S. S. pagal BK 180 str., 178 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-477/2012

Teisminio proceso Nr. 1-13-1-03244-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.4.1;

1.2.14.3.2.2;

1.2.22.3;

2.4.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendis pakeistas.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu S. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams, 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 254 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie šios bausmės pridėjus dalį Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 18 d. nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos bausmės, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams keturiems mėnesiams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendis pakeistas – nuteistojo S. S. nusikalstama veika iš BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 180 straipsnio 2 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, iš BK 254 straipsnio 1 dalies – į 254 straipsnio 2 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas septyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes ir bausmę, paskirtą pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėjus dalį Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 18 d. nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos bausmės, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams.

Dėl nuteistojo R. G. priimtas nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą bei susipažinusi su baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

S. S. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su R. G., padarė plėšimą panaudodamas peilį ir, panaudodamas psichinį smurtą, pagrobė šaunamąjį ginklą, t. y. 2010 m. lapkričio 23 d., apie 16.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pridėdamas E. V. prie krūtinės peilį ir grasindamas papjauti, pagrobė jo 300 Lt vertės mobilųjį telefoną,,Nokia 6300“ su 7 Lt vertės,,Tele 2 Pildyk“ SIM kortele; po to S. S. ir R. G., tęsdami nusikalstamą veiką, toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku, panaudoję psichinį smurtą prieš E. V., t. y. pasinaudodami tuo, kad po grasinimų peiliu nukentėjusiojo pasipriešinimas buvo palaužtas, R. G. pareikalavo atiduoti dujinį pistoletą, o S. S. tam reikalavimui pritarė, pagrobė iš jo 200 Lt vertės D kategorijos dujinį pistoletą EKOL P29 Nr. EP 930414.

Be to, S. S. nuteistas ir pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už nepilnametės D. Z. apiplėšimą, tačiau dėl to kasacine tvarka nesiskundžiama.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. S., kaltinamas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 2 dalį tuo, kad, veikdamas grupe asmenų, t. y. kartu su R. G., panaudodamas peilį pagrobė nukentėjusiojo E. V. 307 Lt vertės turtą – mobilųjį telefoną,,Nokia 6300“ su 7 Lt vertės,,Tele 2 Pildyk“ SIM kortele bei panaudodamas psichinį smurtą, t. y. pasinaudodamas tuo, kad po grasinimų peiliu nukentėjusiojo pasipriešinimas buvo palaužtas, R. G. pareikalavo atiduoti dujinį pistoletą, o S. S. tam reikalavimui pritarė, pagrobė iš jo 200 Lt vertės D kategorijos dujinį pistoletą EKOL P29 Nr. EP 930414, buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį bei 254 straipsnio 1 dalį. R. G. nuteistas pagal BK 254 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 180 straipsnio 2 dalį išteisintas. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro apeliacinį skundą ir konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl to neteisingai nustatė bendrininkų susitarimo, o kartu ir jų atsakomybės ribas, priimtu nuosprendžiu S. S. padarytas nusikalstamas veikas iš BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į 180 straipsnio 2 dalį, iš BK 254 straipsnio 1 dalies – į 254 straipsnio 2 dalį; R. G. nusikalstamą veiką iš BK 254 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į 254 straipsnio 2 dalį, o nuosprendžio dalį, kuria jis pagal BK 180 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas, panaikino ir pripažino jį kaltu bei nuteisė pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir: palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais nutraukiant jam bylą pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 1 dalį arba palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų; arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas jo nusikalstamas veikas, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas teisėjo laisvė vadovautis vienais asmenų parodymais ir nesivadovauti kitų parodymais nėra absoliuti, o vienoks ar kitoks pasirinkimas privalo būti išsamiai motyvuotas atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikėjo nuteistojo R. G. parodymais įvertinęs juos kaip prieštaraujančius kitiems byloje esantiems įrodymams, tačiau tie kiti įrodymai tėra paties nukentėjusiojo E. V. bei jo aštuonmetės dukters I. V. parodymai. Kasatorius pabrėžia, kad liudytoja K. M., kurios parodymus teismas vertino kaip patikimus, neparodė, jog jis turėjo peilį; tarp jo ir R. G. parodymų nesutapimų taip pat nėra. Kasatoriaus tvirtinimu, jei teismas net ir tikėtų tuo, kad jis iš tikrųjų turėjo peilį, bei nukentėjusiojo E. V. parodymais apie peilio panaudojimo aplinkybes, nebūtų pagrindo teigti, jog peilis buvo panaudotas būtent tam, kad būtų galima pagrobti E. V. mobilųjį telefoną. Pasak kasatoriaus, nukentėjusysis E. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad jis pats jam pasakė, jog mobilusis telefonas bus grąžintas, kai bus grąžinti pinigai, paimti pasinaudojant K. M. banko kortele, taip pat tai, jog prievarta, grasinimai ar juo labiau peilis paimant telefoną nebuvo naudojami. Tai, kad paimtas telefonas vėliau buvo parduotas, kasatoriaus nuomone, neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikacijai, nes tai buvo padaryta sužinojus, kad nukentėjusysis kreipėsi į policiją. Be to, kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis su R. G. į nukentėjusiojo butą ėjo ne aiškintis pinigų dingimo aplinkybių, o grobimo tikslu, teigia, kad tokia išvada neatitinka bylos aplinkybių, prieštarauja liudytojos K. M. parodymams. Kasatoriaus tvirtinimu, sumanymas kaip užstatą paimti mobilųjį telefoną kilo tik šį pastebėjus, o apie dujinį pistoletą žinojo tik R. G.

Kasatorius teigia, kad teismas, pripažindamas jį kaltu dėl šaunamojo ginklo pagrobimo, nepagrįstai vadovavosi vien tik suinteresuoto asmens – nukentėjusiojo E. V. – parodymais, ignoravo tai, kad jo parodymai prieštarauja ne tik jo, bet ir nuteistojo R. G. bei liudytojos K. M. parodymams. Nukentėjusysis E. V. teisme patvirtino, kad jis (kasatorius) pirmas išlėkė iš buto išsinešdamas telefoną. Dėl to, pasak kasatoriaus, jo buvimas bute tuomet, kai R. G. pradėjo prašyti nukentėjusiojo duoti pistoletą, teismui turėjo sukelti abejonių ir jas vertinti jo (kasatoriaus) naudai. Kasatorius, išdėstęs nukentėjusiojo E. V. parodymus, duotus 2010 m. gruodžio 6 d. apklausos metu, liudytojos I. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, teigia, kad net jei ir būtų galima tikėti nukentėjusiojo žodžiais, jog R. G. prašant ginklo, jis (kasatorius) sakė „davaj, davaj“, tokie jo veiksmai negali būti vertinami kaip bendrininkavimas padarant BK 254 straipsnyje nurodytą nusikaltimą. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, pasak liudytojos K. M., tuo metu, kai R. G. prašė nukentėjusiojo ginklo, jis (kasatorius) kalbėjo telefonu, todėl ir jo žodžiai galėjo būti klaidingai suprasti.

Kasatorius skunde nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog jo nusikalstamoje veikoje nėra savavaldžiavimo požymių, neįvertino to, kad K. M. pinigų grobimu buvo įtariamas ne tik „Gintas iš vagonėlio prie bažnyčios“, bet ir pats nukentėjusysis E. V. Minimas asmuo nebuvo surastas, o apie savavaldžiavimo pagrindo buvimą galima spręsti iš Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 30 d. ir 2011 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžių.

Be to, kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas nutraukti bylą K. M. kelia abejonių, ignoravo savo pareigą pranešti prokurorui apie K. M. galbūt padarytas nusikalstamas veikas (BPK 257 straipsnis).

Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas jam griežtesnes bausmes, nuosprendyje nenurodė bausmių skyrimo motyvų.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo S. S. kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad akivaizdu, jog nuteistajam S. S. ir jo bendrui R. G. prieš nukentėjusįjį panaudojus peilį bei psichologinį smurtą, šio pasipriešinimas buvo palaužtas ir tuo pasinaudoję jie prieš nukentėjusiojo valią pagrobė šio mobilųjį telefoną bei šaunamąjį ginklą. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nustatant subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius atsižvelgiama ne vien į paties kaltininko paaiškinimus, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet vertinami ir objektyvūs nusikalstamos veikos požymiai – kaltininko atlikti konkretūs veiksmai, jų pobūdis, intensyvumas, pati situacija, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti ir pan.

Pasak prokurorės, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad plėšimą S. S. su R. G. padarė veikdami bendrininkų grupe ir jie abu buvo bendravykdytojai. S. S. ir jo bendrininko R. G. susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais, rodančiais, kad nuteistieji vienas kito veiksmus supranta ir jiems pritaria, taip išreikšdami savo tikrąją valią – plėšimo būdu, panaudojant peilį, pagrobti nukentėjusiojo mobilųjį telefoną bei dujinį pistoletą.

Prokurorės teigimu, pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes nuteistojo S. S. padaryta nusikalstama veika yra tinkamai kvalifikuota būtent pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 2 dalį. Pasak prokurorės, teismas neturėjo pagrindo nuteistojo veiksmų kvalifikuoti kaip savavaldžiavimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nes faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji pas nukentėjusįjį ėjo ne aiškintis K. M. pinigų paėmimo iš jos sąskaitos, o pagrobti jo turtą – nuteistieji žinojo tikrąsias K. M. pinigų paėmimo iš jos sąskaitos aplinkybes.

Prokurorė atsiliepime taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro skundą, pagrįstai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir S. S. padarytas nusikalstamas veikas atitinkamai perkvalifikavo iš BK 178 straipsnio 2 dalies, 254 straipsnio 1 dalies į 180 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 2 dalį ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų nepažeidė. Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe, pagrobė svetimą turtą, taip pat šaunamąjį ginklą plėšimo būdu, panaudodami peilį. Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Teismas nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas dėl S. S. dalyvavimo padarant nurodytas nusikalstamas veikas, nurodė motyvus, kodėl nesivadovavo nuteistųjų, liudytojos K. M. parodymais apie peilio nenaudojimą bei S. S. nedalyvavimą pagrobiant šaunamąjį ginklą ir motyvavo, kodėl vadovavosi nukentėjusiojo, mažametės liudytojos I. V., liudytojos N. V. parodymais. Be to, prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos nuosprendyje nurodytos ir visos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje netinkamai įvertintos aplinkybės, taip pat įrodymai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas įvertino kitaip nei pirmosios instancijos teismas, ir tai, kokie tokio vertinimo motyvai. Kartu prokurorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad, priešingai nei tvirtina kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė ir bausmių skyrimo motyvus.

Nuteistojo S. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo, bendrininkavimo nuostatų ir BK 180 straipsnio 2 dalies, 254 straipsnio 2 dalies taikymo

Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, numatytų BPK 305–307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Jeigu pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti kvalifikavimo motyvus (BPK 331 straipsnio 4 dalis). Tais atvejais, kai veika netinkamai buvo kvalifikuota dėl to, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitiko bylos aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtina išdėstyti šio teismo nustatytas aplinkybes ir nurodyti, kodėl bei kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytos taisyklės, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, privalu laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas minėtų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Pagal BK 180 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. BK 254 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudojęs fizinį ir psichinį smurtą pagrobė šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas arba bet kokiu būdu pagrobė daugiau kaip du šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Būtinu bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymiu yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas turi konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo eskscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs įrodymus ir įvertinęs jų visumą, konstatavo, kad S. S., veikdamas bendrininkų grupe su R. G., nukentėjusiojo E. V. turtą – mobilųjį telefoną su SIM kortele – pagrobė panaudodamas peilį bei panaudodamas psichinį smurtą pagrobė jo šaunamąjį ginklą. Pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismo S. S. padarytų veiksmų vertinimas nepagrįstas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kad byloje ištirti įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Priimtame šio teismo nuosprendyje įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl peilio, psichinio smurto panaudojimo, dėl bendrininkavimo, S. S. dalyvavimo ir vaidmens padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, yra išdėstyti ir įvertinti, motyvai, kuriais vadovaujantis remiamasi ne nuteistųjų bei liudytojos K. M., o nukentėjusiojo E. V., mažametės liudytojos I. V., liudytojos N. V. parodymais, nurodyti. Nuosprendyje išsamiai pasisakyta, kurios bylos aplinkybės pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertintos netinkamai, kuriuos įrodymus šis teismas vertina kitaip nei pirmosios instancijos teismas bei kokie tokio vertinimo motyvai. Taigi pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 331, 305 straipsnių reikalavimų, nėra pagrindo.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo nusikalstamas veikas kvalifikuodamas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 2 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Kasatoriaus nuorodos, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs jo padarytas veikas, nemotyvavo bausmių paskyrimo, taip pat nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas nuteistajam S. S. bausmių skyrimo klausimą, nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nuteistojo asmenybę bei kitas bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes, tačiau, įvertinęs tai, kad nuteistasis padarė sunkesnius nusikaltimus, paskyrė griežtesnes bausmes. Taigi teigti, kad bausmės paskirtos nenurodant motyvų, nėra pagrindo.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2011 m. gegužės 30 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl K. M. buvo nutrauktas, todėl kasatoriaus nuorodos į BPK 257 straipsnio pažeidimus yra nepagrįstos ir nereikalaujančios platesnio pasisakymo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo S. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis Viktoras Aidukas

Aldona Rakauskienė