Baudžiamoji byla Nr. 2K-180/ 2008
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.26.1. (S)
2008 m. balandžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Bieliūno, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. R. ir M. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo:
T. R. nubaustas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 60 MGL (7500 Lt) dydžio bauda.
M. D. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme bei galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvė atėmimas šešiems mėnesiams su 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir A. B., tačiau nuosprendis dėl jo kasacine tvarka neapskųstas.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutartis, kuria nuteistųjų T. R. ir M. D. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
T. R. ir M. D. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe su A. B. ir dar vienu asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta, 2006 m. rugsėjo 17 d., apie 23.30 val., viešoje vietoje – boulingo klube „Dakaras“, esančiame Šiauliuose, Aido g. 12, įžūliais veiksmais, grasinimais ir patyčiomis – A. B. ir asmeniui, kurio baudžiamoji byla išskirta, spjaudant ant baro ir nukentėjusiosios B. B., M. D. tempiant nukentėjusiąją B. B. už plaukų, T. R., A. B., M. D. ir asmeniui, kurio baudžiamoji byla išskirta, nukentėjusiąsias B. B., K. P. ir I. G. vadinant įžeidžiančiais ir necenzūriniais žodžiais, grasinant joms, kad negrįš namo, jas pagaus po darbo, taip pat vadinant įžeidžiančiais ir necenzūriniais žodžiais nukentėjusįjį D. P., demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Nuteistasis T. R. kasaciniame skunde prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 10 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutarties dalį dėl T. R. nuteisimo panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Skunde nurodo, kad už viešosios tvarkos pažeidimą yra numatytos trys atsakomybės rūšys: atsakomybė už administracinį teisės pažeidimą (ATPK 174 straipsnis), atsakomybė už baudžiamąjį nusižengimą (BK 284 straipsnio 2 dalis) ir atsakomybė už nusikaltimą (BK 284 straipsnio 1 dalis). Vadinimas įžeidžiančiais ir necenzūriniais žodžiais kaip nusikaltimas numatytas BK 155 straipsnyje, o kaip administracinis teisės pažeidimas – 174 straipsnyje. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicija nei įžeidžiančių, nei necenzūrinių žodžių vartojimo kaip nusikalstamos veikos požymio nenumato. Nuteistasis teigia niekam negrasinęs, be to, mano, jog net jei ir būtų grasinęs, tai dėl tokių veiksmų negalima būtų jo nuteisti kaip nusikaltimą padariusį asmenį, nes tuo metu jo santykiai su baro darbuotojais jau buvo priešiški dėl šių netinkamo aptarnavimo ir elgesio, be to, susinervinusio ir neblaivaus asmens pasakyti žodžiai jokiu būdu negali būti pagrindas manyti, jog grasinimas yra realus ir bus įvykdytas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasatorius net neturėjo jokių priemonių ar įrankių, reikalingų grasinimams įgyvendinti. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinais elementas yra ir viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymas, tačiau kasatoriaus yra įsitikinęs, kad jam tai inkriminuota negali būti, nes smurto jis nenaudojo, žmonių poilsis ar darbas nutraukti nebuvo, nebuvo padaryta žymi žala ar sutrikdyta įmonės veikla. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl bent vienas iš aukščiau paminėtų padarinių turėjo atsirasti, tuo tarpu pažymėtina, kad bare buvo tik viena lankytoja – liudytoja R. L., kuri parodė, jog buvo už 6-8 metrų nuo baro ir nieko neįprasto nepastebėjo. Kasatorius prašė šią liudytoją iškviesti ir apklausti teisme, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį prašymą atmetė. Negalima, kasatoriaus įsitikinimu, jam inkriminuoti ir bendrininkų grupės požymio, nes jis su kitais nuteistaisiais jokio nusikaltimo iš anksto daryti nesitarė, vaidmenimis nepasiskirstė, veiksmų tarpusavyje nederino, netgi atvirkščiai – dėl prietemos ir triukšmo vienas kito nelabai matė ir negirdėjo, ką kiti kalba. Kaip paaiškėjo vėliau, vienas iš kartu buvusių vaikinų vienai baro darbuotojai patempė už plaukų, tačiau nuteistasis įsitikinęs, jog jis niekaip su šiais veiksmais negali būti susietas, nes ne tik neprisidėjo, bet išvis nematė, jog kažkas panašaus buvo padaryta. Kasatorius mano, jog kiekvienas nuteistasis turi būti nubaustas už konkrečiai savo paties atliktus veiksmus. Pagrindinė liudytoja, vienintelė mačiusi įvykį prie baro, teisme apklausta nebuvo, o policijos darbuotojai, davę parodymus šioje byloje paties įvykio nematė. Grįsti kaltinimą vien nukentėjusiųjų – baro darbuotojų – parodymais, kasatoriaus įsitikinimu, neteisinga. Pirmosios instancijos teismas daug dėmesio skyrė vaizdajuostėje užfiksuotai medžiagai, tačiau kasatorius tvirtina, jog vaizdajuostėje jis užfiksuotas nebuvo, bendras įspūdis iš vaizdo įrašo susidaro toks, kad bare sėdintys žmonės normaliai tarpusavyje bendrauja, nei iššaukiančių gestų, nei pykčio ar išgąsčio vaizdajuostėje neužfiksuota, be to, dėl itin prastos vaizdo kokybės išvis sudėtinga atpažinti nufilmuotus asmenis. Nežiūrint to, nuosprendyje nurodyta, kad vaizdajuostėje užfiksuota, kaip kasatorius ir kiti nuteistieji įeina į barą, kad atpažįstami jų veidai, kad kasatorius kalbasi su nukentėjusiąja B. B., stovi prie baro, kiša degtinės butelį ir t.t. Nieko panašaus kasatorius, peržiūrėdamas įrašą, nematė. Dėl šios priežasties prašė apeliacinės instancijos teismo įrodymus tirti iš naujo. Kasatorius neneigia išreiškęs savo nepasitenkinimą baro darbuotojų darbu, tačiau mano, jog jis turi tokią teisę ir neteisėtai nesielgė. Apeliacinės instancijos teismas visus pateiktus prašymus atmetė, taip pažeisdamas BPK 20, 242, 301, 320 ir 324 straipsnių nuostatas ir padarydamas esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Kasatorius mano, kad nuosprendis buvo surašytas tendencingai, aptariant tik aplinkybes, kaltinančias kasatorių, ir neatsižvelgiant į jį teisinančias. Pažymėtina, jog įrodymų tyrimas ir vertinimas turi labai svarbią reikšmę kvalifikuojant veikas.
Nuteistasis M. D. kasaciniame skunde prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 10 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutartį panaikinti ir jį išteisinti. Skunde nurodo, kad buvo nustatyti šie objektyviosios pusės požymiai: necenzūrinių žodžių vartojimas, grasinimai, spjaudymas, patempimas už plaukų. Kasatorius mano, kad jei apeliacinės instancijos teismas būtų patenkinęs prašymą ir peržiūrėjęs vaizdo įrašą, būtų konstatavęs, kad už plaukų nebuvo tampoma, o tik timptelėta. Be to, visi teismo nurodyti požymiai neleidžia atriboti baudžiamosios atsakomybės nuo administracinės, nes objektyviosios pusės požymiai abiem atvejais sutampa, o reikia įvertinti atliktų veiksmų intensyvumą, pobūdį, pavojingumą bei kilusias pasekmes. Kasatoriaus manymu, nuteistųjų atlikti veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal ATPK 174 straipsnį, nes veika pasireiškė necenzūrinių žodžių išsakymu, fizinio kontakto su nukentėjusiaisiais nebuvo, nebuvo nei apsistumdyta, nei pavartotas fizinis smurtas, nei kas nors sudaužyta, BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos pasekmės nekilo. Baudžiamoji atsakomybė, kasatoriaus įsitikinimu, turėtų kilti tik už pačius įžūliausius vandališkus veiksmus, o teismai, veiką kvalifikuodami kaip nusikalstamą, turėjo įvertinti ir motyvuoti, kokie konkrečiai ir kodėl atitinkami veiksmai užtraukia baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę. Kasatorius teigia, jog nepagarba aplinkiniams ar aplinkai turi būti demonstruojama bent vienu iš šių būdų: įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Toliau skunde kasatorius sau palankia linkme dėsto, kaip galėtų būti apibrėžiami ir suprantami aukščiau paminėti terminai bei BK 284 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymiai. Kasatorius taip pat teigia, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika konkrečiose bylose rodo, jog baudžiamoji atsakomybė atitinkamiems asmenims kilo už daug grubesnius veiksmus, o Vyriausiojo administracinio teismo praktika rodo, jog už analogiškus nuteistųjų veiksmams bei grubesnius veiksmus atitinkamiems asmenims buvo taikyta administracinė atsakomybė. Be to, kasatorius teigia, kad teismai pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalį, nes rėmėsi liudytojos I. G. parodymais, nors ši nebuvo apklausta nei teisme, nei pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl jos parodymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima. Dėl šios priežasties pažeistos ir BPK 242 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė atsiliepime į nuteistųjų kasacinius skundus siūlo jų kasacinius skundus atmesti. Atsiliepime ji nurodo, kad buvo nustatyta, jog nuteistųjų T. R., M. D., A. B. ir dar vieno asmens veiksmai pasireiškė spjaudimusi, fizinio smurto panaudojimu, grasinimais bei necenzūrinių ir įžeidžiančių žodžių vartojimu. Tokius veiksmus teismai pagrįstai pripažino įžūliais veiksmais, grasinimais ir patyčiomis, kuriais nuteistieji demonstravo nepagarbą aplinkiniams, bei pagrįstai konstatavo, jog tokiais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Savo veiksmais nuteistieji šokiravo ir pažemino nukentėjusiuosius, sukėlė sumaištį bare, išgąsdino baro darbuotojus, po įvykio nukentėjusiosios drebėjo, bijojo eiti namo, taigi, teismai pagrįstai nustatė, jog buvo sutrikdyta nukentėjusiųjų kaip visuomenės narių rimtis, jų įprastinė darbinė veikla bei visuomenėje priimta bendravimo viešose vietose tvarka. Nuteistųjų veiksmai, atsižvelgiant į visa tai, pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tuo, kad buvo nustatytas padarinių – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas - buvimas, paneigiamas ir netikslus M. D. teiginys, kad jis buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 2 dalį, nes 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, o 1 dalyje – materialioji. Todėl teismai teisingai konstatavo juos padarius nusikaltimą. Administracinė atsakomybė, dėl kurios pasisako skunduose nuteistieji, kyla tik tada, kai nuteistųjų atlikti veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vadovaujasi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, iš naujo vertinti jų parodymų bei skunduose keliamų gynybinių versijų nėra jokio pagrindo. Dėl to, kodėl grasinimai pripažinti realiais, žemesniųjų instancijų tesimai pasisakė savo sprendimuose. Asmens neblaivumas nešalina nei asmens atliekamų veiksmų pavojingumo, nei baudžiamosios atsakomybės. Taip pat nepagrįstai kasatorius T. R. bando nuneigti bendrininkavimo aplinkybę, teigdamas, jog iš anksto nuteistieji nieko susitarę nebuvo, tarpusavio veiksmų nederino ir nebuvo pasiskirstę vaidmenimis, todėl turėjo būti nubausti kiekvienas už savo atskirus veiksmus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, anot prokurorės, visų nuteistųjų elgesys bylojo apie tai, jog nuteistieji veikė bendrai, vienas kito veiksmams pritarė, o susitarimas bendrininkauti gali būti sudaromas ne tik žodžiais, bet ir konkliudentiniais veiksmais. Neteisingai kasatoriai pasisakė ir dėl BPK pažeidimų, nes teismai ėmėsi visų įmanomų priemonių iškviesti į posėdį I. G., tačiau dėl objektyvių priežasčių jos apklausimas teisme nebuvo įmanomas, todėl jos parodymai buvo pagarsinti vadovaujantis BPK 276 straipsniu, o liudytojos R. L. parodymais teismai nesirėmė. Nuteistųjų veiksmais sukeltos pasekmės buvo nustatytos kitais byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais. Teismai taipogi tinkamai įvertino vaizdo kameroje užfiksuotus vaizdus ir, juos suderinę su kitais byloje esančiais įrodymais, padarė teisingas išvadas.
Skundai atmestini.
Dėl kasacinių skundų argumentų apie įrodymus ir jų vertinimą
Nuteistųjų kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus yra nepagrįsti. Skunduose teigiama, jog teismas privalėjo kritiškai vertinti nukentėjusiųjų parodymus, tačiau nenurodoma argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti šių bylos duomenų patikimumu. Kasatoriai teigia, kad pagrindinis įrodymas byloje turėtų būti vaizdo įrašas, nes jame užfiksuota medžiaga objektyviausiai atspindi įvykį, kartu kasatoriai tvirtina, jog vaizdo įrašas yra nekokybiškas. Išties vaizdo įraše yra užfiksuoti nuteistųjų veiksmai pirmą ir antrą kartą jiems užėjus į barą, tačiau vaizdo įrašas negali būti pagrindinis įrodymas byloje, atskleidžiantis visas aplinkybes, nes jame neužfiksuotas pokalbio tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų turinys, kuriuo iš esmės ir grindžiamas nuteistiesiems pareikštas kaltinimas. Netikslus T. R. kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė jo prašymą apklausti liudytojus ir nukentėjusiuosius bei peržiūrėti vaizdo įrašą. Toks prašymas buvo nurodytas apeliaciniame skunde bei 2007 m. rugsėjo 5 d. posėdžio metu, tačiau 2007 m. spalio 31 d. posėdyje nuteistieji T. R. ir M. D. bei jų gynėjai paliko šį klausimą spręsti teismo nuožiūra. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo atliktas išsamus bylos duomenų tyrimas apklausiant kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, ištiriant rašytinę bylos medžiagą bei peržiūrint vaizdo įrašą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė išsamia bylos duomenų analize, palygino įvairių bylos šaltinių duomenis su kitais. Teismo išvados dėl veikos aplinkybių atitinka bylos įrodymų turinį, yra nuoseklios ir logiškos. Kasacinės instancijos teismas nenagrinėja skundų argumentų dėl įrodymų pakankamumo sprendžiant nuteistųjų kaltės klausimą, nes tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas.
Dėl kasacinių skundų argumentų dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką
T. R. ir M. D. kasacinių skundų argumentai dėl viešosios tvarkos pažeidimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, atribojimo nuo baudžiamojo nusižengimo ir administracinio pažeidimo iš esmės sutampa. Jie grindžiami veikos objektyviųjų požymių aprašymu, fragmentiškai juos lyginant su administracinių teismų bei kasacinio teismo praktika viešosios tvarkos pažeidimų bylose.
Teisingi kasacinių skundų argumentai dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymių išorinio panašumo su BK 284 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo ir ATPK 174 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo išoriniais požymiais. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką (redakcija, galiojusi veikos padarymo metu); baudžiamasis nusižengimas už viešosios tvarkos pažeidimą, kurio dispozicija išdėstyta BK 284 straipsnio 2 dalyje, numato atsakomybę už tai, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką. ATPK 174 straipsnyje reglamentuota administracinė atsakomybė už nedidelį chuliganizmą, t. y. necenzūrinius žodžius ar gestus viešose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ar kitus panašius veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Kaip matyti, pateiktų dispozicijų turinys, apibūdinantis išorinius veikų požymius, yra panašus, esminis skirtumas yra tas, kad BK 284 straipsnio 1 dalies sudėtis yra materialioji, numatanti, jog įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. BK 284 straipsnio 2 dalyje numatyta veika visuomenės tvarka ar rimtis yra trikdoma, o administraciniu teisės pažeidimu viešoji tvarka ir žmonių rimtis yra pažeidžiama. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymo aplinkybė yra vertinamasis nusikalstamos veikos požymis, kuris turi būti nustatomas kiekvienu atveju kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai vertino visumą veikos aplinkybių, konstatuodami, jog buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Teismai nustatė, kad nukentėjusiosios B. B., K. P., I. G. buvo vadinamos itin įžeidžiančiais ir necenzūriniais žodžiais, buvo grasinama joms fiziniu ir seksualiniu susidorojimu, įžeidžiančiais ir necenzūriniais žodžiais buvo išvadintas ir nukentėjusysis D. P., nuosprendyje išdėstytos ir kitos įžūlaus kaltinamųjų elgesio aplinkybės. Nepagrįsti ir M. D. kasacinio skundo teiginiai, kad teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes rėmėsi nukentėjusiosios I. G. parodymais, kadangi ji nebuvo apklausta teisme. Teismas nepažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes I. G. parodymais rėmėsi apklausę jos apklausą atlikusią pareigūnę tiek, kiek tai buvo reikalinga kitiems įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Naujų aplinkybių I. G. parodymais, užfiksuotais nuosprendyje, nebuvo konstatuota. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija nesvarsto nustatytų aplinkybių pagrįstumo klausimo, nes įrodymai, patvirtinantys nustatytas aplinkybes, buvo gauti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Minėtų duomenų patikimumo aspektas taip pat nekelia abejonių.
BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta keletas savarankiškų alternatyvių nusikalstamos veikos sudėčių – tai įžūlūs veiksmai, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai, iš kurių kiekvieno atlikimas gali būti kvalifikuojamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jei tie veiksmai sukėlė įstatyme numatytas pasekmes. Todėl nepagrįstas T. R. kasacinio skundo teiginys, jog įstatymas reikalauja, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, būtų nustatyti visi dispozicijoje aprašytų sudėčių požymiai. Kasaciniuose skunduose akcentuojama, kad tarp nuteistųjų ir baro darbuotojų kilo konfliktas dėl netinkamo aptarnavimo, todėl buvo susiklostę asmeniniai santykiai ir dėl šios priežasties negalima jų veiksmų vertinti kaip padarytų dėl chuliganiškų paskatų. Teismai pagrįstai atmetė tokius teiginius, nes nenustatyta jokių netinkamų ar nederamų faktų baro darbuotojams aptarnaujant T. R. ir M. D. Tuo tarpu teismo nuosprendžiu nustatyti veiksmai rodo, kad T. R. ir M. D. veikė kryptingai, vadovaudamiesi chuliganiškomis paskatomis. Pirmasis nuteistųjų chuliganiškas išpuolis buvo nutrauktas įspėjus, jog dėl jų chuliganiškų veiksmų iškviesta policija, todėl šie, pabūgę pareigūnų atvykimo, pasišalino, vėliau, kiek palaukę ir įsitikinę, jog policijos pareigūnai neatvyko, sugrįžo į barą ir ėmė elgtis dar agresyviau įžeidinėdami, tyčiodamiesi ir užkabinėdami baro darbuotojus. Tai rodo, kad nuteistieji veikė ne spontaniškai, kaip teigiama kasaciniuose skunduose, o tyčia, kryptingai ir atkakliai, siekdami įžūliu, amoraliu elgesiu pažeminti, pasityčioti iš baro darbuotojų, tokiu būdu demonstruodami elgesio taisyklių ir moralės normų visuomenėje nepaisymą, siekimą pažeisti nusistovėjusias žmonių tarpusavio bendravimo normas ir sutrikdyti visuomenės tvarką bei rimtį. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad visuomenės rimtis nebuvo sutrikdyta, nes bare buvo tik vienas pašalinis žmogus ir jo kilęs konfliktas nepalietė. Toks teiginys nepagrįstas. Nuteistųjų veiksmais buvo sutrikdyta įprasta įmonės (baro) veikla (tai patvirtina nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymai), nes darbuotojai, nebegalėdami susitvarkyti su chuliganišku nuteitųjų elgesiu, buvo priversti kviesti policiją. Atvykus policijos pareigūnams, nuteistieji, nepaisydami policijos darbuotojų, toliau plūdo ir įžeidinėjo darbuotojus bei jiems grasino. Tai rodo ypatingą nuteistųjų įžūlumą, įstatymų ir pareigūnų nepaisymą bei įsitikinimą savo nebaudžiamumu. T. R. skunde taip pat išdėstyti argumentai, kad kiekvieno nuteistojo veika turėtų būti kvalifikuojama vertinant konkrečius kiekvieno iš jų padarytus veiksmus, nes jie veikė ne kaip bendrininkų grupė, o kiekvienas savo nuožiūra reaguodamas į susidariusią konfliktinę situaciją. Todėl, kasatoriaus manymu, veiksmai galėtų atitikti BK 155 straipsnį ir BK 140 straipsnį ir ATPK 174 straipsnį. Šie argumentai atmestini. Kaip jau buvo minėta anksčiau, nuteistieji veikė organizuotai. Iš pradžių pamanę, kad iškviesta policija, jie pasišalino iš baro, o antrą kartą jie grįžo ne ketindami pasinaudoti baro paslaugomis, o dėl chuliganiškų paskatų, nes veikė dar agresyviau ir įžūliau, grasino įžeidinėjo ir užkabinėjo baro darbuotojus. Šios aplinkybės rodo, jog nuteistieji veikė kaip bendrininkų grupė, todėl teismai pagrįstai pripažino šį faktą jų nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, aplinkybe ir vertino jų veiksmus kaip padarytus bendrai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
nuteistųjų T. R. ir M. D. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Egidijus Bieliūnas
Antanas Klimavičius
Alvydas Pikelis
