Dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo ir perduoto nekilnojamojo turto grąžinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-425/2011

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-02862-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 114.4; 114.11; 121.19.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. Č. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. Č. ieškinį atsakovui J. R. dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo ir perduoto nekilnojamojo turto grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, nustatančių įrodymų įvertinimą, bylos nagrinėjimo apeliaciniame procese ribų nustatymą, pareigą motyvuoti teismo sprendimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė 2005 m. sausio 20 d. sudarė su atsakovu išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, pagal kurią rentos mokėtojas (atsakovas) įsipareigojo išlaikyti iki gyvos galvos rentos gavėją (ieškovę) ir suteikti jai visišką išlaikymą: materialinį aprūpinimą, nemokamą naudojimąsi visu jam perleistu turtu, slaugą ligos atveju, prireikus – aprūpinimą vaistais. Ieškovės teigimu, atsakovas tinkamai nebevykdė sutarties sąlygų, todėl ji prašė šią sutartį nutraukti ir grąžinti perleistą atsakovui nekilnojamąjį turtą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino: nutraukė 2005 m. sausio 20 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, grąžino ieškovės nuosavybėn 372/676 dalį 0,0676 ha žemės sklypo, 79/100 dalį gyvenamojo namo, ½ dalį ūkinio pastato, ½ dalį kitų kiemo statinių (duomenys neskelbtini). Teismas, remdamasis valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, liudytojų parodymais, nustatė, kad ieškovė įvykdė ginčo sutartį, o atsakovas netinkamai vykdė sutartimi prisiimtas prievoles, ieškove dažniau rūpinosi ir ją prižiūrėjo kaimynės, pažįstamos. Teismas liudytojų parodymus, kad jie prieš kelerius metus atsakovo prašymu atvežė ir suskaldė malkas ir atsakovo prašymu prieš penkerius metus name tvarkė šildymo sistemą, pripažino epizodiškais, negalinčiais atspindėti tikros realios padėties. Teismas iš banko išrašo nustatė, kad atsakovas mokesčius už komunalinius patarnavimus mokėjo nuo 2005 m. kovo 9 d. iki 2006 m. gruodžio 25 d., vėliau – ieškovė. Teismas iš surinktų ir įvertintų įrodymų padarė išvadą, kad atsakovas netinkamai vykdė sutartyje nustatytus įsipareigojimus, t. y. iš esmės pažeidė sutartį, todėl pagal CK 6.464 straipsnio 2 dalį ieškovė turėjo teisę reikalauti iš rentos mokėtojo, kad šis grąžintų perduotą nekilnojamąjį daiktą.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2011 m. kovo 17 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą: ieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą civiliniame procese, netinkamai ir neišsamiai nustatė reikšmingas bylai faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias išlaikymo iki gyvos galvos sutarties vykdymą. Kolegija, remdamasi teismų praktika, pažymėjo, kad sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinama, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, dėl kokių priežasčių liko neįgyvendinti jos teisėti, pagrįsti sutarties vykdymo rezultatų lūkesčiai. Ginčo sutartyje nedetalizuojama, koks ir kokia tvarka turi būti teikiamas materialinis aprūpinimas ieškovei, sutarties šalys nenustatė teiktino materialinio aprūpinimo ribų, formos ar išraiškos pinigais, o apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais apie visišką paramos teikimą. Kolegija nustatė, kad ieškovė toliau gyveno ir nemokamai naudojosi atsakovui perleistu nekilnojamuoju turtu; ji neįrodinėjo, jog jai buvo kliudoma naudotis butu. Be to, byloje esantys duomenys patvirtino, kad atsakovas rūpinosi ieškove, parvežė ją iš ligoninės, suteikė jai tuo metu būtinąją pagalbą. Kolegija, įvertinusi liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad ieškovė neteigė ir neįrodinėjo, byloje nėra duomenų, jog ji reikalavo, kad atsakovas mokėtų už komunalinius patarnavimus, o pastarasis tai daryti atsisakė. Kolegija nurodė, kad ieškovė, nepaisant jos garbaus amžiaus, bylos nagrinėjimo metu galėjo tvarkytis savarankiškai, byloje nebuvo įrodymų, jog jai tuo metu buvo būtina visapusiška pagalba ir priežiūra ir jos atsakovas neteikė, ieškovė nenurodė, kokių konkrečių pareigų atsakovas nevykdė. Be to, byloje buvo nustatyta, kad ieškovė negavo konkrečios pagalbos iš atsakovo todėl, jog pati jos atsisakė, o byloje surinkta medžiaga, kolegijos teigimu, nėra pagrindas abejoti, jog atsakovas rentos sutartį ateityje vykdys pagal ieškovės poreikius. Dėl to kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą pagal įrodymų tikimybių pusiausvyros principą, įrodymų tikrumo, sąsajumo, leistinumo, tarpusavio ryšio, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti principus, padarė išvadą, kad sutarties sąlygos nebuvo įgyvendintos tik todėl, kad ieškovė tuo metu atsisakė atsakovo paslaugų ir jo paramos, nes galėjo ir norėjo rūpintis savimi pati. Dėl to, nenustačius, kad atsakovas iš esmės pažeidė sutartį, t. y. dėl jo kaltės ieškovė negavo paslaugų ir priemonių jos būtiniems, gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti, nebuvo pagrindo nutraukti ginčo sutartį.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl ginčo sutarties socialinės reikšmės ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią išlaikymo iki gyvos galvos sutartis turi socialinę reikšmę, todėl, sprendžiant, ar konkretus išlaikymo iki gyvos sutarties pažeidimas iš esmės pažeidžia išlaikymo įsipareigojimus (CK 6.464 straipsnio 2 dalis), būtina atsižvelgti ne tik į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bendruosius esminius sutarties pažeidimo nustatymo kriterijus, bet ir į tai, kad rentos mokėtojas, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas išlaikymo prievolę, ypač kai jos vykdymas konkrečiomis aplinkybėmis rentos gavėjui ypač svarbus, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai ar kitiems teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. V. T., bylos Nr. 3K-3-461/2007; 2006 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. I. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-207/2006; kt.). Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik formaliu sutarties teksto aiškinimu, nepasisakė dėl ginčo sutarties turinio, neištyrė ir neįvertino visų faktinių aplinkybių, susijusių su sutarties sąlygų vykdymu, nemotyvavo, kodėl panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, rėmėsi tik atsakovo atstovės neparemtais kita bylos medžiaga paaiškinimais, kad kasatorė atsisakė išlaikymo savo valia, nenustatydamas, kada ir kokiomis aplinkybėmis tai įvyko, netyrė ir nevertino atsakovo elgesio ir jo galimybių vykdyti sutartimi prisiimtas išlaikymo pareigas. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, nepagrįstai atleido atsakovą nuo įrodinėjimo pareigos, nors šios kategorijos bylose, kilus ginčui dėl išlaikymo neteikimo ar nepakankamo teikimo, pareigą įrodyti, kad buvo teiktas tinkamas išlaikymas, turėjo atsakovas. Rentos gavėjo sveikatos būklė pagal bendrąją taisyklę neįrodinėjama, nes ji svarbi tik esant ginčui dėl vienintelio sutarties elemento – jei rentos gavėjo sveikatos būklė reikalautų priežiūros (CK 6.461 straipsnio 1 dalis). Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį gali sudaryti ir rentos gavėjais gali būti bet kokios sveikatos būklės asmenys.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų apeliacinės instancijos teisme (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalį, nes nenagrinėjo atsiliepimo į apeliacinį skundų argumentų, todėl neteisingai nustatė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), neargumentavo, kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadas (CPK 331 straipsnio 3, 4 dalys), sprendime rėmėsi tik CPK 178 straipsniu. Teismas sprendimo aprašomojoje dalyje neišdėstė atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų, taip pat pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalį nepasisakė dėl kiekvieno atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyto kasatorės argumento, nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. V. T., bylos Nr. 3K-3-461/2007; kt.). Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, kad apeliacinis skundas buvo neargumentuotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo; skunde neteisingai aiškintas išlaikymo iki gyvos galvos sutarties turinys, nurodyti teismo neįvertinti atsakovo paaiškinimai, jog jis sudarė ieškovei palankias sąlygas gyventi avarinės būklės gyvenamajame name; pirmosios instancijos teismas įvertino visų liudytojų parodymus, remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis teisingai nustatė, kad atsakovas, būdamas labai užimtas žmogus, neteikė maisto, drabužių, aprangos.

Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties tinkamo vykdymo. CK 6.460 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį rentos gavėjas perduoda jam priklausantį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją ir (arba) šio nurodytą asmenį (asmenis) iki gyvos galvos. Ieškovė reikalavimą nutraukti sutartį grindė liudytojų parodymais bei rašytiniais dokumentais (kvitais už komunalinius patarnavimus), paaiškinimais, kad atsakovas nevykdė sutartyje nustatytų įsipareigojimų, ja nesirūpino. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, skirtingai įvertinę ginčo šalių pateiktų įrodymų visumą, priėmė skirtingus sprendimus: pirmosios instancijos teismas sprendimu sutartį nutraukė, apeliacinės instancijos teismas sutarties vykdymą pripažino tinkamu. Kasatorė skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nes neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų, susijusių su atsakovo veiksmais, nevykdant išlaikymo iki gyvos galvos sutarties.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas jau išplėtotą ir nuoseklią teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „ Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009;2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.)

Kasacinis teismas netiria faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl to, ar nebuvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino šioje byloje esančius įrodymus, kuriuos nustatė iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų ir kurie patvirtino, kad atsakovas nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų. Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymų, susijusių su ginčo sutarties vykdymu, visumą, sprendžia, kad ieškovė tinkamai vykdė sutarties pareigą perleisti atsakovui nuosavybės teise jos butą, o atsakovas, gavęs pagal sutartį nekilnojamąjį turtą, prisiėmė pareigas, nustatytas CK 6.641 straipsnio 1 dalyje, tačiau nevykdė pareigos rūpintis rentos gavėja ir jai teikti išlaikymą iki gyvos galvos; atsakovo pavieniai veiksmai nepripažintini tinkamu sutarties vykdymu. Ginčo šalių sudaryta sutartimi atsakovas už gautą butą įsipareigojo išlaikyti kasatorę iki gyvos galvos: teikti materialinį aprūpinimą maistu, drabužiais ir kt., pirkti reikalingus daiktus, vaistus, slaugyti ligos atveju, leisti nemokamai naudotis perleistu turtu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio įsipareigojimai – kasdienės priežiūros prievolė, kurią būtina vykdyti nuolat, o ne retkarčiais. Teismų praktikoje nurodyta, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartis išsiskiria socialine reikšme; pagal šią sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti, o rentos mokėtojas, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas išlaikymo prievolę pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai, kitiems teisėtiems jo interesams; rentos gavėjo priklausomybė nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo įpareigoja šią prievolę vykdyti ne formaliai vadovaujantis sutarties nuostatomis, bet pagal sąžiningumo ir protingumo kriterijus (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. I. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-207/2006).

Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas rėmėsi iš esmės tik kasatorės paaiškinimais, kad jos nereikėjo slaugyti ir jai nebuvo būtina priežiūra, nepagrįstai nesivadovavo liudytojų parodymais bei rašytiniais dokumentais, iš kurių matyti, kad priežiūra kasatorei nebuvo teikiama. Minėta, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutarties įsipareigojimai vykdytini nuolat, o ne kartkartėmis. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato ne tik pagal tiesioginius įrodymus, kurių civilinėse bylose dažnai neįmanoma surinkti, bet ir ištyręs įrodymų visumą bei įvertinęs jų sąsajumą, patikimumą, įrodomąją reikšmę. Teismui buvo pateikta duomenų apie netinkamą ginčo sutarties vykdymą, todėl atsakovui teko pareiga įrodyti priešingai, tačiau atsakovas neįrodė ir byloje nėra įrodymų, kad jis rūpinosi rentos gavėja ir teikė jai tinkamą išlaikymą.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų apeliacinės instancijos teisme (CPK 320 straipsnio 1 dalis) bei teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą (CPK 331 straipsnio 4 dalis)

Apeliaciniame procese apeliantas yra pagrindinis byloje dalyvaujantis asmuo, inicijuojantis apeliacinį procesą. Šio asmens materialinis ir procesinis suinteresuotumas lemia ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas ir apimtį, t. y. pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, patikrina pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tiria ir vertina, ar teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikytos materialiosios teisės normas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal apeliacinio skundo atgrumentus, tikrina apskųstos sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir neanalizuoja tų sprendimo dalių, kurios neskundžiamos. Teismų praktikoje nurodyta, kad draudimas peržengti apeliacinio skundo ribas nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, gali remtis tik apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir įrodymais. Apeliaciniame procese dalyvauja priešingų interesų turinčios šalys, kurios pagal CPK 318 straipsnio 1 dalį privalo raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą ir juose išdėstyti nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo, nurodyti byloje reikšmingas aplinkybes, teisinius argumentus. Įstatymų leidėjo sukurta teisės norma, kurioje įtvirtinta šalies pareiga teikti atsiliepimą, užtikrina tinkamą ginčo šalių keitimąsi informacija bei teisę teikti argumentus apeliacinės instancijos teismo posėdyje (CPK 324 straipsnio 2 dalis). Atsiliepimo į apeliacinį skundą instituto įtvirtinimas įstatyme, šio procesinio dokumento turiniui keliami reikalavimai nėra betikslis teisinis reglamentavimas; atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai yra susiję su apeliacinio skundo argumentais ir juos apeliacinis teismas privalo analizuoti. Apeliacinės instancijos teismo rėmimasis faktais ir įrodymais, nenurodytais apeliaciniame skunde, tačiau nurodytais kitos šalies, atsikertančios į apeliacinį skundą, nelaikomas išėjimu už apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. VĮ Tarptautinis oro uostas, bylos Nr. 3K-3-297/2007).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė, gavusi teismo pranešimą apie priimtą atsakovo apeliacinį skundą, 2011 m. vasario 9 d. pateikė teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą, jame nurodė esminius nesutikimo su skundu argumentus, teismas šį dokumentą priėmė ir išsiuntė nuorašus byloje dalyvaujantiems asmenims (b. l. 115–117). Taigi ieškovė vykdė CPK 318 straipsnyje nustatytą pareigą pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs kitas nei pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes ir kitaip įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė priešingą išvadą dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties vykdymo nei pirmosios instancijos teismas. Kasatorė teigia, kad buvo pažeista CPK 331 straipsnio 4 dalis, nes teismas nepasisakė dėl kiekvieno atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyto argumento. Teismų praktikoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90, van de Hurk v. Netherlands), svarbu, kad iš sprendimo turinio būtų aiškiai matyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008, 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. M., J. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-603/2008).

Minėta, kad atsiliepimo į apeliacinį skundą instituto įtvirtinimas įstatyme, šio procesinio dokumento turiniui keliami reikalavimai nėra betikslis teisinis reglamentavimas; atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai yra susiję su apeliacinio skundo argumentais, todėl apeliacinės instancijos teismas juos taip pat privalo analizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vakarų prekyba“ v. A. Z., bylos Nr. 3K-3-454/2006; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. V. T., bylos Nr. 3K-3-461/2007). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus dėl ginčo šalių pateiktų dokumentų apeliacinės instancijos teisme svarbos ginčo išsprendimui, pažymi, kad iš apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas aprašomojoje dalyje nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą glausto aprašymo, tačiau motyvuose aptarė tiek apeliacinio skundo, tiek atsiliepimo į jį argumentus, todėl negalima spręsti, kad teismo sprendimas nemotyvuotas (CPK 331 straipsnio 4 dalis), nors pagal pirmiau išdėstytus argumentus konstatuota, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, sprendimo aprašomojoje dalyje nepateikdamas atsiliepimo į apeliacinį skundą esmės, tačiau motyvuose aptardamas ieškovės argumentų vertinimą, nepažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies, tačiau netinkamai taikė materialiosios teisės normas, pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 3 dalis). Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos vieningos teismų praktikos formavimui bei priimtų teismų sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Patenkinus ieškovės kasacinį skundą, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Byloje yra įrodymų, patvirtinančių kasatorės patirtas bylinėjimosi išlaidas: 133 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą kvitas. Kasaciniam teismui tenkinus ieškovės kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos kasatorei iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Taip pat iš atsakovo valstybei priteistina 25 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti (CPK 96 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimą.

Priteisti ieškovei S. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo J. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 133 (vieną šimtą trisdešimt tris) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą.

Priteisti iš atsakovo J. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 25 (dvidešimt penkis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita (duomenys neskelbtini), įmokos kodas (duomenys neskelbtini).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Antanas Simniškis