Baudžiamoji byla Nr. 2K-434/2012
Teisminio proceso Nr. 1-86-1-00510-2010-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.; 2.3.6.3.1.; 2.4.2.1.; 1.1.8.1.; 1.1.8.8.
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. ir nuteistojo J. K. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. nuosprendis: T. B. veika pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį kvalifikuota kaip vienas tęstinis nusikaltimas ir paskirta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose; panaikinta nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo. J. K. veika pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kvalifikuota kaip vienas tęstinis nusikaltimas ir paskirta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams ir šešiems mėnesiams; bausmę atliekant pataisos namuose; panaikinta nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo.
Skundžiamas ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. nuosprendis, kuriuo T. B. ir J. K. nuteisti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kaip kiekvienas jų padaręs po penkias nusikalstamas veikas. T. B. už penkių veikų padarymą paskirtos bausmės: 1 - laisvės atėmimas dvejiems metams ir trims mėnesiams, 2 - laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, 3 - laisvės atėmimas dvejiems metams ir devyniems mėnesiams, 4 - laisvės atėmimas dvejiems metams ir devyniems mėnesiams, 5 - laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. J. K. už penkių veikų padarymą paskirtos bausmės: 1 - laisvės atėmimas trejiems metams, 2 - laisvės atėmimas trejiems metams ir trims mėnesiams, 3 - laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams, 4 - laisvės atėmimas ketveriems metams, 5 - laisvės atėmimas ketveriems metams ir trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas penkeriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
T. B. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė narkotines ir psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas platinti ir neteisėtai pardavė narkotines ir psichotropines medžiagas. T. B. aikštelėje prie savo namų Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini), iš J. K. nupirko: 2010 m. liepos 15 d. ne mažiau kaip 1,510 g narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių), kurių 1 gramo kaina 26 Lt; 2010 m. rugpjūčio 13 d. ne mažiau kaip 1,18 g narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių), kurių 1 gramo kaina 26 Lt; 2010 m. rugpjūčio 25 d. ne mažiau kaip 0,786 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurio 1 gramo kaina 15 Lt, bei ne mažiau kaip 0,566 g narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių), kurių 1 gramo kaina 26 Lt; 2010 m. spalio 26 d. ne mažiau kaip 1,957 g psichotropinės medžiagos - amfetamino ir 0,848 g metamfetamino, kurių 1 gramo kaina 15 Lt, bei ne mažiau kaip 0,722 g narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių), kurių 1 gramo kaina 26 Lt; 2010 m. gruodžio 13 d. ne mažiau kaip 1,110 g narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių), kurių 1 gramo kaina 26 Lt; turėdamas tikslą šias įgytas narkotines ir psichotropines medžiagas platinti, neteisėtai laikė savo namuose Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini), nuo jų įgijimo momento iki pardavimo, po to Mažeikiuose, prie (duomenys neskelbtini) namo trečios laiptinės, neteisėtai pardavė įslaptintam liudytojui Nr. 7: 2010 m. liepos 15 d., apie 9.55 val., narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių), kurių bendroji masė 1,510 g, už 100 Lt; 2010 m. rugpjūčio 13 d., apie 10 val., narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių), kurių bendroji masė 1,18 g, už 100 Lt; 2010 m. rugpjūčio 25 d., apie 14 val., psichotropinės medžiagos - amfetamino, kurios bendroji masė 0,786 g, ir narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių), kurių bendroji masė 0,566 g, už 190 Lt; 2010 m. spalio 26 d., apie 10.45 val., psichotropinės medžiagos - amfetamino, kurio bendroji masė 1,957 g, psichotropinės medžiagos - metamfetamino, kurio bendroji masė 0,848 g, bei narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių), kurių bendroji masė 0,722 g, už 940 Lt; 2010 m. gruodžio 13 d., apie 11 val., narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių), kurių bendroji masė 1,110 g, už 100 Lt.
J. K. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė narkotines ir psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas platinti ir neteisėtai pardavė narkotines ir psichotropines medžiagas. J. K. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis 2010 m. liepos 14 d., rugpjūčio 12, 24 d. d., spalio 25 d., gruodžio 12 d., turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo ir laikė tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus kiekius narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kurias Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini) esančioje aikštelėje, prie T. B. namų neteisėtai pardavė T. B. : 2010 m. liepos 15 d. ne mažiau kaip 1,510 g narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių), kurių 1 gramo kaina 26 Lt; 2010 m. rugpjūčio 13 d. ne mažiau kaip 1,18 g narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių), kurių 1 gramo kaina 26 Lt; 2010 m. rugpjūčio 25 d. ne mažiau kaip 0,786 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurio 1 gramo kaina 15 Lt, bei ne mažiau, kaip 0,566 g narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių), kurių 1 gramo kaina 26 Lt; 2010 m. spalio 26 d. ne mažiau kaip 1,957 g psichotropinės medžiagos - amfetamino ir 0,848 g metamfetamino, kurių 1 gramo kaina 15 Lt, bei ne mažiau kaip 0,722 g narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių), kurių 1 gramo kaina 26 Lt; 2010 m. gruodžio 13 d. ne mažiau kaip 1,110 g, narkotinės medžiagos - kanapių (ir jų dalių), kurių 1 gramo kaina 26 Lt; po to T. B. minėtas narkotines ir psichotropines medžiagas pardavė įslaptintam liudytojui Nr. 7.
Kasaciniu skundu nuteistasis T. B. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius mano, kad duomenis, gautus provokuojant padaryti nusikalstamas veikas, teismai vertino kaip leistinus ir tinkamus įrodymus, pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus bei jo teisę į teisingą baudžiamąjį procesą (nesilaikė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 5 dalies ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatų), be to, paskyrė savo dydžiu aiškiai per griežtą bausmę.
T. B. teigia, kad teismo nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad jis ir J. K. nebuvo skatinami bei provokuojami padaryti nusikaltimus. Kasatorius pabrėžia, kad reikšmingos bylos aplinkybės, kurios leistų spręsti apie jo, tikėtina, daromą nusikalstamą veiką iki Nusikalstamos veikos imitavimo modelio (toliau - NVIM) taikymo ir jo provokavimą modelio įgyvendinimo metu įrodymais nebuvo patikrintos, prieštaravimai tarp bylos duomenų liko nepašalinti. Kasatoriaus nuomone, NVIM taikytas aiškiai pažeidžiant BPK reikalavimus, nes byloje nebuvo ir nėra objektyvių duomenų dėl jo dalyvavimo neteisėtoje narkotinių medžiagų prekyboje, policijos pareigūnai neturėjo pakankamo pagrindo įtarti jį darant panašias veikas, dėl to operatyvinis tyrimas pradėtas aiškiai nepagrįstai ir neteisėtai. 2010 m. liepos 12 d. teikime, kurio pagrindu nutarta panaudoti NVIM, remiamasi 2010 m. birželio 16 d. gauta informacija, kad T. B. užsiima narkotinių medžiagų platinimu. Atliekant operatyvinius veiksmus 2010 m. birželio 18 d. bei 2010 m. liepos 2 d., dar nesant prokuroro sankcijos taikyti NVIM (Nr. 86-S2-360 (S)), buvo pavesta asmeniui - potencialiam nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui, sueiti su T. B. į kontaktą, įgauti pasitikėjimą, gauti kuo daugiau informacijos apie jo ir kitų bendrininkų nusikalstamą veiką. Kasatoriaus nuomone, jei jau tada buvo atliekami NVIM veiksmai, tai jie turėjo būti atitinkamai dokumentuoti, tačiau jie teismui nebuvo pateikti ir jų patikrinti nėra galimybės. Taip 2010 m. birželio 17, 18 d. ir liepos 2 d. kasatorius neva pasiūlęs pirkti „žolės" įvairiais kiekiais; remiantis tuo, parašyti pranešimai apie esą gautą operatyvinę informaciją, kad kasatorius platina narkotines medžiagas, ir šiuo pagrindu buvo siūloma sankcionuoti nusikalstamos veikos imitacijos modelį. Kasatorius teigia, kad tokia informacija nelogiška, nes jis svetimam, nepažįstamam asmeniui negalėtų siūlyti pirkti narkotines medžiagas. Be to, iš teikimo matyti, kad būtent policijos pareigūnas (agentas) ėmėsi iniciatyvos, kai pirmą kartą užmezgęs kontaktą paklausė, kur galėtų įsigyti narkotinių medžiagų, t. y. kasatorių išprovokavo ir paskatino padaryti nusikalstamą veiką, nors to patikrinti neįmanoma, nes nėra atitinkamų telefoninių pokalbių išklotinių. Pasak kasatoriaus, tai, kad visi penki narkotinių medžiagų pirkimai buvo atliekami jį išprovokavus (tik slaptojo agento iniciatyva ir prašymu), patvirtina telefoninių pokalbių turinys (jų išklotinės yra byloje).
Kasaciniame skunde pažymima, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, laikantis rungimosi principo, ne tik teismas, bet ir šalys turi teisę patikrinti, ar buvo teisinis pagrindas atlikti NVIM, ar byloje yra informacija, kad operatyvinis tyrimas buvo pradėtas esant Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme (toliau – OVĮ) nurodytam pagrindui apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą, leidžiantį atlikti šį operatyvinį veiksmą, tačiau šioje byloje to nepadaryta, nes atitinkamas aplinkybes galintys patvirtinti įrodymai nebuvo pateikti. Dėl to pažeistas kaltinimo ir gynybos šalių lygiateisiškumo principas teikiant įrodymus bei dalyvaujant juos tiriant (BPK 7 straipsnio 2 dalis ir 44 straipsnio 5 dalis), taip pat pažeistas įpareigojimas teismui nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio l dalis). Be to, kasaciniame skunde pažymima, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtuose sprendimuose išdėstytos taisyklės, kuriomis būtina vadovautis sprendžiant, ar taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelį bei panašius specialius tyrimo veiksmus nebuvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojama teisė į teisingą procesą, nes nusikalstamos veikos imitacijos modelis gali būti atliekamas tik prieš asmenį apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų (vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos tam nepakanka); tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą" prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą.
Kasatoriaus nuomone, įslaptinto liudytojo Nr. 7 parodymai yra prieštaringi, nepatikimi. Šis liudytojas 2010 m. rugpjūčio 31 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, aiškino, kad 2010 m. vasarą iš policijos Telšių policijos pareigūno gavo užduotį susipažinti su T. B., siekiant išsiaiškinti, ar jis užsiima narkotinių medžiagų platinimu; 2010 m. birželio 18 d. nuvykęs pas T. B. į namus matė jį parduodant nepažįstamam asmeniui neaiškios kilmės medžiagą ir girdėjo sakant, kad pardavinėja „dūmą", be to, pasiūlė įsigyti; 2010 m. liepos 15 d. atliekant NVIM minėtas liudininkas nusipirko iš kasatoriaus narkotinių medžiagų. Pasak kasatoriaus, šie parodymai patvirtina, kad tuo metu, kai dar nebuvo duomenų apie jo daromą nusikalstamą veiką, slaptasis agentas buvo specialiai pasiųstas, kad išprovokuotų jį padaryti nusikalstamą veiką, ir aktyviai skatino bei kurstė parduoti narkotines medžiagas. Apklaustas teisėjos minėtas liudytojas parodė, kad su T. B. iki modelio taikymo nebuvo susitikęs, tačiau tai paneigia ikiteisminio tyrimo metu duoti jo parodymai, teikimas dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio panaudojimo bei pokalbių išklotinė.
Pagal teismų praktiką sankcionuotų operatyvinių veiksmų, NVIM teisėtumo vertinimas atliekamas atsižvelgiant ne vien į jų sankcionavimo teisėtumą, bet ir į vykdymo aplinkybes. T. B. teigia niekam nesiūlęs pirkti narkotinių medžiagų, jų neturėjęs ir pas save nelaikęs, kiek užsakydavęs NVIM dalyvis, tiek pasiimdavęs iš J. K. Penkis kartus įslaptintas liudytojas susirasdavo jį, kiekvieną kartą pirmas rodė iniciatyvą, provokuodavo, prašydavo ir nurodydavo norimą kiekį jam reikalingų narkotinių medžiagų. NVIM dalyviui pirmą kartą jį įtraukus į nusikalstamą veiką ir jam pardavus narkotines medžiagas, policijos pareigūnai turėjo ne skatinti toliau daryti nusikalstamą veiką, bet privalėjo ją nutraukti (BPK 1 straipsnis). Minėti policijos pareigūnų veiksmai aiškiai neatitinka teisėtumo ir teisingumo principų bei baudžiamojo proceso reikalavimų.
Kasaciniame skunde teigiama, kad skiriant bausmę buvo netinkamai pritaikytos BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio nuostatos, tuo tarpu kiekvienas kaltas asmuo turi teisę į teisingą bausmę, skiriamą įvertinus konkrečias bylos aplinkybes.
Kasatorius teigia, kad jam turėtų būti nustatytas kuo trumpesnis laisvės atėmimo bausmės laikas. Teismai nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe nuoširdaus prisipažinimo, gailėjimosi padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei padėjimo išaiškinti joje dalyvavusį asmenį. Pasak T. B., tiek sulaikytas, tiek ir teisme kaltu jis visiškai prisipažino, papasakojo, kaip, kada, kiek, kokia kaina, iš ko pirko ir kam pardavė narkotines medžiagas, savo noru atskleidė bendrininko J. K. padarytas veikas (šis iš karto nebuvo nustatytas); visos jo nurodytos aplinkybės pasitvirtino, o prieštaravimai tarp jo ir J. K. parodymų atsirado todėl, kad šis davė sau naudingus parodymus, neįvardijo asmenų, iš kurių pirko narkotines medžiagas. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo, pakartojo pirmosios instancijos motyvus ir nutylėjo tai, kad jis (T. B.) padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusį asmenį ir atskleidė visus jam žinomus faktus apie J. K. daromas nusikalstamas veikas, be to, ypač neobjektyviai ir neišsamiai įvertino jo asmenybę ir tai turėjo tiesioginės įtakos per griežtos bausmės paskyrimui. Kasatorius teigia, kad nusikaltimus padarė spaudžiamas sunkių materialinių sąlygų, nes jo mama, kurią jis išlaiko, serga vėžiu ir jos gydymui buvo reikalingos lėšos, kartu supranta, kad tai nepašalina padarytos veikos pavojingumo, nesumažina jo kaltės. Be to, T. B. pažymi esantis jauno amžiaus, dirbantis, apibūdinamas teigiamai. Kadangi nuo įvykdytų nusikaltimų praėjo daugiau kaip metai ir per šį laikotarpį jis nenusikalto, tai rodo, kad padarė išvadas, todėl bausmės tikslai gali būti pasiekti ir sutrumpinus laisvės atėmimo bausmės laiką.
Kasaciniu skundu nuteistojo J. K. gynėjas advokatas Dainius Žiedas prašo pakeisti pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų nuosprendžius ir J. K. už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti mažesnę nei įstatymo sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis ir ne didesnę kaip trejų metų laisvės atėmimo bausmę.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neįvertino svarbių aplinkybių, todėl paskirtoji bausmė per griežta. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų, dėl to pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą.
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nepagrindė, kodėl nuteistojo prisipažinimo nelaiko jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kasatorius nesutinka su teismų sprendimuose nurodytais argumentais (motyvais) ir mano, kad teismų pozicija laikyti J. K. prisipažinimą deklaratyviu suponuoja, jog atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimas galėtų būti laikomas, jeigu tai būtų vienintelis įrodymas, kuriuo paremtas apkaltinamasis nuosprendis, tačiau tai baudžiamajame procese nėra priimtina. Pasak kasatoriaus, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu J. K. (skirtingai nei teigiama nuosprendžiuose), neturėjo galimybės įvertinti surinktų duomenų, nes nebuvo su jais susipažinęs, o tai reiškia, jog prisipažinimą lėmė jo paties laisvas apsisprendimas. Iš bylos medžiagos matyti, jog J. K. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme pripažino visas jam inkriminuotas faktines aplinkybes, o tai, kad neatskleidė narkotinių medžiagų tiekėjo, yra pateisinama ir suprantama – nuteistasis, iš anksto žinodamas, kad teks atlikti realią laisvės atėmimo bausmę, turi pagrindą tikėtis grėsmės iš kitų asmenų, baimintis dėl artimųjų. Tuo tarpu policija nesugebėjo surinkti įrodymų ir pateikti įtarimų asmenims, disponuojantiems dideliais kiekiais uždraustų medžiagų, nesiūlė kaltinamajam bendradarbiauti ir suteikti apsaugą. Kasatoriaus nuomone, negalima iš asmens, neturinčio pareigos atskleisti kitų asmenų nusikaltimus, reikalauti imtis grėsmę jam keliančių veiksmų, ypač, kai tai nesusiję su pateiktu kaltinimu. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė nuteistojo paaiškintų priežasčių, kodėl jis neatskleidė narkotinių medžiagų tiekėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgos 13 punkte pažymėta: teismai, vadovaudamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pripažįsta vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, esant bent vienam iš trijų šiame punkte nurodytų alternatyvių pagrindų. Todėl, pasak gynėjo, J. K. prisipažinimas, nuoseklus parodymų davimas ir nuoširdus gailėjimasis turėjo būti pripažintas lengvinančia aplinkybe. Minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgos 15 punkte apibendrinta, kad teismai, vadovaudamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nustato atsakomybę lengvinančią aplinkybę tada, kai susiklosčiusios objektyvios sąlygos (priverstinis nedarbas, turto praradimas, jo ar šeimos nario sunki liga ir pan.) nulėmė kaltininko elgesį. Be to, kasatorius teigia, kad nustatyti faktai, jog J. K. nusikaltimą padarė atsiradus daug skolų, sužlugus verslui, neturėdamas darbo ir esant labai sunkiai finansinei būklei turėdamas rūpintis 50 proc. nedarbingu tėvu. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktą tai taip pat pripažintina atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes neatkreipė dėmesio ir kartu neįvertino J. K. parodymų, kad jis devynis mėnesius dirbo Švedijoje, vėliau Norvegijoje ir tik verslui nepasisekus ėmė pardavinėti narkotines medžiagas.
Kasatoriaus manymu, nuteistajam J. K. be teisinio pagrindo inkriminuotas veikimas bendrininkų grupe. Kasatorius nurodo, kad 2011 m. birželio 14 d. kaltinamajame akte J. K. nebuvo kaltinamas veikęs bendrininkų grupe, jam neinkriminuota apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta BK 25 straipsnio 2 dalis, todėl negalėjo būti nuteistas už bendrininkavimą. Be to, nuosprendžiuose nenurodyta, kuris iš nuteistųjų, su kuo veikė bendrininkų grupe ir kokius veiksmus atliko bendru sutarimu ar suderinimu. Kasatorius teigia, kad BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos alternatyvios veikos: narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimas, pardavimas ar kitoks platinimas; jos gali būti padaromos tik kelių asmenų (pardavimas neįmanomas nesant kito asmens – pirkėjo; neįgijęs iš kito J. K. negalėjo parduoti T. B.); nagrinėjamu atveju veikos kvalifikavimas kaip bendrininkavimas apsunkina kaltinamojo padėtį (analogija su Apžvalgos 19 punktu). Taigi, bet kuriuo atveju BK 260 straipsnio konstrukcija apima kelių asmenų veikimą įgyjant ir (ar) parduodant, o nesant antro šio nusikaltimo dalyvio, veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 259 straipsnį.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė abejonės ir nepasisakė dėl J. K. teistumo, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, taip pat pažeidė valstybinės kalbos principą, nepaisė įrodymams keliamų reikalavimų, o tai lėmė neteisėtų nuosprendžių dalies dėl bausmės paskyrimo priėmimą. Iš byloje pateiktų įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenų su informacija, gauta iš kitų valstybių, kuri yra skenuotas dokumentas, galima suprasti, jog tai dokumentas, kuriuo remdamasis pirmosios instancijos teismas laikė J. K. 2007 m. teistu Vokietijoje už veiką, susijusią su narkotinių medžiagų platinimu. Teismų praktikoje įrodymu apie asmens teistumą pripažįstamas nustatyta tvarka patvirtintas nuosprendžio nuorašas arba pažyma (išrašas) iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tvarkomos duomenų bazės - įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro. Ne valstybine kalba surašytas skenuotas ir neįskaitomas dokumentas negali būti pripažintas įrodymu, nes neatitinka jam keliamų reikalavimų. Nepaisant to, remdamiesi tokiu dokumentu, teismai nuteistąjį laikė recidyvistu. Tuo tarpu gynyba negali įvertinti minėto dokumento turinio ir reikšmės, o teismai nustatyti svarbių aplinkybių ir paskirti teisingą bausmę. Nors baudžiamojo proceso įstatymas tiesiogiai nereikalauja, jog bylos dokumentai, surašyti užsienio kalba, būtų išversti į lietuvių kalbą, tačiau toks reikalavimas išplaukia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 straipsnio 2 dalies, BPK 15 straipsnio 1 dalies, 264 straipsnio l dalies nuostatų, t.y. iš valstybinės kalbos ir teisminio nagrinėjimo žodiškumo principų. Neabejotina, jog dokumentai, atitinkantys BPK 94 straipsnio 3 dalyje numatytus požymius, turi būti verčiami į lietuvių kalbą laikantis tam tikrų procesinių taisyklių. Pagal BPK straipsnių, reglamentuojančių vertėjo dalyvavimą baudžiamajame procese nuostatas parengtiniame tardyme ir teisiamajame posėdyje (BPK 151, 170, 180, 275 ir kiti straipsniai), galima pagrįstai teigti, kad bylos dokumentams, surašytiems užsienio kalba, išversti į lietuvių kalbą turi būti kviečiamas vertėjas, kuris įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai neteisingą vertimą; toks įspėjimas turėtų būti įforminamas protokolu, kurį pasirašo tardytojas ir vertėjas (kasacinė nutartis Nr. 2K-678/2002). Nesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ar kito tinkamo įrodymo pagrįsti J. K. teistumą, bausmė turėjo būti skiriama kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui. Vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei atsižvelgiant į padarytą nusikaltimą, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistojo charakteristiką, J. K. skirtina ne daugiau kaip trejų metų laisvės atėmimo bausmė, t. y. mažesnė nei įstatyme numatytas bausmės vidurkis. Atlikęs tokios trukmės bausmę nuteistasis turėtų galimybę integruotis į visuomenę.
Atsiliepimu į nuteistojo T. B. ir nuteistojo J. K. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė prašo kasacinius skundus atmesti. Prokurorė nurodo, kad faktinės bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, esminių BPK bei BK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiami ar naikinami skundžiami teismų sprendimai - nepadaryta.
Prokurorė nurodo, kad nuteistojo J. K. gynėjo advokato D. Žiedo kasacinio skundo argumentai, jog teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą skirdami nuteistajam bausmę, yra nepagrįsti. Analogiški argumentai buvo išdėstyti ir apeliaciniame skunde, o apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė, kodėl nepripažino esant J. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Prokurorės manymu, apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad prisipažinimo negalima vertinti kaip nuoširdaus vien dėl to, jog nuteistasis neatskleidė narkotinių medžiagų tiekėjų, taip pat teisingai konstatavo, kad to nepateisina ir J. K. nurodoma priežastis – esą jis bijo susidorojimo įkalinimo įstaigoje. Be to, J. K. davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus pirmosios instancijos teisme ir tai rodo jo nenorą padėti atskleisti nuskalstamą veiką. Prokurorė nurodo, kad ir T. B. parodymus davė nenuoširdžiai, išsisukinėdamas, siekdamas suklaidinti teismą. Abiejų nuteistųjų pozicija dėl prisipažinimo vertintina tik kaip nepagrįstas siekimas palengvinti savo padėtį. Taigi, teismai padarė teisingas išvadas dėl T. B. ir J. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimo.
Atsiliepime pažymima, kad nuteistojo J. K. materialinės padėties taip pat negalima laikyti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepateisina jo padarytų nusikalstamų veikų ir nelengvina atsakomybės, nes kaltininkas nerodė pastangų teisėtais būdais užsidirbti pragyvenimui, o pasirinko nusikalstamą būdą.
Prokurorė mano esant atmestinus J. K. gynėjo kasacinio skundo argumentus dėl bendrininkų grupės. Kasatorius teisingai pastebėjo, kad kaltinamajame akte nenurodyta, jog J. K. veikė bendrininkų grupe, tačiau pirmosios instancijos teisme valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras teismui siūlė pripažinti, kad nuteistųjų atsakomybę sunkina tai, jog šie veikė bendrininkų grupe. Prokurorės nuomone, byloje pagrįstai nustatyta, kad buvo susitarta nusikalstamą veiką daryti bendrai, tęsti ir užbaigti, abu nuteistieji buvo vykdytojai, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino juos veikusius bendrininkų grupe.
Prokurorė mano, kad kasatorius teisus teigdamas, jog apeliacinės instancijos teismas neskyrė pakankamai dėmesio skundo argumentui dėl ankstesnio J. K. teistumo, tačiau tuo nebuvo esmingai pažeistos BPK normos ir suvaržytos nuteistojo teisės. Pats J. K. pirmosios instancijos teisme paaiškino aplinkybes dėl jo teistumo Vokietijoje, nurodė, už kokią nusikalstamą veiką yra nuteistas. Teismas aptarė šiuos duomenis, tačiau paskirtoji bausmė nėra per griežta, o ankstesnis teistumas nelėmė bausmės dydžio, jis parinktas nepažeidžiant BK 54 straipsnio nuostatų.
Prokurorės nuomone, kasatoriaus T. B. argumentai dėl apygardos teismo sprendimo nesušvelninti bausmės yra nepagrįsti, o teismo išvados šiuo klausimu motyvuotos. Parinkdamas bausmės dydį teismas nepažeidė bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje. Atsiliepime teigiama, kad T. B. argumentai dėl BPK reikalavimų pažeidimų taikant NVIM ir pareigūnų provokavimo padaryti nusikalstamą veiką yra deklaratyvūs ir į juos apeliacinės instancijos teismas motyvuotai bei išsamiai atsakė.
Nuteistojo T. B. ir nuteistojo J. K. gynėjo kasaciniai skundai atmestini.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), nenustatė BPK 369 straipsnio numatytų pagrindų juos naikinti ar keisti.
Dėl nuteistojo T. B. kasacinio skundo argumentų, susijusių su nusikalstamos veikos imitavimo modelio (NVIM) taikymu ir BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimais
Kasatorius, prašydamas naikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, teigia, kad NVIM jam taikytas nepagrįstai, o šią priemonę įgyvendinant jis buvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką. Be to, pasak kasatoriaus, faktinio ir teisinio NVIM taikymo pagrįstumo teismai nepatikrino, nes tai liečiančių duomenų byloje nėra, o vertindami įrodymus (telefoninių pokalbių turinį, įslaptinto liudytojo parodymus) teismai padarė neteisingas išvadas, esą jis nebuvo išprovokuotas padaryti nusikaltimus. Kasatorius teigia, kad dėl to teismai pažeidė BPK normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir priimtų nuosprendžių pagrindimą, o kartu – jo teisę į teisingą ir visoms dalyvaujančioms šalims lygiateisišką baudžiamąjį procesą. Šie kasatoriaus teiginiai – nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų nuosprendžių turiniui.
Tai, ar buvo faktinis ir teisinis pagrindas taikyti T. B. OVĮ numatytą operatyvinio tyrimo priemonę – NVIM, teismai patikrino ir savo išvadas apie tai grindė byloje pateiktais duomenimis; be kita ko, pirmosios instancijos teismas išreikalavo išslaptintą medžiagą dėl NVIM taikymo, kuri yra byloje. Taigi, nagrinėjant bylą nebuvo pažeistas rungimosi principas (BPK 7 straipsnis) bei lygybės sąlygos (BPK 44 straipsnis 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo T. B. apeliacinio skundo argumentus dėl NVIM taikymo (tie patys nurodyti ir kasaciniame skunde), į visus juos išsamiai atsakė. Šio teismo nuosprendyje pateiktos argumentuotos išvados apie tai, jog byloje pakanka duomenų, leidžiančių spręsti dėl NVIM taikymo pagrindų buvimo. Nustatęs, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo informacijos apie T. B. tikėtina daromas nusikalstamas veikas užsiimant neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta, t. y. darant sunkų arba labai sunkų nusikaltimą (numatytą BK 260 straipsnyje), vadovaudamasis NVIM taikymo klausimus reglamentuojančiomis OVĮ nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šis operatyvinio tyrimo veiksmas taikytas esant faktiniam ir teisiniam pagrindui (OVĮ 9 straipsnio 1 punktas, 12 straipsnio 1 dalis).
Tai, kad priešingai negu teigia kasatorius, NVIM buvo įgyvendinamas teisėtai ir įslaptintas liudytojas, kuriam T. B. pardavė narkotines ir psichotropines medžiagas, jo tokiems neteisėtiems veiksmams neprovokavo, abiejų instancijų teismai nustatė remdamiesi byloje esančiais teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais ir pagal BPK taisykles įvertintais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir šiuos nuteistojo skundo argumentus. Detaliai išanalizavęs T. B. ir įslaptinto NVIM dalyvio telefoninių pokalbių turinį, šio dalyvio (t. y. įslaptinto liudytojo Nr. 7) parodymus, teismas padarė argumentuotas išvadas apie tai, kad šis jokiais veiksmais neskatino, nelenkė kasatoriaus daryti nusikalstamą veiką; nuo pat pradžių ir vėliau T. B. galėjo pasirinkti kaip elgtis ir pats nusprendė platinti narkotines ir psichotropines medžiagas, buvo tuo suinteresuotas bei sąmoningai to siekė. Vertindamas įslaptinto liudytojo parodymų patikimumą apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyto prieštaravimo ir konstatavo, jog tai, kad liudytojas nevienodai nurodė pirmojo judviejų susitikimo laiką, nėra pagrindas daryti kasatoriui palankias išvadas, nes esminių prieštaravimų, kurie turėtų reikšmės teisingam faktų nustatymui, šio liudytojo parodymuose nėra. Taigi, byloje įrodinėtinos, teisinę reikšmę turinčios aplinkybės, iš jų – ir ginčijamos kasatoriaus, nustatytos pašalinus abejones ar prieštaravimus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvados dėl pripažinimo T. B. kaltu padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką grindžiamos įrodymais, kurie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma T. B. apeliaciniame skunde, t. y. kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, priimtame nuosprendyje nurodė išsamius motyvus dėl skundo argumentų nepagrįstumo ir BPK 260 straipsnio 1 dalies taikymo kasatoriaus veikai. BPK normų ar teisės taikymo pažeidimų, kurie būtų pagrindas apeliacinės instancijos teismo nuosprendį naikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (kaip to prašo kasatorius) nepadaryta.
Dėl T. B. kasacinio skundo argumentų dėl BK 54 ir 61 straipsnių taikymo skiriant T. B. bausmę
Kasatoriaus prašymas paskirti jam švelnesnę bausmę negu numatyta įstatymo už jo padarytą nusikalstamą veiką argumentuojamas tuo, jog teismai nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką, taip pat padėjimo išaiškinti joje dalyvavusį asmenį (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, pasak kasatoriaus, teismai neobjektyviai įvertino jį apibūdinančius duomenis ir neatsižvelgė į sunkią turtinę padėtį, dėl kurios jis ėmėsi daryti nusikaltimą. Pažymėtina, kad kasatoriaus argumentai iš esmės susiję ne su teisės taikymu, o su nauju ir kitokiu jo nurodytų aplinkybių vertinimu, tačiau tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką švelnesnės bausmės paskyrimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu iš esmės yra išimtinis, nes teismas skiria bausmę pagal BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją (BK 54 straipsnio 1 dalis).
T. B. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė, negu šio straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Šioje byloje objektyvių aplinkybių, leidžiančių teigti, kad kasatoriui T. B. paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui, nenustatyta. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad pažeistos BK 61 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, nes, priešingai negu teigia kasatorius, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.
Spręsdami bausmės paskyrimo klausimą teismai vertino visas aplinkybes, į kurias privaloma atsižvelgti (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismai, remdamiesi bylos duomenimis, nurodė, kodėl T. B. parodymai, požiūris į padarytą nusikaltimą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė) nelaikytini prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdžiu gailėjimusi arba padėjimu išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad kasatoriaus asmenybės, susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių teismai neįvertino taip, kaip to norėtų jis pats, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta. Taigi, skiriant T. B. bausmę BK bendrosios dalies normos (BK 54, 61 straipsniai) taikytos tinkamai, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo teigti, kad už tyčinį sunkų nusikaltimą jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir neteisinga ir kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nepagrįstai netaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos.
Dėl nuteistojo J. K. gynėjo kasacinio skundo
Kasatoriaus manymu, J. K. turėtų būti paskirta ne didesnė kaip trejų metų laisvės atėmimo bausmė (to ir prašo kasacinės instancijos teismo), pripažinus esant nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir labai sunkią turtinę padėtį (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas) bei pašalinus nuteistajam inkriminuotą jo padėtį sunkinančią aplinkybę, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, – veikimą bendrininkų grupe. Be to, nesant J. K. teistumą patvirtinančių tinkamų įrodymų, jis nepagrįstai laikytas teistu asmeniu (recidyvistu). Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų jo apeliacinio skundo argumentų (juos išdėsto ir kasaciniame skunde).
J. K. pripažintas kaltu padaręs BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą tyčinį sunkų nusikaltimą, už kurį šio BK straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki aštuonerių metų. Nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmė – penkeri metai ir šeši mėnesiai, t. y. šešiais mėnesiais didesnė negu įstatyme numatytos bausmės vidurkis. Spręsdamas tokios bausmės dydžio klausimą, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas ir teisingas išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bausmės paskyrimui, vertinimo.
Iš bylos medžiagos ir teismų nuosprendžių turinio matyti, kad konstatuodami J. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose, nebuvimą, teismai tokias išvadas argumentavo. Nuosprendžiuose aptartų J. K. parodymų turinys ir byloje nustatyti faktai, kuriais remdamiesi teismai nepripažino esant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (kaltininko prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi arba padėjimo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis) neprieštarauja baudžiamajame įstatyme nurodytai šios aplinkybės sampratai. Į tai, kad J. K. turtinė padėtis buvo bloga, jo tėvas – 50 proc. nedarbingas, skiriant bausmę buvo atsižvelgta, tačiau vertinti tokius faktus pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktą kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. pripažinti, kad J. K. nusikalstamą veiką padarė dėl labai sunkios turtinės padėties, teismai neturėjo objektyvaus pagrindo; pagal kasacinio skundo argumentus taip pat negalima teigti, kad tokios teismų išvados teisės taikymo prasme yra klaidingos.
Teismai nustatė, kad J. K., neteisėtai disponuodamas narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, veikė bendrai su T. B.. J. K. parduodavo šias medžiagas T. B., taip pat siūlė šiam parduoti, o T. B. jas perparduodavo kitam asmeniui; abu dėl to tardavosi, susitikdavo, nusikalstamas kaltininkų tikslas minėtas medžiagas platinti buvo įgyvendinamas abiejų neteisėtais veiksmais. Nurodytos aplinkybės, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, rodo tyčinį dviejų asmenų – vykdytojų bendrininkavimą darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnio 2 dalis). Dėl to daryti išvadą, kad J. K. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nėra, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Tai, kad kaltinamajame akte bendrininkų grupė nebuvo įvardyta kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė, šiuo atveju nereiškia, jog teismai neleistinai pasunkino J. K. teisinę padėtį. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu, kad tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendyje pripažintų įrodytomis J. K. ir T. B. veikų aprašymuose nurodytos tos pačios faktinės aplinkybės, atskleistas jų bendrininkavimas. Šios aplinkybės nustatytos ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje dalyvaujant visoms proceso šalims ištirtais įrodymais. Taigi teismai pateikė teisinį bylos faktų vertinimą; pripažinimas kaltininko atsakomybę sunkinančių (kaip ir lengvinančių) aplinkybių yra teismo diskrecija.
Teismai, vertindami J. K. asmenybę, nurodė, kad 2007 m. Vokietijoje jis buvo teistas už veiką, susijusią su narkotinių medžiagų platinimu. Pažymėdami šį faktą, teismai rėmėsi byloje esančiu dokumentu, kuris, kaip iš esmės teisingai nurodoma kasaciniame skunde, neatitinka visų tokio pobūdžio įrodymams keliamų BPK reikalavimų (neišverstas į lietuvių kalbą, tinkamai nepatvirtintas). Antra vertus, pats J. K. teisminio nagrinėjimo metu šį faktą patvirtino, jo, kaip tokio, egzistavimas neneigiamas ir kasaciniame skunde. Šiame kontekste svarbu yra ir tai, ar bylos dokumentams keliamų BPK reikalavimų pažeidimas nulėmė J. K. nustatytos bausmės dydį (laisvės atėmimo trukmę). Kaip matyti iš teismų nuosprendžių, J. K. teistumo Vokietijoje aplinkybė nebuvo sureikšminta, jam paskirta bausmė adekvati padarytos veikos pavojingumui, kitoms bylos aplinkybėms. Taigi, minėtas BPK pažeidimas nėra esminis, jis nesukliudė paskirti J. K. teisingą bausmę.
Nepagrįstas yra ir kasacinio skundo teiginys, esą apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų (t. y. dėl J. K. teistumo). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog apeliacinės instancijos teismo pareigos išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Iš tiesų apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visus esminius apelianto argumentus, pateikė motyvuotas išvadas, paaiškinančias, kodėl J. K. skiriama atitinkama bausmė, todėl nepadarė esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų.
Pagal nustatytas aplinkybes skiriant bausmę baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, laikantis BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimo klausimus, nuostatų (BPK 369 straipsnio 2 dalis), todėl tenkinti kasacinio skundo pagal jame nurodytus argumentus nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r ė :
Atmesti nuteistojo T. B. ir nuteistojo J. K. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo kasacinius skundus.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Olegas Fedosiukas
Dalia Bajerčiūtė
