Baudžiamoji byla Nr. 2K–135/2014
Teisminio proceso Nr. 1-82-1-00579-2011-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.2;
1.2.17.5;
2.1.8;
2.2.1.2. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. sausio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. K. kasacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendžio, kuriuo I. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 201 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė I. K. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, I. K. į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2011 m. spalio 27 d. iki 2011 m. spalio 29 d.
Taip pat skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nutartis, kuria Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendis pakeistas: iš kaltinimo I. K. pašalinta aplinkybė, kad jis 2011 m. spalio mėnesio pabaigoje, tyrimo metu nenustatytą dieną, Raseinių r., (duomenys neskelbtini) kaimo ribose esančiame miške, pasigamino aparatą namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti.
Iš I. K. priteista 64,26 Lt proceso išlaidų valstybei.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. K. nuteistas už tai, kad jis nuo tiksliai nenustatytos datos Raseinių r., (duomenys neskelbtini) kaimo ribose esančiame miške, laikė aparatą namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti iki 2011 m. spalio 27 d., kol jį rado ir paėmė Raseinių rajono policijos komisariato pareigūnai.
Kasaciniu skundu nuteistasis I. K. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir įrodymus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnis), netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir paskyrė jam per griežtą bausmę. Teismas nepašalino visų prieštaravimų ir juos aiškino jo nenaudai.
Kasatorius nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad jis laikė aparatą namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti, nes šis priklausė jo tėvui – J. K., kuris apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad šį aparatą pagamino ir laikė miške. Kasatoriaus nuomone, teiginys, kad jis su J. K. susitarė, yra prielaida, o prielaidomis negalima grįsti kaltinimo. Pasak kasatoriaus, nustatyta, kad vieninteliai sulaikymo metu dalyvavę liudytojai yra policijos darbuotojai: P. G., A. K., kurių parodymai yra iš esmės skirtingi, nors kaltinamajame akte nurodyta, kad liudytojų parodymai sutampa, tai nurodė ir teismas, tačiau šiai išvadai prieštarauja teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti jų parodymai, todėl kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio nuostatų, o tai yra BPK 254 straipsnio 3 dalies pažeidimas.
Kasatorius teigia, kad policijos pareigūnai atliko neteisėtus ir nesankcionuotus operatyvinius veiksmus, pažeidė operatyvinės veiklos įstatymą (toliau – OVĮ) ir BPK nuostatas. Pareigūnas P. G., pasak kasatoriaus, gavęs operatyvinę informaciją ir ją tikrindamas, nustatė, kad miške stovi statinės, kurios gali būti naudojamos naminei degtinei gaminti, todėl nusprendė palaukti, kol bus gaminama degtinė, siekdamas nustatyti, kas ją gamina. Šie veiksmai, anot kasatoriaus, atitinka OVĮ 3 straipsnio 17 punkto Operatyvinio sekimo apibrėžimą – tai „operatyvinės veiklos metodas, kai informacija gaunama slaptai, tiesiogiai stebint objektą“. OVĮ 9 straipsnio 1 dalis nustato, jog operatyvinis tyrimas atliekamas, kai: 1) nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, numatytus BK straipsniuose, į kuriuos BK 201 straipsnis nepatenka, todėl, kasatoriaus nuomone, atlikti operatyviniai veiksmai yra neteisėti ir nepagrįsti, o gauta informacija – niekinė BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad P. G., nustatęs nusikalstamos veikos požymius, privalėjo pranešti ir pradėti ikiteisminį tyrimą, kaip tai numato BK 166 straipsnis. Operatyviniai veiksmai, pasak kasatoriaus, buvo atliekami iki pat sulaikymo momento, tačiau jie nebuvo užfiksuoti ir jų patikrinti nėra galimybės.
Kasatorius teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes aparatas buvo sunaikintas, nesant galimybės atlikti papildomą ekspertizę, siekiant nustatyti, ar šis aparatas skirtas stipraus alkoholio gaminimui.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs dalį kaltinimo, turėjo sumažinti ir individualizuoti bausmę, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir neskirti jam laisvės atėmimo bausmės. Teismas, pasak kasatoriaus, neatsižvelgė į tai, kad nuo jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo momento yra praėjęs ilgas laiko tarpas ir jis nepadarė jokių nusikaltimų ar pažeidimų, yra vedęs, augina dvi dukteris, iš kurių viena susilaukė nesantuokinio sūnaus, šeimos turtinė padėtis yra sunki ir jis yra pagrindinis šeimos maitintojas. Jis mano, kad teismai, pažeisdami bausmės skyrimo taisykles, paskyrė jam per griežtą bausmę.
Atsiliepimu į nuteistojo I. K. kasacinį skundą Lietuvos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras teigia, kad faktinės bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, esminių BPK bei BK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinami ar keičiami teismų sprendimai – nepadaryta. Nuteistojo kaltė įvykdžius BK 201 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nustatyta teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų jų vertinimo taisyklių. Kasacinio skundo argumentai apie byloje esančius prieštaravimus tarp liudytojų parodymų, pasak prokuroro, yra nepagrįsti. Vien tai, kad kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, savaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir pateikdamas sau naudingą jų vertinimą, nėra pagrindas teigti, kad teismai netinkamai įvertino įrodymus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, pasak prokuroro, atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Prokuroras teigia, kad aplinkybės, kurias nurodo kasaciniame skunde I. K. kritikuodamas paskirtos bausmės griežtumą, arba buvo žinomos teismui arba nėra teisinis pagrindas švelninti bausmę. Prokuroro teigimu, I. K. naują nusikaltimą padarė būdamas anksčiau teistas tris kartus, iš jų du kartus – už analogiškas nusikalstamas veikas, neišnykus teistumui, po paskutinio nuosprendžio įsiteisėjimo praėjus tik keturiems mėnesiams ir nusikalto bausmės, paskirtos už nusikaltimą, numatytą BK 201 straipsnio 2 dalyje, atidėjimo laikotarpiu. Prokuroras konstatuoja, kad paskirtoji I. K. bausmė nėra aiškiai per griežta ir atitinka BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus.
Nuteistojo I. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo
I. K. kasaciniame skunde nurodo, kad teismai netinkamai vertino surinktus įrodymus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 201 straipsnio 1 dalį.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. Taigi teismo išdėstytos išvados dėl veikų faktinių aplinkybių nustatymo bei byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų.
Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas pripažino I. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 201 straipsnio 1 dalyje, tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir iš kaltinimo I. K. pašalinta aplinkybė, kad jis pasigamino aparatą namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti. Teismo išvados dėl I. K. kaltės bei veikos kvalifikavimo pagal 201 straipsnio 1 dalį, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, yra pagrįstos įrodymais. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Byloje surinktų duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas atliktas pagal BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimus. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, išsamiai ištyrė nuteistojo I. K. parodymus, liudytojų J. K. ir D. U., P. G., A. K., A. K. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą, tarnybinį pranešimą, specialisto išvadą ir kitus įrodymus, vadovaudamasis šių įrodymų visuma, patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad I. K. nuo tiksliai nenustatytos datos Raseinių r., (duomenys neskelbtini) kaimo ribose esančiame miške, laikė aparatą namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti iki 2011 m. spalio 27 d., kol jį rado ir paėmė Raseinių rajono policijos komisariato pareigūnai, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 201 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodo kasaciniame skunde I. K., liudytojų P. G., A. K. ir A. K. parodymus pripažino nuosekliais ir iš esmės vienodais.
Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nors kasatorius ir neigia kaltę pagal BK 201 straipsnio 1 dalį, tai nėra pagrindas pripažinti, jog baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas išdėstė motyvus, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, todėl išsamiai išanalizavo bylos duomenis ir BPK 20 straipsnio bei 332 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
BPK 219 straipsnio taikymo
Kasaciniame skunde nuteistasis I. K. teigia, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio nuostatų.
Kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai įtvirtinti BPK 219 straipsnyje. Šio straipsnio 3, 4, 5 punktuose nurodyta, kad kaltinamajame akte, be kitų duomenų, būtina nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą <...>, duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnį (jo dalį ir punktą), numatantį atsakomybę už padarytą veiką. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, ir dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Šiaulių apygardos teismo nutartyje yra atsakyta į I. K. apeliacinio skundo argumentus dėl kaltinamojo akto trūkumų, kurie pakartojami kasaciniame skunde, ir pritaria apeliacinės instancijos teismo nuomonei, kad šie argumentai yra nepagrįsti. Baudžiamojoje byloje aprašant nusikalstamą veiką kaltinamajame akte nurodytos visos BPK 219 straipsnio 3 dalyje išvardytos aplinkybės – tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo metu – inkriminuotos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Nusikalstamos veikos aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo turinį, atspindi veikos sudėties būtinus elementus ir visa, kas reikšminga kvalifikavimui. Apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados motyvuotos nurodant, kokiais įrodymais remiantis ir kodėl konstatuojamos aplinkybės, kurių pagrindu I. K. pripažįstamas kaltu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad I. K. padarytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pakankamai išsamiai ir konkrečiai atskleidžia BK 201 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties turinį, todėl I. K. teisė gintis nuo aiškaus ir suprantamo kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis) nebuvo pažeista. Visos nuosprendyje nustatytos nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės ir jų juridinis vertinimas I. K. buvo žinomi pareiškiant įtarimus ir nurodyti kaltinamajame akte, todėl I. K. turėjo visas galimybes pasiruošti gynybai, šias aplinkybes ginčyti tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose.
Dėl BPK 166 straipsnio
Kasaciniame skunde nurodoma, kad policijos pareigūnas P. G., nustatęs nusikalstamos veikos požymius, privalėjo pranešti ir pradėti ikiteisminį tyrimą, kaip tai numato BK 166 straipsnis, o ne atlikti neteisėtus ir nesankcionuotus operatyvinius veiksmus, pažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymą ir BPK nuostatas.
Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti. I. K. klysta policijos pareigūnų veiksmus, atliktus Raseinių r., (duomenys neskelbtini) kaimo ribose esančiame miške, prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, vertindamas kaip patenkančius į tuo metu galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo reguliavimo sritį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tyrėjas P. G. 2011 m. spalio 25 ir 26 d. buvo nuvykęs į minėtą mišką, tačiau jokių tyrimo veiksmų neatliko, operatyvinis tyrimas nebuvo pradėtas, nes tam nebuvo pagrindo. Policijos pareigūnas veikė pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuris numato, kad policijos pareigūnas privalo vykdyti nusikalstamų veikų bei kitų teisės pažeidimų prevenciją. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pavėluotai. Policijos pareigūnams užfiksavus nusikalstamos veikos faktą 2011 m. spalio 27 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir atlikti teisėti ikiteisminio tyrimo veiksmai.
Dėl teisės į gynybą pažeidimo
Kasatorius teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes aparatas, rastas 2011 m. spalio 27 d. Raseinių r., (duomenys neskelbtini) esančiame miške, buvo sunaikintas, nesant galimybės atlikti papildomą ekspertizę, siekiant nustatyti, ar šis aparatas skirtas stipriam alkoholiui gaminti.
BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punktas reglamentuoja, kad daiktai, kurių apyvarta uždrausta, perduodami valstybės institucijoms arba sunaikinami. Pagal BPK 93 straipsnio 3 dalį daiktai, kurių saugojimo ir laikymo išlaidos būtų aiškiai per didelės ir kurie negali būti grąžinti savininkui, parduodami ar sunaikinami. Priimantis sprendimą parduoti arba sunaikinti daiktus prokuroras privalo užtikrinti, kad jie būtų reikiamai ištirti.
Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančio 2011 m. gruodžio 15 d. nutarimo dėl daiktų, turinčių įrodomosios reikšmės, sunaikinimo prokuroras E. Chmieliauskis nutarė sunaikinti aparatą naminei degtinei gaminti, nes jis negalėjo būti grąžintas savininkui ar realizuotas, o jo saugojimo privačioje įmonėje išlaidos būtų aiškiai per didelės. Iš 2011 m. spalio 27 d. specialisto išvados Nr. 33 išplaukia, kad įrenginys, rastas 2011 m. spalio 27 d. Raseinių r., (duomenys neskelbtini) esančiame miške, buvo apžiūrėtas bei ištirtas ir nustatyta, kad tai yra aparatas naminei degtinei gaminti. Pažymėtina, kad, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, I. K. gynėjo advokato S. Zabitos prašymu buvo iškviesta ir apklausta kaip liudytoja specialistė D. U., teikusi 2011 m. spalio 27 d. specialisto išvadą, kuri teisme dar kartą patvirtino, kad jos ištirtas aparatas yra skirtas naminei degtinei gaminti.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista kasatoriaus teisė į gynybą, nes aparatas, rastas 2011 m. spalio 27 d. Raseinių r., (duomenys neskelbtini) esančiame miške, buvo ištirtas, atliekant reikiamus tyrimo veiksmus ir nepažeidžiant BPK nuostatų sunaikintas.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų
Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas bausmės skyrimo taisykles, paskyrė jam per griežtą bausmę, o apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs dalį kaltinimo, turėjo sumažinti ir individualizuoti bausmę, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir neskirti jam laisvės atėmimo bausmės.
Raseinių rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 29 d. nuosprendžiu skirdamas I. K. bausmę atsižvelgė į tai, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą, į kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nedirba, darbo biržoje nesiregistruoja, baustas administracine tvarka, nusikaltimą padarė būdamas anksčiau teistas tris kartus, iš jų du kartus – už analogiškas nusikalstamas veikas, neišnykus teistumui, po paskutinio nuosprendžio įsiteisėjimo praėjus vos keturiems mėnesiams, nusikalto bausmės, paskirtos už nusikaltimą, numatytą BK 201 straipsnio 2 dalyje, atidėjimo laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į I. K. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, ir įvertinęs visas baudžiamojoje byloje ištirtas aplinkybes, vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis, skyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą BK 201 straipsnio 1 dalies straipsnio sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus I. K. už padarytą nusikaltimą realią laisvės atėmimo bausmę, nes ankstesniais nuosprendžiais jam buvo paskirtos švelnesnės bausmės – baudos, taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau I. K. išvadų nepadarė ir toliau pažeidinėjo įstatymus.
Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Nagrinėjamu atveju kolegija nenustatė, kad skiriant bausmę netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. K. bausmę už BK 201 straipsnio 1 dalyje padarytą nusikalstamą veiką, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje. Kadangi I. K. naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, galutinė subendrinta bausmė paskirta tinkamai taikant BK 64 straipsnio nuostatas.
Kasatoriaus argumentas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo neatitinka šios teisės normos turinio. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tai reiškia, kad teismas, įvertinęs veikos pavojingumą bei visas kitas bylos aplinkybes, nepažeisdamas asmenų lygybės įstatymui principo ir padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatyta švelniausioji bausmė nėra teisinga, gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. BK 201 straipsnio 1 dalies sankcijoje, be laisvės atėmimo bausmės, numatytos ir keturios alternatyvios švelnesnės bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas ir areštas. Taigi nesusijusios su laisvės atėmimu bausmės skyrimas už tokią nusikalstamą veiką galimas tiesiogiai, netaikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs I. K. apeliacinio skundo argumentus dėl jam paskirtos bausmės, juos motyvuotai atmetė, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. K. bausmę, įstatymo reikalavimų nepažeidė ir jam paskirta bausmė nėra per griežta, be to, konstatavo, kad pagal BK 56 straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tai, jog, pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pašalinus iš kaltinimo aplinkybę, kad I. K. 2011 m. spalio mėnesio pabaigoje, tyrimo metu nenustatytą dieną, Raseinių r., (duomenys neskelbtini) kaimo ribose esančiame miške, pasigamino aparatą namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti, nesuteikia teisinio pagrindo švelninti I. K. paskirtą bausmę.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo I. K. kasacinį skundą.
Teisėjai Vytautas Pieslaikas
Viktoras Aidukas
Vladislovas Ranonis
