Dėl be pagrindo įgytos pinigų sumos grąžinimo, palūkanų ir nuostolių atlyginimo priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-552-2012

Proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorijos:

42.9, 42.11.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų krova“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų krova“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei,,Lietuvos geležinkeliai“ dėl be pagrindo įgytos pinigų sumos grąžinimo, palūkanų ir nuostolių atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Vakarų krova“ teismo prašė priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ 501 518,40 Lt sumą, įgytą be teisėto pagrindo, 8450,20 Lt palūkanų, 4826,32 Lt nuostolių atlyginimą, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas ieškinį grindžia, teigdamas, kad atsakovo pareiga grąžinti be pagrindo iš jo gautus pinigus (papildomus mokesčius už vagonų naudojimą viešosios infrastruktūros geležinkelių keliuose ir krovinių saugojimą) kildina iš 2007 m. sausio 11 d. šalių sudarytos Krovinių vežimo ir privažiuojamojo kelio naudojimo sutarties (toliau – ir Sutartis) pažeidimo.

Ginčo laikotarpis - 2007 m. kovo 1 d. – gruodžio 31 d. Šiuo metu ieškovo papildomas naudojimasis geležinkelio stoties bendrojo naudojimo keliais bei krovinių vagonuose saugojimo faktas užfiksuotas atsakovo bendruosiuose aktuose ir PVM sąskaitose faktūrose. Ieškovo nuomone, dėl vagonų susikaupimo ir jų ilgalaikio stovėjimo bendro naudojimo keliuose kaltas atsakovas, nes, perduodamas apeliantui vagonus ne pagal jų atvykimo į „Draugystės“ stotį eilę, elgėsi nerūpestingai ir dirbtinai sudarė vagonų prastovas, už kurias vėliau apskaičiavo atitinkamus mokesčius ir įtraukė juos į ieškovui pateiktas sąskaitas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal Krovinių vežimo geležinkelio transportu taisyklių, patvirtintų susisiekimo ministro 2000 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 174 (toliau – ir Taisyklės), 259 punktą geležinkelio valdytojo (geležinkelio įmonės) ir krovinių siuntėjų (gavėjų) santykius reguliuoja Krovinių vežimo ir privažiuojamojo kelio naudojimo sutartys. Nagrinėjamu atveju šalių tarpusavio santykiai buvo sureguliuoti Sutartimi.

Teismas nustatė, kad, vykdant 2007 m. sausio 11 d. sutartį, į Draugystės geležinkelio stotį 2007 m. kovo – gruodžio mėnesiais vežimo sutarčių (važtaraščių) pagrindu buvo gabenami kroviniai, skirti ieškovui, jo aptarnaujamiems siuntėjams ir gavėjams, nurodytiems Sutarties 5.1 punkte, bei subklientams, nurodytiems Sutarties 5.2 punkte, sudariusiems trišalius susitarimus dėl vagonų varymo į privažiuojamąjį kelią. 2007 m. kovo–spalio mėnesiais vagonai buvo varomi tik atsakovo lokomotyvais, o 2007 m. lapkritį–gruodį – abiejų šalių lokomotyvais. Pagal Taisyklių 155 punktą ir Geležinkelių transporto kodekso (toliau – GTK) 53 straipsnį geležinkelio įmonė (vežėjas) Krovinių vežimo geležinkelių transportu taisyklių arba geležinkelio įmonės (vežėjo) ir siuntėjo (gavėjo) sutartyje nustatyta tvarka privalo pranešti gavėjui apie jo vardu gautą krovinį. Krovinys laikomas pristatytu nuo pranešimo gavimo momento. Atsakovas, vadovaudamasis šiomis normomis bei sutarties 3.1 punktu, vagonams su kroviniais atvykus į Draugystės geležinkelio stotį apie tai informuodavo ieškovą Sutarties 3.3.2 punkte nurodytu faksu, nurodant vagono numerį, atvykimo datą ir laiką, pranešimo apie atvykimą datą ir laiką, krovinį, krovinio gavėjo pavadinimą. Draugystės geležinkelio stoties keliuose ieškovui atvežti vagonai su kroviniais stovėdavo tol, kol ieškovas pateikdavo atsakovui faksu pranešimą, t. y. vagonų varymo paraišką (Sutarties 3.3, 3.3.2 punktai). Nors ieškovas ginčija vagonų varymo paraiškų pateikimo atsakovui būtinumą, tačiau neneigia vagonų varymo paraiškų buvimo, be to, jas rengė bei teikė atsakovui. Tai patvirtina, kad vagonai jam buvo varomi paraiškų pagrindu. UAB „Vakarų krova“ privažiuojamojo kelio eismo organizavimo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 1.10.4 punkte nustatyta, kad vagonų varymas geležinkelio lokomotyvu vykdomas išimties atveju pagal kliento raštišką prašymą. Taip pat AB „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo valdybos Draugystės geležinkelio stoties veiklos technologijos (toliau – ir Technologija) VI skyriaus „Krovos darbų planavimas ir organizavimas“ 4 pastraipoje reglamentuojama, kad operatyvinis darbas planuojamas atsižvelgiant į krovinių gavėjų ir siuntėjų pateiktas paraiškas. Teismas pažymėjo, kad, įvertinus visas šias aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, matyti, kad atsakovas, sudarydamas sutartį su ieškovu, turėjo ketinimą varyti ieškovui būtent tuos vagonus, kuriuos vagonų varymo paraiškoje nurodydavo ieškovas, o ne pats savo nuožiūra juos atrinkti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šalių santykiai iki sutarties sudarymo buvo sureguliuoti 2005 m. liepos 29 d. Krovinių vežimo ir privažiuojamojo kelio naudojimo sutartimi, kurioje nustatyta, kad klientas, gavęs pranešimą apie atvykusius vagonus, faksu pateikia raštišką paraišką vagonų varymui (sutarties 3.1 punktas). Kad vagonai buvo varomi rašytinių paraiškų pagrindu, patvirtina liudytojo A. V. parodymai, ieškovo elgesys po sutarties sudarymo – pateiktos paraiškos, patvirtintos ieškovo darbuotojų parašais bei antspaudais. Teismas sprendė, kad vagonai į ieškovo privažiuojamuosius kelius buvo varomi tik pagal Sutarties 3.3 punkte numatytas ieškovo pateiktas atsakovui vagonų varymo paraiškas, t. y. vagonų varymo paraiškos pateikimas būtinas, todėl ieškovui atvežti vagonai Draugystės geležinkelio stoties viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose stovėdavo iki tol, kol ieškovas pateikdavo atsakovui paraišką, kurioje nurodydavo, kiek vagonų jis prašo atvaryti jam ir kiek nuvaryti iš jo. Taigi už vagonų buvimą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose atsakingas ieškovas. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, vadovaudamasis Taisyklių 195 punktu, surašydavo bendruosius aktus (toliau – ir Bendrieji aktai), kuriais fiksuodavo faktus, kai ieškovui skirti vagonai su kroviniais nuo atsakovo pranešimo apie jų atvykimą į Draugystės geležinkelio stotį stovėjo šioje stotyje iki jų perdavimo ieškovui daugiau kaip 24 val., t. y. fiksuodavo aplinkybes, kurioms esant pagal Sutarties 4.2.2 ir 4.2.3 punktus ieškovui atsirasdavo prievolė mokėti atsakovui už atsakovo suteiktas paslaugas – vagonų naudojimą ir krovinių saugojimą. Tokia nuostata įtvirtinta ir įstatyme – GTK 46 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei Taisyklių 87 punkte. Taigi, atsakovo pateiktas PVM sąskaitas faktūras pagrindžia atsakovo surašyti bendrieji aktai, kurie nėra nuginčyti ar panaikinti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas neturėjo pareigos tikrinti vagonų eiliškumo, nes to nereglamentuoja nei norminiai aktai, nei šalių sudaryta Sutartis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, nurodė, kad pagal Sutarties 3.2 punktą ieškovas privalėjo raštu pateikti vežimų organizavimo paraišką ir nurodyti tuščių vagonų atvarymo į pravažiuojamąjį kelią datą, laiką, vagonų rūšį, kiekį, krovinių pavadinimą ir kitus reikiamus duomenis. Tai, kad ieškovas atskirais atvejais neteikė paraiškų, nepatvirtina tokios praktikos, bet įrodo, kad pats ieškovas nerūpestingai vykdė Sutartį. Atsakovui nenustatyta prievolės laikytis vagonų atvarymo eiliškumo, priešingai jis privalo racionaliai naudoti manevravimo priemones, technikos įrenginius, atsižvelgti į visų klientų interesus. Ieškovo vagonų nuvarymo ir iškrovos analizė įrodo, kad prastovas lėmė tai, jog atvykdavo daugiau vagonų nei ieškovas jų sugebėdavo iškrauti. Kolegija pažymėjo, kad teismo sprendimu nebuvo nuspręsta dėl subklientų materialiųjų teisių ir pareigų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nutartį, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui ir priteisti kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasatorius savo prašymą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas ieškovo pareigą teikti paraiškas, rėmėsi Sutarties 3.2 punktu, kuriame nustatyta tuščių vagonų užsakymo tvarka. Šioje byloje yra nagrinėjamas Šalių ginčas dėl pakrautų vagonų varymo į ieškovo privažiuojamuosius kelius iškrovimui tvarkos. Neįsigilinęs į ginčo esmę ir Sutarties sąlygų turinį, apeliacinės instancijos teismas savo išvadas motyvavo Sutarties sąlygomis, nesusijusiomis su šioje byloje nagrinėjamo ginčo esme, todėl neatliko žemesnės instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės funkcijos.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad vagonai į ieškovo privažiuojamuosius kelius buvo varomi tik pagal Sutarties 3.3 punkte numatytas vagonų varymo paraiškas, nes tokia teismo išvada padaryta netinkamai aiškinant Sutarties sąlygas bei prieštarauja byloje esantiems įrodymams, paties atsakovo paaiškinimams išdėstytiems teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Priešingai nei nurodo teismas, Sutarties 3.3 punkte nėra nustatyta, kad vagonai varomi tik pagal ieškovo (kliento) pateiktas vagonų varymo paraiškas. Vienintelis atvejis, kuriam esant ieškovas turėjo pateikti atsakovui prašymą dėl vagonų varymo, buvo Sutarties 3.3.3 papunktyje aptartas atvejis, kada vagonai į privažiuojamųjų kelių krovos barus gali būti varomi ne ieškovo, o atsakovo (vykdytojo) lokomotyvu. Kadangi ieškovas leidimą su savo šilumvežiu (lokomotyvu) išvažiuoti į Draugystės geležinkelio stoties kelius iš atsakovo gavo tik 2007 m. spalio 30 d., tai nuo sutarties sudarymo iki 2007 m. spalio 30 d. vagonai į privažiuojamųjų kelių krovos barus visada buvo varomi tik atsakovo (vykdytojo) lokomotyvu. Kadangi atsakovas žinojo, kad visus vagonus į ieškovo privažiuojamuosius kelius reikės nuvaryti atsakovo lokomotyvu, tai nebeliko poreikio ieškovui vagonų varymo į privažiuojamuosius kelius atsakovo lokomotyvu derinti su atsakovu kaip išimtinio atvejo. Atsižvelgiant į tai, susiformavo kitokia nei nustatyta sutartimi vagonų varymo į ieškovo privažiuojamuosius kelius praktika: šalys nebetaikė išankstinio derinimo ir prašymų dėl vagonų varymą į privažiuojamuosius kelius atsakovo lokomotyvu pateikimo tvarkos, kaip tai buvo numatyta Sutarties 3.3.3 punkte. Susiformavusios sutarties vykdymo praktikos buvo laikomasi ir po 2007 m. spalio 30 d. Taigi, ieškovui nekilo pareiga teikti vagonų varymo paraiškas, o atsakovas jų nereikalavo ir vagonus į ieškovo privažiuojamuosius kelius varė tiek pagal ieškovo pateiktas vagonų varymo paraiškas, tiek ir savarankiškai planuodamas vagonų varymo poreikį. Šias aplinkybes pripažįsta ir atsakovas.

3. Pagal Technologijos nuostatas sutartys ir paraiškos yra du alternatyvūs dokumentai, kurių vieną – paraišką – teismas nepagrįstai išskyrė kaip būtiną operatyvinio darbo planavimui. Tokią poziciją pagrindžia Technologijos VI skyriaus 4 pastraipos nuostata, kad informaciją apie planuojamų krovos darbų pradžią ir pabaigą privažiuojamuosiuose keliuose, operatyvinį planavimą atliekantis vadovas gauna iš manevrų tvarkdario arba tiesiogiai telefonu iš krovinių priėmėjų, esančių privažiuojamuosiuose keliuose, įmonių transporto tvarkdariai periodiškai informuoja stoties manevrų tvarkdarį apie atliekamų krovos darbų eigą. Atsakovas pripažino, kad vagonų varymo darbai buvo atliekami tiek pagal vagonų varymo paraiškas, tiek ir be jų, informaciją gavus tiesiogiai telefonu iš ieškovo dispečerio.

4. Aiškinant tikruosius Sutarties šalių ketinimus taip pat labai svarbi aplinkybė, kad iki Sutarties sudarymo ieškovo ir atsakovo santykius reglamentavo 2005 m. liepos 29 d. Krovinių vežimo ir privažiuojamojo kelio naudojimo sutartis Nr. Š-195/SV-234, kurios 3.1 punkte buvo nustatyta, kad „Klientas, gavęs pranešimą apie atvykusius vagonus, faksu pateikia raštišką paraišką vagonų varymui“. Sutartyje toks reikalavimas nebenustatytas, reiškia, buvo išreikšta šalių valia atsisakyti reikalavimo pateikti raštišką paraišką dėl vagonų varymo.

5. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas neturėjo pareigos tikrinti vagonų eiliškumo, nes „eiliškumo“ nereglamentuoja nei norminiai aktai, nei šalių sudaryta sutartis. Šalių sudaryta Sutartis yra paslaugų sutartis, todėl šalių santykiams taikytinos teisės normos, reglamentuojančios paslaugų teikimą. CK 6.718 straipsnio 1 dalyje nustatytas kliento interesų prioriteto principas, kurio privalo laikytis paslaugų teikėjas. Atsakovas pripažino, kad vengiant papildomo manevravimo anksčiausiai į stotį atvykę vagonai buvo užstatomi vėliau į stotį atvykusiais vagonais, todėl atitinkamai ieškovui buvo pateikiami iškrovimui vėliausiai į stotį atvykę vagonai, nors tuo metu stotyje stovėjo anksčiau į stotį atvykę vagonai ir už tai buvo skaičiuojami vagonų naudojimo ir krovinių saugojimo mokesčiai. Sutartyje nenustatyta atsakovo pareigos tvirtinant vagonų su kroviniais priėmimo Draugystės stotyje galimybę atsižvelgti į ieškovo galimybes arba gauti ieškovo sutikimą priimti atitinkamus krovinius net tais atvejais, kai krovinių vežimo važtaraščiuose numatoma vagonus su kroviniu perduoti ieškovui. Pareiga, vykdant sutartį, bendradarbiauti ir kooperuotis su ieškovu, veikti sąžiningai ir protingai, t. y. derinti atvežamų krovinių srautus, kad ieškovas galėtų planuoti krovos apimtis, neviršijančias krovos barų našumo, kilo iš įstatymo. Atsakovas vadovavosi išimtinai tik savo interesais, tai pažeidė kliento interesų prioriteto, bendradarbiavimo ir kooperavimosi bei ekonomiškumo principus, todėl konstatuotina, kad atsakovo veiksmai į privažiuojamuosius kelius varant vagonus ne pagal jų atvykimo į Draugystės geležinkelio stotį eiliškumą, nederinant su ieškovu priimamų vežti krovinių kiekių, yra neteisėti.

6. Atsakovas savo reikalavimą grindė tariamu, bet realiai neegzistuojančiu teisiniu pagrindu. Ieškovui neatsirado prievolės mokėti ginčijamus vagonų naudojimo ir krovinių saugojimo mokesčius nei įstatymo, nei Sutarties pagrindu, todėl jis turi teisę reikalauti grąžinti be teisinio pagrindo gautas lėšas (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo susiklosčiusių teisinių santykių ir ieškovo reikalavimų pagrindo.

7. Pagal GTK 46 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Taisyklių 86 ir 187 punktus siuntėjas (gavėjas) už geležinkelio įmonės pateiktų vagonų ar konteinerių naudojimą moka geležinkelio įmonės (vežėjo) nustatytą atlyginimą. Pagal byloje šalių pateiktus įrodymus (važtaraščius, bendruosius aktus ir kt.) atsakovo vežtų krovinių gavėjas buvo ne ieškovas, bet kiti juridiniai asmenys (UAB „Baltijos grupė“, UAB „Vakarų metalas“, UAB „Arijus“, UAB „Alsantė“, UAB „Klaipėdos logistic company“, UAB „Litforina“, UAB „Navalio jūrų agentūra“), o pastarosios keturios įmonės net nėra įtrauktos į Sutarties 5.1 punkte nurodytų atsakovo subklientų sąrašą, už kuriuos ieškovas buvo įsipareigojęs mokėti atsakovui. Taigi ieškovui apskritai nekilo sutartinės prievolės mokėti už vagonų naudojimą ir subklientų krovinių saugojimą. Nurodyti krovinio gavėjai neįtraukti byloje dalyvauti trečiaisiais asmenimis. Kadangi prievolė mokėti mokesčius už vagonų naudojimą ir krovinių saugojimą kyla krovinio gavėjui, net ir tuo atveju, jei atsakovas pagrįstai priskaičiavo ginčijamus mokesčius, ieškovas, kaip prievolę už skolininkus (krovinio gavėjus) įvykdęs asmuo, įgyja reikalavimo teisę į skolininkus (krovinio gavėjus) (CK 6.50 straipsnio 3 dalis), todėl teismo sprendimas šioje byloje turės įtakos minėtų įmonių teisėms ir pareigoms. Dėl to skundžiami teismų sprendimas ir nutartis naikintini CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Be to, nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, ieškovui nebuvo suteikta galimybė tinkamai įvertinti 2007 m. lapkričio 2 d. terminuotą susitarimą „Dėl vagonų varymo į privažiuojamąjį kelią“, sudarytą UAB „Navalio jūros agentūra“, ieškovo ir atsakovo, taip pažeidžiant šalių procesinį lygiateisiškumą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, nurodydamas šiuos argumentus:

1. Vien kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad Sutarties 3.2 punkte reglamentuota ieškovo pareiga teikti vežimų organizavimo paraišką tuščių vagonų užsakymui, o ginčas vyksta tik dėl pakrautų vagonų naudojimo, negali būti pagrindas pripažinti apeliacinės instancijos teismo nutartį neteisėta. Abiejų instancijų teismai nustatė iš esmės tą pačią faktinę aplinkybę – ieškovas turėjo pareigą teikti vagonų varymo paraiškas, todėl apeliacinės instancijos teismo klaida, padaryta nustatant faktines aplinkybes, negali būti laikoma esminiu pažeidimu, dėl kurio būtų pagrindas naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį. Juolab kad vagonų varymo paraiškų, kaip dokumento, kurio pagrindu atsakovas varė vagonus ieškovui, buvimo faktas įrodytas rašytiniais įrodymais – vagonų varymo paraiškomis, taip pat liudytojo parodymais.

2. Apeliacinės instancijos teismas, ginčo teisinius santykius kvalifikavęs kaip sutartinius, padarė išvadą, kad nėra būtinų sąlygų nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti (CK 6.237 straipsnis). Kasatorius, teigdamas, kad atsakovas savo reikalavimus sumokėti ginčo sumas grindė tariamu, bet realiai neegzistuojančiu teisiniu pagrindu, iš esmės ginčija šalių sudarytą sutartį, tačiau neprašė teismo ją ar tam tikras jos nuostatas pripažinti negaliojančiomis. Civilinės atsakomybės sąlygų viseto (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, žala ir kaltė) kasatorius byloje neįrodinėjo.

3. Teismas pagrįstai rėmėsi atsakovo surašytais bendraisiais aktais, kurie nėra nuginčyti ar panaikinti. Kasatorius neteikė įrodymų, paneigiančių faktines aplinkybes, nustatytas bendruosiuose aktuose, todėl jos pripažintos įrodytomis. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, laikėsi lygiateisiškumo principo, nes, priėmęs naujais argumentais grindžiamą apeliacinį skundą, priėmė ir atsakovo su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktą rašytinį įrodymą - ieškovo, atsakovo ir UAB „Navalio jūrų agentūra“ terminuotą susitarimą, kuris paneigė naujai ieškovo iškeltą argumentą. Gavęs teismo pranešimą apie nagrinėtiną bylą, kasatorius turėjo teisę susipažinti su byloje esančia medžiaga.

4. Skundžiamais teismų procesiniais sprendimais spręsta tik dėl kasatoriaus teisinės padėties, o neįtraukę dalyvauti byloje subklientų, teismai nesprendė dėl jų materialiųjų teisių ir pareigų. Jei už kasatoriaus nuostolių atsiradimą atsakingi subklientai, jis turi galimybę įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą atskiroje civilinėje byloje.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutarties pakeitimo konkliudentiniais veiksmais

Šalių ginčas kilo iš sutartinių teisinių santykių, t. y. dėl 2007 m. sausio 11 d. sudarytos Krovinių vežimo ir privažiuojamojo kelio naudojimo sutarties vykdymo. Ieškovo nuomone, atsakovas apskaičiavo šalių sudarytoje Sutartyje apibrėžtus papildomus mokesčius už vagonų naudojimą viešosios infrastruktūros geležinkelių keliuose ir krovinių saugojimą, pažeidęs Sutarties nuostatas.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis), priešingu atveju atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą – asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 256 straipsnio 2 dalis). Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ar bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Šalys, sudariusios sutartį, gali keisti jos turinį. Pagal CK 6.192 straipsnio 4 dalį pakeitimai turi būti tokios pat formos, kokios yra ir sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas lemia sutarties negaliojimą, kai tokie padariniai įsakmiai nurodyti įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), o kitais atvejais – kilus ginčui dėl sutarties, gali būti taikomas įrodinėjimo priemonių ribojimas (pavyzdžiui, CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis).

Šalys skirtingai aiškina Sutarties 3.3 punkte nustatytą ieškovo pareigą teikti atsakovui paraiškas, kurias gavęs, šis privalo pristatyti ieškovui vagonus. Ieškovas teigia, kad susiformavusi sutarties vykdymo praktika neatitiko sutarties nuostatų, t. y. kad faktiškai šalys pakeitė nurodytą Sutarties nuostatą, todėl jis neprivalėjo pateikti paraiškų atsakovui.

Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to teisėjų kolegija, pasisakydama kasatoriaus keliamais klausimais, remiasi bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis aplinkybėmis.

Teismai, įvertinę byloje esančių įrodymų visetą, t. y. ieškovo teiktas vagonų varymo paraiškas, patvirtintas ieškovo darbuotojų parašais bei antspaudais, atsakovo veiklos organizavimo dokumentus (Technologija), liudytojo parodymus, konstatavo šias aplinkybes, patvirtinančias šalių elgesį vykdant Sutartį: atsakovas, vadovaudamasis įstatymo nuostatomis ir Sutarties 3.1 punktu, vagonams su kroviniais atvykus į Draugystės geležinkelio stotį apie tai informuodavo ieškovą Sutarties 3.3.2 punkte nurodytu faksu, nurodydamas vagono numerį, atvykimo datą ir laiką, pranešimo apie atvykimą datą ir laiką, krovinį, krovinio gavėjo pavadinimą. Vagonai į ieškovo privažiuojamuosius kelius buvo varomi pagal Sutarties 3.3 punkte numatytas ieškovo pateiktas atsakovui vagonų varymo paraiškas, kuriose jis nurodydavo, kiek vagonų atvaryti jam ir kiek nuvaryti iš jo, todėl ieškovui atvežti vagonai Draugystės geležinkelio stoties viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose stovėdavo tol, kol ieškovas faksu pateikdavo atsakovui paraišką (Sutarties 3.3, 3.3.2 punktai). Atvykdavo daugiau vagonų nei ieškovas jų sugebėdavo iškrauti. Ieškovas, vykdydamas Sutartį, vagonų varymo paraiškas rengė ir teikė atsakovui.

Šalys sudarė rašytinės formos Sutartį, kurios 10.6 punkte nurodė CK 6.183 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamą išlygą, įtvirtindamos, kad galioja tik rašytine forma atlikti Sutarties pakeitimai ir papildymai, išskyrus pakeitimus dėl atsiskaitymo terminų, kainų ir rekvizitų. Minėta, kad CK 6.183 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata leidžia šalims nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios rašytinės formos, tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima pagrįstai spręsti, kad tos sąlygos abi šalys yra atsisakiusios. Sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti pastarąją teisės normą, turi būti atsižvelgiama į tokiu elgesiu išreikštą abiejų sutarties šalių bendrą ketinimą dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, jų consensus ad idem, o ne tik vienai šalių priimtiną sutarties elgesio vertinimo variantą, nes priešingu atveju, kitai šaliai pažeidžiant sutarties laisvės principą, būtų primetamos sąlygos, dėl kurių ji nesutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje MAXIMA LT, UAB v. BIĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centras, bylos Nr. 3K-3-82/2009; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Gelgotas transportas“ v. I. S., bylos Nr. 3K-3-224/2012).

Byloje nustatyta, kad šalys, vykdydamos Sutartį, laikėsi jos nuostatos dėl vagonų varymo pagal ieškovo pareiškimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai yra pagrindas spręsti, kad šalys, vykdydamos Sutartį, suderintais konkliudentiniais veiksmais nepakeitė Sutarties nuostatos dėl vagonų varymo pagal ieškovo pareiškimą, jas vykdė, o pavieniai nukrypimo nuo Sutarties sąlygų atvejai ieškovui nepateikiant pareiškimo negali būti laikomi šalių suderinta valia pakeisti Sutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių suderintos sutarties sąlygos detalizuoja įstatyme nustatytų šalių teisių ir pareigų vykdymo reikalavimus, užtikrina šalių teisėtų interesų pusiausvyrą ir apsaugą kitai šaliai netinkamai vykdant pareigas pagal sutartį. Šalys, nukrypdamos nuo sudarytų sutarčių, nevykdydamos kai kurių jose nustatytų pareigų, gali pažeisti sutarties funkcionavimo mechanizmą, užtikrinantį abiejų šalių teisėtų interesų apsaugą, taigi tokiu elgesiu prisiima su sutarties nesilaikymu susijusią riziką.

Nagrinėjamoje byloje šalių Sutarties 3.3 punkto nuostata, kad „atvežti pakrauti ir tušti vagonai, į kuriuos bus kraunamai kroviniai, į privažiuojamąjį kelią ir atgal į geležinkelio stotį varomi pagal pranešimus“ aiškiai apibrėžė ieškovo pareigą pateikti pranešimą, o jį pateikus, užtikrino teisę reikalauti, kad atsakovas atvarytų reikiamus vagonus. Taip veikdamas pagal Sutartį ieškovas turėjo galimybę užtikrinti, kad jam būtų atvaryti jo nurodyti ilgiausiai stovintys vagonai ir išvengti prastovų bei už jas skaičiuojamų sutartinių mokesčių. Nesilaikydamas Sutarties, nevykdydamas joje nurodytos savo pareigos, ieškovas neteko iš jos įvykdymo kylančios jo interesus užtikrinančios teisės. Nesant Sutartyje nustatytos atsakovo pareigos identifikuoti ir varyti ieškovui ilgiausiai stovinčius vagonus, ieškovas neįgijo teisės reikalauti atsakovo atlikti tokius veiksmus. Esant Sutartyje nustatytai vagonų varymo tvarkai, pagal kurią vagonų varymas priklausė nuo ieškovo tinkamai išreikštos iniciatyvos, jo argumentas, kad atsakovo veiksmai į privažiuojamuosius kelius varant vagonus ne pagal jų atvykimo eiliškumą, pažeidė įstatyme nustatytą bendradarbiavimo pareigą, yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad tinkamai bendradarbiaudama šalis privalo kuo operatyviau kreiptis į kitą šalį ir spręsti netinkamo sutarties vykdymo ar kitus iškilusius klausimus, nes, jei sutartyje nenustatyta kitaip, tylėjimas vykdant sutartį sudaro pagrindą kitai šaliai spręsti, kad sutartis vykdoma tinkamai. Ginčo laikotarpis, per kurį ieškovas mokėjo atsakovo nustatytas ginčo sumas, nekeldamas Sutarties vykdymo klausimų atsakovui, patvirtina, kad būtent ieškovas nebuvo rūpestingas, aktyvus ir su atsakovu tinkamai nebendradarbiavo.

Pažymėtina, kad kasatoriaus nurodyta aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas ieškovo pareigą teikti paraiškas, pateikė nuorodą į kitą Sutarties punktą, kuriame nustatyta tuščių vagonų užsakymo tvarka, nelėmė neteisingo bylos šalių teisių ir pareigų nustatymo, todėl ji nėra reikšminga sprendžiant dėl teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Ieškovas byloje ginčija jo sumokėtų Sutartyje nustatytų sumų skaičiavimo pagrįstumą, teigia, kad atsakovas netinkamai vykdė Sutartį, tačiau kartu tvirtina, jog atsakovas šias lėšas įgijo be teisinio pagrindo, todėl privalo jas grąžinti. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas netaikomas, tuo atveju, kai asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDAvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-140/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-140/2006">3K-3-140/2006</a>; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-166/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-166/2008">3K-3-166/2008</a>; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-593/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-593/2008">3K-3-593/2008</a>; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga,,Solidarumas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-355/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-355/2009">3K-3-355/2009</a>). Konstatavus, kad ieškovas nepaneigė iš Sutarties kylančio teisėto pagrindo atsakovui reikalauti atlyginti už suteiktas krovinių saugojimo bei vagonų naudojimo paslaugas, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą.

Kasatorius teigia, kad jam nekilo sutartinės prievolės mokėti už vagonų naudojimą ir subklientų krovinių saugojimą, motyvuodamas, kad šių krovinių gavėjas – ne jis, o kitos įmonės, kai kurios jų – neįtrauktos į atsakovo subklientų sąrašą, už kuriuos ieškovas buvo įsipareigojęs mokėti atsakovui. Kasatoriaus nuomone, šios įmonės turėjo būti įtrauktos byloje dalyvauti trečiaisiais asmenimis, nes teismo sprendimas šioje byloje turės įtakos jų teisėms ir pareigoms. Kasatoriaus nuomone, ši aplinkybė yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nustatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Pasisakydama dėl šio argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės kasaciniame teisme nenustatinėjamos vadovaujantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi. Dėl sprendimo absoliutaus negaliojimo, neįtraukus asmens į procesą, kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, pažymint, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai byloje nuspręsta dėl tokių asmenų, t. y. vadovaujantis teismo sprendimu, jie įgijo arba neteko teisių ar pareigų arba pakito jų turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-159/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-159/2007">3K-3-159/2007</a>; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2008">3K-3-265/2008</a>; 2011 m. liepos 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ v. UAB „Danetra“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-334/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-334/2011">3K-3-334/2011</a>). Teismo sprendimas, kuriuo nesukuriamos, nepakeičiamos ir nepanaikinamos nedalyvavusių byloje asmenų teisės ar pareigos, negali pažeisti jų teisėtų interesų ir nenaikintinas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies nuostatas. Aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius sukėlė teismo sprendimas neįtrauktam į bylos nagrinėjimą asmeniui.

Nagrinėjamoje byloje atmetęs ieškinį, teismas nesprendė dėl kasatoriaus nurodytų juridinių asmenų teisių ir pareigų, todėl jo argumentas dėl sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindo egzistavimo yra nepagrįstas. Ieškovas turi teisę kreiptis į teismą, gindamas, jo nuomone, pažeistas savo teises ir nurodyti atsakovais tiek šiuos, tiek kitus asmenis, nepriklausomai nuo jų nurodymo teismo sprendime.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 20,90 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš UAB „Vakarų krova“ (juridinio asmens kodas 142141019) 20,90 Lt (dvidešimt litų 90 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Česlovas Jokūbauskas

Vincas Verseckas