A. Z. pagal BK 260 str. 2 d., 24 str. 4 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-140/2014

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00039-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.1.4.4.3;

1.1.4.5.2;

1.2.23.3

2014 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Lilijai Balaišienei,

nuteistajam A. Z.,

nuteistojo A. Z. gynėjui advokatui Algirdui Gurauskui,

nuteistojo E. R. gynėjai advokatei Ramutei Veronikai Šalaviejūtei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. (A.) Z. ir E. R. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 18 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendžių.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu nuteisti:

A. Z. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį (2010 m. rugsėjo 5 d. epizodas) aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme, 260 straipsnio 2 dalį (2010 m. rugsėjo 7 d. epizodas) – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme, 259 straipsnio 1 dalį – keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais ir paskirta subendrinta aštuonerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi ši bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu paskirta dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir A. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose, į bausmės atlikimą įskaitant laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki nuosprendžio vykdymo pradžios, bausmės pradžią A. Z. skaičiuojant nuo nuosprendžio vykdymo pradžios;

E. R. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 2 dalį (2010 m. rugsėjo 5 d. epizodas) devynerių metų laisvės atėmimo bausme, 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 2 dalį (2010 m. rugsėjo 7 d. epizodas) – devynerių metų laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi ši paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu paskirta dvejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme ir E. R. paskirta galutinė subendrinta dešimties metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio vykdymo pradžios, į bausmės atlikimą įskaitant suėmimo laiką nuo 2010 m. spalio 13 d. iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendis, kuriuo pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendis dėl A. Z. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (2010 m. rugsėjo 5 d. epizodas) ir 260 straipsnio 2 dalį (2010 m. rugsėjo 7 d. epizodas), ir A. Z. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo dešimčiai metų bausme; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, ši paskirta bausmė subendrinta su jam pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir paskirta subendrinta laisvės atėmimo dešimčiai metų bausmė, kuri vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo dvejiems metams ir šešiems mėnesiams bausme ir A. Z. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams bausmė; taip pat dėl E. R. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 2 dalį (2010 m. rugsėjo 5 d. epizodas) ir 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 2 dalį (2010 m. rugsėjo 7 d. epizodas) jo padarytos veikos perkvalifikuotos į BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir jis nuteistas laisvės atėmimo trylikai metų bausme; vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, ši paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo dvejiems metams ir trims mėnesiams bausme ir E. R. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo trylikai metų ir šešiems mėnesiams bausmė.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu, taip pat nuteisti: V. D. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trylikai metų; vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, ši paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 18 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo dvejiems metams bausme, ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo trylikai metų ir šešiems mėnesiams bausmė; į bausmės laiką įskaitant bausmės dalį, atliktą pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 18 d. nuosprendį ir bausmės pradžią jam skaičiuojant nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos; J. G. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (2010 m. rugsėjo 7 d. epizodas) aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – keturiasdešimties parų arešto bausme; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose, į bausmės atlikimą įskaitant laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2010 m. spalio 13 d. iki 2010 m. gruodžio 8 d. bei bausmės dalį, atliktą pagal Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 12 d. nuosprendį. Tačiau dėl šių asmenų kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Viktoro Aiduko pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, nuteistojo A. Z. ir jo gynėjo advokato A. Gurausko, nuteistojo E. R. gynėjos advokatės R. V. Šalaviejūtės, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

E. R. ir V. D. nuteisti už tai, kad, atlikdami bausmes Marijampolės pataisos namuose (toliau – PN), esančiuose Marijampolėje, Sporto g. 7, kartu (V. D. ir E. R.) 2010 m. rugsėjo 5 d. subūrė organizuotą grupę, kuriai vadovavo ir koordinavo jos narių veiksmus, t. y. nuo 2010 m. rugsėjo 5 d. iki 7 d. organizavo neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – heroino, turint tikslą ją persiųsti ir platinti Marijampolės PN bausmę atliekantiems asmenims. V. D. 2010 m. rugsėjo 5 d., apie 20.38 val., nurodė D. T. (D. T.) perduoti narkotinę medžiagą – heroiną A. Z., o E. R. 2010 m. rugsėjo 5 d., apie 20.39 val., nurodė A. Z. pasiimti šią narkotinę medžiagą tą pačią dieną, laikotarpiu nuo 21.49 iki 22.00 val., prie „Iki“ parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), šiems susitikus, D. T. vykdydamas V. D. nurodymus perdavė A. Z. ne mažiau kaip 9,877 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią A. Z. nugabeno į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir, toliau vykdydamas E. R. nurodymus, neteisėtai laikė ir ruošė siųsti Marijampolės PN bausmę atliekantiems asmenis.

Be to, E. R. ir V. D. nuteisti už tai, kad V. D. 2010 m. rugsėjo 7 d., laikotarpiu nuo 19.07 iki 20.30 val., nurodė D. T. perduoti narkotinę medžiagą – heroiną J. G., šiam nurodė perduoti ją A. Z., o E. R. 2010 m. rugsėjo 7 d., apie 20.32 val., nurodė A. Z. pasiimti šią narkotinę medžiagą; D. T., vykdydamas V. D. nurodymus, namo laiptinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), perdavė J. G. ne daugiau kaip 9,877 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią tą pačią dieną, laikotarpiu nuo 21.16 iki 21.30 val., J. G. neteisėtai nugabeno iki „Neste“ degalinės, esančios (duomenys neskelbtini), ir perdavė A. Z., po to A. Z. nugabeno ne daugiau kaip 9,877 g narkotinės medžiagos – heroino į butą, esantį (duomenys neskelbtini), o toliau, vykdydamas E. R. nurodymus, neteisėtai laikė ir ruošė siųsti į Marijampolės PN, kol 2010 m. rugsėjo 8 d., 13.25 val., (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 5 d. iki 7 d., įsigytą labai didelį kiekį, t. y. iš viso 19,755 g, narkotinės medžiagos – heroino, paėmė policijos pareigūnai.

Be to, A. Z. nuteistas už tai, kad 2010 m. vasaros pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, priešais namą, esantį Vilniuje, Baltasis skg. 4, nulaužė augančio kanapių augalo daigelį, jį parnešė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur, neturėdamas tikslo platinti, pasodino jį į vazoną ir augino, t. y. neteisėtai laikė, o 2010 m. rugsėjo mėn. pradžioje nugabeno į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, toliau neteisėtai laikė, kol 2010 m. rugsėjo 8 d., apie 13.25 val., šiame bute šis augalas – narkotinė medžiaga kanapės ir jų dalys, kurių masė 30,36 g, buvo paimtos policijos pareigūnų.

Be to, A. Z. nuteistas už tai, kad disponavo dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, veikdamas organizuota grupe, suburtoje 2010 m. rugsėjo 5 d. Marijampolės PN, esančiose Marijampolėje, Sporto g. 7, bausmę atliekančių E. R. ir V. D., kurie laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 5 d. iki 7 d. organizavo neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – heroino įgijimą, turėdami tikslą ją persiųsti bei platinti Marijampolės PN bausmę atliekantiems asmenims, t. y. 2010 m. rugsėjo 5 d., apie 20.38 val., V. D. nurodžius D. T. perduoti narkotinę medžiagą – heroiną A. Z., o 2010 m. rugsėjo 5 d., apie 20.39 val., E. R. nurodžius A. Z. pasiimti šią narkotinę medžiagą, jis (A. Z.), vykdydamas minėtus nurodymus, tą pačią dieną, laikotarpiu nuo 21.49 iki 22.00 val., prie „Iki“ parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), susitiko su D. T., kuris, vykdydamas V. D. nurodymus, perdavė jam (A. Z.) ne mažiaus kaip 9,877 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią A. Z. nugabeno į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir, toliau vykdydamas E. R. nurodymus, neteisėtai laikė ir ruošė siųsti Marijampolės PN bausmę atliekantiems asmenims.

Be to, A. Z. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 7 d., laikotarpiu nuo 19.07 iki 20.30 val., V. D. nurodžius D. T. perduoti narkotinę medžiagą – heroiną J. G., šiam nurodžius perduoti ją A. Z., o 2010 m. rugsėjo 7 d., apie 20.32 val., E. R. nurodžius A. Z. pasiimti šią narkotinę medžiagą, D. T., vykdydamas V. D. nurodymus, namo laiptinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), perdavė J. G. ne daugiau kaip 9,877 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią tą pačią dieną, laikotarpiu nuo 21.16 iki 21.30 val., J. G. neteisėtai nugabeno iki „Neste“ degalinės, esančios (duomenys neskelbtini), ir perdavė A. Z., tuomet jis (A. Z.) nugabeno nurodytą kiekį narkotinės medžiagos – heroino į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir toliau vykdydamas E. R. nurodymus neteisėtai laikė ir ruošė siųsti Marijampolės PN bausmę atliekantiems asmenims, kol 2010 m. rugsėjo 8 d., 13.25 val., (duomenys neskelbtini), nuo 2010 m. rugsėjo 5 d. iki 7 d. įsigytą labai didelį kiekį, t. y. iš viso 19,755 g, narkotinės medžiagos – heroino, paėmė policijos pareigūnai.

Kasatorius A. Z. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; pakeisti jam kaltinimą iš BK 260 straipsnio 3 dalies į 260 straipsnio 2 dalį bei panaikinti kvalifikaciją pagal BK 24 straipsnio 3 dalį.

Kasatoriaus nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio, nors jis yra prisipažinęs, kad padarė nusikalstamą veiką, ir nuoširdžiai gailėjosi bei padėjo ikiteisminio tyrimo metu ir teismui išsiaiškinti nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Taip pat nebuvo atkreipta dėmesio į tai, kad kasatorius per kratą, ištraukęs iš slėptuvės, savanoriškai atidavė pareigūnams narkotinę medžiagą – heroiną; kad I. Š. parodymai paneigė prokuratūros teiginius, jog kasatorius iš anksto žinojo, kad jam bus perduota narkotinė medžiaga – heroinas. Važiuojant į susitikimą su žmogumi, jo tikslas buvo tik vienas – grąžinti skolą, o to, kad tuo metu kasatoriui bus perduotos narkotinės medžiagos, jis nežinojo, todėl, jo nuomone, jam neturėjo būti inkriminuota BK 24 straipsnio 4 dalis.

Kasatorius E. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 18 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendžius, bylą peržiūrėti ir priimti teisingą, švelnesnį sprendimą.

Kasatorius nurodo, kad buvo nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, kaip padaręs baigtą nusikalstamą veiką. Kasatoriaus teigimu, veikos darymo metu jis atlikinėjo bausmę pataisos namuose, todėl narkotinių medžiagų platinimas galėjo vykti tik pataisos namų teritorijoje, o byloje nustatyta, kad nusikalstama veika buvo nutraukta policijos pareigūnų, kai jie sulaikė A. Z.. Tokios aplinkybės prieštarauja apkaltinamajame nuosprendyje nurodytoms aplinkybėms, kad E. R. tyčia padarė užbaigtą nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą narkotines medžiagas platinti. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorius platino ar rengėsi platinti narkotines medžiagas, realiai rastas pas A. Z.. Be to, šios narkotinės medžiagos buvo rastos A. Z. bute ir kasatoriui nepriklausė, o pagal A. Z. parodymus priklausė nuteistajam V. D.. Tokios aplinkybės, kai nusikalstama veika buvo nutraukta, nebuvo baigta, atitinka BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą aplinkybę, todėl kasatoriui turėtų būti skiriama švelnesnė bausmė nei BK 260 straipsnio 2 ar 3 dalies sankcijose. Kasatorius pažymi, kad V. D. pažįsta, tačiau jis tik prašė paslaugos, nurodyti ką nors, kas galėtų padėti laisvėje. E. R. teigia, kad nieko neorganizavęs, nesugalvojęs plano, nebuvo jokio išankstinio susitarimo ir nusikaltimo organizavimo, viskas vyko spontaniškai. Tačiau bylą nagrinėję teismai, ypač apeliacinės instancijos teismas, sugriežtinęs E. R. bausmę, kategoriškai konstatavo priešingai, esant kasatorius kaltę dėl narkotinės medžiagos disponavimo, turint tikslą platinti, organizavimo. Be to, byloje konstatuojant, kad kasatorius disponavo narkotine medžiaga, turėdamas tikslą ją platinti, nebuvo nustatyta, kiek konkrečiai narkotinės medžiagos E. R. turėjo gauti, nes ši medžiaga jam nepriklausė, be to, tai, kaip turėtų būti organizuojamas platinimas, kas turėtų platinti ir pan. Taip pat byloje nemotyvuotai atmestos kitos kasatoriaus versijos ir netirtos aplinkybės, kurios, jo nuomone, yra reikšmingos: kad jis už narkotines medžiagas nemokėjo, jų į skolą negavo, narkotinės medžiagos, priklausiusios V. D., buvo perduotos A. Z., kuris turėjo jas perduoti į Marijampolės pataisos namus jų tikrajam savininkui, o ne kasatoriui. V. D. galėjo duoti kasatoriui tam tikrą, tarkim, nedidelį kiekį narkotinių medžiagų asmeniškai suvartoti ir pan., tačiau į tokius kasatoriaus argumentus visiškai neatsižvelgta.

Kasatoriaus teigimu, buvo pažeistos ir BK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies nuostatos, nekaltumo prezumpcijos užtikrinimas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatos, nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto reikalavimų, Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų išaiškinimų kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219/2009, kuria buvo siekiama suvienodinti teismų praktiką dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, suformuoti būtini reikalavimai įrodinėjant BK 260 straipsnyje įtvirtintas nusikalstamas veikas. Teismas, nuteisdamas asmenį už kurią nors ar kelias BK 260 straipsnyje numatytas veikas, turi nustatyti ir konstatuoti kiekvienos konkrečios veikos padarymą (įgijimą, laikymą ir pan.) ir tą pagrįsti apkaltinamajame nuosprendyje BPK nustatyta tvarka gautais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų reikalavimų. Bylą nagrinėję teismai nenurodė nė vienos aplinkybės, pagrindžiančios organizavimą, E. R. neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą, platinimą. Neturėdamas narkotinių medžiagų, kasatoriaus teigimu, jis negali organizuoti jų platinimo ir kitaip jomis disponuoti. Teismai nenustatė motyvų ir tikslų, rėmėsi nepagrįstais ir neobjektyviais įrodymais, ne ekspertų ar specialistų išvadomis, o kitų asmenų pagal jų jutimo organus gauta informacija nurodyta parodymų davimo metu, juolab kad A. Z. keitė savo parodymus net tris kartus, jie nebuvo nuoseklūs ir jis, kaip proceso dalyvis, buvo suinteresuotas savo padėties gerinimu.

Pagal BPK 154 straipsnyje nustatytą tvarką byloje yra elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gauti duomenys apie telefono numerių Nr. (duomenys neskelbtini) skambučius ir kt., kuriais naudotasi Marijampolės pataisos namų teritorijoje. Teismai, anot kasatoriaus, konstatavo, kad mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi nenustatytas skaičius asmenų Marijampolės pataisos namuose. Tačiau byloje nėra jokių pagrįstų duomenų, patvirtinančių, kad būtent kasatoriaus E. R. juo naudojosi, kad jo balsas yra užfiksuotas nurodytų abonentų pokalbių įrašuose, o pagal BPK tokioms aplinkybėms nustatyti būtinas tyrimas, ekspertizė, kuriuos atlieka specialiųjų mokslo, technikos ar kt. žinių turintys asmenys. Jokių specialisto ar eksperto išvadų, parodymų šiuo klausimu byloje nėra, o E. R. balso, užfiksuoto telefoninių pokalbių įrašuose, nustatymas atliktas pagal liudytojų parodymus, remiantis jų klausa. Kasatoriaus nuomone, tai esminis BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimas, nes įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Kasatorius teigia, kad teisiamojo posėdžio metu uždavė liudytojams, atpažinusiems būtent jo balsą pokalbių įrašuose, klausimą, ar jie turi tam reikalingų specialiųjų žinių, tačiau teismas šį klausimą atmetė, taip parodydamas savo šališkumą. Be to, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ir kito nuteistojo byloje – A. Z. parodymais, kuriais jis atpažino kasatoriaus E. R. balsą pokalbiuose, nors šis taip pat neturi specialiųjų žinių, o tokiais parodymais siekė sumažinti savo kaltę. Kasatoriaus teigimu, byloje surinktais duomenimis neįrodyta, kad būtent jis naudojosi telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodytos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, o ne grindžiant jo kaltumą.

Kasaciniame skunde pažymima, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, jame negali būti prieštaravimų, išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiais ir teisingai įvertintais įrodymais, kurie išnagrinėti baudžiamajame procese. Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai grindė nuosprendžius prieštaringais įrodymais, nors kasatorius viso proceso metu savo kaltės nepripažino, jo kaltė turėjo būti įrodyta nepaliekant jokių abejonių, tačiau taip nebuvo, į kasatoriaus užduodamus klausimus dėl telefoninių pokalbių metu užfiksuoto asmens balso atpažinimo, nebuvo atsakyta, tokie klausimai buvo teismo atmesti. Teismas, nesant kasatoriaus prisipažinimo, turėjo jo kaltę padarius inkriminuotas veikas įrodyti, o ne perkelti įrodinėjimo pareigą kasatoriui. Kasatorius teigia, kad įrodinėjant jo kaltę pagal įstatymus, užtikrinant nešališką ir objektyvų teismą, turėjo būti atsakyta į klausimus: jei jis bendravo su A. Z., tai turėjo būti rasti mobiliojo ryšio telefonas bei SIM kortelės, pagal kurias buvo gauti duomenys pokalbių kontrolės metu, o nesant šių įrodymų, turėjo būti atlikta pokalbių su A. Z. balso ekspertizė, kuri nepaliktų abejonių dėl to, ar užfiksuotuose pokalbiuose tikrai nuteistojo E. R. balsas; jei kasatorius yra nuteistas už narkotinių medžiagų platinimą, disponavimą, tai turėjo būti įrodytas jų įgijimo faktas, kaip jis, būdamas pataisos namuose, galėjo įgyti narkotinių medžiagų, o nustačius, kad galėjo įgyti, kokiais pagrindais nuspręsta, kad jis juos ir platins.

Kasatoriaus manymu, jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 2 dalį, nes galėjo būti teisiamas tik už tai, kad žinojo apie daromą nusikalstamą veiką ir apie tai nepranešė teisėsaugos pareigūnams arba už disponavimą narkotinėmis medžiagomis nedideliais kiekiais asmeninėms reikmėms, tačiau kasatorius savo kaltės vis tiek nepripažįsta.

Nuteistųjų A. Z. ir E. R. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BK 25 straipsnio 3 dalies, 260 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasaciniame skunde kasatorius E. R. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, t. y. už tai, kad buvo nusikalstamos veikos organizatorius, teigdamas, kad pats nieko neorganizavo, nusikalstamos veikos plano nesudarinėjo, viskas vyko spontaniškai, narkotinių medžiagų, ikiteisminio tyrimo metu rastų pas A. Z., negavo, jų platinti neketino ir niekaip negalėjo, nes tuo metu buvo pataisos namuose, kuriuose atlikinėjo bausmę, o nusikalstama veika apskritai nebuvo baigta, nes buvo nutraukta policijos pareigūnų, todėl buvo pagrindas taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punktą, skirti švelnesnę nei įstatyme numatyta bausmę.

BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą. BK 260 straipsnio 3 daliai inkriminuoti pakanka nustatyti būtinąjį veikos požymį narkotinių ar psichotropinių medžiagų labai didelį kiekį, tuo tarpu tikslo platinti kaip būtinojo sudėties požymio įrodinėti nereikia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-89/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-89/2013">2K-89/2013</a>). Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. jis laikomas baigtu nuo bet kurio iš minėtų alternatyvių veiksmų padarymo. Nusikaltimas gali būti padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas bent bendrais bruožais suvokia, kad gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena, siunčia, parduoda ar kitaip platina didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, ir nori taip veikti.

Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė, kaip viena iš bendrininkavimo formų, yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Organizuota grupė gali susiformuoti rengimosi padaryti nusikaltimą stadijoje arba jau pradėtos ar tęsiamos veikos metu. Pagal teismų praktiką vaidmenų pasiskirstymas esant organizuotai grupei nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai ar iš dalies įgyvendintų nusikaltimo sudėtį. Skirtingai nei esant bendrininkų grupei, kelių vykdytojų buvimas nėra būtinas organizuotos grupės požymis. Organizuotą grupę išskiria vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Taip pat teismų praktikoje nurodoma, kad, pavyzdžiui, kai kurie organizuotos grupės nariai gali atlikti veiksmus, kurie atitinka padėjėjo požymius, aprašytus BK 24 straipsnio 6 dalyje, tačiau konstatavus organizuotą grupę, jie prilyginami nusikaltimo vykdytojui ir atsako kaip nusikaltimo vykdytojai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEwLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-210/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-210/2009">2K-210/2009</a>).

Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad nuteistieji šioje baudžiamojoje byloje (V. D., E. R., A. Z.), veikdami organizuota grupe, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Lietuvos apeliacinis teismas priimtame nuosprendyje detaliai ir motyvuotai pasisakė dėl tęstinės nusikalstamos veikos sampratos ir bruožų, nurodydamas, kad tęstinė nusikalstama veika – tai viena nusikalstama veika, kurią sudaro keli tapatūs veikos epizodai, nukreipti į vieningą objektą, ir kuriuos apima vieninga kaltininko tyčia. Taip pat teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 4 dalies nuostatų, įvertinęs byloje pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, pagrįstai nurodė, kad nepriklausomai nuo to, jog narkotinė medžiaga – heroinas nuteistojo A. Z., veikusio V. D. ir E. R. suburtoje organizuotoje grupėje, buvo įgyta perduoti Marijampolės PN per du kartus (9,877 g gauti 2010 m. rugsėjo 5 d. iš asmens, dėl kurio byla išskirta, ir 9,877 g 2010 m. rugsėjo 7 d. gauti iš nuteistojo J. G.), tačiau iš viso buvo įgytas, laikytas ir ruoštas parduoti labai didelis kiekis, t. y. 19,755 g, narkotinės medžiagos – heroino. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad nuteistieji V. D. ir E. R., suburdami organizuotą grupę, turėjo vieningą tyčią ir jų nusikalstama veika buvo nukreipta į vieningą objektą – t. y. viso V. D. laisvėje turėto narkotinės medžiagos – heroino kiekio perdavimo į Marijampolės PN, todėl nurodyti du šios padarytos veikos epizodai laikytini vienos nusikalstamos veikos sudėtinėmis dalimis. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad laiko prasme nusikaltimo epizodai vienas nuo kito buvo nutolę labai nežymiai, vos vienos paros laikotarpiu. Be to, kaip apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, nuteistieji V. D., E. R., A. Z. veikė vieninga tyčia, o nusikalstamos veikos padarymo laikas nėra reikšmingas.

Taip pat teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasatoriaus E. R. argumentus dėl organizuotos grupės inkriminavimo, nes organizuotos grupės pagal BK 25 straipsnio 3 dalį santykiai šioje byloje teismų nuosprendžiuose detaliai išnagrinėti ir motyvuotai pagal byloje surinktus įrodymus pagrįsti, išanalizuojant kiekvieno iš bendrininkų vaidmenį darant nusikalstamą veiką, jų santykius, vaidmenų pasiskirstymą ir konkretų indėlį į bendrai daromą nusikalstamą veiką, kiekvieno iš jų suvokimą, kad veikia bendrai organizuota grupe ir pan.

Pažymėtina, kad BK 26 straipsnio 1, 2, 4 dalyse įtvirtintas bendrininkų baudžiamosios atsakomybės, jos pagrindų ir ribų santykis, ryšys su vykdytojo atsakomybe ir nurodyta, kad vykdytojo vaidmens pobūdis bendroje nusikalstamoje veikoje, kitų bendrininkų veiksmų (neveikimo) ryšys su vykdytojo veika, jos padariniais, bendrininkų tarpusavio susitarimas veikti bendrai bei kiti objektyvieji ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai suponuoja tokį patį visų bendrininkų baudžiamosios atsakomybės pagrindą ir visų bendrininkų veiksmų kvalifikavimą pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį, kuriame numatyta atsakomybė už vykdytojo padarytą veiką. Taigi kasatoriaus E. R. argumentai, kad jis, atlikdamas bausmę pataisos namuose, narkotinės medžiagos negavo, už ją neatsiskaitė ir apskritai neturėjo tikslo bei negalėjo jos platinti, yra visiškai nepagrįsti. Nustačius, kad nuteistiesiems E. R., V. D., E. Z. veikiant organizuota grupe, E. Z. itin didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino pagal bendrą susitarimą su E. R. ir V. D. nurodymus (teiktus J. G. ir asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta), įgijo, gabeno, ruošė platintii būtent Marijampolės pataisos namuose esantiems asmenims, visų nurodytų asmenų, veikusių organizuota grupe, veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal tą pačią BK 260 straipsnio 3 dalį, kaip ir vykdytojo E. Z..

Pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, organizuotoje grupėje visi bendrininkai laikomi nusikaltimo vykdytojais ir kvalifikuojant jų padarytas veikas BK 24 straipsniu nesiremiama. Jei asmuo dalyvauja nusikaltime kaip organizatorius ir kaip vykdytojas, jo veiksmai net ir esant sudėtinei bendrininkavimo formai nekvalifikuojami papildomai pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, tačiau, konstatavus organizuotos grupės požymį, kaltininko veiksmų kvalifikacijoje nurodoma ne BK 24 straipsnio atitinkama dalis, o BK 25 straipsnio 3 dalis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-255/2013). Taigi, apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad veika buvo padaryta organizuota grupe ir tai vertinęs kaip sunkinančią atsakomybę aplinkybę, priimto nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, kad E. R. nuteisiamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, V. D. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, o A. Z. tik pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nors E. R. bei kitų dalyvavusių organizuotoje grupėje asmenų nusikalstamos veikos nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turėjo būti kvalifikuojamos pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį. Tačiau nurodytas kvalifikavimo netikslumas netaisytinas, nes kasaciniai skundai paduoti tik nuteistųjų E. R. ir A. Z., o BK 25 straipsnio 3 dalies nurodymas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje, ypač A. Z., galėtų būti vertinamas kaip jų teisinės padėties pasunkinimas.

Atsižvelgiant į tai, kad A. Z. nusikalstamą veika net nebuvo kvalifikuojama pagal BK 24 straipsnį, jo kasacinio skundo argumentai dėl BK 24 straipsnio 3 arba 4 dalių taikymo nepagrįsti ir nenagrinėtini.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

Kasatorius E. R. nurodo, kad mobiliojo ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pokalbių buvo fiksuojama elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu, naudojosi nenustatytas skaičius asmenų Marijampolės pataisos namuose, tačiau byloje nėra jokių pagrįstų duomenų, patvirtinančių, kad būtent jis juo naudojosi, kad jo balsas yra užfiksuotas nurodytų abonentų pokalbių įrašuose, o pagal BPK tokioms aplinkybėms nustatyti būtinas tyrimas, ekspertizė, kuriuos atlieka specialiųjų mokslo, technikos ar kt. žinių turintys asmenys. Jokių specialisto ar eksperto išvadų, parodymų šiuo klausimu, anot kasatoriaus, byloje nėra, o jo balso, užfiksuoto telefoninių pokalbių įrašuose, nustatymas atliktas pagal paprastų liudytojų parodymus, remiantis jų klausa. Kasatoriaus E. R. nuomone, tai esminis BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimas, nes įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apskrities VPK NTV NNTS Operatyvinio poskyrio viršininkė nutaria atlikti fonoskopinį tyrimą dėl ikiteisminio tyrimo metu BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka kontroliuotų telefoninių pokalbių abonentų asmens tapatybių, o būtent, ar konkrečiuose pokalbiuose girdimas E. R. balsas (T. 2, b. l. 125), tačiau Pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo 2010 m. spalio 5 d. protokole užfiksuota, kad įtariamasis E. R., dalyvaujant jo gynėjai, atsisakė pateikti lyginamuosius balso pavyzdžius fonoskopiniam tyrimui atlikti (T. 2, b. l. 129). Atsižvelgiant į tai, 2010 m. gruodžio 30 d. ikiteisminio tyrimo metu priimamas nutarimas lyginamiesiems E. R. balso pavyzdžiams paimti, tačiau 2011 m. sausio 19 d. protokole pakartotinai užfiksuota, kad E. R. atsisako duoti lyginamuosius savo balso pavyzdžius fonoskopiniam tyrimui atlikti (T. 2, b. l. 130–131). Taigi, pats nuteistasis E. R. nepageidavo, kad būtų atliekamas išsamus fonoskopinis tyrimas, nedavė savo balso pavyzdžių lyginamajam tyrimui, todėl fonoskopinio tyrimo metu, kurio išvada yra byloje (T. 8, b. l. 2–17), buvo nustatyta tik tai, kuriuose pokalbių įrašuose yra to paties asmens balsas.

Bylą nagrinėję teismai, laikydamiesi įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, nurodytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje (kad įrodymus teismas įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu; kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva; kad vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma; kad įvertinęs įrodymus teismas daro išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai; kad išvados daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų; kad sprendimą dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti lemia daug faktorių: įrodymų kiekis, rūšis, patikimumas; kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010 ir pan.), remdamiesi Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. vasario 10 d. specialisto išvada Nr. 11-3455(10); taip pat kitais byloje surinktais įrodymais: 2010 m. rugsėjo 8 d. įtariamojo A. Z. asmens kratos metu paimto telefono (Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 164) ir jame esančiu skambučių bei trumpųjų žinučių registru, kitais telefono atmintyje užfiksuotais duomenimis; 2010 m. rugsėjo 9 d. liudytojos I. Š. pateiktu mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) atmintyje išlikusiais duomenimis apie skambučius ir trumpąsias žinutes (T. 1, b. l. 92); BPK 155 straipsnyje nustatyta tvarka iš mobiliojo ryšio operatoriaus UAB „Tele-2“ abonentų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) išklotinėmis; Daiktų ir objektų atpažinti pagal kitus jutimo organus suvokiamus požymius metu užfiksuotais A. Z. ir I. Š. parodymais, kurie jiems pateiktuose telefoninių pokalbių įrašuose atpažino būtent E. R. balsą, ir kt., pagrįstai, įvertinęs tiek atskirus byloje surinktus įrodymus, tiek jų visetą, palyginęs juos tarpusavyje, nustatė, kad byloje surinktų duomenų pakanka konstatuoti, jog E. R. naudojosi mobiliojo ryšio telefonais, kurių Nr. (duomenys neskelbtini) ir kuriais bendravo, aptarinėjo nusikalstamų veikų darymo mechanizmus su A. Z. bei vadovavo nusikalstamų veikų darymui.

Dėl BK 62 straipsnio 1 dalies taikymo A. Z.

Nuteistojo A. Z. nuomone, jam turėjo būti taikomas BK 62 straipsnis ir skiriama švelnesnė nei baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, nes jis prisipažino, kad padarė nusikalstamą veiką, ir nuoširdžiai gailėjosi bei padėjo ikiteisminio tyrimo metu ir teismui išsiaiškinti nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Taip pat, anot kasatoriaus, nebuvo atkreipta dėmesio į tai, kad jis pats per kratą, ištraukęs iš slėptuvės, savanoriškai atidavė pareigūnams narkotinę medžiagą – heroiną.

Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą.

Teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, skirdamas A. Z. bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, įvertino kasatoriaus nurodomas aplinkybes, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, būtent esant joms A. Z. buvo paskirta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta minimali laisvės atėmimo bausmė. Teismas nenustatė aplinkybės, kad A. Z. būtų padėjęs atskleisti nusikalstamą veiką, o jo nurodoma aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnų jo namuose atliekamos kratos metu jis pats atidavė narkotinę medžiagą – heroiną, nėra pripažintina ir prilygintina savanoriškam atvykimui į ikiteisminio tyrimo įstaigą ir pranešimui apie nusikalstamą veiką. Pabrėžtina, kad asmens atvykimas ir pranešimas apie nusikalstamą veiką reiškia, jog asmuo turi savanoriškai atvykti į valstybės instituciją ir pranešti apie savo padarytą nusikalstamą veiką. Bylą nagrinėjusiems teismams nenustačius nurodytų faktinių aplinkybių, o kasacijoje nagrinėjant tik teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuotina nebuvus pagrindo A. Z. taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, bendrinant A. Z. paskirtas bausmes, klaidingai nurodyta, kad jam pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta keturiasdešimties parų arešto bausmė, nes Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu, kurio dalis nepakeista, A. Z. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nurodytos bausmės pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu buvo subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, t. y. jas apimant, bei įvertinus tai, kad kasacinis skundas pateiktas paties A. Z., jo teisinės padėties bloginti negalima, dėl nurodyto netikslumo Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendis nekeistinas ir nenaikintinas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniuose skunduose nurodytais pagrindais keisti ar naikinti pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų nuosprendžių nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kasatorių nuteistųjų A. Z. ir E. R. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Vladislovas Ranonis

Viktoras Aidukas