Baudžiamoji byla Nr. 2K-40-697/2017 Teisminio proceso Nr. 1-68-1-00176-2014-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.6; 1.2.3.1.2.8; 1.2.3.1.2.9; 2.1.7.4; 2.1.15.3.3.2.
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
sekretoriaujant Laurai Vaštakaitei,
dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,
nuteistojo J. S. gynėjui advokatui Mariui Navickui, jo atstovams pagal įstatymą R. K., R. S.,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. gynėjo advokato Mariaus Navicko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8, 9 punktus laisvės atėmimu septyneriems metams šešiems mėnesiams, 180 straipsnio 1 dalį areštu trisdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams šešiems mėnesiams, ją atliekant auklėjimo pataisos namuose.
Iš J. S. ir M. T. solidariai priteista B. D.-Š. 2762 Eur turtinei, B. D.-Š. ir T. Š. po 27 833 Eur, V. Š. 28 962 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš J. S. priteista B. D.-Š. ir T. Š. 458 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.
M. T. ir J. S. neturint pakankamai turto (lėšų) priteistai žalai ir atstovavimo išlaidoms atlyginti, subsidiariai dalimis iš R. S. ir R. K. bei L. R. kaip solidarių atsakovų priteista po 1381 Eur B. D.-Š. turtinei, B. D.-Š., T. Š. po 13 916 Eur, V. Š. 14 481 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš R. S. ir R. K. priteista B. D.-Š. ir T. Š. 458 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti. Išieškojimą nustatyta vykdyti iki J. S. pilnametystės.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 29 d. nutartis, kuria nuteistojo J. S. gynėjo apeliacinis skundas atmestas. Iš nuteistojo J. S., o nepilnamečiui nuteistajam neturint pakankamai turto (lėšų), iš jo atstovų pagal įstatymą – tėvų R. S. ir R. K. – išieškota 295 Eur nukentėjusiajai B. D.-Š. išlaidoms už advokato atstovavimą apmokėti. Iš nuteistojo tėvų išieškojimą nustatyta vykdyti iki J. S. pilnametystės.
Šioje byloje taip pat nuteistas M. T. pagal 129 straipsnio 2 dalies 8, 9 punktus, 180 straipsnio 1 dalį, bet kasacinis skundas dėl jo nepaduotas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
J. S. nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 28 d., apie 18 val., Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini), su M. T., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe ir su asmeniu, nesulaukusiu amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, norėdami gauti alaus ir cigarečių bei pasityčioti iš nukentėjusiojo, t. y. dėl savanaudiškų bei chuliganiškų paskatų, užpuolė ir sumušė pro šalį ėjusį nukentėjusįjį S. Š. M. T. spirdamas į nugarą, o vėliau visi kartu, t. y. M. T. spirdamas į nugarą, asmuo, nesulaukęs amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, smogdamas ranka į veidą, o J. S. tempdamas, parvertė S. Š. ant žemės. Tęsdami nusikalstamus smurto veiksmus, matydami vienas kitą, M. T. nukentėjusiajam rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 7 smūgius į galvą ir kitas kūno vietas, asmuo, nesulaukęs amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 10 smūgių į galvą ir kitas kūno vietas, o J. S. spyrė nukentėjusiajam į šoną. Taip palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą, asmuo, nesulaukęs amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, ir J. S. apieškojo jo drabužių kišenes ir jose radę pagrobė 15 Lt (4,34 Eur), mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 2610“ su SIM kortele ir dokumentus. Tyčiodamiesi iš nukentėjusiojo bei demonstruodami aiškų jo negerbimą, niekinantį požiūrį į jį ir elementarias moralės bei elgesio normas, J. S., M. T. ir asmuo, nesulaukęs amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, šlapinosi nukentėjusiajam ant galvos, M. T. ir asmuo, nesulaukęs amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, nuavė batus, numovė kelnes ir nusmaukė trumpikes, o J. S. degtukais degino nukentėjusiojo vilkimą striukę, dėl to padarė ir odos nudegimus nukentėjusiajam juosmens dešinėje pusėje. Nueidami iš nusikaltimo vietos, kiekvienas po kartą viena koja užšoko nukentėjusiajam ant krūtinės. Taip bendrais smurtiniais veiksmais S. Š. padarė masyvias daugybines tarpusavyje susiliejančias poodines kraujosruvas visoje galvoje, išskyrus veido kairę pusę bei smakrą su atitinkamai esančiomis daugybinėmis kraujosruvomis galvos minkštuosiuose audiniuose, nosies kaulų lūžius, kraujo išsiliejimą abipus po kietuoju galvos smegenų dangalu, spaudžiančiu smegenis, difuzinį kraujo išsiliejimą abipus po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir trauminį galvos smegenų pabrinkimą, sukėlusį gyvybei pavojingą būseną – smegenų komą, daugybinius odos nubrozdinimus dešiniame krūtinės ląstos šone. Paliktas nusikaltimo vietoje S. Š., stipriai sumušus galvą, dėl padarytų sužalojimų, kurie sukėlė ūmų kraujavimą iš nosies su aspiracija į plaučius ir ūmų kvėpavimo funkcijos nepakankamumą, galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą bei smegenų komą, mirė.
Kasaciniu skundu nuteistojo J. S. gynėjas advokatas M. Navickas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 12 d. nuosprendžio dalį, kuria J. S. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8, 9 punktus, bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 29 d. nutarties dalį, kuria J. S. gynėjo apeliacinis skundas atmestas, ir šią baudžiamosios bylos dalį J. S. nutraukti.
Kasatorius teigia, kad byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 24-26 straipsniai, 129 straipsnio 2 dalies 8, 9 punktai, nukrypta nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, dėl to J. S. buvo nepagrįstai nuteistas už šias nusikalstamas veikas.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad J. S. tyčia buvo nukreipta gauti alaus ir cigarečių bei pasityčioti iš nukentėjusiojo, bet daugiau apie J. S. tyčios turinį ir tyčios formą, kuria buvo padarytas J. S. inkriminuotas nužudymas, nepasisakė. Taigi tyčios nužudyti nukentėjusįjį, t. y. būtinojo šios veikos subjektyviojo požymio J. S. veiksmuose, teismas nenustatė, dėl to nėra ir įstatyme nustatyto pagrindo J. S. veiksmus kvalifikuoti kaip nužudymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDYtODk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-46-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-46-895/2015">2K-46-895/2015</a>).
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nukentėjusįjį nužudė bendrininkų grupė, bet net nenurodė, kaip grupės nariai veikė, koks buvo konkrečiai J. S. tyčios turinys, ko jis siekė ir koks buvo jo santykis su kilusiais padariniais, nors tokios aplinkybės turėjo būti nustatytos ir konstatuotos nuosprendyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2008, 2K-324/2009, 2K-313/2011, 2K-83/2013). Iš byloje nustatytų aplinkybių – nuteistojo tikslo ne žudyti, o „paauklėti“ nukentėjusį, jį sumušant; J. S., kaip bendrininko, konflikto pradžioje suduoto vienintelio smūgio į kūno vietas, kuriose nėra gyvybiškai svarbių organų, neturėjusio jokios įtakos nukentėjusiojo mirties priežasčiai; sudėtingo priežastinio ryšio tarp nukentėjusiam padarytų sužalojimų ir jo mirties (nes nukentėjusysis, būdamas sunkaus girtumo laipsnio, mirė nuo aspiracijos, o laiku suteikus medicinos pagalbą, greičiausiai būtų išgyvenęs), yra akivaizdu, kad nuteistasis J. S. nesiekė nukentėjusiojo mirties ir tokių kilusių padarinių nenumatė. Be to, vienas smurto veiksmas, už kurį J. S. iš esmės nuteistas, kai pargriovus nukentėjusįjį ant žemės spyrė jam į šoną, jo niekada neneigtas, buvo konflikto pradžioje, iki kitų asmenų smurto veiksmų – suduotų smūgių į galvą, vėliau sukėlusių nukentėjusiojo mirtį. Taigi, atlikdamas šį veiksmą J. S. net objektyviai negalėjo numatyti ar juo labiau įvertinti (ateityje) kitų asmenų atliktų veiksmų, kad, pavyzdžiui, bus sulaužyta nukentėjusiojo nosis ir pan. Maža to, tolesniems veiksmams – įmesti (dar gyvą) nukentėjusįjį į vandenį – J. S. ne tik nepritarė, bet tam aktyviai prieštaravo. Tai patvirtina ir objektyvūs nešališkų liudytojų G. Z., J. B., kuriems pirmiesiems visi trys dalyviai iš karto po įvykio pasipasakojo dar tebebūdami neblaivūs, nežinodami kilusių padarinių (nukentėjusiojo mirties) ir nesiekdami kaip nors sušvelninti savo veiksmų įvykio metu, parodymai. Šių liudytojų parodymai svarbūs vertinant J. S. tyčios turinį, t. y. ar jis savo veiksmais ar elgesiu pritarė bendrininkų vėliau atliekamiems veiksmams, kaip vieną esminių šioje byloje jo veiksmų kvalifikavimui aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-103/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-103/2008">2K-103/2008</a>, 2K-400/2011, 2K- 630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013).
Byloje nustatyta, kad mintis apiplėšti nukentėjusįjį kilo jam dar būnant gyvam ir jau palaužus jo valią, todėl veika teisingai kvalifikuota kaip nužudymo ir plėšimo sutaptis, bet nuteistųjų veiksmai, kuriuos, kaip konstatuota nuosprendyje, jie padarė norėdami gauti alaus ir cigarečių, nepagrįstai kvalifikuoti kaip nužudymas dėl savanaudiškų paskatų, nes pagal teismų praktiką toks siekis negali būti prilyginamas siekiui gauti turtinės naudos ar kitokio materialaus turto (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-94/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-94/2014">2K-94/2014</a>). Beje, teismas ir netraktavo, kad nuteistieji nužudė nukentėjusįjį, turėdami tikslą jį apiplėšti. Kaltinimą nužudymu ir dėl chuliganiškų paskatų prokuroras pateikė po to, kai 2014 m. lapkričio 21 d. pirmosios instancijos teisme apklausiamas M. T. nurodė, kad nukentėjusįjį sumušė, nes jam „kumščiai niežėjo“. Taigi vien M. T. išsakyti motyvai, nenurodant, kad J. S. turėjo tokių pačių ar panašių motyvų ar apie juos žinojo, lėmė kaltinimo abiem nuteistiesiems pakeitimą į sunkesnį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nuteistųjų tyčia buvo nukreipta ne nužudyti nukentėjusįjį, o pasityčioti, užpulti ir sumušti. Taigi, šiuo atveju vėlesni ciniški veiksmai prieš nukentėjusįjį (po jo užpuolimo ir sumušimo) yra kitų savarankiškų nusikalstamų veikų požymiai, nes iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi vėliau, jau nesmurtaujant, neturėjo įtakos jo mirčiai, dėl to negali būti siejami su nuteistojo J. S. tyčia nužudyti dėl chuliganiškų paskatų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQ4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-448/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-448/2011">2K-448/2011</a>, 2K-244/2012, 2K-381/2013). Be to, pripažinus, kad nuteistieji siekė priešpastatyti save visuomenei, parodyti save ir tam panaudojo menkavertę dingstį – reikalavo cigarečių ir alaus, tas pats reikalavimas negali būti traktuojamas ir kaip reikalavimas materialaus turto. Svarbu ir tai, kad nukentėjusysis mirė tik kitiems asmenims sudavus smūgius, nuo kurių jis pradėjo kraujuoti, paliktas įvykio vietoje (būdamas sunkaus girtumo laipsnio) dėl aspiracijos, sukėlusios kitas komplikacijas.
Taigi nurodyti argumentai patvirtina, kad teismai nenustatė J. S. veiksmuose tyčios nužudyti nukentėjusįjį ar kad jis būtų suvokęs ar galėjęs suvokti savo veiksmus kaip lemsiančius (ar galinčius lemti) nukentėjusiojo mirtį, o nustačius jo elgesio motyvą – siekį gauti alaus ir cigarečių bei pasityčioti iš nukentėjusiojo, dėl to ir buvo užpultas pro šalį ėjęs S. Š., akivaizdu, kad J. S. veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip nužudymas dėl savanaudiškų ir chuliganiškų paskatų ir juose apskritai nėra nužudymo nusikaltimo sudėties požymių.
Taip pat kasatorius teigia, kad byloje pateikti nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai neatitiko įstatymų reikalavimų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 111, 135 straipsniai). Šie trūkumai turėjo būti ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme arba civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti. Nors žala gali būti padaryta ir nebaudžiamais asmens veiksmais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.268 straipsnis), tačiau tai, kad vienas iš asmenų nebuvo sulaukęs tokio amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, teismui pripažinus, kad jis, kaip ir kiti nuteistieji, aktyviais smurtiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiojo mirtį, nereiškia, kad toks asmuo (ar už jo veiksmus materialiai atsakingi atstovai pagal įstatymą) galėtų išvengti ir civilinės atsakomybės (CK 6.275 straipsnis). Tinkamam civilinio ieškinio šioje byloje išsprendimui civilinėn atsakomybėn turėjo būti patraukti visi už žalą atsakingi asmenys – taip pat ir A. K. atstovai pagal įstatymą, o klausimas dėl civilinių ieškinių, negalint jo nagrinėti baudžiamojoje byloje, kurioje A. K. nėra kaltinamasis, nes nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, turėjo būti perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 115 straipsnio 2 dalis).
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo teiginių
BPK 367 straipsnio 3 dalis numato, jog kasacine tvarka neskundžiami ir nenagrinėjami apeliacine tvarka neskųsti ir nenagrinėti nuosprendžiai ar nutartys. Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
BPK 376 straipsnio 1 dalis numato, jog, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas.
Daugiausia nuteistojo J. S. gynėjo kasacinio skundo teiginiuose yra kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, neteisingai nustatytų bylos faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo, nesusiejant jų su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis. Bylos faktų nustatymas bei įrodymų vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis, kurią jie įgyvendina remiantis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesą reglamentuojančiomis proceso normomis. Kasacinės instancijos teismas byloje faktinių aplinkybių nenustato ir įrodymų nevertina, bylos kasacine tvarka nagrinėjamos teisės taikymo aspektu, pagal skundo argumentus patikrinant, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar tiriant ir nagrinėjant bylą nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Todėl nenagrinėtini kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, atliktas įrodymų vertinimas, jei šie klausimai nebuvo nagrinėjami apeliacine tvarka.
Dėl J. S. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8, 9 punktus bei kitų skundo argumentų
Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tenkindama nuteistojo J. S. gynėjo prašymą, vadovaudamasi BPK 324 straipsnio 6 dalimi, nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausė dėl nusikaltimo aplinkybių nuteistuosius J. S. ir M. T. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė plačią ir chronologišką visų bylos duomenų analizę neapsiribodamas vien tik nuteistųjų ir liudytojų apklausomis, bet ir lygindamas juos su daiktinių bei rašytinių įrodymų duomenimis, todėl padarė įrodomuoju pagrindu paremtas išvadas, kad nors J. S. savo kaltės dėl dalyvavimo nužudyme nepripažįsta, tačiau išnagrinėtų įrodymų visuma, priešingai nei nurodyta nuteistojo J. S. gynėjo skunde, neabejotinai patvirtina jo kaltę, jog nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje J. S., veikdamas bendrininkų grupe su M. T., kartu su asmeniu, nesulaukusiu amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, būdami apsvaigę nuo alkoholio, dėl chuliganiškų ir dėl savanaudiškų paskatų nužudė S. Š.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje teisingai atskleidė bendrininkavimo nusikaltime požymius, remdamasis išnagrinėtų bylos duomenų visetu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai akcentavo teismo medicinos specialisto išvados duomenis, kuriuose nurodyta, kad S. Š. mirė nuo stipraus galvos sumušimo. Jam padaryti daugybiniai galvos sužalojimai sukėlė ūmų kraujavimą iš nosies su aspiracija į plaučius, sukėlusį ūmų kvėpavimo funkcijos nepakankamumą, galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą, sukėlusį gyvybei pavojingą būseną – smegenų komą. Apeliacinės instancijos teismas išdėstė motyvus, kuriais remdamasis pripažino A. S. dalyvavimą nužudyme. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kurios atitinka bendrininkavimo požymių turinį ir teismų praktikos paradigmą apibrėžiant nusikaltimo bendravykdytojų veiksmus. Tai, kad J. S. pats tiesiogiai nukentėjusiajam į galvą nesmūgiavo, nešalina jo atsakomybės bendrininkavus nužudant S. Š., nes jis konkliudentiniais veiksmais pritarė M. T. ir A. K. veiksmams prieš nukentėjusįjį. J. S., tiesiogiai matydamas intensyvų smurtą prieš S. Š., tai, kad dauguma smūgių nukentėjusiajam buvo suduoti į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, taip pat ir pats savo aktyviais veiksmais prisidėjęs prie smurto prieš nukentėjusįjį, nors ir nesuduodamas tiesiogiai nukentėjusiajam į galvą, bet savo atliktais veiksmais sutiko su prieš S. Š. naudojamu smurto pobūdžiu, numatė to smurto padarinius, suprato naudojamo smurto pavojingumą ir jo pasekmes. Todėl sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nors pats J. S. ir nesudavė nukentėjusiajam smūgių į galvą, bet, atlikęs kitus veiksmus, pritarė M. T. ir A. K. intensyviam smurtui prieš S. Š., todėl nuteistieji nužudymą padarė veikdami bendrininkų grupe ir būdami nužudymo bendravykdytojais.
Panaudotas smurtas, kurio pobūdis (smūgiai kojomis, rankomis, nukentėjusiajam gulint ant žemės), intensyvumas ir lokalizacija (į galvą, veidą, pilvą), kaip teisingai nurodo apeliacinės instancijos teismas, įrodo nuteistųjų tyčią nužudyti S. Š. Tokią išvadą patvirtina dar ir nuteistųjų elgesys po nusikaltimo padarymo, nes sumušę nukentėjusįjį jie paliko jį žiemos metu gulintį lauke nuošalioje vietoje net nebandydami jam suteikti kokią nors pagalbą.
Remiantis šiomis aplinkybėmis, pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistieji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nes, suduodami daugybinius stiprius smūgius į galvą bei kitas kūno vietas, nuteistieji neabejotinai siekė arba sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, arba atimti jam gyvybę, šių padarinių nedetalizuodami. Šiuo atveju nuteistieji galimybę atsirasti įvairiems padariniams (sveikatos sutrikdymui ar net mirčiai) numatė bendrai, jų savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo. Pažymėtina, kad, pagrįstai ir teisingai nustatę nuteistųjų tyčios rūšį (tiesioginę tyčią), teismai tuo pagrindė ir J. S. bendrininkavimą padarant kvalifikuotą nužudymą.
Teismai pagrįstai ir teisingai nustatė abu nužudymą kvalifikuojančius požymius – dėl savanaudiškų ir dėl chuliganiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 8, 9 punktai).
Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas gauti iš to turtinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų. Nusikaltimo motyvas – gauti turtinės naudos – yra būtinas inkriminuojant šį požymį. O pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Teismų praktikoje nužudymu dėl chuliganiškų paskatų pripažįstamas nužudymas padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas etikos bei moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį.
BK 129 straipsnio 2 dalies 8 ir 9 punktuose numatyti nužudymą kvalifikuojantys požymiai apibrėžia kito žmogaus gyvybės atėmimo motyvus. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad nužudymo metu smurtas prieš nukentėjusįjį pradedamas dėl kurio nors vieno pagrindinio motyvo. Tačiau tai nereiškia, kad nužudymas negali būti kvalifikuojamas ir pagal abu nurodytus BK 129 straipsnio 2 dalies punktus.
Byloje nustatyta, kad nuteistieji prieš iki tol nepažįstamą nukentėjusįjį pradėjo naudoti fizinį smurtą faktiškai be jokios priežasties ir tai darė dėl chuliganiškų paskatų. Nors nuteistieji aiškina, kad prašė iš nukentėjusiojo cigarečių, tačiau faktiškai tai buvo tik dingstis panaudoti smurtą. Tokia praktika įtvirtinta ir kitose kasacinės instancijos teismo bylose, kuriose taip pat pažymima, jog chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati. Nužudymas nelaikomas padarytu dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas tarpusavio asmeninio konflikto ar nesutarimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-156/2010, 2K-446/2011, 2K-189/2013, 2K-381/2013, 2K-164/2014, 2K-8-696/2015, 2K-477-746/2015). Kad smurtas buvo pradėtas naudoti dėl chuliganiškų paskatų, rodo ir tai, kad iš nukentėjusiojo atimtas alaus butelis buvo išpiltas nukentėjusiajam ant galvos. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog, nuteistiesiems mušant nukentėjusįjį dėl chuliganiškų paskatų, šiam jau gulint ant žemės, jie, matydami, kad nukentėjusysis dar gyvas, pagrobė jo turtą – piniginę ir kitus daiktus. Šio požymio kvalifikavimui svarbi aplinkybė, kurią pabrėžė apeliacinės instancijos teismas, kad po to fizinis smurtas buvo naudojamas toliau, ir nukentėjusysis, net nebandant jam suteikti jokios pagalbos, buvo paliktas gulintis nusikaltimo vietoje, šaltyje apnuogintu kūnu, kur ir mirė. Remdamasis šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pradėję naudoti prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą dėl chuliganiškų paskatų, po to, tęsdami smurtą, nuteistieji dar ir pagrobė svetimą turtą, t. y. padarė ir plėšimą, po kurio smurtas buvo naudojamas toliau ir dėl padarytų sužalojimų nukentėjusysis mirė, todėl nužudymas buvo padarytas ne tik dėl chuliganiškų, bet ir dėl savanaudiškų paskatų.
Nepagrįsti J. S. gynėjo skundo argumentai ir dėl to, kad šioje byloje civiliniais atsakovais nebuvo pripažinti ir A. K., taip pat dalyvavusio nusikaltimo padaryme, tėvai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šiuo argumentus atmetė.
Pagal BPK 109 straipsnį civilinis ieškinys baudžiamajame procese gali būti pareikštas tik įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims. BPK 111 straipsnio 1 dalis numato, jog civiliniais atsakovais gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. Pagal BPK 115 straipsnį teismas visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Tai reiškia, kad baudžiamajame procese civilinis ieškinys gali būti pareiškiamas ir žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik iš teismo nuosprendžiu pripažinto kaltu padarius nusikalstamą veiką asmens arba iš už jį materialiai atsakingo asmens, šiuo atveju – iš nepilnamečio nuteistojo arba jo tėvų. A. K., kuris dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, šioje byloje nebuvo nei įtariamasis, nei kaltinamasis, todėl civiliniu atsakovu baudžiamojo proceso metu pagrįstai nebuvo pripažintas nei jis pats, nei jo tėvai. Tuo tarpu nepilnamečio ir J. S. tėvai pagrįstai pripažinti ne tik kaltinamojo (nuteistojo) atstovais pagal įstatymą, bet ir civiliniais atsakovais, ir jiems pritaikyta subsidiari atsakomybė už padarytą žalą. Atlyginę teismo priteistą žalos atlyginimą J. S. ir jo tėvai gali pareikšti regresinį ieškinį A. K. bei jo atstovams pagal įstatymą (CK 6.280 straipsnis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo J. S. gynėjo advokato Mariaus Navicko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Tomas Šeškauskas
Alvydas Pikelis
