Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-309/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1; 34.5; 38 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Juozo Šerkšno ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. M. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. M. B. ieškinį atsakovui J. M., dalyvaujant tretiesiems asmenims AB „Vakarų skirstomieji tinklai“, AB „Lietuvos dujos“, dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė G. M. B. prašė priteisti iš atsakovo J. M. 793 Lt už šaltą vandenį ir nuotekų šalinimą, 6062,62 Lt už gamtines dujas gyvenamojo namo patalpoms šildyti, 814,83 Lt už telekomunikacijų paslaugas, 282,62 Lt už elektros energiją, iš viso – 7953,07 Lt. Ieškovė nurodė, kad pagal jos ir atsakovo motinos V. M., mirusios 1999 m. spalio 10 d., testamentą 0,69 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjo atsakovas J. M., 0,31 dalis – ieškovė. Ieškovė ir atsakovas naudojasi paveldėtomis namo dalimis, tačiau už namo išlaikymą mokėjo tik ieškovė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Prienų rajono apylinkės teismas 2005 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas iš 2001 m. kovo 23 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo nustatė, kad 0,69 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjo atsakovas J. M., o 0,31 dalį – ieškovė G. M. B. Atsakovas nuosavybę įteisino ir yra dalies namo savininkas, ieškovė delsia susitvarkyti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus ir nuosavybės neįteisino. Ieškovė gyvena paveldėtame name, juo rūpinasi, atsiskaito už komunalinius patarnavimus, kuriais ji viena ir naudojasi. Atsakovas gyvena Vilniuje ir į Birštoną grįžta vasaros atostogų metu arba aplankyti sesers. Atsakovas nesinaudoja komunaliniais patarnavimais, už kuriuos moka ieškovė. Atsakovas yra įsivedęs atskirą įvadą elektrai ir už elektrą tiekėjui nėra skolingas, dujos jam yra atjungtos 2003 m. spalio 31 d., vandens nenaudojo, nesinaudojo telekomunikacijų paslaugomis, todėl už šias paslaugas neturėjo mokėti. Ieškovė neįrodė, kad ji sumokėjo atsakovo skolas kreditoriams. Ieškovės teiginį, kad atsakovui testamentinės išskirtinės pagrindu tenka pareiga mokėti už namo šildymą, teismas pripažino nepagrįstu, nes apie testamentinę išskirtinę nepranešta testamento vykdytojui, įpėdiniui, priėmusiam palikimą ir įpareigotam įvykdyti testamentinę išskirtinę, arba palikimo atsiradimo vietos notarui, testamentinė išskirtinė neįregistruota viešame registre. Teismas taip pat nurodė, kad, nenustačius regreso teisės atsiradimo pagrindų (CK 6.111 straipsnis), ieškovė neturi teisės regreso tvarka reikalauti iš atsakovo atlyginti turėtas išlaidas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės G. M. B. apeliacinį skundą, 2005 m. spalio 27 d. nutartimi skundą iš dalies patenkino – Prienų rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 29 d. sprendimą panaikino ir bylą grąžino apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė neišsiaiškinęs visų faktinių bylos aplinkybių ir neatskleidęs bylos esmės. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovui testamento pagrindu buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kurį jis įregistravo nekilnojamojo turto registre. Ieškovei paveldėjimo teisės liudijimas neišduotas, taigi ieškovė nėra jai testamentu palikto nekilnojamojo turto dalies savininkė. Ieškovė ieškinį atsakovui grindė CK 4.76 straipsnio nuostatomis, pagal kurias kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms; jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Teisėjų kolegija sprendė, kad bylos nagrinėjimas vadovaujantis nurodytomis įstatymo nuostatomis negalimas neišsiaiškinus, ar ieškovė pripažintina bendrosios nuosavybės teisės dalyve. Įrodymus, patvirtinančius jos nuosavybės teisę į gyvenamojo namo dalį, ieškovė gali pateikti tik pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad pagal byloje esančius duomenis ieškovė mokėjo už suteiktas telekomunikacijų paslaugas, elektros energiją, vandenį bei nuotekų šalinimą, taip pat už tam tikru laikotarpiu patiektas dujas, nors su ja paslaugų teikimo sutartys nebuvo sudarytos. Prienų rajono apylinkės teismo 2002 m. rugpjūčio 7 d. įsiteisėjusiu sprendimu konstatuota, kad su ieškove iki 2001 m. rugpjūčio mėn. nebuvo sudaryta dujų tiekimo sutartis, šiuo teismo sprendimu 1312,49 Lt skola už dujas yra priteista iš atsakovo. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, lieka neaiški ir nepagrįsta rašytiniais įrodymais ieškovės reikalaujama priteisti iš atsakovo 6062,62 Lt suma už gamtines dujas namo patalpoms šildyti. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal byloje esančius įrodymus negalima bylos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą perdavė tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė G. M. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovė nėra paveldėto gyvenamojo namo bendraturtė, netinkamai taikė 1964 m. CK 587 straipsnį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Byloje nustatyta, kad ieškovė priėmė palikimą po motinos mirties 1999 m. spalio 10 d. Tai patvirtina Prienų rajono 1-ojo notarų biuro notarės V. Butkevičienės 2003 m. birželio 3 d. išduotas liudijimas Nr. 3257. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalį laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuosavybės teise nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 straipsnio 5 dalis). Taigi nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo pagrindas yra palikimo priėmimas, o ne paveldėjimo teisės liudijimas ar jo įregistravimas viešame registre. Teisinės registracijos nebuvimas pagal CK 1.75 yra reikšmingas siekiant panaudoti sandorį prieš trečiuosius asmenis, tačiau nereiškia sandorio negaliojimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar ieškovė pripažintina nuosavybės teisės subjektu, turėjo ne apsiriboti viešo registro duomenimis, o vadovautis 1964 m. CK 587 straipsnio 5 dalimi. Toks teisės aiškinimas yra suformuotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2003). Taip pat pažymėtina, kad atsakovas neginčijo ieškovės nuosavybės teisės į gyvenamojo namo dalį. Nurodyti pažeidimai lėmė, kad byla buvo nepagrįstai grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas yra pagal testamentą paveldėto gyvenamojo namo bendraturčiai, tačiau atsakovas nesinaudojo vandeniu, elektra, dujomis ir telekomunikacijomis, už kuriuos ieškovė prašo atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje nepakanka duomenų, patvirtinančių ieškovės bendrosios dalinės nuosavybės teisę (nuosavybė neįregistruota viešame registre), todėl byla grąžintina nagrinėti iš naujo.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas civilines bylas kasacine tvarka, sprendžia tik teisės klausimus ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje pagrindinis teisės klausimas yra susijęs su nuosavybės teisės į paveldėtą pagal testamentą nekilnojamąjį turtą įgijimu ir paveldėto turto teisinės registracijos juridine reikšme, taip pat su CK nuostatų, reglamentuojančių bendraturčių teises ir pareigas išlaikant bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą bei reikalavimo perėjimo trečiajam asmeniui regreso tvarka pagrindus, aiškinimu ir taikymu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šiais klausimais pasisako.

Kasacinio skundo argumentai dėl 1964 m. CK 587 straipsnio ir CK 1.75 straipsnio nuostatų netinkamo taikymo bei nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos pripažintini pagrįstais. Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė ieškinį grindė CK 4.76 straipsniu, reglamentuojančiu bendraturčių teises ir pareigas naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant, tačiau neįrodė, kad ji yra testamentu palikto nekilnojamojo turto dalies savininkė; ieškovei nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, jos nuosavybės teisė nėra įregistruota viešame registre. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti pirmiau nurodytais motyvais, padarė keletą materialinės ir proceso teisės normų pažeidimų.

Pirma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nurodydama, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina ieškovės nuosavybės teisės į dalį paveldėto turto, netinkamai įvertino ieškovės ir atsakovo santykių pobūdį ir dėl to nepagrįstai vadovavosi CK 1.75 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostatas asmuo, neįregistravęs nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, negali šio fakto panaudoti prieš trečiuosius asmenis. Ieškovė ir atsakovas yra to paties turto skirtingų dalių paveldėtojai, todėl jų santykiai vertintini kaip įpėdinių tarpusavio santykiai, o ne kaip sandorio šalies ir trečiojo asmens santykiai. Kasatorė teisingai nurodo, kad įpėdinio nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo pagrindas yra ne paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas ar jo įregistravimas viešame registre, bet vienašalis įpėdinio sandoris – palikimo priėmimas. Byloje yra nustatytos aplinkybės, leidžiančios daryti išvadą, kad ieškovė yra priėmusi palikimą pradėdama turtą faktiškai valdyti ir naudoti: ji gyvena paveldėtame name ir jį išlaiko. Taigi šiuo atveju nuosavybės teisės registracija nekilnojamojo turto registre nėra reikšminga aplinkybė, nes registruotinas sandoris pagal CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostatas galioja ir tada, kai jis nėra įregistruotas. Pažymėtina dar ir tai, kad atsakovas ieškovės nuosavybės teisės į paveldėtą namo dalį neginčija. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turėjo vadovautis palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 587 straipsniu, pagal kurį laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti.

Antra, Kauno apygardos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos 1964 m. CK 587 straipsnio ir CK 1.75 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. kovo 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2003 konstatavo, kad nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo pagrindas yra vienašalis įpėdinio sandoris – palikimo priėmimas, todėl įpėdinis, priėmęs palikimą, turi būti pripažįstamas palikimo savininku.

Trečia, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškinys buvo pareikštas ne tik CK 4.76, bet ir 6.111 straipsnio pagrindu, dėl to netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką. Aplinkybė, ar ieškovė yra paveldėto turto savininkė, svarbi tik taikant CK 4.76 straipsnio nuostatas, tačiau nėra reikšminga sprendžiant, ar yra pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimus vadovaujantis CK 6.111 straipsniu. CK 4.76 straipsnio nuostatos reglamentuoja bendraturčių teises ir pareigas naudojantis ir išlaikant bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Tai yra daiktinės teisės norma, reglamentuojanti santykius, susijusius su nuosavybės teisės į daiktą įgyvendinimu. Šioje normoje nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai privalo apmokėti išlaidas turtui išlaikyti ir išsaugoti, o jeigu vienas iš jų nevykdo savo pareigos, tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, šioje civilinėje byloje svarbu nustatyti, kurios ieškinyje nurodytos išlaidos buvo skirtos turtui išlaikyti ir išsaugoti. Akivaizdu, kad tai yra išlaidos namo šildymui (už gamtines dujas), tačiau prie šių išlaidų negalima priskirti įmokų už sunaudotą vandenį, elektrą, taip pat telekomunikacijų paslaugas. Pastarosios įmokos yra susijusios ne su gyvenamojo namo išlaikymu ir išsaugojimu, o su asmenų, gyvenančių tame name, poreikių tenkinimu. Tai yra paslaugų vartojimo santykiai, kuriuos reglamentuoja ne daiktinės (CK ketvirtoji knyga), o prievolių teisės normos. Dėl to teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimų dėl išlaidų už vandenį, elektrą ir telekomunikacijų paslaugas pagrįstumo klausimą, turi vadovautis ne CK 4.76 straipsniu, o 6.111 ir 6.114 straipsniais, kuriuose nustatytos reikalavimo perėjimo regreso tvarka sąlygos. Šiomis nuostatomis rėmėsi ieškovė, nurodydama, kad ji įvykdė atsakovo prievoles kreditoriams, todėl jai regreso tvarka turėjo pereiti kreditoriniai reikalavimai. Sprendžiant šių išlaidų atlyginimo klausimą, reikšminga aplinkybė yra ne nuosavybės teisė, o konkretaus asmens (atsakovo) naudojimasis suteiktomis paslaugomis. Ši aplinkybė nebuvo nustatinėjama.

Remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažeidė materialinės ir proceso teisės normas, netinkamai jas taikydama ir aiškindama, ir neatskleidė šios civilinės bylos esmės. Dėl tokių pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta, tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šia nutartimi byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, palieka šią nutartį galioti, tik kitais motyvais, nes konstatuoja taip pat ir pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, kurių ištaisyti apeliacinės instancijos teisme negalima (CPK 360 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, kaip ir apeliacinis, padarė CK 4.76, 6.111 ir 6.114 straipsnių aiškinimo ir taikymo pažeidimų. Be to, teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimo ir pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui stadijas. Prienų rajono apylinkės teismas 2004 m. spalio 12 d. nutartimi nustatė terminą ieškinio trūkumams ištaisyti ir nurodė, kad ieškovė nepateikė pažymų, kokias sumas ji sumokėjo ir privalėjo sumokėti ir kiek turėjo mokėti atsakovas. Ieškovė šio trūkumo neištaisė, tačiau teismas ieškinį priėmė. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ieškinį su trūkumais ir išnagrinėdamas bylą, nesant pirmiau nurodytų rašytinių duomenų (apskaičiavimų, pagrindžiančių, kokią dalį vandens, elektros suvartojo atsakovas, kiek jis naudojosi telekomunikacijų paslaugomis ir kiek už tai turėtų atlyginti), nenustatė visų reikšmingų šios civilinės aplinkybių ir neatskleidė jos esmės. Dėl tokių pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria byla grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, paliktina galioti pirmiau išdėstytais motyvais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Romualdas Čaika

Juozas Šerkšnas

Pranas Žeimys