Baudžiamoji byla Nr. 2K–210/2008 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.8.2; 1.2.26.1; 2.1.12.2.1; 2.3.7.4; 2.4.7; 2.9
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant Marijui Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,
nukentėjusiajai D. Š.,
nukentėjusiosios atstovui Arūnui Justeikui,
nuteistajam A. B.,
gynėjui advokatui Kęstučiui Stasiuliui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios D. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 24 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda, iš jo nukentėjusiajai D. Š. priteista 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendis pakeistas: A. B. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 284 straipsnio 1 dalies į 155 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 2 MGL (250 Lt) dydžio bauda. Nukentėjusiosios D. Š. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos padarymo atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti iš dalies, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
A. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2005 m. gruodžio 30 d., apie 15.30 val., viešoje vietoje, Vilniuje, (duomenys neskelbtini) esančioje prekybos centro stovėjimo aikštelėje, jis įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: savo vairuojamu automobiliu „Renault“ (duomenys neskelbtini) tyčia užblokavęs kelią atbuline eiga į stovėjimo vietą judančiam D. Š. automobiliui „Audi“ (duomenys neskelbtini), atidaręs D. Š. vairuojamo automobilio dureles, pasakė „ką tu sau galvoji“ ir ranka sudavė vieną kartą nukentėjusiajai per veidą, o ši nuo suduoto smūgio galva atsitrenkė į automobilio sėdynės atlošą; taip A. B. įvykdė nusikaltimą, nustatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nuosprendžiu pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir A. B. pripažino kaltu dėl to, kad jis 2005 m. gruodžio 30 d., apie 15.30 val., supykęs, kad D. Š. savo vairuojamu automobiliu „Audi“ (duomenys neskelbtini) prieš pat jo vairuojamą automobilį „Renault“ (duomenys neskelbtini) persirikiavo į jo eismo juostą, automobilių stovėjimo aikštelėje, prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), priėjęs prie nukentėjusiosios ir reikšdamas jai pretenzijas dėl nekultūringo vairavimo, ranka kepštelėjo D. Š. per veidą ir taip veiksmu neviešai šią įžeidė, t. y. įvykdė baudžiamąjį nusižengimą, nustatytą BK 155 straipsnio 2 dalyje.
Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas nuteistojo A. B. nusikalstamą veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies į 155 straipsnio 2 dalį, nustatė, kad savo pavojingais veiksmais – sudavimu nukentėjusiajai per veidą, jis reagavo į nukentėjusiosios D. Š. nekultūringą vairavimą, prieš tai pareiškęs nukentėjusiajai pretenzijų, o šiai dėl jų nesutikus; dėl šių veiksmų BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nukentėjusiajai nekilo, iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad nuteistasis nesiekė sutrikdyti visuomenės rimties ir tvarkos, demonstruoti nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai, siekė ne sukelti fizinį skausmą D. Š., o įžeisti ją – vairuotoją moterį.
Kasaciniu skundu nukentėjusioji D. Š. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 20 d. nuosprendį: pripažinti A. B. padarius nusikaltimus, nustatytus BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje; priteisti iš nuteistojo A. B. jai 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Kasaciniame skunde nukentėjusioji teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs nuteistojo A. B. nusikalstamą veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies į 155 straipsnio 2 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą: būtinas objektyvus BK 155 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos baudžiamojo nusižengimo sudėties požymis – nevieša vieta, tačiau nusikalstama veika padaryta prie (duomenys neskelbtini) parduotuvės, pagal teismų praktikoje suformuluotus kriterijus – viešoje vietoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-796/2007). Kasatorė teigia, kad suduodamas jai per veidą automobilių stovėjimo aikštelėje kitų žmonių akivaizdoje nuteistasis A. B. akivaizdžiai parodė nepagarbą įvykį mačiusioms liudytojoms A. I. ir J. B., sutrikdė jų ramybę bei emociškai neigiamai paveikė. Pasak kasatorės, BK 284 straipsnio 1 dalyje reglamentuota veika gali būti atliekama vienu iš nurodytų būdų: įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais. Iš byloje esančių duomenų darytina išvada, kad A. B. veiksmai atitinka įžūlių veiksmų sampratą (neleistinas, akivaizdžiai agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis elgesys, trikdantis visuomenės rimtį ir pažeidžiantis viešąją tvarką); įžūlūs veiksmai, anot kasatorės, gali pasireikšti ir kaip fizinis smurtas. Kasatorė skunde taip pat cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį Nr. 2K-652/2007, kurioje nurodyta, kad smūgio sudavimas nepatikusiam ar įžeidusiam žmogui viešai net ir ne žmonių minioje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams, o tai yra būtinieji nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Nors kaltininkas nesukonkretino, kokį poveikį visuomenei turės jo veiksmai, tačiau bendrais bruožais numatė, kad viešoji tvarka bus sutrikdyta, t. y., veikė neapibrėžta tyčia. Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo A. B. veiksmai turėtų būti vertinami kaip fizinis smurtas prieš nukentėjusiąją D. Š. Fizinio skausmo sukėlimas, anot kasatorės, buvo akivaizdus: A. B. yra tvirto sudėjimo vyras, o D. Š. – smulkaus sudėjimo moteris, ir dėl to, palyginus su kaltinamuoju, yra fiziškai labiau pažeidžiama. Teismas nuosprendyje nurodo, kad A. B. tik „kepštelėjo“ nukentėjusiajai per veidą; skunde pažymima, kad net ir silpnas vyro suduotas smūgis moteriai šiai sukelia fizinį skausmą, be to, atlikdamas tokius veiksmus nuteistasis A. B. suvokė savo veikos pavojingą pobūdį, numatė, kad gali nukentėjusiajai D. Š. sukelti fizinį skausmą, ir to norėjo, arba gal tokių padarinių ir nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Taigi nuteistojo A. B. veika turėjo būti kvalifikuojama ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad kaltininko veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, tad teismo nurodyti argumentai, kuriais jis grindžia ieškinio dėl neturtinės žalos atmetimą, yra teisiškai nepagrįsti (abiejuose straipsniuose nurodyti nusikaltimo, o ne baudžiamojo nusižengimo požymiai). Dėl nuteistojo A. B. veikos D. Š. patyrė fizinį skausmą, dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų, taip pat buvo pažeminta įvykio vietoje buvusių asmenų akivaizdoje, dėl to patyrė neigiamą emocinį sukrėtimą – dėl šių aplinkybių nukentėjusiajai turi būti atlyginta neturtinė žala. Nustatant A. B. veika padarytos neturtinės žalos dydį reikia atsižvelgti į patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, aplinkybę, kad žala buvo padaryta tyčia, A. B. elgesį po nusikaltimo padarymo (neatsiprašė, apklausos metu šaipėsi, nepripažino savo kaltės), jo finansinę padėtį (yra UAB (duomenys neskelbtini) steigėjas). Anot kasatorės, A. B. padaryta neturtinė žala turėjo būti įvertinta 10 000 Lt.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Nagrinėjant iš naujo bylą apeliacine tvarka turi būti ištaisytos klaidos, padarytos priimant Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 20 d. nuosprendį. Šiame nuosprendyje: 1) tinkamai nenurodyti veikos kvalifikavimo motyvai, 2) padarytos neteisingos išvados dėl civilinio ieškinio išsprendimo ir 3) pažeistos BPK nuostatos, nustatančios perėjimą iš valstybinio į privatų kaltinimą. Šie pažeidimai laikytini esminiais BPK pažeidimais, sukliudžiusiais teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Šios klaidos negali būti ištaisytos nagrinėjant bylą kasacine tvarka, nes kasacinės instancijos teismas bylą pagal kasacinius skundus patikrina tik teisės taikymo aspektu, o tam, kad būtų priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas nagrinėjamoje byloje gali būti būtinas proceso veiksmų, kurie neatliekami bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, atlikimas.
Dėl A. B. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrindimo
Tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują nuosprendį arba nuosprendį keičia kitu nuosprendžiu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui keliami tokie patys pagrindiniai reikalavimai, kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui (BPK 331 straipsnis). Jei apeliacinės instancijos teismas keičia veikos kvalifikavimą, nuosprendyje turi būti nurodomi naujo veikos kvalifikavimo motyvai. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turi būti aišku, kokie teisiniai argumentai lėmė asmens pripažinimą kaltu ne pagal kaltinamajame akte ir (ar) pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytą, o pagal kitą BK straipsnį, jo dalį ar punktą.
Teismų praktika atskleidžia, kad baudžiamosiose bylose, kuriose kaltinama padarius BK 284 straipsnyje „Viešosios tvarkos pažeidimas“ numatytas nusikalstamas veikas, dažnai kyla veikų atribojimo problemų. Teismams tenka spręsti atribojimo klausimus tarp BK 284 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų veikų, tarp BK 284 straipsnyje ir BK 138, 140, 155 bei kituose straipsniuose numatytų veikų, taip pat tarp BK 284 straipsnyje ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnyje numatytų veikų. Dėl šios priežasties nuosprendžio motyvavimui tokiose bylose keltini itin griežti reikalavimai. Tiek tais atvejais, kai teismas nuosprendyje sutinka su prokuroro kaltinamajame akte pagal BK 284 straipsnį suformuluotais kaltinimais, tiek tais atvejais, kai teismas keičia veikos kvalifikavimą, nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi išsamūs motyvai, labai aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškinantys teismo išvadą dėl veikos, kurios padarymu kaltinamasis pripažįstamas kaltu, atitikties BK nustatytiems nusikalstamos veikos požymiams. Kasacine tvarka apskųstas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis tokių reikalavimų neatitinka. Jeigu šiame nuosprendyje yra motyvų, paaiškinančių, kodėl A. B. veika nelaikytina viešosios tvarkos pažeidimu, tai aiškūs argumentai, kodėl veika kvalifikuojama pagal BK 115 straipsnio 2 dalį, o, pavyzdžiui, ne pagal to paties straipsnio 1 dalį, nenurodomi. BK 155 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą. BK 155 straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti trys žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas veiksmu skiriasi nuo smūgio sudavimo, sveikatos sutrikdymo, nes juo siekiama ne sukelti fizinį skausmą, bet ir pažeminti, morališkai įskaudinti žmogų. Pagal BK 155 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, o pagal BK 155 straipsnio 2 dalį – tas, kas neviešai įžeidė žmogų.
Pažymėtina, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo ir šio straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėčių požymis – viešoji vieta teismų praktikoje aiškinama kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo metu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-796/2007, 2K-670/2002 (skelbta „Teismų praktikoje“, Nr. 18). Šis požymis nėra tapatus BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytam viešumo objektyviajam požymiui, kuris yra siejamas su vieno ar kelių asmenų, be kaltininko ir nukentėjusiojo, buvimu akivaizdoje. BK 155 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką („tas, kas neviešai įžeidė žmogų, padarė baudžiamąjį nusižengimą...“) galima padaryti neviešoje vietoje, taip pat ir viešoje vietoje, esant sąlygai, kad nėra akivaizdoje bent vieno žmogaus: tai lemia ir skirtingi BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų sudėčių nusikalstamų veikų pagrindiniai objektai, į kuriuos kėsinamasi nusikalstama veika: atitinkamai – viešoji tvarka ir asmens garbė ir orumas. Nors nusikalstamos veikos sudėties, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, būtinojo objektyvaus požymio – nusikalstamos veikos padarymo vietos – ir BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikalstamos veikos sudėties objektyvaus požymio – nusikalstamos veikos padarymo būdo – tapatinti negalima, tačiau tam tikrais atvejais veiksmų atlikimas viešoje vietoje kartu gali reikšti, kad tie veiksmai buvo atlikti viešai. Nagrinėjamoje byloje surašytame kaltinamajame akte yra nurodyta, kad kaltinamasis veiksmus atliko demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, byloje užfiksuoti liudytojų parodymai apie tai, kad liudytojai matė A. B. veiksmus. Šios aplinkybės įpareigojo bylą nagrinėjantį teismą, nusprendus, kad A. B. veikoje nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių ir kad jo veiksmai vertintini kaip įžeidimas, pasisakyti dėl veikos atlikimo būdo – t. y. kvalifikuojant veiką pagal BK 155 straipsnio 2 dalį nurodyti, kodėl daroma išvada, jog įžeidimas padarytas neviešai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje tai nėra padaryta, todėl darytina išvada, kad priimant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį buvo pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 331 straipsnio 1 ir 4 dalys.
Dėl civilinio ieškinio išsprendimo
Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiosios D. Š. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos padarymo, taip pažeidė BPK 44 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą teisę asmeniui, pripažintam nukentėjusiuoju, gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą.
Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK nepateikiama neturtinės žalos samprata ir nenurodomi jos nustatymo kriterijai. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje klausimą vadovaujamasi Civilinio kodekso normomis. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Ši Civilinio kodekso nuostata jokiu būdu nereiškia, kad neturtinės žalos negalima priteisti baudžiamojo nusižengimo padarymo atveju. Pagal nuo 2003 m. gegužės 1 d. galiojančio BK 10 straipsnį nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. Toks nusikalstamų veikų skirstymas nebuvo įstatymuose įtvirtintas Civilinio kodekso priėmimo (2000 m. liepos 18 d.) metu, todėl Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje vartojamas terminas „dėl nusikaltimo“ apima visas nusikalstamas veikas, t. y. nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisės normų turinys yra atskleidžiamas taikant ne vien tik lingvistinį (gramatinį) teisės aiškinimo metodą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime (šiame nutarime yra duodamos nuorodos į ankstesnius Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus, 2005 m. vasario 10 d. sprendimą) yra nurodyta, kad „lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymas, kaip ir apskritai griežtas įstatymo raidės laikymasis taikant teisę, dažniausiai yra pagrįstas; šio teisės aiškinimo metodo svarbos negalima paneigti; taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą (kartu su kitais) yra užtikrinamas formalių teisės reikalavimų paisymas ir atitinkamo teisinio reguliavimo turinio vienodas supratimas“, taip pat pabrėžiama, kad „kita vertus, lingvistinis teisės aiškinimo metodas nėra vienintelis ar universalus, jo reikšmė neturi būti perdedama“, svarbūs yra ir kiti teisės aiškinimo metodai: sisteminis, bendrųjų teisės principų, loginis, teleologinis, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinis, lyginamasis. Konstitucinis Teismas šiuos metodus vardijo kaip taikytinus aiškinant Konstitucijos nuostatas, tačiau nėra abejonių, kad tie patys metodai taikytini aiškinant ir kodeksų bei kitų teisės aktų nuostatas. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį aiškinant ne vien tik lingvistiškai, bet ir pasitelkus kitus teisės aiškinimo metodus, darytina išvada, kad šiame straipsnyje nurodomas neturtinės žalos atlyginimas tiek tuo atveju, kai žala padaryta nusikaltimu, tiek ir tuo atveju, kai žala padaryta baudžiamuoju nusižengimu.
Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinę žalą galima priteisti ir dėl nusikaltimo, ir dėl baudžiamojo nusižengimo padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-60).
Dėl perėjimo iš valstybinio į privatų kaltinimą
BPK 407 straipsnyje nurodyta, kad baudžiamosios bylos dėl BK 155 straipsnyje numatytų veikų padarymo yra privataus kaltinimo bylos. Tuo atveju, kai nagrinėjant bylą teisme atsiranda pagrindas nusikalstamą veiką, dėl kurios padarymo procesas vyksta valstybinio kaltinimo tvarka, perkvalifikuoti į veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas privalo vadovautis BPK 417 straipsnio nuostatomis. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo vadovautasi BPK 417 straipsniu. BPK 417 straipsnio nuostatų nesilaikymas pažeidžia tiek nukentėjusiojo, tiek kaltinamojo interesus. Teismui nesilaikant BPK 417 straipsnyje nustatytos perėjimo iš valstybinio į privatų kaltinimą tvarkos, nukentėjusiajam ir kaltinamajam yra atimama galimybė susitaikyti, galbūt susitariant dėl žalos atlyginimo, ir pasiekti baudžiamojo proceso tikslus atkuriant teisinę santarvę racionaliausiu keliu. Be to, bylos nagrinėjimo teisme dalyviai tokiu atveju netenka teisės išsakyti teisinių argumentų dėl numatomo (naujo) kaltinimo teisingumo ar neteisingumo. Tai taip pat laikytina proceso dalyvių teisių suvaržymu, galinčiu sutrukdyti teismui priimti teisingą nuosprendį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 20 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Aldona Rakauskienė
Gintaras Goda
