E. J. pagal BK 22 str., 178 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-101/2009 nuasmeninta

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.10.4; 2.1.7.5

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Gedgaudui Norkūnui,

gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu E. J. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Šiuo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį išteisintas ir G. A.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalis, kuria E. J. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis: E. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, šią atliekant pataisos namuose. Į E. J. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2001 m. sausio 18 d. iki 2001 m. sausio 19 d; kita nuosprendžio dalis nekeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

E. J. nuteistas už tai, kad veikdamas su nenustatytu asmeniu pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą: t. y., 2001 m. sausio 18 d., apie 4.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nenustatytam asmeniui saugant, kad pašaliniai asmenys nesutrukdytų padaryti nusikaltimo, E. J. išlaužė kieme stovėjusio automobilio „VW Passat“ (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių spynelę, įsibrovė į automobilio saloną, siekdamas prijungti automobilių vagystėms skirtą prietaisą ir užvesti vagiamą automobilį, išlaužė mašinos užvedimo spynelę, išėmė automobilio prietaisų skydelį, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes sukliudė į nusikaltimo vietą atvykę policijos pareigūnai, kurie E. J., bėgantį iš nusikaltimo vietos, sulaikė.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. J. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti be pakeitimų Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 26 d. nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, panaikinęs jam išteisinamąjį nuosprendį ir priėmęs naują apkaltinamąjį nuosprendį, tendencingai išsprendė bylą. Teismas, pripažinęs kasatorių kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, netaikė jam Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“. Taip pat kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatos suvaržo jo teises, nes jis turi galimybę paduoti skundą tik teisės taikymo aspektu, tačiau nesuteikta galimybė teismo procese tikrinti faktų nustatymo klausimų, reikšmingų aiškinantis, ar pagrįstai buvo panaikintas išteisinamasis nuosprendis ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Vilniaus apygardos teismas išteisinamajame nuosprendyje pažymėjo, kad byloje apklaustų liudytojų parodymai nenuoseklūs, net prieštaringi, o kiti byloje esantys įrodymai nėra pakankami ir patikimi tiek, kad jais nedvejojant galima būtų grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. G. kategoriškai nurodė, jog apžiūrėjęs požeminių garažų masyvo stogą, t. y. vietą, kurioje kasatorius buvo sulaikytas, rado juodą stačiakampio formos plastmasinį blokelį, šį faktą policijos pareigūnas pažymėjo ir savo tarnybiniame pranešime. Teismas taip pat pabrėžė, kad liudytojas A. E. teisme nurodęs, jog ne V. G., o jis kasatoriaus sulaikymo vietoje rado blokelį, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas 2001 m. sausio 22 d., beveik tuojau po šio įvykio, tvirtino, kad kartu su porininku sulaikė G. A. ir pasodinę į automobilį iš karto nuvažiavo į Šeškinės mikrorajoną – ten stovėjo vieno iš sulaikytųjų automobilis. Teismas pastebėjo, kad šio liudytojo pirminiuose parodymuose nėra net užuominos apie tai, jog jis buvo kasatoriaus sulaikymo vietoje ir rado elektroninį prietaisą. Tik po daugiau nei ketverių metų liudytojas ėmė tvirtinti jį radęs. Taip pat apie elektroninio prietaiso suradimą sulaikymo vietoje, policininko A. E. buvimą toje vietoje pirmosios apklausos metu neužsiminė ten buvęs policininkas V. Č. Tokie nenuoseklūs ir prieštaringi liudytojų parodymai pirmosios instancijos teismui kėlė abejonių dėl parodymų objektyvumo. Šį įspūdį, anot teismo, sustiprino dar ir ta aplinkybė, kad A. E., kuris, jo teigimu, rankose turėjo ir apžiūrėjo rastą prietaisą, daiktų parodymo atpažinti metu jo neatpažino net pagal bendrus požymius: spalvą, formą ir pan. Tokioje situacijoje svarbiais teismas laikė liudytojo R. B., kuris teisme patvirtinęs, kad neva A. E. rado blokelį, kartu parodė, kad sulaikant kasatorių ir uždedant jam antrankius, A. E. prie jų nebuvo, parodymus. Įvertinęs liudytojų parodymų neatitikimus, Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo tiksliai nustatyta kas, kada, kurioje vietoje rado elektroninį prietaisą, todėl padarė išvadą, jog pakankamai svarbaus daiktinio įrodymo atsiradimo byloje aplinkybės nenustatytos. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, pastebėjusi, kad prietaiso suradimas kasatoriaus sulaikymo vietoje nebuvo užfiksuotas jokiame procesiniame dokumente (įvykio vietos apžiūros protokole, poėmio protokole, kratos protokole ar kt.), vis dėlto konstatavo, jog nėra pagrindo netikėti oficialiu Vilniaus miesto VPK KP NTT Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus dokumentu, kad byloje pateiktas prietaisas yra tas pats, kuris surastas kasatoriaus sulaikymo metu; kadangi byloje nebuvo jokių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar kiti asmenys būtų klastoję bylos įrodymus, šį įrodymų šaltinį apeliacinės instancijos teismas pripažino vienu iš kasatoriaus kaltės įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, neįvertino to, kad blokelis ne tik nebuvo įrašytas jokiame procesiniame dokumente, tačiau iš bylos medžiagos apskritai nebuvo aišku, kur jis nuo 2001 m. sausio 18 d. iki 2005 m. lapkričio 2 d., kai Vilniaus miesto VPK KP NTT Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyrius, reaguodamas į 2005 m. rugsėjo 19 d. prokuroro prašymą, atsiuntė blokelį tyrimą atliekančiam prokurorui, buvo laikomas. Įrodomoji medžiaga byloje, pasak kasatoriaus, apskritai neduoda galimybės daryti kategorišką išvadą, kad šiuo metu daiktu byloje laikomas prietaisas yra būtent tas, kuris neva buvo rastas E. J. sulaikymo vietoje. Parodymus apie prietaisą davę liudytojai aiškino, kad rastas prietaisas turėjo vieną jungtį, o prokuroras, 2005 m. lapkričio 4 d. apžiūrėjęs jam atsiųstą daiktą, nustatė, kad jame yra dvi jungtys. Taip pat liudytojas A. E. daiktų parodymo atpažinti metu neatpažino byloje esančio blokelio. Apeliacinės instancijos teismas tokį atpažinimo rezultatą paaiškino tuo, kad nuo blokelio radimo iki parodymo atpažinti procesinio veiksmo atlikimo praėjo labai ilgas laiko tarpas – įvykis buvo 2001 m. sausio 18 d., o parodymas atpažinti atliktas 2005 m. lapkričio 9 d. Specialistui, kurio išvada remiasi apeliacinės instancijos teismas, tirti buvo pateiktas būtent byloje daiktu laikomas prietaisas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad ant minėto prietaiso nebuvo rasta nė vieno nuteistojo E. J. pėdsako. Pirmosios instancijos teismas, be to, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pabrėžė, kad neįrodyta, jog policijos pareigūnai, sulaikę kasatorių ir G. A., sulaikė būtent tuos asmenis, kurie, anot kaltinimo, kėsinosi pagrobti automobilį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutiko su tuo, kad nėra nustatyta jokių faktinių aplinkybių, jog G. A., o ne koks nors kitas asmuo bendrininkavo nuteistajam E. J. kėsinantis pagrobti automobilį. Atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomų faktų, kurie būtų galėję paneigti pirmosios instancijos teismo teiginius, nebuvo nustatyta, ekspertė R. Žilinskaitė patvirtino kriminalistinės mikrodalelių ekspertizės išvadą ir paaiškino, jog nenustačius individualių pluoštų požymių, buvo duota ne kategoriška, o tikėtina išvada. Išteisinamajame nuosprendyje teismas konstatavo, kad kasatoriaus kaltei įrodyti jokios reikšmės neturi asmens kratos metu rastas veržliaraktis ir metalinis strypas, nes byloje nėra jokių duomenų, kad šie daiktai buvo panaudoti įsilaužiant į automobilį, išlaužiant vagiamo automobilio durelių ir variklio užvedimo spyneles, išimant mašinos prietaisų skydelį. Bylos apeliacinio nagrinėjimo metu dėl šių daiktų nebuvo nustatyta jokių naujų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pabrėžė, kad rasti daiktai negali būti atsitiktinių aplinkybių sutapimas ir sudaro vientisą bei logišką įrodymų grandinę, kad kasatorius padarė nusikalstamą veiką, nors kartu sutiko, jog 25 cm ilgio metalinis strypas su plastmasiniu antgaliu bei dvigubas veržliaraktis „Facom“ – daiktai, plačiai naudojami buityje ir kitu atveju galintys neturėti jokios įrodomosios reikšmės. Vilniaus apygardos teismas pakankamai kruopščiai ištyrė odorologinės ekspertizės metu gautus tikimybinius rezultatus ir padarė išvadą, jog tokio pobūdžio tyrimo rezultatai gali būti priemonė įrodymams rinkti operatyviniame darbe, bet teisme patys savaime jie negali būti patikimi įrodymų šaltiniai, nes tikėtino pobūdžio tyrimo išvada pasitikėjimo nekelia, ir teismas negali grįsti apkaltinamojo nuosprendžio tokia specialistų išvada ne tik dėl neobjektyviais metodais pagrįsto tyrimo pobūdžio, bet ir dėl specialistų-odorologų nekategoriško tyrimo rezultato. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje Nr. 2K-279/2008 pateiktu išaiškinimu, teigia, kad, kai pagrindas manyti, jog asmuo galėjo dalyvauti darant nusikalstamą veiką, yra vien tik odorologinio tyrimo rezultatai, negali būti konstatuota, jog asmens dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką yra patikimai nustatytas; kasatorius skunde nurodo, kad, jo nuomone, odorologinio tyrimo išvada greičiausiai ir lėmė, kad apeliacinės instancijos teismas panaikino išteisinamąjį bei priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 23 straipsnio 1 dalį, teismo posėdyje nebuvo nustatyta, kad kas nors būtų sukliudęs vyriškiui, įlipusiam į lengvąjį automobilį, pabaigti realizuoti nusikalstamą sumanymą.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl amnestijos taikymo

E. J. nusikalstamą veiką padarė 2001 m. sausio 18 d. Pagal įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ (toliau – įstatymas „Dėl amnestijos“) 10 straipsnio 1 dalį asmenims, kuriems šio įstatymo įsigaliojimo dieną (įstatymas „Dėl amnestijos“ įsigaliojo 2002 m. lapkričio 22 d., skelbtas 2002 m. lapkričio 22 d. Valstybės žinių Nr. 112) dar nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, amnestija taikoma, jei nusikaltimas yra padarytas iki 2002 m. spalio 25 d. įskaitytinai. Taigi laiko požiūriu nurodyto amnestijos akto taikymas nagrinėjamoje byloje yra svarstytinas.

Ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo E. J. veika buvo kvalifikuota pagal 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, 271 straipsnio 4 dalį. BK 271 straipsnio 4 dalis yra numatyta įstatymo „Dėl amnestijos“ 7 straipsnyje esančių veikų sąraše, kurias padarius amnestijos taikymas yra ribojamas. Įstatymo „Dėl amnestijos“ 7 straipsnyje išvardyti atvejai, kada amnestija yra netaikoma: 1) įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytiems asmenims; 2) 4 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims ir 3) 5 straipsnyje nurodytiems asmenims. Nagrinėjamoje byloje svarbi yra 4 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad pirmą kartą už tyčinius nusikaltimus, numatytus šio įstatymo 7 straipsnyje, nuteistiems asmenims neatliktoji laisvės atėmimo bausmė sumažinama vienu penktadaliu – nuteistiems iki 5 metų (4 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Vadinasi, spręstina, ar kasatoriui, nuteistam už BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (perkvalifikavus jo padarytą nusikalstamą veiką, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymu), buvo privaloma taikyti įstatymo „Dėl amnestijos“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Akcentuotina, kad įstatymo „Dėl amnestijos“ nuostatos numato ne paskirtosios laisvės atėmimo bausmės švelninimą, o tik neatliktosios laisvės atėmimo bausmės dalies sumažinimą. Nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, neatlikta bausmės dalis, kuri sumažinama pritaikius amnestiją, nustatoma šio amnestijos akto įsigaliojimo dienai (t. y. 2002 m. lapkričio 22 d.). Nuteistasis E. J. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu tą pačią dieną. Tai reiškia, kad kasatorius laisvės atėmimo bausmės amnestijos akto įsigaliojimo dieną neatlikinėjo, neatliktoji laisvės atėmimo bausmės dalis, vadovaujantis įstatymo „Dėl amnestijos“ 10 straipsnio 2 dalimi, jam negali būti nustatyta. Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad kasatoriui pagrįstai netaikytas 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymas „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“.

Dėl įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teisme

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nuosprendis buvo priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2007 m. gruodžio 11 d. nutartimi perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, numatytą BPK 382 straipsnio 5 punkte, privalo nurodyti pirmiau nagrinėjant bylą apeliacine tvarka padarytas teisės taikymo klaidas, tačiau neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėsiantis bylą. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismo nurodymai apeliacinės instancijos teismui yra privalomi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartyje konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimai ir nurodyta, kad: prokuroro apeliacinis skundas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, neatsakyta į visus apeliacinio skundo argumentus, nes: neįvertinta tai, kad kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai iki įvykio kaltinamųjų nepažinojo, todėl neturėjo jokio pagrindo jų apkalbėti; kai kurie netikslumai šių liudytojų parodymuose galėjo atsirasti dėl ilgo laiko tarpo, praėjusio nuo įvykio iki pakartotinės jų apklausos; pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neturint tam jokio pagrindo nurodyta, kad E. J. sulaikymo vietoje surastas prietaisas (blokelis) yra fabrikinės gamybos, nors specialistas taip neteigė; neįvertinta, dėl ko ant E. J. kelnių galėjo būti neužfiksuoti ar prarasti mikropluošteliai nuo automobilio sėdynės; odorologinio tyrimo atlikimo tinkamumas; neįvertinti apeliacinės instancijos teismo proceso metu gauti duomenys: specialisto išvada, kad tyrimui pateiktas prietaisas (blokelis) yra pagamintas nepramoniniu būdu, savadarbis, jo naudojimas galimas tik vagystės metu, o eksperimento atlikti, siekiant nustatyti, ar jis yra veikiantis, ar ne, specialistas neturi galimybės; neanalizuoti papildomos įvykio vietos apžiūros rezultatai; liudytojo V. B. parodymų prieštaravimai liko neįvertinti, buvo būtina jį apklausti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ir kt.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas E. J. bylą iš naujo, tinkamai išnagrinėjo prokuroro apeliacinį skundą ir atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, įvertino visus viso baudžiamojo proceso metu surinktus įrodymus kaip visumą. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, išdėstė išsamius motyvus, pagrindžiančius tokį sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas kasatoriaus buvimo įvykio vietoje faktą, vadovavosi tikimybine odorologinio tyrimo išvada (tikėtina, kad ant automobilio sėdynės rasta E. J. kvapo), konstatavęs šios, kaip įrodymo, tinkamumą tiek leistinumo, tiek ir patikimumo aspektu. Metodologiniai tyrimo klausimai nagrinėti apklausiant teisme tyrimą atlikusią specialistę. Odorologinio tyrimo rezultatai nebuvo vienintelis pagrindas manyti, kad E. J. dalyvavo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme (šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo byloje, nagrinėtoje ir kasacine tvarka, nustatytų aplinkybių: kasaciniame skunde prašoma remtis kaip precedentu kasacine nutartimi Nr. 2K-279/2008, kurioje vienintelis faktinę aplinkybę – asmens buvimą tam tikroje vietoje – atskleidžiantis įrodymas buvo odorologinio tyrimo išvada, be to, abejonių kėlė ir kvapo paėmimo pavyzdžių, jų saugojimo aplinkybės). Nagrinėjamoje byloje teismas vadovavosi ir kriminalistinės mikrodalelių ekspertizės išvada (ant automobilio vairuotojo sėdynės rasti mikropluošteliai yra bendro grupinio priklausomumo su kasatoriaus džinsinių kelnių pluoštais). Mikrodalelių ekspertizės išvada taip pat laikytina leistinu įrodymu byloje. Ekspertizės aktas bei tikimybinė odorologinio tyrimo išvada nėra vieninteliai ar lemiamą reikšmę turintys įrodymai, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnyje, nuosprendis turi būti pagrįstas surinktų įrodymų visuma, juos sistemiškai įvertinus. Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus asmens kratos metu rastus veržliaraktį ir metalinį strypą vertino kaip daiktus, turinčius reikšmės nuteistojo E. J. kaltei įrodyti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacine tvarka, pašalino prieštaravimus, buvusius liudytojų – policijos pareigūnų – parodymuose dėl įrenginio, tikėtina, skirto automobilio imobilizatorių darbui blokuoti, radimo šalia kasatoriaus jo sulaikymo vietoje, buvusioje netoli įvykio vietos, aplinkybių. Faktas, kad buvo rastas plastmasinis blokelis, nustatytas liudytojų parodymais. VPK KP NTT Autotransporto priemonių grobimo tyrimo skyriaus pateiktas, prie kasatoriaus rastas plastmasinis blokelis byloje galėjo būti vertinamas kaip įrodymas. Neabejotina, kad šį daiktą pridedant prie ikiteisminio tyrimo medžiagos nebuvo tiksliai laikomasi BPK nuostatų, tačiau tai nėra pakankama priežastis laikyti blokelį neleistinu įrodymu. Atsižvelgdamas į liudytojų parodymus apie blokelio radimo aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikė blokelį daiktu, turinčiu reikšmės tiesai byloje nustatyti. Nagrinėjant bylą funkcinė blokelio paskirtis nustatyta (prietaisas, skirtas blokuoti „VW“ ir „Audi“ markės automobilių imobilizatorius vagystės metu), taip pat nustatyta, kad jis yra savadarbis (paneigiant pirmosios instancijos teismo nurodymą apie jį, kaip fabrikinės gamybos daiktą).

Taigi apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, laikėsi BPK 386 straipsnio 2 dalyje nustatytos nuostatos dėl kasacinės instancijos teismo nurodymų privalomumo iš naujo nagrinėjant bylą, tinkamai išnagrinėjo prokuroro apeliacinį skundą, vertindamas įrodymus padarė įrodymų visuma pagrįstas išvadas.

Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK nuostatų, pagrindė savo išvadas dėl nuteistojo E. J. parengtinės veiklos, analizuodamas papildomos įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, vertindamas juos kaip visumą kartu su liudytojo V. B. parodymais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

E. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Benediktas Stakauskas

Gintaras Goda