A. G. pagal BK 135 str., 138 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-17-648/2017

Teisminio proceso Nr. 1-60-1-00387-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.1.1; 1.1.4.4.1; 1.1.4.5.1; 2.1.7.4.1; 2.4.2.1

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Aurelijaus Gutausko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo advokato Regimanto Špelverio kasacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 17 d. nutarties.

Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nuosprendžiu A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 ir 8 punktus, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant dirbti arba tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Priteista iš A. G. ir P. V. solidariai nukentėjusiajam P. R. 857,86 Eur turtinei ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 1105,16 Eur gydymo išlaidų.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 17 d. nutartimi, be kita ko, nuteistojo A. G. gynėjo advokato Regimanto Špelverio apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. A. G. nuteistas už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 14 d., apie 2.30 val., prie kavinės „Piano Barbeq“, esančios Palangoje, J. Basanavičiaus g. 24A, kai tarpusavio konflikto su P. R. metu P. V. tyčia ne mažiau kaip vieną kartą smogė ranka P. R. į galvą, pribėgus A. G., P. V. ir A. G., veikdami bendrininkų grupe, kiekvienas kumščiais tyčia sudavė P. R. į galvos sritį ne mažiau kaip du kartus, taip padarė P. R. poodinę kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, kairės akies ragenos ir odenos žaizdą, kraujo išsiliejimą į priekinę akies kamerą, rainelės, krumplyno, stiklakūnio iškritimą su akies obuolio susiraukšlėjimu, trauminį kairės ausies būgnelio plyšimą; dėl kairės akies sumušimo, sukėlusio visišką aklumą, P. R. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas ir P. V., tačiau jis kasacine tvarka nesiskundžia.

2. Kasaciniu skundu nuteistojo A. G. gynėjas advokatas R. Špelveris prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimų dalis, kuriomis A. G. pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, ir bylą jam nutraukti.

2.1. Kasatorius nurodo, kad nagrinėdami bylą teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio reikalavimų pažeidimų ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

2.2. Nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino įrodymais liudytojų G. M., A. G. (G.), A. L., J. K., T. A., Ž. L., S. M. parodymus ir jais remdamasis konstatavo, jog A. G. padarė jam inkriminuotą veiką. Tačiau liudytojų G. M. ir A. G. parodymai kardinaliai prieštarauja A. L., J. K., T. A., Ž. L., S. M. parodymams. Nepaisant to, abiejų instancijų teismai liudytojų parodymuose esančius neatitikimus laikė neesminiais, o tai, kasatoriaus nuomone, rodo, kad teismai neišsamiai vertino liudytojų parodymų turinį, jų negretino, dėl to nepašalino esminių prieštaravimų liudytojų parodymuose dėl įvykio pradžios, jo eigos, konflikto dalyvių veiksmų, taip pat abejonių dėl šių liudytojų parodymų patikimumo.

2.3. Kasaciniame skunde analizuojami liudytojos G. M. parodymai, teigiama, kad jie subjektyvūs, prieštarauja nukentėjusiojo pusės liudytojų parodymams, filmuotai medžiagai, įvykio chronologijai. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ši liudytoja apklausta tik po septynių mėnesių (2015 m. kovo 6 d.) ir jų esmė ta, kad P. V. įvykyje nedalyvavo. Subjektyvūs ir prieštaraujantys bylos medžiagai, kasatoriaus nuomone, yra ir A. G. parodymai. Šis liudytojas buvo apklaustas tik teisme pagal P. V. gynybos prašymą, be to, P. V. nurodė, kad su A. G. kalbėjo apie įvykį prieš jam duodant parodymus, nes jis pats jį išsikvietė, nupirko lėktuvo bilietus ir atsivežė iš Vilniaus į Klaipėdą.

2.4. Kasatorius pažymi, kad liudytojas J. K. nenurodė jokių aplinkybių dėl A. G. veiksmų įvykyje, tačiau teismai tokius šio liudytojo parodymus pripažino įrodymais, patvirtinančiais A. G. dalyvavimą konflikte ir fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimą. Teismai nutylėjo liudytojo J. K. nurodytą aplinkybę, kad šio konflikto metu vyko dar vienos muštynės ir neįvertino, jog šių įvykių metu A. G. buvo sulaužyta nosis. Taigi A. G. negalėjo turėti su nukentėjusiuoju jokio fizinio kontakto, abejotina, ar per trumpą laiko tarpą A. G. galėjo dalyvauti abejose muštynėse. Pasak kasatoriaus, nepagrįstai remtasi ir liudytojos A. L. parodymais, kuriuose nenurodyta jokių duomenų, leidžiančių objektyviai ir nešališkai konstatuoti A. G. veiksmus. Be to, teismai negalėjo vertinti ir liudytojo S. M. parodymų dėl jo buvimo vietos ir atstumo įvykio metu (filmuota medžiaga). Beje, šis liudytojas buvo apklaustas tik ikiteisminio tyrimo metu praėjus penkiems mėnesiams po įvykio, todėl jo parodymai, taikant BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatą, neturi savarankiškos reikšmės.

2.5. Kasatorius teigia, kad jo apeliaciniame skunde buvo aptariami prieštaravimai tarp liudytojų Ž. L. ir T. A. parodymų dėl muštynių pabaigos momento, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė. Svarbu yra tai, kad po P. V. smūgio nukentėjusysis pritūpė, pasilenkė ir daugiau jam niekas smūgių nesudavė iki to momento, kai T. A. apglėbė (užgulė) nukentėjusįjį. Taigi vėliau suduotais smūgiais (nekvestionuojant teismų nustatytų aplinkybių, kad juos sudavė A. G.), fiziškai nebuvo galima pataikyti P. R. į kairę akį. Tai reiškia, kad sunkus sužalojimas (akies sumušimas, sukėlęs visišką aklumą) nukentėjusiajam padarytas pirmuoju smūgiu, o ne vėliau.

2.6. Teismai, pripažindami A. G. veikus bendrininkų grupe, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Šiuo atveju nebuvo individualizuoti A. G. veiksmai su kitu bendravykdytoju sukeltų padarinių atžvilgiu. Pasak kasatoriaus, sunkūs padariniai nukentėjusiajam atsirado dėl vykdytojo P. V. eksceso; A. G. savo veiksmus atliko jau po to, kai nukentėjusysis buvo sunkiai sužalotas.

2.7. Gynėjo teigimu, teismai tinkamai neįvertino nurodytų aplinkybių, o kai kurių visiškai neaptarė, todėl liko nepašalinti esminiai prieštaravimai, abejonės, kurios svarbios A. G. veikos kvalifikavimui. Dėl subjektyvumo nurodytų liudytojų parodymai negalėjo būti pripažinti patikimais ir pagrįstais BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme. Iš liudytojų parodymų, kuriuose pateiktos skirtingos versijos ir įvykio chronologija, teismai tik fragmentiškai išrinko aplinkybes ir jas įterpė į kaltinimą. Pasak kasatoriaus, savo sprendimuose teismai daugiausia dėmesio skyrė P. V. dalyvavimo muštynėse aplinkybėms, t. y. pirmojo smūgio nukentėjusiajam sudavimo nustatymui ir analizei, o A. G. veiksmus aprašė trumpai, nevisapusiškai įvertinęs liudytojų parodymuose esančius prieštaravimus. Tai ne tik neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje keliamų reikalavimų, bet ir prieštarauja nuostatai, kad kaltinamasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pagal in dubio pro reo principą visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

2.8. Grįsdami A. G. kaltę vienas kitam prieštaraujančiais pirmiau nurodytų liudytojų parodymais, garso įrašu, teismai tik fragmentiškai ir selektyviai rėmėsi bylos duomenimis, jų neaptardami ir nepašalindami abejonių. Tai prieštarauja įrodymų vertinimo ir jų pripažinimo įrodymais pakankamumo kriterijui, nustatytam BPK 20 straipsnyje. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad vaizdo medžiaga paneigia kai kurių liudytojų nurodytą įvykio chronologiją, jų buvimo vietą, matymo lauką ir kitas reikšmingas aplinkybes.

2.9. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, o kai kurių apskritai nenagrinėjo (BPK 320 straipsnio 3 dalis), be to, nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnis), t. y. neaptarė apeliacinio skundo argumentų dėl liudytojų subjektyvumo, jų buvimo vietos įvykio metu, dėl vykusio kito konflikto, kurio metu A. G. buvo sulaužyta nosis, taip pat nepasisakė dėl sunkaus kūno sužalojimo padarymo nukentėjusiajam ir muštynių pabaigos momento. Neatsižvelgta į nukentėjusiojo būseną ir elgesį po pirmojo smūgio, iš kurių galima spręsti apie sunkių padarinių atsiradimo momentą, į liudytojo T. K. nurodytą aplinkybę, kad po pirmojo smūgio jis nukentėjusįjį apglėbė taip, kad fiziškai niekas negalėtų jam suduoti į galvą. Šios aplinkybės svarbios nustatant A. G. veiksmų apimtį, jo vaidmenį konflikte, buvimo vietą ir kt. Specialisto išvadoje Nr. G1776/14(03) nustatyta, kad nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas ne smūgių visuma, o nuo vieno konkretaus fizinio kontakto (pataikymo į kairiąją akį). Tačiau teismas nesiaiškino, kada buvo suduotas sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlęs smūgis ir kieno veiksmai susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas tik atkartojo pirmosios instancijos teismo argumentus dėl įrodymų vertinimo.

2.10. Atsižvelgus į tai, kad A. G. ir P. V. prieš panaudodami smurtą jo ribų neaptarė, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, turėjo būti išsiaiškinta, kaip turi būti vertinami P. V. ir A. G. veiksmai, kai A. G. prisidėjo jau po to, kai P. V. sudavė smūgį nukentėjusiajam, nuo kurio šiam kilo sunkūs padariniai – ar jie turi atsakyti kaip bendrininkai pagal tą patį BK straipsnį, ar P. V. veiksmus vertinti kaip vykdytojo ekscesą, kai šis, suduodamas pirmą smūgį nukentėjusiajam į akį, padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, o A. G., prieš panaudodamas smurtą, tyčios sunkiai sužaloti nukentėjusįjį neturėjo. Šiuo atveju svarbi, tačiau teismų neįvertinta aplinkybė, kad A. G. nematė, kaip P. V. sudavė nukentėjusiajam, jis pasirodė įvykio vietoje jau po to. Ši faktinė aplinkybė, kasatoriaus įsitikinimu, paneigia A. G. kaip bendravykdytojo pritarimą konkliudentiniais veiksmais. Teismai, nustatydami A. G. kaltės formą ir turinį neįvertino nusikaltimo objektyviųjų aplinkybių – kad A. G. sudavė du smūgius nukentėjusiajam, kad tai nebuvo vienpusiškas nukentėjusiojo puolimas, kad A. G. neturėjo jokio motyvo naudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Įvertinus šias aplinkybes, svarbu nustatyti ir tiesioginį priežastinį ryšį tarp kasatoriaus suduotų dviejų smūgių ir kilusių sunkių padarinių.

3. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė prašo nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti.

3.1. Prokurorė nurodo, kad A. G. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Teismai nustatė, kad nukentėjusysis neteko kairės akies dėl tyčinių smūgių sudavimo į veidą (galvą), tai sukėlė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą; tarp veiksmų suduodant smūgius ir atsiradusių padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos tokiam nukentėjusiojo sužalojimui. Teismų išvados dėl priežastinio ryšio tarp A. G. ir kito nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra teisingos. A. G. veikė netiesiogine tyčia. Teismai pagrįstai pripažino A. G. veikus bendrininkų grupe su P. V.. Iš tiesų byloje nenustatyta, kurio nuteistojo smūgis buvo lemiamas ir dėl jo atsirado sunkūs padariniai (sunkus sveikatos sutrikdymas), tačiau nustatyta, kad abu – A. G. ir P. V. – sudavė P. R. ne mažiau kaip po vieną smūgį į galvos sritį. Nuteistieji matė vienas kito neteisėtus smurtinius veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusįjį, ir nesiekė jų nutraukti, o sutiko su tokiu kito elgesiu, jo padariniais, kiekvienas iš jų suprato smurto pavojingumą, suvokė jo padarinius. Šiuo atveju susitarimas reiškėsi konkliudentiniais nuteistųjų veiksmais, kada A. G., matydamas P. V. smurtinius veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusįjį, jiems pritarė, pats prisidėdamas prie nusikalstamos veikos padarymo – suduodamas nukentėjusiajam smūgius į galvos sritį. Pagrįsta teismų išvada, kad A. G. suprato, jog bendrai naudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, numatė, kad gali jį sužaloti, ir to norėjo, todėl už atsiradusius padarinius privalo atsakyti abu. Tai atitinka teismų praktiką.

3.2. Pasak prokurorės, teismai, nagrinėdami bylą, esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų nepadarė. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojų parodymai nebuvo visiškai vienodi ir nuoseklūs, tačiau esminės aplinkybės dėl įvykio eigos, smūgių sudavimo P. R. iš esmės sutapo, todėl teismai, jais remdamiesi, padarė išvadą, jog A. G. sudavė nukentėjusiajam smūgius. Teismai, nagrinėdami bylą, patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir teisingai įvertino bylos įrodymų visumą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir su juo sutikdamas, priimtoje nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo esmės, ir motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, kartu atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus dėl faktinių bylos aplinkybių šioje byloje nustatymo teisingumo ir veikos kvalifikavimo. Taip pat skundžiamoje nutartyje detaliai aptartas abiejų bendrininkų vaidmuo padarant BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atskleistas jų susitarimo ir tyčios turinys.

4. Nuteistojo A. G. gynėjo advokato R. Špelverio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK reikalavimų laikymosi bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

5. Nuteistojo gynėjas teigia, kad bylą nagrinėję teismai padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio reikalavimų pažeidimų, nes netinkamai įvertino liudytojų parodymų turinį, jų negretino, dėl to nepašalino juose esančių esminių prieštaravimų ir abejonių dėl jų patikimumo. Viena vertus kasatorius tvirtina, kad nuteistasis A. G. negalėjo turėti su nukentėjusiuoju jokio fizinio kontakto, kita vertus lyg ir pripažįsta teismų nustatytas aplinkybes, jog A. G. sudavė smūgius nukentėjusiajam po P. V. suduoto smūgio, tačiau tvirtina, kad visišką aklumą nukentėjusiajam sukėlusį akies sužalojimą padarė ne jis, o P. V.

5.1. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>).

5.2. Taigi nuteistojo A. G. gynėjo kasacinio skundo teiginiai, kuriais išreiškiamas nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikiant savą įrodymų vertinimo interpretavimą, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Tokie kasacinio skundo teiginiai nagrinėtini pagal abiejų instancijų teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais.

5.3. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).

5.4. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu pagal skundo argumentus dėl įrodymų ištyrimo ir vertinimo taisyklių nesilaikymo, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje apklausė kaltinamuosius P. V. ir A. G., nukentėjusįjį P. R., liudytojus A. L., J. K., T. A., J. D., E. V., S. M. G., M. R., Ž. L., G. M., A. G. (G.), ištyrė rašytinius bylos įrodymus (specialisto išvadą, asmens parodymų atpažinti pagal nuotrauką, įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolus, kitą bylos medžiagą), peržiūrėjo vaizdo įrašus, šiuos įrodymus apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai ir visapusiškai išanalizavo bei įvertino tiek atskirai, tiek kaip visumą, palygindamas juos tarpusavyje, jų pagrindu nustatė faktines bylos aplinkybes dėl nukentėjusiojo P. R. sunkaus sveikatos sutrikdymo ir pateikė aiškius ir išsamius motyvus dėl A. G. kaltės padarius šią jam inkriminuotą veiką. Byla buvo išsamiai patikrinta apeliacinės instancijos teisme pagal nuteistojo A. G. gynėjo, nuteistojo P. V. ir nukentėjusiojo P. R. apeliacinius skundus, t. y. buvo dar kartą patikrinti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, skundžiamo nuosprendžio turinys. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse, pateiktos motyvuotos išvados dėl apeliacinių skundų ir motyvai, dėl ko nuteistojo A. G. gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisingu.

5.5. Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes išsamiai neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, o kai kurių apskritai nenagrinėjo.

5.6. BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta apeliacine tvarka bylą nagrinėjančio teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

5.7. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-69/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-69/2011">2K-69/2011</a>, 2K-467/2013, 2K-135/2015, 2K-319-976/2015).

5.8. Pažymėtina, kad nuteistojo A. G. gynėjas apeliaciniu skundu ginčijo pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir baudžiamojo įstatymo taikymą, išdėstė argumentus dėl liudytojų (G. M., A. G., S. D., J. K., A. L., Ž. L., T. A., M. R., S. M.) parodymų, filmuotos vaizdo medžiagos ir kitų bylos įrodymų pakankamumo ir jų reikšmės nustatant faktines bylos aplinkybes ir sprendžiant A. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos klausimą. Taip pat apeliaciniame skunde buvo ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. G. bendrininkavimo su P. V. padarant sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam, teigta, kad akies sužalojimą nukentėjusiajam padarė P. V., o A. G. veika, individualizavus jo veiksmus, turėtų būti perkvalifikuota pagal BK 138 straipsnį. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir patvirtino pirmosios instancijos teismo išsakytą poziciją, kad nors dauguma liudytojų iš tikrųjų matė tik atskirus konflikto epizodus ir kaltinamųjų veiksmus bei yra susiję su viena ar kita bylos šalimi, tačiau, sujungus šiuos jų parodymus ir kitus bylos įrodymus tarpusavyje, jie sudaro nuoseklią ir logišką įrodymų visumą, patvirtinančią, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo ir padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą abu nuteistieji, t. y. tiek P. V., tiek ir A. G.. Teismas, remdamasis bylos įrodymų visuma, dar kartą išanalizavo įvykio situaciją ir argumentuotai atmetė nuteistojo A. G. gynėjo apeliacinio skundo teiginius dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, o tai, kad kasatoriui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir baudžiamojo įstatymo taikymo savaime nėra laikomos neteisingomis ar nepagrįstomis.

5.9. Taigi apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir dėl A. G. priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, bei apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, iš esmės nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

6. Kasatoriaus argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo atmestini kaip nepagrįsti.

6.1. BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo asmens kūnas. Aptariama nusikalstama veika yra tyčinis materialiosios sudėties nusikaltimas (BK 15 straipsnis). Tyčia gali būti apibrėžta (konkretizuota) ir neapibrėžta (nekonkretizuota). Neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia yra tada, kai kaltininkas darydamas veiką suvokia veikos pavojingumą, bet nesuvokia konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, t. y. kaltininką tenkina bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas atsako už atsiradusius padarinius.

6.2. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-103/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-103/2008">2K-103/2008</a>, 2K-5/2009). Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą. Taigi bendrininkavimui būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą: susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir bendrą vieningą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, kuris irgi suvokia atliekamus nusikalstamus veiksmus.

6.3. Sunkus sveikatos sutrikdymas pripažįstamas padarytu bendrininkų grupės (BK 25 straipsnio 2 dalis), kai bent du asmenys yra šio nusikaltimo vykdytojai. Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai, bendrais veiksmais dalyvauja nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo procese, visi jie yra šio nusikaltimo vykdytojai. Veikiant bendrininkų grupe nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Tai yra tais atvejais, kai nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą sukelia ne padarytų sužalojimų visuma, o vienas ar keli sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią padaryti sunkų kūno sužalojimą, arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, tai pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę tokio nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo procese (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTU4LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-558/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-558/2010">2K-558/2010</a>). Sprendžiant klausimą, kurie iš smurtą prieš nukentėjusįjį panaudoję asmenys atsako už sunkų sveikatos sutrikdymą, turi būti įvertintas kiekvieno iš jų panaudoto smurto pobūdis ir intensyvumas ir tai, ar šio smurto intensyvumas ir pobūdis yra tokie, kurie patvirtina asmens tyčią nukentėjusiajam sunkiai sutrikdyti sveikatą. Vertinant smurto pobūdį ir intensyvumą turi būti atsižvelgiama į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) buvo smūgiuojama (pavyzdžiui, ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), smūgių stiprumą, jų skaičių, kokios priemonės buvo naudojamos smurtaujant ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-122/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-122/2013">2K-122/2013</a>).

6.4. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad iš pradžių su nukentėjusiuoju P. R. konfliktavo P. V., jie abu buvo susiėmę rankomis, stumdėsi, P. V. sudavė nukentėjusiajam pirmą smūgį į galvą. G. M. pranešus apie konfliktą, A. G. atbėgo į konflikto vietą, įsitraukė į muštynes ir sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą. Taigi teismai nustatė, kad P. V. ir A. G. sudavė nukentėjusiajam smūgius į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą. Tai patvirtina ir specialisto išvada Nr. G1776/14(03), kurioje konstatuota, kad P. R. kairė akis ir kairė ausis sužalota tiesiogiai paveikus ne mažiau kaip po vieną kartą kietais bukais daiktais. Teismai sprendė, kad P. V. ir A. G. veiksmai buvo susiję priežastiniu ryšiu su P. R. padarytu sunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl akies sumušimo sukeltas visiškas aklumas ir nukentėjusysis dėl patirto sužalojimo prarado didelę dalį – daugiau kaip 30 proc. – bendrojo darbingumo (Sveikatos sutrikdymo masto taisyklių 6.11 punktas ir dėl sužalojimų prarasto bendrojo darbingumo procentų nustatymo lentelės III skyrius). Iš nustatytų įvykio aplinkybių (smurto pobūdžio, jo intensyvumo, sužalojimų lokalizacijos) teismai padarė išvadą, kad A. G. ir P. V. veikė kaip bendrininkai – jie matė vienas kito neteisėtus smurtinius veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusįjį, ir nesiekė jų nutraukti, o sutiko su tokiu kito elgesiu, jo padariniais; abu nuteistieji suprato smurto pavojingumą ir suvokė jų padarinius. Nuteistųjų A. G. ir P. V. susitarimas reiškėsi konkliudentiniais veiksmais – A. G., matydamas P. V. smurtinius veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusįjį, jiems pritarė, pats prisidėjo prie nusikalstamos veikos padarymo, suduodamas nukentėjusiajam į galvos sritį. Kadangi abu nuteistieji suprato, kad bendrai naudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, numatė, kad gali jį sužaloti ir juos tenkino bet kokio pobūdžio atsiradę padariniai, t. y. veikė neapibrėžta tyčia, jųdviejų veiksmai, atsižvelgus į kilusius padarinius, teismų teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, numatantį atsakomybę už sunkų sveikatos sutrikdymą kitam asmeniui.

6.5. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvados, jog A. G. yra nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo bendravykdytojas, yra teisingos, nes nuteistųjų P. V. ir A. G. naudoto smurto pobūdis ir intensyvumas, veiksmų bendrumo suvokimas ir pritarimas vienas kito veiksmams patvirtina ir susitarimą veikti bendrai, ir tyčią, apimančią ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą. Taigi teismai byloje tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

6.6. Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, nustatytų BPK 369 straipsnyje, kasacinis skundas atmestinas.

7. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. G. gynėjo advokato Regimanto Špelverio kasacinį skundą.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Aurelijus Gutauskas

Artūras Pažarskis