Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-27-895/2017
Teisminio proceso Nr. 1-36-1-00282-2014-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.15.3.1; 2.8.9.5 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus mišri išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Dalios Bajerčiūtės, Aurelijaus Gutausko, Rimvydo Norkaus, Sigitos Rudėnaitės, Gedimino Sagačio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
civilinio atsakovo „E.“ Lietuvos filialo atstovas advokatas Darius Butvilavičius,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo „E.“ Lietuvos filialo atstovo advokato Dariaus Butvilavičiaus kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2016 m. vasario 24 d. nutarties.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nuosprendžiu H. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 24 MGL (903,84 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 16 MGL (602,56 Eur) dydžio bauda.
Nuketėjusiųjų bei civilinių ieškovų R. D. ir E. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – iš civilinio atsakovo „E.“ Lietuvos filialo R. D. bei E. D. bendrai priteista 5000 Eur neturtinės žalos ir 10 542,47 Eur turtinės žalos; iš civilinio atsakovo Baltarusijos Respublikos privačios unitarinės transporto įmonės „V.“ R. D. bei E. D. bendrai priteista 5000 Eur neturtinės žalos. Iš H. S. valstybei priteista 1296,61 Eur proceso išlaidų. Iš H. S. nukentėjusiesiems R. D. bei E. D. priteista 724,05 Eur advokato atstovavimo išlaidų. Civilinis ieškinys prieš atsakovą Baltarusijos Respublikos uždarąją akcinę draudimo bendrovę „T.“ atmestas.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2016 m. vasario 24 d. nutartimi civilinio atsakovo „E.“ Lietuvos filialo atstovo advokato Dariaus Butvilavičiaus apeliacinis skundas atmestas, o nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų R. D. ir E. D. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nuosprendis pakeistas.
Iš civilinio atsakovo „E.“ Lietuvos filialo nukentėjusiesiems R. D. ir E. D. bendrai priteista 15 115 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. H. S. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. rugsėjo 6 d., apie 9.00 val., Kalvarijos savivaldybėje, kelio Kaunas–Marijampolė–Suvalkai 86,944 km, neatsargiai vairuodamas krovininį automobilį „Volvo FH 4x2 T“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Kogel SN24“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 133, 134 punktų (2013 m. sausio 19 d. redakcija) reikalavimus, t. y. vairuodamas automobilį nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neįvertino eismo intensyvumo, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, o kelyje atsiradus kliūčiai – dešinėje eismo juostoje stovinčiai transporto priemonių kolonai, nesulėtino vairuojamo automobilio greičio, laiku jo nesustabdė, dėl to atsitrenkė į priekyje, ta pačia eismo juosta važiavusio ir sustojusio automobilio „Citroen Xsara“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamo E. D., kėbulo galinę dalį. Dėl smūgio šis automobilis, veikiamas inercinės jėgos, atsitrenkė į priekyje stovėjusio automobilio „Mercedes Benz Atego 918“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamo R. A., kėbulo galinę dalį, pastarasis automobilis, veikiamas inercijos, atsitrenkė į priekyje stovėjusio automobilio „Huyndai Getz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamo A. G., kėbulo galinę dalį, o šis automobilis, veikiamas inercijos, atsitrenkė į priekyje stovėjusio automobilio DAF (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabės „Schmitz SKO“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamo M. K., galinę dalį, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužaloti automobilio „Citroen Xsara“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas E. D. ir keleivė R. D., kuriems buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
2. Kasaciniu skundu civilinio atsakovo „E.“ Lietuvos filialo atstovas advokatas Darius Butvilavičius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. nutarties dalį, kuria atmestas „E.“ Lietuvos filialo apeliacinis skundas, ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nuosprendžiu iš „E.“ Lietuvos filialo nukentėjusiesiems R. D. ir E. D. priteistas visas sumas turtinei ir neturtinei žalai atlyginti priteisti iš Baltarusijos Respublikos UAB „T.“, o nukentėjusiųjų ieškinį „E.“ Lietuvos filialui atmesti. Pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. nutarties dalį, kuria iš civilinio atsakovo „E.“ Lietuvos filialo nukentėjusiesiems R. D. ir E. D. bendrai priteista 15 115 Eur turtinei žalai atlyginti, ir priteisti šią sumą iš UAB „T.“.
2.1. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas „E.“ Lietuvos filialo apeliacinį skundą bei priteisdamas nukentėjusiesiems turtinės žalos atlyginimą iš „E.“ Lietuvos filialo, padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 straipsnio, 111 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes priteisė žalos atlyginimą ne iš asmens, kuris pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama kaltinamojo veika padarytą žalą – transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę apdraudusios draudimo įmonės. Pasak kasatorių, pagal teismų praktiką civiliniu atsakovu baudžiamojoje byloje yra įtraukiamas atsakingas draudikas, o ne jo atstovas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjQwLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-640/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-640/2007">2K-640/2007</a>).
2.2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad kaltinamojo civilinė atsakomybė, valdant Baltarusijos Respublikoje registruotą transporto priemonę „Volvo FH 4x2T“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvykio metu buvo apdrausta Baltarusijos Respublikos draudimo bendrovėje „T.“. „E.“ Lietuvos filialas, remiantis Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (toliau – TPVCAPDĮ), yra Baltarusijos Respublikos draudimo bendrovės „T.“ atstovas pretenzijoms nagrinėti Lietuvos Respublikoje.
2.3. TPVCAPDĮ 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonės atstovas pretenzijoms nagrinėti Lietuvos Respublikoje yra šios įmonės patikėtinis, skiriamas žalos administravimo ir išmokos mokėjimo funkcijoms šios draudimo įmonės vardu atlikti, o tai, pasak kasatoriaus, reiškia, kad išmokos mokėjimo funkciją atstovas pretenzijoms nagrinėti atlieka ne savo, o atsakingo draudiko vardu, ir draudimo išmoką atstovas pretenzijoms nagrinėti moka ne savo, o atsakingo draudiko sąskaita.
2.4. Pasak kasatoriaus, draudimo įmonės atstovas pretenzijoms nagrinėti atstovaujamojo vardu ir sąskaita gali veikti tik neteisminėje stadijoje. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTYzMC01NjAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1630-560/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1630-560/2012">2A-1630-560/2012</a> pagrįstai nurodė, kad „teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo teiginiais, jog pagal TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalies nuostatas jis turi teisę reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo tiek draudimo bendrovei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę, tiek ir draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisė pateikti pretenziją dėl padarytos žalos atlyginimo nurodytiems asmenims nėra analogiška teisei reikšti turtinius reikalavimus ginčo teisenoje. TPVCAPDĮ 14 straipsnio 1 dalis aiškiai apibrėžia atstovo pretenzijoms nagrinėti įgaliojimų apimtį, t. y. kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonės atstovas pretenzijoms nagrinėti Lietuvos Respublikoje yra šios įmonės patikėtinis, skiriamas žalos administravimo ir išmokos mokėjimo funkcijoms šios draudimo įmonės vardu atlikti. Atstovas pretenzijoms nagrinėti veikia ne savo vardu, o užsienio valstybės draudimo įmonės vardu ir sąskaita, todėl atstovas pretenzijoms nagrinėti negali būti atsakovu teisme pagal nukentėjusiosios šalies ieškinį“.
2.5. Kasaciniame skunde pažymima, kad TPVCAPDĮ nenumato, jog atsakingo draudiko atstovas pretenzijoms nagrinėti gali būti įtraukiamas į bylą atsakovu dėl žalos, kurią pagal sudarytą draudimo sutartį privalo atlyginti draudimo liudijimą išdavęs kitos šalies draudikas. Šiame įstatyme nėra numatyta ir tai, kad atsakingo draudiko atstovas pretenzijoms nagrinėti gali būti atsakingo draudiko atstovu teismo procese. Juridinio asmens atstovu gali būti juridinio asmens vadovas arba įgaliotas darbuotojas ar advokatas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas taip pat nenumato galimybės juridiniam asmeniui atstovauti kitą juridinį asmenį (55 straipsnis, 56 straipsnio 2 dalis).
2.6. Kasatoriaus nuomone, Kauno apygardos teismas nepagrįstai sutapatino atsakingo draudiko atstovo (korespondento) žaloms administruoti teisinį institutą su atstovavimo teisminiame procese institutu, o subjektą, kurio užduotis pagal TPVCAPDĮ atstovaujamo draudiko vardu ir sąskaita veikti neteisminėje (pretenzijos nagrinėjimo) stadijoje, iš esmės pavertė atsakingu draudiku, t. y. materialiai atsakingu asmeniu. Pasak kasatoriaus, teisine prasme „kreiptis su pretenzija“ dėl žalos atlyginimo nėra tapatu „pateikti ieškinį“, o būti „atstovu pretenzijoms nagrinėti“ nelygu būti „atstovu teisme“.
2.7. Nepagrįstas Kauno apygardos teismo motyvas, kad „E.“ Lietuvos filialo neįtraukus baudžiamajame procese civiliniu atsakovu būtų paneigta žaliosios kortelės sistemos esmė, nes, pasak kasatoriaus, šiuo atveju nukentėjusieji turi teisę pareikšti tiesioginį ieškinį atsakingam draudikui Lietuvos teisme, ir, nukentėjusiems asmenims iš atsakingo draudiko priteisus žalos atlyginimą ir įsiteisėjus teismo sprendimui, nukentėjusieji galėtų kreiptis į atsakingo draudiko atstovą ir pateikti pretenziją, kad jiems atsakingo draudiko vardu ir sąskaita būtų atlyginta įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista žala. Tuo atveju, jeigu atsakingas draudikas (pats ar per savo atstovą pretenzijoms nagrinėti) nesumokėtų nukentėjusiesiems priteistos žalos atlyginimo, tai pagal Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatus privalėtų padaryti šalies, kurioje buvo išduota žalioji kortelė, nacionalinis draudikų biuras (Bendradarbiavimo nuostatų 6 straipsnis „Garantijos prievolė“).
2.8. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Kauno apygardos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į civilinio atsakovo „E.“ Lietuvos filialo apeliaciniame skunde nurodytą teismų praktiką (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-499/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-499/2012">3K-3-499/2012</a>, 3K-3-474/2011), kur konstatuota, kad „atsakingo draudiko atstovas žalų sureguliavimo reikalams, nors ir turi pakankamai įgaliojimų kitoje valstybėje narėje atstovauti draudikui prieš nukentėjusiuosius, tačiau nevertintinas kaip draudiko filialas ar draudimo įmonės įstaiga, todėl, kilus ginčui, procese netraukiamas atsakovu“. Kauno apygardos teismas, anot kasatoriaus, nepagrįstai nurodė, kad minėtoje teismų praktikoje sprendžiamas klausimas dėl atsakingo draudiko atstovo pretenzijoms nagrinėti galimybės būti atsakovu pagal kito draudiko subrogacinį reikalavimą, o ne pagal nukentėjusiojo reikalavimą, nes, kasatoriaus nuomone, ES direktyva (2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (Ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva)), kurios nuostatas aiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, teisiškai nediferencijuoja galimybės atsakingo draudiko atstovui būti atsakovu teismo procese, priklausomai nuo to, kas reiškia ieškinį (nukentėjęs asmuo ar subrogacinį reikalavimą teikiantis asmuo), bet įtvirtina bendrą principą, kad atstovo žalų sureguliavimo reikalams paskyrimas nėra filialo, kaip apibrėžta Direktyvos 92/49/EEB 1 straipsnio b punkte, atidarymas, o atstovas žalų sureguliavimo reikalams neturi būti laikomas draudimo įmonės įstaiga, kaip apibrėžta Direktyvos 88/357/EEB 2 straipsnio c punkte, arba draudimo įmonės įstaiga, kaip apibrėžta 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijoje dėl jurisdikcijos ir sprendimų vykdymo užtikrinimo civilinėse ir komercinėse bylose.
2.9. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo taip pat nustato (21 straipsnio 6 dalis), kad atstovo žalos sureguliavimo reikalams paskyrimas savaime nėra filialo, kaip apibrėžta Direktyvos 92/49/EEB 1 straipsnio b punkte, atidarymas, o atstovas žalos sureguliavimo reikalams nelaikomas draudimo įstaiga, kaip apibrėžta Direktyvos 88/357/EEB 2 straipsnio c punkte, arba įstaiga, kaip apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 44/2001.
2.10. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje (Teismų praktika Nr. 34) yra išaiškinęs, kad „remiantis Ketvirtąja direktyva, atsakingų draudikų atstovai žalų sureguliavimo reikalams, nors ir turi pakankamų įgaliojimų kitoje valstybėje narėje atstovauti draudikui prieš nukentėjusiuosius, tačiau šie atstovai nelaikytini draudiko filialu ar draudimo įmonės įstaiga, todėl, kilus ginčui, procese netrauktini atsakovu. Vis dėlto, nukentėjusieji, patyrę žalos arba buvę sužaloti kitoje valstybėje narėje, savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje turi teisę atsakingam draudikui pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo“.
2.11. Kasatoriaus nuomone, „E.“ Lietuvos filialas nei įstatymo, nei sutarties, nei kitu teisiniu pagrindu nėra materialiai atsakinga už kaltinamojo nusikalstama veika padarytą žalą ir, vadovaujantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą reguliuojančia Europos Sąjungos ir nacionaline teise, netrauktinas į bylą atsakovu dėl žalos, kurią padarė atsakingo draudiko apdraustas transporto priemonės valdytojas, ir negali būti atsakingo draudiko atstovu teisminiame procese.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo civilinio atsakovo „E.“ Lietuvos filialo atstovo advokato Dariaus Butvilavičiaus kasacinį skundą atmesti.
3.1. Prokuroras pažymi, kad teismo iniciatyva civiliniu ieškovu į bylą buvo įtraukta Baltarusijos Respublikos UAB „T.“, kurioje buvo apdraustas H. S. vairuotas automobilis ir kuri atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nesutinka su ieškiniu, nes visi klausimai, susiję su eismo įvykio metu patirtos žalos atlyginimu, turi būti sprendžiami pagal „žaliąją kortelę“ užsienio valstybės, kurioje kilo eismo įvykis, atitinkamą šalies biurą, šiuo atveju per jų paskirtą atstovą korespondentą Lietuvos Respublikoje – „E.“ Lietuvos filialą, o atlyginęs žalą „E.“ Lietuvos filialas gali pateikti atitinkamus reikalavimus UAB „T.“.
3.2. Atsiliepime teigiama, kad pagal TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalį nukentėjęs trečiasis asmuo dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau – kaltininkas), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (toliau – atsakingas draudikas), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Biurui ar Biuro atstovui.
3.3. TPVCAPDĮ 14 straipsnio 1 dalis numato, kad kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonės atstovas pretenzijoms nagrinėti Lietuvos Respublikoje yra šios įmonės patikėtinis, skiriamas žalos administravimo ir išmokos mokėjimo funkcijoms šios draudimo įmonės vardu atlikti.
3.4. Pasak prokuroro, nors kasatorius akcentuoja, kad veikimas atsakingo draudiko vardu mokant draudimo išmoką taip pat reiškia, kad draudimo išmoką atstovas pretenzijoms nagrinėti moka ne savo, o atsakingo draudiko sąskaita, tačiau TPVCAPDĮ 3 skirsnio straipsniai, reglamentuojantys žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo tvarką, paneigia šį skundo argumentą.
3.5. TPVCAPDĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „kai atstovas pretenzijoms nagrinėti, paskirtas Lietuvos Respublikoje, nustato Lietuvos Respublikos teritorijoje padarytą žalą ir sprendžia išmokos mokėjimo klausimą, taikytinos šio skirsnio nuostatos dėl žalos nustatymo tvarkos bei procedūrų ir išmokos mokėjimo“.
3.6. TPVCAPDĮ 3 skirsnyje reglamentuota, kad žalos nustatymą ir išmokos mokėjimo principus, išmokos mokėjimo tvarką nustato ir tvarko ne tik Biuras, bet ir „Atsakingas draudikas“, todėl, anot prokuroro, laikytina, kad ir užsienio valstybės atstovas pretenzijoms nagrinėti Lietuvos Respublikoje – šiuo atveju „E.“ Lietuvos filialas turi pakankamus įgalinimus atstovauti draudimo įmonei jos santykiuose su žalą patyrusiomis šalimis ir visiškai tenkinti jų reikalavimus.
3.7. TPVCAPDĮ 14 straipsnio 6 dalis nustato, kad draudikas turi suteikti visus būtinus įgaliojimus, kad atstovas pretenzijoms nagrinėti atliktų savo funkcijas (rinktų būtiną informaciją, spręstų klausimus dėl išmokos mokėjimo, mokėtų išmokas ir kita). Nesuteikus tokių įgaliojimų neįmanomas normalus draudiko atstovo jam priskirtų funkcijų atlikimas, taip pat ir draudimo išmokų mokėjimas.
3.8. TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atsakingas draudikas, jo atstovas pretenzijoms nagrinėti ar Biuras (išskyrus šio įstatymo 17 straipsnio 5 ir 6 dalyse, 18 ir 20 straipsniuose nurodytus atvejus) privalo išmokėti išmoką per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos.
3.9. Atsiliepime teigiama, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 69 punktas nustato, kad su žalos nustatymu ir draudimo išmokos mokėjimu susijusios šių Taisyklių nuostatos atitinkamai taikytinos ir tais atvejais, kai klausimus dėl žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo sprendžia Biuro arba atsakingų draudikų atstovai pretenzijoms nagrinėti.
3.10. Prokuroro nuomone, teismai tinkamai nustatė eismo įvykio metu padarytą žalą ir ją priteisė iš tinkamai nustatyto civilinio atsakovo.
4. Nukentėjusieji bei civiliniai ieškovai R. D. ir E. D. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo civilinio atsakovo „E.“ Lietuvos filialo atstovo advokato Dariaus Butvilavičiaus kasacinį skundą atmesti.
4.1. Atsiliepime teigiama, kad žaliosios kortelės sistema yra tarptautinis transporto priemonės draudimo liudijimas, kuris leidžia keliauti per šios sistemos valstybių narių teritorijas, papildomai nedraudžiant civilinės atsakomybės pagal šalies, į kurią įvažiuojama, įstatymus ir užtikrina, kad šios sistemos valstybėje įvykus eismo įvykiui, asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra užsienio valstybės transporto priemonės vairuotojas. Žaliosios kortelės sistemos nariais yra nacionaliniai draudikų biurai, kurie tarpusavyje bendradarbiauja žalos administravimo bei atlyginimo klausimais, ir kiekvienas nacionalinis draudikų biuras įsipareigoja atlyginti eismo įvykyje asmenų patirtą žalą. Draudimo įmonės turi teisę paskirti korespondentą, kuris yra draudimo įmonės kitoje žaliosios kortelės sistemos valstybėje narėje paskiriama draudimo įmonė, administruojanti ir atlyginanti toje valstybėje eismo įvykio metu jo dalyvių patirtą žalą.
4.2. Baltarusijos Respublikos draudimo bendrovė „T.“ yra sudariusi su atsakovu „E.“ Lietuvos filialu atstovavimo sutartį žaloms administruoti ir Lietuvos Respublikos bendrovė veikė kaip Baltarusijos Respublikos bendrovės „T.“ korespondentas, todėl, pasak nukentėjusiųjų, teismas pagrįstai vertino, kad „E.“ Lietuvos filialas yra tinkamas atsakovas šioje byloje. Vadovaujantis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 69 punktu, žalos nustatymo ir išmokėjimo taisyklės taikytinos ir tais atvejais, kai klausimus dėl žalos nustatymo ir išmokos sprendžia Biuro arba atsakingų draudikų atstovai pretenzijoms nagrinėti. Teismas vertino, kad nors „E.“ Lietuvos filialas nėra prilyginamas draudimui, tačiau jis turi pakankamai plačius įgaliojimus atstovauti draudimo įmonei santykiuose su žalą patyrusiomis šalimis ir visiškai patenkinti jų reikalavimus.
4.3. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai neatitinka Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) konteksto. Anot nukentėjusiųjų, šios Direktyvos tikslai yra skirti nukentėjusiųjų asmenų, o ne draudimo įmonių teisių apsaugai. Direktyvos 2009/103/EB 21 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad reikalavimas paskirti atstovą žalos sureguliavimo reikalams neatima iš nukentėjusiosios šalies ar jos draudimo įmonės teisės pareikšti ieškinį tiesiogiai eismo įvykį sukėlusiam asmeniui ar jo draudimo įmonei. Lingvistinė šios normos konstrukcija akivaizdžiai leidžia teigti, kad nukentėjusiajam leidžiama pasirinkti, kam pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo (draudimo įmonei ar jos atstovui). Ši Direktyvos nuostata kalba būtent apie ieškinį. Toks aiškinimas išplaukia iš viso Direktyvos 2009/103/EB konteksto, kur akcentuojamos atstovo teisės ir pareigos, būtent pareiga ne tik sureguliuoti žalą, bet ir ją atlyginti, todėl, anot nukentėjusiųjų, nelogiškas būtų aiškinimas, kad atstovas žalos sureguliavimo reikalams, turintis pareigą išmokėti žalos atlyginimą, negali būti atsakovu teisme.
4.4. Apeliacinės instancijos teismas, pasak nukentėjusiųjų, pagrįstai konstatavo, kad „E.“ Lietuvos filialą ir Baltarusijos Respublikos draudimo bendrove „T.“ sieja sutartiniai santykiai, todėl sudarytos sutarties pagrindu bei sąlygomis „E.“ Lietuvos filialas, sumokėjęs priteistos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiesiems, turi galimybę pats kreiptis su atitinkamais reikalavimais dėl sumokėtos sumos susigrąžinimo.
5. Civilinio atsakovo „E.“ Lietuvos filialo atstovo advokato Dariaus Butvilavičiaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl atsakingo už padarytą žalą transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudiko atstovo žalų sureguliavimo reikalams galimybės būti atsakovu byloje
6. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas „E.“ Lietuvos filialo apeliacinį skundą ir priteisdamas nukentėjusiesiems turtinės žalos atlyginimą iš „E.“ Lietuvos filialo, padarė esminį BPK 109 straipsnio, 111 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes priteisė žalos atlyginimą ne iš asmens, kuris pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama kaltinamojo veika padarytą žalą – transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę apdraudusios draudimo įmonės. Pasak kasatorių, civiliniu atsakovu baudžiamojoje byloje turėjo būti įtraukiamas atsakingas draudikas (t. y. Baltarusijos Respublikos draudimo bendrovė „T.“), o ne jo atstovas pretenzijoms nagrinėti. Taigi nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl to, ar Baltarusijos Respublikos draudimo bendrovės atstovas pretenzijoms nagrinėti Lietuvoje gali būti tinkamu civiliniu atsakovu, nukentėjusiems asmenims baudžiamojoje byloje pareiškus civilinį ieškinį dėl eismo įvykiu padarytos žalos atlyginimo.
7. Byloje nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Respublikoje įvykusio eismo įvykio metu kaltinamojo H. S. valdyta Baltarusijos Respublikoje registruota transporto priemonė civilinės atsakomybės draudimu, kuriai taip pat buvo išduota ir žalioji kortelė, buvo apdrausta Baltarusijos draudimo bendrovėje „T.“. „E.“ Lietuvos filialas yra minėtos draudimo bendrovės atstovas pretenzijoms nagrinėti Lietuvoje.
8. Žaliosios kortelės sistema – tai valstybių tarpusavio sutarčių pagrindu pagrįsta sistema, kuri užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta, nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės valdytojas. Žalioji kortelė yra tarptautinis transporto priemonės draudimo liudijimas, kuris leidžia keliauti per žaliosios kortelės sistemos valstybių narių teritorijas, atskirai nedraudžiant civilinės atsakomybės pagal šalies, į kurią įvažiuojama, įstatymus. Ši sistema įkurta 1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio rekomendacijos pagrindu ir šiuo metu vienija 47 valstybes nares. Šios sistemos nariai – nacionaliniai draudikų biurai, tarpusavyje bendradarbiaujantys žalos administravimo ir atlyginimo klausimais tarpvalstybinių sutarčių pagrindu, jų bendradarbiavimo sąlygas nustato biurų tarybos vidaus nuostatai, priimti Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, pridėtu prie Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimo dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą (2003/564/EB) (toliau – Vidaus nuostatai).
9. Vidaus nuostatuose įtvirtinta draudimo įmonių teisė paskirti korespondentą (patikėtinį). Vidaus nuostatų 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad patikėtinis – bet koks vieno ar kelių draudikų paskirtas draudikas ar kitas asmuo, kurį patvirtina tos šalies, kurioje yra įsisteigęs šis asmuo, biuras, kurio tikslas – administruoti ir sureguliuoti žalą, atsiradusią dėl autoavarijų, į kurias pateko tos transporto priemonės, kurioms atitinkamas draudikas ar draudikai buvo išdavę draudimo polisą ir kurios įvyko toje šalyje.
10. Vidaus nuostatų 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad patikėtinis administruoja visas žalas vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ar kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir transporto priemonių privalomąjį draudimą jį patvirtinusio biuro vardu ir jį patvirtinti prašiusio draudiko sąskaita. Administruojamos visos žalos, susijusios su toje šalyje įvykusiomis autoavarijomis, į kurias pateko jį patvirtinti prašiusio draudiko apdraustos transporto priemonės.
11. TPVCAPDĮ 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonės atstovas pretenzijoms nagrinėti Lietuvos Respublikoje yra šios įmonės patikėtinis, skiriamas žalos administravimo ir išmokos mokėjimo funkcijoms šios draudimo įmonės vardu atlikti. Ši įstatymo nuostata sudaro pagrindą spręsti, kad tarp Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonės ir jo atstovo pretenzijoms nagrinėti Lietuvos Respublikoje susiklosto atstovavimo santykiai. Pažymėtina, kad civilinės teisės atstovavimo instituto esmė ta, jog atstovas veikia atstovaujamojo vardu ir jo interesais ir pagal bendrąja taisyklę atstovaudamas sukuria teises ir pareigas atstovaujamam, o ne sau (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso antrosios knygos XI skyrius). Nors atstovaujamasis su trečiaisiais asmenimis veikia per atstovą, tokių veiksmų pasekmės tenka atstovaujamajam, todėl, pažeidus trečiųjų asmenų teises, atsako atstovaujamasis, jeigu neįrodo, kad atstovas viršijo jam suteiktus įgaliojimus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2005).
12. Aiškinant TPVCAPDĮ 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo turinį nagrinėjamoje byloje keliamu aspektu (t. y. dėl to, ar užsienio valstybės draudimo bendrovės atstovas pretenzijoms nagrinėti Lietuvoje gali būti tinkamu civiliniu atsakovu, nukentėjusiems asmenims baudžiamojoje byloje pareiškus civilinį ieškinį dėl eismo įvykiu padarytos žalos atlyginimo) pažymėtina, kad šio įstatymo priede yra įvardyti ES teisės aktai, kurie buvo įgyvendinti priimant šį įstatymą. Nors šioje byloje žaliosios kortelės sistemos pagrindu atsiradę civilinės atsakomybės draudimo teisiniai santykiai nėra susiję su kita ES valstybe nare, ES teisės aktai bei jų taikymo praktika gali būti aktualūs kaip antrinis teisės šaltinis, padedantis atskleisti nacionalinio teisinio reguliavimo prasmę.
13. ES teisės ir jos aiškinimo šaltinių aktualumą patvirtina ir tai, kad žaliosios kortelės sistema yra papildyta ES antriniuose teisės šaltiniuose įtvirtintomis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatomis (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-499/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-499/2012">3K-3-499/2012</a>).
14. Taigi, atskleidžiant TPVCAPDĮ 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo turinį, aktuali yra 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (priėmus šią direktyvą buvo kodifikuota 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva Nr. 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu (toliau – Direktyva Nr. 2000/26/EB) bei kitos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykiams reglamentuoti ES teisėje skirtos ir iki tol galiojusios direktyvos), taip pat Teisingumo Teismo praktika aiškinant šią direktyvą.
15. Pagal Direktyvą 2009/103/EB, nukentėjusieji, patyrę žalos kitoje valstybėje narėje, be kita ko, turi teisę dėl žalos atlyginimo kreiptis į savo gyvenamojoje šalyje atsakingo draudiko paskirtą atstovą žalos sureguliavimo reikalams. Direktyvos 2009/103/EB konstatuojamųjų dalių (34) ir (37) nuostatų, taip pat 21 straipsnio, reglamentuojančio atstovų žalų sureguliavimo reikalams institutą, normų turinys leidžia daryti išvadą, jog atstovų žalos atlyginimo reikalams paskyrimo tikslas – padaryti paprastesnį ir taip palengvinti pretenzijų dėl žalos, atsiradusios dėl transporto priemonių, kurių valdytojų civilinė atsakomybė apdrausta kitoje valstybėje narėje, nei ta, kurioje gyvena nukentėjusysis, atlyginimo nagrinėjimą būtent nukentėjusiam asmeniui.
16. Antai Direktyvos 2009/103/EB 34 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad nukentėjusioji šalis, sužalota eismo įvykyje, kuriam taikoma ši direktyva ir kuris įvyko kitoje valstybėje narėje nei nukentėjusio asmens gyvenamoji valstybė, turėtų galėti pasinaudoti teise gyvenamosios vietos valstybėje reikalauti atlyginti žalą iš eismo įvykį sukėlusios valstybės draudimo įmonės atstovo, paskirto žalos sureguliavimo reikalams. Toks sprendimas sudarytų sąlygas nagrinėti asmenų, sužalotų eismo įvykiuose, įvykusiuose kitoje valstybėje narėje nei jo gyvenamosios vietos valstybė narė, žalos atlyginimą jiems įprasta tvarka. Direktyvos 2009/103/EB 37 konstatuojamojoje dalyje inter alia (be kita ko) nustatyta, kad atstovams žalos sureguliavimo reikalams turėtų būti suteikti pakankami įgaliojimai atstovauti draudimo įmonę santykiuose su asmenimis, patyrusiais žalą tokiuose eismo įvykiuose, taip pat atstovauti draudimo įmonę nacionalinėse valdžios institucijose, o prireikus teismuose, jei tai suderinama su tarptautine privatine teise dėl teismo jurisdikcijos suteikimo. Pagal Direktyvos 2009/103/EB 21 straipsnio 5 dalį, atstovas žalos sureguliavimo reikalams turi turėti pakankamus įgaliojimus atstovauti draudimo įmonei jos santykiuose su nukentėjusiosiomis šalimis <...> ir visiškai patenkinti jų prašymus atlyginti žalą; jis privalo galėti nagrinėti žalų sureguliavimo klausimus valstybės narės, kurioje nuolat gyvena žalą patyrusi šalis, valstybine kalba (kalbomis). Sprendžiant dėl atsakingo už padarytą žalą transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudiko atstovo žalų sureguliavimo reikalams galimybės būti atsakovu byloje, aktualios ir Direktyvos 2009/103/EB 21 straipsnio 4 ir 6 dalys. Direktyvos 2009/103/EB 21 straipsnio 4 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, jog reikalavimas paskirti atstovą žalos sureguliavimo reikalams neatima iš nukentėjusiosios šalies ar jos draudimo įmonės teisės pareikšti ieškinį tiesiogiai eismo įvykį sukėlusiam asmeniui ar jo draudimo įmonei. Pagal Direktyvos 2009/103/EB 21 straipsnio 6 dalį, atstovo žalos sureguliavimo reikalams paskyrimas savaime nėra filialo, kaip apibrėžta Direktyvos 92/49/EEB 1 straipsnio b punkte, atidarymas, o atstovas žalos sureguliavimo reikalams nelaikomas draudimo įstaiga, kaip apibrėžta Direktyvos 88/357/EEB 2 straipsnio c punkte, arba įstaiga, kaip apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 44/2001.
17. Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos 2009/103/EB 21 straipsnio 5 dalies nuostatą, yra pažymėjęs, kad nors joje nėra patikslinama atstovo žalos sureguliavimo reikalams įgaliojimų apimtis, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad Direktyvos 2009/103/EB 21 straipsnio 5 dalyje numatytas draudimo įmonių atstovavimas apimtų, kiek tai neprieštarauja tarptautinės privatinės teisės normoms, tokį atstovavimą, kuris leistų žalą patyrusiems asmenims veiksmingai kreiptis į nacionalinius teismus su ieškiniu dėl patirtos žalos atlyginimo (ESTT 2013 m. spalio 10 d. sprendimo byloje Spedition Welter GmbH prieš Avanssur SA, C - 306/12, 18, 21 punktai).
18. Šiuo aspektu yra aktuali ir Teisingumo Teismo jurisprudencija aiškinant Direktyvos 2000/26/EB 4 straipsnio nuostatas. Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos 2000/26/EB 4 straipsnio nuostatas konstatavo, kad žalos atlyginimo neteisminiame etape atstovas žalos sureguliavimo reikalams niekaip nepakeičia jo atstovaujamos bendrovės ir atlieka tik tarpininko vaidmenį, kuris neišvengiamai yra ribotas. Pasak Teisingumo Teismo, Direktyva 2000/26/EB siekiama užtikrinti vienodą požiūrį į per eismo įvykius nukentėjusius asmenis, nepaisant šių įvykių vietos Sąjungoje; siekiant šio tikslo, nukentėjusieji turi turėti galimybę savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje už įvykį atsakingo asmens draudimo bendrovės šioje valstybėje paskirtam atstovui žalos sureguliavimo reikalams pateikti prašymą gauti žalos atlyginimą; šio atstovo funkcija – palengvinti žalą patyrusiems nukentėjusiems asmenims atlikti formalumus, konkrečiai kalbant – sudaryti sąlygas pateikti reikalavimus savo kalba. Būtent Teisingumo Teismas nurodė, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad Direktyvos 2000/26/EB 4 straipsnio 5 dalyje numatytas draudimo įmonių atstovavimas apimtų, kiek tai neprieštarauja tarptautinės privatinės teisės normoms, tokią funkciją, kuri leistų nukentėjusiems asmenims veiksmingai kreiptis į nacionalinius teismus su ieškiniu dėl patirtos žalos atlyginimo. Šiomis aplinkybėmis pakankami įgaliojimai, kuriuos turi turėti atstovas žalos sureguliavimo reikalams, apima įgaliojimą priimti įteikiamus teismo dokumentus. Šioje byloje buvo padaryta išvada, kad Direktyvos 2000/26/EB 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad valstybėms narėms nenustatyta pareigos numatyti, kad atstovas, kuris pagal šį straipsnį įpareigotas dalyvauti nustatant žalą ir išmokant išmoką, vietoje jo atstovaujamos bendrovės gali būti atsakovas nacionaliniame teisme, nagrinėjančiame ieškinį dėl žalos atlyginimo, kurį pareiškė nukentėjusysis (ESTT 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo byloje A. J. Vieira de Azevedo ir kt. prieš CED Portugal Unipessoal, Lda, C-558/15, 26, 30, 33, 39 punktai).
19. Taigi, aiškinant TPVCAPDĮ 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą kartu su minėtais ES teisės aktais bei Teisingumo Teismo jurisprudencija, darytina išvada, kad šis teisinis reguliavimas nereiškia, jog užsienio valstybės draudimo bendrovės atstovas pretenzijoms nagrinėti pagal įstatymą tampa materialiojo teisinio santykio – draudimo išmokos mokėjimo prievolės šalimi, todėl yra asmeniškai atsakingas nukentėjusiajam asmeniui ir dėl to yra tinkamas civilinis atsakovas teismo procese.
21. Apibendrinant išdėstytus argumentus darytina išvada, kad aktualus teisinis reglamentavimas nesudaro pagrindo teigti, jog „E.“ Lietuvos filialas yra tinkamas atsakovas šioje byloje, nes materialiojo teisinio santykio šalys yra ieškovai (nukentėję asmenys) ir Baltarusijos draudimo bendrovė „T.“, apdraudusi krovininio automobilio su puspriekabe valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu.
22. Kita vertus, atstovavimas galimas ne tik įstatymų, bet ir sandorio pagrindu (CK 2.132 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai atstovaujama sandorio pagrindu, atstovo įgalinimų apimtį ir jų turinį apibrėžia ne tik įstatymai (kurie, kaip nurodyta pirmiau, nagrinėjamoje byloje nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atstovaujamojo – Baltarusijos draudimo bendrovės „T.“ pareigą mokėti draudimo išmoką privalo vykdyti jos atstovas „E.“ Lietuvos filialas), bet ir sandoris, kuriame, be kita ko, gali būti numatytas papildomi (palyginus su nustatytais įstatyme) atstovo įgalinimų apimtis ir turinys. Todėl galutiniam sprendimui dėl „E.“ Lietuvos filialo įgaliojimų apimties nagrinėjamo ginčo kontekste reikšmingos ir turi būti įvertintos „E.“ Lietuvos filialo ir Baltarusijos draudimo bendrovės „T.“ susitarimo dėl draudiko atstovo funkcijų vykdymo sąlygos. Pagal šių sąlygų turinį spręstina, ar „E.“ Lietuvos filialas sutarties pagrindu nėra prisiėmusi vykdyti iš civilinės atsakomybės draudimo sutarties kylančios prievolės trečiųjų asmenų (nukentėjusiųjų) naudai savo sąskaita, taip pat – ar yra įgaliota atstovauti Baltarusijos draudimo bendrovei „T.“ teismo procese. Tik tokiu atveju galima būtų spręsti, ar teismai, iš civilinio atsakovo „E.“ Lietuvos filialo nukentėjusiesiems R. D. ir E. D. priteisdami turtinės žalos atlyginimą, tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas. Susitarimo tarp atsakingo Baltarusijos draudiko ir „E.“ Lietuvos filialo byloje nėra, dėl jo nėra pasisakyta ir teismų sprendimuose. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Būtent nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, iš civilinio atsakovo „E.“ Lietuvos filialo priteisdamas nukentėjusiesiems turtinės žalos atlyginimą, tokį savo sprendimą negrindė išsamiu visų bylai reikšmingų aplinkybių išnagrinėjimu ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė.
23. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, sutrukdžiusiu apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas turi išreikalauti ir įvertinti susitarimą, sudarytą tarp atsakingo draudiko (Baltarusijos draudimo bendrovės „T.“) ir „E.“ Lietuvos filialo, atstovauti jam Lietuvoje ir pagal jo sąlygas spręsti, kuris subjektas yra tinkamas atsakovas, ir tai, ar „E.“ Lietuvos filialas gali būti Baltarusijos draudiko atstovu nagrinėjant šią bylą. Jei, įvertinus atsakingo draudiko Baltarusijos draudimo bendrovės „T.“ ir jo atstovo „E.“ Lietuvos filialo susitarimo turinį, būtų konstatuota, kad „E.“ Lietuvos filialas nėra prisiėmusi vykdyti draudimo išmokos mokėjimo prievolės trečiųjų asmenų (nukentėjusiųjų) naudai savo sąskaita, tai sudarytų teisinį pagrindą tinkamu atsakovu byloje laikyti atsakingą draudiką – Baltarusijos draudimo bendrovę „T.“ – ir spręsti dėl draudimo išmokos priteisimo iš jos.
24. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2016 m. vasario 24 d. nutarties dalį, kuria atmestas „E.“ Lietuvos filialo apeliacinis skundas ir iš civilinio atsakovo „E.“ Lietuvos filialo nukentėjusiesiems R. D. ir E. D. bendrai priteista 15 115 Eur turtinei žalai atlyginti, ir šią nutarties dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kitą Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2016 m. vasario 24 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Gintaras Goda
Dalia Bajerčiūtė
Aurelijus Gutauskas
Rimvydas Norkus
Sigita Rudėnaitė
Gediminas Sagatys
Armanas Abramavičius
