinį pagrindą ir pagrįstai priteisė ieškovams iš įmonės šių patirtus nuostolius dengiant įmonės paskolą. Nesant pareikšto reikalavimo teismai neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl nuostolių atlyginimo iš S. J.

Dėl individualios įmonės savininko sutuoktinio atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles

Minėta, kad subsidiariai atsakingas už individualios įmonės prievoles yra tas sutuoktinis, kuris yra įmonės savininkas. Individualių įmonių įstatymas ir sutuoktinių civilinę atsakomybę reglamentuojančios šeimos teisės normos tiesiogiai nereglamentuoja sutuoktinio atsakomybės už kito sutuoktinio įmonės prievoles, todėl, sprendžiant dėl individualios įmonės savininko sutuoktinio atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles, taikytinos ir prievolių teisės normos, reglamentuojančios prievolių atsiradimą ir rūšis (CK 3.1 straipsnis).

Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Ši įstatyme įtvirtinta taisyklė reikšminga nagrinėjamoje byloje, nes ieškovų reikalavimas atsakovei R. J. gali būti tenkinamas tik tinkamai kvalifikavus šalių santykius ir nustačius, ar yra pagrindas šios atsakovės prievolei atsirasti. Bylą nagrinėję teismai atsakovės R. J. atsakomybę pagal jos sutuoktinio individualios įmonės skolas kildino iš preziumuojamų ir atsakovų nepaneigtų fakto, kad individualios įmonės turtas priklauso abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, atsakovė gyveno iš įmonės pajamų. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes, minėta, aptartose šeimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta. Tačiau individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstyti motyvai ir jų pagrindu padarytos išvados lemia objektyvią būtinybę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai) pakeisti iki šiol egzistavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas buvo preziumuojamas ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės savaime pripažintos bendromis solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis, remiantis CK 3.109 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. skundą, bylos Nr. 3K-3-383/2005; 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal bankrutuojančios Arvydo Geležiaus prekybos įmonės administratoriaus prašymą, bylos Nr. 3K-3-457/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-371/2009; 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Septynios mylios“ v. Evaldo Šimonio įmonė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-50/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-50/2011">3K-3-50/2011</a>; kt.).

Išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl atsakovės R. J. atsakomybės pagal jos sutuoktinio įmonės prievoles ir nustatydami jos solidarią su įmone pareigą atsakyti už įmonės prievoles, netinkamai aiškino ir taikė aptartas teisės normas, nenustatinėjo šios atsakovės dalyvavimo įmonės veikloje fakto, todėl nenustatė esminių aplinkybių ginčui išspręsti, t. y. neatskleidė šios bylos dalies esmės (CPK 327 straipsnis) ir šių pažeidimų nėra galimybių pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl teismų procesinių sprendimų dalis, kuria skola priteista solidariai iš atsakovės R. J., naikintina ir ši bylos dalis grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Dėl įmonės savininko įtraukimo į bylą atsakovu

Kasatorė R. J. nurodo, kad teismai, neįtraukdami S. J. į bylą atsakovu, padarė proceso normų pažeidimą, kuris sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, nes nusprendė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pirmiau minėta, kad individuali įmonė ir jos savininkas yra savarankiški civilinės atsakomybės subjektai; individualios įmonės savininkas subsidiariai savo asmeniniu turtu ar jam tenkančia bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi atsako už įmonės turtines prievoles, kurioms padengti nepakanka įmonės turto (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad ieškovai (kreditoriai) turi reikalavimo teisę į įmonę (skolininką) ir į jos savininką, t. y. ieškovai turi teisę vienu ieškiniu kartu su reikalavimu įmonei ar vėlesniu ieškiniu reikalauti, kad priteistini iš įmonės nuostoliai būtų priteisti ir iš subsidiaraus skolininko (įmonės savininko), jeigu įmonės turto nepakaks priteistiems nuostoliams padengti. Ieškovai, reikalavimą atlyginti nuostolius pareiškė pagrindiniam skolininkui (įmonei) ir įmonės savininko sutuoktinei, nereikšdami jo subsidiariam skolininkui (įmonės savininkui). Minėta, kad subsidiarus skolininkas (individualios įmonės savininkas) su savo sutuoktiniu, kreditoriui įrodžius jų jungtinę veiklą, atsakytų kaip solidarūs tarpusavyje skolininkai, taigi atsakovu gali būti patrauktas bet kuris jų (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Teismai, nagrinėdami ginčą, nesprendė dėl įmonės savininko teisių ir pareigų, todėl kasatorės argumentas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo nepagrįstas, tačiau ieškinyje pareikšti reikalavimai susiję su įmonės savininko teisėmis ir pareigomis ir jis dėl pirmiau aptartų teisinių aplinkybių, susijusių su įmonės ir sutuoktinės atsakomybe, turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turi svarstyti dėl įmonės savininko įtraukimo į bylą dalyvaujančiu asmeniu (CPK 37 straipsnio 1 dalis, 47 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme patirta 74,33 Lt su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai), bylinėjimosi išlaidų patyrė ir šalys. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos dalį iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutarties bei Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalį, kuria skola priteista solidariai iš atsakovės R. J., ir grąžinti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutarties bei Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Gražina Davidonienė

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis

Vincas Verseckas