Baudžiamoji byla Nr. 2K-137/2014
Teisminio proceso Nr. 1-18-1-01575-2010-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.10.2;
1.2.29.1;
2.1.7.4
2.4.2.1 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. sausio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B. ir E. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nuosprendžiu A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 166 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, 233 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus iš dalies sudedant, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; E. B. pagal BK 166 straipsnio 1 dalį nuteista 1950 Lt (15 MGL) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį – 2600 Lt (20 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus jas apimant, paskirta galutinė subendrinta bausmė 2600 Lt (20 MGL) dydžio bauda, ją sumokant per du mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Priteista iš A. B. ir E. B. solidariai nukentėjusiajai N. N. 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atmestas.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 18 d. nutartimi nuteistųjų A. B. ir E. B. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
A. B. pagal BK 166 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad pažeidė asmens susižinojimo neliečiamumą, t. y. 2010 m. birželio 30 d., tiksliau nenustatytu laiku, 56-ajame pašto skyriuje, esančiame Vilniuje, Viršuliškių g. 34, E. B. pasirašius už N. N. ir paėmus N. N. adresuotą registruotą laišką RN180613254Lt, kuriuo ji buvo informuojama apie buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalies pardavimą, jis paėmė šį laišką iš E. B. ir jo neperdavė N. N., taip neteisėtai perėmė N. N. siunčiamą siuntą, dėl to ši nebuvo informuota apie buto dalies pirkimo pardavimo sandorį.
A. B. pagal BK 233 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad siekė paveikti nukentėjusiąją, panaudodamas smurtą, t. y. 2011 m. sausio 12 d., apie 15.30 val., susitikęs su nukentėjusiąja N. N. prie Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pastato, esančio Vilniuje, T. Kosciuškos g. 8A, pateikė N. N. pasirašyti dokumentus, susijusius su 45 000 Lt skolos anuliavimu civilinėje byloje Nr. L2-23388-803/09, ir, piktnaudžiaudamas jos pasitikėjimu, kartu padavė pasirašyti 2011 m. sausio 10 d. N. N. atsisakymą nuo pareiškimo dėl dokumentų suklastojimo ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 18-1-01575-10, kuris buvo pateiktas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5–ajam policijos komisariatui 2011 m. sausio 19 d., taip siekdamas paveikti N. N., kad ši pakeistų parodymus ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 18-1-01575-10. Po to A. B., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. kovo 25 d., tiksliau nenustatytu laiku, susitiko su nukentėjusiąja N. N. Vilniuje, Viršuliškių g. (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje prie (duomenys neskelbtini) buto durų, ir pasiūlė nuo 5000 iki 10 000 Lt atlygį bei anuliuoti 45 000 Lt jos skolą civilinėje byloje Nr. L2-23388-803/09 už parodymų pakeitimą ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 18-1-01575-10, o nepavykus taikiai susitarti, du kartus stumtelėjo ranka nukentėjusiąją į sieną. Po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. liepos 16 d., apie 5.45 val., A. B. susitiko su nukentėjusiąja Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), ir kartu su pateiktais pasirašyti dokumentais, susijusiais su pranešimais antstoliui, padavė pasirašyti N. N. 2011 m. liepos 21 d. pareiškimą dėl A. B. ir E. B. priklausančio turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalies – arešto panaikinimo ir tyrimo nutraukimo, pradėto pagal N. N. skundą, pateiktą Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai 2011 m. liepos 22 d.
E. B. pagal BK 166 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad pažeidė susižinojimo neliečiamumą ir suklastojo dokumentą, t. y. 2010 m. birželio 30 d., tiksliau nenustatytu laiku, 56–ajame pašto skyriuje, esančiame Vilniuje, Viršuliškių g. 34, atsiimdama N. N. adresuotą registruotą laišką RN180613254LT, kuriuo N. N. buvo informuojama apie buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalies pardavimą, savo ranka parašė N. N. vardą, pavardę ir už ją pasirašė atiduotų pašto siuntų sąraše Nr. L0001490653LT grafoje „Atsiėmusio asmens vardas ir pavardė“, taip suklastojo šį tikrą dokumentą ir perėmė N. N. adresuotą registruotą laišką, dėl to ši nebuvo informuota apie buto pirkimo pardavimo sandorį.
Kasaciniu skundu nuteistieji A. B. ir E. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo atmestinai, netinkamai vertino įrodymus, išsamiai netyrė jų, kaip apeliantų, nurodytų aplinkybių, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė neteisingą bei neteisėtą nutartį, pažeidžiančią jų teises ir teisėtus interesus.
Nuteistieji nesutinka su abiejų instancijų teismų išvadomis, kad jie, perimdami N. N. adresuotą registruotą laišką, o E. B. ir pasirašydama už nukentėjusiąją, veikė tiesiogine tyčia, mano, jog jos padarytos neteisingai įvertinus parodymus. Iš teismų sprendimų turinio akivaizdu, kad teismai nesurinko jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog A. B. ir E. B., darydami nusikalstamas veikas, veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė darantys nusikalstamą veiką, numatė, kad dėl padarytos veikos atsiras įstatyme numatytų padarinių, bei to siekė. Nenustačius nusikaltimo kvalifikavimui būtinų subjektyviųjų požymių – sąmoningo sieko daryti nusikalstamą veiką ir suvokimo, kad daro nusikalstamą, pavojingą, įstatymo uždraustą veiką, baudžiamasis įstatymas jiems negalėjo būti taikomas.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad A. B. su nukentėjusiąja N. N. siejo ilgalaikiai, tarpusavio pasitikėjimu grindžiami santykiai, kurie lėmė tai, jog A. B., veikdamas pagal nukentėjusiosios išduotą notariškai patvirtintą įgaliojimą ir siekdamas įgyvendinti išimtinai tik N. N. teises ir interesus, perėmė jai priklausančią registruotą pašto siuntą. Tai patvirtina, kad A. B., atlikdamas šiuos veiksmus, nesuvokė darantis nusikalstamą veiką, dėl kurios atsiras įstatyme nurodyti padariniai. Teismas visiškai neatsižvelgė į nuteistojo A. B. paaiškinimus, kad, nuvykęs į pašto skyrių, pašto darbuotojai pateikė savo asmens dokumentą ir įgaliojimą, tačiau tuo metu suskambo jo telefonas ir jis, palikęs E. B., atsitraukė nuo langelio. Nuteistojo A. B. manymu, pašto darbuotoja, aplaidžiai dirbdama, tiesiog pamiršo sistemoje pažymėti, kad pašto siunta atsiimama pagal įgaliojimą, ir paprašė tuo metu šalia buvusios E. B. pasirašyti už N. N., o ši, nesuvokdama daranti kažką neteisėto, pasirašė. Tai rodo, kad pašto darbuotoja ir nuteistieji paprasčiausiai nesusikalbėjo ir jie atliko veiksmus nieko blogo neįtardami ir neturėdami piktų ketinimų. Teismas nepagrįstai kaip teisingus vertino liudytojos pašto darbuotojos K. R. parodymus, kad nuteistieji nepateikė jokio įgaliojimo. Akivaizdu, kad liudytojai K. R. už tokį aplaidumą darbe, t. y. už nepažymėjimą sistemoje, jog siunta atsiimta pagal įgaliojimą, grėstų drausminė atsakomybė, o gal net atleidimas iš darbo, todėl jos parodymai turėjo būti vertinami kritiškai kaip melagingi, duoti siekiant išvengti gresiančios atsakomybės ir išsaugoti darbo vietą. Šios liudytojos parodymus teismas vertino teigiamai vien tik dėl to, kad ji iš dalies pripažino dirbusi nerūpestingai ir aplaidžiai.
Taip pat kasaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada dėl E. B. kaltės, pasirašant nukentėjusiosios vardu ir pavarde bei parašu. Teismo nuomone, taip pasirašydama nuteistoji stengėsi imituoti nukentėjusiosios parašą, o tai reikalauja pastangų ir susikaupimo, dėl to pasimetęs žmogus negalėtų to padaryti. Tačiau tokie teismo teiginiai, kaip teigiama skunde, yra deklaratyvūs, nes akivaizdu, kad ir kitas žmogus, atsidūręs analogiškoje situacijoje, elgtųsi taip pat, t. y. gavęs nurodymą pasirašyti kito asmens vardu taip ir padarytų. Be to, nuteistoji E. B. savo vardu nepasirašė, nes anksčiau nebuvo susidūrusi su tokia situacija ir suprato, kad pašto darbuotoja jai liepė pasirašyti būtent N. N. parašu. Taigi, pasirašydama už N. N., nuteistoji nesuvokė daranti nusikalstamą veiką, dėl kurios kils įstatyme numatyti padariniai.
Kasatorių nuomone, pirmiau nurodyti abiejų instancijų teismų argumentai nepagrindžia ir neįrodo, kad jie, darydami nusikalstamą veiką, numatytą BK 166 straipsnio 1 dalyje, veikė tiesiogine tyčia.
Be to, apeliacinės instancijos teismas pateikė niekuo nepagrįstą išvadą, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupe, t. y. iš anksto susitarę vyko į paštą neteisėtai perimti N. N. adresuotą registruotą laišką. Šio teismo išvada padaryta iš naujo netyrus bylos įrodymų, nevertinus realiai susidariusios situacijos ir neatsižvelgus į nuteistųjų teiktus paaiškinimus.
Nuteistieji nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Kaltinant asmenis padarius nusikalstamą veiką bendrininkaujant, turi būti nustatyta ne tik padarytos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, bet ir bendrininkavimo forma pagal BK 24 ir 25 straipsniuose nustatytus požymius, t. y. bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kiekvieno bendrininko suvokimas, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kiti bendrai daromos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, numatyti konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje. Šiuos požymius teismas privalo konstatuoti, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDg1LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-485/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-485/2008">2K-485/2008</a>).
Iš ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų paaiškinimų matyti, kad jie neturėjo tyčios ir nebuvo tarpusavyje susitarę daryti bendrą nusikalstamą veiką, nes A. B. N. N. priklausančią siuntą norėjo atsiimti su turimu jos išduotu įgaliojimu, t. y. manydamas, jog veikia teisėtu pagrindu, o E. B., susiklosčius neįprastai situacijai, pasimetusi pasirašė pašto siuntų sąraše, neturėdama išankstinės ar staiga kilusios tyčios pasisavinti N. N. siuntinio, ir nesuvokė daranti įstatymo draudžiamą nusikalstamą veiką. Akivaizdu, kad teismai nenustatė visų objektyviųjų ir subjektyviųjų bendrininkavimo požymių – aiškaus nuteistųjų susitarimo pasisavinti ne jiems priklausančią siuntą ir jų suvokimo, jog daro nusikalstamą veiką. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados, kad nuteistuosius siejo vieninga tyčia padaryti nusikalstamą veiką, yra visiškai nepagrįstos, padarytos netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo nuteistųjų kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad, spręsdamas kasatorių baudžiamosios atsakomybės klausimą, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė bylos įrodymus, jų turinį ir visus juos motyvuotai įvertino, išsamiai pasisakydamas dėl kiekvieno iš jų liečiamumo ir leistinumo su kitais ištirtais įrodymais ir turinčiomis reikšmės bylos aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą bei apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, savo nutartyje pateikė motyvuotas išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir nurodė, kodėl nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami. Teismas konstatavo, kad byloje surinktais, ištirtais ir įvertintais įrodymais įrodyta, jog nuteistieji veikė tiesiogine tyčia, nes veikdami kartu suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. jie atvyko į pašto skyrių, kur E. B. pasirašė už N. N., imituodama jos parašą, taip neteisėtai perėmė šiai siunčiamą siuntą – registruotą laišką. Kasacinio skundo argumentai dėl nuteistųjų tyčios jų veikoje nebuvimo deklaratyvūs, nepaneigiantys abiejų instancijų teismų išvadų šiuo klausimu.
Taip pat nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl teismų pripažintos nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Nuteistieji A. B. ir E. B., neteisėtai perimdami nukentėjusiajai N. N. priklausančią siuntą, veikė bendrininkų grupe. Bylos duomenys patvirtina, kad E. B. kartu su A. B., pastarojo iniciatyva nuvyko į pašto skyrių paimti N. N. adresuotą laišką, už kurį ji pasirašė (suklastodama dokumentą), o laišką perdavė A. B.. Taigi neteisėtos veikos rezultatas buvo pasiektas abiejų nuteistųjų pastangomis, todėl jie BK 25 straipsnio prasme laikytini bendravykdytojais.
Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų, kaip to reikalaujama BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3 dalyje.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme
Kasaciniu skundu nuteistieji A. B. ir E. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka teigdami, kad šis teismas įrodymus įvertino netinkamai, apeliaciniuose skunduose nurodytų aplinkybių neišnagrinėjo, dėl to baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį. Tokius teiginius kasatoriai iš esmės argumentuoja tuo, kad teismai, neteisingai įvertinę įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas dėl jų kaltės, t. y. kad jiems BK 166 straipsnio 1 dalį, o E. B. ir BK 300 straipsnio 1 dalį taikė nesant byloje objektyvių duomenų apie tai, jog šios veikos buvo padarytos tiesiogine tyčia; kad bendrininkavimo požymiai, kuriais remiantis konstatuojama, jog veika padaryta bendrininkų grupe, taip pat nenustatyti.
Tokie kasatorių teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai atmestini.
Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjamoje byloje konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. A. B. ir E. B. kaltė padarius nusikalstamas veikas pagrįsta teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, visi jie aptarti ir įvertinti, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose keltos gynybos versijos motyvuotai atmestos. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatoriai, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus. Šie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai taip pat nebuvo pažeisti. Teismų sprendimai pagrįsti įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, motyvai, kuriais vadovaujantis atmetamos A. B. ir E. B. gynybinės versijos bei argumentai, kuriais jos grindžiamos, tiek pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje, tiek ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, atmetant nuteistųjų argumentus, yra nurodyti.
Pagal BK 166 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai perėmė paštu ar per pasiuntinių paslaugos teikėją siunčiamą siuntą ar siuntinį arba neteisėtai perėmė, fiksavo ar stebėjo asmens elektroninių ryšių tinklais siunčiamus pranešimus, arba neteisėtai fiksavo, klausėsi ar stebėjo asmens pokalbius elektroninių ryšių tinklais, arba kitaip pažeidė asmens susižinojimo neliečiamumą. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.
Tiek BK 166 straipsnio 1 dalyje, tiek 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra tyčiniai, formalios sudėties nusikaltimai.
Pagal BK 15 straipsnio 2 dalį nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo.
Formaliųjų nusikalstamų veikų sudėčių atveju tiesioginei tyčiai būdingi požymiai yra pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas ir norėjimas taip veikti.
BK 166 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviąją pusę sudaro neteisėtas veikimas ar neveikimas, pažeidžiantis asmens susižinojimo neliečiamumą įvairiais būdais, taip pat ir tokiais, kai perimama paštu ar per pasiuntinių paslaugos teikėją siunčiama siunta ar siuntinys. Byloje, įvertinus nukentėjusiosios N. N., liudytojų K. R., V. N., M. N., N. K. ir kitų liudytojų parodymus, specialisto išvadas bei kitų teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, nustatyta, kad A. B. ir E. B., veikdami bendrai, 2010 m. birželio 30 d. nuvykę į Viršuliškių 56–ąjį pašto skyrių, esantį Vilniuje, Viršuliškių g. 34, E. B. pasirašius už N. N., neteisėtai perėmė pastarajai siunčiamą registruotą laišką RN180613254LT; kad E. B., turėdama tikslą gauti N. N. siunčiamą registruotą laišką, atiduodamų pašto siuntų sąraše grafoje „Atsiėmusio asmens vardas ir pavardė“ parašė N. N. vardą, pavardę ir pasirašė, imituodama jos parašą. Taip pat byloje nustatyta, kad neteisėtu būdu pašte gavus N. N. adresuotą registruotą laišką, šis jai nebuvo perduotas, apie jo turinį ji nebuvo informuota. Iš bylos duomenų matyti, kad 2010 m. kovo 17 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą. N. N. paveldimą turtą sudarė ½ dalis gyvenamosios paskirties patalpos – buto, turinčio 32,71 kv. m. bendro ploto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Likusiai ½ daliai buto paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas P. N. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.79 straipsnyje nustatyta, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytinių (1 dalis). Dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, o į kitą daiktą – per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui (2 dalis). Pagal bylos duomenis, notarų biuras 2010 m. birželio 23 d. registruotu laišku su atgaliniu įteikimu persiuntė N. N. registruotą pareiškimą, kuriuo P. N., dalyvaujant jo tėvui M. N., N. N. praneša apie ketinimą parduoti bendrąja daline nuosavybe jiems priklausantį turtą, t. y. ½ dalį buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir prašo ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio pareiškimo gavimo dienos pareikšti Vilniaus miesto 14–ajam notarų biurui savo norą ar atsisakymą pirkti nurodytą turtą už šiame pareiškime nurodytą kainą bei pažymi, kad, jeigu iki nurodyto termino jos atsakymo nebus, laikys, jog ji nenori pasinaudoti pirmumo teise ir jam priklausantis turtas bus parduotas kitam asmeniui. Šio notarų biuro notarė 2010 m. rugpjūčio 17 d. liudijimu patvirtino, kad registruotas įteikimo pranešimas N. N. buvo įteiktas 2010 m. birželio 30 d., adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir asmeniškai jos pasirašytas (pašto siuntos Nr. RN 180613254LT), kad ji į notarų biurą neatvyko ir pageidavimo pirkti pareiškime nurodyto turto nepareiškė. Iš Vilniaus 20–ajame notarų biure 2010 m. rugpjūčio 31 d. sudarytos ir pasirašytos buto pirkimo pardavimo sutarties matyti, kad nepilnametis P. N. – pardavėjas bei jo įstatyminis atstovas M. N. ir pirkėjas – A. B. sudarė pirkimo pardavimo sutartį, kuria pardavėjas parduoda, o pirkėjas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su sutuoktine E. B. perka ½ dalį buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Pagal šią sutartį nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą – minėto buto dalį – pereina nuo sutarties pasirašymo dienos.
Kasaciniame skunde nuteistieji pakartojo tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodomi ir apeliaciniame skunde, t. y. kad teismas nepagrįstai kaip teisingus vertino liudytojos – pašto darbuotojos K. R. parodymus, kad A. B. ir E. B. veikoje jokios tyčios nebuvo, kad A. B. N. N. priklausančią siuntą norėjo atsiimti remdamasis jos išduotu įgaliojimu, t. y. manydamas, jog veikia teisėtu pagrindu, o E. B., susiklosčius neįprastai situacijai ir būdama pasimetusi, pasirašė pašto siuntų sąraše, tačiau tai padarė neturėdama išankstinės ar staiga kilusios tyčios pasisavinti ne jai, o N. N. priklausančią siuntą, ir nesuvokdama, kad daro pavojingą, įstatymo uždraustą veiką.
Teisėjų kolegija pažymi, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltinamojo parodymais apie jo suvokimą darant pavojingą visuomenei veiką, bet ir objektyviaisiais bylos duomenimis.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus ir palyginęs juos tarpusavyje, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, padarytų nusikalstamų veikų tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai – tiesioginė tyčia yra nustatyti, nuosprendyje motyvuotai, remiantis išsamiai išnagrinėtomis aplinkybėmis, tinkamai atskleisti.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų argumentus, priimtoje nutartyje išsamiai pasisakė, kad netikėti pašto darbuotojos K. R. parodymais, jog jai joks įgaliojimas nebuvo pateiktas, kad jai buvo pateiktas moters asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas, kurio, kaip pati pripažino, tinkamai nepatikrino, ir pašto siuntą, adresuotą N. N., atidavė šiai moteriai, pasirašiusiai N. N. pavarde, nebuvo pagrindo, kad ikiteisminio tyrimo metu pirmųjų apklausų metu abu nuteistieji teigė, jog apie nukentėjusiajai adresuotą laišką ir jo atsiėmimo aplinkybes nieko nežinantys; kad nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai patvirtina, jog N. N. adresuotas registruotas laiškas jai nebuvo perduotas; kad visos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog nuteistieji, perimdami N. N. adresuotą laišką, E. B. pasirašydama už N. N. išgalvotu parašu, veikė tiesiogine tyčia, t. y. ir suvokdami, jog neteisėtai perima paštu siųstą N. N. registruotą laišką, E. B. – kad klastoja dokumentą, ir norėdami taip veikti, nes buvo suinteresuoti kuo greičiau nupirkti iš P. N. buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ½ dalį, kurią pirkti pirmenybės teisę turėjo N. N.. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. B. ir E. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog nuteistieji neteisėtai perimdami N. N. paštu siunčiamą siuntą, taip pažeisdami jos susižinojimo neliečiamumą, veikė būdami susitarę šią veiką daryti ir abu veikė kaip vykdytojai.
Pagal BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas apeliacinės instancijos teismo nutartyje, priimtoje išnagrinėjus bylą, turi būti išdėstytos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teisėjų kolegija pripažinti, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kad priimtoje nutartyje į esminius apeliantų argumentus neatsakyta bei pakankamai motyvuotai nepaaiškinta, kodėl jie atmetami, neturi pagrindo.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais tenkinti kasatorių prašymą – naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra pagrindo. Nesant apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų A. B. ir E. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Tomas Šeškauskas
Aldona Rakauskienė
