Baudžiamoji byla Nr. 2K-212/2008
Procesinio sprendimo kategorijos
1.1.5.1.2; 2.1.6.2. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. balandžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
sekretoriaujant Jūratei Švabaitei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,
gynėjai advokatei Birutei Strimaitytei,
nuteistajai K. M.,
nuteistosios atstovei pagal įstatymą M. M.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. M. atstovės pagal įstatymą M. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžio.
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžiu K. M. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir BK) 135 straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžiu Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo K. M. nuteista pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Pritaikius BK 92 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 21 iki 6 val., tęsti mokslą.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios K. M., jos atstovės pagal įstatymą M. M. ir gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžiu K. M. išteisinta dėl kaltinimo tuo, kad ji 2006 m. rugsėjo 22 d., apie 19 val., Kaune, Vokiečių g. 164, prie Šančių vidurinės mokyklos, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tyčia vieną kartą peiliu smogė nukentėjusiajam E. S. į pilvą taip sunkiai sutrikdydama jo sveikatą.
Pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nurodė, kad nors K. M. tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. S. sveikatą, tačiau tai padarė būtinosios ginties situacijoje neperžengdama būtinosios ginties ribų. Šią išvadą teismas motyvavo tuo, kad K. M. smūgį peiliu sudavė tik po to, kai nukentėjusysis E. S. į ją pavojingai kėsinosi: įspyrė jai į pilvą, dėl to ji atsidūrė beviltiškoje padėtyje – pargriuvo ant žemės, jai, gulinčiai ant žemės, šis įspyrė į galvą ir vėl prisiartino prie jos agresyviai nusiteikęs, o tai pagrįstai nukentėjusiajai galėjo sukelti didelį išgąstį.
Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžiu K. M. nuteista už tai, kad, peržengdama būtinosios ginties ribas, tyčia vieną kartą peiliu smogė nukentėjusiajam E. S. į pilvą padarydama jam durtinę-pjautinę žaizdą pilvo srityje, t. y. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Nuosprendyje nurodoma, kad nors K. M. tyčia sunkiai sutrikdė E. S. sveikatą būtinosios ginties aplinkybėmis, tačiau tai padarė peržengdama būtinosios ginties ribas. Iš bylos aplinkybių matyti, kad K. M., įvykus konfliktui tarp R. S. ir E. S., ėjo su juo aiškintis, kažkas iš jos netgi paėmė peilį, tai rodo, kad K. M. buvo pikta, agresyvi ir apšaukė E. S. Po to, kai buvo aprėktas mažai pažįstamos merginos, E. S. dukart sudavė K. M. ir pasitraukė į šalį. Nenustatyta, kad K. M. dėl to būtų padaryta kokių nors sužalojimų. Po trumpos pertraukos iš esmės nenutrūkus ir besitęsiant konfliktui, K. M. ir vėl siekė savo ankstesnių tikslų, o E. S. ketino vėl smūgiuoti K. M. Tada K. M., veikdama tiesiogine tyčia, dūrė E. S. peiliu. Įvertinęs E. S. naudoto fizinio smurto intensyvumą ir pobūdį, aplinkybes, kad vaikinas mušė merginą, jų gebėjimus muštis, kad konfliktavusieji nepilnamečiai savitai supranta tokias gyvenimiškas situacijas, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tokioje situacijoje K. M. gynyba neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.
Nuteistosios atstovė pagal įstatymą M. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 29 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendį.
M. M. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl esminio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio normų pažeidimo. Atstovės pagal įstatymą teigimu, teismas netinkamai įvertino nuteistosios K. M. ir nukentėjusiojo E. S. parodymus apie tai, ar E. S. buvo pasitraukęs nuo K. M. į šalį po pirmųjų suduotų smūgių, taip pat dėl to, kuris iš konflikto dalyvių priėjo prie kito po to, kai buvo suduoti pirmieji smūgiai K. M. Atstovės pagal įstatymą manymu, K. M. parodymus teismas netinkamai įvertino, nes rėmėsi tik savo vidiniu įsitikinimu, neatsižvelgė į byloje surinktus liudytojų parodymus, apklausų protokolus, tuo tarpu nukentėjusiojo E. S. parodymus teismas įvertino netinkamai, nes neatsižvelgė į tai, kad jo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi.
Atstovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindamas, kad K. M. peržengė būtinosios ginties ribas. Atstovė atkreipia teismo dėmesį, kad jos duktė smūgį peiliu nukentėjusiajam sudavė tik po to, kai nukentėjusysis jai sudavė du smūgius ir vėl užsimojo norėdamas suduoti. Įvertindamas, ar buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į E. S. fizines jėgas, nes net vieno smūgio sudavimas, jei tai padaro fiziškai stiprus žmogus, gali kelti pavojų žmogaus gyvybei ir sveikatai, kad gindamasi nuo kėsinimosi į gyvybę ir sveikatą, jos dukra panaudojo vienintelę jai prieinamą priemonę – peiliuką–pakabuką, o įstatymas nedraudžia ginantis nuo pavojingo kėsinimosi panaudoti tiek šaunamąjį, tiek nešaunamąjį ginklą. M. M. nuomone, teismas, vertindamas, ar buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, taip pat turėjo atsižvelgti į konflikto dalyvių charakteristikas. Nuteistoji K. M. apibūdinama teigiamai tiek mokykloje, tiek buityje, o nukentėjusysis E. S. įtrauktas į nepilnamečių įskaitą, dėl jo padarytų vagysčių iškelta baudžiamoji byla, jis pašalintas iš vidurinės mokyklos. Be to, atstovė pagal įstatymą nurodo, kad nuo tada, kai E. S. sudavė smūgius K. M., iki to momento, kai K. M. sudavė smūgį peiliu E. S., praėjo labai nedaug laiko, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, ar K. M. galėjo tiksliai įvertinti gresiančio pavojaus pobūdį, jo buvimą laiko atžvilgiu. Atstovė atkreipia teismo dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmuo turi teisę į būtinąją gintį, kai yra kėsinamasi į gyvybę, asmens neliečiamybę. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ši teisė neišnyksta net ir tada, kai pavojingas kėsinimasis jau yra pasibaigęs, tačiau besiginančiajam nėra aiškus jo pabaigos momentas.
Nuteistosios K. M. atstovės pagal įstatymą M. M. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vadinasi, įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, gali teismui tik teikti pasiūlymus ir dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai posėdžiuose išsamiai išnagrinėjo, tinkamai įvertino visų proceso dalyvių parodymus ir kitus byloje surinktus teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus.
Nuteistosios atstovė pagal įstatymą nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles vertindamas K. M. parodymus apie tai, kad E. S. nebuvo nuo jos pasitraukęs į šalį visą laiką, kol ji nesudavė smūgio peiliu.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistosios K. M. parodymai dėl šios aplinkybės nenuoseklūs, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui. Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu K. M. parodė, kad smūgį peiliu sudavė po to, kai E. S. buvo trumpam nuo jos pasitraukęs ir vėl priėjo (b.l. 22–23,136–137), tuo tarpu pirmosios instancijos teisme teigė, kad smūgį sudavė iš karto, E. S. į šalį nuo jos nebuvo pasitraukęs (b.l. 102–103). Iš nukentėjusiojo E. S., liudytojų Ž. C., R. Č., R. M. parodymų matyti, kad E. S. po pirmų smūgių K. M. buvo pasitraukęs į šalį (b.l. 15–16, 22–23, 103–104, 110–113, 134–136). Pažymėtina, kad nors E. S. parodymai dėl šios aplinkybės nėra nuoseklūs, tačiau teismas priimdamas nuosprendį atsižvelgė tik į tuos nukentėjusiojo parodymus, kurie atitinka kitų liudytojų parodymus. Dėl to teismas apkaltinamąjį nuosprendį grįsdamas nukentėjusiojo E. S. parodymais įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.
Nuteistosios įstatyminė atstovė nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles vertindamas K. M. ir E. S. parodymus apie tai, kuris iš konflikto dalyvių priėjo prie kito, kai po pirmųjų smūgių K. M. nukentėjusysis E. S. pasitraukė į šalį, nes apeliacinės instancijos teismas dėl šios faktinės aplinkybės buvimo nepadarė jokios išvados ir ja negrindė savo išvadų dėl konflikto dalyvių veiksmų teisinio vertinimo (b.l. 140–144).
Dėl BK 28 straipsnio taikymo
Kolegija pažymi, kad situaciją, kai nuteistoji K. M. sunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam E. S., apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, laikė būtinąja gintimi. Šios teismų išvados neginčija ir nuteistosios atstovė pagal įstatymą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su teismų sprendimuose pateiktu situacijos vertinimu, todėl nereikalauja detalesnio aptarimo kasacinio skundo argumentai, kuriais motyvuojama, kad K. M. veikė būtinosios ginties situacijoje.
Iš BK 28 straipsnio matyti, kad asmuo, gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuo nusikalstamo kėsinimosi, privalo elgtis taip, kad dėl gynybos besikėsinančiajam nebūtų padaryta aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos pasikėsinta. Aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ir interesai, padaroma, kai veikiant tiesiogine tyčia nužudoma ar sunkiai sutrikdoma sveikata. Kartu pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nereikalaujama, kad besiginantis asmuo veiktų taip, kad gynybos priemonės ir gynybos intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pavojingumą. Iš to darytina išvada, kad pagal baudžiamąjį įstatymą gynyba turi būti proporcinga kėsinimosi pavojingumui.
Nagrinėjamoje byloje K. M. būtinosios ginties situacijoje veikdama tiesiogine tyčia sunkiai sutrikdė sveikatą E. S., todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai svarstė klausimą, ar gynyba buvo proporcinga nusikalstamo kėsinimosi pavojingumui. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis E. S. sudavė nukentėjusiai smūgį koja į pilvą, o kai ši parkrito, sudavė dar vieną smūgį koja į veidą, tačiau po to smurtą nutraukė, nuėjo į šalį, bet netrukus vėl užsimojo suduoti ranka K. M., tačiau tuomet ši dūrė peiliu E. S. į pilvą. Iš bylos duomenų darytina išvada, kad E. S. kėsinosi į K. M. sveikatą, todėl gindamasi ji galėjo padaryti tam tikrą žalą E. S. sveikatai. Vis dėlto konkrečios bylos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad nukentėjusiosios panaudotas fizinis smurtas buvo aiškiai neadekvatus nusikalstamo kėsinimosi pavojingumui. Iš bylos medžiagos matyti, kad smūgius K. M. sudavė tik vienas E. S., jo suduoti smūgiai K. M. nebuvo stiprūs, nes nebuvo padaryta kūno sužalojimų, o tik sukeltas fizinis skausmas (b.l. 137), fizinis smurtas nebuvo intensyvus, nes suduoti tik du smūgiai, byloje nėra duomenų, kad E. S. būtų naudojęs ar ketinęs panaudoti kokias nors priemones ar įrankius, dėl kurių kiltų sunkios žalos K. M. sveikatai atsiradimo grėsmė. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad E. S. būtų fiziniu požiūriu itin stiprus žmogus, kad ir vienas jo smūgis galėtų sukelti pavojų K. M. gyvybei. Nuteistoji K. M. jau pačioje konflikto pradžioje, kai prieš ją dar nebuvo panaudotas joks fizinis smurtas, eidama aiškintis su nukentėjusiuoju E. S. buvo pasiėmusi peilį, kuris iš jos tuo metu buvo atimtas, o tai rodo, kad nuteistoji buvo agresyvi ir jau pačioje konflikto pradžioje buvo nusiteikusi naudoti gana pavojingą fizinį smurtą. Smūgį peiliu ji sudavė nukentėjusiajam į pilvą, t. y. pasirinko gyvybiškai svarbią kūno vietą. Smūgiui suduoti kaip įrankį pasirinko peilį, kurio savybės buvo pakankamos tam, kad perdurtų nukentėjusiojo bliuzoną, marškinėlius, nukentėjusiajam būtų padaryta 1–1,1 cm pjautinė durtinė žaizda, pereinanti per visus pilvo sienos audinius, sužalojanti kepenis ir didžiąją taukinę (b.l. 8-9, 20); todėl jos pasirinktas gynybos įrankis buvo pakankamai pavojingas nukentėjusiojo sveikatai ir šios aplinkybės nuteistoji negalėjo nesuprasti. Nuteistosios atstovė pagal įstatymą nepagrįstai teigia, kad peilis buvo vienintelė prieinama K. M. gynybos priemonė. Kolegijos nuomone, kaip ir bet kuris kitas žmogus K. M. šioje situacijoje nuo E. S. smurto galėjo gintis suduodama jam smūgius rankomis ar kojomis arba pasikvietusi į pagalba šalia stovinčius draugus ir tokia gynyba, įvertinus nusikalstamo kėsinimosi pavojingumą, nebūtų mažiau veiksminga. Darant išvadą, ar buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, neturi reikšmės konflikte dalyvavusių asmenų charakteristikos, nes asmenybę apibūdinantys duomenys neteikia jokių duomenų apie gynybą ir nusikalstamo kėsinimosi pavojingumą, kurių proporcingumą būtina ištirti šioje byloje. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas, kad K. M. padarydama tiesiogine tyčia sveikatos sutrikdymą E. S. peržengė būtinosios ginties ribas, nes gynyba buvo aiškiai neproporcinga nusikalstamo kėsinimosi pavojingumui.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios K. M. atstovės pagal įstatymą M. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Viktoras Aidukas
Rimantas Baumilas
