Baudžiamoji byla Nr. 2K-156-511/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21533-2017-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2;
1.1.10.1; 2.1.7.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Rolandui Jurkevičiui,
nuteistajam A. T., jo gynėjui advokatui Dimitrijui Fomkinui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 21 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio nuteistojo A. T. baudžiamojoje byloje.
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 21 d. nuosprendžiu A. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams; 260 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, laisvės atėmimu dvejiems metams; 258 straipsnio 2 dalį 25 parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir 258 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, subendrintą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę subendrinus visiško sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, A. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. redakcija), 2 dalies 5, 8, 10 punktais, A. T. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam darbo biržoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas E. T.. Dėl jo kasacinių skundų negauta.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 21 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta nuosprendžio dalis dėl A. T. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, bausmių subendrinimo ir bausmės vykdymo atidėjimo taikymo. A. T. dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 21 d. nuosprendžiu A. T. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 258 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, A. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. redakcija), 2 dalies 5, 8, 10 punktais, A. T. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Rolando Jurkevičiaus apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. T. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad ne vėliau kaip 2015 m. sausio 31 d. Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini), nenustatytu laiku iš organizuotos grupės nario D. N., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl jo mirties, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, nusipirkdamas už 210 Eur, įgijo ne mažiau kaip 50 g miltelių, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, ir juos 2015 m. sausio 31 d. apie 15 val. atgabeno į R. L. (R. L.), dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, namą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kur apie 50 g miltelių, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, už 270 Eur pardavė R. L., dalį šių miltelių R. L. suvartojo, o likusią dalį – 22,47 g miltelių, kurių sudėtyje yra 6,402 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, 2015 m. vasario 3 d. pateikė policijos pareigūnams parodymų patikrinimo vietoje metu.
2. Taip pat A. T. nuteistas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2015 m. spalio 20 d. dienos metu savo darbo vietoje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), gimtadienio proga neteisėtai iš nenustatyto asmens neatlygintinai įgijo durklą, kuris yra duriamosios-pjaunamosios grupės šaltasis nešaunamasis ginklas, kurį 2015 m. spalio 26 d. apie 11.30 val. atliktos kratos metu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), rado ir paėmė policijos pareigūnai.
3. Be to, A. T. išteisintas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo tuo, kad 2015 m. kovo 9 d. apie 17 val. Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini), iš organizuotos grupės nario D. N., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl jo mirties, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, nusipirkdamas už 335 Eur, įgijo 83,952 g miltelių, kurių sudėtyje yra didelis kiekis – 23,653 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ir juos tą pačią dieną apie 18 val. Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini), už 435 Eur pardavė R. L., kuris veikė pagal nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
4. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. T. atlikti jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, nurodytus BK 260 straipsnio 2 dalyje, buvo išprovokuotas R. L., imituojančio nusikalstamą veiką, veikiančio policijos pareigūnų iniciatyva, jų nurodymu bei jiems kontroliuojant. Teismas sprendė, kad tokių neteisėtų veiksmų pagrindu surinkti duomenys negali būti pripažinti įrodymais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio prasme, o kitų įrodymų, patvirtinančių A. T. veiksmuose nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, požymius, nesurinkta.
III. Kasacinio skundo argumentai
5. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras N. Puškorius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais. Panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir A. T. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirti laisvės atėmimą aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtą bausmę subendrinus apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies 4 punktu, šią bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, paskirti A. T. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą aštuoneriems metams trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 75 straipsnio taikymo nuteistajam A. T.. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Prokuroras skunde nurodo:
5.1. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į visus byloje surinktus ir ištirtus duomenis, juos įvertino netinkamai, nevertino duomenų visumos, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad A. T. buvo išprovokuotas atlikti jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, nurodytus BK 260 straipsnio 2 dalyje.
5.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nenustatyta objektyvių duomenų, jog A. T. galėjo disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų. Ikiteisminio tyrimo teisėjas, sankcionuodamas prieš A. T. nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, įvertino prašymo dėl tokių veiksmų atlikimo pagrįstumą ir jam nekilo abejonių dėl duomenų pakankamumo. Ši procesinė prievartos priemonė dėl konspiracijos ir galimo ypatingo A. T. atsargumo buvo racionali ir tokio pobūdžio bylose pagrįstai taikoma priemonė, siekiant BPK 1 straipsnyje nustatytų tikslų. Nusikalstamos veikos imitavimo modelio taikymo prieš A. T. teisėtumą bei pagrįstumą taip pat patvirtina R. L. ir E. T. parodymai, jog A. T. dideliais kiekiais parduoda narkotines medžiagas. Apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu užfiksuotų D. N., A. T. ir R. L. pokalbių matyti, jog A. T. galimai disponavo narkotinėmis medžiagomis, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad be teisėsaugos pareigūnų įsikišimo A. T. nebūtų padaręs jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.
5.3. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. L. prieš A. T. veikė policijos pareigūnų iniciatyva. Ikiteisminio tyrimo dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti metu už vagystes sulaikytas R. L., apklaustas kaip įtariamasis, parodė ir aplinkybes, susijusias su narkotinių medžiagų įgijimu iš A. T., o parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė vietą, kur laikė paslėpęs iš A. T. įgytą psichotropinę medžiagą – amfetaminą. Vėliau teisme pakeisti jo parodymai turėjo būti įvertinti kritiškai. Aplinkybė, kad R. L., tikėdamasis sušvelninti savo padėtį, sutiko padėti teisėsaugos institucijų pareigūnams gauti duomenų apie A. T. daromas nusikalstamas veikas, nereiškia nusikalstamos veikos imitavimo modelio taikymo neteisėtumo ir gautų duomenų neleistinumo. Aplinkybė, kad R. L. pirmas paskambino A. T., neturi esminės reikšmės ir nerodo, kad būtent R. L. inicijavo, reikalavo ir provokavo ar nulėmė priverstinį A. T. sprendimą parduoti psichotropines medžiagas, nes, remiantis R. L. parodymais, jis iki sulaikymo periodiškai pirkdavo iš A. T. narkotines medžiagas, o prieš nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimą A. T. siūlė jam įsigyti narkotinių medžiagų.
5.4. Provokacijos prieš A. T. faktą paneigia ir tai, kad po 2015 m. kovo 9 d. nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo toliau šie veiksmai nebuvo taikomi, nors prašomas psichotropinių medžiagų kiekis, kurį tikėtasi gauti, nebuvo parduotas R. L.. Priešingai, nustačius, kad A. T. po R. L. prašymo parduoti narkotines medžiagas susisiekė su D. N., ikiteisminio tyrimo veiksmai iš esmės buvo atliekami dėl kitų asmenų. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino aplinkybių, kurios yra svarbios analizuojant ikiteisminio tyrimo veiksmų, atliktų prieš A. T., eigą ir chronologiją.
5.5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Parinkdamas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį A. T. skiriamos bausmės dydį, teismas byloje nustatytas aplinkybes įvertino vienpusiškai, sureikšmindamas A. T. prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir jį po nusikalstamos veikos padarymo apibūdinančius duomenims. Teismas tinkamai neįvertino A. T. inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdžio, jų pavojingumo, jo elgesio iškart po nusikalstamos veikos padarymo ir kitų jo asmenybę apibūdinančių duomenų. A. T. asmenybę ir padarytos veikos pavojingumą apibūdinančios aplinkybės vertintinos išimtinai kaip gyvenimiškai įprastos, jų lyginamasis svoris nėra didesnis nei kitų, susijusių su padarytos nusikalstamos veikos pavojingumu, kad būtų galima teigti, jog BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Baudžiamosiose bylose, kurių faktinės aplinkybės panašios, teismai paprastai skiria minimalią BK normos, nustatančios atsakomybę už disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, sankcijoje nurodytą bausmę.
5.6. Pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai taikė BK 75 straipsnio nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas šios įstatymo taikymo klaidos neištaisė. Padarius išvadą, kad nuteistajam A. T. skirtina BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje nurodyta minimali bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams, A. T. neatitinka formaliosios BK 75 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, nes už tyčinius nusikaltimus nuteistas daugiau nei ketveriems metams. Todėl BK 75 straipsnio nuostatos jam negalėjo būti taikomos.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro N. Puškoriaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 260 straipsnio 2 dalies taikymo ir provokacijos
7. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus A. T. buvo išprovokuotas padaryti BK 260 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikaltimą.
8. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas bylos įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus bei nustatant aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Taigi kasacinio skundo teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK pažeidimais ir baudžiamojo įstatymo taikymu byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
9. Nagrinėjamoje byloje A. T. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas dėl to, kad 2015 m. kovo 9 d. apie 17 val. Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini), iš D. N. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, nusipirkdamas už 335 Eur, įgijo 83,952 g miltelių, kurių sudėtyje yra didelis kiekis – 23,653 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ir juos tą pačią dieną apie 18 val. Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini), už 435 Eur pardavė R. L., kuris veikė pagal nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Iš bylos matyti, kad kaltinimas A. T. iš esmės buvo grindžiamas duomenimis, gautais atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (BPK 159 straipsnis). Dėl to teismai turėjo pareigą nustatyti nusikalstamos veikos imitavimo taikymo aplinkybes ir patikrinti, ar nusikalstamos veikos imitavimas buvo taikomas teisėtai, t. y. ar buvo teisinis ir faktinis pagrindai jį taikyti, ar jis buvo įgyvendinamas teisėtai.
10. Nusikalstamos veikos imitavimo teisėtumą apsprendžia ne tik sankcionavimo pagrindų, bet ir jo vykdymo teisėtumas, kurio pagrindinis reikalavimas yra tai, kad, atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką (BPK 159 straipsnio 3 dalis). Šiuo klausimu nuoseklioje teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būti atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. asmuo, atliekantis nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus pagal baudžiamojo proceso įstatymą, negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmenį padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Išvada, kad valstybės pareigūnai skatina asmenis daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai pareigūnų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iš jo buvo galima spręsti, kad ilgesnį laiką trunkantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams. Provokacija pripažįstama ir tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigūnai sukurstė jį padaryti nusikaltimą, t. y. kai nusikaltimo be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų (nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a>, 2A-P-2/2009, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-315/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-315/2009">2K-7-315/2009</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ni8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-86/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-86/2011">2K-7-86/2011</a>, 2K-238-139/2015, 2K-422-303/2016 ir kt.) Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad vertinant nusikalstamos veikos imitavimo įgyvendinimo teisėtumą, tikrinami ne tik formalus sprendimo priėmimo dėl šių veiksmų atlikimo nustatytų ribų laikymasis, bet ir konkretūs jų dalyvių bei asmens, kuriam taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, veiksmai, nustatomi nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas, nusikalstamos veikos imitavimo dalyvių vaidmenys ir indėlis į jos padarymą. Svarbu išsiaiškinti, kuris (asmuo, prieš kurį taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, ar imitavimo dalyvis) pirmas parodė iniciatyvą daryti nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ5LTc4OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-249-788/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-249-788/2015">2K-249-788/2015</a>, 2K-149-511/2017, 2K-234-895/2018).
11. Teismai, išnagrinėję šią bylą, nustatė, kad nuo 2014 metų buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl veikiant organizuota grupe neteisėto disponavimo dideliu ir labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Ikiteisminio tyrimo metu gavus duomenų apie tai, kad A. T. gali užsiimti narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų platinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. kovo 6 d. nutartimi buvo leista atlikti prieš A. T. nusikalstamas veikas, nustatytas BK 259 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 260 straipsnio 3 dalyje, imituojančius veiksmus. 2015 m. kovo 9 d. įtariamajam R. L. atliekant prieš A. T. nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, dalyvaujant policijos pareigūnams, užfiksuoti A. T. ir R. L. susitikimai, jų telefoniniai pokalbiai ir R. L. metamfetamino įgijimo iš A. T. faktas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nusikalstamos veikos imitavimo taikymo prieš A. T. teisėtumą, konstatavo, kad R. L. prieš A. T. veikė policijos pareigūnų iniciatyva, jų nurodymu bei jiems kontroliuojant ir išprovokavo A. T. padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Duomenis, surinktus pažeidžiant BPK 159 straipsnio reikalavimus, teismas pripažino neleistinais įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys) ir A. T. dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį išteisino. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados dėl įrodymų leistinumo paremtos bylos duomenų visuma, atitinka BPK 159 straipsnio nuostatų turinį ir jų aiškinimą teismų praktikoje, todėl nesutikti su jomis nėra teisinio pagrindo.
12. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
13. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, išanalizavo ir įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (kaltinamojo A. T., liudytojo R. L. parodymus, nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolą ir kt.) kiekvieną atskirai ir jų visumą, palygino juos tarpusavyje, kartu pats atliko įrodymų tyrimą, kurio metu, tikrindamas provokacijos versiją, kaip liudytoją apklausė policijos pareigūną A. M., inicijavusį nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus prieš A. T., dar kartą apklausė liudytoją R. L., nuteistąjį A. T. ir, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punkte, nuosprendyje išdėstė įrodymų įvertinimo motyvus. Apeliacinės instancijos teismas vertino nusikalstamos veikos padarymo mechanizmą, R. L., policijos pareigūnų veiksmus, jų vaidmenį ir indėlį į nusikalstamos veikos padarymą, taip pat ir nuteistojo A. T., prieš kurį buvo taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, veiksmus. Teismas sprendė, kad A. T. provokavimo faktą byloje patvirtina liudytojo R. L. parodymai, kuriuos iš dalies patvirtina liudytojo A. M. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai, apie tai, kad policijos pareigūnai pasiūlė jam atlikti prieš A. T. nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, šį pasiūlymą jis suprato kaip galimybę „išsisukti“, palengvinti savo padėtį, nes tuo metu prieš jį buvo atliekama daug ikiteisminių tyrimų; policijos pareigūnai siūlė susitikti su A. T. ir įsigyti iš jo narkotinių medžiagų, nurodė prašyti iš A. T. 200 g, patys pareigūnai „sukūrė istoriją“, kad didelio kiekio narkotinių medžiagų reikia kitiems asmenims, įspėjo jį „į priekį“ pinigų neduoti; A. T. anksčiau pardavė jam asmeniniam vartojimui daugiausiai 50 g narkotinės medžiagos, R. L. niekada neprašė ir pats A. T. jam nesiūlė įsigyti didelį kiekį (200–500 g) narkotinių medžiagų; po paleidimo iš sulaikymo jis su A. T. kalbėjo apie narkotinių medžiagų įsigijimą, tačiau tai darė vykdydamas susitarimą su policijos pareigūnais; A. T. pats narkotinių medžiagų jam nesiūlė, tai darė išimtinai tik jo (R. L.) prašymu; jis A. T. prašė ne mažiau 200 g tik dėl susitarimo su policijos pareigūnais, jei pareigūnai nebūtų pasiūlę, A. T. tokio didelio narkotinių medžiagų kiekio nebūtų prašęs; visi veiksmai buvo suderinti su policijos pareigūnais, buvo sutarta sakyti, kad didelio kiekio reikia kitiems asmenims, pareigūnų nurodymu jis ne vieną kartą pats skambino A. T., pareigūnai davė pinigų sumą, kuri reikalinga įsigyti ne mažiau nei 200 g narkotinės medžiagos. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybę, jog A. T. buvo išprovokuotas R. L. padaryti BK 260 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikaltimą, taip pat patvirtina paties A. T. parodymai, kad R. L. veiksmai buvo intensyvūs (daug kartų atvažiavo, skambino, primygtinai prašė padėti), be kurių jis pats nebūtų inicijavęs tokio pardavimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad siekį išprovokuoti A. T. parduoti R. L. labai didelį kiekį narkotinės medžiagos patvirtina atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus užfiksuoti A. T. ir R. L. pokalbiai, iš kurių turinio matyti, kad R. L. akivaizdžiai skatino A. T. parduoti ne mažiau nei 200 g, primygtinai prašė tai padaryti tą pačią dieną, t. y. R. L. skambino A. T., ragino susitikti, pats atvyko į A. T. darbo vietą, prašė narkotinių ar psichotropinių medžiagų, paaiškindamas, kad jų reikia kitiems, A. T. nepažįstamiems, asmenims, kad būtinai jų reikia šiandien, reikia didelio kiekio – „ten prašo pusę kilo“, derėjosi dėl kainos, įtikinėjo A. T., kad negali laukti tris dienas, nes jį patį neva „spaudžia tie kiti asmenys“; A. T. neprižadėjo padėti įsigyti šių medžiagų, teigdamas „nežinau ar išeis, labai jau ten daug reikia“, tada R. L. tvirtino, kad vis tiek „reikia būtinai šiandien ar rytoj“; A. T. pažadėjo pasidomėti, ar bus galimybė gauti; R. L. tą pačią dieną keletą kartų vėl susitiko su A. T., pokalbio metu pastarasis paaiškino, kad pirmiausia reikalingi pinigai, po to – prekė; R. L. atsisakė duoti pinigus „į priekį“, aiškino, kad „tie asmenys“ atsisako mokėti iš anksto, vėliau – jie turi pas jį atvažiuoti apie 6–7 val. vakaro, prašė iki to laiko „suorganizuoti“, sutarė susisiekti telefonu; vėliau R. L. skambino A. T., susitarė susitikti pas R. L. namuose, tačiau nuvykus, R. L. pinigų vėl neva neturėjo (tarp susitikimų su A. T. R. L. bendravo su policijos pareigūnais); vėliau jiems susitikus, R. L. primygtinai prašė „nors kiek nors įberti – vieną, du, tris...“, aiškino A. T., kad „labai stengiasi dėl tų kitų asmenų“; galiausiai A. T. pardavė R. L., kaip byloje nustatyta, 83,952 g miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – 23,653 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino už 435 Eur, paaiškinęs, kad daugiau neturi.
14. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išvados, kad A. T. buvo išprovokuotas padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, R. L., veikusio imituojant nusikalstamą veiką ir kad be policijos pareigūnų įsikišimo A. T. šio nusikaltimo nebūtų padaręs, pagrįstos bylos duomenimis ir tinkamai motyvuotos.
15. Pagal BPK 2 straipsnį prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pažymėta, kad ši BPK nuostata aiškiai apibrėžia valstybės subjektų pareigas: proceso veiksmai privalo būti atliekami paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, tačiau baudžiamojo persekiojimo veiksmai negalimi, norint tokius požymius dirbtinai „sukonstruoti“ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a>, 2K-7-109/2013, 2K-303-699/2015 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad dėl vagystės sulaikytam R. L. pareiškus įtarimus pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, šis aiškiai nurodė metamfetamino įsigijimo iš A. T. aplinkybes, tačiau teisėsaugos pareigūnai nesiėmė priemonių išaiškinti šį nusikaltimą, sulaikyti A. T., atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, bet nutarė imituojant nusikalstamą veiką išprovokuoti jį padaryti kitą labai sunkų nusikaltimą, t. y. parduoti labai didelį kiekį metamfetamino, nors pagal teismų nustatytas aplinkybes byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, kad A. T. galėjo disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų. Kaip ne kartą nurodyta kasacinės instancijos teismo praktikoje, nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai negali būti naudojami tam, kad vien tik pasunkinti kaltininko atsakomybę (pvz., tęsti veiksmus tol, kol kaltininkas padarys kuo daugiau nusikaltimų arba įgis ar išplatins didelį ar net labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ni8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-86/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-86/2011">2K-7-86/2011</a>, 2K-530/2012, 2K-7-85-696/2016).
16. Pažymėtina ir tai, kad valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti, t. y. baudžiamojo proceso veiksmai negali būti atliekami siekiant paskatinti asmenį atlikti BK draudžiamus veiksmus, o dėl tokių veiksmų pradėtas procesas negali baigtis išprovokuoto asmens nubaudimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje padarius išvadą, kad nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą nulėmė R. L., padedant policijos pareigūnams, provokacija, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir A. T. pagrįstai dėl šios veikos padarymo išteisino.
17. Kadangi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl A. T. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kasacinio skundo argumentų, kuriais ginčijama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo skiriant bausmę A. T. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, nagrinėjimas neaktualus, todėl jie paliekami nenagrinėti.
Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo
18. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, atidėdamas A. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, netinkamai taikė BK 75 straipsnio nuostatas.
19. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. redakcija) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kartu nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad „bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama“, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-405/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-405/2012">2K-405/2012</a>, 2K-115-648/2016, 2K-132-942/2016).
20. A. T. padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, 258 straipsnio 2 dalyje ir už jas paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams, iš tiesų atitinka BK 75 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio, tačiau pagal BK 75 straipsnio 1 dalį bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra duomenų apie tai, kad A. T. galėtų būti atidėtas bausmės vykdymas ir taip realizuota BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta bausmės paskirtis.
21. Pagal teismų praktiką teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-91/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-91/2014">2K-91/2014</a>, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-58/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-58/2009">2K-58/2009</a>, 2K-63/2010, 2K-157/2010). Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba nusikalstamos veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-405/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-405/2012">2K-405/2012</a>, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016).
22. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC01NDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-549/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-549/2007">2K-P-549/2007</a>, 2K-181/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.).
23. Nagrinėjamoje byloje spręsdami bausmės vykdymo atidėjimo klausimą teismai pagrįstai vertino bylos aplinkybes, susijusias tiek su padarytomis nusikalstamomis veikomis, tiek su nuteistojo A. T. asmenybe. Tačiau iš skundžiamų nuosprendžių matyti, kad teismams taip pat buvo žinomos aplinkybės, jog A. T. praeityje buvo teistas tris kartus (iš jų vieną kartą teistas už analogišką veiką), taip pat teistas laisvės atėmimu už sunkų nusikaltimą, ir šioje byloje jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui. Teismai šių aplinkybių tinkamai neįvertino ir į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką neatsižvelgė. Tuo tarpu nuosprendžiuose išdėstytos aplinkybės ir argumentai, kad A. T. dirba, yra vedęs, augina du mažamečius vaikus, gyvenamojoje vietoje charakterizuojamas teigiamai, slaugo močiutę, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o atsakomybę lengvina tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, nors yra reikšmingi, tačiau nėra pakankami tam, kad būtų vertinami kaip atskleidžiantys išimtinį atvejį, leidžiantį taikyti bausmės vykdymo atidėjimą teistumą turinčiam asmeniui. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju A. T. taikant bausmės vykdymo atidėjimą bausmės tikslai nebus pasiekti ir nebus užtikrintas teisingumo įgyvendinimas. Todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kurioje, pritaikius BK 75 straipsnį, A. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas, paskiriant jam pareigas, naikintina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 19 d. nuosprendį.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. redakcija), 2 dalies 5, 8, 10 punktais, A. T. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
A. T. paskirtos galutinės subendrintos bausmės – laisvės atėmimo dvejiems metams atlikimo vietą nustatyti pataisos namuose.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Alvydas Pikelis
Eligijus Gladutis
