Baudžiamoji byla Nr. 2K-465/2012
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.23.3.; 2.1.7.4.; 2.3.6.4.5.1. (S)
2012 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų N. D. ir M. K. kasacinius skundus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo N. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose; M. K. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Taip pat skundžiamas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nuosprendis. Šiuo nuosprendžiu pakeistas Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendis:
iš nuosprendyje suformuluoto kaltinimo M. K. ir N. D. pašalinta aplinkybė, kad jie ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2006 m. balandžio 3 d., veikdami bendrininkų grupe, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą parduoti, įgijo didelį kiekį, 66,636 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią 2006 m. balandžio 3 d., apie 13.30 val., automobiliu BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atgabeno prie kaimo turizmo sodybos (duomenys neskelbtini) ir už 560 Lt neteisėtai pardavė NVIM dalyviui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2006 m. kovo 16 d. patvirtintus nusikalstamos veikos imitacijos modelius Nr. 05-007s, Nr. 05-008s.
Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, M. K. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki ketverių metų, bausmę atliekant pataisos namuose; N. D. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki ketverių metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Klimavičiaus pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
N. D. ir M. K. nuteisti už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2006 m. kovo 17 d., veikdami bendrininkų grupe, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą parduoti, įgijo didelį kiekį 27,55 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią 2006 m. kovo 17 d., apie 14.09 val., automobiliu BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atgabeno prie „Lukoil“ degalinės, esančios Raseinių mieste, Vilniaus g. 30, ten už 175 Lt šią narkotinę medžiagą neteisėtai pardavė NVIM dalyviui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2006 m. kovo 16 d. patvirtintus nusikalstamos veikos imitacijos modelius Nr. 05-007s, Nr. 05-008s.
Nuteistieji N. D. ir M. K. iš esmės identiškais kasaciniais skundais prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą jiems nutraukti arba panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nuosprendį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatoriai nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžiai yra neteisėti ir nepagrįsti. Teismai neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, taip padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio) pažeidimų, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisėtai paskyrė griežtas laisvės atėmimo bausmes (BK 2 straipsnio 3 dalis, 41 straipsnio 5 dalis) už nusikaltimą, kurį išprovokavo pareigūnai. Taip pat teismai pažeidė nešališkumo, objektyvumo ir nepriklausomumo principus, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl nuosprendžio surašymo, įrodymų vertinimo bei bylų nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatų.
Nuteistieji pažymi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios visiškai prisipažinę padarę jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką ir paaiškinę visas jiems žinomas nusikalstamos veikos detales bei aplinkybes, davę nuoseklius parodymus viso baudžiamojo proceso metu, nurodydami, jog nusikalstamą veiką padarė tik dėl to, kad prieš juos buvo panaudota psichinė prievarta, iš anksto numatyta pareigūnų, atlikusių prieš juos nusikalstamos veikos imitacijos modelio (toliau – NVIM) veiksmus. R. V., pravarde „M.“, liepė N. D. ir M. K. perduoti narkotines medžiagas „T.“, taip provokuodamas nusikalsti. Pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai pasisakė dėl aplinkybių, kad nuteistieji nusikalstamą veiką padarė bijodami dėl savo gyvybės, ir įvardijo tai kaip jų gynybinę versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, priėmė sprendimą, prieštaraujantį bylos medžiagai ir įrodymų visumai, o apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nepašalinęs visų prieštaravimų ir abejonių. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas nekaltumo prezupciją, N. D. ir M. K. parodymų dėl R. V. ir aplinkybių dėl psichinio smurto panaudojimo net netyrė, nors privalėjo visapusiškai ir objektyviai ištirti visus įrodymus bei, nepaisydamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, nemotyvuotai nuteistųjų nurodytas aplinkybes vertino jų nenaudai. Tik N. D. ir jo advokato dėka iš Kauno miesto apylinkės teismo buvo išreikalauta R. V. baudžiamoji byla, iš kurios akivaizdžiai matyti, kad ir R. V. bylos ikiteisminį tyrimą atliko tyrėjas R. G., kuris apklausiamas apeliacinės instancijos teisme neigė pažįstąs R. V. ir tokio asmens nežinąs, tačiau pateikus neginčijamų įrodymų (R. V. bylos medžiagą) šį faktą pripažino. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tai įvertino kaip visiškai nereikšmingą faktą. Kasatoriai pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog R. V. buvo pažįstamas tiek su nusikalstamos veikos tyrėju ir NVIM organizatoriumi R. G., tiek su NVIM dalyviu Nr. 1 „T.", o iš R. V. baudžiamosios bylos matyti, kad jam buvo pavesta pagerinti „kovotojų su narkotikais" darbo rezultatus, priverstinai įtraukiant N. D. ir M. K. į nusikalstamą veiką. Kasatoriai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas jiems dėl neteisėtos narkotinių medžiagų apyvartos pagal BK 260 straipsnio 2 dalį buvo pradėtas 2006 m. rugsėjo 18 d. (praėjus pusei metų po to, kai N. D. ir M. K. 2006 m. kovo 17 d. NVIM dalyviui Nr. l „T." už 175 Lt neteisėtai pardavė 27,55 g kanapių dervos), t. y. pabaigus nagrinėti R. V. baudžiamąją bylą, įsiteisėjus nuosprendžiui, kuriuo pastarajam pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė ir praėjus pakankamai laiko, per kurį šis galėjo išvykti iš Lietuvos ar kitaip pasislėpti, o pareigūnai galėtų netrukdomai vykdyti baudžiamąjį persekiojimą prieš N. D. ir M. K.. Ikiteisminis tyrimas, surašant kaltinamąjį aktą, užbaigtas 2008 m. rugpjūčio 6 d., tačiau per visą tą laiką byloje nebuvo apklaustas R. V., kuris neapklaustas ir teisme. Byloje taip liko nepaneigta aplinkybė apie pirminį susitikimą su liudytoju Nr. 1 „T.", o ir pats liudytojas taip pat nebuvo apklaustas apeliacinės instancijos teisme, nors buvo sprendimas apklausti šį liudytoją, esant prieštaravimų jo parodymuose. Kasatorių manymu, R. V. veiksmai ir parodymai turi įtakos nustatant subjektyviuosius nusikaltimo požymius, nes būtent dėl panaudotos psichinės prievartos ir buvo suorganizuotas narkotinių medžiagų perdavimas – ši aplinkybė yra esminė siekiant objektyviai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs visų bylai reikšmingų aplinkybių – NVIM dalyvio Nr. 1 „T." susipažinimo su kasatoriumi fakto, R. V. veiksmų, R. G. ryšio ir veiksmų su R. V., nepanaikinęs prieštaravimų NVIM dalyvio Nr. 1 „T." bei R. G. parodymuose, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo šią baudžiamąją bylą, neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. išdėstytų nurodymų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį dėl 2006 m. kovo 17 d. NVIM realizavimo. Nuteistieji teigia, kad šioje byloje atliekant NVIM buvo daromas provokuojamas poveikis, kurio nesant, nusikalstama veika nebūtų padaryta.
Be to, N. D. kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras K. B. 2006 m. kovo 14 d. sankcionavo NVIM Nr. 05-008 (s) prieš M. K. ir jo bendrininkus, Raseiniuose užsiimančius narkotinių, psichotropinių medžiagų platinimu dideliais kiekiais, o 2006 m. kovo 16 d. sankcionavo NVIM Nr. 05-007 (s) prieš N. D. ir jo bendrininkus, Raseiniuose užsiimančius narkotinių, psichotropinių medžiagų platinimu dideliais kiekiais – tai nustatė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Tačiau, atsižvelgiant į sankcionuotų modelių datas ir numerius, kyla pagrįstų abejonių dėl to, kad NVIM 05-007(s) yra sankcionuotas dviem dienom vėliau už NVIM Nr. 05-008(s). Sankcijų numeriai privalo būti skirti eiliškumo tvarka, todėl teisėtumo klausimas dėl šios aplinkybės taip pat, nuteistojo manymu, svarstytinas.
Atsiliepimu į nuteistųjų N. D. ir M. K. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras prašo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras nurodo, kad Šiaulių apygardos teismo nuosprendyje, atsižvelgiant į baudžiamosios bylos medžiagą, pagrįstai konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas dėl neteisėtos narkotinių medžiagų apyvartos pagal BK 260 straipsnio 2 dalį buvo pradėtas 2006 m. rugsėjo 18 d., praėjus maždaug pusei metų po M. K. ir N. D. padarytos veikos; ikiteisminis tyrimas, surašant kaltinamąjį aktą, užbaigtas 2008 m. rugpjūčio 6 d., per visą tą laiką byloje neapklausus nuteistųjų minimo R. V., Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 3 d. nuosprendžiu nuteisto pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, kurio apklausti teisminio bylos nagrinėjimo metu taip pat nepavyko, nes nuo 2007 m. sausio 16 d. iki šiol jo buvimo vieta nežinoma. Prokuroras pripažįsta, kad šios aplinkybės rodo ikiteisminio tyrimo subjektų darbo trūkumus, leidžiančius manyti apie BPK 2 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimą, tačiau pažymi, jog bet kokie R. V. parodymai galėtų būti informacijos šaltinis tik apie M. K. ir N. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, tačiau neturėtų esminės įtakos M. K. ir N. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties elementams, nes jie nustatyti kitais teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme išnagrinėtais informacijos šaltiniais – įrodymais. Prokuroras taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareigūnai, vykdydami NVIM, ne prisidėjo prie nuteistųjų daromos nusikalstamos veikos, o kurstė ir provokavo N. D. ir M. K. 2006 m. balandžio 3 d. parduoti NVIM dalyviui Nr. 1 didesnį kiekį narkotinės medžiagos, t. y. provokavo nusikalsti. Taigi N. D. ir M. K. minėtu laiku nebūtų tęsę nusikalstamos veikos be NVIM dalyvių įsikišimo, o tai reiškia, kad NVIM dalyvių veiksmai, tęsiant sankcionuotą nusikalstamą iniciatyvą, buvo neteisėti, vadinasi, ir duomenys, gauti atliekant šiuos veiksmus, negali būti pripažįstami įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis), pavirtinančiais M. K. ir N. D. kaltę dėl epizodo, kuris apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo pašalintas iš nuteistiesiems suformuluoto kaltinimo.
Kasaciniai skundai tenkintini.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo
Teisėjų kolegija neabejoja pagrįstumu ir teisėtumu tos Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. nuosprendžio dalies, kuria iš Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendyje suformuluoto kaltinimo M. K. ir N. D. pašalinta aplinkybė, kad jie bendrininkų grupe įgijo didelį kiekį, 66,636 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, atgabeno prie kaimo turizmo sodybos (duomenys neskelbtini) ir už 560 Lt neteisėtai pardavė NVIM dalyviui Nr. 1. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareigūnai, vykdydami NVIM, kurstė ir provokavo N. D. bei M. K. 2006 m. balandžio 3 d. parduoti NVIM dalyviui Nr. 1 didesnį kiekį narkotinės medžiagos, t. y. provokavo nusikalsti.
Tačiau kolegijai tenka pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą dėl išteisinamojo nuosprendžio, nevisiškai ištyrė galimą N. D. ir M. K. provokavimą parduoti narkotikus, kurį tiesiogiai, galbūt netgi policijos pareigūnams kontroliuojant, atliko R. V., pravarde „M.“. Pasisakydamas dėl nuteistųjų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų apie prieš juos panaudotą psichinę prievartą, verčiant pardavinėti narkotikus, ir juos paneigdamas, apygardos teismas tik pasirinktinai paminėjo keletą N. D. bei M. K. išsakytų teiginių apie susitikimus su R. V., jų metu vykusius pokalbius ir paketo su narkotinėmis medžiagomis perdavimą.
Nuteistųjų ir jų gynėjo keliama versija, kad R. V. tyrėjo R. G. pavedimu tiekė narkotines medžiagas ir vertė jas parduoti NVIM dalyviui T., argumentuota niekaip nepaaiškinamu ikiteisminio tyrimo pavėluotu pradėjimu, tyrėjo R. G. parodymų nenuoseklumu, aplinkybe, kad bent jau nuteistasis M. K. tikrai pažįstamas su R. V., o įslaptintas liudytojas Tomas pirmojo susitikimo su nuteistaisiais metu pats kalba apie asmenį, pravarde „M.“. Apygardos teismo nuosprendyje tėra konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo dėl neteisėtos narkotinių medžiagų apyvartos pagal BK 260 straipsnio 2 dalį pradėjimas, praėjus maždaug pusei metų nuo narkotinių medžiagų – 27,55 g kanapių dervos perdavimo NVIM dalyviui Nr.1, ir nesugebėjimas apklausti R. V., nuteisto kitoje baudžiamojoje byloje pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, leidžia manyti apie BPK 2 straipsnio pažeidimus tiriant šią bylą. Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio galima spręsti, kad šis teismas nesiėmė visų priemonių ištirti byloje visas svarbias aplinkybes, išaiškinti abejones dėl galimos provokacijos, joje dalyvaujant policijos pareigūnams. Neištyrus šių aplinkybių, neapklausus teisme R. V., įslaptintojo liudytojo T. bei neatlikus kitų būtinų procesinių veiksmų, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Policijos nesugebėjimas teismo pavedimu surasti būtinus teisminiam procesui asmenis nepateisina nepagrįsto ir todėl neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje padaryta išvada, kad bet kokie R. V. parodymai konkrečiu atveju galėtų būti informacijos šaltinis tik apie M. K. ir N. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, tačiau neturėtų esminės įtakos nusikalstamos veikos sudėties elementams, nes jie nustatyti kitais teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme išnagrinėtais informacijos šaltiniais – neteisinga ir ydinga iš esmės. Kasatorių teiginys, kad R. V. veiksmai ir parodymai turi įtakos nustatant ir subjektyviąją šio nusikaltimo pusę – pagrįstas.
Šiaulių apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad apylinkės teismas tik deklaratyviai pasisakė dėl nuteistųjų iškeltos versijos, ją laikydamas tik M. K. ir N. D. gynybine taktika, siekimu išvengti atsakomybės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pats išsamiai neištyrė nuteistųjų nurodytų aplinkybių, dėl jų neišdėstė motyvuotų išvadų ir, vadovaudamasis anksčiau minėtais teiginiais, tik pritarė pirmosios instancijos išvadoms bei nuosprendyje konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog įrodymų vertinimas, pripažįstant M. K. ir N. D. kaltais ne vėliau kaip 2006 m. kovo 17 d. bendrininkų grupe įgijus, gabenus didelį kiekį 27,55 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos ir ją neteisėtai pardavus NVIM dalyviui Nr. 1, pirmosios instancijos teisme nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). Taigi šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nors ir pripažino esant byloje atlikto faktinių aplinkybių bei įrodymų tyrimo trūkumų, tačiau jų nepašalino, pats įrodymų tyrimo neatliko, bylos duomenis įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir dėl to priėmė nepagrįstą, nemotyvuotą nuosprendį.
Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, teisėsaugos pareigūnai privalo atlikti tyrimą, o teismas – išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir nebūtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi ne tik išdėstyti įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, bet taip pat ir įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.
Taigi nagrinėjamoje byloje priimant nuosprendį, kuriuo N. D. ir M. K. pripažinti kaltais neteisėtai įgijus, gabenus bei realizavus didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos ir nuteisti pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, buvo pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimai. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai šioje baudžiamojoje byloje laikytini esminiais, nulėmę nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą. Dėl šių pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aptarta dalis naikintina ir grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nuosprendžio dalį dėl N. D. ir M. K. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Rimantas Baumilas
Antanas Klimavičius
