V. D. pagal BK 182 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-457/2012

Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00581-2008-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.4.2;

2.1.7.4;

2.1.14;

2.3.6.4.5.1 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu penkiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį pradėti dirbti arba užsiregistruoti Darbo biržoje bei kas mėnesį neatlygintinai išdirbti po 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš V. D. priteista: Z. T. 4500 Lt turtinei ir 1000 Lt neturtinei žalai bei 1000 Lt advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti; N. J. J. priteista 4500 Lt turtinei ir 1000 Lt neturtinei žalai bei 1000 Lt advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 23 d. nutartis, kuria nuteistojo V. D. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

V. D. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, veikdamas UAB „Privačių detektyvų agentūra“ (įmonės kodas 300855803, registruota Klaipėdoje, Priestočio g. 1A) vardu, prisistatydamas šios įmonės specialistu, taip sudarydamas patikimo asmens įspūdį, 2008 m. vasario 7 d., iš anksto žinodamas, kad nevykdys prisiimtų įsipareigojimų, UAB „Privačių detektyvų agentūra“ patalpose, esančiose Klaipėdoje, Priestočio g. 1A, su Z. T. susitarė dėl dingusio be žinios S. J. paieškos paslaugų suteikimo ir pateikė jai šių paslaugų teikimo sutarties Nr. 2008-02-07 (1) vykdymo blanką, žodžiu pažadėjo ir patikino Z. T., kad suras jos dingusį giminaitį S. J., tačiau, neketindamas šios sutarties vykdyti, jos nepasirašė. Taip įtikinęs ir palenkęs Z. T. perduoti jam 9000 Lt, V. D. gavo šią sumą pinigų, priklausančių Z. T. ir N. J. J., sutartinių įsipareigojimų neįvykdė ir 9000 Lt nukentėjusiosioms negrąžino.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. D. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.

Kasaciniame skunde remiamasi teismų praktika sukčiavimo bylose ir pažymima, kad tais atvejais, kai veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, jog kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas. Svarbu atsižvelgti ir į tai, kokius ketinimus turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis. Sukčiavimo atveju kaltininkas, sudarydamas sutartis su nukentėjusiaisiais, neketina vykdyti iš sutarčių kylančių pareigų, o tik siekia juos suklaidinti dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą. Sukčiavimo sudėties atveju tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą susiformuoja iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Pasak kasatoriaus, bylos įrodymai neginčijamai patvirtina, kad 2008 metais jis dirbo UAB „Privačių detektyvų agentūroje“ (T. 2, b. l. 156–157), todėl jį identifikuoti nebuvo jokios problemos. Kasatorius teigia Z. T. pateikęs galimos sutarties projektą, kad ji galėtų apsispręsti dėl paslaugos reikalingumo ir sąlygų priimtinumo, be to, dėl paieškos konsultavosi su R. Š. Šios aplinkybės patvirtina, kad jis (V. D.) atliko parengiamuosius veiksmus prieš galimos sutarties sudarymą. Kasatorius mano, kad jo elgesys negalėjo būti pripažintas sukčiavimu, o tik galbūt netinkamu sutartinių teisių ir pareigų vykdymu, dėl to galėtų kilti civilinė atsakomybė.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktų pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Tai, kad šių BPK normų nebuvo laikomasi, rodo nepašalinti V. J. parodymų prieštaravimai. Kaltinamajame akte išdėstytas šio liudytojo parodymų turinys apie tai, kad jam matant V. D. parašė raštelį, gavo iš Z. T. 9000 Lt už S. J. paiešką, šį raštelį paliko pas močiutę ant stalo, bet kur ši jį paskui padėjo – nežino. Teisiamajame posėdyje liudytojas V. J. parodė: pamatęs ant stalo A4 pusės formato raštelį, kuriame buvo parašyta, jog už S. J. suradimą V. D. gavo 9000 Lt, tačiau išeidamas V. D. raštelį išsinešė; liudytojui paklausus, kodėl V. D. paėmė raštelį, ši pasakė, kad jo nematė. Pasak kasatoriaus, neįmanoma paaiškinti, kodėl į sutarties projektą įrašyta 10 000 Lt suma, o ne 9000 Lt, jeigu buvo sutarta tokia paslaugos kaina. Kaip nurodyta kaltinamajame akte, 2008 m. gruodžio 16 d. Z. T. pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodyta, kad 2008 m. vasario 7 d. ji tarėsi su asmeniu, prisistačiusiu V. vardu, kuris už paieškos paslaugą iš pradžių paprašė 10 000 Lt, po to sutiko su 9000 Lt; atnešus pinigus minėtas asmuo pateikė sutarties blanką ir pareikalavo pinigų, o sumokėjus 9000 Lt, juos suskaičiavęs įsidėjo į švarko kišenę, užpildė sutartį, tačiau jos nepasirašė, pinigų priėmimo kvito neišrašė (teigdamas, kad nenori mokėti mokesčių). Kasatorius nesutinka su teismo išvada dėl 2010 m. lapkričio 11 d. eksperimento rezultatų bei liudytojo A. A. parodymų vertinimo nustatant, ar šis liudytojas matė, kaip kabinete Z. T. perdavė jam (V. D.) pinigus. V. D. nurodo, kad byloje yra jo pateiktos UAB „Privačių detektyvų biuras“ kabineto nuotraukos (kur vyko pinigų perdavimas), o nukentėjusioji Z. T. paaiškino, jog pateiktose nuotraukose matomi baldai yra ne tie, kurie buvo pinigų perdavimo metu. Be to, teisiamajame posėdyje kaip liudytoja apklausta tyrėja J. V., kuri buvo apklaususi A. A., patikrino šio parodymus bei rėmėsi Z. T. nubraižyta schema. Kasatorius teigia, kad eksperimento metu kabinetas jau buvo rekonstruotas, todėl be pagrindo atsisakyta atlikti papildomą eksperimentą atkūrus baldų išdėstymą, kuris buvo tariamo pinigų perdavimo metu. Teismo nutartyje prieštaravimai, susiję su eksperimento atlikimu, liko nepašalinti. Kasatorius teigia, kad tuo atveju, jeigu bylą nagrinėję teismai patikėjo melagingais liudytojo V. J. parodymais, kad jis jį aprūpino įrašymo, pasiklausymo ir kt. aparatūra, mokėjo jam pinigus, tai turėjo padaryti išvadą, kad tariamą sutartį V. D. aktyviai vykdė. Neaišku, kuo remiantis buvo padaryta išvada, kad nurodytoji technika priklausė kasatoriui ar UAB „Privačių detektyvų biurui“, kodėl nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą nebuvo apklausta jo motina, kuri būtų galėjusi patvirtinti ar paneigti liudytojo parodymus.

Kasatorius teigia, kad buvo akivaizdžiai pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas vertinant nukentėjusiųjų Z. T., N. J. J., liudytojų V. J., R. A., A. A. parodymus, kad jam už dingusio asmens paieškos paslaugas buvo sumokėta 9000 Lt. Šiais parodymais teismas patikėjo, tuo tarpu jo (V. D.) parodymus atmetė. Taigi teismas preziumavo, kad meluoti kaltininkui nedraudžiama, todėl jis ir melavo, bet vadovaujantis tokia logika galima nuteisti bet ką ir už bet ką. Be to, nebuvo tirta versija dėl pagrindo apkalbėti – materialinės naudos siekimo, nebuvo atsižvelgta, kad nukentėjusiosios ir liudytojai yra saistomi giminystės ryšių; iš esmės liudytojai atpasakojo Z. T. pateiktą versiją. Nenustačius, kad nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai „yra aiškiai melagingi“ (todėl esą ir abejoti tais parodymais nėra pagrindo), buvo pritaikyti įrodymų pakankamumo civiliniame procese kriterijai.

Kasatorius pažymi, jog teismai neatsižvelgė, kad nesurinkus pakankamai jo kaltę pagrindžiančių duomenų ikiteisminis tyrimas kelis kartus buvo nutrauktas ir atnaujinamas tik po skundų, naujų liudytojų įtraukimo, kurie jokių neginčijamų įrodymų pateikti nesugebėjo.

Tai, kad teismas rėmėsi prielaidomis, patvirtina išvada, jog „liudytojas D. B. parodė, o V. D. nepaneigė, jog ant sutarties galėjo pasirašyti tik D. B., tačiau V. D. D. B. pasakė, jog asmens paieškos paslaugas suteikti atsisakė, todėl akivaizdu, jog D. B. duoti pasirašyti ant sutarties, kaip ir dalytis su juo pinigais, neketino“. Šiuo atveju teismas neanalizavo, kad liudytojas D. B. parodė, jog jam nežinomi atvejai, kad iš kliento paimti pinigai nebūtų užpajamuoti bendrovės apskaitoje. Be to, ir dalintis nebuvo nebuvo kuo.

Kasatoriaus manymu, teismas nevykdė savo pareigos, išplaukiančios iš nekaltumo preziumpcijos principo, įtvirtinto EŽTK 6 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje, t. y. pareigos kaltinamojo kaltumą įrodinėti išsamiai argumentuojant, nesilaikė apkaltinamojo nuosprendžio turiniui keliamų BPK nuostatų.

Atsiliepime Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Ugnius Vyčinas prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroro manymu, kasaciniame skunde išdėstyti argumentai ir prašymai yra nepagrįsti. Abiejų instancijų teismai esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nuosprendis ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartis yra teisėti ir pagrįsti.

Bylos nagrinėjimo metu teismai nustatė, kad ant sutarties dėl paslaugų teikimo galėjo pasirašyti tik D. B., tačiau V. D. jam pasakė, kad asmens paieškos paslaugas suteikti atsisakė, be to, V. D. neturėjo patirties ieškoti dingusių asmenų ir suvokė, kad tokios paslaugos suteikti negalės. Bendrovės įstatuose nebuvo numatyta veikla, susijusi su dingusių asmenų paieškų vykdymu. V. D. tik skambino R. Š., norėdamas sužinoti, kiek kainuotų asmens paieška Vokietijoje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes konstatuotina, kad teismai padarė pagrįstą išvadą, jog, paimdamas Z. T. ir N. J. J. priklausančius pinigus, nuteistasis suvokė, kad paslaugos įvykdyti negalės ir to daryti neketino. Nusikalstamos veikos planavimą iš anksto patvirtina ir tai, kad V. D. Z. T. įtikinėjo, jog dirba sėkmingai, randa daug asmenų, stengėsi sudaryti įspūdį, kad ieškos dingusio asmens, nors teikti tokių paslaugų įmonė net neturėjo teisės. V. D. savo veiksmais suklaidino Z. T. ir N. J. J., pinigus nukentėjusiosios atidavė būtent paveiktas tokios jo apgaulės. Akivaizdu, kad normaliomis sąlygomis, žinodamos, jog įmonė asmenų paieškos nevykdo, jog V. D. neturi tokios veiklos patirties, nukentėjusiosios V. D. paslaugų būtų atsisakiusios ir pinigų jam nebūtų atidavusios. Taigi V. D. padarė sukčiavimą. Atsakant į kasatoriaus argumentus dėl esą neįmanomų paaiškinti aplinkybių, susijusių su skirtinga paslaugos kaina (9000 Lt ir 10 000 Lt), atsiliepime pažymima, kad sutarties projektas buvo naudojamas tik nukentėjusiosioms apgauti, V. D. jo nepasirašė, todėl nėra pagrindo teigti, kad sutartyje jis siekė nurodyti tikslius duomenis, tarp jų – ir sumokėtą pinigų sumą. Nors kasatorius nurodo, kad nepašalinti prieštaravimai dėl eksperimento atlikimo sąlygų, tačiau byloje nustatyta, kad eksperimento metu baldai biure buvo sustatyti taip, kaip jie stovėjo V. D. ir Z. T. pokalbio metu, taigi papildomo eksperimento atlikimas byloje netikslingas.

Atsiliepime nurodoma, kad nėra pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai vieni kitiems neprieštarauja; nėra jokių duomenų apie tai, kad šie asmenys turėjo ar turi kokį nors pagrindą nuteistąjį apkalbėti, t.y. duoti melagingus parodymus. Prokuroro manymu, V. D. argumentai dėl liudytojų parodymų nepatikimumo laikytini deklaratyviais, o kasaciniame skunde ir nenurodyta jokių aplinkybių, kurios leistų abejoti liudytojų parodymais ir juos atmesti.

Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. D. kaltu ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo apeliacinį skundą, todėl nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas netenkintinas.

Nukentėjusiosios Z. T. ir N. J. J. atsiliepime į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Be to, jos prašo priteisti iš V. D. 500 Lt Z. T. ją atstovavusio advokato paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusiosios pažymi, kad nors V. D. neigė ėmęs 9000 Lt, tačiau abiejų instancijų teismai, pripažindami V. D. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, rėmėsi įrodymais. Jais buvo nustatyta, kad V. D., įtikinėdamas, jog suras dingusį S. J., už tai gavo 9000 Lt; apgaulei užmaskuoti nuteistasis buvo parengęs Z. T. reikalautą rašytinį pasižadėjimą, patvirtinantį pinigų gavimo faktą, tačiau to raštelio nedavė, nes suvokė, kad jis gali tapti neginčijamu skolos įrodymu. Nukentėjusiosios pažymi, jog patirties ieškoti dingusių asmenų V. D. neturėjo ir žinojo, kad šios paslaugos nebuvo numatytos ir bendrovės įstatuose, todėl suprato, kad viešai tokių paslaugų teikti negalės, o ir neketino to daryti. Taigi teismai pagrįstai nustatė, kad V. D., iš anksto turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, veikdamas UAB „Privačių detektyvų agentūra“ vardu, prisistatydamas šios įmonės specialistu, taip sudarydamas patikimo asmens įspūdį, 2008 m. vasario 7 d,. iš anksto žinodamas, kad nevykdys prisiimtų įsipareigojimų, UAB „Privačių detektyvų agentūra“ patalpose su Z. T. susitarė dėl dingusio be žinios S. J. paieškos paslaugų suteikimo ir pateikė jai tokios sutarties vykdymo blanką, kurio nepasirašė, nes neketino sutarties vykdyti, tuo tarpu pažadėjo ir patikino Z. T., kad suras jos dingusį giminaitį. Gavęs pinigus sutartinių įsipareigojimų neįvykdė ir 9000 Lt nei Z. T., nei N. J. J. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo joms priklausiusius 9000 Lt.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK normų pažeidimais

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktus, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, sprendžiant iš skundo turinio, kasatorius kalba ne apie išteisinamojo nuosprendžio surašymo nuostatų (numatytų BPK 305 straipsnio 3 dalyje) pažeidimus, o apkaltinamojo, t. y. BPK 305 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Be to, pažymėtina, kad kritikuodamas teismų atliktą įrodymų vertinimą ir apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimą, kasatorius iš esmės nekreipia dėmesio į tai, jog apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal jo apeliacinį skundą, iš naujo vertino bylos įrodymus ir priėmė nutartį, kurioje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl šis skundas atmetamas; nepaisant to, kasatorius skunde pakartoja apeliaciniame skunde nurodytus pagrindinius argumentus, o konkrečių teisinių argumentų dėl apeliacinio nagrinėjimo reikalavimų pažeidimų nenurodo.

Kasatoriaus teiginiai, kad teismų išvados dėl jo kaltės įrodytumo paremtos prielaidomis, kad įrodymai įvertinti ne pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus – nepagrįsti, taip pat nėra pagrindo teigti, kad apkaltinamasis nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio reikalavimų. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų išvados dėl faktinių aplinkybių, kurias neigia kasatorius, nustatymo yra grindžiamos įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, detaliai aptaręs teisiamajame posėdyje ištirtus bylos įrodymus, juos sugretinęs ir palyginęs, išsamiai išanalizavęs visas aplinkybes, argumentuotai paneigė kasatoriaus versiją, kad jis esą nepaėmė iš Z. T. 9000 Lt ir kad juos paimdamas neketino jos apgauti nevykdydamas dingusio nukentėjusiosios giminaičio S. J. paieškos, dėl kurios tarėsi. Kasatoriaus argumentai dėl nepašalintų prieštaravimų ir abejonių, dėl byloje atlikto eksperimento rezultatų tikslumo ir būtinybės atlikti papildomą (ar pakartotiną) eksperimentą – nepagrįsti, nes, konstatuodamas teisiškai reikšmingus faktus, įrodymų patikimumą ir pakankamumą apeliacinės instancijos teismas patikrino ir darydamas atitinkamas išvadas BPK reikalavimų nepažeidė. Taigi, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, vertinant įrodymus esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų nepadaryta; apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisėtu ir pagrįstu, bylą išnagrinėjo laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų ir priėmė nutartį, atitinkančią BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

Kasatorius BK 182 straipsnio 1 dalies netinkamą taikymą iš esmės argumentuoja pirmiausia tuo, kad mano esant neįrodytas tas faktines aplinkybes, kurias nustatė ir savo sprendimuose nurodė abiejų instancijų teismai. Antra, kasatoriaus manymu, jo elgesį būtų galima vertinti tik kaip netinkamą sutartyje numatytų teisių ir pareigų vykdymą, už kurį taikytina ne baudžiamoji, o civilinė teisinė atsakomybė. Be to, pasak kasatoriaus, nukentėjusiųjų teisių gynyba civilinio proceso tvarka nebuvo suvaržyta ar negalima.

Minėta, kad nustatydami įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudarančius faktus, teismai nepažeidė BPK nuostatų. Pagal skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai. Spręsdami V. D. baudžiamosios atsakomybės klausimą teismai teisingai aiškino BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančių požymių buvimą jo veikoje. Nustatyta, kad V. D., kaip UAB „Privačių detektyvų agentūra“ specialistas, sudaręs Z. T. patikimo asmens įspūdį ir įtikinęs ją, kad suras dingusį nukentėjusiosios giminaitį S. J., susitarė su ja dėl šios paslaugos teikimo, nors iš anksto žinojo, kad tokios paslaugos neteiks, o asmenų paieška nenumatyta ir minėtos bendrovės įstatuose. Taip suklaidinęs Z. T. paėmė jai ir N. J. J. priklausančius 9000 Lt už tariamą dingusiojo paiešką, pats net nepasirašė ant Z. T. pateiktos šios paslaugos teikimo sutarties blanko, o vėliau nukentėjusiajai reikalaujant paruošęs pinigų (9000 Lt) gavimo faktą patvirtinantį raštelį, šio galimo įrodymo neatidavė (tik parodė). Taigi kasatorius tyčia apgaule neteisėtai ir neatlygintinai įgijo svetimą turtą ir šio turto įgijimas nurodytu būdu teismų kvalifikuotas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį tinkamai, kasatoriaus argumentai dėl civilinių teisinių santykių pobūdžio – nepagrįsti.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų skundžiamų teismų sprendimų naikinimo ar keitimo pagrindų, jie pripažintini teisėtais.

Dėl nukentėjusiosios Z. T. prašomų priteisti proceso išlaidų

Nukentėjusioji Z. T. prašo iš V. D. priteisti 500 Lt jai atstovavusio advokato paslaugoms apmokėti.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme; priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis), būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės bylos Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

Nagrinėjamoje byloje kasacinį skundą padavęs nuteistasis V. D. ginčija klausimus, tiesiogiai susijusius su nukentėjusiosios Z. T. interesais, todėl ji pateikė atsiliepimą. Pažymėtina, kad atsiliepimo surašymas ir pateikimas teismui yra viena nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo kasaciniame rašytiniame procese formų. Dėl to nukentėjusiosios turėtos išlaidos surašant atsiliepimą turi būti apmokėtos. Kita vertus, atsižvelgiant į minėto atsiliepimo turinį jo sudėtingumo prasme, nukentėjusiosios Z. T. prašoma priteisti 500 Lt suma už atsiliepimo surašymą (o kitokių išlaidų nukentėjusioji nenurodo) yra neadekvati, t. y. per didelė. Dėl to jai priteistinos sumos dydis mažintinas iki 300 Lt.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. D. kasacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo V. D. nukentėjusiajai Z. T. priteisti 300 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Gintaras Goda

Tomas Šeškauskas

Dalia Bajerčiūtė