Baudžiamoji byla Nr. 2K-449/2012
Teisminio proceso Nr. 1-12-1-04125-2009-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.29.1.; 1.1.6.2. (S)
2012 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. M.-O. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo M. M.-O. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 4 MGL (500 Lt) dydžio bauda. Iš dalies tenkinant nukentėjusiosios R. S. civilinį ieškinį, iš M. M.-O. priteista 400 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartis, kuria atmestas nuteistosios M. M.-O. apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
M. M.-O. nuteista už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 13 d., apie 9.30 val., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamente, esančiame Vilniuje, Konstitucijos pr. 3, eidama UAB „S.“ architektės pareigas, 2009 m. rugpjūčio 13 d. prašyme projektavimo sąlygų sąvadui gauti grafoje „Pateikti duomenys tikri“ įrašydama asmenų: O. Z., V. K., A. S. ir R. S. vardų pirmąsias raides, pavardes bei pasirašydama už juos, suklastojo šį prašymą ir pateikė jį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Sąlygų sąvado skyriaus vyresniajam specialistui A. Z., taip pasinaudojus suklastotu dokumentu buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Sąlygų sąvado skyriaus vedėjo patvirtinimas bei išduotas 2009 m. rugsėjo 30 d. projektavimo sąlygų sąvadas Nr. RPS 2181, kurio pagrindu išduotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 25 d. statybos leidimas Nr. NS/1174/09-1246.
Nuteistojji M. M.-O. kasaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.
Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir paskesnė apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsti: teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai jos veiksmus kvalifikavo kaip nusikaltimą, nes jie nesudaro BK 300 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties. Ji nuteista už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 13 d. prašyme projektavimo sąlygų sąvadui gauti įrašė jos teisėtai atstovaujamųjų asmenų vardų raides, pavardes ir už juos pasirašė. Šie veiksmai, kaip teigia kasatorė, nepadarė jokios žalos ir nesukėlė grėsmės teisinės apyvartos funkcionalumui ir patikimumui, atstovaujamų asmenų teisėms ir interesams, taip pat nesudaro BK 300 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties, nes tokiais veiksmais nebuvo pakeistas dokumento tikrumas ar teisiškai reikšmingas jo turinio teisingumas. Tas pačias pasekmes ji galėjo pasiekti ir įrašydama savo, kaip atstovės, duomenis, o nagrinėjamu atveju nėra teisinio skirtumo, ar prašymą inicijavę asmenys veikė tiesiogiai ar per savo atstovę. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.133 straipsnio 1 dalį atstovo sudarytas sandoris tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas, todėl teismo argumentas, kad 2009 m. rugpjūčio 13 d. prašyme projektavimo sąlygų sąvadui gauti buvo pateikti neteisingi duomenys apie kito asmens dalyvavimą pasirašant dokumentą, nėra teisiškai reikšmingi ir nekeičia teisinių pasekmių, nedaro prašymo negaliojančiu ar kitokiu, jei jį būtų pasirašę patys pareiškėjai. Pareiškėjai būtent tokių pasekmių norėjo ir siekė, o nukentėjusiąja įvardijamos R. S. pretenzijų esmę sudarė nepasitenkinimas statybos techninio projekto įvykdymu, t. y. darbų, kurie buvo atliekami pagal pateikto prašymo pagrindu gautą projektavimo sąlygų sąvadą, bet ne dėl paties sąvado. Byloje nustatyta, kad ji turėjo visus įgaliojimus veikti tų asmenų vardu, tačiau užpildydama 2009 m. rugpjūčio 13 d. prašymą projektavimo sąlygų sąvadui gauti teisiškai nekorektiškai įvardijo pasirašantį asmenį. Dėl to prašymo teisinis statusas nepasikeitė, jis nenustojo galios. Jos veiksmai nėra tiek pavojingi, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad BK 300 straipsnio prasme dokumentu laikomas ne kiekvienas rašytinis dokumentas, bet tik tas, kuris yra teisiškai reikšmingas valstybės valdymo tvarkai, t. y. nusikaltimas turi būti tokio masto ir pavojingumo, kad būtų tikslinga kaltininką traukti baudžiamojon atsakomybėn. Jei inkriminuojamo BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyką sudaro privataus pobūdžio dokumentai (pvz., sutartis ar jos pagrindu sudarytas dokumentas), suklastojimas iš esmės nepadaro žalos jos šalių interesams, tokios veikos pavojingumo laipsnis nesudaro pagrindo taikyti BK 300 straipsnį. Teismas turi tokią veiką pripažinti mažareikšme, o ją padaręs asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-200/2008, 2K-387/2008).
Taigi dokumento teisinė reikšmė yra ta, kad jis sukelia tam tikras teises ir pareigas. Prašymo išduoti projektavimo sąlygų sąvadą (dabar - prisijungimo sąlygas) teisinė reikšmė buvo ir yra nurodyta Statybos įstatyme (20 straipsnyje). Jis reikalingas tam, kad asmuo, planuojantis statybas, prieš rengiant statybos techninį projektą sužinotų technines sąlygas, kuriomis statybos būtų leidžiamos, t. y. sužinotų, kokį statinį būtų galima projektuoti ir statyti, parengti statinio projekto sprendinius, t. y. kokiomis sąlygomis pradėti procedūrą statybos leidimui gauti (jos veiksmų atlikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 215 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ 38 punktas). Kasatorės teigimu, prašymas dėl projektavimo sąlygų sąvado pats savaime nesukuria jokios naujos teisinės situacijos, teisinių santykių, teisių ir pareigų. Tai reiškia, kad kaltinime nurodytas kaip suklastotas dokumentas yra viso labo prašymas pateikti informaciją ir neturi tos teisinės reikšmės, kad būtų traktuojamas kaip dokumentas BK 300 straipsnio prasme. Tai patvirtina ir tas faktas, kad tokio prašymo pagrindu suteikta informacija realiai negali pasinaudoti bet kuris ją gavęs asmuo - ji naudinga tik asmeniui, kuriam įstatymų suteikiama teisė ką nors statyti atitinkamame objekte. Projektavimo sąlygų sąvadas yra pagrindas rengti statinio techninį projektą, kuris yra pagrindas išduoti statybos leidimą, nes pagal jame nurodytus duomenis (planus, medžiagas ir pan.) vykdoma statyba (Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalis, 23 straipsnio 6 dalies 4 punktas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto statybos techninį reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas" 16.1 punktas – redakcijos, galiojusios 2009 m.). Remdamasi šiais argumentais kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuoroda, jog 2009 m. rugpjūčio 13 d. prašymu projektavimo sąlygų sąvadui gauti buvo pradėta atitinkama procedūra statybos leidimui gauti - jo pagrindu buvo išduotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 25 d. statybos leidimas Nr. NS/1174/09-1246, neatitinka nei teisinių, nei faktinių aplinkybių. Kasatorės nuomone, formalūs apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad pats dokumento surašymas ir jo pateikimas oficialiai įstaigai lemia teisių ir pareigų pasikeitimą ar atsiradimą, nenurodant ir neanalizuojant tų teisių ir pareigų, neatskleidžiant jų svarbumo valdymo sistemos sutrikdymui, kliudymui tinkamai jai funkcionuoti, yra formalūs bei rodantys, kad nėra argumentų jos veiksmus kvalifikuoti kaip dokumentų klastojimą BK 300 straipsnio prasme. Abstrakti apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dokumento turinys ir forma turi didelę reikšmę, nes suteikia informaciją, koks asmuo jį sukūrė, kam atsiranda sukurto ir pasirašyto dokumento pagrindu atitinkamos teisės ir pareigos, neindividualizuoja konkretaus dokumento svarbumo. Tokie požymiai yra būdingi kiekvienam dokumentui ar net bet kokiam raštui, todėl jais vadovaujantis bet kokio rašytinio dokumento turinio ar bet kokio duomens pakeitimas ne nustatyta tvarka, būtų laikomas dokumentų klastojimu pagal BK 300 straipsnį, o tai prieštarauja minėtai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šio baudžiamojo įstatymo taikymo praktikai. Pats apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad dokumento vertinimui, ar jis atitinka dėl BK 300 straipsnio taikymo naudojamą dokumento sąvoką, svarbios pasekmės (teisiškai reikšmingi padariniai), kurias jis gali sukelti fiziniam, juridiniam asmeniui ar valstybei, jį panaudojus. Šiuo atveju aptariamas ryšys tarp prašymo projektavimo sąlygų sąvadui gauti ir konstatuojamų svarbių teisinių pasekmių (statybos leidimo) yra pernelyg nutolę vienas nuo kito, o teismų įvardijamos teisinės pasekmės per daug priklauso nuo kitų įvairių aplinkybių ir kitų asmenų valios, kad būtų galima konstatuoti BK 300 straipsnyje numatytą nusikaltimo sudėtį. Be to, kasatorės nuomone, net ir vertinant plačiau, t. y. kada visas procesas dėl statybos leidimo gavimo prasidėjo, atskaitos taškas būtų ne 2009 m. rugpjūčio 13 d. prašymas projektavimo sąlygų sąvadui gauti, o patys pirmieji dokumentai, kuriais buvo suformuluota užduotis dėl projektavimo ir suteikti įgalinimai veikti - O. Z., V. K., A. S. ir R. S. 2009 m. balandžio 2 d. sutartis su UAB „S." dėl projektavimo darbų ir jų 2009 m. balandžio 8 d. įgaliojimai šiai bendrovei.
Apibendrindama kasatorė teigia, kad BK 300 straipsnio prasme prašymas projektavimo sąlygų sąvadui gauti ar kokie nors jo pakeitimai negali būti laikomas dokumentu ir jį pasirašęs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes pats prašymas yra tik viena iš prielaidų rengti dokumentus procesui dėl statybos leidimo gavimo pradėti, tačiau nevienintelis, nepagrindinis ir netiesioginis pagrindas tokiam procesui pradėti ar statybos leidimui gauti.
Be to, kasatorė teigia, kad teismai suklydo vertindami subjektyvųjį nusikaltimo požymį - kaltę. Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, turėjo būti nustatyta tiesioginė tyčia, t. y. tai, kad ji suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato neturėjusi teisės dokumente įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir juos įrašė ir kad tai atliko sąmoningai bei norėjo taip veikti. Tyčios jos veiksmuose nenustatyta. Teismai, pasisakydami apie jos kaltę, nurodė, kad ji tyčia suklastojo dokumentą - prašymą projektavimo sąlygų sąvadui gauti, nes suvokė pasirašiusi kitų asmenų - O. Z., V. K., A. S. ir R. S. vardais. Teisme ji paaiškino, kad, jos įsitikinimu ir žiniomis, nebuvo jokio skirtumo, kokiu būdu tas prašymas bus pasirašytas - pačių savininkų ar jos, kaip atstovės. Teisinės pasekmės būtų buvusios tos pačios, todėl per daug dėmesio nekreipusi į prašymo užpildymo formalumus. Tyčia turi apimti ne vien patį veiksmą, bet ir suvokimą, kad atliekami veiksmai yra nusikaltimas, kad tik tokiu būdu kaltinamasis galėjo pasiekti siekiamų tikslų ir būtent tuos veiksmus padaręs asmuo tokiu būdu siekė pažeisti nustatytą tvarką - padaryti nusikaltimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-387/2008). Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu ji parodė, kad tokį dokumento pasirašymo būdą pasirinko per neapsižiūrėjimą, nelaikydama to nusikaltimu ir žinodama, kad siekia teisėto tikslo - vykdo prašyme dėl sąvado nurodytų asmenų pavedimą ir įgyvendindama jų teisę gauti prašyme nurodytiems asmenims projektavimo sąlygas (jų sąvadą) dėl galimų statybų jų nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Kaip matyti iš žemės sklypo savininkų apklausų teisme, jie irgi nematė jos veiksmuose neteisėtų siekių, o pareiškimą padavusi G. S. nepasitenkinimą reiškė tik dėl statybos projekto išpildymo - gautų projektavimo sąlygų sąvado panaudojimo, bet ne dėl jo gavimo ar turinio. Todėl, kaip teigia kasatorė, jos veikimo motyvas ir siekiamas rezultatas nebuvo nusikalstami. Faktas, kad ikiteisminio tyrimo metu ji pripažino savo kaltę, nereiškia pripažinimo padarius konkretų nusikaltimą, nes pripažino tik faktines aplinkybes - kad pasirašė prašyme dėl projektavimo sąlygų sąvado. Teisingo proceso principas reikalauja, kad būtent teismas duotų teisinį įvertinimą pagal objektyvius, byloje surinktus duomenis, ir neapima kokių nors asmens priedermių pačiam kaltinamajam duoti teisinį savo veikos vertinimą, o jeigu jis ir duodamas, tai teismo jis nesaisto (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-82/2010).
Kasatorė teigia, kad byloje nustatytos aplinkybės taip pat leidžia teigti, jog jeigu jos veiksmai formaliai ir sudaro BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį, jie nebuvo tokie pavojingi, kad būtų pagrindas patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn. Tais atvejais, kai padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, kaltininkas yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 37 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo atsisakė taikyti BK 37 straipsnį, nurodydamas, kad nukentėjusioji R. S. su statiniais nesutiko, projektui nepritarė ir sąvado pasirašyti neketino, ji patyrė žalą, buvo pažeisti esminiai jos interesai, suvaržytos teisės į nuosavybę, sutartis nebuvo įvykdyta, sąvadas turėjo didelę įtaką tolesniam statybos techniniam projektui, nukentėjusiajai iškilo nepatogumų, ji turėjo kreiptis į teismą dėl leidimų panaikinimo. Kasatorė pažymi, kad visų pirma nukentėjusioji iš esmės sutiko su statiniais, nes būtent dėl jų projektavimo ir buvo sudaryta sutartis su ja kaip ir kitais žemės sklypo bendraturčiais tam, kad būtų išspręsti tame sklype esančių statinių, įskaitant ir nukentėjusiajai priskirtoje žemės sklypo dalyje, įteisinimo klausimai. Antra, nukentėjusioji nepatyrė jokių savo nuosavybės suvaržymų, nes statybos leidimas neįpareigojo jos statyti jokių statinių, o tik suteikė tokią teisę ir leido kiekvienam iš bendraturčių vykdyti statybos darbus tik jam priskirtoje žemės sklypo dalyje. Nukentėjusioji nepateikė jokių duomenų ir byloje nėra nustatytas faktas, kad suprojektuoti statiniai kaip nors pažeidė jos interesus. Priešingai, būtent jos neveikimas ir veikimas nustatytu būdu pažeidžia kitų asmenų interesus, nes nėra tvarkoma teritorija ir būtent R. S. vengia vykdyti savo įsipareigojimus, o prisiimtus įsipareigojimus vykdo netinkamai. Teismas nurodė, kad jos interesai buvo pažeidinėjami, tačiau per visą tų „pažeidimų" laikotarpį R. S. nepanaikino įgaliojimo veikti jos vardu, nenutraukė sutarties dėl projektavimo darbų – priešingai, aktyviai veikė teikdama pakeisti techninį projektą, rengiamą išduotų projektavimo sąlygų sąvado pagrindu, pagal jos nurodymus. Be to, apeliacinės instancijos teismas prieštarauja pats sau, nes iš pradžių nurodė, kad klastojimo pasekmės pasireiškė tik nurodžius neteisingus duomenis apie kito asmens dalyvavimą pasirašant dokumentą, o vėliau jau pateikė argumentus dėl privataus asmens teisių pažeidimo. Kasatorės nuomone, įvertinus visas bylos aplinkybes, galima daryti pagrįstą išvadą, kad jos veika pripažintina mažareikšme, nes ja nebuvo padaryta žala įstatymo saugomoms vertybėms – valdymo tvarkai bei susijusių asmenų teisėms bei laisvėms. Jos pasirašytas prašymas projektavimo sąlygų sąvadui gauti, kurio turinys yra faktiškai teisingas, patekęs į teisinę apyvartą, nepadarė jokios žalos jos funkcionalumui ir patikimumui, juo labiau nukentėjusiosios interesams. Teismo konstatuojami veikai kriminalizuoti pavojingi padariniai yra per daug nutolę nuo pačios veikos tiek laiko, tiek priežastinio ryšio prasme, todėl negali būti kriterijus ją kriminalizuoti. Tai, kad ji pasirašė prašymą savo klientų vardais, tebuvo formalus pažeidimas, nes ji turėjo įgaliojimus veikti atstovaujamų asmenų interesais, siekė teisėtų tikslų - užsakymo įvykdymo prašymo projektavimo sąvado sąlygoms gauti, jos veiksmai atitiko klientų valią ir jokios žalos jiems nepadarė. Pats prašymas savaime nesukelia kokių nors teisinių pasekmių. Jos atsiranda pagal kitus, papildomus, kelių asmenų ir tam tikra formalia tvarka atlikus veiksmus, kai sukuriamas daug svarbesnės teisinės reikšmės dokumentas - statybos techninis projektas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nurodytos pasekmės yra tik niekuo nepatvirtintos prielaidos, ir nėra pagrindo laikyti, kad sprendimas netaikyti jai BK 37 straipsnio yra pagrįstas ir teisėtas.
Atsiliepimu į nuteistosios M. M.-O. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad kasatorės argumentai dėl nebuvimo jos veiksmuose jai inkriminuoto nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių yra nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai adresuotame 2009 m. rugpjūčio 13 d. prašyme projektavimo sąlygų sąvadui gauti, patvirtindama jame pateiktų duomenų tikrumą, parašė O. Z., V. K., A. S. ir R. S. pavardes ir už minėtus asmenis pasirašė. Prokuroro manymu, šie nuteistosios įvykdyti veiksmai visiškai atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, nes kasatorė, pasirašydama dokumentą už kitus asmenis, neabejotinai pakeitė dokumento tikrumą ir jo turinio teisingumą. Skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, negalima sutikti su tuo, kad minėtas suklastotas prašymas negalėjo sukurti ir nesukūrė jokių teisių ir pareigų prašyme įvardytiems asmenims, nes šio prašymo pagrindu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas, o šio pagrindu išduotas statybos leidimas. Nors kasatorė skunde nurodo, kad ji turėjo minėtame dokumente įvardytų asmenų įgaliojimą ir veikė kaip įgaliotas asmuo, tačiau jos tyčią, suvokimą, jog veikia neteisėtai, ir norą taip veikti, patvirtina faktas, kad ji už kitus asmenis pasirašė ne savo parašu (t. y. ne kaip įgaliotas asmuo), o pamėgdžiodama tikrus prašyme nurodytų asmenų parašus. Teisme kasatorė patvirtino, kad žinojo, jog galėjo prašyme įrašyti tik savo vardą, pavardę ir nurodyti, kad yra įgaliotas asmuo. Be to, teismas pagrįstai nurodė, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad, siekdamas teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, neteisėtai klastoja tikrą dokumentą, ir nori taip veikti; motyvas ar tikslas šiuo atveju veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
Prokuroras taip pat teigia, kad nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 37 straipsnio taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogišką apeliacinio skundo argumentą ir jį atmesdamas, šį savo sprendimą pakankamai išsamiai argumentavo ir nurodė, kad dėl nuteistosios neteisėtų veiksmų (prašymo projektavimo sąlygų sąvadui gauti suklastojimo ir panaudojimo) buvo padaryta žala nukentėjusiosios interesams, jai iškilo nepatogumų, nukentėjusioji turėjo kreiptis į teismą dėl leidimų panaikinimo. Kartu teismas nurodė, kad nuteistosios padaryta veika pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė pakankamą pavojingumo laipsnį, todėl pripažinti ją mažareikšme nėra pagrindo. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, o ne pareiga. Šiuo klausimo sprendimas yra teismo prerogatyva – ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas. Apeliacinės instancijos teismo argumentai patvirtina, kad, vertinant kasatorės veiką BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, ji negali būti pripažįstama tik formaliai atitinkanti BK 300 straipsnio l dalyje numatytą veiką ir negali būti vertinama kaip mažareikšmė.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies ir 37 straipsnio taikymo
BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą.
M. M.-O. nuteista už tai, kad suklastojo prašymą projektavimo sąlygų sąvadui gauti, t. y. šio prašymo grafoje „Pateikti duomenys tikri“ įrašė O. Z., V. K., A. S., R. S. pavardes bei už juos pasirašė ir pateikė jį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Sąlygų sąvado skyriaus vyresniajam specialistui. Taip, kaip nurodoma nuosprendžio nustatomojoje dalyje, pasinaudojus suklastotu dokumentu, buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Sąlygų sąvado skyriaus vedėjo patvirtinimas ir išduotas projektavimo sąlygų sąvadas.
Kasatorė, neneigdama, kad prašyme projektavimo sąlygų sąvadui gauti ji įrašė minėtus asmenis ir už juos pasirašė, teigia, jog jos padarytoje veikoje nėra BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Tokį teiginį kasatorė iš esmės argumentuoja tuo, kad teismai prašymą projektavimo sąlygų sąvadui gauti nepagrįstai pripažino nusikaltimo dalyku, nes prašymas pats savaime nesukuria jokios naujos teisinės situacijos, teisinių santykių, teisių ir pareigų, todėl BK 300 straipsnio prasme negalėjo būti traktuojamas kaip dokumentas, be to, teismai suklydo konstatuodami jos kaltę, nes byloje tai, kad ji veikė tiesiogine tyčia, nenustatyta.
Nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje, dalykas yra dokumentas. Pagal teismų praktiką rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, laikomas dokumentu (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-200/2008 ir kt.).
Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (įstatymo redakciją, galiojusią nuteistajai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu) 2 straipsnį, kuriame išaiškintos pagrindinės šio Įstatymo sąvokos, statinio projektavimo sąlygų sąvadas yra savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo) patvirtintas konkrečiam statiniui nustatytų projektavimo sąlygų, įvardytų šio straipsnio 32 dalyje, bendrasis dokumentas. Statinio projektavimo sąlygų, kaip privalomųjų projekto rengimo dokumentų sudėtinės dalies, rengimo tvarką bei išdavimą reglamentuoja Statybos įstatymo 20 straipsnis. Statybos įstatymo nuostatos dėl statinio projektavimo sąlygų sąvado detalizuotos ir Statybos techniniame reglamente STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“, kuris buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 215. Pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio nuostatas, taip pat ir reglamento skyriuose „Statinio projektavimo sąlygų sąvado išdavimo teisinis pagrindas“, „Statinio projektavimo sąlygų išdavimo įstatyminės (4.1.1) nuostatos“ reikalavimus, statinio projektavimo sąlygų sąvadui gauti statytojas (užsakovas) turi pateikti savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) prašymą bei kitus atitinkamus duomenis ir dokumentus. Gavęs tokį prašymą savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas) atlieka įstatyme bei reglamente numatytus veiksmus, susijusius su projektavimo sąlygų bei projektavimo sąlygų sąvado parengimu, patvirtina šį sąvadą ir išduoda statytojui (užsakovui) arba projektavimo sąlygų sąvado neišduoda, pranešdamas statytojui (užsakovui) tokio sprendimo motyvus. Priimamų sprendimų terminai skaičiuojami nuo statytojo (užsakovo) prašymo išduoti sąvadą gavimo dienos. Tai reiškia, kad savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas), vykdantis statinio projektavimo sąlygų sąvado išdavimo funkcijas, tokį klausimą gali ir turi spręsti gavęs statytojo (užsakovo) prašymą išduoti tokį sąvadą. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalį savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas), gavęs statytojo (užsakovo) šio straipsnio 6 ar 7 dalyje nurodytą prašymą ir kitus dokumentus, perduoda juos Nuolatinei statybos komisijai, kuri privalo patikrinti ir nustatyti, ar statinio projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus (reglamentą), projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus ir Nuolatinės statybos komisijos nuostatuose nurodytus teisės aktus. Komisija, protokolu įforminusi statinio projekto patikrinimo rezultatus, sprendimu nurodo savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) išduoti statytojui (užsakovui) jo prašomą statybos leidimą ar jo neišduoti. Komisijos sprendimas išduoti leidimą ar statybos leidimo neišduoti yra privalomas savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui).
Remiantis tuo, kas pasakyta, sutikti su kasatorės argumentais, kad prašymas dėl projektavimo sąlygų sąvado pats savaime nesukuria teisinių santykių, teisių ir pareigų, todėl negali būti nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, dalyku, nėra pagrindo.
Nagrinėjamoje byloje prašymas projektavimo sąlygų sąvadui gauti teismų sprendimuose pagrįstai buvo pripažintas dokumentu. Šis dokumentas buvo suklastotas, nes jame pateikti neteisingi duomenys apie kitų asmenų dalyvavimą jį pasirašant. Prašymą, įrašydama atitinkamų žmonių pavardes bei išgalvotais parašais už juos pasirašydama, suklastojo M. M.-O.. Tokia jos veika pagrįstai pripažinta dokumento suklastojimu. Kasatorės nurodomi argumentai, kodėl ji pasirašė už kitus asmenis, t. y. motyvai, kodėl buvo klastojami parašai, veikos kvalifikavimui neturi reikšmės. Formaliosios sudėties nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Teismams nekėlė abejonių, kad M. M.-O., dirbusi architekte, suprato klastojanti dokumentą ir norėjo taip elgtis bei veikti.
Vadovaudamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistosios M. M.-O. veika atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymius.
Kasatorė taip pat tvirtina, kad jei jos padaryta veika ir atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, tai šis atitikimas yra formalus, kad jos prašymą taikyti BK 37 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atmetė nemotyvuotai ir nepagrįstai.
Pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau, antra, šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai.
Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Kartu pažymėtina, kad BK 37 straipsnio formuluotė „ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų“ suponuoja išvadą, jog, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. (kasacinės nutartys Nr. 2K-421/2007, 2K-387/2008 ir kt.)
BK 300 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėtis - formali, t. y. padariniai nėra būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis, nusikaltimas laikomas baigtu nuo įstatymo dispozicijoje nurodytų veikų padarymo momento. Pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, kurių sudėtis formali, tokių padarinių numatymas ir konstatavimas nėra būtinas, tačiau, sprendžiant BK 37 straipsnio taikymo klausimą, turi būti nustatytas padarytos veikos pavojingumo laipsnis. Nustatant padarytos veikos pavojingumo laipsnį esminę reikšmę turi padarytos žalos dydis. BK 37 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas, jog vertinant veiką kaip mažareikšmę pirmiausia būtina atsižvelgti į šia nusikalstama veika padarytos žalos dydį, taikytinas ir nusikalstamoms veikoms, kurių sudėtis formali.
Apeliaciniame skunde nuteistoji M. M.-O. buvo nurodžiusi išsamius argumentus, pagrindžiančius prašymą jos veiką pripažinti mažareikšme, t. y. taikyti BK 37 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas, neanalizuodamas ir nepasisakydamas dėl skunde išdėstytų argumentų, prašymą atmetė padaręs išvadą, kad, suklastodama tikrą dokumentą, ji padarė žalos nukentėjusiosios R. S. interesams, nes R. S. su statiniais nesutiko, projektui nepritarė, sąvado pasirašyti neketino, nuteistosios veiksmų pasekmė – buvo suvaržytos jos teisės į nuosavybę, iškilo nepatogumų, be to, ji turėjo kreiptis į teismą dėl leidimų panaikinimo. Tokie apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti argumentai, kuriais grindžiama prašymo projektavimo sąlygų sąvadui gauti suklastojimu nukentėjusiajai padaryta žala bei tais pačiais argumentais, kaip galima spręsti iš nutarties turinio, iš esmės yra preziumuojamas ir jos dydis, neduodantis pagrindo padarytąją veiką pripažinti mažareikšme, nėra teisingi, nepagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis bei byloje esančiais duomenimis.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2009 m. balandžio 2 d. R. S. kartu su kitais žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bendrasavininkais V. K., A. S. ir O. Z. su UAB „S.“ sudarė sutartį dėl garažo ir tvoros techninio projekto parengimo. Šia sutartimi bendrovė įsipareigojo pagal užsakovo pateiktus duomenis parengti garažo, tvoros techninį projektą ir gauti statybos leidimą. 2009 m. balandžio 8 d. R. S. bei minėti bendrasavininkai parašė įgaliojimą, kuriuo UAB „S.“ architektę M. M.-O. įgaliojo atstovauti jų vardu Miesto plėtros departamente ir kitose organizacijose priduodant, atsiimant projektinę dokumentaciją, Nuolatinėje statybos komisijoje, pasirašant atitinkamus dokumentus, susijusius su projektinės dokumentacijos sutvarkymu ir statybos leidimo gavimu. M. M.-O. nuteista už prašymo projektavimo sąlygų sąvadui gauti suklastojimą šio prašymo grafoje „Pateikti duomenys tikri“ įrašant atstovaujamųjų pavardes ir už juos pasirašant. Tačiau abiejų instancijų teismai pripažino, kad M. M.-O., turėdama minėtą įgaliojimą, prašyme projektavimo sąlygų sąvadui gauti apskritai galėjo nenurodyti ją įgaliojusių asmenų, t. y. prašymą bei atitinkamus dokumentus pateikti tik savo vardu. Tai, kad prašyme nurodyti kiti duomenys bei pateikti dokumentai būtų buvę suklastoti, netikri, byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismo pasisakymas, kad dėl nuteistosios neteisėtų veiksmų buvo suvaržytos nukentėjusiosios teisės į nuosavybę, visiškai neargumentuotas bei nepagrįstas jokiais bylos duomenimis. Tokios aplinkybės nėra nustatytos ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Tai, kad išduotame projektavimo sąlygų sąvade nurodytomis sąlygomis buvo suvaržytos nukentėjusiosios teisės į nuosavybę, taip pat nenustatyta. Be to, pažymėtina, kad ginčai dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo, statybos leidimo panaikinimo (jo galiojimo nutraukimo) gali būti sprendžiami administracinės teisenos tvarka.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad M. M.-O. padaryta veika pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas baudžiamosios atsakomybės taikymas. Teismai, esant pagrindui netaikydami BK 37 straipsnio, baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai.
Dėl to, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis bei paskesnė apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini, BK 37 straipsnyje nustatytu pagrindu M. M.-O. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistina ir byla nutrauktina.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartį panaikinti.
Pritaikius BK 37 straipsnį M. M.-O. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti ir bylą nutraukti.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Alvydas Pikelis
Aldona Rakauskienė
