Baudžiamoji byla Nr. 2K-494/2012
Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00526-2010-3 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.2; 1.2.23.2; 2.1.7.3; 2.1.7.4; 2.3.4.9 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. T. ir jo gynėjo advokato Romualdo Drakšo kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams.
Priteista iš D. T. Panevėžio apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui 3500 Lt turtinei žalai atlyginti.
Nuspręsta 2011 m. sausio 31 d. kratos metu paimtus 1600 Lt perduoti Panevėžio apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui civiliniam ieškiniui padengti.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 9 d. nutartis, kuria nuteistojo D. T. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą,
n u s t a t ė :
D. T. nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės 30 d., apie 17.30 val., Panevėžyje neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, užsikišęs už diržo su savimi.gabeno narkotine medžiagą – 4,015 g heroino iki Smėlynės g. 49–ojo namo trečios laiptinės pirmojo aukšto, kur už 3500 Lt ją pardavė asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį (toliau – NVIM).
Kasaciniu skundu nuteistasis D. T. ir jo gynėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą jam nutraukti.
Kasatoriai nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes įrodymai byloje įvertinti atskirai vieni nuo kitų, t. y. pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Tai laikytina esminiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimu, nes sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Pasak kasatorių, teismas negalėjo grįsti apkaltinamojo nuosprendžio kaltinimo pateiktais abejotinais, prieštaringais ir nelogiškais įrodymais. Kasatorių manymu, liudytojų, kuriems taikytas anonimiškumas, parodymai yra nepatikimi. Kasatoriams nesuprantama, kaip šie asmenys, gerai iki smulkmenų prisiminę susitikimo, įvykusio daugiau kaip prieš metus, aplinkybes, negalėjo atsakyti į klausimą, kuo susitikimo dieną vilkėjo D. T. Tai, kasatorių įsitikinimu, rodo, kad liudytojai buvo primokyti policijos pareigūno J. K. Be to, teismas visiškai nevertino fakto, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai buvo surašyti tik 2011 m. sausio 24 d., t. y. praėjus beveik aštuoniems mėnesiams po operatyvinių veiksmų atlikimo. Tai, kasatorių manymu, rodo, kad tyrimas, kuriame figūravo D. T., teisėsaugos pareigūnų buvo laikomas neperspektyviu ir prisimintas tik J. K. iniciatyva, šiam ieškant S. V.. Ši aplinkybė patvirtina D. T. teiginius, kad 2011 m. gegužės 30 d. jis nesusitiko su liudytojais, kuriems taikytas anonimiškumas, ir jiems narkotinių medžiagų neperdavė. D. T. neatvykus į susitikimą, liudytojai bandė jam prisiskambinti telefonu, tačiau jis neatsiliepė, nebendravo su jais ir kitomis dienomis. Kasatorių įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, darydamas priešingą išvadą, nesivadovavo logika, nes lieka nebesuprantama, kodėl D. T., ką tik sėkmingai pardavęs narkotines medžiagas, daugiau neatsiliepė ir nebenorėjo bendrauti su patikimais klientais. Loginės įvykių sekos nebandė dėstyti ir apeliacinės instancijos teismas, jis apsiribojo konstatavimu, kad tiki liudytojo J. K. paaiškinimais dėl operatyvinių veiksmų protokolų surašymo laiko.
Kasatoriams neaišku, kodėl nebuvo bandoma ieškoti D. T. pirštų atspaudų ant pakelio su narkotine medžiaga, kurią neva jis perdavė įslaptintiems liudytojams. Kasatorių neįtikino atsakymas, kad nebūtų išėję nustatyti D. T. pirštų antspaudų, nes pakelį lietė liudytojas. Iš tikrųjų D. T. pirštų atspaudų visiškai nepavyktų nustatyti tik tuo atveju, jei liudytojas juos būtų specialiai nuvalęs ar, tai labiausiai tikėtina, jų ten apskritai nebūtų buvę, nes D. T. niekada nelietė byloje pateikto narkotinės medžiagos įpakavimo. Tai, kad nebuvo ieškoma D. T. pirštų atspaudų, akivaizdžiai rodo, kad policijos pareigūnai tikrai žinojo, jog jų tenai nėra. Apeliacinės instancijos teismas tai laikė nereikšminga ir įrodymų vertinimui nesvarbia aplinkybe.
Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas J. K. teisme buvo apklausiamas du kartus (2011 m. vasario 3 d. ir kovo 19 d.) ir abu kartus davė skirtingus parodymus. Pirmą kartą J. K. neigė lankęsis policijos komisariato areštinėje pas D. T., norėdamas išsiaiškinti, kur slepiasi jo pažįstamas S. V., o antrą kartą jau pripažino šį faktą. Pasak kasatorių, J. K. abu kartus melavo, sakydamas teismui, kad areštinėje pas D. T. užtrukdavo tik po penkias minutes. Iš Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pažymos Nr. 50-S-4834 matyti, kad 2011 m. vasario 3 d. J. K. praleido areštinėje pas D. T. 1 val. 25 min., o kovo 19 d. – 16 min. Ši pažyma patvirtina D. T. parodymus. Taip pat, kasatorių manymu, atkreiptinas dėmesys į J. K. parodymus, kuriuose teigiama, kad jis nestebėjo ir nematė liudytojų, kuriems taikytas anonimiškumas, susitikimų su D. T., ir nei jis, nei liudytojai Nr. 061 ir 062, ruošdamiesi ir vykdami į 2010 m. gegužės 30 d. susitikimą, nežinojo ir nebuvo įsitikinę, kad D. T. pardavinėja narkotines medžiagas. Tai, kasatorių įsitikinimu, rodo, kad nebuvo jokių objektyvių duomenų net policijos pareigūnams leidžiančių žinoti bei būti įsitikinusiais, jog D. T. pardavinėja narkotines medžiagas. Be to, tai reiškia ir tai, kad J. K. nurodo tik netiesiogines aplinkybes, nes, nematęs 2010 m. gegužės 30 d. susitikimo, negali patvirtinti, kad jis iš tikrųjų įvyko. Kasatoriai pažymi, kad J. K., ne kartą lankydamasis pas D. T. su įvairiais pasiūlymais, piktnaudžiavo savo procesine padėtimi, todėl negali būti laikomas nešališku liudytoju, kurio parodymais būtų galima vadovautis. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo konstatavimu, kad nėra objektyvių aplinkybių, rodančių J. K. šališkumą, ir apie jo nenuoseklius parodymus nepasisakė.
Kasatoriai nurodo, kad, priešingai negu teigia pirmosios instancijos teismas, D. T. parodymai yra logiški, juos patvirtina kiti bylos duomenys. D. T. su Dainiumi užsiėmė nelegalia veikla – piratinių kompaktinių diskų pardavimu. Būtent suprasdamas, kad jo su Dainiumi vykdoma veikla yra nelegali, būdamas šokiruotas dėl jam nesuprantamų kaltinimų bei ką tik įvykusio pokalbio su policijos pareigūnu J. K., to nepapasakojo per pirmąją apklausą, o vėliau apklausų nebuvo. Kasatoriai teigia, kad D. T. norėjo surasti Dainių ir įkalbėti jį liudyti, tačiau to negalėjo padaryti, nes buvo laikomas suimtas.
Kasatoriai pažymi, kad byloje nėra nė vieno tiesioginio įrodymo, patvirtinančio, kad 2010 m. gegužės 30 d. įvyko susitikimas tarp D. T. ir liudytojų, kuriems taikytas anonimiškumas. D. T. kategoriškai neigė, kad jis 2010 m. gegužės 30 d. buvo susitikęs su minėtais asmenimis ir kad susitikimo metu darytame įraše girdimas jo balsas. Iš tikrųjų ankstesniuose įrašuose ir įraše, darytame 2010 m. gegužės 30 d., girdimi skirtingų žmonių balsai, todėl nuteistojo gynėjas prašė paskirti 2010 m. gegužės 30 d. susitikimo garso įrašo ekspertizę, tačiau teismas šį prašymą atmetė, taip atimdamas iš kaltinamojo galimybę apsiginti ir teikti įrodymus, t. y. pažeisdamas jo teisę į gynybą bei teisingą procesą. Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad patvirtinti, jog garso įraše girdisi D. T. balsas, negalima. Tai, pasak kasatorių, reiškia, kad, kaltinant D. T. nusikalstamos veikos padarymu, negalima remtis 2010 m. gegužės 30 d. neva vykusio susitikimo garso įrašu ir pagal jį surašytais protokolais.
Kasatoriai teigia, kad, nesant garso įrašo, iš kurio būtų galima spręsti apie tikrai vykusį 2010 m. gegužės 30 d. susitikimą, pirštų atspaudų ant narkotinių medžiagų įpakavimo ir kitų objektyvių duomenų, D. T. kaltė grindžiama įslaptintų liudytojų parodymais, taip pažeidžiant BPK 301 straipsnio reikalavimus.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad prieš pradedant ikiteisminį tyrimą ir jo metu J. K. siūlė D. T. nurodyti S. V. buvimo vietą ir mainais už tai nepradėti ikiteisminio tyrimo, o pradėjus – jį nutraukti. D. T. pasiskundus dėl to, J. K. 2011 m. kovo 19 d. dar kartą apsilankė pas jį areštinėje ir pagrasino susidoroti, pasirūpinti, kad byla patektų pas Panevėžio apylinkės teismo teisėją J. Raščiuvienę, kuri nuteis jį be jokių įrodymų, taip pat minėjo Panevėžio apygardos teisme dirbančius teisėjus V. P. Meidų ir B. Vidzėnienę. Netikėdamas J. K. grasinimais, teisėjos J. Raščiuvienės teisminio bylos nagrinėjimo metu D. T. nenušalino, tačiau po to, kai uždaruose posėdžiuose nagrinėtos neviešos bylos medžiaga pateko laikraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistei, kuri aprašė D. T. parodymus straipsnyje „Nuteistas narkotikais prekiavęs panevėžietis“, publikuotame 2011 m. lapkričio 23 d., kyla abejonių, ar tikrai teisėja J. Raščiuvienė buvo nešališka ir priėmė teisingą ir teisėtą nuosprendį bei nepiktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi. Kasatoriai pažymi, kad dėl pirmiau nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teisme buvo pareikštas nušalinimas bylą nagrinėjančiai kolegijai, tačiau ši nenusišalino, net ir teisėja B. Vidzėnienė, kuri buvo minima J. K. kalboje. Taigi bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėjo teisėja, dėl kurios šališkumo kilo didelės ir nepaneigtos abejonės, nes, tikėtina, ją su J. K. sieja neteisėti ryšiai. Taip buvo pažeista D. T. teisė į teisingą ir nešališką teismą.
Kasaciniame skunde pažymima, kad D. T. yra neįgalus, tik iš dalies darbingas, jau kelis kartus dėl rimtų sveikatos problemų iš laisvės atėmimo vietos buvo vežamas į ligoninę, taigi buvimas laisvės atėmimo vietose yra pavojingas D. T. gyvybei. Be to, atsižvelgtina į tai, kad jis anksčiau neteistas ir iki pat sulaikymo slaugė savo sunkiai sergančią motiną (duomenys apie tai buvo pateikti pirmosios instancijos teismui).
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Mindaugas Dūda prašo nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad D. T. pagrįstai nuteistas už tai, jog neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, gabeno narkotinę medžiagą – heroiną ir ją pardavė asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį. Išvadą dėl D. T. kaltės padarius nusikalstimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismas padarė, įvertinęs byloje ištirtų įrodymų visumą – liudytojų, kuriems taikytas anonimiškumas, ir J. K. parodymus, rašytinius ir daiktinius įrodymus. Nuteistojo paaiškinimai ir iškelta versija, kad jis prekiavo ne narkotinėmis medžiagomis, o „piratiniais“ kompaktiniais diskais, paneigti teisėtais būdais gautais duomenimis, kurių pakankamumas ir patikimumas įvertinti. Tai, kad liudytojai, kuriems taikytas anonimiškumas, nenurodė, kokiais drabužiais vilkėjo D. T. susitikimo metu, ir tai, kad operatyvinių veiksmų protokolai buvo surašyti praėjus gana ilgam laiko tarpui nuo operatyvinių veiksmų atlikimo, prokuroro manymu, nepaneigia fakto, kad D. T., turėdamas tikslą platinti, gabeno narkotinę medžiagą heroiną ir ją pardavė asmeniui, veikusiam pagal NVIM.
Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą, kuriame išdėstyti argumentai iš esmės pakartoti ir kasaciniame skunde, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos ir teisingos. Šios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nutartyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl jis atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir tenkindamas nuteistojo gynėjo prašymą, leido pasidaryti 2010 m. gegužės 30 d. įvykusio pokalbio tarp D. T. ir liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, garso įrašo kopiją. Tai, kad pateiktoje specialisto išvadoje nurodyta, jog garso įrašas netinka asmens identifikavimui pagal balsą, prokuroro manymu, nepatvirtina fakto, kad toks pokalbis apskritai nevyko.
Prokuroras nurodo, kad kasatoriaus argumentai dėl liudytojo J. K. parodymų vertinamo – nepagrįsti. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Liudytojo J. K. parodymai apie D. T. susitikimus su liudytojais, kuriems taikytas anonimiškumas, iš tiesų yra išvestiniai, tačiau jie taip pat turi įrodomąją vertę ir teismas pagrįstai juos vertino.
Prokuroro manymu, nepagrįsti kasatoriaus teiginiai ir dėl abiejų instancijų teismų šališkumo. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip garantija suinteresuotiems bylos baigtimi proceso dalyviams, kad baudžiamoji byla bus išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procesą stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, jog pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nėra.
Nuteistojo D. T. ir jo gynėjo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 376 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas patikrina, ar, gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl kasacinio skundo teiginiai, kuriais bandoma sumenkinti liudytojų, kuriems taikytas anonimiškumas bei liudytojo J. K. parodymų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo ir įtikinti, kad vieninteliai patikimi ir teisingi įrodymai yra D. T. parodymai, paliekami nenagrinėti, nes jais ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas ir jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 2 dalies reikalavimų laikymosi
Kasaciniame skunde tvirtinama, kad D. T. jam inkriminuotos veikos nepadarė, su liudytojais, kuriems taikytas anonimiškumas, 2010 m. gegužės 30 d. nesusitiko ir jiems narkotinių medžiagų nepardavė, kad teismų išvados dėl D. T. kaltės padarytos, nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, apkaltinamasis nuosprendis grįstas vieninteliais liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymais, t. y. pažeidžiant BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi bylos duomenis ir skundžiamų sprendimų turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ir vertindamas įrodymus ir jų pagrindu priimdamas dėl D. T. apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio
2 dalies nuostatų nepažeidė. Darydamas išvadą dėl D. T. kaltės 2010 m. gegužės 30 d. pardavus didelį kiekį narkotinės medžiagos, teismas rėmėsi teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma (specialisto išvada, tarnybiniais pranešimais, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolais, pokalbių išklotinėmis, liudytojo J. K., liudytojų Nr. 061 ir 062, kuriems taikytas anonimiškumas, parodymais ir kitais bylos duomenimis). Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad D. T. kaltė negalėjo būti grindžiama liudytojo J. K., nemačiusio narkotinių medžiagų pardavimo įslaptintam liudytojui fakto, parodymais. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai; grindžiant kaltę netiesioginiais įrodymais, svarbu, kad tais įrodymais būtų nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungtos nuoseklia ir logiška grandine. Šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas laikėsi.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas labai kruopščiai tyrė operatyvinių veiksmų teisėtumą ir jais gautų duomenų patikimumą. Teismai aiškinosi, kodėl operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai buvo surašyti praėjus beveik aštuoniems mėnesiams nuo operatyvinių veiksmų atlikimo. NVIM kontroliavęs pareigūnas J. K. paaiškino, kad ikiteisminį tyrimą pradėjo ne iš karto, nes iš pradžių D. T. buvo užsiminęs apie didelius kiekius narkotinių medžiagų, todėl buvo laukiama jo skambučio, be to, tuo pačiu metu buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas (nužudyti du žmonės) ir jam išaiškinti buvo pasitelkti visi pareigūnai, o vėliau įvyko nemažai rezonansinių įvykių. Teismas, patikrinęs 2010 m. gegužės 10 d. teikime Nr. 50-2-ĮD-519(S) dėl NVIM panaudojimo esančius duomenis, konstatavo, kad operatyvinė byla pradėta ir NVIM sankcionuotas įstatymo nustatyta tvarka ir esant atitinkamam pagrindui; operatyvinės informacijos duomenų pagrįstumas patvirtintas ikiteisminio tyrimo gautais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo daryti priešingos išvados. Pažymėtina, kad, remiantis šiais duomenimis ir J. K. nuosekliais, neprieštaraujančiais kitiems bylos duomenims, parodymais, paneigta D. T. versija dėl bylos sufabrikavimo ir pareigūno J. K. piktnaudžiavimo savo įgaliojimais. Taip pat buvo analizuoti ir motyvuotai atmesti D. T. parodymai dėl nelegalaus verslo kompaktiniais diskais. Teismas pagrįstai pripažino šią versiją nelogiška ir neįtikinama, nes kaltinamasis negalėjo logiškai paaiškinti apie asmenis Darių, Tomą ir Artūrą, nors, jo teigimu, su panevėžiečiu Dariumi (kasaciniame skunde nurodoma, kad su Dainiumi), nuo 2008 m. vasario mėn. sistemingai bendradarbiavo, atsiskaitinėjo nemažomis pinigų sumomis, tačiau negalėjo nurodyti jo pavardės, gyvenamosios vietos, telefono numerio. Teismui pagrįstai kėlė įtarimą, kodėl D. T. apie nelegalų verslą su Dariumi nekalbėjo ikiteisminio tyrimo metu, nors apklausos metu dalyvavo gynėjas.
Taip pat nepagrįsti kasatorių argumentai dėl teisės į gynybą pažeidimo atmetant prašymą skirti garso įrašo fonoskopinę ekspertizę.
Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas netenkino D. T. gynėjo prašymo skirti fonoskopinę garso įrašo ekspertizę, o apeliacinės instancijos teismas nuteistojo gynėjui leido pasidaryti šio ginčijamo įrašo kopiją.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ekspertizė daroma teisme, kai reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti reikalingos išsamios mokslo, technikos, meno ar kokios nors kitos srities specialios žinios. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį teismas pats sprendžia, ar tokios žinios yra reikalingos tiriant įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, ir turi teisę paskirti ekspertizę savo iniciatyva arba bylos nagrinėjimo dalyvių prašymu. Taigi pagal BPK nuostatas teismas pats sprendžia, ar reikia ir kada reikia skirti ekspertizę, ir tai yra teismo teisė, bet ne pareiga. Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, vertindamas bei spręsdamas proceso dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Tai, ar proceso dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (BPK 270 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju abiejų instancijų teismai neskirdami fonoskopinės ekspertizės BPK nuostatų nepažeidė ir D. T. teisių į gynybą nesuvaržė. Prašoma išaiškinti aplinkybė, ar 2010 m. gegužės 30 d. garso įraše girdisi D. T. balsas, nustatyta remiantis kitais byloje surinktais ir teismo įvertintais įrodymais, kurie pagrindžia nuteistojo kaltę. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėjo pateikta ginčijamo garso įrašo ekspertizė, kurioje konstatuota, kad balso įrašas netinka asmens identifikavimui, nepaneigia teismų išvadų, jog 2010 m. gegužės 30 d. įraše užfiksuotas liudytojo Nr. 061 ir D. T. pokalbis.
Kasaciniame skunde iš esmės nurodyti tie patys argumentai kaip ir nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir nutartyje motyvuotai atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami bylą, būtų šališki, kasacinio skundo argumentai dėl teismų šališkumo deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis.
Dėl veikos kvalifikavimo
Pirmosios instancijos teismas D. T. pripažino kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį dėl 4,015 g narkotinės medžiagos – heroino – gabenimo ir pardavimo 2010 m. gegužės 30 d. asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį. Iš bylos duomenų matyti, kad D. T. pasikvietė liudytoją Nr. 061, kuriam taikytas anonimiškumas, į namo laiptinę ir liepė palaukti, o pats, užlipęs į ketvirtą ar penktą aukštą, neužilgo grįžo ir iš už kelnių diržo ištraukė maišelį su narkotine medžiaga. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog D. T. gabeno narkotinę medžiagą nurodytomis aplinkybėmis, nes gabenimu laikomas tokių medžiagų perkėlimas didesniais nuotoliais, pavyzdžiui, iš gatvės į gatvę, į kitą miestą ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-624/2006). Todėl ši aplinkybė iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintina. Taip pat pažymėtina ir tai, kad D. T. veika buvo padaryta pagal nustatyta tvarka patvirtintą NVIM. Nustatyta, kad D. T. pardavė narkotinę medžiagą, kontroliuojamas teisėsaugos pareigūnų. Narkotinė medžiaga buvo parduota NVIM dalyviui, todėl nors D. T. veika formaliai atitiko BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau šiuo atveju jo parduota narkotinė medžiaga nebuvo ir negalėjo būti panaudota pagal jos paskirtį ir reali žala BK 260 straipsnio saugomam objektui – visuomenės saugumui ir sveikatai – nebuvo padaryta, t. y. nusikaltimas nebuvo baigtas. Dėl to D. T. nusikalstama veika iš BK 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotina į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį (kasacinės nutartys Nr. 2K-624/2006, 2K-15/2008).
Teisėjų kolegija, skirdama D. T. bausmę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį, atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir parenka aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra pagrindas skirti D. T. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas paprastai neskiria su laisvės atėmimu susijusios bausmės asmeniui, jeigu jis pirmą kartą teisiamas už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 55 straipsnis), tuo tarpu D. T. padarė nusikaltimą, kuris priskiriamas prie sunkių (BK 11 straipsnio 5 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 9 d. nutartį.
D. T. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį ir paskirti laisvės atėmimą aštuoneriems metams.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad D. T. 2010 m. gegužės 30 d. gabeno narkotinę medžiagą heroiną.
Kitas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Vytautas Piesliakas
Viktoras Aidukas
