V. K. pagal BK 192 str. 2 d., 192 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-40-511/2019

Teisminio proceso Nr. 1-57-1-02276-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.1;

2.1.15.3.3.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Gabrielės Juodkaitės-Granskienės, Artūro Ridiko, Alvydo Pikelio, Tomo Šeškausko, Armano Abramavičiaus, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Kančiauskienei,

nuteistojo J. K. gynėjui advokatui Mindaugui Dūdai,

išteisintojo V. K. gynėjui ir civilinės atsakovės UAB,,LT“ atstovui advokatui Justui Sakavičiui,

civilinių ieškovių bendrovių „A. I.“ ir „M. C.“ atstovui advokatui Andriui Pranckevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. gynėjo advokato Mindaugo Dūdos ir išteisintojo V. K. bei jo gynėjo advokato Justo Sakavičiaus, civilinės atsakovės UAB „LT “ bei jos atstovo advokato Justo Sakavičiaus kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 27 d. nuosprendžio.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu J. K. ir V. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 192 straipsnio 2 dalį išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinių ieškovių bendrovių „A. I.“ ir „M. C.“ ieškinys atmestas. Turėtos 860 Eur išlaidos advokatės Rūtos Andriulevičiūtės paslaugoms apmokėti iš J. K. ir V. K. nepriteistos.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 27 d. nuosprendžiu, be kita ko, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. nuosprendis, kuriuo J. K. pagal BK 192 straipsnio 2 dalį išteisintas, panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo J. K. pagal BK 192 straipsnio 2 dalį nuteistas 50 MGL (1882 Eur) bauda.

Dėl civilinio ieškinio nuosprendis pakeistas – pripažinta civilinėms ieškovėms bendrovėms „A. I.“ ir „M. C.“ teisė į ieškinio patenkinimą, klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka; civilinis ieškinys dėl V. K. paliktas nenagrinėtas.

Civilinių ieškovių bendrovių „A. I.“ ir „M. C.“ bei civilinės atsakovės UAB,,LT“ prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo J. K. gynėjo M. Dūdos, išteisintojo V. K. gynėjo ir civilinio atsakovo UAB „LT“ atstovo J. Sakavičiaus, civilinių ieškovų atstovo A. Pranckevičius ir prokurorės J. Kančiauskienės paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. J. K. pagal BK 192 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, nuo 2010 m. vasario 22 d. iki 2012 m. birželio 25 d. eidamas vadovaujamas UAB „LT“ (į. k. duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigas, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti juridinio asmens vardu sprendimus bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, neteisėtai laikė komercijos tikslais kompiuterių programų kopijas, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 250 MGL dydį, t. y. pažeisdamas 2003 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad „bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu“, 73 straipsnį, nustatantį, kad „Autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimu laikomi veiksmai, kuriais pažeidžiamos bet kurios šio Įstatymo ir kitų įstatymų saugomos autorių teisės, gretutinės teisės ar sui generis teisės“, UAB „LT“ buveinėje komerciniais tikslais – siekdamas UAB „LT “ ekonominės komercinės naudos, veikdamas per ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, stacionariame kompiuteryje Nr. LT 120047020227 standžiajame diske WESTERN, DIGITAL, MODEL WD5000AAKX S/N WMAYU8657137 neteisėtai laikė šias kompiuterių programų kopijas: 2012 m. gegužės 21 d., neturėdamas autoriaus teisių turėtojos bendrovės „M. C.“ leidimo, laikė kompiuterinę programą „M. O. Enterprise 2007“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina buvo 642,67 Eur (2219 Lt); 2012 m. gegužės 21 d., neturėdamas autoriaus teisių turėtojos bendrovės,,M. C.“ leidimo, laikė kompiuterinę programą „M. O. V. P. 2007“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina buvo 702,81 Eur (2426,65 Lt). Stacionariame kompiuteryje Nr. 100790071009 standžiajame diske SEAGATE BARRACUDA, MODEL ST31000528AS S/N 6VP94M8H neteisėtai laikė šias kompiuterių programų kopijas: 2011 m. gruodžio 2 d., neturėdamas autoriaus teisių turėtojos bendrovės „M. C.“ leidimo, laikė kompiuterinę programą „M. O. Enterprise 2007“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina buvo 642,67 Eur (2219 Lt); 2011 m. liepos 7 d., neturėdamas autoriaus teisių turėtojos bendrovės „A. I.“ leidimo, laikė kompiuterinę programą „AutoCAD 2012 – English“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina buvo 5777,75 Eur (19 949,42 Lt); 2011 m. lapkričio 25 d., neturėdamas autoriaus teisių turėtojos bendrovės „A. I.“ leidimo, laikė kompiuterinę programą,,A. I. 2012 Professional“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina buvo 9680 Eur (33 423,10 Lt); 2011 m. spalio 24 d., neturėdamas autoriaus teisių turėtojos bendrovės,,N. S. Inc“ leidimo, laikė kompiuterinę programą „Nitro PDF Professional“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina buvo 136,91 Eur (472,73 Lt); 2011 m. gegužės 20 d., neturėdamas autoriaus teisių turėtojos bendrovės,,Tilde IT“ leidimo, laikė kompiuterinę programą „Tildės biuras“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina buvo 96,79 Eur (334,18 Lt). Stacionariame kompiuteryje Nr. 100790071000 standžiajame diske SEAGATE BARRACUDA, MODEL ST31000528AS S/N 6VP97TWA neteisėtai laikė šias kompiuterių programų kopijas: 2011 m. liepos 11 d., neturėdamas autoriaus teisių turėtojos bendrovės,,M. C.“ leidimo, laikė kompiuterinę programą „M. O. Enterprise 2007“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina buvo 642,67 Eur (2219 Lt); 2011 m. rugsėjo 26 d., neturėdamas autoriaus teisių turėtojos bendrovės „A. I.“ leidimo, laikė kompiuterinę programą „AutoCAD 2012 – English“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina buvo 5777,75 Eur (19 949,42 Lt); 2011 m. rugsėjo 23 d., neturėdamas autoriaus teisių turėtojos bendrovės „A. I.“ leidimo, laikė kompiuterinę programą „A. I. 2012 Professional“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina buvo 9680 Eur (33 423,10 Lt). Stacionariame kompiuteryje Nr. 110535010189 standžiajame diske SEAGATE BARRACUDA, MODEL ST31000524AS S/N 9VPDAN80 neteisėtai laikė šias kompiuterių programų kopijas: 2012 m. kovo 8 d., neturėdamas autoriaus teisių turėtojos bendrovės „M. C.“ leidimo, laikė kompiuterinę programą „M. O. Enterprise 2007“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina buvo 642,67 Eur (2219 Lt); 2012 m. kovo 8 d., neturėdamas autoriaus teisių turėtojos bendrovės „A. I.“ leidimo, laikė kompiuterinę programą „AutoCAD 2012 – English“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina buvo 5777,75 Eur (19 949,42 Lt); 2012 m. kovo 12 d., neturėdamas autoriaus teisių turėtojos bendrovės „W. C.“ leidimo, laikė kompiuterinę programą,,SolidWorks 2012X64 Edition SP0“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina buvo 8695,06 Eur (30 022,30 Lt). Tokiu būdu J. K., turėdamas pareigą užtikrinti teisėtos programinės įrangos panaudojimą įmonėje, kompiuterių sisteminiuose blokuose komerciniais tikslais, siekdamas įmonės UAB „LT“ ekonominės komercinės naudos, neteisėtai laikė kompiuterių programų kopijas, kurių bendra vertė buvo 48 895,50 Eur.

2. V. K. pagal BK 192 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad, nuo 2012 m. birželio 25 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. eidamas vadovaujamas UAB „LT“ direktoriaus pareigas, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti juridinio asmens vardu sprendimus bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, neteisėtai atgamino, laikė ir naudojo komercijos tikslais kompiuterių programų kopijas, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 250 MGL dydį, t. y. pažeisdamas 2003 m. kovo 5 d. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad „bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu“, 73 straipsnį, nustatantį, kad „Autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimu laikomi veiksmai, kuriais pažeidžiamos bet kurios šio Įstatymo ir kitų įstatymų saugomos autorių teisės, gretutinės teisės ar sui generis teisės“, UAB „LT“ buveinėje komerciniais tikslais – siekdamas UAB „LT “ ekonominės komercinės naudos, veikdamas per ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, stacionariame kompiuteryje Nr. LT 120047020227 standžiajame diske WESTERN DIGITAL, MODEL WD5000AAKX S/N WMAYU8657137 neteisėtai atgamino ir laikė šias kompiuterių programų kopijas: 2012 m. lapkričio 12 d., neturėdamas autoriaus teisių turėtojos bendrovės „A. I.“ leidimo, įdiegė ir laikė kompiuterinę programą „D. A. 2012 Mechanical“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina buvo 6382,75 Eur (22 038,36 Lt); 2012 m. lapkričio 13 d., neturėdamas autoriaus teisių turėtojos bendrovės „W. C.“ leidimo, įdiegė ir laikė kompiuterinę programą,,SolidWorks 2012X64 Edition SPO“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina buvo 8695,06 Eur (30 022,30 Lt). Stacionariame kompiuteryje Nr. 100790071000 standžiajame diske SEAGATE BARRACUDA, MODEL ST31000528AS S/N 6VP97TWA neteisėtai atgamino ir laikė šias kompiuterių programų kopijas: 2012 m. lapkričio 29 d., neturėdamas autoriaus teisių turėtojos bendrovės „N. S. Inc.“ leidimo, įdiegė ir laikė kompiuterinę programą,,Nitro PDF Professional“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina buvo 136,91 Eur (472,73 Lt). Stacionariame kompiuteryje Nr. 110535010189 standžiajame diske SEAGATE BARRACUDA, MODEL ST31000524AS S/N 9VPDAN80 neteisėtai atgamino ir laikė šias kompiuterių programų kopijas: 2012 m. rugpjūčio 23 d., neturėdamas autoriaus teisių turėtojos bendrovės „N. S. Inc.“ leidimo, įdiegė ir laikė kompiuterinę programą,,Nitro PDF Professional“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina buvo 136,91 Eur (472,73 Lt). Tokiu būdu V. K. buvo kaltinamas tuo, kad, turėdamas pareigą užtikrinti teisėtos programinės įrangos panaudojimą įmonėje, kompiuterių sisteminiuose blokuose komerciniais tikslais, siekdamas įmonės UAB „LT“ ekonominės komercinės naudos, neteisėtai atgamino, laikė ir naudojo kompiuterių programų kopijas, kurių bendra vertė buvo 15 351,63 Eur.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymus, todėl dėl J. K. priėmė neteisėtą ir nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. J. K. veiksmuose yra visi BK 192 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad J. K. kaltinime nurodytuose kompiuteriuose instaliuotos programos buvo laikomos neteisėtai, kad šios programos buvo naudojamos UAB,,LT “ veikloje, taip pat ir siekiant geresnių darbo rezultatų, t. y. neteisėtas kompiuterinių programų kopijas jis laikė komerciniais tikslais. J. K. buvo žinoma, jis suvokė, kad į įmonės kompiuterius neteisėtai buvo įdiegtos kompiuterinės programos, kurios buvo laikomos neteisėtai, ir norėjo taip veikti (tiesioginė tyčia). J. K. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo UAB,,LT“ vadovas – generalinis direktorius, atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, jos tikslų įgyvendinimą, pagal einamas pareigas turėjo teisę atstovauti šiam juridiniam asmeniui, jo vardu priimti sprendimus ir kontroliuoti bendrovės veiklą. Autorių kūrinių, gretutinių teisių ar sui generis teisių objektų neteisėtų kopijų laikymas komerciniais tikslais laikomas autorių teisių, gretutinių teisių ir sui generis teisių pažeidimu, už kurį BK 192 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Nustatyta, kad kompiuterinės programos laikytos ne asmeniniam naudojimui, o darbinei veiklai, vykdomai tiesiogiai pajamoms, pelnui, turtinei naudai gauti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2 straipsnio 27 dalies nuostatas, teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM4LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-538/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-538/2009">2K-538/2009</a>, 2K-173/2013 ir kt.) esančius komercinių tikslų išaiškinimus, padarė išvadą, kad J. K. kaltinime nurodytos programos buvo laikomos komercijos tikslais.

4. Taip pat teisėjų kolegija konstatavo, kad sprendimas atmesti civilinių ieškovių bendrovių „A. I.“ ir „M. C.“ patikslintą ieškinį neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatų. Civilinis ieškinys šioje byloje pareikštas trims atsakovams – juridiniam asmeniui, kuris nėra kaltinamas šioje baudžiamojoje byloje, dviem jo vadovams, iš kurių vienas yra išteisintas. Byloje nebuvo galimybės nustatyti juridinio asmens civilinės atsakomybės sąlygų, jo civilinė atsakomybė dėl fizinių asmenų padarytos žalos atlyginimo negali būti preziumuojama. Taip pat civilinis ieškinys pareikštas dėl kompensacijos, skaičiuojamos procentinėmis dalimis už dviejų vadovų laikotarpį, civilinės ieškovės atstovas pareiškė reikalavimą atlyginti civilinį ieškinį ir bendrovės vadovams, ir pačiai bendrovei solidariai (ne subsidiariai). Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys negali būti nei patenkintas, nei atmestas, neatidėjus bylos nagrinėjimo, negalima tiksliai apskaičiuoti civiliniu ieškiniu prašomo atlyginti žalos dydžio. Todėl civilinei ieškovei pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl jo dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kadangi V. K. išteisintas, nes nėra nusikaltimo požymių turinčios veikos, tai, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, civilinis ieškinys V. K. atžvilgiu paliktas nenagrinėtas.

III. Kasacinių skundų argumentai

5. Kasaciniu skundu nuteistojo J. K. gynėjas advokatas M. Dūda prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 27 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius nurodo:

6. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos J. K. teisės ir kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Padaryti esminiai BPK pažeidimai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

7. Apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, priimtas nesant motyvuotų išvadų dėl reikšmingų bylos duomenų ir aplinkybių, nesilaikant atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimo principo, taigi įrodymus teismas įvertino neišsamiai, paviršutiniškai ir vienpusiškai, tik kaltinančia linkme (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas). Nuosprendyje teismas vadovavosi ne objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis, o prielaidomis, nesilaikė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo. Be to, teismas įrodytomis pripažino veikos aplinkybes, kurios nebuvo įrodytos arba konkrečiais įrodymais buvo paneigtos, selektyviai dėstė apkaltinamąja linkme duomenis, išdėstė abstrakčias išvadas, neatitinkančias atskirų įrodymų ir jų visumos, dėl dalies bylos duomenų nepasisakė, ar pripažįsta juos įrodymais, nepagrįstai sumenkino teisinančių įrodymų įrodomąją reikšmę, neargumentavo, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos ir neteisingos, apskritai nepateikė pakankamai motyvuotų išvadų, kurios pagrįstų priimtą sprendimą (BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimas). Pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. šios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, teisingai įvertino surinktus įrodymus ir nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstė išsamius argumentus, pagrindžiančius išvadas dėl J. K. išteisinimo, todėl nebuvo jokio pagrindo jį naikinti ir priimti J. K. apkaltinamąjį nuosprendį.

8. Iš nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad visas inkriminuotas kompiuterių programų kopijas J. K. neteisėtai laikė tik vieną – jų atgaminimo – dieną, t. y. kai programos buvo įdiegtos į bendrovės kompiuterius. Jei ir būtų daroma prielaida, kad teismas pagrįstai nustatė, jog J. K. veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, tai jo veika – neteisėtas kompiuterių programų laikymas – buvo trunkamojo pobūdžio, o tai suponuoja teismo pareigą apibrėžti konkretų nusikaltimo padarymo laikotarpį. Tačiau nuosprendyje neapibrėžtas joks konkretus laikotarpis, teismas nurodo tik kompiuterių programų atgaminimo datas ir konstatuoja, jog būtent šiomis dienomis J. K. padarė nusikalstamą veiką. Dėl to byloje susiklostė itin prieštaringa situacija, kai nusikalstama veika konstatuojama tik vienai dienai, o likęs laikotarpis iki pat kompiuterių paėmimo vertinamas kaip teisėtas, nes niekam neinkriminuotas.

9. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad J. K., veikdamas per nenustatytą asmenį, įmonės darbuotojų kompiuteriuose neteisėtai laikė kompiuterinių programų kopijas. Byloje nustatyti konkretūs asmenys, kurie atgamino ir laikė bendrovės kompiuteriuose nelicencijuotas kompiuterių programas, t. y. T. Š., A. S., R. U. ir T. V., kurie nors nuolat ir keitė savo parodymus, tačiau iš esmės prisipažino patys atgaminę, naudoję bei laikę bendrovės kompiuteriuose nelicencijuotas programas. Apeliacinės instancijos teismas liudytojų T. Š., A. S., T. V. parodymų nevertino. Toks asmuo yra ir V. V., kuris bendrovėje faktiškai tvarkė ir prižiūrėjo kompiuterius. Todėl turėjo būti spendžiama dėl šių asmenų pripažinimo nusikaltimo vykdytojais, nes būtent jie atliko BK 192 straipsnio dispozicijoje apibrėžtas veikas – atgamino ir laikė nelicencijuotas kompiuterines programas. Be to, turėjo būti sprendžiama ir dėl šių liudytojų parodymų pagrįstumo (parodymai nenuoseklūs, be to, jie suinteresuoti apkalbėti bendrovės vadovą J. K., kad patys išvengtų baudžiamosios atsakomybės), ir apskritai dėl galimybės jais vadovautis, nes iš esmės šie asmenys buvo apklausiami kaip liudytojai apie savo pačių galimai padarytą nusikalstamą veiką. Šių aplinkybių teismas neanalizavo, todėl padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas.

10. Teismo išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties buvimo ir J. K. kaltės darytos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą visos abejonės vertintos J. K. nenaudai, neįvertinti (nutylėti) J. K. nekaltumą patvirtinantys įrodymai. Nors bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, kurio metu apklausti J. K., specialistas J. I. bei liudytojai T. Š., A. S., R. U. ir T. V., gautas ekspertizės aktas, tačiau teismas šiuos bei kitus byloje esančius įrodymus aptarė tik fragmentiškai, paviršutiniškai ir vienpusiškai. Proceso dalyvių parodymai, rašytiniai įrodymai pateikti neatskleidžiant jų esmės, tendencingai iškreipiant J. K. nenaudai.

11. J. K. nuosekliai neigė padaręs nusikalstamą veiką, tačiau apeliacinės instancijos teismas, J. K. parodymų neanalizuodamas ir nesugretindamas su kitais įrodymais, apsiribojo deklaratyviu konstatavimu, jog jo parodymus vertina kaip siekį išvengti atsakomybės, t. y. kaip gynybinę versiją, todėl jais nesivadovauja. Pažymėtina, kad kaltinamojo parodymai yra savarankiškas įrodymų šaltinis. Norint tokius parodymus atmesti, būtina nurodyti, kokie kiti patikimi įrodymai paneigia kaltinamojo parodymus. Šiuo atveju teismas to nepadarė. Tuo tarpu byloje esantys duomenys (bendrovės darbuotojų teisme duoti parodymai, rašytiniai įrodymai, kurių apeliacinės instancijos teismas neišanalizavo) patvirtina J. K. parodymų pagrįstumą ir teisingumą.

12. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad bendrovėje nebuvo asmens, atsakingo už kompiuterinių programų priežiūrą, todėl J. K., kaip bendrovės vadovas, turėjo kontroliuoti bendrovės veiklą ir gauti kompiuterinių programų autorių teisių turėtojo leidimą laikyti kompiuterines programas. Darydamas tokią išvadą, teismas neįvertino visų bylos įrodymų, kurie patvirtina, kad kompiuterių, įskaitant ir kompiuterines programas, priežiūrą faktiškai vykdė technikos direktorius V. V.. Apie tai parodė liudytojai R. U., M. V., L. G., M. Š., I. O., J. B., R. K., T. Š., A. S., T. V.. Iš 2018 m. kovo 5 d. ekspertizės akto Nr. 11-2747(16) matyti (15 paveikslėlis), kad V. V. UAB „LT“ darbuotojams rašė elektroninį laišką, kurio turinys aiškiai patvirtina, kad būtent V. V. tvarkė ir prižiūrėjo bendrovės kompiuterius. Tačiau apie šį V. V. laišką, darydamas išvadą dėl J. K. kaltumo, teismas nutylėjo. Taigi V. V. pareigos ir jo atliekamos funkcijos bendrovėje įvertintos dvejopai, t. y. nuteisiant J. K. įvertintos vienaip, o išteisinant V. K. – kitaip. Be to, iš J. K. pareigybės instrukcijos matyti, kad jam nėra nustatyta pareiga kontroliuoti kompiuterių programų įdiegimą ir panaudojimą. Priešingai, tokios funkcijos pareiginiais nuostatais apibrėžtos V. V., kaip bendrovės techninio palaikymo ir inovacijų direktoriui.

12.1. Taigi bylos įrodymai patvirtina, kad faktiškai kompiuterių, įskaitant ir kompiuterines programas, priežiūrą vykdė V. V.. Būtent jis paruošdavo kompiuterius darbui, o tai tiesiogiai susiję ir su kompiuterių programų atgaminimu. Be to, ir patys darbuotojai savo iniciatyva bendrovės kompiuteriuose atgamindavo kompiuterines programas; iš esmės jie tai patvirtino; tai patvirtina ir V. V. elektroninis laiškas.

12.2. J. K. nebuvo atsakingas už kompiuterinių programų kontrolę ir priežiūrą. Pagal BK 192 straipsnį ūkio subjektų vadovų kaltė negali būti preziumuojama, t. y. pagal BK 192 straipsnį atsako tik tas asmuo, kuris atliko konkrečias šio straipsnio dispozicijoje apibrėžtas veikas, o ne ūkio subjektų vadovai, kurie nepakankamai rūpestingai ir atidžiai organizavo bei kontroliavo vadovaujamos bendrovės darbą, darbuotojų elgesį ir veiksmus. Todėl šioje byloje spręstina dėl 4 kompiuterių, kuriuose buvo įdiegtos ir laikomos nelicencijuotos kompiuterinės programos, vartotojų (T. Š., A. S., R. U., T. V.) ir techninio palaikymo ir inovacijų direktoriaus V. V., kaip asmens, faktiškai vykdžiusio bendrovės kompiuterių priežiūrą, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 192 straipsnio 2 dalį, nes bylos įrodymai, kurių teismas nevertino, patvirtina, kad ne J. K., o būtent pastarieji tiesiogiai atliko veiksmus, susijusius su neteisėtu kompiuterinių programų atgaminimu ir laikymu.

13. Apeliacinės instancijos teisme papildomo įrodymų tyrimo metu paaiškėjo nauja bylai reikšminga, tačiau skundžiamame nuosprendyje neįvertinta aplinkybė, t. y. nustatytas asmuo, kuris taip pat bendrovėje tvarkė ir prižiūrėjo kompiuterius bei atgamindavo kompiuterių programas. Iš bylos duomenų (liudytojų T. V., T. Š., A. S., V. V. parodymų, 2018 m. kovo 5 d. ekspertizės akto Nr. 11-2747(16)), kurių apeliacinės instancijos teismas netyrė ir neanalizavo, aiškiai matyti, kad tai A. K.. Todėl teismo išvada, kad,,nors byloje minimas asmuo, vardu Andrius, kuris galimai susijęs su kompiuterinėmis programomis, tačiau jokių duomenų, kurie patvirtintų tokius teiginius, byloje nėra“, nepagrįsta, neatitinka bylos įrodymų. Apie ekspertizės akte nurodytų elektroninių laiškų (13, 14 pav.) turinį A. K., J. K., V. V., V. K. ir T. V. neapklausti. A. K. naudojosi su bendrove susijusiu elektroniniu paštu, t. y. (duomenys neskelbtini), liudytojai patvirtino, kad Andrius tvarkė ir prižiūrėjo kompiuterius bei atgamindavo kompiuterių programas, be to, iš aptartų susirašinėjimų matyti, kad jis buvo susijęs būtent su bendrovės kompiuterių priežiūra, bendravo su V. V., tad minėto asmens apklausa buvo būtina, siekiant nustatyti pastarojo santykį su UAB „LT“, identifikuoti jo atliktas funkcijas bendrovėje, kada ir kas jį pasamdė, kieno pavedimus vykdė ir kt. Todėl apeliacinės instancijos teismas, neiškviesdamas ir neapklausdamas šio asmens, kurio parodymai gali turėti esminę reikšmę bylai teisingai išspręsti, neįvykdė pareigos būti aktyviam, neišnagrinėjo visų faktinių aplinkybių, kurios galėjo turėti reikšmę priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

14. J. K. kaltė, be kita ko, grindžiama tuo, kad jis, būdamas bendrovės vadovas, suvokė ir žinojo, kad darbuotojų kompiuteriuose yra laikomos neteisėtos kompiuterių programos; tokį suvokimą patvirtina J. K. pranešimas policijai. Tačiau šį įrodymą (J. K. pranešimą policijai) apeliacinės instancijos teismas įvertino pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. iškraipė jo turinį, neįvertino jo kitų įrodymų kontekste, todėl padarė nepagrįstą bei neteisingą išvadą dėl šio įrodymo turinio.

14.1. Teisme J. K. parodė, jog informaciją apie galimai nelegalias programas jis sužinojo iš savo žmonos, kai jau nebedirbo UAB „LT“, t. y. rašydamas pareiškimą policijai jis vadovavosi nepatvirtinta ir tik netiesiogiai sužinota informacija, konkrečių programų pavadinimus sužinojo internete ir juos nurodė pranešime policijai. Jokių šiuos parodymus paneigiančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nenurodė, nes tokių byloje ir nėra, be to, nemotyvavo, kodėl nesivadovauja J. K. parodymais, kurių teisingumą patvirtina bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teisme R. K. patvirtino, kad vyrui pasakė, jog girdėjo kalbų apie kažkokių programų legalizavimą, ir jiems kilo mintis, kad tai gali būti susiję su bendrove. Šie įrodymai neįvertinti. Be to, iš J. K. pranešimo policijai turinio matyti, kad jame nurodoma tik bendro pobūdžio informacija, kuri UAB „LT“ patikrinimo metu iš dalies net ir nepasitvirtino. Taigi pranešimo policijai netikslumai kartu su J. K. ir R. K. parodymais leidžia daryti išvadą, kad J. K. nesuvokė ir nežinojo, jog bendrovės darbuotojų kompiuteriuose neteisėtai laikomos kompiuterinės programos. Rašydamas pranešimą policijai, J. K. vadovavosi nepatvirtinta informacija, kurią sužinojo tik tada, kai jau nebedirbo UAB „LT “. Todėl pranešimas policijai nerodo J. K. suvokimo ir žinojimo apie neteisėtas kompiuterines programas, kai jis ėjo direktoriaus pareigas. Pranešimo policijai turinys rodo tik tai, kad J. K., kai jau nebedirbo UAB „LT “, numanė (darė prielaidą) apie galimai darbuotojų laikomas neteisėtas kompiuterines programas, o pagrindas daryti tokią prielaidą buvo iš žmonos gauta informacija. Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir tai, kad pranešimas policijai išsiųstas praėjus daugiau nei 4 mėnesiams po J. K. darbo sutarties nutraukimo.

14.2. Teismo išvados apie J. K. suvokimą (žinojimą), kad kompiuteriuose laikomos neteisėtos kompiuterių programos, nepagrįstumą patvirtina ir tai, kad tie patys įrodymai ir aplinkybės dėl dviejų kaltinamųjų vertinti priešingai:

14.2.1. Dėl V. K. apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra jokių objektyvių duomenų, jog V. K. pats įdiegė ar davė nurodymą įdiegti neteisėtas kompiuterių programas, jas neteisėtai laikė ir naudojo. Dėl J. K. teismas padarė priešingą išvadą, neatsižvelgdamas į tai, kad nė vienas liudytojas jokioje proceso stadijoje nėra davęs parodymų apie J. K. „nurodymus“, „pritarimus“ ar „neprieštaravimus“ dėl neteisėto kompiuterinių programų atgaminimo ar laikymo. Teismas nurodo T. Š. ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, kad J. K. liepė: „daryk viską, kad tik užsakymas būtų įvykdytas“, tačiau tai nereiškia, kad J. K. liepė elgtis neteisėtai. Teisme tokių aplinkybių T. Š. apskritai nenurodė. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad J. K. kada nors kam nors būtų liepęs neteisėtai atgaminti ir laikyti kokias nors programų kopijas.

14.2.2. Nuosprendyje dėl V. K. išteisinimo pabrėžiama, jog bendrovės kompiuteriai turėjo slaptažodžius, todėl teismas abejoja V. K. galimybe prisijungti prie darbuotojų kompiuterių, juos kontroliuoti. Tačiau dėl J. K. kaltės, nepaisant nustatytų tapačių aplinkybių, teismui nekilo jokių abejonių. Be to, teismas neįvertino bylą nagrinėjant apeliacine tvarka liudytojų T. Š., A. S. ir T. V. duotų parodymų, jog šie niekada nebuvo matę J. K. dirbant su jų kompiuteriais. Tai reiškia, jog J. K. nei instaliavo bendrovės kompiuteriuose neteisėtas kompiuterines programas, nei tikrino darbuotojų kompiuteriuose laikomų programų teisėtumą, todėl nieko ir nežinojo apie bendrovėje pačių darbuotojų ar kitų asmenų atgamintas ir laikomas neteisėtas kompiuterių programas.

14.2.3. Dėl V. K. apeliacinės instancijos teismas nurodo ir tai, jog dirbti su kompiuteriu reikia specialių žinių ir įgūdžių, tačiau dėl J. K. šias aplinkybes nutyli.

14.3. Taigi J. K. parodymus, kad: (1) UAB „LT“ kompiuterių, įskaitant ir kompiuterines programas, priežiūrą faktiškai vykdė technikos direktorius V. V.; (2) nieko nežinojo apie bendrovėje laikomas neteisėtas kompiuterių programas; (3) apie tai, jog UAB „LT“ darbuotojai galimai naudojasi neteisėtomis kompiuterių programomis, sužinojo tik tada, kai jau nebedirbo bendrovėje, – patvirtina aptarti įrodymai, todėl netikėti ir nesivadovauti J. K. parodymais teismas neturėjo jokio pagrindo.

15. Dėl kompiuterių programų atgaminimo datų nustatymo pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „<...> specialistų išvadose pateikiamos įdiegimo datos gali ir neatitikti tikrovės, kadangi kyla pagrįstų abejonių dėl darbuotojų kompiuteriuose nustatytų datų atitikimo realiam laikui, o tai eliminuoja net galimybę tiksliai nustatyti, kurios gi programos buvo įdiegtos J. K. vadovavimo laikotarpiu. Be to, akivaizdu, kad kompiuterių programų instaliavimo data galėjo būti nesudėtingai tyčia ar netyčia pakeista, nes buvo ne tik datų pasikeitimų iki išimtų kompiuterių diskų tyrimo, bet ir ikiteisminio tyrimo metu tyrėjos J. K. daryta intervencija neapsaugant duomenų diskuose ir juos pakeičiant“. Šios išvados nepagrįstumą apeliacinės instancijos teismas grindė 2018 m. kovo 5 d. ekspertizės akto Nr. 11-2747(16) išvadomis. Tačiau ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti bylos duomenys ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apsiribodamas vien tik ekspertizės akte nurodytomis aplinkybėmis, nevertindamas jų kitų bylos įrodymų kontekste bei nepaaiškindamas, kodėl laiko nepagrįstais bei nesivadovauja tais įrodymais, kurie paneigia ekspertizės akte padarytų išvadų teisingumą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir padarė bylos įrodymams prieštaraujančias išvadas.

15.1. Nėra jokio pagrindo sutikti su ekspertizės akto išvada, kad „Standžiojo disko prijungimas prie kito kompiuterio, nenaudojant blokatoriaus, negali įtakoti standžiajame diske esančios programinės įrangos įdiegimo datų“. Pirmosios instancijos teisme apklausti specialistai (ekspertas K. G., ekspertas D. B., specialistas V. V., specialistas J. I.) paaiškino, jog blokatorius naudojamas tam, kad nebūtų pakeisti standžiajame diske esantys duomenys. Taigi byloje yra akivaizdžių prieštaravimų tarp ekspertizės akto išvadų ir specialistų paaiškinimų, o pagal in dubio pro reo principą visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė in dubio pro reo principo ir reikalavimo įrodymus vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

15.2. Nuosprendyje (20 p.) nurodoma, kad bet koks laiko parametrų keitimas kompiuteryje neturi įtakos anksčiau įdiegtoms programoms, t. y. jų diegimo laikas yra fiksuojamas toks, koks tuo metu buvo kompiuteryje. Tokia teismo išvada ne paneigia, o patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą, jog šioje byloje iš esmės neįmanoma tiksliai nustatyti, kurios programos buvo įdiegtos J. K. vadovavimo laikotarpiu. Jei kompiuteryje nustatytas sisteminis laikas nesutampa su realiu laiku, t. y. kompiuteryje nustatytas klaidingas laikas, tai kompiuterinės programos įdiegimo metu į registrus kaip programos įdiegimo data automatiškai bus įrašomas būtent šis klaidingas laikas, o jau paskesnis laiko parametrų keitimas, pavyzdžiui, atkūrimas kompiuteryje realaus (teisingo) laiko, neturės jokios įtakos įrašytai datai, t. y. registruose vis tiek lieka įrašyta ankstesnė, t. y. klaidinga, data. Tai iš esmės patvirtino ir specialistai V. V., D. B., J. I.. Byloje nėra duomenų, kad konkrečiu atveju įdiegiant kompiuterines programas darbuotojų kompiuteriuose buvo nustatytas būtent teisingas, atitinkantis realų, sisteminis laikas. Apeliacinės instancijos teismas nutylėjo, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog buvo atvejų, kai laikas proceso dalyvių kompiuteriuose nesutapdavo su realiu laiku ar „nusimušdavo“ (liudytojų T. Š., T. V. parodymai, taip pat J. K., V. K. parodymai). Taigi, nesant įrodymų, kad kompiuterių programų įdiegimo metu darbuotojų kompiuteriuose buvo nustatytas realus laikas, bet esant įrodymų, kad buvo atvejų, kai laikas kompiuteriuose nesutapdavo su realiu laiku, laikantis in dubio pro reo principo, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šioje byloje neįmanoma tiksliai nustatyti, kurios gi programos buvo įdiegtos J. K. vadovavimo laikotarpiu. Kompiuterių programų įdiegimo metu nustatytos datos galėjo nesutapti su realiu laiku ir tokiu būdu neteisingos datos būtų automatiškai įrašomos į registrus kaip programos įdiegimo data.

16. Dėl įvykio vietos apžiūros protokolo pripažinimo leistinu įrodymu. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog UAB „LT “ patalpų krata ir dokumentų bei techninės įrangos poėmis atlikti pažeidžiant BPK 147 straipsnio 1 dalies, 145 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. nepagrįstai duomenis pripažino neleistinais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paimant standžiuosius diskus ir dokumentus, BPK normos iš esmės nebuvo pažeistos, tačiau jis tik formaliai nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir pripažįsta, jog bendrovės patalpose buvo atlikta teisėta įvykio vietos apžiūra. Pripažindamas bendrovės patalpose atliktą tyrimo veiksmą kaip teisėtą ir vadovaudamasis jo metu gautais duomenimis, teismas neįvertino svarbių aplinkybių:

16.1. Kompiuterių standieji diskai ir dokumentai buvo paimti dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, t. y. BPK 168 straipsnyje nustatyta tvarka atliekant gautos informacijos patikslinimą. Formaliai buvo surašytas įvykio vietos apžiūros protokolas, nors šio veiksmo atlikimo metu buvo prievarta įsibrauta į bendrovei priklausančias patalpas ir kompiuterius.

16.2. Bendrovės patalpose atlikto tyrimo veiksmo, turint omenyje jo metu atliktų veiksmų turinį (esmę), negalima vadinti nei įvykio vietos tyrimu (BPK 205 straipsnis), nei įvykio vietos apžiūra (BPK 207 straipsnis), nes šis veiksmas turi visus kratos požymius (BPK 145 straipsnis).

16.3. BPK 205 straipsnyje nustatytam tyrimo veiksmui atlikti teismo sankcija nereikalinga, išskyrus BPK 206 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį. Tuo tarpu krata yra BPK 145 straipsnyje nustatyta procesinė prievartos priemonė, kurią darant priverstinai ištiriama ir apieškoma patalpa, vietovė ar asmuo. Nuo BPK 205 straipsnyje nustatyto objektų tyrimo krata skiriasi tuo, kad ji susijusi su konstitucinėmis žmogaus teisėmis, pirmiausia su žmogaus būsto neliečiamumo teise, taip pat ir kitų patalpų ar kitokių vietų, kuriose atliekama krata, savininko ar valdytojo teisėmis. Todėl krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi.

16.4. Pareigūnai, turėdami informaciją, kad UAB „LT“ kompiuteriuose yra neteisėtai atgamintos ir laikomos kompiuterių programų kopijos, atvykę į bendrovės patalpas, ėmėsi veiksmų darbuotojų laisvei apriboti (suvaržyti), prievarta įsiskverbė į bendrovės kompiuterius ir priverstinai paėmė 4 kompiuterių standžiuosius diskus bei dokumentus. Liudytojai patvirtino, kad atvykus policijai buvo apribota galimybė dirbti su kompiuteriais (T. Š., A. S., R. U., T. V. parodymai). Atlikto veiksmo tikslas buvo ne įvykio vietos apžiūra, o paimti kompiuterius, t. y. faktiškai atlikti kratą bendrovės patalpose. Tokie veiksmai galėjo būti atlikti tik motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, neatidėliotinu atveju – ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu. Tačiau tai nebuvo padaryta. Tad kompiuterių standieji diskai ir dokumentai paimti ne tik pažeidžiant įstatyme nustatytą šių duomenų gavimo tvarką, bet ir iš esmės suvaržant asmenų teises.

16.5. Be to, net jeigu ir būtų laikoma, kad buvo atlikta (faktiškai) ne krata, o objekto (įvykio vietos) tyrimas, tai ir šis tyrimo veiksmas atliktas pažeidžiant nustatytą tvarką. BPK 168 straipsnio 1 dalyje nenurodoma, kad gautos informacijos patikslinimo metu galėtų būti atliktas įvykio vietos tyrimas (BPK 205 straipsnis). BPK 168 straipsnio 1 dalyje nustatytas tyrimo veiksmas – įvykio vietos apžiūra (BK 207 straipsnis) – nėra tapatus įvykio vietos tyrimui (BK 205 straipsnis). Apžiūros metu gali būti fiksuojama tik tiesiogiai vizualiai matoma aplinka ir joje esantys objektai, o įsiskverbimo į objektus būdai, metodai negali būti taikomi. Nagrinėjamu atveju buvo įsibrauta į UAB „LT“ priklausančias patalpas ir jose esančius kompiuterius, priverstinai paimti standieji diskai ir dokumentai.

16.6. Taigi įvykio vietos apžiūros protokolas neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-315/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-315/2012">2K-315/2012</a>). Atlikto tyrimo veiksmo nei pagrindai, nei eiga neatitiko įstatymo reikalavimų, t. y. policijos pareigūnai, prieš atlikdami tyrimo veiksmą patalpose, neturėjo iš esmės jokių konkrečių, pagrįstų ir patikimų duomenų apie galimai daromą nusikalstamą veiką, o vadovavosi tik J. K. pranešimu, kuriame buvo nurodyta nepatikrinta ir tik bendro pobūdžio informacija, nelemianti, jog yra daroma būtent nusikalstama veika, o ne, pavyzdžiui, administracinis teisės pažeidimas. Jo metu nebuvo užtikrintos J. K., kitų asmenų procesinės teisės. Tad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš esmės buvo pažeista duomenų gavimo tvarka, taip suvaržant įstatymo garantuotas kaltinamųjų teises. Be to, teismų praktikoje išaiškinta, kad jei duomenų rinkimo procesas nuo pat pradžių buvo neteisėtas, jo metu gauta informacija neturi jokios įrodomosios vertės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNDEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-141/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-141/2008">2K-7-141/2008</a>). Šioje byloje faktinių duomenų rinkimo procesas nuo pat pradžių buvo neteisėtas, todėl nėra pagrindo teigti, kad vėlesnių ikiteisminio tyrimo veiksmų metu gauta informacija tapo teisėta.

17. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 2 straipsnio 4 dalį, 192 straipsnio 2 dalį, nesant tam pagrindų ir sąlygų. Nuosprendžio 18.6 punkte konstatuota, kad „<...> vadovas (J. K.), kuris nepaskyrė atsakingo už kompiuterių programų instaliavimą ir priežiūrą asmens, atsako pats, kaip asmuo, atsakingas už visą įmonės veiklą. Šiuo atveju J. K. atsakingas už neteisėtą kompiuterių programų laikymą UAB „LT“ kompiuteriuose“. Iš šios teismo išvados darytina išvada, kad J. K. pripažintas kaltu ir nuteistas ne už tai, kad padarė konkrečią, BK 192 straipsnio 2 dalies dispozicijoje apibrėžtą, veiką (atgamino, platino, gabeno ar laikė), o už aplaidų bendrovės veiklos organizavimą, t. y. už tai, kad neužtikrino, kad būtų laikomasi Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo reikalavimų. Tačiau BK 192 straipsnyje apibrėžtos veikos padaromos tik tiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg2LTQ4OS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-286-489/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-286-489/2017">2K-286-489/2017</a>). Šiuo atveju J. K. atsakomybė siejama su neatsargia kaltės forma. Pagal BK 192 straipsnį veika laikoma padaryta, kai asmuo suvokia, kad atlieka bent vieną iš baudžiamajame įstatyme nustatytų veiksmų – neteisėtai atgamina, platina, gabena ar laiko kūrinių (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes) kopijas komerciniais tikslais ir nori taip veikti, bet ne už tai, kad neužtikrino, jog jo vadovaujamoje bendrovėje būtų laikomasi Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo reikalavimų. J. K. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn vien už tai, kad atitinkamu laikotarpiu ėjo vadovaujamas pareigas.

17.1. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pateikti argumentus, patvirtinančius J. K. suvokimą, jog jis bendrovės kompiuteriuose laiko neteisėtas kompiuterių programų kopijas, kurios naudojamos bendrovės veikloje, siekiant komercinės naudos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTMyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-532/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-532/2012">2K-532/2012</a>). Vietoj to teismas preziumavo J. K., kaip bendrovės vadovo, atsakomybę, remdamasis tik tuo, kad neteisėtai atgaminta programinė įranga buvo rasta bendrovės teritorijoje ir jai priklausančiuose kompiuteriuose.

17.2. Byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių J. K. pripažinti kaltu dėl to, kad jis pats tiesiogiai pažeidė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą, t. y. neteisėtai komerciniais tikslais laikė kompiuterių programų kopijas. Taip pat nėra jokių duomenų, kad J. K. suvokė ir žinojo, jog darbuotojų kompiuteriuose yra laikomos neteisėtos kompiuterių programos. Jis nebuvo atsakingas už darbuotojų kompiuteriuose laikomas neteisėtas kompiuterių programas, kurios be jo žinios pačių darbuotojų buvo atgamintos, laikomos ir naudojamos. Kompiuteryje, su kuriuo dirbo J. K., neteisėtų programų nerasta. J. K. buvo priimtas vadovu į jau ilgą laiką veiklą vykdžiusią bendrovę, tai reiškia, kad darbuotojai jau buvo aprūpinti visomis darbo priemonėmis, įskaitant ir darbo funkcijoms atlikti būtinas kompiuterines programas, nes priešingu atveju bendrovė nebūtų galėjusi vykdyti veiklos. Pagal savo pareigybės aprašymą J. K. neprivalėjo tikrinti darbuotojų kompiuterių, o ir objektyviai to padaryti negalėjo, nes jie buvo apsaugoti slaptažodžiais, be to, J. K. neturėjo tokių įgūdžių (specialių žinių) dirbti su kompiuteriu. Tokią pareigą turėjo V. V.. J. K., iš bendrovės darbuotojų negaudamas jokių pranešimų, negalėjo žinoti apie nelicencijuotų kompiuterinių programų buvimą.

17.3. Taigi J. K. veiksmuose nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių. Jis neatliko jokių tyčinių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami BK 192 straipsnio dispozicijos kontekste, o už apeliacinės instancijos teismo konstatuotą neapdairumą (nepakankamą rūpestingumą) organizuojant bendrovės veiklą J. K. negali būti traukiamas atsakomybėn pagal BK 192 straipsnį. Šiuo atveju turėjo būti sprendžiama ne dėl J. K., bet dėl minėtų T. Š., A. S., R. U., T. V. ir V. V. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 192 straipsnio 2 dalį, nes būtent šie asmenys tiesiogiai atliko veiksmus, susijusius su neteisėtu kompiuterinių programų atgaminimu ir laikymu bendrovės kompiuteriuose.

18. Kasaciniu skundu išteisintasis V. K. ir jo gynėjas advokatas J. Sakavičius, civilinė atsakovė UAB „LT“ ir jos atstovas advokatas J. Sakavičius prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 27 d. nuosprendžio dalį – civilinių ieškovių bendrovių „A. I.“ ir „M. C.“ ieškinį atmesti visa apimtimi išteisintajam V. K. ir civilinei atsakovei UAB „LT“. Dėl šios dalies paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis (BPK 382 straipsnio 4 punktas). Kasatoriai nurodo:

19. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK nuostatų, reglamentuojančių civilinio ieškinio išsprendimą, pažeidimą.

20. V. K.

21.

21.1. Apie tai, kad civilinis atsakovas negali būti solidariai atsakingas su kaltinamaisiais, pasisakyta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartyje (bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MVMtMTYwMC0zODcvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1S-1600-387/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1S-1600-387/2015">1S-1600-387/2015</a>). Joje teismas konstatavo, kad „<...> baudžiamojoje teisėje asmenys solidariai atsako tik tuo atveju, jei bylos medžiaga nustatyta, kad civilinių ieškovų patirta žala yra visų asmenų, kuriems pareikštas civilinis ieškinys, bendrų veiksmų padarinys“. Kadangi nagrinėjamoje byloje apskritai nebuvo nustatomas pačios įmonės elgesys, tai nėra pagrindo teigti, kad įmonė ir kaltinamieji kokia nors forma veikė bendrai ir dėl to galėtų kilti solidarioji atsakomybė. Taip pat minėtoje 2015 m. lapkričio 20 d. nutartyje teismas priėjo išvadą, jog UAB „LT“ atsakomybė yra negalima, nes šis juridinis asmuo nepatrauktas kaltinamuoju: „<...> prokurorui nepareiškus kaltinimų juridiniam asmeniui, jo civilinė atsakomybė dėl fizinių asmenų galimai neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo negali būti preziumuojama“. Kadangi 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis yra įsiteisėjusi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikėsi joje išdėstytos pozicijos dėl civilinio atsakovo atsakomybės (BPK 346 straipsnio 1 dalis).

21.2. Paprastai tokio pobūdžio bylose, kuriose asmenys kaltinami pagal BK 192 straipsnį, juridinis asmuo būdavo patrauktas kaip baudžiamosios atsakomybės subjektas – kaltinamasis. Šioje byloje tai nepadaryta, todėl tai užkerta kelią taikyti neigiamas turtines pasekmes civilinei atsakovei, juolab taikyti solidariąją atsakomybę. Todėl civilinis ieškinys civilinei atsakovei turėjo būti atmestas. Tačiau, kaip minėta, dėl civilinei atsakovei pareikšto ieškinio baigties skundžiamame nuosprendyje apskritai nepasisakyta.

22. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas atmesti civilinės atsakovės prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas neteisingas. Pirma, proceso išlaidų atlyginimas civilinei atsakovei neturėtų būti susiejamas su nuteistojo J. K. padaryta veika. Nuteistojo elgesys negali apriboti teisės gauti civilinei atsakovei jos patirtų išlaidų atlyginimą. Antra, apeliacinės instancijos teismas apskritai turėjo atmesti civilinį ieškinį civilinei atsakovei. Todėl, esant tokiam procesiniam rezultatui, civilinė atsakovė turi teisę į patirtų proceso išlaidų atlyginimą. Pagal teismų praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016). Todėl šiuo atveju, bylą nagrinėjant pagal civilinių ieškovių apeliacinį skundą ir šio skundo netenkinus, apeliacinės instancijos teismas privalėjo teisingai paskirstyti proceso išlaidų atlyginimą ir šias išlaidas priteisti iš civilinių ieškovių solidariai civilinės atsakovės naudai.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

23. Nuteistojo J. K. gynėjo advokato M. Dūdos ir išteisintojo V. K. ir jo gynėjo advokato J. Sakavičiaus, civilinės atsakovės UAB „LT“ ir jo atstovo advokato J. Sakavičiaus kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimų

24. Nuteistojo J. K. gynėjas advokatas M. Dūda kasaciniame skunde kelia klausimą dėl BPK esminio reikalavimų pažeidimo, policijos darbuotojams iš įmonės „LT “ patalpų paimant keturis kompiuterių standžiuosius diskus. Kasatorius teigia, kad bendrovės patalpose atlikto tyrimo veiksmo, kurio metu buvo paimti kompiuterių standieji diskai, pagal atliktų veiksmų turinį (esmę) negalima vadinti nei įvykio vietos tyrimu (BPK 205 straipsnis), nei įvykio vietos apžiūra (BPK 207 straipsnis), nes šis veiksmas turi visus kratos požymius (BPK 145 straipsnis). Tokie veiksmai galėjo būti atlikti tik motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, neatidėliotinu atveju – ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu. Tačiau tai nebuvo padaryta. Kompiuterių standieji diskai ir dokumentai paimti ne tik pažeidžiant įstatyme nustatytą šių duomenų gavimo tvarką, bet ir iš esmės suvaržant asmenų teises.

25. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu pagrindiniai įrodymai buvo surinkti pažeidžiant procesinių prievartos priemonių taikymą, kad UAB „LT “ patalpų krata ir atliktas dokumentų bei techninės įrangos poėmis nebuvo atlikti remiantis ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi (BPK 147 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 3 dalis); nebuvo sankcionuota nei pati bendrovės patalpų krata (policijos pareigūnų įvardijama kaip apžiūra), nei bendrovės daiktų ir dokumentų poėmis. Pirmosios instancijos teismas tokiu būdu gautus duomenis laikė neleistinais ir nepripažino įrodymais.

26. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko, pasisakydamas, kad, bylos duomenimis, UAB „LT“ patalpose buvo atlikta įvykio vietos apžiūra; nustačius, kad kompiuteriuose instaliuotos galimai nelegalios programos, atskiro nutarimo nebuvo priimta; nei kaltinamasis, nei liudytojai neginčijo, jog buvo paimti bendrovės veikloje naudoti kompiuteriai, juose rasti duomenys, programos yra susiję su įmonės veikla. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, paimant standžiuosius diskus ir dokumentus, BPK normos iš esmės nebuvo pažeistos.

27. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl duomenų, gautų policijos pareigūnams paėmus kompiuterių standžiuosius diskus iš UAB „LT“ patalpų, pripažinimo įrodymais yra susijęs ne tik su BPK nuostatomis, reglamentuojančiomis tokių duomenų, reikšmingų nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, rinkimo teisėtumą, bet ir su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tarptautinės teisės aktuose įtvirtintomis žmogaus teisių garantijomis, kurių turi būti laikomasi renkant duomenis baudžiamajame procese.

28. Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintos teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir susižinojimo slaptumą, 24 straipsnyje – teisė į būsto neliečiamybės gerbimą. Šios asmens teisės baudžiamojo proceso metu gali būti apribotos BPK nustatytais atvejais ir tvarka (BPK 44 straipsnio 9 dalis).

29. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas turi teisę į tai, jog būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susižinojimo slaptumas; valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

30. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje sąvoka „būstas“, nurodyta Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje, apima ne tik asmens gyvenamąsias patalpas, bet gali būti taikoma taip pat tam tikroms profesinėms ar verslo patalpoms; apima registruotą privačiam asmeniui priklausančios ir jo vadovaujamos įmonės buveinę, taip pat juridinio asmens buveinę, padalinius bei kitas verslo patalpas (pvz., 2018 m. liepos 24 d. sprendimas byloje ‘Etica’ P. P. N. O. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 43190/10, par. 44–48; 2014 m. spalio 2 d. sprendimas byloje DELTA PEK?RNY a.s. prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 97/11, par. 77–78; 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Bernh Larsen Holding AS ir kiti prieš Norvegiją, peticijos Nr. 24117/08, par. 104; 2002 m. balandžio 16 d. sprendimas byloje Société Colas Estir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 37971/97, par. 40–41).

31. EŽTT praktikoje įvairios situacijos, kai valstybės pareigūnai, esant juridinio asmens (jo darbuotojų) teisinei pareigai vykdyti jų nurodymus, lankosi juridinio asmens verslo patalpose atlikdami patikrinimą, kratą, poėmį ar kitus panašaus pobūdžio veiksmus ir (prireikus, atlikę atitinkamus paieškos veiksmus) paima dokumentus ir duomenis, įskaitant elektroninius dokumentus ir duomenis, esančius įvairiuose duomenų saugojimo įrenginiuose ir laikmenose (pavyzdžiui, kompiuteryje, standžiajame diske, USB atmintuke, elektroniniame pašte), traktuojamos kaip juridinio asmens teisės į būsto neliečiamybės ir susirašinėjimo slaptumo gerbimą apribojimas (pvz., cituoti sprendimai bylose ‘Etica’ P. P. N. O. prieš Rumuniją; DELTA PEK?RNY a.s. prieš Čekijos Respubliką; Bernh Larsen Holding AS ir kiti prieš Norvegiją; 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimas byloje Sérvulo & Associados - Sociedade de Advogados, RL ir kiti prieš Portugaliją, peticijos Nr. 27013/10; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje V. C. ir GTM Génie Civil et Services prieš Prancūziją, peticijų Nr. 63629/10 ir 60567/10; 2007 m. spalio 16 d. sprendimas byloje Wieser ir Bicos Beteiligungen GmbH prieš Austriją, peticijos Nr. 74336/01). Priklausomai nuo, be kita ko, paimtos informacijos pobūdžio, gali kilti ir teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimas, paprastai pirmiausia siejamas su susijusių fizinių asmenų – juridinio asmens darbuotojų, klientų ar kitų – privatumu (pvz., Bernh Larsen Holding AS ir kiti prieš Norvegiją, par. 107).

32. Kaip anksčiau minėta, pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šio straipsnio 1 dalyje nustatytomis teisėmis, išskyrus kai toks apribojimas atitinka šioje nuostatoje nustatytas sąlygas. Pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį apribojimas turi būti nustatytas įstatymo. Vadovaujantis EŽTT praktika apribojimas gali būti laikomas nustatytu įstatyme tik tuo atveju, jeigu nacionalinėje teisėje yra tam tikras jo pagrindas (pvz., 2018 m. vasario 13 d. sprendimas byloje Ivashchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 61064/10, par. 71; 2017 m. gegužės 18 d. sprendimas byloje Bože prieš Latviją, peticijos Nr. 40927/05, par. 74; Bernh Larsen Holding AS ir kiti prieš Norvegiją, par. 123). Tai, kaip būtent tos nuostatos buvo pritaikytos konkrečiu atveju, reikšminga ir vertinant apribojimo būtinumą demokratinėje visuomenėje.

33. Nagrinėjamoje byloje aktualu ir tai, kad EŽTT praktikoje, tiek vertinant, ar elektroninių duomenų, esančių tam tikruose įrenginiuose ar laikmenose, paėmimas, tyrimas, laikymas ir kiti su tuo susiję veiksmai atitinka sąlygą „apribojimas nustatytas įstatymo“, tiek vertinant tokio apribojimo būtinumą demokratinėje visuomenėje, svarbią reikšmę turi paimtinų ir tirtinų duomenų atranka, jų apimties apribojimas tyrimui reikšminga apimtimi, konfidencialių duomenų apsaugos, tyrimui nereikalingų duomenų grąžinimo klausimų sprendimas ir kt. (pvz. Wieser ir Bicos Beteiligungen GmbH prieš Austriją; Bernh Larsen Holding AS ir kiti prieš Norvegiją; V. C. ir GTM Génie Civil et Services prieš Prancūziją; Sérvulo & Associados - Sociedade de Advogados, RL ir kiti prieš Portugaliją; 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimas byloje Prezhdarovi prieš Bulgariją, peticijos Nr. 8429/05; 2017 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje T. R. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 32600/12).

34. Pažymėtina ir tai, kad EŽTT praktikoje nustatant, ar pareigūnų taikytos įrodymų paieškos ir paėmimo priemonės konkrečiu atveju sukėlė Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintų teisių apribojimą, pareigūnų veiksmai vertinami neapsiribojant tuo, kaip situacija pateikiama formaliai (pavyzdžiui, valstybės institucijoms kvalifikuojant ją kaip į atitinkamas teises mažiau įsiterpiantį procesinį veiksmą), ir nagrinėjant svarstomo proceso realybę (pvz., Bože prieš Latviją, par. 67–70).

35. Lietuvos Respublikos įstatymai reglamentuoja duomenų, reikšmingų nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, rinkimo procesą ir tyrimo metu gautos informacijos pripažinimo įrodymais kriterijus. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrinta asmens teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą. Bet kuriuo atveju, ar informacija surinkta pagal BPK, ar ji gauta kitų įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi pareigą patikrinti gautų duomenų patikimumą, išsiaiškindamas, ar tiksliai buvo laikytasi tų įstatymų, pagal kuriuos tie duomenys gauti. Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises, nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos, laikomi gautais neteisėtu būdu ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNDEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-141/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-141/2008">2K-7-141/2008</a>).

36. Nagrinėjamoje byloje aktualus kompiuterių standžiųjų diskų duomenų, pripažįstant juos įrodymais, gavimo teisėtumo klausimas ir visų pirma tai, ar šie diskai su juose esančia informacija paimti laikantis įstatymo reikalavimų.

37. Iš bylos matyti, kad 2012 m. lapkričio 9 d. Lietuvos kriminalinės policijos biure gautas J. K. pranešimas, kad UAB „LT“ technologai, inžinieriai naudoja programas „AutoCad“, „SolidWorks“, kurios yra nelegaliai įdiegtos bent į 5–6 kompiuterius, kad beveik visuose kompiuteriuose (apie 12 kompiuterių) įdiegtos nelegalios „MS Office“ programos.

38. 2012 m. lapkričio 15 d. raštu Lietuvos kriminalinės policijos biuras pavedė Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui patikslinti šią gautą informaciją ir priimti procesinį sprendimą.

39. 2012 m. lapkričio 30 d. policijos darbuotojai, atvykę į UAB „LT“ patalpą, nepradėjus ikiteisminio tyrimo, iš joje esančių įmonės kompiuterių paėmė keturių kompiuterių standžiuosius diskus. Dėl šio procesinio veiksmo, vadovaujantis BPK 207 straipsniu, buvo surašytas 2012 m. lapkričio 30 d. įvykio vietos apžiūros protokolas.

40. Apžiūra, nurodyta BPK 207 straipsnyje, atliekama, kai reikšmingas tyrimui aplinkybes galima nustatyti paprastai konstatuojant objekto buvimo vietą, jo padėtį ar būklę ir tam nereikia naudoti specialios technikos ar specialios tyrimo metodikos, atliekant šį procesinį veiksmą netaikomos procesinės prievartos priemonės; objektų požymiai, turintys reikšmės nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti, aprašomi, nufotografuojami arba nufilmuojami. Objektų tyrimas (BPK 205 straipsnis) nepriskiriamas tyrimo veiksmams, kuriuos pagal BPK 168 straipsnio 1 dalies nuostatas galima atlikti nepradėjus ikiteisminio tyrimo.

41. BPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu reikia paimti daiktus ar dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, ir tiksliai žinoma, kur jie yra ar kas juos turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras gali daryti poėmį. Poėmis daromas motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. Šis procesinis veiksmas gali būti atliktas tik tuomet, jei yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.

42. BPK 1601 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neatidėliotinais atvejais procesinės prievartos priemonės, nustatytos šio kodekso 145, 147, 160 straipsniuose, taigi tarp jų ir poėmis, gali būti taikomos ir prokuroro arba ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu, tačiau visais šiais atvejais per tris dienas nuo nutarimo priėmimo turi būti gauta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, patvirtinanti procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumą.

43. Jau minėta, kad šioje byloje kompiuterių standieji diskai buvo paimti tikslinant ikiteisminio tyrimo institucijos gautą pranešimą apie nusikaltimą. Jeigu ikiteisminio tyrimo institucija (jos įgalioti pareigūnai) manė, kad pranešimo apie nusikalstamą veiką duomenis būtina tikslinti, jie turėjo vadovautis gauto pranešimo apie nusikalstamą veiką patikslinimo tvarka, kuri konkrečiai nustatyta BPK 168 straipsnio 1 dalyje. Pagal šios teisės normos nuostatas gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo duomenims patikslinti gali būti atlikti veiksmai, kurie nesusiję su procesinėmis prievartos priemonėmis: įvykio vietos apžiūra, įvykio liudytojų apklausos, taip pat iš valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų, pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, reikalaujami duomenys ar dokumentai, atliktos pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, apklausos.

44. Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo institucija pranešime apie nusikalstamą veiką turėjo pateiktus duomenis apie tai, kokio juridinio asmens, kokiose konkrečiai patalpose ir kokiuose objektuose (įmonės kompiuteriuose) laikoma nelegali programinė įranga. Iš bylos taip pat matyti, kad policijos darbuotojų atvykimo į UAB „LT“ patalpas tikslas buvo ne neatidėliotini veiksmai, susiję su įmonės tarnybinių patalpų apžiūra, t. y. išsiaiškinti įvykio situaciją, koks nusikaltimas ir kaip galėjo būti padarytas, surasti, užfiksuoti ir paimti pėdsakus ir pan., tačiau konkretus veiksmas – įmonės veikloje naudojamų kompiuterio standžiųjų diskų paėmimas, siekiant vėliau juos ištirti. Nors juos paimant buvo surašytas įvykio vietos apžiūros protokolas (BPK 207 straipsnis), tačiau faktiškai toks procesinis veiksmas, kuriuo apribotos pirmiau minėtos Konstitucijoje ir Konvencijoje įtvirtintos asmens teisės, atitiko ne įvykio vietos apžiūrą, tačiau procesinę prievartos priemonę – poėmį.

45. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl duomenų, gautų policijos darbuotojams paėmus UAB „LT“ standžiuosius diskus, nepripažinimo įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis), apsiribojo šių duomenų patikimumo analize, tačiau iš esmės neanalizavo ir nevertino pirmiau aptartų aplinkybių dėl šių duomenų gavimo teisėtumo. Pažymėtina, kad BPK 331 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo pateikti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip vertina apskųstojo nuosprendžio įrodymus. Jei tokiame nuosprendyje šiuo klausimu pateikti motyvai neparemti visų reikalingų bylai teisingai išnagrinėti duomenų analize, toks nuosprendis negali būti pripažintas teisingu. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kompiuterių standieji diskai buvo paimti įvykio vietos apžiūros metu ir iš esmės nepažeidžiant BPK normų reikalavimų, padaryta tinkamai neišnagrinėjus visų su tuo susijusių bylos aplinkybių. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimus. Šie pažeidimai esminiai, nes sukliudė šiam teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl su tuo susijusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis panaikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Atsižvelgus į šioje nutartyje išdėstytus išaiškinimus, nagrinėjant bylą turi būti iš naujo atliktas įrodymų vertinimas.

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

46. Išteisintojo V. K. gynėjas advokatas J. Sakavičius kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK nuostatų, reglamentuojančių civilinio ieškinio išsprendimą, pažeidimą, kadangi, išteisindamas V. K. neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, civilinį ieškinį jam pagal BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas turėjo atmesti, o ne palikti nenagrinėtą. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

47. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas V. K. išteisino jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o civilinį ieškinį jam atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl V. K. išteisinimo, šį nuosprendį V. K. pareikšto civilinio ieškinio dalyje pakeitė, ieškinį jam palikdamas nenagrinėtą.

48. BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad civilinis ieškinys atmetamas, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Tai atitinka situaciją, kai kaltinamasis išteisinamas vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Tačiau nagrinėjamu atveju V. K. išteisintas ne šiuo, kaip klaidingai teigiama kasaciniame skunde, o kitu pagrindu – jog nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas ir civilinį ieškinį V. K. paliko nenagrinėtą.

49. Išplėstinė teisėjų kolegija dėl kitų kasaciniuose skunduose nurodytų argumentų (pvz., susijusių su įrodymų vertinimu, netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, civilinių ieškinių nuteistajam J. K. ir civilinei atsakovei UAB „LT“ išsprendimo, proceso išlaidų) nepasisako, nes sprendimų dėl jų priėmimas galimas tik tinkamai atlikus išsamų pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą bei išsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes pagal paduotus skundus apeliacine tvarka iš naujo, be to, pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį, kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, nes tai pažeistų apeliacine tvarka bylą nagrinėjančio teismo nepriklausomumą.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 ir 6 punktais,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 27 d. nuosprendį.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria:

1) panaikintas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. nuosprendis, kuriuo J. K. pagal BK 192 straipsnio 2 dalį išteisintas, ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo J. K. nuteistas pagal BK 192 straipsnio 2 dalį;

2) pripažinta civiliniams ieškovams A. I. ir M. K. teisė į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka;

3) atmesti civilinių ieškovų A. I. ir M. K. ir civilinio atsakovo UAB,,LT“ prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų

ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 27 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Artūras Ridikas

Alvydas Pikelis

Tomas Šeškauskas

Armanas Abramavičius

Rima Ažubalytė

Eligijus Gladutis