Baudžiamoji byla Nr. 2K-18-648/2017
Teisminio proceso Nr. 1-13-1-02534-2014-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.1.1; 1.1.5.1.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. sausio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Aurelijaus Gutausko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. B. (P. B.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 16 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. nuosprendžiu P. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams.
Nuspręsta išieškoti iš P. B. Vilniaus teritorinei ligonių kasai 1626,80 Eur gydymo išlaidų.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 16 d. nutartimi nuteistojo P. B. gynėjo advokato Gedimino Bukausko apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. P. B. nuteistas už tai, kad 2014 m. spalio 14 d., apie 12.30 val., Vilniuje, Rudaminos g., prie 12–ojo namo, tyčia, iš asmeninių paskatų dūrė peiliu J. K. ne mažiau kaip du kartus į veidą ir ne mažiau kaip vieną kartą į krūtinės sritį, taip padarė nukentėjusiajam dešinės akies viršutinio voko kiaurinę žaizdą, nusitęsiančią į kaklą, dešinės akies apatinio voko žaizdą, dešinės akies junginės žaizdą, kairės akies apatinio voko žaizdą, kiaurinę pjautinę kairės akies skleros žaizdą su stiklakūnio ir gyslainės pasišalinimu, akies obuolio subliuškimu, krauju priekinėje kairės akies kameroje, stiklakūnyje, kairės akies tinklainės atšoka, apatinio įstrižo raumens sužalojimu, kairės akies junginės žaizda, pjautinę kairės krūtinės ląstos sienos žaizdą su kraujo ir oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, suspaudusiu plautį, t. y. sunkiai sutrikdė J. K. sveikatą.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis P. B. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir, konstatavus, kad veika padaryta esant būtinajai ginčiai, baudžiamąją bylą nutraukti.
2.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, neišsamiai ir nevisapusiškai įvertinęs bylos įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė ir nepagrįstai paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistojo įsitikinimu, teismų išvados dėl konflikto aplinkybių, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų bei jo veiksmų vertinimo būtinosios ginties kontekste grįstos ne bylos įrodymų visuma, o prielaidomis, ir nėra pakankamos jo kaltei pagrįsti. Tai laikytina esminiais BPK pažeidimais, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, tai lėmė ir netinkamą BK 28 straipsnio 2 dalies taikymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).
2.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kasatoriaus parodymus, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Įvykio, kurio metu buvo sužalotas J. K., niekas nematė, todėl neaišku, kokių liudytojų parodymais apie žodinį konfliktą, greitą jo pabaigą, rėmėsi teismas, priimdamas nuosprendį. Vienintelis kasatorius viso bylos proceso metu davė išsamius ir nuoseklius parodymus, kad įvykio dieną nukentėjusįjį sutiko atsitiktinai, kuris rankos mostu paprašė sustoti Rudaminos gatvėje. Nors tą dieną iš nukentėjusiojo gavo grasinančio pobūdžio SMS žinutę, tačiau pamatęs, kad J. K. važiuoja su moterimi (A. Š.), manė, kad susitikimas pasibaigs pokalbiu, ir konflikto nesitikėjo. Tik sustojęs ir išlipęs iš automobilio kasatorius pamatė jo link su metaline lazda atbėgantį J. K., kuris pasakė, kad seniai norėjo jį sulaužyti. Nuteistasis spėjo paimti iš automobilio peilį, tikėdamasis, kad šį pamatęs J. K. sustos, tačiau J. K. pradėjo jį vaikytis aplink jo (nuteistojo) automobilį, sudavė metaline lazda per galvą, koją, ranką, suplėšė striukę. Siekdamas apsiginti, kasatorius panaudojo savigynai pasiimtą peilį ir taip sužalojo nukentėjusįjį. Kai nukentėjusysis nustojo pulti, pamatė, kad šis kruvinas, peilio daugiau nebenaudojo. Iš nukentėjusiojo automobilio išlipo A. Š., šalia nukentėjusiojo gulėjo metalinė lazda. Tada kasatorius paprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą, o pats išvažiavo.
2.3. Nuteistojo nuomone, liudytojos A. Š. parodymai, kuriuose ji teigė, kad išlipdamas iš automobilio J. K. jokių daiktų neturėjo, kad automobilio salone metalinių strypų ar panašių daiktų nebuvo, laikytini nepatikimais ir turi būti vertinami kritiškai. A. Š. šią lazdą galėjo paslėpti savo automobilyje dar iki atvykstant policijos pareigūnams, tačiau automobilis po įvykio nebuvo apieškotas. Ši aplinkybė nebuvo aptarta ir teisiškai įvertinta. Be to, ši liudytoja parodė po konflikto mačiusi praeinantį žmogų, bet tai, pasak jos, buvo ne kasatorius, kasatorių pirmą kartą ji teigė pamačiusi tik teisme. Tokie liudytojos parodymai prieštarauja nustatytoms aplinkybėms, kad būtent nuteistasis grūmėsi su nukentėjusiuoju ir jį sužalojo. Kadangi nukentėjusysis ir A. Š. bylos proceso metu vengė bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais, abu iš esmės davė melagingus parodymus (J. K. dėl melagingų parodymų davimo teismo iniciatyva pradėtas ikiteisminis tyrimas), kasatoriaus įsitikinimu, jųdviejų parodymais grįsti kokias nors reikšmingas bylai aplinkybes pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo.
2.4. Apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, motyvuodamas tuo, jog byloje nėra jokių įrodymų, išskyrus nuteistojo paaiškinimą, kurie patvirtintų iškeltą versiją, kad nukentėjusysis jį puolė su lazda ir kad jam išvažiavus lazda gulėjo šalia nukentėjusiojo. Tačiau, pasak nuteistojo, byloje nėra ir jokių patikimų parodymų, kurie paneigtų šią jo versiją. Tai, kad nukentėjusysis sudavė smūgius kasatoriui metaline lazda, patvirtina 2014 m. spalio 17 d. specialisto išvada Nr. G 3571/14(01), kurioje konstatuota, jog sužalojimai (odos nubrozdinimas galvos kairėje pusėje (0,5 x 0,5 x 0,9 cm) ir poodinė kraujosruva kairėje šlaunyje (4 x 13,5 cm) P. B. padaryti, tikėtina, įvykyje nurodytu laiku, paveikus kietais bukais daiktais. Be to, smurto panaudojimo faktą patvirtina ir 2015 m. birželio 9 d. specialisto išvada Nr. 11-1098(15), iš kurios matyti, kad P. B. striukės pažeidimai padaryti tempimo, plėšimo būdu. Tačiau specialisto išvadų pirmosios instancijos teismas neaptarė ir motyvuotai neatmetė, nors šie įrodymai akivaizdžiai patvirtina jo parodymų teisingumą. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai konstatavo, kad nuteistajam nustatytų sužalojimų pobūdis neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog sužalojimai galėjo būti padaryti tik metaliniu strypu ir negalėjo atsirastu tarpusavio grumtynių metu. Taigi šiuo atveju, vertinant būtinosios ginties situacijos buvimą, įrodinėjimo našta pateikti neginčijamus nuteistojo nurodytos versijos įrodymus buvo perkelta pačiam nuteistajam, taip suvaržant jo teises gintis nuo pareikšto kaltinimo.
2.5. Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas, nutylėdamas nuteistojo kaltę paneigiančius įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas, šių pažeidimų nepašalinęs, abejones vertindamas jo nenaudai ir nurodydamas, kad byloje esančių įrodymų nepakanka kategoriškai išvadai dėl J. K. elgesio ir jo sužalojimo aplinkybių įvykio metu padaryti, netinkamai vertino bylos įrodymus ir pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Taip pirmosios instancijos teismas nesilaikė bylos įrodymų analizei ir nuosprendžio surašymui keliamų BPK reikalavimų.
2.6. Kasaciniame skunde cituojama teismų praktika dėl BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MjgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-428/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-428/2010">2K-7-428/2010</a>, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012) ir teigiama, kad teismai nepagrįstai nepripažino nuteistąjį veikus būtinosios ginties sąlygomis. Iš tikrųjų J. K. kėsinimasis buvo ne tik pavojingas, bet ir realus bei akivaizdus, todėl kasatorius, numatęs, kad prieš jį gali būti panaudotas fizinis smurtas, ir pasiėmęs priemonę galimam smurtui atremti, turėjo teisę į būtinąją gintį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-326/2013). Be to, kasatorius pažymi, kad BK nuostatos būtinosios ginties situacijos pradžią sieja ne tik su jau prasidėjusiu užpuolimu ir nereikalauja asmens laukti kol prieš jį bus panaudotas fizinis smurtas (netgi vienintelis smūgis užpultajam gali būti mirtinas). Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė. Todėl šiuo atveju nukentėjusiojo agresyvus elgesys, jo apsiginklavimas metaline lazda jau sudarė situaciją, kada kasatoriui atsirado teisė į būtinąją gintį. Be to, pagal teismų praktiką asmuo gali įgyvendinti teisę į būtinąją gintį, neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-313/2012), todėl apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad nuteistasis, suvokdamas, kaip gali baigtis jųdviejų susitikimas, nesiekė išvengti konflikto, nors galėjo sėsti į automobilį ir iš įvykio vietos pasišalinti, nepagrįsti. Neeliminuoja būtinosios ginties teisėtumo ir gynybai kasatoriaus pasiimtas peilis. Pagal įvykio situaciją gynyba buvo adekvati, sužalojimas padarytas nesant tiesioginės tyčios, todėl būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos. Tai, kad nukentėjusiajam aktyviai naudojant fizinį smurtą prieš kasatorių, gynyba peiliu buvo vienintelis toje situacijoje galimas atsakas į nukentėjusiojo kėsinimąsi, nepaneigia nei nukentėjusysis, nei liudytoja A. Š. Taigi, nesant kasatoriaus parodymus dėl būtinosios ginties situacijos paneigiančių faktinių duomenų ir esant nuosekliems kasatoriaus parodymams ir juos patvirtinantiems duomenims (specialistų išvadoms), abiejų instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 28 straipsnio 2 dalį.
3. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
3.1. Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo P. B. kaltės sunkiai sutrikdžius J. K. sveikatą ir jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Teismas savo išvadas pagrindė teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka gautais duomenimis, kuriuos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Nustatydamas ginčijamas įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas įvertino nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, taip pat kitus bylos duomenis, užfiksuotus įvykio vietos apžiūros protokole, specialistų išvadose ir kt., ir savo išvadas dėl P. B. kaltės padarius BK 135 straipsnyje numatytą veiką grindė jų visuma. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, išdėstyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms ir pagrįstai konstatavo, kad bylos įrodymai įvertinti teisingai, baudžiamasis įstatymas P. B. veikai pritaikytas tinkamai.
3.3. Prokurorės nuomone, kasatoriaus argumentas, kad BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką jis padarė esant būtinajai ginčiai, nepagrįstas. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis puolė su lazda kasatorių ir kad jam išvažiuojant lazda gulėjo šalia nukentėjusiojo. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vietoje lazda nebuvo rasta. Teismai pagrįstai atmetė nuteistojo versiją, kad A. Š. ją galėjo paslėpti savo automobilyje, kuris po įvykio nebuvo apžiūrėtas. Ši liudytoja viso bylos proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jokių daiktų išlipdamas iš automobilio J. K. neturėjo ir kad jokių metalinių strypų ar ko nors panašaus savo automobilio salone nėra mačiusi. Policijos pareigūnai, atlikę įvykio vietos apžiūrą, nei peilio, nei metalinio strypo ar kitokio daikto nerado, tokių daiktų nematė nei liudytoja A. Š., nei kiti asmenys. Teismai iš byloje apklaustų liudytojų parodymų padarė pagrįstą išvadą, kad, vos tik pamačiusi sužalotą J. K., A. Š. ėmė šauktis pagalbos ir buvo šalia nukentėjusiojo.
3.4. Priešingai negu teigia kasatorius, jo parodymų apie lazdos panaudojimą specialisto išvada nepatvirtina, joje konstatuota, kad sužalojimų pobūdis neleidžia kategoriškai teigti, jog jie galėjo būti padaryti tik metaliniu strypu ir negalėjo atsirasti tarpusavio grumtynių metu, juolab kad P. B. striukės pažeidimas padarytas tempimo, plėšimo būdu. Be to, prokurorės įsitikinimu, būtinosios ginties sąlygų buvimo nurodytoje situacijoje nepatvirtina ir paties P. B. nurodytos aplinkybės. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas perkėlė jam įrodinėjimo naštą – teismas tik analizavo surinktus įrodymus ir vertino jų visumą.
3.5. Taip pat, prokurorės įsitikinimu, atmestini kasacinio skundo argumentai, kad nenustatyta, jog P. B. turėjo asmeninio pobūdžio santykių ir ambicijų. Pats kasatorius parodė, kad dieną prieš įvykį buvo padegtas J. K. automobilis ir nukentėjusysis galvojo, kad nuteistasis parodė jo gyvenamąją vietą, todėl siuntė jam grasinančio pobūdžio SMS žinutę, skambino ir jų susitikimas įvyko siekiant išsiaiškinti asmeninio pobūdžio santykius.
4. Nuteistojo P. B. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo (20 straipsnio 5 dalis)
5. Kasatorius teigia, kad jo veika – sunkus sveikatos sutrikdymas J. K. – padaryta esant būtinosios ginties situacijai (BK 28 straipsnio 2 dalis), tačiau pirmosios instancijos teismas, atmesdamas tokius jo parodymus bei juos patvirtinančius įrodymus ir remdamasis įvykio nemačiusių liudytojų parodymais, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pasak nuteistojo, teismų išvados dėl konflikto aplinkybių grįstos ne bylos įrodymų visuma, o prielaidomis ir nėra pakankamos jo kaltei pagrįsti.
5.1. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad netinkamas baudžiamojo įstatymo (BK 28 straipsnio 2 dalies) taikymas grindžiamas argumentais, kuriais iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimas, teismų nustatytos aplinkybės.
5.2. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Skunde išdėstyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
5.3. Byloje surinktų įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
5.4. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismai faktines bylos aplinkybes nustatė pažeisdami BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.
5.5. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai yra nurodyti, išdėstytos įrodyta pripažintos aplinkybės, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Teismas, išanalizavęs išnagrinėtus įrodymus (nuteistojo P. B., nukentėjusiojo J. K., liudytojų A. Š., T. J., V. J. (J.), M. G., R. B. (B.), M. G., S. V., M. P. parodymus, specialisto išvadas, įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokolų duomenis ir kitą rašytinę bylos medžiagą), palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, padarė išvadą, kad P. B. dėl asmeninių paskatų tyčia sunkiai sutrikdė J. K. sveikatą, suduodamas šiam ne mažiau trijų smūgių peiliu į veidą ir krūtinės sritį. Teismo nuosprendyje nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados išsamiai išdėstyti ir argumentuoti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis P. B. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
5.6. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, teismo nutartyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų pasisakyta, taip pat, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse, pateikė motyvus, paaiškinančius, dėl ko apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisingu.
5.7. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MjgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-428/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-428/2010">2K-7-428/2010</a>, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012, 2K-271/2014).
5.8. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino nuteistojo P. B. parodymus, kad jis sutrikdė sveikatą J. K. veikdamas esant būtinosios ginties situacijai, t. y. gindamasis nuo šio smurtinių veiksmų suduodant jam lazda. Tačiau teismas šiuos parodymus atmetė, kaip prieštaraujančius bylos įrodymais nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, dar kartą išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, jog nagrinėjamu atveju būtinosios ginties situacijos nebuvo, t. y nenustatyta, kad J. K. atliko veiksmus, kuriuos BK 28 straipsnio prasme būtų galima laikyti pavojingu (pradėtu ar tiesiogiai gresiančiu) kėsinimusi, nuo kurių P. B. būtų reikėję gintis. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad teismai, netaikydami P. B. BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatų, netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą.
5.9. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti teismų nuosprendį ir nutartį ir bylą nutraukti nėra pagrindo. Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, nustatytų BPK 369 straipsnyje, kasacinis skundas atmestinas.
6. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo P. B. kasacinį skundą.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Aurelijus Gutauskas
Artūras Pažarskis
