Civilinė byla Nr. 3K-3-311/2006
Procesinio sprendimo kategorijos: 84; 88 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Algimanto Spiečiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Vilpostus“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Microsoft korporacijos, Symantec Korporacijos, BĮ UAB „VTeX“ ieškinį atsakovui UAB „Vilpostus“ dėl autorių teisių pažeidimo; trečiasis asmuo V. M..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai 2004 m. lapkričio 23 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnai 2002 m. rugsėjo 4 d. atliko patikrinimą UAB „Vilpostus“, kurio metu nustatyta, jog bendrovėje, neturint autorių teisių turėtojų leidimų (licencijų), buvo atgaminta (įdiegta į kompiuterių kietuosius diskus) septyniolika kompiuterio programų (Windows, Office), į kurias išimtinės turtinės autoriaus teisės priklauso Microsoft Korporacijai, kopijų, šešios kompiuterio programos Norton Anti Virus, į kurias išimtines turtines autoriaus teises turi Symantec Korporacija, kopijos ir viena kompiuterio programos WinLED, į kurią išimtinės turtinės autoriaus teisės priklauso BĮ UAB „VTeX“, kopija. Ieškovai pažymėjo, kad atsakovas nei patikrinimo, nei vėlesnio tyrimo metu nepateikė galutinio vartotojo licencijų, suteikiančių teisę naudotis minėtomis kompiuterio programomis, ir tokie atsakovo veiksmai yra neteisėti ir laikomi autorių teisių pažeidimu (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 15 straipsnio 2 dalis, 64 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovai taip pat nurodė, kad vienas iš ATGTĮ 65 straipsnyje nustatytų autorių teisių gynimo būdų – kompensacija, skaičiuojama pagal atitinkamo kūrinio (šiuo atveju – kompiuterio programų) teisėto pardavimo kainą (mažmeninę kainą). Ieškovas, remdamasis CK 6.263, 6.264 straipsniais, ATGTĮ 64 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalimi, 67 straipsnio 3 dalimi, Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, (TRIPS sutarties) 45 straipsniu, 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių įgyvendinimo 13 straipsnio 1 dalimi, prašė teismą priteisti iš atsakovo UAB „Vilpostus“ 21 703,36 Lt kompensaciją Microsoft Korporacijai, 1322,70 Lt – Symantec Korporacijai ir 141,60 Lt – BĮ UAB „VTeX“.
2005 m. kovo 31 d. atsakovas UAB „Vilpostus“ pareiškė priešieškinį, kuriame nurodė, kad ieškovai nėra kompiuterio programų autoriai (kompiuterio programos autorius gali būti tik fizinis asmuo (ATGTĮ 10 straipsnis)), taip pat jie nepateikė įrodymų, jog yra turtinių autorių teisių į ieškinyje nurodytas kompiuterio programas turėtojai, todėl neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti autorinio atlyginimo už šių programų naudojimą. Atsakovas, remdamasis CK 1.138 straipsnio 3 dalimi, 6.255 straipsniu, ATGTĮ 10, 38 straipsniais, prašė teismą pripažinti, kad ieškovai, būdami juridiniai asmenys, neturi teisių į kompiuterio programų autorystę, kartu ir teisės į autorinį atlyginimą, arba, nustačius šią aplinkybę, palikti ieškinį nenagrinėtą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2005 m. liepos 7 d. sprendimu ieškovų ieškinį patenkino, o atsakovo priešieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad pagal ATGTĮ 2 straipsnio 5 dalį autoriaus teisių subjektai yra autorius, t. y. fizinis asmuo, sukūręs kūrinį, taip pat fizinis ar juridinis asmuo, kuriam perėjo išimtinės turtinės autoriaus teisės (autoriaus teisių perėmėjas). Teismas pažymėjo, kad kompiuterio programas, dėl kurių vyksta ginčas, sukūrė fizinis asmuo, tačiau ieškovai yra ieškinyje išvardytų licencijuojamų kompiuterių programų autorių išimtinių turtinių teisių turėtojai. Teismas nurodė, kad pagal ATGTĮ 15 straipsnį bet koks kūrinio (šiuo atveju – kompiuterio programos) originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus ar jo teisių perėmėjo arba jų tinkamai įgalioto asmens leidimo laikomas neteisėtu. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas, teigdamas, jog kompiuterio programos – neoriginalios, nepateikė šį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Teismas konstatavo, kad atsakovas neteisėtai, t. y. neturėdamas licencijų, naudojo kompiuterio programas, į kurias išimtines turtines teises turi ieškovai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. vasario 22 d. konsultacijoje nurodyta, jog praktiškai visada autorių teisių pažeidimas ex facto reiškia žalos padarymą, nes dėl kiekvieno neteisėto kūrinio panaudojimo teisių subjektas praranda pajamas, o teisių pažeidėjas pasipelno iš to, kad nemoka teisių turėtojui nustatyto licencinio atlyginimo. Teismas nusprendė, kad ginčo atveju yra pagrindas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę ir priteisti iš jo ieškovų prašomą kompensaciją, apskaičiuotą pagal neteisėtai naudotų kompiuterio programų teisėtą pardavimo kainą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 3 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovai yra ginčo kompiuterio programų išimtinių turtinių autoriaus teisių turėtojai. Kolegijos nuomone, teismas, motyvuodamas sprendimą dėl ieškinio pagrįstumo, kartu pasisakė ir dėl priešieškinio atmetimo argumentų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Kolegija taip pat nurodė, kad teismo nutartis dėl ieškinio trūkumų šalinimo yra neskundžiama (CPK 115 straipsnio 5 dalis), tačiau ginčo atveju teismas atsižvelgė į ieškovų nesutikimo su teismo nutartimi, kuria jie buvo įpareigoti pašalinti ieškinio pareiškimo trūkumus, motyvus ir, laikydamas, jog ieškinys vis dėlto atitinka tokio procesinio dokumento turiniui keliamus reikalavimus, nepaliko ieškinio nenagrinėto. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teisę ginti pažeistas autoriaus teises turi autoriaus teisių subjektas, kuriuo yra laikomas tiek pats autorius, tiek kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuriam perėjo išimtinės turtinės autoriaus teisės (autoriaus teisių perėmėjas) (ATGTĮ 2 straipsnio 5 dalis). Byloje esančioje „BSA Lietuva“ specialisto išvadoje pateikti duomenys, kad licencijuojamų kompiuterio programų autorių teisių turėtojai yra ieškovai. Kolegijos nuomone, sistemiškai aiškinant ATGTĮ nuostatas, darytina išvada, jog autorystės prezumpcija taikoma ne tik ginant autoriaus neturtines, bet ir ginant autoriaus išimtines turtines teises, be to, ir tais atvejais, kai jas gina autoriaus teisių perėmėjas (turėtojas), kuriuo gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Kolegija nurodė, kad atsakovas, ginčydamas faktą, jog ieškovai yra autorių turtinių teisių į ginčo kompiuterio programas turėtojai, nepateikė įrodymų, kad yra kitas šių teisių turėtojas (CPK 178 straipsnis). Be to, ant kompiuterio programų yra nurodyta apie išimtinių turtinių teisių priklausymą ieškovams. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė ieškovus tinkamais subjektais, ginančiais ieškinyje išvardytų kompiuterio programų autorių išimtines turtines teises. Kolegija nurodė, kad pagal ATGTĮ 15 straipsnio 2 dalį, 73 straipsnio 1 dalies 1 punktą kūrinio (taip pat kompiuterio programos) originalo ar jo kopijų naudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar įgalioto asmens leidimo (licencijos) yra laikomas neteisėtu ir yra autoriaus teisių pažeidimas. Kolegija pažymėjo, kad atsakovo veiksmų neteisėtumą, naudojant minėtas kompiuterio programas, patvirtina baudžiamojoje byloje, kuri buvo iškelta atsakovo direktoriui, surinkta medžiaga: ikiteisminio tyrimo metu atsakovo atstovas paaiškino, kad kompiuterio programas be licencijų įsigijo Gariūnų turgavietėje, vėliau jas įdiegė į įmonės kompiuterius. Be to, nagrinėjant civilinę bylą, atsakovas taip pat nepateikė licencijų, patvirtinančių teisėtą kompiuterių programų naudojimą, o trečiasis asmuo V. M., buvęs atsakovo įmonės direktorius, teismo posėdyje patvirtino, jog programas pirko Gariūnuose, jas įsigijo be licencijų ir net nepareikalavo, kad pardavėjas šias pateiktų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad tokie atsakovo veiksmai yra neteisėti (ATGTĮ 15 straipsnio 2 dalis), tokiais veiksmais buvo padaryta žala autorių teisių turėtojams, taigi yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir žalos atsiradimo; tai reiškia, jog yra visos sąlygos taikyti atsakovui civilinę atsakomybę. Kolegija pažymėjo, kad baudžiamoji byla, iškelta atsakovo įmonės direktoriui, buvo nutraukta, tačiau joje priimti ikiteisminio tyrimo pareigūnų nutarimai, kiti rašytiniai įrodymai, turintys ryšį su nagrinėjama civiline byla (taip pat specialisto išvada), gali būti vertinami šioje byloje kaip rašytiniai įrodymai (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Kolegija taip pat pripažino, kad teisėto pardavimo kaina, pagal kurią apskaičiuojamas už autoriaus teisių pažeidimą priteistinos kompensacijos (ATGTĮ 67 straipsnio 3 dalis) dydis, yra rinkos mažmeninė kaina, t. y. galutinė prekės kaina, į kurią įskaityti visi mokesčiai, ir ginčo atveju kompiuterio programų teisėto pardavimo kaina įrodyta CPK nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovų reikalavimus.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Vilpostus“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė atsakovo teisę į tinkamą procesą (due process), nes nenurodė jokių priešieškinio atmetimo motyvų, ir tai pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Priešieškinio dalykas yra atsakovo savarankiškas reikalavimas ieškovui. teismas turi jį išspręsti. Dėl to apeliacinis teismas nepagrįstai nurodė, kad, motyvuodamas sprendimą dėl ieškinio pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas kartu pasisakė dėl priešieškinio atmetimo.
2. Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. balandžio 1 d. nutartimi ieškovai buvo įpareigoti ištaisyti ieškinio pareiškimo trūkumus ir pateikti teismui ieškinio turiniui keliamus reikalavimus atitinkantį pareiškimą. Ieškovai nepateikė tinkamo ieškinio pareiškimo ir neskundė minėtos teismo nutarties atskiruoju skundu, todėl jų ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas.
3. ATGTĮ 6 straipsnyje įtvirtinta autorystės prezumpcija. Tačiau autorystės sąvoka negali būti aiškinama plečiamai, tapatinant ją su „autorių teisių turėtojo“ ar juolab su „autorių teisių perėmėjo“ sąvokomis. Šias aplinkybes turi įrodyti bendra tvarka ta šalis, kuri jomis grindžia savo reikalavimus, nes įstatyme nėra nustatyta nei autorių teisių turėjimo, nei autorių teisių perėmimo prezumpcijų. Tokia pozicija dėl autorystės prezumpcijos išsakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. V. v. UAB „Birštono mineraliniai vandenys“, Nr. 3K-3-154/2000). Taigi autorystės prezumpcija negali pasinaudoti autoriaus turtinių teisių perėmėjas – jis turi įrodyti autoriaus turtinių teisių perėmimo faktą. Be to, teismas, nustatydamas autorių teisių turėtoją, negali vadovautis specialisto išvada, nes klausimas, kam priklauso teisės (kas yra teisių perėmėjas), yra teisės klausimas, kurį gali išspręsti tik teismas.
4. Teismas priteisė kompensaciją netinkamiems ieškovams. Ieškovai nepateikė rašytinių sutarčių, patvirtinančių, kad jiems buvo perleistos kompiuterio programų autorių teisės, todėl teismai neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad kompiuterinės programos autorius ar autorių grupė, t. y. fiziniai asmenys, perdavė savo turtines teises juridiniams asmenims, t. y. ieškovams (ATGTĮ 6 straipsnio 1 dalis, 42 straipsnio 1 dalis). Viename pagrindinių tarptautinių teisės aktų imperatyviai nustatyta, kad teisių turėtojas, inicijuojantis procesą, turi pateikti atitinkamus įrodymus, kurie įtikintų atitinkamas institucijas prima facie, kad jis yra teisių turėtojas (Pasaulinės prekybos sutarties 50 straipsnio 3 dalis, 52 straipsnis).
5. Kompiuterio programa saugoma tik tuo atveju, jeigu ji yra originali. Originalumas nepreziumuojamas, taigi ieškovas turi įrodyti kompiuterio programos originalumą. Ginčo atveju teismai neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą: ieškovai turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius kompiuterio programų originalumą, o ne atsakovas įrodyti, kad programos – neoriginalios (CPK 178 straipsnis).
6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik nustačius visas jos taikymo sąlygas: neteisėtą veiką, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje Microsoft Korporacija, Symantec Korporacija ir kt. v. UAB DK „Censum“, Nr. 3K-3-774/2003). Ginčo atveju apeliacinės instancijos teismas neteisingai išsprendė kompiuterio programų naudojimo teisėtumo klausimą: vien ta aplinkybė, kad atsakovas tyrimą atliekančiam specialistui nepateikė licencijų, nėra pagrindas pripažinti, kad jis veikė neteisėtai. Teisių turėjimą patvirtinančio dokumento nepateikimas savaime nereiškia, kad programos neteisėtos, analogiškai kaip daikto įsigijimo dokumento nepateikimas nereiškia, kad jį naudojantis asmuo yra vagis. Atsakovas naudojo kompiuterius su instaliuotomis programomis, tačiau jo veiksmuose nėra neteisėtos veikos, t. y. kompiuterių su instaliuotomis neteisėtomis programomis naudojimo. Kai nėra neteisėtos veikos, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Be to, atsakovas neprivalo įrodinėti savo nekaltumo ir neteisėtos veikos nebuvimo. Sąžiningumas yra preziumuojamas, taigi ieškovas turėtų paneigti šią prezumpciją. Ginčo atveju ieškovai nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo sąžiningumą, todėl atsakovas laikytinas sąžiningu programų naudotoju.
7. Teismai nepagrįstai rėmėsi baudžiamosios bylos, kuri buvo nutraukta nesant nusikaltimo sudėties, medžiaga kaip turinčia prejudicinę reikšmę ir netyrė civilinei bylai reikšmingų aplinkybių. Prejudicinę galią turi tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti faktai (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Be to, baudžiamoji byla buvo iškelta fiziniam asmeniui V. M., o atsakovas civilinėje byloje yra UAB „Vilpostus“. Pagal CPK 183 straipsnio 3 dalį įrodymai turi būti tiriami laikantis taip pat betarpiškumo principo. Ginčo atveju civilinėje byloje nebuvo tiriamos aplinkybės dėl programų įsigijimo, kompiuterių apžiūros ir kt., todėl teismai negalėjo jomis remtis priimdami sprendimą. Teismai nepagrįstai vadovavosi nutrauktoje baudžiamojoje byloje esančia specialisto išvada: šią išvadą surašęs asmuo nebuvo apklaustas nei atliekant tyrimą baudžiamojoje byloje, nei nagrinėjant civilinę bylą, byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių jo, kaip specialisto, kvalifikaciją, nei teismas, nei atsakovas negalėjo pateikti šiam specialistui klausimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Microsoft Korporacija v. UAB „Tūris“, Nr. 3K-3-200/2005, kurioje buvo sprendžiami analogiški klausimai (dėl suinteresuoto BSA specialisto išvados patikimumo ir įrodomosios galios, įrodinėjimo naštos paskirstymo, būtinybės įrodyti neteisėtų veiksmų faktą), sutiko su žemesnės instancijos teismų argumentais ir pabrėžė, kad ieškovas byloje dėl intelektinės nuosavybės turi įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą. Teismas civilinėje byloje privalo ištirti visus duomenis, o to nepadaręs, negali daryti išvados, kad ikiteisminio tyrimo institucijų nutarimuose nurodytos aplinkybės yra visiškai įrodytos: aplinkybės visiškai įrodytos tik tada, kai jos patvirtintos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nuosprendžiu. Ginčo atveju teismai visiškai perėmė ikiteisminio tyrimo pareigūnų aplinkybių vertinimą, nors turėjo patys spręsti dėl trečiojo asmens veiksmų teisėtumo. Teismai nepagrįstai sprendė, kad programos pirkimas Gariūnų turgavietėje, licencijos nepateikimas teismui ar net jos nereikalavimas iš pardavėjo vienareikšmiškai yra neteisėta veika. Pirkimas turi būti laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, ir vien dokumento nepateikimas nėra pagrindas programos vagystės faktui konstatuoti.
8. Teisėta pardavimo kaina, pagal kurią skaičiuojama kompensacija, turi būti suprantama kaip kaina, kurią gautų pardavėjas, t. y. kaip pajamos, kurias gautų pirkimo–pardavimo sandorio šalis. Pridėtinės vertės mokestis nėra pardavimo pajamų ar pirkėjo išlaidų dalis, todėl šio mokesčio suma neturėtų būti įtraukiama, skaičiuojant kompensaciją.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovai Microsoft Korporacija, BĮ UAB „VTeX“ prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė faktinius ir teisinius išvadų argumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2004), taigi kasatoriaus argumentai dėl priešieškinio atmetimo motyvų nenurodymo yra nepagrįsti.
2. Teismo nutartis pašalinti procesinio dokumento trūkumus neskundžiama atskiruoju skundu (CPK 115 straipsnio 5 dalis), todėl kasatoriaus argumentai dėl atskirojo skundo nepateikimo yra nepagrįsti. Ieškovai, naudodamiesi CPK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta šalių teise duoti teismui paaiškinimus, teikti savo argumentus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais, pateikė teismui paaiškinimus, kodėl nesutinka su minėta teismo nutartimi. Teismas, įvertinęs ieškovų argumentus, su jais sutiko, todėl, remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais, nagrinėjo pateiktą ieškinį ir jį patenkino.
3. Pagal ATGTĮ 2 straipsnio 5 dalį autorių teisių subjektas yra tiek autorius, tiek kitas juridinis asmuo, kuriam perėjo išimtinės turtinės autoriaus teisės (autoriaus teisių perėmėjas). Ieškovai yra išimtinių turtinių teisių į kompiuterio programas turėtojai, ir tai, kad šios teisės priklauso jiems, nurodyta ant kompiuterio programų. Ši aplinkybė, taip pat nurodyta 2002 m. spalio 1 d. specialisto, identifikavusio šias programas, išvadoje, laikytina pakankama ieškovų išimtinėms turtinėms teisėms patvirtinti. Tiek autorius, tiek autoriaus turtinių teisių turėtojas neprivalo įrodinėti autorystės atsiradimo aplinkybių, taigi autorystės nuginčijimo pareiga tenka atsakovui (CPK 182 straipsnio 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2000). Techninio „BSA Lietuva“ specialisto tikslas buvo identifikuoti programas ir teisių turėtojus, nurodytus kompiuterio programose, taip pat atsakyti, ar joms įdiegti reikalingos licencijos. Taigi specialistas nesprendė teisės klausimų. Be to, jis negali būti laikomas suinteresuotu asmeniu, nes minėta asociacija įsteigta ne ieškovų, bet Lietuvos įmonių, platinančių Lietuvos ir užsienio subjektų sukurtas kompiuterio programas. Specialistas buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės, taigi, nesant duomenų, kad išvada melaginga ar klaidinga, nebuvo jokio pagrindo šia nesiremti.
4. Ieškovams priklauso išimtinės turtinės teisės į ieškinyje nurodytas kompiuterio programas, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad šios teisės priklauso kitiems asmenims, taigi ieškinys pareikštas tinkamų ieškovų.
5. Atsakovas, teigdamas, kad ieškinyje nurodytos kompiuterių programos nėra originalios, turėjo pareigą įrodyti šį teiginį (CPK 178 straipsnis), tačiau jis tokių įrodymų nepateikė.
6. Pagal ATGTĮ 73 straipsnio 1 dalies 1 punktą kūrinio naudojimas (įskaitant atgaminimą) be autoriaus teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties ar pažeidžiant jos sąlygas) yra autoriaus teisių pažeidimas. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad kompiuterio programas naudoja turėdamas autorių, jų teisių perėmėjų ar jų įgaliotų asmenų leidimą. Autoriaus teisių pažeidimas ex facto reiškia žalos padarymą, taigi, neteisėtai atgamindamas kompiuterio programas, atsakovas padarė ieškovams žalos. Kaltė civilinėje teisėje preziumuojama, todėl atsakovo teiginiai dėl sąžiningumo prezumpcijos pažeidimo yra nepagrįsti. Byloje nustatytos visos būtinos sąlygos taikyti atsakovui civilinę atsakomybę.
7. Kasatoriaus argumentai dėl baudžiamojoje byloje nustatytų faktų prejudicijos ir įrodymų tyrimo yra nepagrįsti. Neteisėtumas, kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, gali būti konstatuotas ir tuo atveju, kai baudžiamoji atsakomybė už tuos veiksmus nenumatyta ar nebuvo taikyta.
8. Kasacinio skundo argumentai dėl teisėto pardavimo kainos, apskaičiuojant kompensacijos dydį, yra nepagrįsti: teisėta pardavimo kaina reiškia rinkos mažmeninę kainą, t. y. galutinę prekės kainą, į kurią įskaityti visi mokesčiai, kuriuos sumoka vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. vasario 22 d. konsultacija; Teismų praktika 17).
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2002 m. rugsėjo 4 d. atlikus patikrinimą UAB „Vilpostus“ nustatyta, jog ši įmonė į kompiuterių kietuosius diskus įdiegė ir savo veikloje naudojo kompiuterio programas Windows, Office, Norton Anti Virus, WinLED, neturėdama šių programų autorių teisių subjektų leidimų (licencijų). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pripažino, kad išimtines turtines autorių teises į ginčo objektu esančias kompiuterių programas turi ieškovai Microsoft Korporacija, Symantec Korporacija ir BĮ UAB „VTex“. Teismai konstatavo, kad atsakovas naudojosi minėtomis kompiuterio programomis neteisėtai, t. y. neturėdamas autorių teisių subjektų licencijų, ir pažeidė ieškovų turtines teises. Dėl to teismai patenkino ieškovų reikalavimą priteisti jiems iš atsakovo kompensaciją, apskaičiuotą pagal teisėtą kiekvienos neteisėtai panaudotos kompiuterio programos pardavimo kainą.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ginčo santykiams taikytinos teisės
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo. Šioje byloje ieškovai Microsoft Korporacija ir Symantec Korporacija yra pagal JAV Vašingtono ir Kalifornijos valstijų įstatymus veikiantys juridiniai asmenys. Taigi nagrinėjamoji byla turi tarptautinį elementą, todėl kyla šalių ginčo išsprendimui taikytinos teisės klausimas. Šis teisės sistemų kolizijos klausimas spręstinas pagal tarptautinės privatinės teisės normas, reglamentuojančias intelektinės nuosavybės teisėms ir jų gynimui taikytiną teisę. CK 1.53 straipsnyje nustatyta, kad intelektinės nuosavybės teisėms ir jų gynimui taikoma valstybės, kurioje prašoma apginti šias teises, teisė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal minėtoje teisės normoje įtvirtintą lex fori principą šalių ginčas spręstinas pagal Lietuvos teisę.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad šalių ginčas spręstinas pagal 1999 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2003 m. kovo 5 d. redakciją, nes 2003 m. kovo 5 d. įstatyme Nr. IX-1355 nustatyta, kad naujos redakcijos įstatymas taikomas autorių teisių subjektams, jeigu jo įsigaliojimo metu nėra pasibaigę iki jo įsigaliojimo galioję jų teisių į autorių teisių apsaugos objektus terminai.
Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo
Kasaciniame skunde teigiama, kad yra absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes teismas visiškai nenurodė priešieškinio atmetimo motyvų (pirmasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija pažymi, kad vien teismui pateikto tam tikro dokumento įvardijimo priešieškiniu nepakanka tam, kad jis būtų laikomas šiuo procesiniu dokumentu – dokumentas turi atitikti įstatymo priešiniam ieškiniui keliamus reikalavimus. CPK 143 straipsnio 2 dalyje išvardyti trys atvejai, kai atsakovas gali gintis pareikšdamas priešinį ieškinį. Jeigu nėra minėtame straipsnyje nurodytų pagrindų, priešinis ieškinys negali būti priimtas (CPK 143 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo UAB „Vilpostus“ teismui pateiktame dokumente suformuluoti reikalavimai negali būti laikomi priešieškinio dalyku: tai nėra priešpriešiniai reikalavimai ieškovui, siekiant apsiginti nuo jo pareikšto ieškinio – akivaizdu, kad tai tiesiog atsikirtimai į ieškovų pareikštą ieškinį, o ne atsakovo ieškinys ieškovui. Taigi teismai neturėjo atsakovo pateikto dokumento priimti kaip priešinio ieškinio (CPK 143 straipsnio 4 dalis). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai kvalifikavo atsakovo pareikštą reikalavimą kaip priešinį ieškinį, neturi įtakos skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra nurodęs, kad materialinės teisės požiūriu teisingai išnagrinėtų teismų sprendimų panaikinimas vien dėl formalių pažeidimų neatitiktų civilinio proceso tikslų, prieštarautų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, taip pat teisingumo ir protingumo principams. Kai byla išspręsta teisingai, perdavus ją nagrinėti iš naujo, bylos rezultatas nepasikeistų, tačiau būtų gaištamas šalių ir teismo laikas, tiek šalys, tiek teismas patirtų papildomų išlaidų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Microsoft Korporacija ir kt. v. UAB „Fima“; Nr. 3K-3-132/2003; 2005 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje Uniliver N. V. v. UAB „Varta“; Nr. 3K-3-150/2005). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.
Dėl teismo nutarties pašalinti ieškinio pareiškimo trūkumus
Kasatorius nurodo, kad ieškovai neištaisė pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytų ieškinio pareiškimo trūkumų, taip pat neskundė šios nutarties atskiruoju skundu, todėl teismas turėjo palikti ieškinį nenagrinėtą (antrasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija sutinka su ieškovų atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad pagal CPK 115 straipsnio 5 dalį teismo nutartis pašalinti procesinio dokumento trūkumus neskundžiama paduodant atskirąjį skundą, todėl ieškovai negalėjo skųsti minėtos teismo nutarties. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovų paaiškinimus dėl priimtos nutarties, turėjo teisę išnagrinėti pateiktą ieškinį.
Dėl įrodinėtinų aplinkybių ir tinkamų ieškovų
Kasaciniame skunde nurodoma, kad ATGTĮ 6 straipsnyje įtvirtinta autorystės prezumpcija, tačiau įstatyme nenustatyta nei autorių teisių turėjimo, nei autorių teisių perėmimo prezumpcijų, todėl ieškovai turėjo pateikti įrodymus, kad jie yra autorių turtinių teisių turėtojai (CPK 182 straipsnio 4 punktas) (trečiasis kasacinio skundo argumentas). Be to, kasatorius teigia, kad ieškovai autorių turtines teises galėjo įgyti tik rašytinių sutarčių su autoriais pagrindu (ATGTĮ 42 straipsnio 1 dalis), tokių jie nepateikė, todėl ieškinys pareikštas netinkamų ieškovų (ketvirtasis kasacinio skundo argumentas). Šie du kasacinio skundo argumentai yra tiesiogiai susiję, todėl teisėjų kolegija juos aptaria kartu.
1886 m. Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (Lietuvos Respublika prisijungė prie šios Konvencijos 1994 m. liepos 29 d.; Konvencija ratifikuota 1996 m. gegužės 28 d.) 15 straipsnyje nustatyta autorystės prezumpcijos taisyklė, pagal kurią tam, kad autorius, jei neįrodyta priešingai, būtų juo ir laikomas ir dėl to, pažeidus jo teises, galėtų apginti jas teismuose, pakanka, kad autoriaus vardas būtų įprastu būdu nurodytas kūrinyje. ATGTĮ 6 straipsnyje taip pat įtvirtinta autorystės prezumpcija. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus teiginiu, kad ši prezumpcija taikoma pačiam kūrinio autoriui, o ne autoriaus turtinių teisių turėtojui. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad autorystės prezumpcijos taisyklė turi būti taikoma įvertinant autoriaus teisių, kaip civilinės teisės objekto, specifiką. Autoriaus teisės yra asmeninės neturtinės ir turtinės, o autoriaus turtinių teisių turėtoju gali būti ne tik autorius, t. y. fizinis asmuo, sukūręs tam tikrą kūrinį, bet ir asmenys, kuriems autorius perdavė turtines teises pagal sutartį, įpėdiniai, paveldėję autoriaus turtines teises įstatymų nustatyta tvarka, taip pat kiti asmenys, pagal įstatymus turintys autoriaus turtines teises. Pačiam autoriui autorystės prezumpcijos taisyklė taikoma tiek autoriaus asmeninėms neturtinėms, tiek turtinėms teisėms. Kiti autoriaus turtinių teisių turėtojai negali remtis šia prezumpcija.
Pagal ATGTĮ nuostatas teisę ginti pažeistas autoriaus teises turi autoriaus teisių subjektai (ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalis). ATGTĮ 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad autoriaus teisių subjektas yra autorius, kitas fizinis arba juridinis asmuo šio Įstatymo nustatytais atvejais turintys išimtines turtines autoriaus teises, taip pat fizinis arba juridinis asmuo, kuriems perėjo išimtinės turtinės autoriaus teisės (autoriaus teisių perėmėjas). Taigi pagal šias įstatymo nuostatas reikalavimus dėl turtinių teisių pažeidimo gali pareikšti ne tik autorius (kaip yra asmeninių neturtinių teisių pažeidimo atveju), bet ir kiti šių teisių turėtojai. ATGTĮ 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad autorių turtinės teisės gali būti perduodamos sutartimi, paveldėjimo tvarka ar kita įstatymų nustatyta tvarka. Iš šių įstatymo nuostatų matyti, kad autoriaus turtinės teisės gali būti perduodamos ne tik autorinių sutarčių pagrindu, kaip tvirtina kasatorius, bet ir pereiti asmeniui kitais įstatymų nustatytais būdais.
Kasatoriaus nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. V. v. UAB „Birštono mineraliniai vandenys“, Nr. 3K-3-154/2000, pasisakyta dėl autorystės prezumpcijos taikymo pačiam autoriui, o ne kitam autoriaus teisių subjektui, taigi kasatorius netikslus, teigdamas, jog minėtoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad autorystės prezumpcija negali pasinaudoti autoriaus turtinių teisių perėmėjas. Minėta, šis klausimas išnagrinėtoje byloje nebuvo spręstas.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar ieškovai yra išimtinių turtinių autoriaus teisių subjektai, būtina įvertinti tai, kad ginčo atveju autoriaus teisių apsaugos objektas – kompiuterių programos. Kompiuterio programa yra specifinis autoriaus teisių objektas. Autoriaus teisės į kompiuterių programas atskirai reglamentuojamos ATGTĮ 10 straipsnyje. Pagal minėto straipsnio 1 dalį kompiuterio programos autorius yra fizinis asmuo ar fizinių asmenų grupė, sukūrę programą. Tačiau šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad autoriaus turtinės teisės į kompiuterio programą, kurią sukūrė darbuotojas, atlikdamas savo tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, priklauso darbdaviui, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje. Pažymėtina, kad Europos Tarybos 1991 m. gegužės 14 d. direktyvos 91/250/EEB dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu kompiuterio programą sukuria darbuotojas, atlikdamas savo tarnybines pareigas arba vykdydamas tarnybinę užduotį, tik darbdavys turi teisę naudotis visomis turtinėmis taip sukurtos programos teisėmis, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Taigi turtinės teisės į kompiuterių programas, sukurtas darbuotojo, atliekant darbo funkcijas, vykdant tarnybines pareigas, skirtingai negu turtinės teisės į kitus autorių teisių apsaugos objektus, pagal įstatymą suteikiamos darbdaviui.
Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatyta, kad ant laikmenų, kuriose įrašytos kompiuterio programos, ir pačiose programose yra nurodyta apie išimtinių turtinių teisių į šias programas priklausymą ieškovams. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasatoriaus teiginiais dėl baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu pateiktos „BSN Lietuva“ specialisto išvados, nustatant autorių teisių į kompiuterių programas subjektus, vertinimo. Iš tiesų klausimas, kas yra išimtinių turtinių autorių teisių į ginčo objektu esančias kompiuterio programas turėtojas, yra teisės klausimas, į kurį gali atsakyti tik teismas. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami autorių teisių subjektus, rėmėsi ne tik minėta specialisto išvada, bet ir kitais civilinėje byloje surinktais duomenimis, patvirtinančiais ieškovų turtines teises į ginčo kompiuterio programas. Taigi minėta specialisto išvada nėra lemiantis įrodymų šaltinis. Atsakovas UAB „Vilpostus“, ginčydamas, kad ne ieškovai yra šių kompiuterio programų išimtinių turtinių teisių turėtojai, turėjo pateikti šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS sutartis), 43 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas vienas iš civiliniam procesui intelektinės nuosavybės gynimo bylose keliamų reikalavimų, pagal kurį teismas turi teisę reikalauti iš šalių pateikti būtinus įrodymus, įskaitant ir teisę reikalauti iš priešingos šalies jos turimų įrodymų, reikalingų bylai išspręsti, kai ieškovas pateikia pakankamai įrodymų, pagrindžiančių pretenzijas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus tai, jog pagal įstatymą išimtinės turtinės teisės į kompiuterio programas, sukurtas darbuotojo vykdant tarnybines pareigas, priklauso darbdaviui, taip pat tai, kad ginčo atveju apie ieškovų išimtines turtines teises nurodyta pačiose kompiuterio programose, o atsakovas nepateikė šias teises paneigiančių įrodymų, bylą nagrinėję teismai pagrįstai laikė ieškovus išimtinių turtinių teisių į ginčo objektu esančias kompiuterio programas turėtojais.
Kadangi ieškovai yra autorių teisių į ieškinyje nurodytas kompiuterio programas, kurias atsakovas įdiegė savo įmonės kompiuteriuose, subjektai, tai jie turi teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų jų turtinių teisių gynimo (ATGTĮ 77 straipsnis). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinį pareiškė asmenys, kurie yra ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektai, taigi – tinkami ieškovai. Dėl nurodytų motyvų trečiasis ir ketvirtasis kasacinio argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Dėl programų originalumo
Kasatorius nurodo, kad saugomos tik originalios kompiuterio programos, ir ieškovai turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius ginčo objektu esančių programų originalumą (penktasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija sutinka, kad autorių teisių apsaugos objektas yra originali kompiuterio programa (ATGTĮ 2 straipsnio 17 dalis, 4 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kompiuterio programa, taip pat kaip bet kuris kitas tam tikro turinio kūrinys, išreikštas tam tikra forma, yra laikoma originalia. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas, teigdamas, kad ginčo objektu esančios kompiuterio programos neoriginalios, turėjo pareigą pateikti šį teiginį pagrindžiančių įrodymų, nes šiuo atveju galioja bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė – kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims ir, atsakovui nepateikus kompiuterio programų originalumą paneigiančių įrodymų, pagrįstai laikė šias programas autorių teisių apsaugos objektais. Dėl to teisėjų kolegija penktąjį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.
Dėl programų naudojimo teisėtumo
Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai išsprendė kompiuterio programų naudojimo teisėtumo klausimą ir taikė civilinę atsakomybę, nenustatę visų jos taikymui būtinų sąlygų (šeštasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas autorių teisių objekto naudojimas be autoriaus teisių subjekto leidimo, taip pat viršijant suteiktas naudojimo teises, yra neteisėtas veiksmas, pažeidžiantis autoriaus teises (išskyrus įstatymo nustatytus atvejus, kai toks leidimas nereikalingas). ATGTĮ nustatyta, kad bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio Įstatymo numatytus atvejus) (ATGTĮ 15 straipsnio 2 dalis). Be to, pagal ATGTĮ 73 straipsnio 1 punktą tokie veiksmai (t. y. kūrinio ar gretutinių teisių objekto panaudojimas be autoriaus ar gretutinių teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas)) laikomi autoriaus teisių pažeidimu. Kompiuterio programos, kaip autorių teisių objekto, specifika lemia, kad teisėtam šios programos naudojimui reikalinga turėti autoriaus teisių subjekto leidimą (licenciją). Taigi, nustačius faktą, kad kompiuterio programos naudojamos neturint autoriaus teisių subjekto licencijos, tokie veiksmai pripažįstami neteisėtais pagal įstatymą. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė licencijų, patvirtinančių teisėtą ginčo objektu esančių kompiuterio programų naudojimą, todėl teismai pagrįstai pripažino, kad jis veikė neteisėtai. Pažymėtina, kad pagal bendrą teisės principą kiekvienas turi pareigą elgtis taip, kad nepažeistų kito asmens teisės ar teisėto intereso. Šis principas reiškia ir tai, kad kiekvienas, kuris naudojasi kieno nors suteikta teise, privalo būti įsitikinęs tos teisės naudojimo teisėtumu, taip pat reikalauti teisėtumo įrodymų iš tokią teisę jam suteikusiojo. Be to, nagrinėjamoje byloje atsakovas yra juridinis asmuo, taigi jam keliami didesni rūpestingumo, apdairumo ir teisėtumo laikymosi savo veikloje reikalavimai. Tai reiškia, kad atsakovas UAB „Vilpostus“ turėjo žinoti, jog teisėtam kompiuterio programų naudojimui būtina įsigyti licenciją, nes tik toks dokumentas leidžia teisėtai naudotis šiomis programomis. Nagrinėjamoje byloje trečiasis asmuo – buvęs atsakovo bendrovės direktorius – V. M. teismo posėdyje pripažino, kad jis žinojo apie programinės įrangos naudojimui keliamus reikalavimus, tačiau iš programas pardavusio asmens nepareikalavo pateikti licencijų (b. l. 172). Esant tokioms aplinkybėms, negalima sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad jis yra sąžiningas ginčo kompiuterio programų naudotojas – minėta, kad jis turėjo žinoti, o bylos medžiaga patvirtina, jog ir žinojo, kad teisėtam kompiuterio programų naudojimui būtina turėti autorių teisių subjekto suteiktą licenciją. Be to, sąžiningumas gali būti vienas iš kriterijų sprendžiant dėl priteistinos kompensacijos dydžio, bet tai jokiu būdu nebūtų pagrindas atsisakyti priteisti kompensaciją. Kompensacija priteisiama įrodžius, kad tam tikras autorių teisių apsaugos objektas (šiuo atveju – kompiuterio programos) buvo naudojamos neturint autorių teisių subjekto leidimo (licencijos), nes, minėta, šie veiksmai pagal įstatymą yra laikomi neteisėtais bei reiškia autorių teisių pažeidimo faktą, kuris, vadovaujantis res ipsa loquitur taisykle, reiškia žalos padarymą. Taip pat atmetami kasatoriaus argumentai dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos – nagrinėjamoje byloje teismai nustatė visas sąlygas, būtinas taikant ieškovų pasirinktą autorių teisių gynimo būdą, t. y. kompensacijos priteisimą. Dėl šių motyvų teisėjų kolegija šeštąjį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.
Dėl įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai laikė turinčiais prejudicinę reikšmę baudžiamojoje byloje, kuri buvo iškelta atsakovo bendrovės direktoriui dėl neteisėto kompiuterio programų naudojimo, tačiau nutraukta nenustačius nusikaltimo sudėties, nustatytus faktus, nors civilinėje byloje turėjo tiesiogiai ištirti surinktus įrodymus ir nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes (septintasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija visiškai sutinka, kad civilinėje byloje prejudicinę galią turi tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje (CPK 182 straipsnio 3 dalis). Tačiau negalima sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai rėmėsi baudžiamosios bylos medžiaga ir joje nustatytus faktus laikė visiškai įrodytais. Iš bylą nagrinėjusių žemesniųjų instancijų teismų procesinių sprendimų matyti, jog teismai tyrė civilinei bylai svarbias faktines ginčo aplinkybes, o baudžiamosios bylos medžiagoje surinktų duomenų nelaikė prejudiciniais, bet vertino juos kaip paprastus rašytinius įrodymus, galinčius padėti nustatyti civilinio ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes (CPK 177, 180 straipsniai). Teisėjų kolegija sutinka, kad įrodymai turi būti tiriami laikantis betarpiškumo principo (CPK 183 straipsnio 3 dalis), tačiau kartu pažymi, kad nagrinėjamoje byloje šis principas, priešingai nei tvirtina atsakovas, nebuvo pažeistas. Bylą nagrinėję teismai aiškinosi kompiuterio programų įsigijimo aplinkybes, o ne vien rėmėsi baudžiamosios bylos medžiagoje nurodytais faktais, kaip tvirtina kasatorius. Minėta, kad civilinėje byloje dalyvaujantis trečiuoju asmeniu V. M., kompiuterio programų įsigijimo metu buvęs atsakovo įmonės direktoriumi, paaiškino apie šių programų įsigijimo aplinkybes (b. l. 172). Ta aplinkybė, kad baudžiamoji byla buvo iškelta trečiajam asmeniui V. M., o nagrinėjamoje byloje atsakovas yra UAB „Vilpostus“, nereiškia, kad šioje byloje negalima remtis baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga, kurioje yra civilinio ginčo išsprendimui reikšmingų faktinių duomenų. Be to, juk V. M. baudžiamoji byla buvo iškelta kaip UAB „Vilpostus“ direktoriui ir būtent dėl civilinio ginčo objektu esančių kompiuterio programų naudojimo.
Kasatorius teikia pernelyg didelę reikšmę baudžiamojoje byloje pateiktai specialisto išvadai. Nors civilinę bylą nagrinėję teismai rėmėsi šioje išvadoje nurodytais faktais, tačiau ši išvada, minėta, nėra pagrindinis, lemiantis įrodymų šaltinis – civilinėje byloje surinkta pakankamai faktinių duomenų, kurių pagrindu teismai ir išsprendė šalių ginčą. Išvadą, kad atsakovas neteisėtai naudojosi ginčo kompiuterio programomis, teismai padarė ne remdamiesi minėta specialisto išvada, kaip tvirtinama kasaciniame skunde. Minėta, kad pagal ATGTĮ nuostatas neteisėtą veiką reiškia kompiuterio programų naudojimas be autorių teisių subjekto leidimo (licencijos). Tas faktas, kad atsakovas neturėjo licencijų naudotis ginčo kompiuterio programomis, nustatytas ne tik remiantis baudžiamosios bylos duomenimis, bet ir civilinėje byloje – teismai nurodė, kad, nagrinėjant šią bylą, atsakovas taip pat nepateikė licencijų, o teismo posėdyje trečiasis asmuo paaiškino, kad, įsigydamas šias programas Gariūnų turgavietėje, nereikalavo iš pardavėjo licencijų.
Kasatoriaus teigimu, jis naudojo kompiuterius su instaliuotomis programomis, bet jo veiksmuose nėra neteisėtos veikos, t. y. kompiuterių su instaliuotomis neteisėtomis programomis naudojimo. Dėl kompiuterio programų naudojimo teisėtumo teisėjų kolegija pasisakė atsakydama į šeštąjį kasacinio skundo argumentą. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad teisę atgaminti, platinti ir pan. kompiuterio programas turi tik šių programų autorių turtinių teisių turėtojai (ATGTĮ 15 straipsnis). Taigi teisėtomis gali būti laikomos tik tos programos, kurios atgamintos ir platinamos turint autorių teisių subjekto leidimą. Pagal ATGTĮ 2 straipsnio 21 punktą neteisėta kopija – tai autorių teisių apsaugos objekto kopija, pagaminta arba importuota be autorių teisių turėtojo leidimo (nesudarius sutarties arba pažeidžiant joje numatytas sąlygas, išskyrus šio Įstatymo numatytus atvejus, kai toks objektas gali būti atgaminamas be leidimo). Ginčo atveju, minėta, atsakovas įsigijo kompiuterio programas be licencijų, kurių nepareikalavo iš pardavėjo. Pažymėtina, kad programų įsigijimo ir naudojimosi jomis teisėtumas nėra tapatūs dalykai. Dėl to teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad programų pirkimo–pardavimo sandoris buvo teisėtas, todėl atsakovas yra teisėtas šių programų naudotojas, ir jo veikla, naudojant šias, taip pat yra teisėta. Minėta, kad kompiuterio programa yra specifinis civilinės apyvartos objektas, tai yra intelektinės nuosavybės apsaugos objektas, ir pagal įstatymą teisėtas šio objekto naudojimas galimas tik gavus autoriaus teisių turėtojo leidimą (licenciją). Kiekvienas kompiuterio programos naudotojas privalo įsitikinti, kad jis nepažeidžia įstatymų saugomų šios programos teisių turėtojo teisių. Juolab tai taikytina juridiniam asmeniui. Civilinės bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė licencijų, suteikiančių teisę naudotis ginčo objektu esančiomis kompiuterio programomis, todėl teismai, ištyrę civilinėje byloje surinktus duomenis, visiškai pagrįstai konstatavo, kad šis veikė neteisėtai. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad jo veiksmuose nėra neteisėtos veikos.
Kasatoriaus nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Microsoft Korporacija v. UAB „Tūris“, Nr. 3K-3-200/2005, nagrinėti klausimai ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, todėl ši nutartis negali būti precedentu sprendžiant šalių ginčą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nepažeidė įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų, ir septintąjį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.
Dėl teisėto pardavimo kainos
Kasacinio skundo argumentą dėl teisėto pardavimo kainos, pagal kurią skaičiuojama kompensacija, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta teisiškai nepagrįstu. Pagal šiuo klausimu susiklosčiusią teismų praktiką, kurios laikėsi bylą nagrinėję teismai, autorių teisių objekto teisėto pardavimo kaina reiškia būtent rinkos mažmeninę kainą, t. y. galutinę prekės kainą, į kurią įskaityti visi mokesčiai, kitaip tariant kainą, kurią sumoka vartotojas, teisėtai įsigyjantis prekę. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia praktika susiklostė atsižvelgus į kompensacijos, kaip specialaus autorių teisių gynimo būdo, prigimtį ir jo tikslus, be to, tarptautinę šio instituto taikymo praktiką. Kompensacija skiriasi nuo kito autorių teisių gynimo būdo – žalos atlyginimo: reikalaujant žalos atlyginimo, būtina įrodyti žalos dydį, tuo tarpu prašant priteisti kompensaciją jos dydis apskaičiuojamas pagal įstatyme nustatytus kriterijus. Pagal ATGTĮ toks kriterijus yra teisėta pardavimo kaina. Taigi kompensacija yra žalos apskaičiavimo metodas, nustatytas atsižvelgus, kaip ne kartą minėta, į autorių teisių, kaip civilinės teisės objekto, specifiką, svarbiausia į tai, kad autorių teisių pažeidimo atveju dažniausiai yra sudėtinga, o kartais – neįmanoma įrodyti ir tiksliai nustatyti autorių teisių subjekto patirtų nuostolių dydžio. Be to, aiškinant teisėto pardavimo kainą, būtina įvertinti tai, kad autorių teisių subjektai patys gali spręsti ir nustatyti tam tikro kūrinio ar kito autorių teisių objekto kainą, nuspręsti tam tikrais atvejais taikyti nuolaidas, taip pat to paties autorių teisių objekto pardavimo kaina skirtingose Lietuvos vietose objektyviai gali skirtis (nors teisėto platinimo atveju šios nevienodos to paties objekto kainos bus teisėtos). Dėl to, sprendžiant priteistinos kompensacijos dydžio klausimą, visos šios aplinkybės negali būti laikomos ribojančiomis atitinkamo autorių teisių subjekto teisę reikalauti priteisti kompensaciją pagal įprastą teisėto pardavimo kainą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai autorių teisių subjektas gina savo pažeistas teises prašydamas priteisti kompensaciją, preziumuojama, kad jo teismui nurodyta autorių teisių objekto pardavimo kaina yra teisėta, o atsakovas, ginčydamas šią kainą, privalo įrodyti, kad tai nėra teisėto pardavimo kaina (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ieškovų nurodyta ginčo objektu esančių kompiuterio programų pardavimo kaina nebuvo ginčo dalykas, t. y. atsakovas neginčijo, kad nurodyta kaina nėra teisėto pardavimo kaina, tik nesutiko dėl tos kainos nustatymo kriterijų. Minėta, kad atsakovo nurodytos aplinkybės nėra svarbios sprendžiant priteistinos kompensacijos dydžio klausimą. Dėl to teisėjų kolegija aštuntąjį kasacinio skundo argumentą taip pat atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Česlovas Jokūbauskas
Dangutė Ambrasienė
Algimantas Spiečius
