A. R. pagal BK 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-133/2014

Teisminio proceso Nr. 1-18-1-01881-2008-9

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.4.8.2;

2.9.12;

2.1.7.4;

2.4.2.1;

2.4.7;

2.1.15.3.3

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Albino Sirvydžio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. (A. R.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 3 d. nutarties.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiu A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu penkiems mėnesiams, įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti mokytis arba dirbti, arba registruotis darbo biržoje ir nebendrauti su L. R..

Iš nuteistojo A. R. priteista: Valstybinei ligonių kasai (toliau – ir VLK) – 296,90 Lt, nukentėjusiajai L. R. – 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 3 d. nutartimi nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. R. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 10 d., apie 15.30 val., namo, esančio (duomenys nekelbtini), antrojo aukšto laiptinėje asmeninio konflikto metu padarė nukentėjusiajai L. R. du odos įdrėskimus kairiajame žande, odos įdrėskimą kairiojo žasto priekinio paviršiaus viduriniame trečdalyje, smulkią poodinę kraujosruvą kairėje krūtyje, tris smulkias poodines kraujosruvas kairės alkūnės sąnario srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

Kasaciniame skunde nurodomi byloje padaryti pažeidimai dėl to, kad teismai:

rėmėsi duomenimis, gautais pažeidžiant įstatymus, netikrino ir neanalizavo akivaizdžiai suklastotų duomenų, nors to buvo prašoma (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys);

pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą (BPK 44 straipsnio 6 dalis), nes kasatoriaus kaltę preziumavo, nepašalinę prieštaravimų, neaiškinę abejonių jo naudai; atsisakė tenkinti kaltinamojo ir gynybos prašymus patikrinti prieštaringus bylos duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas;

pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nes nepatikrino kiekvieno įrodymo tikrumo (patikimumo), liečiamumo, leistinumo, jų tarpusavio suderinamumo ir ryšio, įrodymus vertino fragmentiškai, atsietai, neišsamiai, nevertino jų visumos, įrodymų vertinimo motyvai surašyti pažeidžiant BPK reikalavimus. Kaltinimui prieštaraujantys duomenys motyvuotai nepaneigti ir iš viso neaptariami (BPK 305 straipsnis); nenustatyti nusikaltimo motyvai ir netirta kaltinamojo alibi, dėl to padarytos klaidingos ir nepagrįstos, neatitinkančios faktinių bylos aplinkybių išvados;

apkaltinamasis nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK reikalavimus, keliamus nuosprendžio turiniui, rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai jame išdėstyti iškreiptai ir neišsamiai, praleidžiant esmines aplinkybes, nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmas liko neatskleistas; dėl šių pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nepasisakė;

netinkamai aiškino ir taikė šalių rungimosi, procesinio lygiateisiškumo ir teismo nešališkumo principus (BPK 6, 7 straipsniai), neužtikrino kaltinamojo teisės į teisingą ir tinkamą teismo procesą; kasatoriui buvo apribota galimybė įgyvendinti teisę teikti įrodymus ir ginčyti kitos šalies argumentus (BPK 7 straipsnio 2 dalis), įgyvendinti BPK 57 straipsnyje numatytą nušalinimo teisę esant BPK 58 straipsnio 1 dalyje numatytiems nušalinimo pagrindams;

netinkamai išspręstas civilinio ieškinio klausimas, VLK ieškinys patenkintas jo neišnagrinėjus ir nepateikus motyvų, paaiškinančių VLK, kuri nėra pripažinta civiline ieškove, turėtų išlaidų; taip pažeistas BPK 115 straipsnis; apeliacinės instancijos teismas paliko galioti neteisėtą sprendimą;

baudžiamasis procesas buvo pradėtas ir tęsiamas esant aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1, 4, 6 punktai);

pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 407 straipsnio, 417 straipsnio 1 dalies nuostatas, valstybinio kaltinimo tvarka išnagrinėjo bylą, kuri turėjo būti nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka (nors dar ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi buvo nustatyta, kad A. R. inkriminuojama veika kvalifikuotina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį). Taigi byla turėjo būti nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Be to, kasatorius negalėjo įgyvendinti BPK 410 straipsnyje numatytos teisės, kad kartu šioje byloje būtų išnagrinėtas ir priešpriešinis skundas;

apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, nepatikrino jos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, be to, teismas atmetė jo skundą, padaręs išvadą, kad pagrįstas ir teisėtas kitas, t. y. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje remiamasi dokumentais, apie kuriuos byloje nėra duomenų; taip pažeisti BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimai.

Taigi teismai šiurkščiai pažeidė BPK reikalavimus, nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimais „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“.

Kasatorius teigia, kad teismų išvados dėl sužalojimų padarymo laiko, būdo ir kt. faktinių aplinkybių pagrįstos neleistinais, akivaizdžiai suklastotais įrodymais. Pirmiausia tai liečia duomenis dėl sužalojimų buvimo nustatymo, kurių pagrindu pradėtas jo (A. R.) baudžiamasis persekiojimas (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių pažeidimai). Tai yra dvi viena kitai prieštaraujančios tuo pačiu metu įformintos teismo medicinos specialistų išvados (T. 1, b. l. 35–36, 39), pateiktos ikiteisminio tyrimo įstaigai praėjus pusantro mėnesio po įvykio. Kasatorius pažymi, kad perduodant bylą teismui nebuvo surinkta jokių kitų duomenų, patvirtinančių L. R. sužalojimo faktą. Be to, specialistų išvados abejotinos ir dėl to, kad surašytos pažeidžiant galiojančias teismo medicinos tyrimų įforminimo ir apskaitos normas, neaišku, ar jose aprašyti tyrimai iš tikrųjų buvo atlikti, kokiu būdu ir iš kur eksperto tyrimui buvo pateikti medicininiai dokumentai, apie kuriuos nurodyta eksperto išvadose (pvz., nurodyta, kad specialistas tyrė medicinos dokumentus, kurie buvo gauti jau baigus tyrimą; tiriami dokumentai tuo pačiu metu buvo pas skirtingus teismo medicinos specialistus skirtingose įstaigose ir pan.); nėra duomenų, patvirtinančių, kad tyrimų atlikimas buvo apmokėtas nustatyta tvarka, taip pat neaišku, ar išvados surašytos ekspertinės įstaigos vardu ar kaip asmeninė paslauga nukentėjusiajai. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos (toliau – VTMT) rašto (T. 3, b. l. 75) akivaizdu, kad VTMT nepatvirtino minėtų išvadų teisinės galios ir neprisiėmė už jas atsakomybės bei pasiūlė dėl šių dokumentų kreiptis į teisėsaugos institucijas. Kasatorius nurodo, kad jis ir jo gynėjai nuolat kėlė klausimą dėl šių dokumentų (specialistų išvadų), kuriais grįstas kaltinimas, teisinės galios (jų gavimo teisėtumo ir pan.), o kartu ir dėl baudžiamojo persekiojimo pradėjimo pagrįstumo, tačiau teismai to nepatikrino, nepalygino su kitais įrodymais. Kasatorius pažymi, kad paaiškėjo, jog išvadas surašiusi ekspertė G. Krochinienė buvo atleista iš darbo VTMT už tarnybinius nusižengimus, o su specialisto išvadomis susiję duomenys jos kompiuteryje sunaikinti. Pirmosios instancijos teismas šiuos nepatikimus duomenis pateikė paskirtai teismo medicinos ekspertizei atlikti. Teismų sprendimuose minėtos specialistų išvados iš viso neaptariamos ir neanalizuojamos.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad medicinos įstaigų, Bendrosios pagalbos centro (toliau – BPC) ir policijos duomenų registruose taip pat nebuvo įregistruota informacija apie nukentėjusiosios sužalojimą (sumušimą) 2008 m. rugpjūčio 10 d. ir kad įvykio dieną dėl to ji kvietė policiją. Iš BPC pareigūnų pokalbio garso įrašo protokolo (T. 1, b. l. 59, 60) matyti, kad BPC gavo pranešimą tik apie tai, jog minėtą dieną, apie 15.30 val. sumuštas šešiolikmetis A. R.. Remiantis šia informacija pradėtas ikiteisminis tyrimas (T. 1, b. l. 6, 7). Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės, susijusios su baudžiamojo persekiojimo neteisėtumu, netikrino, atmetė visus kasatoriaus prašymus.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl minėtų skundo argumentų, nurodė, kad po įvykio praėjus daugiau kaip mėnesiui tyrėjas surašė tarnybinį pranešimą, buvo neegzistuojančio pareigūno A. Stanevičiaus rezoliucija ir kt. Kasatorius nurodo, kad pirminių duomenų apie nusikalstamos veikos padarymą priėmimas ir įregistravimas yra reglamentuotas: Rekomendacijomis dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos įregistravimo tvarkos (generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymas Nr. I-110), BPC pareigūnų reagavimo algoritmu į pranešimus ir automatiniu informacijos įregistravimu (Bendrojo pagalbos centro įstatymas ir Bendrojo pagalbos centro nuostatai), pareiga teikti privalomąjį pranešimą policijai apie smurtines traumas (sveikatos apsaugos ministro, vidaus reikalų ministro ir generalinio prokuroro 2002 m. sausio 28 d. įsakymas Nr. 55/42/16 „Dėl informacijos apie asmenis su kūno sužalojimais, kurie gali būti susiję su nusikaltimu, teikimo“, „Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų veiklos apskaitos ir atskaitomybės tvarka“). Tačiau iš bylos medžiagos akivaizdu, kad nė viena institucija savo apskaitoje pirminių duomenų apie L. R. 2008 m. rugpjūčio 10 d. sužalojimą neužfiksavo, o teismai taip ir neišsiaiškino, kodėl tos pačios institucijos A. R. sužalojimo faktą užregistravo tinkamai (apie jį padaryti visi privalomieji pranešimai ir informaciniai įrašai). Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad 2008 m. rugsėjo mėn. rašyti tarnybiniai pranešimai, pavedimai ir kt. dokumentai, apie kuriuos nurodyta nutartyje, buvo įforminti tik po to, kai prokuratūra, išnagrinėjusi A. R. motinos skundą, atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl A. R. sumušimo ir nurodė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Tik tada, galbūt kaip kerštas, atsirado ekspertės G. Krochinienės akivaizdžiai suklastotos išvados, o tai lėmė A. R. baudžiamojo persekiojimo pradėjimą pagal atgaline data surašytą nukentėjusios pareiškimą. Taigi baudžiamasis procesas buvo pradėtas pažeidžiant nustatytas procedūras ir nesant privalomų registracijos duomenų kompetentingų institucijų informacinėje bazėje. Šis esminis apeliacinio skundo argumentas liko neišnagrinėtas, teismo nutartyje tik paminėta, jog tai, kad medicinos įstaiga nepranešė policijai apie L. R. smurtinę traumą, nepaneigia A. R. kaltės dėl jam inkriminuojamos veikos (kodėl nepaneigia – nepaaiškinta). Taip pat nepasisakyta apie tai, kad byloje nėra duomenų apie L. R. 2008 m. rugpjūčio 10 d. neva patirtos traumos fakto įregistravimą ir atitinkamos informacijos visų kitų kompetentingų institucijų registruose.

Kasatorius nurodo, kad Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės (toliau – VGPUL) ir VšĮ Karoliniškių poliklinikos dokumentai taip pat neatitinka nei įrašų vidaus registruose, nei perduotos VLK informacijos (VLK apskaitoje ir medicinos įstaigų registruose užregistruotos kitokios paslaugos ir kitokie nusiskundimai, nei nurodyta „popieriniuose“ dokumentuose, kuriais rėmėsi teismas). Medicinos dokumentuose akivaizdžiai padaryti prierašai specialistų, kurie nukentėjusiajai 2008 m. rugpjūčio 10 d. paslaugų neteikė, informacija apie paslaugų atlikimo laiką ir tai, kas tirta, neatitinka pareikšto kaltinimo. Be to, VšĮ Karoliniškių poliklinikos L. R. ambulatorinė kortelė byloje gauta pažeidžiant procesines normas – teismui jos pareikalavus, ji pirmiausia pateko į Vilniaus m. vyriausiojo policijos komisariato 7-ąjį policijos komisariatą (laikinam naudojimui), o iš ten be jokio teismo užklausimo atkeliavo į bylą (T. 2, b. l. 91). Kasatoriaus manymu, toks dokumentų gavimas nelaikytinas teisėtu (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Be to, teismai nesiaiškino, kaip ir kokiu tikslu minėti dokumentai buvo „laikinai naudojami“ policijos komisariate, iš kurio atsiųsta L. R. ambulatorinė kortelė papildyta poliklinikos ir VLK apskaitoje neįregistruotais įrašais ir nežinia kam priklausančiomis rentgeno nuotraukomis, o vienintelė įregistruota apskaitos registruose rentgeno nuotrauka, už kurios padarymą priteistas atlyginimas VLK, pateikta nebuvo ir gauti ją teismui nepavyko.

Praėjus daugiau kaip dvejiems metams, 2011 m. nukentėjusioji pateikė teismui A. Garmaus specialisto išvadą su duomenimis, kurių anksčiau nebuvo, t. y. apie visiškai kitus jai padarytus sužalojimus –neurochirurgas iš jos žodžių aprašė nusiskundimus dėl smegenų sukrėtimo požymių. Be to, iš šio specialisto tyrimo akivaizdu, kad paviršiniai sužalojimai, kurių padarymas buvo inkriminuojamas kasatoriui (kraujosruva krūties srityje ir odos įdrėskimai), negalėjo būti padaryti įvykio metu, nes pirmas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nukentėjusiąją apžiūrėjęs A. Garmus jų nekonstatavo, o valstybinė ekspertė nukentėjusiąją apžiūrėjo vėliau. Ši prieštaraujanti ankstesnėms A. Garmaus išvada teismų sprendimuose neaptarta.

Kasatorius nurodo, kad jis ir jo gynyba teisminio nagrinėjimo metu nuolat vardijo minėtus prieštaravimus, padarytus įstatymo pažeidimus bei prašė tikrinti įrodymus, šalinti akivaizdžiai suklastotus dokumentus, tačiau tai nebuvo padaryta. Priešingai, paskyrus teismo medicinos ekspertizę, nepatikimi bylos duomenys (suklastoti, neturintys teisinės galios dokumentai) buvo pateikti VTMT ekspertams, nors siunčiant bylą į ekspertizę teismas privalėjo vadovautis BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis ir to nedaryti, nes tokių dokumentų tikrumo, leistinumo ir pan. išaiškinimas nepriklauso ekspertų kompetencijai. Taigi ekspertai vertino viską, kas jiems buvo pateikta, ir nepatikimų pradinių duomenų pagrindu surašė išvadą – ekspertizės aktą Nr. 118/11(01) (T. 4, b. l. 67–77). Nors teismo ekspertai nenustatė L. R. sužalojimų, dėl kurių padarymo buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, tačiau, remiantis vien tik prieštaringomis ir nepatikimomis specialistų A. Garmaus ir G. Krochinienės išvadomis, buvo perrašytas jų nurodytos aplinkybės ir konstatuota apie neva L. R. padarytus paviršinius sužalojimus – kelis įdrėskimus ir mėlynes, o apie sužalojimų padarymo laiką nenurodyta. Teismai, neįsigilinę į šio ekspertizės akto turinį, juo rėmėsi ir padarė neteisingą išvadą apie sužalojimų buvimo faktą.

Pasak kasatoriaus, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ir nukentėjusiosios bei jos vyro B. R. parodymais, taip pat iš dalies – pareigūno A. Buzo parodymais, tačiau ekspertizės akto turinys neaptartas, nelygintas su nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais. Kasatorius pažymi, kad teisme apklaustas ekspertas paaiškino nežinantis, kodėl nukentėjusiąją tą pačią dieną apžiūrėję specialistai nurodo skirtingus sužalojimus, kodėl įdrėskimai ir kraujosruvos, konstatuoti pirmos apžiūros metu, dingo, o atsirado kitokie įdrėskimai ir kraujosruvos kitose kūno vietose. Teismai šių aplinkybių neanalizavo, jo (kasatoriaus) argumentus dėl iš esmės besiskiriančių teismo medicinos specialistų išvadų (A. Garmaus bei G. Krochinienės) įrodomosios reikšmės atmetė motyvuodami tuo, kad vadovaujasi ekspertizės aktu Nr. 118/11(01), o kitas išvadas laikė tik konsultacinėmis (jas atmetė). Tačiau minėtos teismo medicinos specialistų išvados – bylos dokumentai, kuriais remiantis konstatuotas sužalojimų padarymo faktas, be to, pagal juos teismai turėjo spręsti apie skirtingų sužalojimų buvimą, jų padarymo laiką (ekspertai apie tai spręsti negalėjo, nes tai ne jų kompetencija). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal ekspertų išvadas sužalojimai padaryti suspaudžiant pirštais ir veikiant aštriabriauniu paviršiumi, tačiau nukentėjusioji ir jos vyras parodė apie smūgių, kurie inkriminuoti A. R., sudavimą. Kasatorius pabrėžia, kad sužalojimų smūgiais nukentėjusiajai nenustatyta, taigi jos niekas nemušė, dėl to teismų išvados, kad minėtu aktu neginčijamai nustatyta, jog nukentėjusiajai įvykio metu padaryti sužalojimai ir kad juos padarė jis (A. R.) – neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į aptartus esminius apeliacinio skundo argumentus (dėl prieštaringų duomenų, teismo išvadų neatitikimo ekspertizės akto turiniui) nepasisakyta.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo parodymus nemotyvuotai laikė nepatikimais ir besąlygiškai patikėjo B. R. ir L. R. parodymais, nors jie nenuoseklūs, prieštarauja vieni kitiems. Apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu neišnagrinėti; teismo nutartyje daroma niekuo neparemta prielaida, kad A. R. parodymų nepatvirtina, be kita ko, ir sužalojimų lokalizacija (tačiau nenurodoma, kokių sužalojimų). Teismai neanalizavo ir neaptarė bylos duomenų, teisinančių A. R. ir patvirtinančių jo parodymus, t. y. ekspertizės akto, kuriuo pagrįstas nuosprendis, priešpriešinės bylos nuosprendžio ir kt. A. R. pažymi, kad buvo nurodęs, jog B. R. rankomis atitraukinėjo ir bandė sutramdyti savo žmoną, tačiau niekada nesakė, kad ją mušė, kaip kad iškreiptai apie tai pasisakė teismai. Pasak kasatoriaus, šie jo parodymai visiškai atitinka nukentėjusiajai nustatytų smulkių kraujosruvų lokalizaciją ir padarymo mechanizmą (suspaudimas pirštais), tačiau teismai į tai nekreipė dėmesio, o šalių parodymai nebuvo patikrinti įvykio vietoje (kasatorius ir jo gynyba to prašė). Kasaciniame skunde nurodoma, kad įvykio vietos apžiūros protokole nėra jokių duomenų apie įvykio vietą, apžiūra neišsami, atlikta kasatoriui, gyvenančiam ten pat, nedalyvaujant. Taip teismai apribojo jo galimybę gintis ir rungtis teikiant įrodymus bei ginčijant kitos šalies argumentus. Tuo tarpu tik atlikus parodymų patikrinimą vietoje galima būtų nustatyti įmanomą įvykio eigą, dalyvių išsidėstymą ir veiksmus.

Kasatorius nurodo, kad teismas, kaip patikimą įrodymą vertindamas nesuinteresuotų policijos pareigūnų parodymus, neišsiaiškino abejotinos aplinkybės – dėl nukentėjusiosios kraujavimo iš nosies praėjus valandai po įvykio; šis faktas nepatvirtintas jokiais bylos dokumentais. Atsižvelgiant į tai, kad valandą kraujavusi nukentėjusioji mirtų, darytina išvada, kad arba L. R. parodymai apie kraujavimą išgalvoti, arba to priežastis buvo kita. Minėtos abejonės liko nepašalintos, į apeliacinio skundo argumentus šiuo klausimu neatsakyta.

Kasatorius teigia, kad jam kaip kaltinamajam nebuvo užtikrinta galimybė įgyvendinti BPK 57 straipsnyje numatytą nušalinimo teisę esant BPK 58 straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiant nukentėjusiąją kaip vertėjas dalyvavo jos vyras B. R., taip pat jis yra ir liudytojas šioje byloje. Pagal įstatymą vertėjo giminystė su proceso šalimi yra nušalinimo pagrindas, tačiau to padaryti kasatorius neturėjo galimybės.

Kasaciniame skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo 2009 m. spalio 14 d. nutartimi nustatyta, jog L. R. sužalojimai kvalifikuotini pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Dėl to, paaiškėjus šiai aplinkybei, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 409 straipsnio 1 dalimi, pradėta byla turėjo būti nutraukta, nukentėjusiajai išaiškinus teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka (beje, tuo pačiu pagrindu dėl tų pačių L. R. sužalojimų pagal kaltinamojo pareiškimą tyrimas nebuvo pradėtas dėl nukentėjusiosios vyro B. R.). To nepadarius iš esmės buvo pažeisti BPK 407 straipsnio, 417 straipsnio 1 dalies reikalavimai, taip pat kaltinamojo teisė į tinkamą bylos tyrimo procesą: jis neteko galimybės pasinaudoti tik privataus kaltinimo bylų procesui būdinga galimybe, kad priešpriešiniai skundai būtų nagrinėjami vienoje byloje (BPK 410 straipsnis), abiem proceso šalims lygiateisiškomis sąlygomis, nedalyvaujant prokurorui. Taigi, kasatoriui teko ginti savo teises savarankiškai, už savo lėšas, o nukentėjusiosios interesus gynė valstybė. Be to, pasak kasatoriaus, byloje dalyvavo šališkai nusiteikusi prokurorė, kuriai reikalaujant buvo atmetami visi jo prašymai, iš jų – ir dėl prokurorės nušalinimo. Tai yra esminiai procesiniai pažeidimai, sudarantys pagrindą naikinti teismų sprendimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-423/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-423/2009">2K-423/2009</a>).

Pasak kasatoriaus, teismai padarė prielaidą, kad abi konflikto pusės buvo puolančiosios, nes šios aplinkybės nepatvirtina bylos duomenys. Be to, teismo nuosprendžiu, priimtu dėl L. R., nustatyta, kad to paties įvykio metu nukentėjusioji buvo konflikto iniciatorė, smurtavo prieš jį (A. R.), jį sužalojo (už tai L. R. buvo nuteista). L. R. byla – priešpriešinė nagrinėjamai bylai, todėl jos turėjo būti nagrinėjamos kartu arba L. R. byla pridėta prie šios bylos, tačiau tai nebuvo padaryta.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į įsiteisėjusį nuosprendį ir, disponuodamas neišsamia ir nepakankama informacija apie įvykį, priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą, o atitinkamų skundo argumentų išvis nenagrinėjo, apie nukentėjusios veiksmus iki konflikto nepasisakė.

Pasak kasatoriaus, baudžiamasis procesas buvo pradėtas ir tęsiamas nesant nusikaltimo subjekto, nes jo socialinė branda neatitiko amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, taip buvo pažeisti BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimai. Nepaisyta, kad į bylą pateikta psichoterapijos ir psichoanalizės centro specialisto išvada ir kiti dokumentai apie kasatoriaus nepakankamą socialinę brandą, kuri atsilieka nuo biologinio amžiaus trejais metais. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada šiuo klausimu (teismas rėmėsi kompleksinės psichologinės – psichiatrinės ekspertizės Nr. 78TPK-215/2010 akto išvadomis, kad kaltinamojo psichologinės ypatybės neturėjo įtakos jo elgesiui, įvykio metu jis galėjo suvokti aplinką ir suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti). Kasatoriaus manymu, šios išvados neparemtos nei specialiomis žiniomis, nei byloje surinktais įrodymais, nes pagal specialisto D. Stasiūno paaiškinimą nepakankama socialinė branda nereiškia aplinkos nesuvokimo, o minėtame ekspertizės akte išvada dėl jo (A. R.) socialinės brandos nepateikta, nes jos lygis šiuo tyrimu nustatomas nebuvo (tai matyti iš teismo užduoties ekspertams). Taigi teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes kasatoriaus socialinė branda konstatuota įvertinus tik vieną tyrimą.

Kasatorius skunde teigia apie teismų šališkumą jo atžvilgiu argumentuodamas tuo, kad apeliacinės instancijos teisme buvo atmetami visi jo prašymai, ribojamos procesinės teisės. Pasak nuteistojo, teismas taikė dvigubus standartus vertindamas jo ir prokuratūros bei nukentėjusiosios pateiktus įrodymus. Be to, teismai privalėjo išnagrinėti būtinosios ginties (BK 28 straipsnio 1 dalis) ir lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straispnio 1 dalies 6 punkte, klausimus, tačiau niekuo nemotyvuodami nurodė, kad abi pusės buvo puolančiosios. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad kaltinamajam negrėsė realus pavojus, nuo kurio reikėtų gintis, paneigtas pirmiau minėtu įsiteisėjusiu nuosprendžiu priešpriešinėje byloje. Teismai neįvertino visos konfliktinės situacijos pavojingumo, sumenkino kasatoriui grėsusio pavojaus pobūdį, jėgą, neatsižvelgė į konfliktuojančių pusių jėgų santykį ir jo galimybę atremti užpuolimą, padarytos žalos jo (A. R.) sveikatai dydį, todėl padarė neteisingas išvadas dėl būtinosios ginties nepriimtinumo ir taip pademonstravo šališkumą. A. R. teigia turėjęs teisę gintis, o įstatymas neriboja gynybai nuo kėsinimosi naudojamų priemonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEyLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-212/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-212/2007">2K-212/2007</a>).

Kasaciniame skunde teigiama, kad civilinio ieškinio klausimas šioje byloje išspręstas netinkamai. Pateiktas VLK ieškinys grindžiamas VLK apskaitos duomenimis (T. 1, b. l. 48, 49) apie visas nukentėjusiajai 2008 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. suteiktas medicinines paslaugas. Šių duomenų ryšys su nagrinėjamu įvykiu nenustatytas, tuo tarpu VLK apskaitos (kurioje turi būti registruojamos paslaugos ir diagnozės) duomenys nesutampa su teismo medicinos specialisto išvadų duomenimis, nes VLK apskaitoje užfiksuotos kitos paslaugos ir diagnozės, joje nėra informacijos apie 2008 m. rugpjūčio 10 d. L. R. traumą ir jos gydymą, apie kurią išvadoje nurodė ekspertė. Teismai šių akivaizdžių prieštaravimų tarp duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir duomenų, užregistruotų VLK apskaitoje, neanalizavo, savo sprendimuose neaptarė. Taip VLK ieškinys patenkintas nepatikrinus jo pagrįstumo ir dydžio (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinimas buvo perkvalifikuotas į BK 140 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų apimtis sumažėjo – konstatuoti keli odos įdrėskimai ir smulkios kraujosruvos – niekaip nesusiję su VLK apskaitoje užfiksuotomis medicinos įstaigų teiktomis paslaugomis, o šie duomenys neatitinka byloje esančių medicininių dokumentų. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atliktos ekspertizės akto duomenimis, tačiau apeliacinės instancijos teisme apklausti ekspertai nurodė, kad jie nesivadovauja ligonių kasos apskaitos lapais. Atsižvelgiant į tai, VLK ieškinys negalėjo būti patenkintas. Apeliacinėje instancijoje bandant patikrinti vieno iš VLK reikalavimų pagrįstumą ir nustatyti, kas gi buvo gydoma VšĮ Karoliniškių poliklinikoje, taip ir nepavyko gauti šioje poliklinikoje darytos rentgeno nuotraukos, už kurios atlikimą priteista apmokėti, nes nuotrauka dingo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje. Dėl šios priežasties VLK civilinio ieškinio reikalavimų pagrįstumas negalėjo būti patikrintas BPK 290 straipsnyje nustatyta tvarka. Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, nutartyje pasisakydamas dėl civilinio ieškinio nurodė, jog šis klausimas nenagrinėtinas (nes apeliantas, prašydamas jį išteisinti, to neprašė). Tačiau apeliacinio skundo ribos apibrėžiamos ne tik pareikštais prašymais, bet ir apskundimo pagrindais ir motyvais, o priėmus išteisinamąjį nuosprendį civilinis ieškinys išsprendžiamas vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Apeliaciniame skunde buvo nurodyti argumentai dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio, apeliacinės instancijos teismas pripažino šias apeliacinio skundo ribas, nes pakvietė dalyvauti ir posėdyje išklausė VLK atstovo paaiškinimus, bandė išreikalauti rentgeno nuotrauką, be to, kaltinamojo gynėjas kėlė klausimą dėl civilinio ieškinio patikslinimo. Taigi apeliacinio skundo argumentas dėl VLK civilinio ieškinio apeliacinės instancijos teisme buvo svarstomas, tačiau nutartyje dėl jo nepasisakyta. Netinkamas civilinio ieškinio išsprendimas teismų praktikoje laikomas esminiu pažeidimu ir pagrindu priimtam procesiniam sprendimui naikinti.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų, nes laiko juos neesminiais, tačiau nepaaiškino, kokius apelianto argumentus ir prašymus laiko neesminiais ir kodėl. Kasatoriaus teigimu, tokiais argumentais teismas laikė argumentus dėl BPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, nekaltumo prezumpcijos, rungimosi principų, procesinio lygiateisiškumo, teismo nešališkumo ir kitų proceso normų nesilaikymo. Taigi teismas padarė esminį BPK pažeidimą ir tai sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartis surašyta aplaidžiai, nes joje nurodytas 2012 m. vasario 24 d. priimtas nuosprendis, kuris pripažintas pagrįstu ir teisėtu, nors buvo skundžiamas 2012 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendis; atsižvelgiant į tai, kad pagrįstas ir teisėtas visiškai kitas nuosprendis, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą siūlo jį tenkinti, t. y. dėl esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimų panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 3 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokurorė atsiliepime nurodo, kad kasatoriaus argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su VLK priteisto ieškinio pagrįstumu bei dydžiu, ir nepateikė dėl jo motyvuotų išvadų, pagrįsti. Iš nuteistojo A. R. apeliacinio skundo turinio matyti, kad, be kitų argumentų, jame buvo nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas, visiškai tenkindamas VLK civilinį ieškinį, neatsižvelgė į tai, kad VLK dokumentai neatitinka prie bylos pridėtų medicininių dokumentų ir neįmanoma nustatyti, dėl kokių priežasčių nukentėjusioji buvo gydoma, taip pat nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visai neanalizuotas materialinių išlaidų, patirtų gydant L. R., pagrįstumas, kad teismas nepripažino A. R. kaltės dėl dalies L. R. sužalojimų, tačiau teismas VLK ieškinį patenkino visiškai, nepateikdamas jokių argumentų.

Byloje yra pateiktas VLK ieškinys dėl 296,90 Lt turtinės žalos atlyginimo, kuriame nurodyta, kad VLK prašo iš kalto asmens priteisti patirtą žalą gydant nukentėjusiąją L. R., t. y. išlaidas, patirtas VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje 2008 m. rugpjūčio 10 d. suteikiant pacientei ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, taip pat VšĮ Karoliniškių poliklinikai teikiant L. R. ambulatorines paslaugas 2008 m. rugpjūčio 19 d.–2008 m. rugpjūčio 27 d. Ieškinyje detalizuojama, kokių specialistų paslaugos ir kokia apimtimi buvo teikiamos nukentėjusiajai (ortopedo traumotologo, radiologo, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo, procedūrų kursas ir t. t.).

Iš bylos duomenų matyti, kad A. R. buvo pareikšti įtarimai, jog jis nukentėjusiajai padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairiojo peties sumušimu, poodinėmis kraujosruvomis kairiame žaste, kairėje krūtyje, odos įdrėskimais kairiame žande, dėl to L. R. sveikata sutriko ilgiau nei 10 dienų. Tačiau nukentėjusiajai nebuvo nustatyta BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Pirmosios instancijos teismas sumažino kaltinimo apimtį, nenustatęs, kad sužalojimai L. R. buvo padaryti 8 trauminiais poveikiais, ir konstatavęs, jog A. R. padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. du odos įdrėskimus kairiame žande, odos įdrėskimą kairio žasto priekinio paviršiaus viduriniame trečdalyje, smulkią poodinę kraujosruvą kairėje krūtyje, tris smulkias poodines kraujosruvas kairės alkūnės sąnario srityje. Taigi nustatyta, kad nukentėjusiajai A. R. veiksmais buvo sumuštas kairysis petis, nors, bylos duomenimis, nukentėjusioji dėl to buvo gydoma, o ieškovas patyrė atitinkamas išlaidas. Darytina išvada, kad sprendžiant VLK pateikto civilinio ieškinio dydžio klausimą šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas turėjo ištirti, tačiau to nepadarė.

Apeliacinės instancijos teisme A. R. skundo argumentai, susiję su VLK ieškiniu, buvo tiriami: teismas apklausė teismo medicinos ekspertą, reikalavo iš gydymo įstaigų papildomų duomenų, 2013 m. balandžio 16 d. posėdyje apklausė civilinio ieškovo VLK atstovę L. Šiaudinienę, tačiau nutartyje dėl šių aplinkybių nepasisakė. Teismo nutartyje nurodoma, kad A. R. apeliaciniu skundu prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį ir neginčija jam priteistų civilinių ieškinių, todėl nepasisako dėl jų pagrįstumo. Prokurorė nurodo, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliaciniame skunde buvo pateikti argumentai dėl VLK civilinio ieškinio ir apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes tyrė, tačiau motyvuotų išvadų šiuo klausimu nepateikė, klaidingai nurodydamas, kad apeliantas jų neginčija. Taip teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, o byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų atsiliepime nepasisakoma remiantis tuo, kad pagal BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

Nuteistojo A. R. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis keistini dėl civilinio ieškinio išsprendimo.

Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas byloje esančių įrodymų netiria, jų nevertina ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustato. Nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą (BPK 417 straipsnio 2, 3 dalys)

Kasaciniame skunde nurodoma apie nepagrįstai ir neteisėtai pradėtą ikiteisminį bylos tyrimą ir BPK normų, reglamentuojančių baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo bylose, pažeidimą.

Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, dėl 2008 m. rugpjūčio 10 d. įvykio, gavus nukentėjusiosios L. R. pareiškimą, BPK 171 straipsnyje nustatyta tvarka buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje. Apie tokio tyrimo pradėjimą ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas pranešė prokurorui, o šis, gavęs pranešimą, pavedė, kas turi atlikti ikiteisminį tyrimą. Beje, kasaciniame skunde paminėta Lazdynų policijos nuovados viršininko A. Stanevičiaus (kaip neegzistuojančio pareigūno) pavardė apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta su klaida (vienos raidės) – iš tiesų rezoliuciją ant tarnybinio pranešimo užrašė ir pasirašė Andžejus Stasevičius, tačiau ši rašybos klaida neturi teisinės reikšmės ir teigti apie neegzistuojantį pareigūną nėra pagrindo. Kasatoriaus argumentai apie tai, kiek laiko praėjus po įvykio ir kokius (patikimus ar ne) įrodymus pateikė nukentėjusioji, nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės sprendžiant ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo klausimą, tuo tarpu konkrečių ikiteisminį tyrimą (jo pradėjimo pagrindus ir tvarką) reglamentuojančių BPK normų pažeidimų, kurie neleistų bylos, perduotos su kaltinamuoju aktu, nagrinėti teisme, kasaciniame skunde ir nenurodoma. Pažymėtina, kad nagrinėjimo teisme ribos nustatytos BPK 255 straipsnyje, jų esmė ta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje; savo ruožtu bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje ribos išplaukia iš kaltinamojo akto turinio (BPK 219 straipsnis), tiksliau – konkrečiam asmeniui pareikšto kaltinimo. Pagal BPK 233 straipsnio nuostatas teisėjas 2009 m. spalio 30 d. nutartimi perdavė bylą, kurioje A. R. kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisminio nagrinėjimo procese, kaip tai numato baudžiamojo proceso įstatymas, buvo nagrinėti pareikšto kaltinimo pagrįstumo, nustatytų faktinių aplinkybių teisinio vertinimo klausimai. Šio proceso (pirmosios instancijos teisme) metu iki įrodymų tyrimo pabaigos paaiškėjus aplinkybėms, kad yra pagrindas manyti, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas A. R., gali būti perkvalifikuota į kitą BK straipsnį, t. y. vieną iš nurodytų BPK 407 straipsnyje, taip pereinant iš valstybinio kaltinimo į privatų (BPK 417 straipsnio 2 dalis), teisiamojo posėdžio metu proceso šalims apie tai buvo paskelbta, taip pat paklausta, ar nukentėjusioji ir kaltinamasis nesusitaikytų. Taigi teismas nagrinėjo bylą laikydamasis nagrinėjimo teisme ribų ir perėjo iš valstybinio kaltinimo į privatų bei priėmė nuosprendį, nepažeisdamas BPK 417 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-423/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-423/2009">2K-423/2009</a> susijusi su kitokia teisine situacija, kai byloje kaltinimai buvo dėl dviejų nusikalstamų veikų, viena iš jų – numatyta BK 165 straipsnio 1 dalyje (ir nurodyta BPK 407 straipsnyje). Tuo tarpu šioje byloje BPK 417 straipsnio 2, 3 dalių taikymas (pereinant iš valstybinio kaltinimo į privatų ir atitinkamai perkvalifikuojant nusikalstamą veiką) atitinka teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDYzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-463/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-463/2009">2K-463/2009</a>, 2K-273/2011). Be to, susidariusioje situacijoje buvo dvi atskiros bylos (nagrinėjama byla ir kita byla, kurioje A. R. kaltino L. R.). Priešpriešinio skundo nagrinėjimas numatytas privataus kaltinimo bylų procese (BPK XXX skyrius). Pagal BPK 410 straipsnio 1 dalį kaltinamasis privataus kaltinimo byloje turi teisę paduoti skundą prieš nukentėjusįjį, kaltindamas jį nusikalstamos veikos, nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka, padarymu, jei ši veika yra susijusi su jam pareikštu kaltinimu, tačiau tokia galimybė gali būti įgyvendinta iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Kaip minėta, ši byla teisme pradėta nagrinėti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (valstybinį kaltinimą) ne privataus kaltinimo tvarka. Be to, jos teisminio nagrinėjimo metu proceso šalys dalyvavo tiriant įrodymus, kurių metu buvo aiškinamos 2008 m. rugpjūčio 10 d. įvykio aplinkybės, iš jų – tiek A. R., tiek L. R., kaip konflikte dalyvavusių asmenų abipusiai veiksmai; kasatoriaus ar kitų proceso šalių teikiamus prašymus teismai svarstė, sprendė klausimus dėl jų tenkinimo (tai, kad dalis prašymų atmesta, savaime nereiškia proceso pažeidimų). Taigi kasatoriaus A. R. teisės, apie kurias jis nurodo kasaciniame skunde, t. y. teisės dalyvauti šiame teismo procese, jo metu teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies poziciją ir pan., nebuvo ribojamos. Esant nurodytoms aplinkybėms, tai, kad priešpriešinis A. R. skundas (dėl kaltinimų L. R.) kaip savarankiškas procesinis kaltinimas nebuvo nagrinėjamas (ar kad bylos nesujungtos), nėra pagrindas teigti, jog dėl to buvo padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnis)

Kasatorius, nurodydamas BPK 20 straipsnio pažeidimus, daug dėmesio skiria specialistų (pvz., A. Garmaus, G. Krochinienės) išvadoms (dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų), kurias laiko nepatikimomis. Tačiau, kaip matyti iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų, iš esmės tokiomis jas laikė ir teismai, todėl šiomis specialistų išvadomis, kaip įrodančiomis nuteistojo kaltę padarius L. R. jose nurodytus sužalojimus, ir nesirėmė. Dėl to kasatoriaus argumentai, kad teismai privalėjo išsamiai aptarti tokių specialistų išvadų turinį, jų gavimo teisėtumą, atliktų tyrimų aplinkybes ir pan., viena vertus, prieštarauja paties kasatoriaus pozicijai (vertinant specialistų išvadas kaip nepagrįstas, neatitinkančias tikrovės ir t. t.), antra vertus, vien dėl to nėra pagrindo teigti, kad bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui kilus abejonių dėl pateiktų specialistų išvadų apie nukentėjusiajai L. R. padarytus sužalojimus patikimumo (objektyvumo, pagrįstumo) ir prašant kasatoriui buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė, pavedant ją atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertams, kuriems tirti pateikta bylos medžiaga (kartu ir minėtos ankstesnės specialistų išvados), su tyrimu susiję medicininiai dokumentai, nuotraukos (iš Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės asmens sveikatos istorija, rentgenograma, iš Karoliniškių poliklinikos medicininė kortelė, keturios rentgenogramos). Atlikus tyrimą gautas dviejų teismo medicinos ekspertų pasirašytas ekspertizės aktas su išvadomis, kuriuo, kaip teisėtai gautu įrodymu (BPK 20 straipsnio 2, 4 dalys), ir rėmėsi abiejų instancijų teismai konstatuodami L. R. padarytų nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančių sužalojimų buvimą, kurie, pagal ekspertizės akto išvadas, galėjo būti padaryti 2008 m. rugpjūčio 10 d. Be kita ko, dėl nustatytų sužalojimų – dviejų odos įdrėskimų kairiajame žande, odos įdrėskimo kairiojo žasto priekiniame paviršiuje, smulkių poodinių kraujosruvų kairėje krūtyje ir kairėje alkūnėje – galimos kilmės, jų padarymo būdo (kuo ir kaip veikiant) ekspertizės akto išvadose atsakyta. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo teigti, kad aptartas bylos įrodymas yra neteisėtas, o dėl šio įrodymo vertinimo teismai pasisakė. Be to, apeliacinės instancijos teismas apklausė ekspertą J. Rybalko, kuris patvirtino ir paaiškino pateiktas minėto ekspertizės akto išvadas. Tai, kad pirmiau nurodytus sužalojimus nukentėjusiajai L. R. padarė būtent A. R., teismai grindė ir jų pačių bei įvykio liudytojų parodymais apie 2008 m. rugpjūčio 10 d. vykusio konflikto faktą bei su tuo susijusias aplinkybes, t. y. tais bylos duomenimis, kurie atitinka BPK 20 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, kilusias abejones aiškino kasatoriaus naudai, be kita ko, pripažindamas, kad nukentėjusiosios L. R. parodymai nėra nuoseklūs. Teismas nurodė, kad įvykyje dalyvavusių ar jį mačiusių asmenų parodymus vertina kaip teisingus ir patikimus tiek, kiek jie neprieštarauja tarpusavyje, taip pat atsižvelgiant į parodymus davusių asmenų (konfliktuojančių šalių) suinteresuotumą ar kitų asmenų (į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų liudytojų A. Buzo, S. Bobrik) nesuinteresuotumą šioje byloje. Taigi teismas, palyginęs ir įvertinęs visus įrodymus, liečiančius įrodinėtinas aplinkybes, pašalino iš kaltinimo kaip neįrodytus faktus – tai, kad A. R. sudavė L. R. ne mažiau kaip 8 smūgius, trenkė į sieną, kad padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą (bei atitinkamus sužalojimus), ir konstatavo, kad įrodymų visuma patvirtina, jog A. R. tyčia, nesant būtinosios ginties sąlygų (BK 28 straipsnis), mušė L. R., taip padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus, kurie objektyviai nustatyti ir pirmiau minėto teismo medicinos ekspertizės akto išvadose. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs bylos įrodymų patikimumą bei pakankamumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl faktinių aplinkybių (reikšmingų nuosprendžio priėmimui) nustatymo yra teisingos. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas ir konstatuoja, kad teismų ištirtų bylos įrodymų vertinimas atliktas nepadarius esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų.

Dėl apeliacinio bylos nagrinėjimo (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys)

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių jo apeliacinio skundo argumentų ir taip išsamiai nepatikrino bylos bei nutartyje nepasisakė dėl daugelio jo skundo argumentų, todėl iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, daugeliu atvejų kasatorius tiesiog nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis (dėl bylos įrodymų vertinimo, ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo ir valstybinio kaltinimo perėjimo į privatų kaltinimą) arba pirmiau nurodytų BPK nuostatų laikymąsi supranta kaip absoliučiai visų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų (teiginių) išnagrinėjimą nepriklausomai nuo to, ar jie iš tiesų yra esminiai, t. y. ar turi reikšmės teisingo sprendimo priėmimui.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pagal BPK 332 straipsnio 5 dalį apeliacinės instancijos teismo nutartyje, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Be to, aprašomojoje nutarties dalyje trumpai išdėstomos apskųstame nuosprendyje nurodytos apelianto ginčijamos bylos aplinkybės, nurodoma apeliacinio skundo esmė, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka dalyvavusių proceso dalyvių prašymai, išdėstomos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo (BPK 332 straipsnio 3 dalis). Tačiau pažymėtina, kad šios nuostatos nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas privalo smulkmeniškai išnagrinėti kiekvieną apeliacinio skundo teiginį (argumentą) ir pateikti dėl jų detalius atsakymus. Taip pat vien tai, kad teismo padarytos išvados nesutampa su apelianto pozicija, nereiškia, kad jos teisiškai nepagrįstos.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą dėl A. R. pripažinimo kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kaip minėta, dar kartą vertino bylos įrodymus, ištirtus teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis), iš jų – ir kasatoriaus minimo nukentėjusiosios sutuoktinio B. R. parodymų priimtinumą, taip pat apeliacinio proceso metu apklausto eksperto J. Rybalko paaiškinimus. Teismo nutartyje argumentuotai pasisakyta dėl faktinių veikos aplinkybių – nukentėjusiosios L. R. sužalojimo, nuteistojo A. R. kaltės įrodytumo, motyvuotai paaiškinta, kodėl apelianto (kasatoriaus) versija (neigiant nusikalstamos veikos padarymą ar tvirtinant buvus būtinosios ginties sąlygas) atmetama, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados pripažįstant jį kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra teisingos ir kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas nepažeidžiant apeliaciniame skunde nurodytų BPK reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotas išvadas ir dėl to, kad nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, susiję su nuteistojo A. R., kaip nusikalstamos veikos subjekto, socialine branda (veikos padarymo metu jis buvo 16 metų amžiaus, pagal Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ekspertų atliktos kompleksinės psichologinės psichiatrinės ekspertizės akto išvadas A. R. socialinė branda įvertinta kaip adekvati jo amžiui, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus). Taip pat skundžiamoje nutartyje pasisakyta dėl ikiteisminio tyrimo šioje byloje pradėjimo nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų reikalavimų. Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad įrodinėjimas ir apeliacinis bylos patikrinimas nėra begaliniai procesai, konstatuoja, kad esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl A. R. nuteisimo pripažintas teisėtu ir pagrįstu, nepadaryta. Tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje padaryta rašybos klaida nurodant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio datą, t. y. klaidingai įrašant vasario, o ne rugpjūčio mėnesį, taip pat nėra esminis BPK pažeidimas, o tokia klaida, kilus abejonėms ar neaiškumams, gali būti ištaisyta bendra tvarka nutartį priėmusio teismo.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su pagrindinių (bendrųjų) baudžiamojo proceso nuostatų taikymu

Kasaciniame skunde nurodoma apie šalių rungimosi, lygiateisiškumo, nekaltumo prezumpcijos principų nesilaikymą, nuteistojo teisės teikti įrodymus apribojimą, teisės į teisingą procesą ir nešališką teismą neužtikrinimą. Teisėjų kolegija dėl šių kasacinio skundo teiginių atskirai nepasisako dėl to, kad:

1. kasatorius nurodomų pažeidimų buvimą sieja su BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, teismų sprendimuose daromų išvadų pagrindimą, apeliacinį bylos patikrinimą, pažeidimais, dėl kurių šioje nutartyje pasisakyta;

2. nurodytos baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintos nuostatos (BPK 6 straipsnis – teisingumą vykdo tik teismas, 7 straipsnis – bylų nagrinėjimas vyksta laikantis rungimosi principo, 44 straipsnis – asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu ir kt.) yra pagrindinės, bendros taisyklės (reikalavimai), kurių įgyvendinimas realizuojamas per konkrečių BPK normų laikymąsi baudžiamajame procese.

Taigi nagrinėjamu atveju atskirai nuo konkrečių teisės taikymo klausimų nagrinėti pirmiau nurodytus bendruosius principus (taisykles) nėra pagrindo, o atsižvelgiant į tai, kas anksčiau šioje nutartyje išdėstyta, taip pat nėra pagrindo teigti, kad minėtų pažeidimų, apribojančių kasatoriaus teises, buvo padaryta.

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo

Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Valstybinės ligonių kasos pateiktu civiliniu ieškiniu, ir kad šį ieškinį pirmosios instancijos teismas patenkino nepagrįstai – iš esmės teisingi. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiajai buvo suteiktos medicinos paslaugos, tačiau jų apimtis, o kartu – ir ieškinio dydis (296,90 Lt), apskaičiuotas už visas paslaugas, neatitinka apkaltinamajame nuosprendyje nustatytų ir A. R. inkriminuotų sveikatos sutrikdymo padarinių, neaišku, kokios būtent (ir kiek) medicinos paslaugos teiktos dėl tų sveikatos sutrikdymų, kuriuos sukėlė nuteistasis. Nagrinėjamu atveju civilinio ieškinio dydžio pagrįstumas (sprendžiant jo priteisimą iš nuteistojo A. R.) nebuvo tinkamai įvertintas. Pagal BPK 115 straipsnio nuostatas tais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos (o tokia situacija ir konstatuotina išnagrinėtoje byloje), teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl jo dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Be to, pažymėtina, kad šiuo atveju Valstybinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio dydžio klausimo išsprendimas neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismų sprendimai dėl civilinio ieškinio priteisimo keistini: pripažinus civiliniam ieškovui – Valstybinei ligonių kasai teisę į ieškinio patenkinimą, klausimas dėl jo dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 382 straipsnio 6 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 3 d. nutarties dalis dėl 296,90 Lt priteisimo Valstybinei ligonių kasai panaikinti ir pripažinti šiam civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl jo dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Albinas Sirvydis

Dalia Bajerčiūtė