S. V. pagal BK 138 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-176/2008

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.4.5. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. kasacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį penkiasdešimties parų areštu, bausmę paskiriant atlikti areštinėje. Iš S. V. nukentėjusiajam N. F. priteista 400 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, kuria nuteistojo S. V. apeliacinis skundas atmestas. Iš S. V. priteista N. F. 400 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su kasaciniu skundu, byla, prokuroro atsiliepimu ir išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė:

S. V. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 14 d. apie 13 val. Ignalinos r. Mielagėnų sen. Gilūtų k. šalia maisto prekių parduotuvės asmeninio konflikto metu smogė kumščiais per galvą nukentėjusiajam N. F. ne daugiau kaip aštuonis kartus, spyrė jam į įvairias kūno vietas ne daugiau kaip keturis kartus, sulaužydamas V, VI ir VII dešinės pusės šonkaulius, ir taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį ir jo baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatorius nesutinka su teismų sprendimais teigdamas, kad juose išvados dėl jo kaltės, padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir bausmės yra pateiktos be pakankamų įrodymų, padarant esminius BPK 242 straipsnio 1 dalies ir 301 straipsnio pažeidimus dėl įrodymų tyrimo būtinumo, nes apeliacinės instancijos teismo posėdyje priimta, tačiau netirta Ignalinos rajono ligoninės pažyma.

Kasatorius pažymi, kad įtarimo dėl N. F. sužalojimo ir tariamų jam atsiradusių pasekmių nepripažino, todėl visos aplinkybės turėjo būti tiriamos itin atidžiai. Nuo to priklausė paties sveikatos sutrikdymo fakto pripažinimas arba paneigimas, susijęs su nukentėjusiojo dešinės pusės V, VI ir VII šonkaulių lūžimo nustatymu. Jo tvirtinimai, kad smurtavusiam bei chuliganiškai besielgiančiam N. F. nei rankomis, nei kojomis nėra sudavęs smūgių, sukėlusių šonkaulių lūžimus, atmesti be pagrindo. Nukentėjusiojo aiškinimas, kad po kasatoriaus smūgio atsitrenkė į parduotuvės vitriną, prieštarauja įvykio vietos situacijai. Išaiškinta, jog konfliktas prasidėjo prie autofurgono galo, nuo kurio iki parduotuvės daugiau nei 7 metrai, todėl nukentėjusysis negalėjo atsitrenkti į vitriną. Policijos pareigūnė teigė, jog nukentėjusįjį įvykio vietoje rado neblaivų, su ryškiu alkoholio kvapu, jis dėl girtumo negalėjo įpūsti į alkotesterį. Kiti liudytojai yra nukentėjusiojo kaimynai, vengiantys su juo konfliktų, o liudytojos V. Č. ir V. J. yra jo seserys, kurių parodymai neobjektyvūs. Kasatorius mano, kad nukentėjusiojo santykius su teisėsaugininkais parodo jo nebaudžiamumas, nes į įvykio vietą jis atvažiavo „Žiguli“ markės automobiliu smarkai išgėręs, tai patvirtino policijos pareigūnai, liudytojai R. S. ir O. V., taip pat jo motina V. F. N. F. ir iki tol kaimo keliais važinėdavo neblaivus, bet jokios nuobaudos už KET pažeidimus nei anksčiau, nei 2006 m. rugpjūčio 14 d. jis nėra gavęs.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nereagavo į kasatoriaus ir jo gynėjo pateiktus argumentus, jog reikalinga skirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę N. F. sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti arba paneigti, todėl pažeidė BPK 270 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir neįvykdė procesinės pareigos išsiaiškinti, ar kasatorius padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Kasatorius tvirtina, kad tam tikros aplinkybės turėjo esminę reikšmę jo apkaltinimo nepagrįstumui nustatyti ir dėl jų buvo prašoma atlikti naują teismo medicinos tyrimą. M. Riomerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 1648/07(01) 3 punkte teigiama, kad nepateikta rentgeno nuotraukų, kuriose būtų matomi minėtų šonkaulių lūžiai, todėl tiksliau apie sužalojimų padarymo laiką, būdą ir kiekį pasisakyti negalima. Kasatorius nurodo, kad taip liko neatsakyta į pagrindinį ikiteisminio tyrimo tyrėjo ir jo gynėjo prašymu suformuluotą klausimą. Specialisto išvadoje Nr. G 5153/06(01) nurodyta, jog N. F. pateikė įdėtinį lapą į ambulatorinę kortelę, jo paties teigimu gautą iš Ignalinos rajono ligoninės, kuriame gydytoja A. S. parašė kreipimosi datą 2006 m. rugpjūčio 25 d., krūtinės rentgenogramos Nr. 7270, nurodė apie V, VI ir VII šonkaulių lūžius palei priekinę pažastinę liniją dešinėje krūtinės lastos pusėje. Kasatorius pažymi, kad be teismo medicinos specialistams pateikto įdėtinio lapo į ambulatorinę kortelę su gydytojos A. S. įrašu apie krūtinės ląstos rentgenogramą N. 7270, kitų medicininių dokumentų nėra, išorinių kūno sužalojimų nėra konstatuota. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis yra prasitaręs, kad rentgenogramą buvo pasiėmęs į namus ir pametė. Kasatorius mano, kad tai nukentėjusiojo kaip buvusio policijos vyriausiojo komisaro, puikiai žinančio tokio dokumento reikšmę, išgalvotas argumentas. Rentgenogramos apskritai nebuvo ir šonkaulių lūžimai negalėjo būti nustatyti, nes asmens sveikatos istorijos įdėtinio lapo tekste kitokie objektyvūs šonkaulių lūžimo nustatymo būdai ar tyrimai nenurodyti. Kasatoriaus manymu, įrašas apie nesamą rentgenogramą yra gydytojos A. S. ir nukentėjusiojo sesers V. J., kuri yra medikė, asmeninių ir tarnybinių ryšių padarinys. Neabejotinus kaulų lūžimus gali parodyti tik rentgeno nuotraukos, kurių ekspertams nukentėjusysis nepateikė nei 2006 m. rugpjūčio 30 d. nei 2007 m. kovo 26 d., o vien deklaratyvaus teiginio tariamai nusikalstamos veikos pasekmėms nustatyti neužtenka. Kasatorius tvirtina, kad specialisto išvados teiginiai pirmosios instancijos teisme ištirti nepakankamai. Svarbiausias apeliacinio skundo argumentas buvo rentgenogramos ir jos aprašymo nebuvimas bei įdėtinio lapo į asmens sveikatos istoriją pateiktų duomenų neatitikimas reikalavimams, kuriuos turi atitikti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 ir 7 dalimis, turėjo būti atnaujintas įrodymų tyrimas. Tokiu atveju kasatorius būtų galėjęs užduoti klausimus ekspertui apie pateiktuose medicininiuose dokumentuose ir duomenyse nurodyto sužalojimo atitikimą tariamam sveikatos sutrikdymui. Kadangi tai nepadaryta, o nukentėjusiojo atstovo apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikta Ignalinos rajono ligoninės pažyma apie padarytus sužalojimus prijungta prie bylos, kasatorius teigia likęs be galimybės naudotis gynybos teise dėl apkaltinimo tariamai padarytu sužalojimu ir sveikatos sutrikdymu. Jo apeliacinis skundas atmestas be motyvų tuo klausimu ir jis nuteistas pažeidžiant BK 2 straipsnio 3 dalies, BPK 1 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 332 straipsnio 5 dalies ir Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroro atsiliepime konstatuojama, kad skundžiami teismų sprendimai pagrįsti ir teisėti, todėl prašoma kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime kasatoriaus tie argumentai, kuriais ginčijami faktai ir įrodymai, vertinami kaip nenagrinėtini, nes pagal BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatas jie nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindo. Be to, nuteistasis ir jo gynėjas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei vėliau bylą nagrinėjant teisme nepateikė prašymo paskirti naują teismo medicinos ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje jie išsakė nuomonę, kad įrodymų tyrimas byloje nereikalingas, o apklausti ekspertą ar paskirti jau minėtą ekspertizę taip pat neprašė. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko išsamiai, todėl apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo ir visiškai pagrįstai neatliko tokio tyrimo. Ignalinos rajono ligoninės pažyma teisme perskaityta, proceso dalyvių nuomonė dėl jos išklausyta, todėl sprendimas prijungti pažymą prie bylos yra teisėtas. Dėl apeliacinio skundo esmės ir pagrindinių argumentų apeliacinėje nutartyje pasisakyta. Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, kad BPK 270, 324 ir 332 straipsnių reikalavimai nepažeisti. Tenkinti skundą nėra pagrindo.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl skundo nenagrinėtinų argumentų

Kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribos, apibrėžtos BPK 376 straipsnio 1 dalyje, nesuteikia šiam teismui kompetencijos byloje pačiam nustatinėti ar paneiginėti faktus, tirti bylai reikšmingas aplinkybes, iš naujo vertinti įrodymus. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 376 straipsnio nuostatas apskųstus teismų sprendimus patikrina teisės taikymo aspektu ir dėl galimų esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Skunde išdėstytas nuteistojo nesutikimas su teismų duotu įrodymų vertinimu, grindžiamas ne teisiniais argumentais dėl įrodymų atitikimo BPK 20 straipsnio nustatytiems reikalavimams, bet savaip traktuojamomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir šiuo pagrindu teikiamu nauju įrodymų vertinimu, nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Būtent taip traktuotina kasatoriaus pozicija, išsakyta dėl nukentėjusiojo N. F., V. Č. ir V. J. bei kitų liudytojų parodymų turinio, N. F. asmeninių savybių, specialisto išvadų Nr. G1648/07(01) ir Nr. G5153/06(01) bei gydytojos įrašo įdėtiniame lape į asmens ambulatorinę kortelę apie krūtinės ląstos rentgenogramą. Šie argumentai nenagrinėtini.

Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių BPK nuostatų taikymo

Kasatorius teigia, kad buvo pažeistos BPK 242 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus; 301 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad nuosprendį teismas pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje; 324 straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatos dėl įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme atlikimo; 270 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl teismo proceso metu pateiktų prašymų išsprendimo; 332 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl apeliacinės nutarties turinio, kadangi apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, prijungė prie bylos Ignalinos rajono ligoninės pažymą, netirtą pirmosios instancijos teisme, ja rėmėsi nutartyje, nereagavo į kasatoriaus ir jo gynėjo pateiktus argumentus dėl pakartotinės teismo medicinos ekspertizės, o apeliacinį skundą atmetė be motyvų dėl pagrindinio argumento apie rentgenogramos ir jos aprašymo nebuvimą. Šie skundo argumentai nepagrįsti. Kaip matyti iš apeliacinės nutarties turinio, apeliacinės instancijos teismas tikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir pasisakė būtent dėl pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimo. Kasatoriaus nurodyta apeliacinės instancijos teismo posėdyje prie bylos prijungta pažyma apeliacinėje nutartyje kaip įrodymas nevertinama ir dėl jos nutartyje nepasisakyta. Įrašo apie kasatoriaus ar jo gynėjo prašymus paskirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokole nėra. Priešingai, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. posėdžio protokole įrašyta kasatoriaus gynėjo nuomonė, kad visi įrodymai byloje jau ištirti, reikia tik juos įvertinti, todėl įrodymų tyrimas nereikalingas. Kiti proceso dalyviai šiai nuomonei pritarė. Apeliacinėje nutartyje yra pasisakyta ir dėl specialisto išvadų pagrįstumo bei vertinimo kitų įrodymų kontekste bei pritarta pirmosios instancijos teismo pozicijai. Dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje pasisakyta. Skundžiamų sprendimų turinys rodo, kad, skirtingai nuo kasatoriaus užimamos pozicijos, pagal kurią pabrėžiama tik jam naudingai atrinktų duomenų apie bylos faktines aplinkybes svarba, bylą nagrinėję teismai, vertindami įrodymus, rėmėsi jų viseto analize, taip įgyvendindami BPK 20 straipsnio nuostatas, reikalaujančias remtis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pagrindo teigti, jog byloje padaryti kasatoriaus nurodomi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, BK 2 straipsnio 3 dalies, BPK 1 straipsnio 1 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 2 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 ir 7 dalių, 332 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimai, nėra.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo S. V. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valerijus Čiučiulka

Rimantas Baumilas

Egidijus Bieliūnas