Baudžiamoji byla Nr. 2K- 218/ 2008
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.4.5
2.4.2.1 (S)
2008 m. balandžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. K. kasacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. nuteista pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams.
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis, kuria nuteistosios G. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą,
n u s t a t ė :
G. K. nuteista už tai, kad ji 2006 m. lapkričio 4 d., apie 10.00 val., Tauragės r., Jakutiškės k., gyvenamojo namo kieme, konflikto su J. A. B. metu šią pastūmė ir pargriovė, dėl to J. A. B. lūžo kairės rankos dilbio kaulai (atviras lūžis riešiniame gale) ir buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Kasaciniu skundu nuteistoji prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir ją išteisinti. Nuteistoji mano, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kasatorė neigia savo kaltę ir nurodo šiuos pagrindinius motyvus, dėl kurių, jos nuomone, turėtų būti panaikinti skundžiami teismų sprendimai: jos veiksmuose nebuvo tyčios; nukentėjusioji pati elgėsi neatsargiai; teisme nebuvo apklausti įvykį matę liudytojai, nepaisant to, kad byloje yra prieštaringų parodymų; nuosprendis iš esmės grindžiamas tik nukentėjusiosios parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Nuteistoji teigia, kad teismas tinkamai nesivadovavo BPK 20 straipsnio nuostatomis, neapklausė įvykio liudytojų teisme, nenustatė visų įvykio aplinkybių, nenustatė nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmo, t. y. ar sužalojimas padarytas mušant nukentėjusiąją, ar jai pačiai nugriuvus, ar kasatorei patraukus nukentėjusiąją iš kelio, kad galėtų praeiti, o nukentėjusiajai neišlaikius pusiausvyros ir nugriuvus, ar šiai nugriuvus dėl girtumo. Dėl šių aplinkybių, anot kasatorės, ji neturėjo galimybės gintis nuo nepagrįstų kaltinimų. Kasatorės nuomone, teisme turėjo būti apklausti šie liudytojai: P. J., V. L., D. L. Be to, nuteistoji skunde pažymi, jog nė vienas iš liudytojų nenurodė, kad ji mušė ar spardė nukentėjusiąją, nors ši taip buvo teigusi savo pirminiuose parodymuose.
Atsiliepime į kasacinį skundą prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino G. K. kalta ir tinkamai jos veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistosios apeliaciniame skunde, motyvuotai pasisakė dėl visų esminių šio skundo argumentų. Prokurorė teigia, kad teismas tinkamai vadovavosi BK 15 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir pagrįstai nustatė, kad nuteistoji veikė netiesiogine tyčia, nes būtent dėl jos panaudotos fizinės jėgos, t. y. pastūmimo nukentėjusioji nugriuvo ir susižalojo. Prokurorė nesutinka su kasatorės teiginiu, kad teismas tinkamai neįvertino byloje surinktų įrodymų. Anot prokurorės, teismas įrodymus vertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus, juos lygino tarpusavyje bei įvertino jų visumą. Prokurorė nurodo, kad teismas išanalizavo nukentėjusiosios parodymus, aptarė netikslumų priežastis ir pagrįstai pripažino, kad nukentėjusiosios parodymai dėl esminių nusikaltimo aplinkybių yra nuoseklūs ir kitiems byloje surinktiems įrodymams neprieštarauja. Prokurorės nuomone, nuteistosios kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos faktinės bylos aplinkybės, aptariami liudytojų P. J., V. L., D. L. parodymai, paliktini nenagrinėtini, nes tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Be to, prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą pažymi, kad kasatorės prašymas ją išteisinti netenkintinas dar ir dėl to, kad BPK 382 straipsnyje toks procesinis sprendimas nenumatytas.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad teismas neapklausė nė vieno liudytojo, nors nutartyje baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti teisme buvo nutaręs apklausti liudytojus P. J., V. L., D. L., prieš įrodymų tyrimo pabaigą atlikti liudytojų apklausą teismo prašė tiek kaltinimo, tiek gynybos šalys. Taip buvo pažeista BPK 242 straipsnio 1 dalies nuostata, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus ir kt. Aptartas BPK 242 straipsnio 1 dalies pažeidimas lėmė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo išsamiai ištirti visus byloje surinktus įrodymus pažeidimą, nes, teisme neapklaus liudytojų, įrodymai nebuvo išsamiai ištirti. Aptarti pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir tiksliai ištirti visas bylos aplinkybes. Todėl nuteistosios G. K. kasacinio skundo teiginys, kad teismas tiksliai nenustatė J. A. B. sužalojimo mechanizmo, yra pagrįstas, t. y. atitinkantis bylos medžiagą. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad nustatomojoje jo dalyje išdėstydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes teismas nurodė, kad kaltinamoji nukentėjusiąją J. A. B. pastūmė ir pargriovė, dėl to J. A. B. lūžo kairės rankos dilbio kaulai. Iš tokio nusikalstamos veikos aprašymo sektų, kad kaltinamoji atliko du veiksmus: pirmas – pastūmė nukentėjusiąją, antras – ją pargriovė. Tačiau nuosprendžio dalyje, kurioje išdėstomas įrodymų turinys ir pateikiamas jų įvertinimas, kaip veiksmas vertinamas tik pastūmimas, o nukentėjusiosios pargriuvimas ant žemės vertinamas kaip to veiksmo pasekmė. Be to, teismas čia nurodo, kad neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusioji jos sužalojimo aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo nurodžiusi nevienodai. Iš pradžių ji teigė, kad G. K. ją ne pastūmė, o stumdė, kad nuo tų stumdymų nugriuvus ant žemės, pradėjo spardyti, kad ranką jai sulaužė spirdama koja. Vėlesnių apklausų metu nukentėjusioji jau pradėjo aiškinti, kad nuo G. K. pastūmimų ji buvo nugriuvusi du kartus; kad G. K. ją pradėjo spardyti nugriuvus antrą kartą, tačiau pataikė ne į ranką, bet į sėdmenis; kad kairės rankos skausmą ji pajuto nugriuvus antrą kartą. Iš įrodymų vertinimo matyti, kad atitinkančiais tikrovę pirmosios instancijos teismas pripažino vėlesniuosius nukentėjusiosios parodymus nurodydamas, jog įvykio dieną (kai buvo duoti pirmieji parodymai) nukentėjusioji dėl patirto šoko buvo susijaudinusi, todėl dėl kai kurių aplinkybių galėjo suklysti. Tačiau ir vėlesnių nukentėjusiosios parodymų dalį pirmosios instancijos teismas įvertino kritiškai, nes padarė išvadą, kad jų nepakanka daliai kaltinimo (aplinkybei, kad nukentėjusioji buvo spardoma) patvirtinti, todėl įspyrimą nukentėjusiajai tris kartus į sėdmenis iš G. K. pareikšto kaltinimo pašalino. Kasatorė aplinkybę, kad ji tyčia pargriovė nukentėjusiąją, neigia. Specialisto išvadoje nukentėjusiosios patirto sužalojimo mechanizmas apibūdinamas taip: traumą J. A. B. galėjo patirti griūdama ir kaire ranka remdamasi; jos griuvimas galėjo būti sąlygotas kito asmens poveikio (pvz. pastūmimo). Siekiant baudžiamąjį įstatymą pritaikyti tinkamai, faktines aplinkybes būtina nustatyti tiksliai. Akivaizdu, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (dėl tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo) buvo pradėtas todėl, kad nukentėjusioji savo skunde ir pirmuose parodymuose teigė, kad rankos traumą ji patyrė dėl G. K. spyrių į tą ranką, t. y. dėl tiesioginio tyčinio poveikio. Specialistui nustačius, kad nukentėjusiosios patirta rankos trauma yra nugriuvimo pasekmė, situacija pasikeitė iš esmės. Esant tokiai situacijai, būtina tikslai nustatyti, nuo ko nukentėjusioji nugriuvo, nes nuo to priklauso tos situacijos teisinis įvertinimas (veikos kvalifikavimas kaip tyčinės ar padarytos dėl neatsargumo). Iš to, kas išdėstyta matyti, kad prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų pirmosios instancijos teismas nepašalino, veikos kvalifikavimui svarbių aplinkybių tiksliai nenustatė. Dėl šios priežasties kasacinės instancijos teismas negali spręsti apie tai, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes šį klausimą galima spręsti tik po to, kai faktinės bylos aplinkybės nustatomos tinkamai. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad kvalifikuodamas nuteistosios nusikalstamą veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį teismas ir pats nebuvo įsitikinęs, jog baudžiamąjį įstatymą taiko tinkamai. Tokia išvada seka iš veikos subjektyviosios pusės apibūdinimo. Teismas nuosprendyje G. K. kaltę apibūdino taip: suvokdama savo nusikalstamos veikos pobūdį (kad stumdama seną žmogų ir taip kėsindamasi į jo sveikatą gali jį sužaloti, tačiau tikėdamasi, kad dėl laimingo atsitikimo nesužalos), tyčia pastūmė nukentėjusiąją, dėl to jai lūžo ranka. Toks apibūdinimas atitinka neatsargaus nusikaltimo, padaryto dėl nusikalstamo pasitikėjimo, požymius, nurodytus BK 16 straipsnio 2 dalyje. Nepaisant tokio apibūdinimo, teismas nuteistosios veiką kvalifikavo kaip tyčinį nusikaltimą, padarytą netiesiogine tyčia.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Nuteistoji G. K. savo apeliaciniame skunde ginčijo jai priimto apkaltinamojo nuosprendžio tiek teisėtumą, tiek pagrįstumą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė neišsamiai. BPK 320 straipsnio 3 dalis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, be to, – patikrinti, ar nebuvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų, nepaisant to, ar gautas skundas dėl jų. Pažeisdamas šiuos baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma nuteistosios G. K. apeliaciniame skunde. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punkte išaiškino, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Šioje kasacinės instancijos teismo nutartyje jau konstatuota, kad pirmosios instancijos teisme neapklaus liudytojų, įrodymai nebuvo ištirti išsamiai. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojai nebuvo apklausti ir apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas apskritai neatliko įrodymų tyrimo. Jis nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, priimdamas sprendimą nuteistosios apeliacinį skundą atmesti. Aptarti apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 383 straipsnis). Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti ją tiek, kiek to prašoma nuteistosios apeliaciniame skunde. Tam reikia: atlikti įrodymų tyrimą, pašalinti pirmosios instancijos teismo nepašalintus prieštaravimus tarp ištirtų įrodymų; jei prieštaravimų pašalinti nepavyktų, išnaudojus visas procesines galimybes, – juos aiškinti nuteistosios naudai, kaip to reikalauja nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje; tik po to priimti atitinkamus procesinius sprendimus dėl apeliacinio skundo. Be to, teisėjų kolegija atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį ir į tai, kad tuo atveju, jeigu būtų nustatytas pagrindas nuteistosios nusikalstamą veiką kvalifikuoti ne pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o pagal 139 straipsnio 1 dalį, tektų spręsti ir BPK 417 straipsnyje numatytus perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą klausimus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Viktoras Aidukas
Valerijus Čiučiulka
