S. K. pagal BK 157 str., 178 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-157-976/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-51240-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.9.2.1; 2.1.7.4.6; 2.4.2.1; 2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. gynėjos advokatės Rasos Aurelijos Kučinskaitės ir nuteistojo V. Š. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 21 d. nuosprendžių.

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu, patikslintu Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartimi, pripažinti kaltais ir nuteisti laisvės atėmimu:

S. K. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 157 straipsnio 1 dalį – aštuoneriems metams, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – vieneriems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šias bausmes apėmus, jam paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šią bausmę iš dalies sudėjus su Norvegijos Karalystės Jereno apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. nuosprendžiu S. K. paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, galutinė bausmė jam paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, S. K. pripažintas pavojingu recidyvistu;

V. Š. – pagal BK 157 straipsnio 1 dalį – septyneriems metams devyniems mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – vieneriems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šias bausmes apėmus, jam paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas septyneriems metams devyniems mėnesiams;

iš nuteistųjų S. K. ir V. Š. solidariai civilinei ieškovei įmonei „C“ priteista 1431,41 Eur turtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu, atmetus nuteistojo V. Š. ir iš dalies patenkinus nuteistojo S. K. apeliacinius skundus, Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendis pakeistas, panaikinant jo dalį, kuria, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, S. K. pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 1 dalį paskirta subendrinta bausmė subendrinta su Norvegijos Karalystės Jereno apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, nuteistajam S. K. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 1 dalį paskirtą subendrintą bausmę ir Norvegijos Karalystės Jereno apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę apėmus, galutinė bausmė jam paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams;

kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. S. K. ir V. Š. pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, pasinaudodami nukentėjusiojo nepilnamečio pažeidžiamumu, verbavo ir gabeno jį į užsienį, siekdami, kad nukentėjusysis būtų išnaudojamas nusikalstamoms veikoms daryti, bei pagrobė svetimą turtą:

1.1. jie dėl labai sunkaus nusikaltimo darymo – prekybos vaiku, turėdami tikslą, pasinaudojant asmens pažeidžiamumu, verbuoti jį ir išgabenti į užsienio valstybę, kur jis būtų išnaudojamas nusikalstamoms veikoms – vagystėms iš parduotuvių daryti, iki 2016 m. spalio 29 d., pasinaudodami nukentėjusiojo O. V. pažeidžiamumu dėl to, kad jis buvo nepilnametis, tiek jo, tiek jo šeimos materialinė padėtis sunki, dėl savo elgesio nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. spalio 6 d. gyveno ir mokėsi vaikų socializacijos centre „A“, kuriame lankė kognityvinės elgesio korekcijos programą, įkalbinėdami verbavo nukentėjusįjį vykti į užsienio valstybę vogti iš parduotuvių. Užverbavę nepilnametį O. V., vykdydami išankstinį susitarimą, S. K. kartu su V. Š. 2016 m. spalio 29 d. apie 11.00 val. paėmė nepilnametį iš Tauragės r., (duomenys neskelbtini) k. esančios autobusų aikštelės, ir automobiliu „Citroen C5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nugabeno į Latvijos Respubliką, Rygą, iš kur 2016 m. spalio 29 d. keltu išplaukė į Švedijos Karalystę, Stokholmą, iš ten 2016 m. spalio 30 d. išvyko į Norvegijos Karalystę, kur 2016 m. lapkričio 11 d. apie 16.30 val. (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) esančioje parduotuvėje „C“, bendrai veikdami ir turėdami tikslą išnaudoti nepilnametį O. V. nusikalstamai veikai – vagystėms – daryti, nurodė jam pagrobti svetimą turtą – tris grąžtus „Hitachi DH40MRY“, „Hitachi DH24PG“, „Hitachi DH28PMY“, kurių vertė iš viso 1431,41 Eur (13 047 Norvegijos kronos), nepilnametis O. V., vykdydamas S. K. ir V. Š. nurodymus, tą ir padarė, taip padarydami parduotuvei „C“ 1431,41 Eur turtinę žalą;

1.2. jie 2016 m. lapkričio 11 d. apie 18.00 val., veikdami bendrininkų grupe bei tęsdami nusikalstamus veiksmus ir turėdami tikslą išnaudoti nepilnametį O. V. vagystei iš parduotuvės „G“, esančios Norvegijos Karalystėje, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), sudėjo į polietileninį paketą vieną „McKinley“ striukę, dvi „Bergans“ striukes, vienus „Nike“ marškinėlius, vienus „Adidas“ marškinėlius, dvejus „Nike“ batus, dvejus „Adidas“ batus, dvi „Norheim“ kepures, vieną „Bergans“ kepurę, kurių vertė iš viso 1238,43 Eur (11 288 Norvegijos kronos), ir nurodė O. V. pagrobti svetimą turtą, nepilnametis, vykdydamas S. K. ir V. Š. nurodymus, tą ir padarė, taip padarydami parduotuvei „G“ 1238,43 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuosprendyje nurodė, kad, vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis, dviem nuosprendžiais paskirtos bausmės bendrinamos tada, kai nusikaltimas, už kurį kaltininkas yra teisiamas, yra padarytas po pirmojo nuosprendžio priėmimo, o S. K. šioje byloje teisiamas už nusikaltimus, kurie buvo padaryti iki Norvegijos Karalystės Jereno apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. nuosprendžio priėmimo, todėl bausmes pirmosios instancijos teismas turėjo subendrinti vadovaudamasis ne BK 64 straipsniu, o BK 63 straipsnio 9 dalimi. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, jog, bendrinant bausmes pagal BK 63 straipsnio 9 dalį, taikomos BK 63 straipsnio 4, 5 dalių taisyklės; šioje byloje S. K. padarytas labai sunkus nusikaltimas pagal savo pavojingumo laipsnį labai skiriasi nuo vagysčių, už kurias S. K. nuteistas kitoje byloje, todėl šiuo atveju bausmės turi būti bendrinamos apėmimo būdu, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pakeitė šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir iš naujo subendrino nuteistajam S. K. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. ir Norvegijos Karalystės Jereno apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. nuosprendžiais paskirtas bausmes bei paskyrė galutinę bausmę.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo S. K. gynėja advokatė R. A. Kučinskaitė prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl S. K. pripažinimo kaltu pagal BK 157 straipsnio 1 dalį: perkvalifikuoti jo veiksmus pagal BK 159 straipsnį, iš naujo paskirti jam bausmę bei panaikinti nuosprendžio dalį, kuria S. K. pripažintas pavojingu recidyvistu. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 157 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes netinkamai aiškino nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius – nepilnamečio verbavimą ir gabenimą, tinkamai nevertino normų konkurencijos su BK 159 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties objektyviaisiais požymiais.

3.2. Pagal BK 157 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siūlė pirkti, kitaip įgyti, pardavė, pirko, kitaip perleido, įgijo, verbavo, gabeno arba laikė nelaisvėje vaiką, žinodamas ar siekdamas, kad, neatsižvelgiant į vaiko sutikimą, jis būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams. Šis nusikaltimas patenka į prekybos žmonėmis nusikalstamų veikų ratą ir yra speciali prekybos žmonėmis norma. Šios nusikalstamos veikos nukentėjusysis gali būti tik vaikas, t. y. asmuo, neturintis 18 metų. Specifinis nusikalstamos veikos dalykas kartu lemia tai, jog, skirtingai nei prekybos žmonėmis atveju, baudžiamasis įstatymas nereikalauja nustatyti nukentėjusiojo valią palenkiančių būdų panaudojimo, kadangi vaikas jau savaime dėl savo amžiaus yra pažeidžiamas. Tokiu būdu objektyviai BK 157 straipsnyje nurodytas nusikaltimas padaromas vienu ar keliais alternatyviais straipsnio dispozicijoje nurodytais veiksmais, žinant arba siekiant šiame BK straipsnyje nurodytų tikslų. Pati veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. būtinas kaltininko žinojimas arba siekimas, kad vaikas būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams.

3.3. S. K. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su V. Š., pasinaudodami nukentėjusiojo nepilnamečio pažeidžiamumu, verbavo ir gabeno jį į užsienį, siekdami, kad nukentėjusysis būtų išnaudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. I-327/1V-1015/A1-758 buvo patvirtintos Prekybos žmonėmis aukų nustatymo, ikiteisminio tyrimo ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo rekomendacijos (toliau – ir Rekomendacijos), kuriose pateikiama šių nusikalstamų veikų sąvoka bei požymių aiškinimas. Rekomendacijų 4.16 punkte verbavimas apibrėžiamas kaip kito asmens lenkimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai, apgaulė ir kitokie aktyvūs veiksmai) atlikti veiksmus (duoti sutikimą, pasirašyti sutartį, vykti į užsienį ir t. t.), kuriais siekiama palenkti jo valią ir jį įgyti savo ar kito asmens kontrolėn, kas leis vėliau tą žmogų išnaudoti. Asmuo gali būti verbuojamas slepiant arba neslepiant fakto, kad jis bus išnaudojamas. Iš esmės taip pat verbavimas, kaip prekybos žmonėmis požymis, yra aiškinamas ir teismų praktikoje. Kaip matyti iš šio požymio konstrukcijos, verbavimas yra aktyvūs kaltininko veiksmai, būtent jis yra jų iniciatorius ir šiais veiksmais siekiama konkretaus tikslo – palenkti nukentėjusiojo valią.

3.4. Iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad pirminio kontakto dėl išvykimo į Norvegijos Karalystę iniciatorius buvo pats nukentėjusysis O. V.. Tiek abu nuteistieji, tiek nukentėjusysis O. V. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus apie tai, kad būtent jis paprašė nuteistųjų, kad galėtų vykti su jais dirbti į užsienį. Taigi, būtent jis buvo išvykimo, kurį teismai laikė nepilnamečio gabenimu, iniciatorius, o išvykimas į užsienį, nors ir buvo suorganizuotas nuteistųjų, įvyko ne palenkiant nukentėjusiojo valią, ne įkalbinėjant jį ir pan., t. y. nebuvo nuteistųjų aktyvių veiksmų, kurie galėtų būti laikomi verbavimu, rezultatas. Dėl to verbavimas, kaip alternatyvus prekybos žmonėmis bei vaiko pirkimo ar pardavimo nusikaltimų padarymo būdas, kurio esmė yra tam tikras nukentėjusiojo valios palenkimas, jos iškreipimas, šiuo atveju nuteistajam S. K. buvo inkriminuotas nepagrįstai.

3.5. Nors BK 157 straipsnio dispozicija dėl savo dalyko specifiškumo nereikalauja konstatuoti valios palenkimo, teismai konstatavo, kad S. K. ir V. Š. nusikalstamą veiką įvykdė, pasinaudodami nukentėjusiojo O. V. pažeidžiamumu, kuris siejamas ne tik su jo, kaip nepilnamečio, amžiumi, bet ir jo sunkia materialine bei socialine padėtimi. Pažymėtina, kad vien tik buvimas nepilnamečiu, ir dėl to pripažįstamu pažeidžiamu, savaime neleidžia daryti išvadų, jog bet koks kontaktas su nepilnamečiu asmeniu, susijęs su jo įdarbinimu, išvykimu į užsienį, ar netgi bendras nusikalstamas veikimas su juo laikytini prekyba vaiku ar vaiko verbavimu kaip prekybos žmonėmis požymiu. Byloje nebuvo nustatyta, kad nuteistiesiems buvo žinomos nukentėjusiojo socialinę, materialinę padėtį apibūdinančios aplinkybės ar juo labiau kad kokiu nors būdu jie būtų jomis pasinaudoję. Nuteistųjų sutikimas pagal paties nukentėjusiojo O. V. prašymą pasiimti jį kartu į užsienį (netgi jei ir žinomai nusikalstamoms veikoms vykdyti) vien tik dėl nukentėjusiojo amžiaus (tuo metu jam buvo 16 metų) ar jo socialinės bei materialinės padėties nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nuteistieji verbavo nukentėjusįjį O. V., nenustačius pasinaudojimo šiomis aplinkybėmis ir BK 157 straipsnyje nurodyto tikslo. Išvykimo į užsienį iniciatorius buvo pats nukentėjusysis, ir nors neginčijama, kad tokį jo sprendimą galėjo nulemti jo sunki socialinė ir materialinė padėtis, tačiau vien tai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad nuteistieji pasinaudojo šia padėtimi ir verbavo nukentėjusįjį O. V.. Tai, kad tam tikra socialinė ar materialinė ekonominė padėtis skatina asmenis, tarp jų ir nepilnamečius, priimti vienokius ar kitokius sprendimus, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad šiuos sprendimus padedantys įgyvendinti asmenys naudojasi tokia padėtimi, nenustačius konkrečių tai patvirtinančių aplinkybių.

3.6. Minėta, kad nuteistajam S. K. inkriminuotas ir gabenimas kaip prekybos vaiku požymis. Nors šis nusikalstamos veikos sudėties požymis nėra siejamas su kokiomis nors specifinėmis aplinkybėmis ir jam inkriminuoti iš esmės pakanka nustatyti, kad nukentėjusysis buvo transportuojamas iš vienos vietos į kitą, šiuo atveju, nesant verbavimo, t. y. nukentėjusiojo valios laisvei nesant niekaip apribotai, taip pat jokiu būdu fiziškai neapribojant ir nekontroliuojant nukentėjusiojo veiksmų, nukentėjusiojo O. V. vykimas į Norvegijos Karalystę kartu su nuteistaisiais negali būti vertinamas kaip gabenimas.

3.7. Tam, kad veiksmai būtų laikomi gabenimu BK 157 straipsnio prasme, svarbu nustatyti ne tik, kaip kad šiuo atveju, bendrą nukentėjusiojo ir kaltinamų asmenų vykimą iš vienos vietos į kitą, tačiau ir šios kelionės tikslą – nukentėjusiojo išnaudojimą. Šiuo atveju teismai to nenustatė. Priešingai, nuteistieji vagystėse dalyvavo ir patys, turėjo tam tikrus vaidmenis, vyko kartu su nukentėjusiuoju O. V. į parduotuves, už tai jie buvo nuteisti Norvegijoje. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistieji ne naudojosi nukentėjusiuoju O. V. ir pelnėsi iš jo vykdomų nusikalstamų veikų, tačiau visi jie veikė kaip nusikalstamų veikų bendrininkai, taip pat ir nukentėjusysis, kuris nusikalstamų veikų darymo metu buvo sulaukęs BK nustatyto baudžiamosios atsakomybės amžiaus.

3.8. Teismai nuteistųjų veiksmuose nenustatė ir kito prekybos žmonėmis požymio – laisvę varžančios kontrolės. Tai, kad, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, nuteistieji parinkdavo nukentėjusiajam O. V. prekes, kurias jis turėdavo vogti, su juo buvo palaikomas nuolatinis ryšys telefonu, jis buvo stebimas, gyveno nepažįstamoje aplinkoje, nemokėjo kalbos, neturėjo pinigų, nereiškia, kad nukentėjusysis turėjo tik sąlyginę veiksmų laisvę ir kad nuteistieji jį kontroliavo. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis vogė ir savarankiškai – buvo pagautas vagiant alų, dėl to buvo sulaikytas ir netgi sugebėjo pasikviesti suaugusį asmenį – nuteistąjį S. K. tam, kad būtų paleistas iš sulaikymo. Tai rodo, jog nukentėjusysis O. V. galėjo laisvai judėti, būdamas Norvegijoje, savo nuožiūra pasirinkti veikimo būdą, sugebėjo orientuotis aplinkoje, tuo metu, kai neveikė bendrai su nuteistaisiais, pats pasirinkdavo, ar nori vogti ir ką nori vogti. Pažymėtina ir tai, kad sulaikytas nukentėjusysis nenurodė, kad yra kaip nors kontroliuojamas ar išnaudojamas nuteistųjų, kad jie verčia jį daryti vagystes, nors pagal savo amžių jis suvokė, kad būdamas policijoje, jei būtų prekybos žmonėmis auka, galėjo gauti pagalbą, papasakoti apie tai, būti išvaduotas iš nuteistųjų kontrolės, tačiau to nepadarė.

3.9. Pagal teismų praktiką dalinė nukentėjusiojo kontrolė turi būti ne tik tinkamai įrodyta, bet ir pakankamai intensyvi, objektyviai apribojanti galimybę nukentėjusiajam pasirinkti tam tikrą elgesio variantą, ir šis apribojimas turi būti nulemtas kaltininko veiksmų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-43-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-43-942/2016">2K-43-942/2016</a>). Valios laisvės suvaržymas, nukentėjusiajam turint visas galimybes laisvai judėti, bendrauti su kitais asmenimis, turi būti intensyvus, tam, kad padarytų didelį poveikį nukentėjusio asmens veikimo pasirinkimui, jam turi būti nuolat grasinama, nuolat naudojamas fizinis ar psichologinis smurtas ar pan. Šioje baudžiamojoje byloje tai nebuvo nustatyta. Nors nukentėjusysis O. V. buvo nepilnametis, tačiau jis turėjo galimybę laisvai judėti, leisti laisvalaikį, pasirinkti darbą, iš jo nebuvo paimtas asmens dokumentas, jis turėjo telefoną, pakankamai orientavosi aplinkoje ir sugebėjo komunikuoti tam, kad gautų reikalingą pagalbą ir (ar) informaciją, jis nebuvo stebimas, siekiant jį kontroliuoti, nuolatinis ryšys telefonu su juo buvo palaikomas ne kontroliuoti, o tiek, kiek tai buvo susiję su bendru nukentėjusiojo O. V. ir nuteistųjų nusikaltimų vykdymu. Be to, išvadas apie tariamą kontrolę paneigė ir pats nukentėjusysis.

3.10. Nuteistojo S. K. veiksmai atitinka ne BK 157 straipsnio 1 dalyje, o BK 159 straipsnyje nurodytus nusikalstamos veikos požymius.

3.11. BK 159 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už baudžiamojo įstatymo saugomų teisinių gėrių – vaiko intereso dėl pozityvaus jo psichikos vystymosi (pagrindinis nusikaltimo objektas) ir visuomenės intereso formuoti nepilnamečio asmenybę (papildomas nusikaltimo objektas) – pažeidimą. Pagal BK 159 straipsnį atsako tas, kas įtikinėdamas, prašydamas, papirkdamas, grasindamas, apgaule ar kitokiu būdu įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką. Kaltininko baudžiamajai atsakomybei atsirasti užtenka atlikti BK 159 straipsnio dispozicijoje nustatytus ar kitokius įtraukimo veiksmus, dėl kurių vaikas padarė nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-412/2013). BK 159 straipsnio dispozicijoje išvardyta tik dalis būdų, kuriais vaikas įtraukiamas į nusikalstamą veiką, nes šiame įstatyme nurodyta, kad vaikas gali būti įtrauktas į nusikalstamą veiką ir kitokiu būdu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-519/2008).

3.12. Objektyvieji BK 159 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai savo esme yra panašūs ar iš dalies tapatūs kaip ir BK 157 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtintas verbavimo požymis, inkriminuotas nuteistajam S. K.. Nors šiuo atveju buvo nustatyta, kad pats nukentėjusysis O. V. kreipėsi į nuteistuosius su prašymu kartu vykti į Norvegijos Karalystę, tačiau net ir nustačius, kad išvykti kartu jį įkalbėjo ar skatino nuteistieji, tai nepaneigtų BK 159 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo nuteistojo S. K. veiksmuose. Byloje nenustačius būtinųjų prekybos vaiku nusikaltimo sudėties požymių, kurie buvo inkriminuoti nuteistiesiems, – verbavimo, pasinaudojimo nepilnamečio pažeidžiamumu, nulemto jo amžiaus bei socialinės, materialinės padėties, jo laisvę varžančios kontrolės ar pelnymosi iš jo nusikalstamų veikų, tačiau konstatavus, kad kartu su šiuo nepilnamečiu buvo vykdomi turtiniai nusikaltimai, nuteistojo S. K. veiksmai atitinka BK 159 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos – vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką – požymius.

3.13. Teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių ir nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų pažeidimus, nes nuosprendžiuose nuteistajam S. K. inkriminuoti nusikalstamos veikos, nurodytos BK 157 straipsnio 1 dalyje, požymiai grindžiami ne nustatytomis ir neginčijamomis aplinkybėmis, bet prielaidomis, abejonės vertinamos nuteistojo nenaudai, visi kaltinimą paneigiantys įrodymų šaltiniai buvo atmesti formaliais ar net klaidingais motyvais, nepagrįstai sumenkinta jų įrodomoji reikšmė.

3.14. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama (nekaltumo prezumpcijos principas), o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo negali būti pripažįstamas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2009">2K-177/2009</a>, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24/2014">2K-24/2014</a>, 2K-455/2014).

3.15. Nukentėjusiojo ir nuteistųjų parodymai, kad išvykimas į Norvegijos Karalystę vyko paties nukentėjusiojo iniciatyva, jis nebuvo nuteistųjų kontroliuojamas, kad nuteistieji ir nukentėjusysis turėjo dirbti legalų darbą, susijusį su namų dažymu, bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti. Dėl to iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nėra aišku, kokios aplinkybės patvirtina pasipelnymo iš nukentėjusiojo O. V. nusikalstamų veikų tikslą. Tik prielaidomis apie tariamą nukentėjusiojo O. V. būseną grindžiami ir kiti prekybos vaiku požymiai – verbavimas, nurodant, kad darbas, nors ir neteisėtas, jam buvo didelė siekiamybė, taip pat ir tariama dalinė nukentėjusiojo O. V. veiksmų laisvės kontrolė. Taigi, esminių nusikaltimo, nurodyto BK 157 straipsnio 1 dalyje, požymių egzistavimas buvo paremtas tik spėjimais ir prielaidomis, o nepašalintos abejonės dėl šių faktų nepagrįstai buvo vertinamos kaip nuteistojo S. K. kaltės įrodymai. Taip teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą (BPK 44 straipsnio 6 dalis).

3.16. Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas nuteistojo S. K. kaltę, nepagrįstai tiesiogiai rėmėsi liudytojų A. V. (nukentėjusiojo tėvo) ir R. V. (nukentėjusiojo brolio) parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurių šie asmenys teisminio bylos nagrinėjimo metu nepatvirtino. Liudytojai teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad jie ikiteisminio tyrimo metu išsakė savo nuomonę apie nukentėjusiojo O. V. išvykimo į užsienį tikslą ir aplinkybes, o ne kokius nors jiems žinomus faktus. Šių parodymų davimo aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl jų savarankiškumo ir teisingumo. Bylos teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis O. V. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje su juo bendravę ikiteisminio tyrimo pareigūnai įkalbinėjo jį duoti neteisingus nuteistuosius kaltinančius parodymus. Taigi, neatmestina, kad toks neteisėtas pareigūnų poveikis buvo darytas ir dėl minėtų liudytojų. Būtent tokioms abejonėms paneigti baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas imperatyvus reikalavimas nuosprendį grįsti tik tiesiogiai teismo ištirtais įrodymais, o ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis ir neturi prioriteto prieš teisminio nagrinėjimo metu duotus ir teismo tiesiogiai ištirtus liudytojų parodymus, net jei jie ir nepagrindžia kaltinimo versijos ar teismui nesinori jais tikėti.

3.17. Teismas nepagrįstai liudytojo D. Š., nuteistojo V. Š. brolio, pas kurį į Norvegijos Karalystę ir vyko nuteistieji ir nukentėjusysis, parodymus, paneigiančius kaltinimą, vertino kritiškai vien todėl, kad nebuvo paneigta tikimybė, jog šis liudytojas, turėdamas galimybę susisiekti su nuteistaisiais S. K. ir V. Š. ir derinti su jais savo parodymus, savo parodymais siekė palaikyti jų gynybinę versiją ir palengvinti jų teisinę padėtį. Tokie teismo motyvai yra ydingi, esminės nusikalstamos veikos aplinkybės grindžiamos ne neginčytinai nustatytomis, bet nepaneigtomis tikėtinomis aplinkybėmis. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ankstesnį nuteistojo S. K. teistumą už prekybą žmonėmis vertino kaip patvirtinantį jo kaltę šioje byloje. Ankstesni asmens teistumai turi įtakos vertinant nuteistojo pavojingumą, skiriant jam bausmę, tačiau tai nėra asmens kaltę pagrindžiantys įrodymai ir neatleidžia bylą nagrinėjančio teismo nuo pareigos tinkamai (patikimais įrodymais) grįsti išvadų apie kaltinamojo nusikalstamus veiksmus, o ne preziumuoti jo kaltę iš buvusio jo elgesio praeityje.

3.18. Klausimas dėl netinkamo nuteistojo S. K. veikos kvalifikavimo buvo keliamas apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepasisakė dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo kaip vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką, nevertino nusikalstamų veikų, nurodytų BK 157 straipsnio 1 dalyje ir 159 straipsnyje, objektyviųjų požymių sutapties bei skirtumų. Vien formalus BK 157 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos sudėties požymių perrašymas ir juos atskleidžiančios teismų praktikos citavimas, bylos aplinkybėmis nepagrindžiant ginčijamo nusikalstamų veikų teisinio vertinimo, nepasisakant dėl BK normų konkurencijos, nėra tinkamas atsakymas į esminius apeliacinio skundo argumentus, kaip to reikalauja BPK.

3.19. Atsižvelgiant į visa tai, nuteistojo S. K. veiksmai turi būti perkvalifikuoti iš BK 157 straipsnio 1 dalies į BK 159 straipsnį, paskirta nauja bausmė bei galutinė subendrinta bausmė ir panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuteistasis S. K. pripažintas pavojingu recidyvistu.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis V. Š. prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 157 straipsnio 1 dalį: perkvalifikuoti jo veiksmus pagal BK 159 straipsnį, paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, ją, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, ir galutinės subendrintos bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėti bet kuriam teismo nuožiūra pasirinktam laikotarpiui. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 157 straipsnio 1 dalies nuostatas, neteisingai išsprendė BK 157 straipsnyje ir BK 159 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų atribojimo klausimus.

4.2. Visi inkriminuoto nusikaltimo sudėties būtinieji požymiai privalo būti nustatyti neabejotinais ir neginčytinais įrodymais, tačiau to teismai nepadarė. Jis nuteistas pagal du alternatyvius BK 157 straipsnio 1 dalies dispozicijos požymius – vaiko verbavimą ir gabenimą. Vien asmens verbavimas (pagal,,Tarptautinių žodžių žodyną“ –,,rinkti savanorius kuriam nors reikalui, telkti“) ir gabenimas (fizinis asmens transportavimas, perkėlimas iš vienos vietos į kitą) baudžiamosios atsakomybės pagal BK 157 straipsnio 1 dalį neužtraukia, tam būtinos papildomos sąlygos. Verbavimas, kaip veika, įeinanti į prekybos žmonėmis sudėtį, yra specifinė nukentėjusio asmens įgijimo forma, pasireiškianti kaltininko veiksmais, kuriais siekiama palenkti kito asmens valią ir perimti jį savo ar kito asmens kontrolėn. Tam būtini aktyvūs kaltininko veiksmai, kurie paprastai pasireiškia asmens įkalbinėjimu (skatinimu, raginimu, pažadais, siūlymais), siekiant, kad asmuo pasirinktų tokį elgesio variantą (sutiktų su siūlymu, išvyktų svetur ir kt.), kas suteiktų vėliau galimybes asmenį kontroliuoti, juo manipuliuoti ir jį išnaudoti. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, kad jis bus išnaudojamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ0LTk0Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-344-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-344-942/2016">2K-344-942/2016</a>). Tokios pat sąlygos reikalingos ir gabenimui, kaip inkriminuotos nusikaltimo sudėties objektyviajam požymiui, nustatyti. Byloje nustatyti jo ir S. K. veiksmai neatitinka verbavimo ir gabenimo sampratos BK 157 straipsnio prasme. Be to, jei teismai nustatė, kad nuteistųjų veiksmai atitinka BK 157 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, jie privalėjo argumentuotai paneigti BK 159 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą jo veiksmuose.

4.3. Pagal teismų praktiką nukentėjusio asmens sutikimas neturi juridinės reikšmės patraukiant baudžiamojon atsakomybėn asmenis už prekybą žmonėmis. Sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, prievartą, grasinimus, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, negali būti laikomas savanorišku. Išnaudojimo tikslai reiškia, kad sandoris, kurio objektas yra žmogus, sudaromas, siekiant nelegaliai kontroliuoti ir pelnytis iš jo darbo arba žinant, jog tai darys kiti asmenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-43-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-43-942/2016">2K-43-942/2016</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ0LTk0Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-344-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-344-942/2016">2K-344-942/2016</a>). Tačiau baudžiamoji atsakomybė pagal BK 157 straipsnį, kuris yra specialioji norma BK 147 straipsnio atžvilgiu, negali kilti vien už paprastą, kad ir nevienkartinį, siūlymą vykti į užsienį ir kartu daryti nusikaltimus, išsakytą nepilnamečiui, kuris gali būti laikomas potencialiai pažeidžiamu asmeniu.

4.4. Teismų sprendimuose nepilnamečio nukentėjusiojo pažeidžiamumą apibūdinantys įrodymai yra nevienareikšmiai. Nors teismai nustatė, kad nusikalstamų veikų padarymo metu nepilnamečiui O. V. buvo 16 metų, jis augo skurdžioje aplinkoje, tėvai išsiskyrę, tėvų buvo apleistas, gyveno tai pas tėvą, tai pas motiną, vengė mokytis, nedirbo, pajamų neturėjo, vagiliaudavo, vartodavo alkoholinius gėrimus, kurį laiką buvo ugdomas vaikų socializacijos centre, jam buvo paskirta vidutinės priežiūros priemonė, nepilnamečio šeima buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą, ir pažymėjo, jog pagal piktnaudžiavimo pasitikėjimu požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo, tačiau šiam nusikalstamos veikos požymiui nustatyti būtinos ir kitos sąlygos – asmuo (kaltininkas) pasinaudoja ar net specialiai sudaro tokią situaciją, kad nukentėjusysis neturi kitos išeities, kaip tik priimti tokį pasiūlymą, su juo sutikti. Minėtos byloje nustatytos aplinkybės, apibūdinančios nepilnametį nukentėjusįjį O. V. ir jo šeimą, neteikia pagrindo daryti tokią išvadą.

4.5. Nukentėjusiojo materialinė padėtis buvo nulemta išimtinai jo paties ir tėvų veiksmų. Teismai turėjo išsiaiškinti, ar nepilnamečiui O. V. nuteistųjų siūlomas darbas užsienyje, jo materialinių gėrybių poreikis buvo nulemtas objektyvių veiksnių (šeimos narių ligos, lėšų pragyvenimui trūkumo ir pan.), ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas materialines gėrybes gauti nusikalstamu būdu. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šešiolikmečiui nusikaltimai užsienyje buvo vienintelė didelė siekiamybė ir jis neturėjo jokio kito priimtino jam elgesio varianto (mokytis, gyventi pas vieną iš tėvų ar vaikų socializacijos centre), atsižvelgiant į bylos duomenis, yra nepagrįsta. Nors nukentėjusysis buvo mokyklinio amžiaus, nesimokė, bėgdavo ne tik iš mokyklos, bet ir iš vaikų socializacijos centro, girtavo, tėvai sūnaus neprižiūrėjo, faktiškai kurį laiką net nesidomėjo, kur jis gyvena, tačiau labiau tikėtina, kad nusikalstamų veikų darymas buvo jo sąmoningas pasirinkimas. Asmens amžius šiuo atveju negali būti kriterijus, lemiantis jo pažeidžiamumą, nes įstatymų leidėjas BK 13 straipsnio 2 dalyje nustatė baudžiamąją atsakomybę nuo 14 metų už vagystę – būtent tai, ką savanoriškai sutiko daryti nukentėjusysis su nuteistaisiais. Tai reiškia, kad nukentėjusiųjų veiksmuose nėra piktnaudžiavimo nukentėjusiojo pasitikėjimu požymio, taigi, ir BK 157 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties.

4.6. Bendrininkavimą apibrėžiančiose BK nuostatose vartojamas tarptautinio žodžio „verbavimas“ atitikmuo lietuvių kalboje, pavyzdžiui, pagal BK 21 straipsnio 1 dalį rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. BK 159 straipsnio dispozicijoje nurodyti tokie objektyvieji požymiai kaip vaiko įtikinėjimas, prašymas, papirkimas, grasinimas, apgaulė ar kitoks būdas įtraukti jį į nusikalstamą veiką. Taigi, pagal teismų nustatytas aplinkybes jo kartu su nuteistuoju S. K. atlikti veiksmai atitinka tiek bendrininkavimo darant konkrečias vagystes, tiek vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką sudėties požymius. Vagystės buvo planuotos ir padarytos dėl savanaudiškų paskatų, pasiskirsčius vaidmenis tiek abiem nuteistiesiems, tiek į vagystes įtrauktam nepilnamečiui. Kai bendrininkaujama darant konkretų nusikaltimą, nusikaltimo iniciatoriai paprastai visuomet atlieka aktyvesnį vaidmenį, tam tikra prasme lemia ir, priklausomai nuo bendrininkavimo formos, bendrininkų tarpusavio ryšių tvirtumo ir pastovumo, kontroliuoja nusikaltimo vykdytojų veiksmus.

4.7. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką aktyvūs veiksmai, verbuojant asmenį BK 157 straipsnio atveju, atliekami siekiant, kad asmuo pasirinktų tokį elgesio variantą (sutiktų su siūlymu, išvyktų svetur ir kt.), kuris vėliau suteiktų galimybes asmenį kontroliuoti, juo manipuliuoti ir jį išnaudoti. Tai reiškia, kad prekybos žmonėmis atveju turi būti nustatytas daug platesnis nusikalstamos veikos kontekstas, sudėtingesnis jos mechanizmas ir nepalyginti platesnė teisinė konstrukcija nei įprastinio bendrininkavimo (ar vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką) atveju. BK 147, 157 straipsniais iš esmės kriminalizuota tokia faktinė situacija, kai bendrininkaujama ar nusikalstamos veikos daromos turint specifinį tikslą – tokio pobūdžio veikomis siekiama išnaudoti žmogų; tai yra šių veikų būtinasis fakultatyvinis subjektyvusis požymis.

4.8. Teismai nustatė, kad jis ir S. K. veikė dėl savanaudiškų paskatų. Tai, kad pagrobtas turtas visų bendrininkų nebuvo (ar pagal išankstinį susitarimą neturėjo būti) pasidalytas lygiomis proporcijomis, nereiškia, jog abiejų nuteistųjų tikslas buvo kažkaip specifiškai išnaudoti, kontroliuoti nepilnametį nukentėjusįjį. Visų trijų vagystėse dalyvavusių asmenų tikslas buvo savanaudiškai pasipelnyti – nukentėjusysis O. V. kartu važiavo su nuteistaisiais į Norvegiją, su jais gyveno, maitinosi už jų (nuteistųjų) lėšas. Be to, teismų sprendimuose vartojama sąvokos „vagystė“ daugiskaitos forma, lyg stiprinant įspūdį, jog vagysčių buvo daug, nors nustatyti tik du vagysčių atvejai, teisiškai įvertinti kaip viena veika. Pažymėtina ir tai, kad nustatant tikslą išnaudoti vaiką teismų sprendimuose pateikta itin mažai duomenų, tai – prielaidų pobūdžio samprotavimai, nekreipiant dėmesio į tikruosius nuteistųjų veikos motyvus.

4.9. Prekyba žmonėmis, vaikų pirkimas, pardavimas yra tyčiniai nusikaltimai, todėl kaltė privalo būti ne preziumuojama, o nustatyta ir įrodyta patikimais, abejonių nekeliančiais įrodymais. Priešingai, šis požymis teismų sprendimuose nebuvo atskleistas. Pažymėtina, kad ne tik patys nuteistieji neigė siekį išnaudoti nepilnametį O. V., apie tai ne vieną kartą apklausiamas nenurodė ir pats nepilnametis O. V.. Būtent tai ir byloje nustatytos objektyvios aplinkybės paneigia, kad jis kartu su nuteistuoju S. K. sąmoningai įtikinėjo nepilnametį dalyvauti nusikaltimuose, suprasdami, kad, būdamas kartu su jais, nepilnametis O. V. bus jų kontroliuojamas, neturės jokios veiksmų pasirinkimo laisvės ir pan. Byloje taip pat nustatyta, kad kai kurias veikas nukentėjusysis O. V. darė savarankiškai, niekaip nuteistųjų nepaveiktas, pavyzdžiui, vogė alų.

4.10. Negalima sutikti su teismų išvada, kad jis ir S. K. BK 157 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe, kaip vykdytojai. Pripažindami jį prekybos vaikais nusikaltimo bendravykdžiu, teismai privalėjo nustatyti bendrą nusikalstamą sumanymą, kuriuo siekiama nepilnametį išnaudoti, būtinuosius bendrininkavimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, tarp jų ir susitarimą dėl bendros veiklos –nepilnamečio verbavimo ir gabenimo, siekiant jį išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti.

4.11. Teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 326, 330, 331 straipsnių nuostatų pažeidimus.

4.12. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje jo apeliacinio skundo argumentai dėl jo ir kito nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojo D. Š. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, atmesti kaip nepagrįsti, tačiau plačiau nemotyvuojant. Kai kurių liudytojų (pavyzdžiui, A. ir R. V.) teisiamajame posėdyje duoti parodymai įvertinti kaip nepatikimi, nors, remiantis BPK, būtent teisėjui duoti asmenų parodymai gali būti laikomi įrodymais, skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, kurie teisiamajame posėdyje pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį gali būti tik perskaitomi, turint tikslą patikrinti kitus įrodymus. Vien tai, kad asmenų parodymai laiko atžvilgiu duoti po įvykio anksčiau, savaime nereiškia, jog jie yra teisingesni. Teismai negalėjo remtis liudytojos Ž. M.,,,K“ centro socialinės darbuotojos, parodymais, kad nuteistieji pasinaudojo nepilnamečiu nukentėjusiuoju ir jį paveikė, ir tuo pagrindu atmesti nukentėjusiojo parodymus, nes ji negalėjo žinoti aplinkybių, susijusių su nuteistųjų elgesiu prieš nukentėjusįjį, tiesiogiai įvykio nei matė, nei jame dalyvavo.

4.13. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jo apeliacinio skundo argumentus dėl jam inkriminuotų verbavimo ir gabenimo požymių, jo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 159 straipsnį.

4.14. Pagal BPK 326, 330 straipsnius, jeigu byloje, kurioje buvo išnagrinėti su keliais nuteistaisiais susiję apeliaciniai skundai, dėl atskirų nuteistųjų yra pagrindas atmesti apeliacinį skundą, panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą, pakeisti nuosprendį arba priimti naują nuosprendį, visi sprendimai nurodomi viename nuosprendyje. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas priimtas sprendimas dėl byloje paduoto apeliacinio skundo. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio galima susidaryti įspūdį, kad jo (nuteistojo V. Š.) apeliacinis skundas atmestas, nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje jokio sprendimo dėl to nėra nurodyta, ir tai yra esminis BPK 326, 330, 331 straipsnių nuostatų pažeidimas. Kartu tai rodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos patikrinti bylą tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniame skunde, neįvykdė.

4.15. Neįsiteisėjusio nuosprendžio klaidos gali būti ištaisomos BPK 3081 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas gali ištaisyti rašymo apsirikimus, aiškias aritmetines klaidas ar kitus netikslumus, tačiau tik tada, kai tai nekeičia nuosprendžio esmės. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2018 m. birželio 22 d. nutartį, nepagrįstai pakeitė (ištaisė) nuteistųjų nusikalstamą veiką kvalifikuojantį BK straipsnį, laikydamas tai,,rašymo apsirikimo klaida“, ir taip padarė esminį BPK pažeidimą. Nusikalstamos veikos kvalifikacija yra pagrindinis teismo atliktos procesinės veiklos, vykdant teisingumą, rezultatas, būtinas nuosprendžio rezoliucinės dalies elementas (BPK 305 straipsnis), todėl veikos kvalifikacijos pakeitimas buvo galimas tik išnagrinėjus bylą instancine tvarka.

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė A. Japertienė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistojo S. K. gynėjos advokatės R. A. Kučinskaitės ir nuteistojo V. Š. kasacinius skundus atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

5.1. Kasatorių veiksmai kvalifikuoti ir baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

5.2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptarti verbavimo ir gabenimo požymiai, juos siejant su baudžiamosios bylos aplinkybėmis bei vertinant juos, remiantis teismų praktika. Nuosprendyje teisingai nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog siūlymas vykti į užsienį vogti iš parduotuvių, žadant ten nuvežti, apgyvendinti, maitinti, realizuoti pavogtas prekes ir dalimi gautų pinigų atsilyginti, vertinamas kaip nukentėjusiojo verbavimas nusikalstamai veiklai daryti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTY1LTEzOS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-565-139/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-565-139/2015">2K-565-139/2015</a>). Verbavimas nusikalstamoms veikoms daryti iš esmės pasireiškia kaltininko pasiūlymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, nulėmusiais nukentėjusiųjų valios palenkimą bei sprendimą atlikti teisei priešingą veiksmą, t. y. būti išnaudojamiems nusikaltimams daryti.

5.3. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina teismų išvadas, kad nukentėjusiajam buvo žadamas darbas, nuteistiesiems buvo žinoma apie jo sunkią socialinę ir materialinę padėtį. Nors nukentėjusysis neigia, kad buvo užverbuotas, tačiau pripažino, kad kasatoriai siūlė jam darbą, o kiti bylos duomenys (telefonų išklotinės, liudytojų parodymai, vaizdo įrašai) patvirtino, kad būdamas Norvegijos Karalystėje O. V. vykdė vagystes, jų metu nuolat bendravo su V. Š., kuris su S. K. į planuojamas apvogti parduotuves vykdavo kartu su nukentėjusiuoju. Taigi, akivaizdu, kad nuteistieji kontroliavo O. V. veiksmus bei pelnėsi iš jo daromų nusikalstamų veikų.

5.4. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 157 straipsnį būtinas kaltininko žinojimas arba siekimas, kad vaikas yra neteisėtai įtrauktas arba bus įtrauktas į išnaudojimą. Tokiu atveju svarbiausia tampa tai, jog kaltininkas tiesiog supranta, kad jis įgyvendina kažkokią sandorio su žmogumi tam, kad jį išnaudotų, funkciją. Tuo tarpu pagal BK 159 straipsnį kaltininkas suvokia, kad veikia vaiką, nori pakeisti jo elgesį, kad šis pradėtų nusikalstamai elgtis. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šioje byloje nusikalstamo sumanymo esmė buvo kito asmens išnaudojimas, siekiant iš to pasipelnyti, o vagystės tik patvirtina prekybos žmonėmis (vaikais) nusikaltimu keliamų tikslų įgyvendinimą. Byloje neabejotinai pasitvirtino, kad O. V. dėl nustatytų aplinkybių buvo pažeidžiamas, o nuteistieji tuo pasinaudojo savo nusikalstamiems tikslams pasiekti. Kasatoriai iš anksto suvokė, kad O. V. į Norvegijos Karalystę gabena būtent nusikalstamoms veikoms daryti, nuolat kontroliavo jo daromas nusikalstamas veikas, parinkdami, kokiose parduotuvėse ir kokias prekes jis turi vogti. Nuteistieji ne tik nuolat stebėjo O. V. bei davė jam nurodymus, tačiau suvokė, kad jis yra nepažįstamoje aplinkoje, neturi pinigų ir nemoka užsienio kalbos, taigi yra nuo jų priklausomas. Šios aplinkybės paneigia kasacinių skundų teiginį, kad teismai neįrodė, jog prieš O. V. buvo naudojama laisvę varžanti kontrolė.

5.5. Anksčiau nukentėjusiojo darytos nusikalstamos veikos nėra pakankama aplinkybė tvirtinti, kad jo valia nebuvo paveikta ir kad jis nusikalstamas veikas rinkosi daryti sąmoningai. Šiuo atveju nukentėjusiojo sutikimas nusikalsti nėra reikšmingas. Baudžiamosios atsakomybės už vaiko pirkimą ar pardavimą nešalina vaiko sutikimas ar nepilnamečio iniciatyva būti išnaudojamam. Nors nuteistojo S. K. gynėja teigia, kad O. V. pats inicijavo savo važiavimą į Norvegijos Karalystę daryti nusikalstamų veikų, tačiau svarbu nustatyti, ar tokia iniciatyva neatsirado nuteistiesiems pasinaudojant jo pažeidžiamumu. Specifinis nusikalstamos veikos, nustatytos BK 157 straipsnio 1 dalyje, dalykas lemia, jog, skirtingai nei prekybos žmonėmis atveju, baudžiamasis įstatymas nereikalauja nustatyti nukentėjusiojo valią palenkiančių būdų panaudojimo, kadangi vaikas jau savaime dėl savo amžiaus yra pažeidžiamas. Pagal teismų praktiką pasinaudojimas pažeidžiamumu yra piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik pasiduoti tam piktnaudžiavimui. Byloje buvo nustatyta, kad nukentėjusysis buvo pažeidžiamas, tai nuteistiesiems buvo žinoma, todėl tai, kad jis sutiko ar net pats inicijavo savo važiavimą daryti nusikalstamų veikų, nesudaro pagrindo teigti, kad nuteistieji nepadarė nusikalstamos veikos, nurodytos BK 157 straipsnio 1 dalyje.

5.6. Kasatorių teiginiai, kad teismai rėmėsi ne faktinėmis aplinkybėmis, o prielaidomis, taip pat neatitinka tikrovės, kadangi visi bylos duomenys buvo išsamiai analizuojami, aptariami, jais remiantis padarytos pagrįstos išvados. Liudytojų A. V. ir R. V. parodymų, duotų teisminio nagrinėjimo metu, nepatvirtino jokie kiti bylos duomenys, patys liudytojai negalėjo nuosekliai paaiškinti, kodėl pakeitė parodymus, todėl teismai pagrįstai juos vertino kaip nepatikimus. Jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, sudarė nuoseklią įvykių grandinę su bylos duomenimis, todėl teismai pagrįstai jais vadovavosi.

5.7. Ž. M.,,,K“ centro socialinė darbuotoja, buvo apklausta kaip liudytoja dėl aplinkybių, susijusių su nukentėjusiojo pažeidžiamumu, jo socialine būkle. Būdama socialinė darbuotoja, ji yra kompetentinga įvertinti šias aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę, pripažįstant, ar nuteistieji nusikalstamai paveikė nukentėjusiojo veiksmus. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad ji buvo apklausta kaip liudytoja, nesilaikant baudžiamojo proceso nuostatų. Liudytojo D. Š. parodymai, kad jo brolis V. Š. ir S. K., atvykę į Norvegiją, dirbo statybose, atliko vidaus apdailą, nevogė ir nukentėjusiojo neverbavo vagystėms, buvo paneigti kitais baudžiamosios bylos duomenimis, be to, kasaciniuose skunduose neneigiama, kad buvo daromos vagystės iš parduotuvių. Šie parodymai akivaizdžiai neatitinka tikrovės, todėl teismai pagrįstai jais nesivadovavo.

5.8. Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta klaida yra susijusi su neteisingu baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies nuostatos nurodymu, tačiau ši klaida negali būti laikoma esmine. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas nuosekliai vertino būtent nusikalstamos veikos, nurodytos BK 157 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, nuteistieji buvo kaltinami šios nusikalstamos veikos padarymu, buvo įrodinėjami šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nusikalstama veika, nurodyta BK 157 straipsnio 2 dalyje, nuosprendyje nebuvo analizuojama, vertinama ar minima, išskyrus rezoliucinę nuosprendžio dalį. Taigi, akivaizdu, kad surašant nuosprendį nuteistųjų veiksmai nebuvo perkvalifikuoti pagal kitą BK straipsnį, buvo tiesiog suklysta, nurodant teisingą BK straipsnio dalį, t. y. padaryta techninė klaida. Ši klaida, laikantis BPK 3081 straipsnyje nustatytos tvarkos, buvo ištaisyta. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nenurodė, jog nuteistojo V. Š. skundas yra atmetamas, nėra BPK pažeidimas, nes, įvertinus kasacinio skundo turinį, akivaizdu, kad kasatorius V. Š. suprato, koks sprendimas buvo priimtas dėl jo apeliacinio skundo.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo S. K. gynėjos advokatės R. A. Kučinskaitės ir nuteistojo V. Š. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 3081 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 326, 330, 331 straipsnių

7. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimui ir nuosprendžio surašymui BPK keliamus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų. Iš kasaciniuose skunduose išdėstytų argumentų matyti, kad kasatoriai, nesutikdami su nuteisimu pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, taip pat kritikuoja teismų atliktą įrodymų vertinimą, teigia, kad bylos įrodymai nepatikimi ir nepakankami kaltei pagrįsti, ginčija teismų nustatytas faktines aplinkybes ir teismų sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumą.

8. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Dėl to kasatorių teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

9. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatoriai, neturi, o kasaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.

10. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius, nukentėjusįjį, liudytojus, balsu perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojų parodymus, paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas, priešingai nei nurodo kasatoriai, tyrė bei analizavo tiek S. K. ir V. Š. teisinančius, tiek ir juos kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia S. K. ir V. Š. kaltę.

11. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą įvertinęs šio teismo ištirtus įrodymus, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, ir priimtame nuosprendyje į visus esminius apeliantų nuteistųjų argumentus atsakė bei motyvuotai paaiškino, kodėl nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas atmetamas, o nuteistojo S. K. tenkinamas iš dalies. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog įrodymai įvertinti ne taip, kaip to norėtų kasatoriai, dar nereiškia jų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK, pažeidimo.

12. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatoriai, nuosprendyje išdėstė argumentus ir išvadas, paaiškinančias, kodėl šis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nuteistųjų kaltės yra pagrįstos ir teisingos. Šis teismas daug dėmesio skyrė proceso dalyvių parodymų ir jų patikimumo analizei: motyvuotai pasisakė, kodėl liudytojų, nukentėjusiojo tėvo ir brolio, ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisme duotus parodymus laikė patikimais (juos patvirtino ir jie neprieštaravo kitiems bylos įrodymams, liudytojai negalėjo įtikinamai paaiškinti parodymų pakeitimo teisme priežasčių) ir jais vadovavosi, nesivadovavo dalimi nuteistųjų ir vieno iš nuteistojo brolio parodymais kaip prieštaraujančiais kitiems bylos įrodymams, taip pat išsamiai aptarė nuteistųjų gynybos versijas dėl statybų darbų Norvegijoje, nukentėjusiojo amžiaus ir jo socialinės bei materialinės padėties nežinojimo, nukentėjusiojo nekontroliavimo ir byloje esančių įrodymų pagrindu motyvuotai jas atmetė.

13. Nuteistojo S. K. gynėjos argumentas, jog nukentėjusiojo tėvo ir brolio ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra nepatikimi, nes duoti dėl neteisėto pareigūnų poveikio, deklaratyvus, niekuo nepagrįstas; apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tokį poveikį arba apie netinkamai organizuotą jų apklausą. Taip pat atmestinas kasatorės argumentas, kad teismai nuteistojo S. K. kaltę dėl BK 157 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymo grindė ankstesniais šio nuteistojo teistumais. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aplinkybėmis, kad S. K. buvo žinomas Norvegijos teisėsaugos institucijoms kaip asmuo, vykdantis vagystes, kad kitoje baudžiamojoje byloje jis buvo pripažintas kaltu dėl prekybos žmonėmis, grindė išvadą, jog šioje byloje nuteistojo S. K. nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, o lėšos, gautos iš nusikaltimų darymo, buvo vienas iš pagrindinių jo pragyvenimo šaltinių.

14. Kasatoriai taip pat tvirtina, kad būtent nukentėjusiojo parodymai buvo pagrindas juos išteisinti, nes nukentėjusysis nepatvirtino, kad nuteistieji jį verbavo, teigė, kad jokios prievartos nebuvo, jis pats savo noru išvažiavo su jais dirbti į Norvegiją, vogti niekas jo nevertė. Teismai tokius jo parodymus atmetė kaip nelogiškus, prieštaraujančius byloje surinktiems įrodymams – nukentėjusysis negalėjo nieko konkretaus nurodyti apie darbą statybose, jo ir nuteistųjų parodymai apie darbą statybose tarpusavyje prieštaravo, nukentėjusiojo nurodyta gyvenamoji vieta Norvegijoje neatitiko tikrovės, jis nesiorientavo aplinkoje, tėvui ir broliui buvo užsiminęs, kad jam siūloma vykti į užsienį vogti. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokia teismų išvada ir pažymi, kad dažnai prekybos žmonėmis bylose nukentėjusieji dėl baimės, įbauginimo, gėdos ir kitų tokių nusikaltimų aukų elgesiui būdingų priežasčių neigia tapę tokių nusikaltimų aukomis ar keičia parodymus, vengia dalyvauti teismo procese, tačiau savaime tai nepaneigia tokių nusikalstamų veikų padarymo, jei byloje yra kitų į vientisą nuoseklią loginę grandinę susietų kaltę pagrindžiančių įrodymų. Liudytoja Ž. M.,,,K“ centro socialinė darbuotoja, nurodė, kad, artėjant teismo posėdžiams, nukentėjusysis užsisklendė, jo elgesys pasikeitė, atrodė emociškai paveiktas, labai uždaras, sakydavo, jog jam gėda save laikyti auka, kad jis nėra nukentėjusysis, tačiau teisme norėjo turėti atstovą. Taigi, visų kitų nuteistųjų kaltę pagrindžiančių bylos įrodymų kontekste vien nukentėjusiojo parodymai, kuriais jis neigė buvęs užverbuotas nusikalstamoms veikoms daryti užsienyje, nepaneigia BK 157 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo nuteistųjų veiksmuose.

15. Kasatorius nuteistasis V. Š. teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 326, 330, 331 straipsnių reikalavimų, nes apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje jokio sprendimo dėl jo apeliacinio skundo rezultato nėra nurodyta.

16. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai byloje paduota keletas apeliacinių skundų, reikia ne tik kiekvieną iš jų aptarti nuosprendžio ar nutarties aprašomojoje dalyje, bet ir šių procesinių dokumentų rezoliucinėje dalyje nurodyti priimtą sprendimą dėl kiekvieno iš jų. Jeigu kurio nors apelianto prašymai netenkinami net iš dalies, nuosprendžio ar nutarties rezoliucinėje dalyje būtina nurodyti, kad jo apeliacinis skundas atmetamas. Priešingu atveju laikytina, kad sprendimas dėl skundo nepriimtas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDgyLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-482/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-482/2009">2K-482/2009</a>, 2K-122/2010). Nenurodžius sprendimo dėl kasacinio skundo kasacinės instancijos teismo praktikoje konstatuojamas BPK 332 straipsnio 4 dalies pažeidimas, kuris gali būti pripažįstamas esminiu. Kartu kasacinės instancijos teismo praktika patvirtina, kad atskirais atvejais, įvertinus bylos aplinkybes, toks pažeidimas gali būti nepripažįstamas esminiu, t. y. tokiu, dėl kurio reikėtų naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-451/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-451/2013">2K-451/2013</a>).

17. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu V. Š. ir S. K. pripažino kaltais ir nuteisė pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį. Nuteistųjų byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal jų abiejų apeliacinius skundus. Šio teismo nuosprendis priimtas, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais; nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad keičiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl nuteistojo S. K. bausmių bendrinimo, o kita nuosprendžio dalis paliekama nepakeista. Taigi, kaip teisingai nurodo nuteistasis V. Š., apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje atskirai nenurodė, koks sprendimas priimtinas dėl jo apeliacinio skundo. Atsižvelgdama į tai ir į minėtą kasacinės instancijos teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja BPK 330 straipsnio ir 332 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimą. Kita vertus, iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismo pozicija dėl nuteistojo V. Š. apeliacinio skundo yra visiškai aiški – nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatuota, jog nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas atmetamas, o nuteistojo S. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Be to, nuteistojo V. Š. kasacinio skundo turinys patvirtina, kad nuteistasis suprato, jog apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu jo apeliacinis skundas buvo atmestas, tai jam nesutrukdė šį nuosprendį apskųsti kasacine tvarka.

18. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad nustatytas pažeidimas nesukėlė pasekmių, nurodytų BPK 369 straipsnio 3 dalyje, t. y. nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar sukliudyta teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo padarytas BPK 330 straipsnio ir 332 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimas nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, dėl kurio reikėtų keisti ar naikinti priimtą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį.

19. Kasatorius V. Š. teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2018 m. birželio 22 d. nutartį, nepagrįstai pakeitė (ištaisė) nuteistųjų nusikalstamą veiką kvalifikuojantį BK straipsnį, laikydamas tai,,rašymo apsirikimo klaida“, ir taip padarė esminį BPK pažeidimą. Toks veikos kvalifikacijos pakeitimas, jo nuomone, buvo galimas tik išnagrinėjus bylą instancine tvarka. Šis kasatoriaus argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies, teismas, dėstydamas nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, aiškiai nurodė, kad nuteistųjų veiksmai kvalifikuotini pagal BK 157 straipsnio 1 dalį. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistajam kaltinimas pagal BK 157 straipsnio 1 dalį buvo žinomas ir nuo tokio kaltinimo jis gynėsi. Dėl to vien tai, jog šis teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje apsiriko, nurodydamas, jog nuteistieji pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 157 straipsnio 2 dalį, nepaneigia teismo nuosprendžiu nustatytų šios bylos aplinkybių ir padarytos išvados apie tai, kad nuteistųjų veiksmai kvalifikuotini pagal BK 157 straipsnio 1 dalį. BPK 3081 straipsnyje nustatyta galimybė teismui ištaisyti neįsiteisėjusiame nuosprendyje rašymo apsirikimus, aiškias aritmetines klaidas ar kitus netikslumus, kurių ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės. Tai teisėtai ir pagrįstai padarė pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2018 m. birželio 22 d. nutartį dėl rašymo apsirikimo ištaisymo. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, nėra pagrindo pripažinti, kad taip pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą.

20. Kasaciniuose skunduose nurodoma ir apie nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą, BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimų nesilaikymą. Teisėjų kolegija dėl šių kasacinių skundų teiginių atskirai nepasisako, nes šie pažeidimai siejami su BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, teismų sprendimuose daromų išvadų pagrindimą, apeliacinį bylos patikrinimą, pažeidimais, dėl kurių šioje nutartyje jau pasisakyta.

21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, kasatorių nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.

Dėl BK 157 straipsnio 1 dalies taikymo

22. Nagrinėjamoje byloje S. K. ir V. Š. nuteisti pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, pasinaudodami nukentėjusiojo nepilnamečio O. V. pažeidžiamumu dėl jo nepilnametystės ir sunkios socialinės bei materialinės padėties, verbavo ir gabeno jį į užsienį, siekdami, jog nukentėjusysis būtų išnaudojamas nusikalstamoms veikoms – vagystėms iš parduotuvių – daryti, bei pagrobė svetimą turtą.

23. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai nenustatė BK 157 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, taip pat netinkamai aiškinti ir taikyti pasinaudojimo nukentėjusiojo pažeidžiamumu, valios kontrolės, verbavimo ir gabenimo, tikslo išnaudoti vaiką nusikalstamoms veikoms daryti požymiai. Kasatoriai nurodo, kad nuteistųjų veiksmai atitinka BK 159 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymius.

24. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad prekyba vaikais – tarptautiniu teisiniu lygmeniu pripažintas nusikaltimas, šiurkščiai pažeidžiantis vaiko teises. Tai – prekybos žmonėmis reiškinio dalis, išsiskirianti tuo, jog juo kėsinamasi į pažeidžiamiausius asmenis – vaikus, kurie nėra pasiekę visiškos socialinės, psichinės ir fizinės brandos. Lietuva pagal tarptautinius ir Europos Sąjungos teisės aktus yra įsipareigojusi užkirsti kelią prekybai vaikais, taip pat įvairioms išnaudojimo formoms, darančioms žalą vaiko gerovei. Šie reikalavimai, be kita ko, yra pagrįsti vaiko teisių apsaugos principais, įtvirtintais Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, tarp jų ir poreikiu užtikrinti didžiausią galimybę vaikui gyventi ir sveikai vystytis (6 straipsnis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMyLTk0Mi8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-232-942/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-232-942/2018">2K-232-942/2018</a>).

25. Pagal BK 157 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siūlė pirkti, kitaip įgyti, pardavė, pirko, kitaip perleido, įgijo, verbavo, gabeno arba laikė nelaisvėje vaiką žinodamas ar siekdamas, kad, neatsižvelgiant į vaiko sutikimą, jis būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams.

26. BK 157 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas objektyviai gali pasireikšti siūlymu pirkti, kitaip įgyti vaiką, vaiko pardavimu, vaiko pirkimu, kitokiu vaiko perleidimu, įgijimu, vaiko verbavimu, gabenimu, laikymu nelaisvėje, turint nusikalstamų tikslų – žinant ar siekiant, kad vaikas, neatsižvelgiant į jo sutikimą, būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams. Kadangi šie veikos požymiai BK 157 straipsnio 1 dalies dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, baudžiamajai atsakomybei už vaiko pirkimą arba pardavimą kilti būtina nustatyti bent vieną iš nurodytų veikų.

27. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai neteisingai aiškino verbavimo turinį, nes ne nuteistieji įkalbinėjo nukentėjusįjį vykti į užsienį, o jis pats parodė iniciatyvą. Tai, kad nuteistieji paprastai pasiūlė nukentėjusiajam vykti į užsienį, kad kelionę nukentėjusiajam jie suorganizavo už savo lėšas, negali būti vertinama kaip verbavimas. Kasatorių teigimu, nesant nustatyto verbavimo požymio, jiems negali būti inkriminuojamas ir gabenimo požymis.

28. Kaip pagrįstai nurodė teismai nuosprendžiuose, verbavimas pasireiškia kaltininko veiksmais, kuriais siekiama palenkti kito asmens valią ir perimti jį savo ar kito asmens kontrolėn. Paprastai tokiais veiksmais laikomas asmens įkalbinėjimas (skatinimas, raginimas, pažadai, siūlymai), siekiant, kad asmuo pasirinktų tokį elgesio variantą (sutiktų su siūlymu, išvyktų svetur ir kt.), kuris suteiks galimybes vėliau asmenį kontroliuoti, juo manipuliuoti ir jį išnaudoti. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas. Pažymėtina ir tai, kad verbavimas, priešingai nei teigia kasatoriai, nebūtinai turi pasireikšti itin aktyviu, atviru, primygtiniu įkalbinėjimu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nukentėjusiojo verbavimu nusikalstamai veiklai daryti laikomas siūlymas vykti į užsienį vogti iš parduotuvių, žadant ten nuvežti, apgyvendinti, maitinti ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTY1LTEzOS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-565-139/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-565-139/2015">2K-565-139/2015</a>). Teismai nustatė, kad būtent nuteistieji nukentėjusiajam sakė, kad yra darbas užsienyje, ir pažadėjo jam padėti užsienyje įsidarbinti, už savo pinigus suorganizavo nukentėjusiajam kelionę, vyko kartu su juo į užsienį ir ten jį nemokamai apgyvendino ir išlaikė. Nukentėjusiojo gabenimo faktas įrodytas tiek nuteistųjų parodymais (kurie vykimo į užsienį kartu su nukentėjusiuoju neginčijo ir pripažino), tiek telefoninių pokalbių išklotinių, telefonų registravimosi prie mobiliojo ryšio bazinių stočių, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateiktais duomenimis. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad verbavimas ir gabenimas teismų nuosprendžiuose nurodytu būdu atitinka BK 157 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtintų objektyviųjų požymių turinį, dėl to šiuo aspektu įstatymo taikymo klaidos teismai nepadarė.

29. Kasaciniuose skunduose ginčijamas nukentėjusio asmens pažeidžiamumo požymis, nurodant, kad savaime asmens nepilnametystė, jo socialinė bei materialinė padėtis nesuponuoja jo pažeidžiamumo, be to, nenustatyta, kad nuteistieji tikslingai naudojosi jo sunkia socialine ir materialine padėtimi ar kad patys nuteistieji sudarė tokią jo situaciją, nepaliekančią jam kito sprendimo, kaip tik priimti tokį pasiūlymą, priešingai, nukentėjusiojo materialinė ir socialinė padėtis buvo nulemta jo paties ir jo tėvų veiksmų. Šie kasacinių skundų argumentai nepagrįsti.

30. BK 157 straipsnyje nustatyta speciali prekybos žmonėmis norma, nes šio nusikaltimo nukentėjusiuoju gali būti tik vaikas, t. y. asmuo, neturintis 18 metų. Prekybos žmonėmis auka tapus vaikui, skirtingai nei prekybos pilnamečiais asmenimis, baudžiamasis įstatymas nereikalauja nustatyti nukentėjusiojo valią palenkiančių būdų panaudojimo, nes vaikas dėl savo amžiaus savaime yra pažeidžiamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-417-697/2016). Tokia šios BK 157 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties konstrukcija grindžiama tuo, kad vaikams dėl nevisiškos brandos kyla didesnis pavojus tapti prekybos žmonėmis (vaikais) aukomis. Dėl to vaikai, kaip prekybos žmonėmis (vaikais) aukos, yra laikomi ypač pažeidžiamais (2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos, pakeičiančios Tarybos pamatinį sprendimą 2002/629/TVR, (toliau – ir Direktyva 2011/36/ES) preambulės 8, 12, 22 punktai). Atsižvelgiant į tai, vaiko pardavimo ar pirkimo veiksmai yra laikomi nusikalstamais net ir tais atvejais, kai nepanaudotas nė vienas iš BK 147 straipsnyje nurodytų veikos padarymo būdų. Taigi, BK 157 straipsnio 1 dalies dispozicija nereikalauja nustatyti nepilnamečio nukentėjusiojo pažeidžiamumo požymio. Toks aiškinimas atitinka Direktyvos 2011/36/ES 2 straipsnio 5 dalies, Europos Tarybos konvencijos dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis 4 straipsnio c punkto, Protokolo dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildančio Jungtinių Tautų Organizacijos konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, 3 straipsnio c punkto nuostatas.

31. Byloje esančiais įrodymais aiškiai nustatyta, kad nuteistieji žinojo, jog nukentėjusysis yra nepilnametis, – jie su nukentėjusiuoju gyveno tame pačiame kaime ir vienas kitą pažinojo, sveikindavosi, nukentėjusįjį vadino mažybiniu vardu, nuteistasis S. K. nukentėjusiajam plaukti keltu nupirko jaunimo bilietą, o sau ir V. Š. – suaugusiųjų bilietus, nuteistasis S. K. atvyko į policijos įstaigą pasiimti sulaikyto nukentėjusiojo, nes Norvegijoje sulaikytas nepilnametis iš policijos įstaigos be suaugusio atstovo negali būti paleidžiamas. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistieji nežinojo nukentėjusiojo amžiaus.

32. Kasatorių teiginiai, kad nukentėjusysis pats norėjo užsiimti tokia veikla, buvo vykimo į užsienį iniciatorius, nes norėjo užsidirbti pinigų, nepaneigia vaiko pirkimo ar pardavimo sudėties požymių buvimo nuteistųjų veiksmuose. Kaip nurodyta BK 157 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, vaiko sutikimas reikšmės kvalifikuojant nuteistųjų veiką neturi. Nuostata, kad joks galimas vaiko sutikimas būti išnaudojamam neturėtų būti laikomas galiojančiu, įtvirtinta tiek Direktyvos 2011/36/ES preambulės 11 punkte, tiek ir tiesiogiai BK 157 straipsnyje. Atitinkamai atsakomybės pagal BK 157 straipsnį nešalina ir nepilnamečio iniciatyva būti išnaudojamam. Kaip minėta, vaikas, dar nepasiekęs visiškos socialinės, psichinės ir fizinės brandos, negeba adekvačiai įvertinti tam tikrų gyvenimiškų situacijų ir priimti tam tikrus sprendimus, elgtis, vadovaudamasis teisingo, protingo, sąžiningo asmens elgesio standartais. Būtent nuteistieji, būdami pilnamečiai, pakaltinami asmenys, nors jauni, tačiau turintys gyvenimiškos patirties, turėjo suvokti, kad nepilnamečio asmens įkalbinėjimas uždarbiauti darant vagystes užsienyje ir jo gabenimas į užsienį yra neteisėtas, neatitinkantis bendrųjų gyvenimiškų normų, prieštaraujantis vaiko teisėms ir teisėtiems interesams.

33. Nepagrįstas ir kasacinių skundų argumentas dėl nukentėjusiojo laisvės varžymo aplinkybės neteisingo nustatymo, nurodant, kad kontrolės požymį paneigia aplinkybės, jog nukentėjusiojo fizinė laisvė nebuvo suvaržyta, jis vogė ir savarankiškai, sulaikytas sugebėjo pasikviesti suaugusį asmenį – nuteistąjį S. K. tam, kad būtų paleistas iš sulaikymo, o būdamas policijoje pareigūnams nenurodė, kad yra kaip nors kontroliuojamas ar išnaudojamas nuteistųjų.

34. Kasacinės instancijos teismas pažymi, kad asmens laisvės varžymas apima ne tik fizinį asmens laisvės suvaržymą, bet ir poveikį asmens valios laisvei. Tokios kontrolės faktas yra pakankamas konstatuoti, kad buvo suvaržyta asmens laisvė. Jeigu tokie asmens laisvės suvaržymai susiję su asmens išnaudojimu, tai to visiškai pakanka teisinei išvadai, jog buvo pažeista asmens laisvė. Asmens laisvės suvaržymas (pažeidimas) gali būti susijęs ne tik su visiška, bet ir daline galimybe judėti ar galimybe pasirinkti savo elgesio variantą. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad dalinės kontrolės faktą ir tik sąlyginę veiksmų laisvę patvirtina tai, kad nuteistieji patys parinkdavo, kokias prekes nukentėjusysis turėjo vogti, vagysčių darymo metu nukentėjusysis buvo stebimas nuteistųjų, jie jam duodavo nurodymus dėl vagysčių, taip pat su juo palaikė nuolatinį ryšį telefonu. Be to, nukentėjusysis gyveno jam nepažįstamoje aplinkoje, neturėjo pinigų, nemokėjo užsienio kalbos, pareigūnų paprašytas parodyti, kur gyvena, nesiorientavo aplinkoje, jo nurodyta gyvenamoji vieta neatitiko tikrovės. Be to, pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei nurodo nuteistieji, vien ta aplinkybė, jog nukentėjusysis vogė ir savarankiškai (pavogė alų), eidavo, kur norėjo, nepaneigia jo gyvenimo ir veiklos, susijusios su nusikalstamų veikų darymu, dalinės kontrolės. Nors nukentėjusiajam buvo suteikta sąlyginė veiksmų laisvė, tačiau aptartos aplinkybės patvirtina, jog ši nukentėjusiojo laisvė buvo dalinė, jo valios laisvei buvo daromas varžomasis poveikis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teismų nuosprendžiuose nukentėjusiojo kontrolės aplinkybė nustatyta ir pagrįsta tinkamai.

35. Minėta, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 157 straipsnio 1 dalį kyla, nustačius nusikalstamus tikslus – žinojimą ar siekimą, kad vaikas, neatsižvelgiant į jo sutikimą, būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams. Tai alternatyvūs šios nusikalstamos veikos požymiai, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš straipsnio dispozicijoje įtvirtintų tikslų.

36. Kasaciniuose skunduose ginčijamas nuteistųjų tikslas – siekis nukentėjusįjį išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti, teigiant, kad nuteistieji ir nukentėjusysis veikė kaip nusikalstamų veikų bendrininkai, turintys tam tikrą vaidmenį.

37. BK 24 straipsnio 1 dalis bendrininkavimą, padarant nusikalstamą veiką, apibrėžia kaip tyčinį bendrą dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo sudėtį atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2009">2K-P-9/2009</a>, 2K-90/2013, 2K-49/2014). Pirmiau aptartos teismų nuosprendžiuose nustatytos aplinkybės – nepilnamečio pažeidžiamumas, jo dalinis laisvės suvaržymas, paneigia galimybę nuteistųjų veiksmus kvalifikuoti tik kaip vagystes, jiems visiems trise tarpusavyje bendrininkaujant. Bendrininkų, kaip susitarimo daryti nusikalstamą veiką dalyvių, valios laisvė nevaržoma, kiekvienas bendrininkų susitarime iš esmės dalyvauja savarankiškai ir dėl jų laisvai reiškiamos valios pasiekiamas susitarimas daryti nusikalstamą veiką ir tyčios bendrumas. Tai, kad bendrininkai gali atlikti skirtingus vaidmenis (vykdytojo, organizatoriaus, kurstytojo, padėjėjo), kuriems gali būti reikalingas skirtingo laipsnio iniciatyvumas, nepaneigia bendrininkų savanoriško ir laisvo susitarimo daryti nusikalstamą veiką. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių, kurios rodytų nukentėjusiojo ir nuteistųjų tyčios bendrumą ir savarankišką susitarimą daryti vagystes, nenustatyta. Priešingai, teismų nuosprendžiuose nustatyta, kad nuteistieji nukentėjusiojo nelaikė bendrininku BK 24 straipsnio prasme – patys parinkdavo, kokias prekes nukentėjusysis turėjo vogti, jam duodavo nurodymus dėl vagysčių, byloje duomenų, kad su nukentėjusiuoju, kaip savarankišku susitarimo bendrininkauti nariu, buvo tariamasi dėl nusikalstamų veikų organizavimo ar vykdymo, nėra. Remiantis teismų nuosprendžiuose nustatytomis aplinkybėmis, nėra teisinio pagrindo abejoti, kad nuteistųjų tikslas buvo ne pačios vagystės, kaip atskiros nusikalstamos veikos, bet kito asmens išnaudojimas vagystėms daryti. Nagrinėjamu atveju nuteistųjų nusikalstamo sumanymo esmė buvo kito asmens išnaudojimas, siekiant iš to pasipelnyti, o vagystės, kurias apima vaiko pirkimo ar pardavimo nusikaltimas, – tik būdas įgyvendinti tokį siekį.

38. Atmestinas kaip nepagrįstas nuteistojo V. Š. teiginys, kad teismai nenustatė jo ir nuteistojo S. K. susitarimo daryti BK 157 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAzLTY0OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-403-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-403-648/2016">2K-403-648/2016</a>). Teismai nustatė, kad siūlymas nukentėjusiajam vykti į užsienį buvo pateiktas abiem nuteistiesiems dalyvaujant, abu nuteistieji rūpinosi nukentėjusiojo kelione į užsienį, atlikdami skirtingus vaidmenis, – V. Š. iki išvykimo į užsienį nuolat palaikė ryšį su nukentėjusiuoju telefonu, nukentėjusiojo paimti atvažiavo abu nuteistieji, S. K. pirko bilietus į keltą jiems visiems, abu nuteistieji rūpinosi nukentėjusiuoju finansiškai užsienyje, S. K. vyko nukentėjusiojo pasiimti iš policijos. Šios aplinkybės rodo, jog tiek V. Š., tiek S. K. suvokė, kad nusikalstamą veiką jie daro bendrai. Pažymėtina ir tai, kad, konstatuojant veikimą bendrininkų grupe, nebūtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje nurodytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų; svarbu nustatyti tai, kad jie visi suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo; tai, kaip minėta, ir nustatyta šioje byloje.

39. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, kad siūlo pirkti, kitaip įgyti vaiką, parduoda, perka, kitaip perleidžia, įgyja vaiką, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje vaiką, siekia, kad šis vaikas, neatsižvelgiant į jo sutikimą, būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams, arba kad ir to nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-6-507/2017, 2K-358-1073/2017).

40. Kasatoriai tyčios nebuvimą, padarant BK 157 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, sieja jau su prieš tai minėtų ir aptartų BK 157 straipsnio 1 dalyje nurodytų objektyviųjų požymių nebuvimu jų veiksmuose. Konstatavus, kad teismai pagrįstai nustatė tiek nukentėjusiojo verbavimo, tiek gabenimo faktą, nukentėjusiojo asmens pažeidžiamumo ir laisvę varžančios kontrolės, nuteistųjų bendrininkavimo požymius, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad byloje nenustatyta nuteistųjų tyčia verbuoti ir gabenti nepilnametį, siekiant jį išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti. Nuteistieji suvokė, jog nukentėjusysis yra pažeidžiamas dėl nepilnametystės, ir siekė tokia jo situacija pasinaudoti išnaudodami nukentėjusįjį nusikalstamoms veikoms daryti.

41. Kasaciniuose skunduose teigiama ir tai, kad nuteistųjų veiksmai turėtų būti kvalifikuoti ne pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, bet pagal BK 159 straipsnį – kaip vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką.

42. Pagal BK 159 straipsnį atsako tas, kas, įtikinėdamas, prašydamas, papirkdamas, grasindamas, apgaule ar kitokiu būdu įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką. Šis nusikaltimas objektyviai pasireiškia bet kokiais aktyviais psichiniais ar fiziniais veiksmais (įtikinėjimu, apgaule, įbauginimu, žemų paskatų sužadinimu ir kt.), kuriais sukeliamas vaiko noras dalyvauti darant nusikalstamas veikas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-674/2004). Kaip jau minėta, inkriminuojant BK 157 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką yra būtina nustatyti bent vieną iš alternatyvių pavojingų veikų – siūlymą pirkti ar kitaip įgyti vaiką, vaiko pardavimą, pirkimą, kitokį perleidimą, įgijimą, verbavimą, gabenimą arba laikymą nelaisvėje; taip pat vieną iš alternatyvių nusikalstamų tikslų – žinojimą ar siekimą, kad vaikas būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams. Kadangi šie požymiai BK 157 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, baudžiamajai atsakomybei už vaiko pirkimą arba pardavimą kilti būtina nustatyti bent vieną iš nurodytų veikų ir bent vieną iš straipsnio dispozicijoje įtvirtintų tikslų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMyLTk0Mi8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-232-942/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-232-942/2018">2K-232-942/2018</a>).

43. Taigi, BK 159 straipsnyje nustatytas nusikaltimas nuo BK 157 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo atribojamas pagal objektyvius veiksmus ir tikslą. Vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką ir prekyba vaiku skiriasi veiksmų prieš vaiką turiniu ir apimtimi. Prekybos vaiku pasikėsinimo objektas yra vaiko laisvė, į kurią kėsinasi asmuo vienu ar keliais iš dispozicijoje išvardytų veiksmų. Šiam nusikaltimui būdinga tai, kad kontroliuojant vaiką jo laisvė visiškai ar iš dalies suvaržoma. Vaiko pirkimo ar pardavimo atveju kaltininko tikslas yra siekimas vaiką neteisėtai išnaudoti, o vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką atveju tikslas nėra būtinasis nusikalstamos veikos sudėties požymis. BK 157 straipsnyje nustatyto vaiko pirkimo ar pardavimo sudėtis yra formalioji, todėl ši nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurio iš šio straipsnio dispozicijoje nurodytų alternatyvių veiksmų atlikimo; BK 159 straipsnyje – materialioji, tai reiškia, kad būtina nustatyti nusikalstamos veikos padarinius – įtraukimą – bei priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių.

44. Kaip jau minėta, teismai padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad nuteistųjų veiksmai – vaiko verbavimas ir gabenimas į užsienį, dalinė jo laisvės kontrolė, taip pat tokių veiksmų tikslas – ne pačios vagystės, kaip atskiros nusikalstamos veikos, bet nukentėjusiojo išnaudojimas vagystėms daryti – atitinka BK 157 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos požymius. Pažymėtina ir tai, kad BK 157 straipsnio 1 dalyje nurodytai nusikalstamai veikai konstatuoti turi įtakos ne nusikalstamų veikų, kurioms daryti buvo siekiama išnaudoti vaiką, skaičius ar apimtis, o pats veikos padarymo mechanizmas – prekyba (šiuo atveju – verbavimas ir gabenimas į užsienį) vaiku siekiant išnaudoti jį. Nagrinėjamu atveju nusikalstamo sumanymo esmė buvo vaiko išnaudojimas vagystėms vykdyti siekiant iš to pasipelnyti, o vagystės tik patvirtina vaiko pirkimo arba pardavimo nusikaltimu siekiamų tikslų įgyvendinimą. Tokie nuteistųjų veiksmai atitinka BK 157 straipsnio 1 dalyje, o ne BK 159 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymius.

45. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes BK 157 straipsnio 1 dalis pritaikyta tinkamai.

46. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su naujų bausmių paskyrimu nuteistiesiems, BK 75 straipsnio nuostatų taikymu nuteistajam V. Š., nuteistojo S. K. nepripažinimu pavojingu recidyvistu, kadangi šie argumentai skunduose išimtinai siejami tik su nuteistųjų veiksmų perkvalifikavimu į BK 159 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija nenustatė teisinio pagrindo nuteistųjų veiksmus perkvalifikuoti pagal minėtą BK straipsnį, todėl minėtų argumentų nagrinėjimas nebetenka teisinės reikšmės.

47. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius, vadovaujantis kasaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo S. K. gynėjos advokatės Rasos Aurelijos Kučinskaitės ir nuteistojo V. Š. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Artūras Ridikas

Rima Ažubalytė