D. S. pagal BK 228 str., 294 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-51-507/2017 Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00151-2014-0 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.4.1;

1.2.28.5.2;

2.1.7.1;

2.1.16.2.18;

2.8.11. (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Eligijaus Gladučio ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams, 294 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 682 straipsniu, D. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – atimta teisė vienerius metus dirbti valstybės tarnyboje.

Iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos (duomenys neskelbtini) policijos komisariato, priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui L. P. 400 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. P. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Iš D. S. priteista nukentėjusiajam L. P. 1000 Eur advokato pagalbai apmokėti.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. nutartis, kuria nuteistojo D. S. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. D. S. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – policijos pareigūnu, dirbdamas (duomenys neskelbtini) tyrėju, tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės žalos patyrė valstybė ir fizinis asmuo, ir tyčia, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą V. N. tikrą teisę, taip padarė didelės žalos asmens teisėms bei teisėtiems interesams, t. y.:

2014 m. gegužės 5 d. ryte, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bet ne vėliau kaip 12 val., (duomenys neskelbtini) policijos skyriaus kabinete Nr. 306, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį L. P., t. y. grasindamas iškelti baudžiamąją bylą pagal jo paties tirtą pareiškimą dėl B. N. turto sugadinimo, nurodydamas, kad nepriims žalos atlyginimo, netaikys atliekamo tyrimo metu susitaikymo, uždarys L. P. į „sklepą“, liepė šiam surašyti skolos lapelį, jame nurodant, kad L. P. iki 2014 m. birželio 5 d. grąžins V. N. 2400 Lt; dėl to L. P. nurodytą skolos lapelį surašė, pasirašė ir perdavė D. S.. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2014 m. birželio 4 d., skambindamas L. P. ir atvykdamas pas šį į namus, (duomenys neskelbtini), toliau iš šio reikalavo skolos 2400 Lt V. N., o 2014 m. birželio 19 d. 11.19 val. ties (duomenys neskelbtini) policijos komisariatu L. P. atvežus ir jam perdavus 2400 Lt, gavo reikalaujamą skolą V. N.. Tokiais tyčiniais neteisėtais veiksmais piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje garantuojamas žmogaus teises, 1997 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo Nr. VII 1-371 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų nuostatas, 1999 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-I316 15 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktų nuostatas, 2000 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo Nr. VIlI-2048 (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1 punkto nuostatas, diskreditavo valstybės tarnautojo policijos pareigūno vardą, iškraipė valstybės institucijos Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino jos autoritetą, pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus – taip padarė didelę neturtinę žalą valstybei ir nukentėjusiajam L. P. ir jo asmens teisėms bei teisėtiems interesams.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo panaikinti nuosprendį bei nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti; baudžiamosios bylos nagrinėjimo kasacine tvarka metu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio 1 ir 2 dalys (2015 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija), kuriose įtvirtintas teisinis reguliavimas leidžia nuosprendyje palikti ir kaltinamajame akte nurodytas veikos faktines aplinkybes bei jų teisinį vertinimą (veikos kvalifikavimą), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams; taip pat ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 256 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos (2015 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija), tiek, kiek jose nenumatyta kaltinamojo (teisiamojo, išteisintojo, asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, apelianto nuteistojo, apelianto išteisintojo, apelianto asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta) teisė keisti kaltinimo faktines aplinkybes ar jų teisinį vertinimą teisme neprieštarauja Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalims, 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams (teikiama atskiru rašytiniu prašymu).

2.1. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nepagrįstai atsisakė pripažinti pareigūnų bei jiems talkinusio L. P. veiksmus provokavimu ir nepagrįstai priėmė kasatoriui apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatorius tvirtina, kad jokia nusikalstama veika iš viso nebuvo padaryta, o baudžiamasis procesas prieš jį tebuvo provokavimo nusikalstamai veikti pasekmė. Teismai preziumavo didelės žalos požymį ir neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, nepaisydami ultima ratio principo, nes jo veiksmai nepasiekė tokio pavojingumo, kad būtų pagrindas taikyti baudžiamąjį persekiojimą ir kriminalines bausmes. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal BPK 219 straipsnio 3 punkto aspektu netinkamą kaltinamąjį aktą, nuo kurio nebuvo įmanoma kvalifikuotai gintis, be to, buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, kai prokuroras prašymu nurodė keičiantis veikos faktines aplinkybes. Teismas tokį prokuroro padarytą proceso teisės pažeidimą toleravo, priimdamas ir nagrinėdamas kaltinamąjį aktą. Vėliau, prokurorui paprašius keisti veikos faktines aplinkybes, gynyba buvo iš esmės apsunkinta, tačiau teismas ne tik netenkino gynėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, bet ir atsisakė atlikti įrodymų tyrimą, apklausti V. N. pagal pakeistas veikos faktines aplinkybes. Tokie esminiai proceso ir asmens teisių (į gynybą, teisė žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas) pažeidimai nebuvo ištaisyti ir apeliacinės instancijos teisme.

2.2. Teismai nepagrįstai atsisakė pripažinti pareigūnų veiksmus provokavimu, neįvertino, jog kasatorius atsisakė vykdyti nusikalstamą veiką, atsisakydamas priimti pinigus iš nukentėjusiuoju pripažinto L. P., taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos. Taip pat netinkamai ir nepakankamai buvo įvertinta aplinkybė, kad prieš nuteistąjį kaip agentas-provokatorius veikęs L. P. jo kreipimosi į teisėsaugos pareigūnus, atlikusius ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje, metu faktiškai turėjo procesinį įtariamojo statusą dėl jo paties padarytos nusikalstamos veikos (dėl B. N. priklausančio namo langų išdaužymo ir V. N. sumušimo), taigi jo kreipimasis į teisėsaugos pareigūnus buvo jo pasirinkta gynybos taktika.

2.3. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad šioje byloje prokuroras, kreipdamasis į ikiteisminio tyrimo teisėją ir prašydamas sankcionuoti neviešo pobūdžio veiksmus, neprašė leisti atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, toks leidimas nebuvo ir gautas. Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei prokurorai prieš pradėdami ikiteisminį tyrimą jokių duomenų apie kasatoriaus esą daromas nusikalstamas veikas neturėjo. Teismai negalėjo L. P. veiksmus pripažinti teisėtais, nes juos koordinavo (duomenys neskelbtini) Imuniteto skyriaus pareigūnai, buvo naudojami šios institucijos suteikti pinigai. Kasatoriaus manymu, tokie L. P. veiksmai vertintini kaip papirkimas, nes net pagal kaltinimo versiją jis veikė ne siekdamas atsiskaityti su V. N. (kurį pats puikiausiai pažinojo ir tam nebūtų reikėję jokio tarpininkavimo), o tik palengvinti savo padėtį baudžiamajame procese. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo kreiptis į teismą dėl BPK 159 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės sankcionavimo.

2.4. Kasatoriaus manymu, esminė žemesniųjų instancijų teismų klaida padaryta neįvertinus paties L. P. veikimo, jo apmokymo, lėšų ir garso bei vaizdo įrašymo priemonių jam suteikimo ir to, kad tinkamo procesinio leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus šioje baudžiamojoje byloje suteikta iš viso nebuvo, nors prokuroras kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymais atlikti neviešo pobūdžio procesinius veiksmus ir Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja tą pačią 2014 m. birželio 14 d. priėmė keletą nutarčių, tarp jų ir nutartį skirti D. S. slaptą sekimą, jo metu leidžiant daryti vaizdo ir garso įrašus filmuoti. Taip pat buvo leista klausytis jo ir kitų asmenų, tarp jų ir M. Š. (kuris pagal nukentėjusiojo versiją ir buvo nusikalstamos veikos iniciatorius), L. P., pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti tokių pokalbių įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją. Kasatoriaus manymu, prokuroras šioje byloje padarė klaidą ne tik nesikreipdamas į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu priimti BPK 159 straipsnyje numatytą nutartį leisti atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, bet ir leisdamas (arba netinkamai kontroliuodamas ir tuo neužkirsdamas kelio) ikiteisminio tyrimo pareigūnams panaudoti jiems suteiktas lėšas nesant tokio ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimo. Žemesniųjų instancijų teismai be pagrindo tinkamai neįvertino to, kad L. P. apmokymas ir suteikimas jam vaizdo ir garso įrašymo priemonių, o juo labiau suteikimas jam (duomenys neskelbtini) Imuniteto skyriui priklausančių lėšų, nepatenka į slapto sekimo apimtį, nes slaptas sekimas yra tik stebėjimas be jokio pašalinio įsikišimo, privačių asmenų (o jau tuo labiau persekiojamų už jų pačių galbūt padarytas kitas nusikalstamas veikas) panaudojimo.

2.5. Teismai neįvertino ir to, kad pateiktas kaltinimas buvo nenuoseklus. Pagal pradinę kaltinimo versiją, kuria buvo remiamasi ikiteisminio tyrimo metu, L. P. buvo skolingas V. N. kaip asmeniui, kurio naudai veikė D. S., ir šiam buvo inkriminuotas kvalifikuotas savavaldžiavimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Pagal vėlesnę kaltinimo versiją pirmosios instancijos teisme L. P. esą nebuvo skolingas V. N., nes visą skolą jau buvo atidavęs. Kasatoriaus manymu, remiantis pirmąja kaltinimo versija, L. P. buvo nepagrįstai pripažintas nukentėjusiuoju. Jeigu nebuvo pagrindo kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją sankcionuoti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, tai reiškia, kad buvo manoma, jog L. P. veiksmai nebuvo nusikalstami; o neatliekant prieš kasatorių jokių kriminalinės žvalgybos veiksmų, nebuvo jokio pagrindo nei pradėti, nei tęsti ikiteisminį tyrimą ir dėl jo, nes nebuvo jokių nusikalstamos veikos požymių. Proceso pradžios neteisėtumas suponuoja ir visą baudžiamojo proceso neteisėtumą. Šios dvi skirtingos kaltinimo versijos yra prieštaringos, reikalauja skirtingų nusikalstamos veikos požymių įrodinėjimo, juolab pagal vieną iš versijų kasatoriaus veiksmai nebūtų tokie pavojingi ir nesudarytų nusikaltimo sudėties.

2.6. Kasatoriaus manymu, teismas nepagrįstai vadovavosi BPK 255 straipsnio 1 dalimi ir padarė išvadą, kad nei L. P., nei V. N. veiksmų teisėtumas neturi reikšmės. Šių asmenų veiksmų teisėtumo įvertinimas reikšmingas vertinant L. P. veiksmus kaip provokaciją. Teismai, neįžvelgę akivaizdžių provokacijos požymių ir nuteisę D. S. skundžiamais nuosprendžiu ir nutartimi, nepaisė tiek nacionalinių teismų, tiek ir Europos Žmogaus Teisių teismo praktikos. Šioje byloje provokacijos požymius įrodo (duomenys neskelbtini) Imuniteto skyriui priklausančių lėšų panaudojimas be BPK 159 straipsnyje nustatyto leidimo, kasatoriaus atsisakymas priimti dalį siūlomų pinigų ir po to sekęs tolesnis aktyvus pareigūnų kurstymas per L. P. paduoti didesnę pinigų sumą. Jokia veika be pareigūnų įsikišimo iš viso nebūtų padaryta.

2.7. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad D. S. buvo nepagrįstai nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, teismų sprendimus pagrindžiant prielaidomis. Nei kaltinimas, nei teismas nesiaiškino, kiek iš tiesų L. P. buvo skolingas V. N., kada ir kaip jis tokią skolą buvo atidavęs, kokia dalis liko (jeigu iš viso liko) neatiduota, kaip D. S. galėjo žinoti, kad skola negrąžinta. Apie tai apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš viso nepasisakė. Teismas atsisakė apklausti V. N., taip pažeisdamas teisę į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso normas, tačiau tokių pažeidimų nepagrįstai nepripažino esminiais. Teismai nesusiejo faktinių aplinkybių su kasatoriaus, kaip policijos pareigūno, eitomis pareigomis, kurios buvo pačios žemiausios policijos sistemoje, taip pat nevertino to, kad policijos tyrėjo pareigų vykdymas savaime sietinas su tam tikru procesinės prievartos lygmeniu ir tik tokį lygmenį viršijus pradedama spręsti dėl tarnybinės (ne iš karto baudžiamosios) atsakomybės. Taigi buvo sureikšminti paties nukentėjusiuoju pripažinto asmens L. P. parodymai, nesiejant jų su kitų asmenų parodymais (pvz., (duomenys neskelbtini) Imuniteto skyriaus pareigūnų, apklaustų liudytojais). Kasatoriaus bendravimas su L. P., ketinant jį šaukti į apklausą, nepagrįstai teismų pripažintas kaip psichinė prievarta. Šaukimas telefonu ar asmens ieškojimas telefonu skambinant kitiems asmenims taip pat negali būti pripažintas neteisėtu ar juo labiau psichinės prievartos elementu.

2.8. Kasatoriaus manymu, didelės žalos požymis, kaip privalomas nusikalstamų veikų, nustatytų BK 294 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, požymis buvo preziumuotas, nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos (kasacinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>, 2K-P- 183/2012, 2K-177/2014, 2K-321/2014).

2.9. Kasatorius pažymi, kad jo teisės į gynybą buvo pažeistos ir apsunkintos po to, kai 2016 m. vasario 18 d. prokuroras, palaikęs valstybinį kaltinimą, kreipėsi į teismą su prašymu pakeisti veikos faktines aplinkybes, kaltinimo versiją, esą L. P. buvo skolingas V. N., keičiant kita kaltinimo versija, kad tokio įsiskolinimo nebuvo. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas atsisakė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Tačiau jau po to, kai ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta apeliacine tvarka, Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme gautas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kreipimasis nutartimi (prašymas Nr. 1 B-13/2016) į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 4 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija) tiek, kiek ja draudžiama baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo apeliacinį skundą nagrinėjančiam teismui pabloginti kito nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį, nesant dėl to prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundo. Nuteistojo manymu, toks kreipimasis turi reikšmės ir šioje byloje, dėl to jo pridedamas prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra papildomas teisine abejone ne tik dėl BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų atitikties, ne tik dėl galimybės būti nuteistam ir pagal pradinį kaltinimą, bet taip pat ir dėl to, jog nuteistajam (kaltinamajam, išteisintajam ir kt.) nesuteikta kaltinimo keitimo iniciatyvos teise. Kasatorius teigia, kad jis neturėjo ir neturi BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos procesinės teisės inicijuoti kaltinimo keitimą, netgi matydamas, kad valstybinis kaltinimas nukrypsta nuo asmenų lygiateisiškumo principo, pasirinkdamas, kokius asmenis ir dėl kokių nusikalstamų veikų kaltinti, o kokių ne. Tokia situacija yra susijusi su BPK 320 straipsnio 4 dalies galimu prieštaravimu Konstitucijai, nes BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalys šiuo aspektu taip pat gali prieštarauti Konstitucijai kaip išskiriančios kaltinamąjį (nuteistąjį, apeliantą, išteisintąjį, asmenį, kuriam baudžiamoji byla nutraukta) iš kitų baudžiamojo proceso dalyvių, ir šioje baudžiamojoje byloje yra neabejotinas locus standi prašyti kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą taip pat ir dėl BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį kaltinamasis (teisiamasis, nuteistasis, apeliantas nuteistasis, apeliantas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo, apeliantas išteisintasis) neturi galimybės prašyti keisti kaltinimo faktines aplinkybes ar jų teisinį vertinimą teisme, kiek tai susiję su kitais asmenimis, ir gali bloginti tokių asmenų teisinę padėtį (pridedamas atskiru prašymu prie šio kasacinio skundo). Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus keliamas klausimas dėl BPK 320 straipsnio 4 dalies galimo prieštaravimo Konstitucijai iškelia tik dalį teisinės abejonės, kiek tai susiję su apeliacinio apskundimo teise ir bylų nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme; kasatoriaus manymu, ta pati teisinė abejonė liečia ir bylos nagrinėjimą teismuose, kiek tai susiję su kaltinimo keitimu (tiek pirmojoje, tiek ir apeliacinėje instancijoje) ir kaltinamojo (lygiai taip pat ir išteisintojo ar asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta) procesinėmis garantijomis, susijusiomis su kaltinimo keitimo iniciatyva. Apeliacinės instancijos teismas be jokio pagrindo nutylėjo, kad kasatorius (toje stadijoje – apeliantas) prašė tirti ne tik BPK 256 straipsnio 1 dalies atitiktį, bet ir to paties straipsnio 2 dalies normos atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kadangi kasatoriaus atžvilgiu kilo motyvuota teisinė abejonė dėl abiejų šių normų, juolab kasatorius buvo teisiamas tiek pagal prokuroro prašymą keisti kaltinime pateiktas kitokias veikos faktines aplinkybes, o pirmosios instancijos teismas ex officio pats pranešė apie galimybę būti nuteistam ir pagal kitą baudžiamojo kodekso straipsnį – tai ir įvyko. Rašytinis prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pridedamas prie šio prašymo.

2.10. Kasatoriaus manymu, tinkamas pirmiau nurodytų kasacinio skundo motyvų išnagrinėjimas leistų kitaip išspręsti ir civilinio ieškinio klausimą.

2.11. Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo priteisė atlyginti neturtinę žalą. Nukentėjusysis savo patirtą žalą kildino ne tik iš kasatoriaus, bet iš pareigūnų veiksmų, net iš (duomenys neskelbtini) Imuniteto skyriaus pareigūnų veiksmų, nors tokių pareigūnų nurodymus pats nukentėjusysis noriai vykdė ir tokio vykdymo metu pretenzijų jiems neturėjo. Teismai nepagrįstai gynė neva pažeistus interesus asmens, kuris savo paties veiksmais nulėmė jo baudžiamąjį persekiojimą, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.253 straipsnio 5 dalies nuostatas. L. P. išreikšta pozicija sudarė pagrindą civilinį ieškinį atmesti arba palikti nenagrinėtą, kad jis galėtų apsispręsti ir individualizuoti, kokia konkreti neturtinė žala jam buvo padaryta (jei iš viso padaryta) konkrečių policijos pareigūnų veiksmais ir tokios žalos ieškoti civilinio proceso tvarka.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintas Ivanauskas atsiliepimu į D. S. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

3.1. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad D. S. buvo kurstomas, spaudžiamas ar kitokiu būdu išprovokuotas padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, kurių prieš tai neketino daryti. Byloje nustatyta, kad iki pradedant byloje ikiteisminį tyrimą jokie slapti veiksmai pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymą nebuvo atliekami, pareigūnai nesiėmė iniciatyvos ar kokių nors aktyvių veiksmų, skatinusių D. S. elgtis neteisėtai, ar kaip nors kitaip darę įtaką jo elgesiui savavališkai vykdant ginčijamą V. N. tikrą teisę. Pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistojo D. S. byloje BK 294 straipsnio 2 dalis taikyta netinkamai. Taip pat teismai pagrįstai konstatavo psichinės prievartos panaudojimo faktą, pripažindami, kad D. S. savo veiksmais padarė didelę žalą L. P. teisėms ir teisėtiems interesams. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje aptartas ir išsamiai motyvuotas būtinas piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, didelės žalos požymis, nurodant, kokiais kriterijais remiantis jis nustatytas, kodėl padaryta didelė neturtinė žala L. P., policijai ir valstybės interesams, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismai nepagrįstai D. S. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo ir pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

3.2. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad kasatoriaus prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nepagrįstas. Lietuvos apeliacinis teismas savo nutartyje aiškiai ir išsamiai išaiškino, kodėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo suvaržytos nuteistojo D. S. teisės į gynybą ir teisingą procesą. Jam buvo žinoma, kuo jis yra kaltinamas, pranešta apie pakeisto kaltinimo pobūdį ir pagrindą, jis gavo prokuroro prašymo pakeisti kaltinimą nuorašą, turėjo pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai, turėjo gynėją, dalyvavo teismo procese ir realizavo visas BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas savo teises.

4. Nuteistojo D. S. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kasatoriaus nurodomų esminių BPK pažeidimų

5. BPK 159 straipsnyje numatyta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, atliekant ikiteisminį tyrimą, turi būti priimta tuo atveju, kai tyrimo metu norima imituoti nusikalstamą veiką. Ikiteisminio tyrimo teisėjas, tenkindamas prokuroro prašymą ir priimdamas BPK 159 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkančią nutartį, gali leisti atlikti veiksmus, kuriuose yra nusikaltimo požymių, pavyzdžiui, leisti įsigyti narkotines ar psichotropines medžiagas, duoti kyšį. Nusikalstamą veiką atitinkančius veiksmus leidžiama atlikti, jei tokių veiksmų atlikimas yra būtinas siekiant išsiaiškinti nusikalstamas veikas darančius asmenis. Tais atvejais, kai apie galimai daromą nusikalstama veiką pranešęs asmuo toliau bendraudamas su galimai veiką darančiu asmeniu neatlieka jokių baudžiamojo įstatymo uždraustų veiksmų, teismo sankcija pagal BPK 159 straipsnį šiems veiksmams (baudžiamojo įstatymo nedraudžiamų) atlikti nebūtina. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis, grąžindamas skolą, atliko veiksmus, kurie nepažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomų teisinių gėrių, todėl ir jo veiksmai negali būti vertinami kaip imituojantys nusikalstamą veiką. Skolos grąžinimo imitavimas teisiškai vertintinas kitaip nei narkotinių ar psichotropinių medžiagų įsigijimo arba kyšio davimo imitavimas.

5.1. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai, nukentėjusiajam duodant kasatoriui perduotinus pinigus, suteikiant garso ir vaizdo įrašymo aparatūrą, atlikti nesiremiant jokiomis įstatymo nuostatomis. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad valstybės subjektai, rinkdami nusikalstamos veikos ištyrimui reikšmingus duomenis, gali atlikti tik įstatyme numatytus veiksmus. Duomenys, surinkti ne įstatymų nustatyta tvarka, negali būti pripažinti įrodymais (BPK 20 straipsnio 1 dalis). Visi ikiteisminio tyrimo stadijoje ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar ikiteisminio tyrimo teisėjo renkant duomenis atliekami proceso veiksmai ir priimami sprendimai turi būti fiksuojami surašant BPK numatytus procesinius dokumentus: protokolus, nutarimus, nutartis. Jei dalis reikšmingos baudžiamajam procesui informacijos yra surenkama vadovaujantis Kriminalinės žvalgybos įstatymu, tai iš baudžiamosios bylos medžiagos turi būti aišku, kokie Kriminalinės žvalgybos įstatyme numatyti veiksmai buvo atlikti, taip pat turi būti galimybė patikrinti, ar renkant informaciją buvo laikytasi Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje nei pagal byloje esamus procesinius dokumentus, nei pagal policijos pareigūnų parodymus negali būti sprendžiama, kad nukentėjusiajam duodant pinigus ir garso bei vaizdo įrašymo priemones, būtų atlikti įstatymuose konkrečiai numatyti veiksmai. Taigi darytina išvada, kad pinigų, garso ir vaizdo įrašymo technikos išdavimas nukentėjusiajam turi būti vertinamas kaip nesiremiant įstatymo nuostatomis pareigūnų atlikta veikla. Tokios veiklos rezultatai negali byloje panaudojami kaip kaltinamojo kaltės įrodymai.

5.2. Vis dėlto ši išvada nereiškia, kad proceso metų buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, t. y. toks pažeidimas, dėl kurio iš esmės buvo suvaržytos kaltinamojo teisės ar kuris būtų lėmęs neteisingo nuosprendžio priėmimą. 2014 m. birželio 19 d. užfiksuotas pinigų priėmimo faktas neturi esminės įtakos sprendžiant baudžiamojo įstatymo taikymo klausimus. Kasatoriaus jau 2014 m. gegužės 5 d. atlikti veiksmai (grasinimai nukentėjusiajam baudžiamuoju persekiojimu, uždaryti į „sklepą“), gali būti vertinami kaip baigta nusikalstama veika. Byloje taip pat nustatytas skambinimo nukentėjusiajam L. P. ir atvykimo pas šį į namus 2014 m. birželio 4 d. faktas. Dėl pareigūnų nukentėjusiajam duotų pinigų perdavimo kasatoriui užfiksavimo 2014 m. birželio 19 d. jokios veikos kvalifikavimą lėmusios aplinkybės nebuvo nustatytos. Todėl pinigų perdavimo aplinkybės nevertintinos kaip draudžiama provokacija, t. y. kaip neleistinas pareigūnų elgesys, palenkęs kasatorių daryti nusikalstama veiką. 2014 m. birželio 19 d. įvykis nevertintinas ir kaip faktas, lėmęs nuteistojo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn ar išplėtęs baudžiamosios atsakomybės taikymo ribas. Nuteistojo kaltė nagrinėjamoje byloje grįsta nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, telefoninių pokalbių pasiklausymo metu fiksuota informacija, kitais duomenimis, gautais atlikus teisėtus veiksmus. Šie duomenys fiksuoti, tirti, vertinti nepadarant jokių procesinių pažeidimų, todėl jais galėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.

6. Tai, kad nukentėjusysis galėjo iš tikrųjų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl jo padarytos veikos, nereiškia, kad tokio asmens parodymais negali būti remiamasis nagrinėjamoje byloje. Nukentėjusiojo parodymai ištirti teismo posėdyje, jie patikrinti palyginant su kitais bylos įrodymais. Įtariamojo (ar asmens, apie kurio galimai padarytą nusikalstamą veiką yra pranešta teisėsaugos institucijoms, tačiau įtarimas kuriam dar nėra pareikštas) arba kaltinamojo statuso turėjimas viename baudžiamajame procese neatima nei galimybės turėti nukentėjusiojo statusą kitame baudžiamajame procese, nei galimybės tokio nukentėjusiojo parodymus pripažinti leistinu įrodymu. Vidinės paskatos, dėl kurių pats galimai padaręs nusikalstamą veiką asmuo praneša apie kito asmens prieš jį daromą veiką, negali turėti įtakos nė vienos iš veikų kvalifikavimui. Teismų praktikoje iš tikrųjų nustatomi atvejai, kai įtariami nusikalstamų veikų padarymu asmenys, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės, melagingai praneša apie pareigūnų piktnaudžiavimą tiriant jų padarytas nusikalstamas veikas, tačiau tai nereiškia, kad proceso dalyvių pareiškimai apie netinkamą pareigūnų elgesį iš anksto turi būti laikomi nepagrįstais. Jei tokių asmenų informacija patvirtinama ir kitais įrodinėjimo būdais gautais duomenimis, negali būti daromos išvados apie piktnaudžiavimą pranešusių asmenų parodymų kaip kaltinančių įrodymų neleistinumą. Įtariamų ar kaltinamų nusikalstamų veikų padarymu asmenų pranešimai apie prieš juos iš tikrųjų daromas nusikalstamas veikas yra normalus savo teisių ir interesų gynimo būdas. Teisėsaugos institucijoms ir teismams tokiais atvejais, žinoma, tenka pareiga išnaudoti įstatymuose numatytas galimybes patikrinant tokių pranešimų pagrįstumą.

7. Esminių BPK pažeidimų nebuvo padaryta ir proceso metu tikslinant faktines aplinkybes. Veikos kvalifikavimo ir faktinių aplinkybių keitimas yra galimas tiek nagrinėjant bylą pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme. Kaltinimo keitimas buvo susijęs su santykių tarp nukentėjusiojo ir V. N. patikslinimu, o ne kitokiu kaltinamojo atliktų veiksmų apibūdinimu, todėl nėra pagrindo manyti, jog dėl kaltinimo keitimo kaip nors buvo suvaržyta kaltinamojo teisė gintis neigiant atlikus jam inkriminuotus veiksmus. Kaltinamojo teisės, kurios turi būti užtikrinamos keičiant kaltinimą teisme, kasatoriui buvo užtikrintos. Kaltinimų pagrįstumas dar buvo tikrinamas nagrinėjant byla apeliacine tvarka. Apeliacinio proceso metu kasatorius taip pat galėjo naudotis visomis BPK numatytomis teisėmis.

Dėl veikos kvalifikavimo

8. Kasatoriaus veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, tačiau veikos kvalifikavimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (konstatuojant idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį) nagrinėjamoje situacijoje yra perteklinis. Kasatoriaus veikos pavojingumą, dėl kurio veika vertintina kaip nusikalstama, lėmė tai, kad veiksmai buvo atliekami pasinaudojant tarnybiniu statusu. Psichologinis smurtas, pasireiškęs grasinimais taikyti baudžiamąją atsakomybę bei tyrimo metu taikyti prievartos priemones (uždaryti į „sklepą“), nukentėjusiajam galėjo atrodyti realus dėl kasatoriaus veikos padarymo metu einamų pareigų. Pareigūno, turinčio įgaliojimus vykdyti ikiteisminį tyrimą, elgesys, kai jam suteikti įgaliojimai naudojami ne siekiant atskleisti tiriamas nusikalstamas veikas ir nustatyti jas padariusius asmenis, o asmeniniais tikslais, turi būti vertinamas kaip darantis didelę žalą valstybei bei asmeniui, prieš kurį toks elgesys yra nukreiptas, ir kvalifikuotinas kaip BK 228 straipsnyje numatytas nusikaltimas. Jei piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi tokiomis aplinkybėmis, kurios yra nustatytos nagrinėjamoje byloje, atliekami veiksmai, atitinkantys ir BK 294 straipsnyje numatytos veikos požymius, turi būti daroma išvada, kad veiką pakanka kvalifikuoti tik pagal BK 228 straipsnį, šiame straipsnyje įtvirtintą normą laikant specialiąja norma BK 294 straipsnyje numatytos normos atžvilgiu. Taigi kasacine tvarka apskųsti teismų sprendimai yra keistini, panaikinant kasatoriaus veikos kvalifikavimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Dėl šios kasatoriaus argumentų, nukreiptų į jo nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį kritiką, išsamesnis nagrinėjimas neturi procesinės prasmės. Kasatoriui paskirta bausmė pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir sprendimas atidėti bausmės vykdymą nekeistini.

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo

9. Civilinis ieškinys baudžiamojoje tenkinamas nustačius, kad nusikalstama veika civiliniam ieškovui buvo padaryta turtinė ir(ar) neturtinė žala. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius prieš nukentėjusįjį atliko nusikalstamus veiksmus. Šiais veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryta neturtinė žala – pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis patyrė emocinį stresą, įtampą, buvo atsidūręs bauginančioje situacijoje ir pan. Todėl kasatoriaus reiškiamos abejonės dėl civilinio ieškinio išsprendimo teisingumo nėra pagrindas keisti teismų sprendimus dėl civilinio ieškinio išsprendimo. Tai, kad nukentėjusysis proceso metu reiškė nepasitenkinimą ir kitų pareigūnų veiksmais, nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, jog nagrinėjamoje byloje nustatytą neturtinę žalą nukentėjusiajam padarė kasatorius.

Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

10. Konstitucinėje jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas) yra išaiškinta, kokias atvejais bylas nagrinėjantys teismai privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašydami spręsti, ar įstatymas (kitas teisės aktas) atitinka Konstituciją. Toks kreipimasis yra privalomas, kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisės aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai; ir atvirkščiai – teismas negali atidėti (stabdyti) bylos nagrinėjimo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, jei jis neabejoja byloje taikomų įstatymų (teisės aktų) atitiktimi Konstitucijai. Vieno teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą nesukuria pareigos kreiptis į Konstitucinį Teismą kitiems, panašias bylas nagrinėjantiems teismams. Klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą kiekvienoje byloje sprendžiamas atskirai.

10.1. Nagrinėjamoje byloje teismai, neturėdami abejonių dėl taikomų nuostatų atitikties Konstitucijai, pagrįstai netenkino prašymų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Kasacinės instancijos teismo teisėjo kolegija taip pat neturi pagrindo tokio prašymo tenkinti. Išsamūs išaiškinimai dėl kaltinimo keitimo nagrinėjant bylą teisme taisyklių santykio su Konstitucija yra pateikti Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime. Nėra pagrindo manyti, kad Konstitucinis Teismas galėtų prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažinti galiojančios redakcijos BPK 255, 256 straipsnių nuostatas kasatoriaus nurodomais aspektais.

11. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. kovo 17 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. nutartį.

D. S. veiką perkvalifikuoti iš BK 228 straipsnio 1 dalies ir 294 straipsnio 2 dalies į BK 228 straipsnio 1 dalį.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. kovo 17 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. nutarties dalis dėl BK 63 straipsnio 1, 2 dalių, 5 dalies 1 punkto taikymo subendrinant paskirtas bausmes.

Likusias Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 17 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Eligijus Gladutis

Gintaras Goda