Dėl santuokos nutraukimo, sutikimo įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn pripažinimo negaliojančiu, santuokoje įgyto turto padalijimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-430/2011

Teisminio proceso Nr. (nesuteiktas)

Procesinio sprendimo kategorijos:

75.4; 75.6; 75.8 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Vinco Versecko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovei I. V. dėl santuokos nutraukimo, santuokinio turto padalijimo ir pagal atsakovės I. V. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, sutikimo įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn pripažinimo negaliojančiu, santuokoje įgyto turto padalijimo; tretieji asmenys: UAB „Snoro lizingas“, Danskebank A/S Lietuvos filialas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Šalys kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo. Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisės į santuokos metu įsigytą namų valdą, esančią duomenys neskelbtini. Ieškovas teigia, kad namų valda priklauso jam asmeninės nuosavybės teise ir nedalytina nutraukiant santuoką, nes ją įsigijo už asmenines lėšas ir esant atsakovės notariškai patvirtintam sutikimui, kad namų valdą jis įgyja asmeninės nuosavybės teise. Atsakovė teigia, kad šį sutikimą ieškovas išgavo ją suklaidinęs, aiškindamas, jog, turtui pirkti naudojant skolintas lėšas, šis gali būti registruojamas tik to asmens, kuriam skolinami pinigai, vardu ir jog vėliau namų valda bus perregistruota kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Ji prašė pripažinti negaliojančiu 2002 m. rugsėjo 3 d. sutikimą, kad namų valdą ieškovas įsigytų asmeninės nuosavybės teise kaip gautą apgaulės būdu, taip pat namų valdą – bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. birželio 29 d. sprendimu nutraukė šalių santuoką ir padalijo santuokoje įgytą turtą, pripažinęs šalių teisę į 1/2 dalį turto; atsakovės reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2002 m. rugsėjo 3 d. jos sutikimą, kad namų valdą ieškovas įsigyja asmeninės nuosavybės teise, atmetė. Teismas nurodė, kad 2002 m. rugsėjo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, jog ginčo namų valda bus registruota kaip ieškovo asmeninė nuosavybė; taip ji ir buvo įregistruota viešame registre. Tvirtinant sutartį, notarui buvo pateiktas 2002 m. rugsėjo 3 d. atsakovės sutikimas. Ieškovas pateikė leistinus įrodymus, kad dalį lėšų namų valdai įsigyti gavo 2000–2002 m. sudarytų dovanojimo ir paskolos sutarčių bei 1993 m. bendradarbiavimo sutarties pagrindu. Kitą dalį lėšų ieškovas galėjo panaudoti gavęs užmokestį iš užsiėmimų, susijusių su kita jo veikla (knygų leidimu, renginių organizavimu). Teismas padarė išvadą, kad namų valdą ieškovas įsigijo asmeninės nuosavybės teise ir už asmenines lėšas, todėl ši laikytina jo asmenine nuosavybe. Teismas sprendė, kad atsakovės prašymas pripažinti negaliojančiu 2002 m. rugsėjo 3 d. sutikimą, sudarytą daugiau kaip prieš šešerius metus, priešieškinyje nurodytais pagrindais prieštarauja sandorių negaliojimo instituto paskirčiai, CK 1.91 straipsnio 5 punkto reikalavimams. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, prieš duodama sutikimą, privalėjo apsvarstyti tokio veiksmo galimus teisinius padarinius. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad buvo panaudota apgaulė ir ji buvo tyčia suklaidinta, taip pat kad ji buvo investavusi asmenines lėšas ginčo namų valdai įsigyti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2010 m. birželio 16 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą iš dalies panaikino ir priėmė naują sprendimą: pripažino negaliojančiu atsakovės 2002 m. rugsėjo 3 d. sutikimą įsigyti namų valdą ieškovo asmeninėn nuosavybėn; namų valdą pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe; atsakovei priteisė namų valdoje esančius gyvenamąjį namą, kitus pastatus bei statinius ir žemės sklypo dalį, kurių rinkos vertė 272 000 Lt; ieškovui priteisė namų valdos sklypo dalį, kurio rinkos vertė 378 000 Lt, žemės sklypą su gyvenamuoju namu, kitais pastatais ir statiniais, esančius duomenys neskelbtini kaime, kurių rinkos vertė 117 600 Lt; priteisė iš ieškovo atsakovei 3467 Lt kompensaciją už jam atitenkantį didesnės vertės turtą; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 27 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nutarties dalį, kuria iš dalies panaikintas Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimas, ir šią bylos dalį grąžino nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui; kitą nutarties dalį paliko nepakeistą. Kasacinis teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas kaip tarpusavyje prieštaraujančius atmetęs dalį ieškovo pateiktų įrodymų, kuriais buvo įrodinėjama pajamų ginčo turtui įgyti kilmė, pripažino dalies asmeninių ieškovo lėšų panaudojimą ir konstatavo, kad likusi suma buvo sumokėta bendromis sutuoktinių lėšomis. Tokia išvada negali būti laikoma pagrįsta, nenustačius, iš kokių šaltinių gautos lėšos, panaudotos likusiai įgyto turto kainos daliai apmokėti, kam jos priklausė, jei buvo pasiskolintos, iš kokių lėšų grąžinta paskola. Tik nustačius šiuos duomenis, gali būti sprendžiama dėl nuosavybės teisės į ginčo namų valdą formos. Atsakovė prašė pripažinti negaliojančiu 2002 m. rugpjūčio 3 d. jos pasirašytą sutikimą kaip gautą apgaulės būdu. Apeliacinės instancijos teismas sutikimą pripažino negaliojančiu ne dėl apgaulės, bet konstatavęs, kad jį duodama atsakovė suklydo dėl esminės sandorio sąlygos – namų valdai įsigyti naudojamų lėšų nuosavybės teisės formos, nes buvo panaudotos ne tik asmeninės ieškovo, bet ir abiem sutuoktiniams priklausančios lėšos. Nagrinėjant reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu dėl suklydimo ar apgaulės, būtina analizuoti ydingos sandorio šalies valios formavimosi procesą, priežastis, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar tokiam sprendimui įtaką darė kiti veiksniai. Apeliacinės instancijos teismas išvardytų aplinkybių netyrė ir nevertino, todėl skundžiamame procesiniame sprendime jo padarytos išvados nėra pagrįstos pagal įstatymo reikalavimus.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimo dalį, kuria padalytas turtas, pakeitė ir šalių santuokoje įgytą turtą padalijo taip: atsakovės asmenine nuosavybe pripažino žemės sklypą, gyvenamąjį namą, kitus pastatus ir statinius, esančius duomenys neskelbtini, 117 600 Lt vertės; ieškovui iš atsakovės priteisė 58 800 Lt kompensaciją už jai tenkantį didesnės vertės turtą; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad aplinkybei, jog namų valda įsigyta už ieškovo asmenines lėšas, patvirtinti jis pateikė šiuos įrodymus: 2000 m. spalio 26 d. sutartį, kuria ieškovo motina padovanojo jam 45 000 Lt; 2002 m. gruodžio 20 d. sutartį, kuria ieškovo motina padovanojo jam asmeninės nuosavybės teise 93 665 Lt, išreiškiant pageidavimą, kad dovanotos lėšos būtų panaudotos gyvenamajam būstui įsigyti; 1993 m. liepos 15 d. ieškovo ir AB „Utenos gėrimai“ sudarytą bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią ieškovas gavo 43 000 Lt; 2002 m. rugsėjo 21 d. paskolos sutartį, kuria ieškovas pasiskolino iš D. L. 40 000 Lt namų valdai įsigyti. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovas pakankamais ir leistinais įrodymais įrodė, jog turėjo asmeninių lėšų ginčo namų valdai įsigyti, o priešingai išvadai padaryti atsakovė įrodymų nepateikė. Teisėjų kolegija nurodė, kad reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2002 m. rugsėjo 3 d. sutikimą atsakovė grindė tuo, jog jis buvo sudarytas dėl apgaulės, tačiau šiems teiginiams pagrįsti ji nepateikė jokių įrodymų. Sutikimą atsakovė pasirašė laisva valia, jos parašas patvirtintas notaro, jame aiškiai išdėstytas sutikimo turinys. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio sutikimo padariniai negalėjo būti atsakovei nesuprantami, ir apdairus žmogus tokio sutikimo be jokio pagrindo neduotų. Namų valdos įsigijimo sandorį atsakovė ilgą laiką pripažino ir jo neginčijo. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, labiau tikėtina, kad ieškovo teiginiai, jog namų valda įsigyta už jo asmenines lėšas, ką iš dalies patvirtina atsakovės sutikimas, ir buvo tikroji faktinė situacija, tikroji šalių valia sandorio sudarymo metu. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčo namų valda yra ieškovo asmeninė nuosavybė, todėl neįtrauktina į dalytino turto masę. Teisėjų kolegija nurodė, kad šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį duomenys neskelbtini, pirmosios instancijos teismas padalijo lygiomis dalimis natūra. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šalių konfliktinius santykius, į tai, kad po santuokos nutraukimo atsakovė netenka gyvenamosios vietos, sprendė, jog šį turtą tikslinga priteisti natūra atsakovei, ieškovui iš jos priteisiant 58 800 Lt kompensaciją.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 16 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl CK 1.5, 6.193 straipsnių netinkamo taikymo. Šeimos santykiai grindžiami sutuoktinių lojalumu vienas kitam, abipusiu pasitikėjimu, pagarba ir visišku atvirumu. Kasatorė visiškai pasitikėjo ieškovo sąžiningumu, sprendžiant klausimus, susijusius su šeimos turtu. Jų šeimoje susiklostė praktika, kad esminius sprendimus dėl šeimos turto priiminėjo ieškovas ir beveik visas santuokos metu įgytas nekilnojamasis turtas buvo registruojamas ieškovo vardu. Ieškovo sprendimas registruoti ginčo namų valdą jo vardu buvo įprastas. Kasatorės būsena – visiškas pasitikėjimas ieškovu – yra reikšminga, vertinant, ar ieškovas nepasinaudojo tokia jos būsena ir paskatino ją sudaryti visiškai jai nenaudingą sandorį, pagal kurį santuokos nutraukimo atveju ji netenka galimybės gyventi vieninteliame šeimos būste – ginčo namų valdoje. Ieškovas teisme pripažino, kad būtent kasatorė norėjo gyventi nuosavame name, todėl buvo įsigyta ginčo namų valda, kurią jie rinkosi kartu. Tai rodo, kad kasatorė suprato, jog namų valda buvo įgyjama kaip šeimos turtas, o ne kaip ieškovo asmeninė nuosavybė. Apskritai ieškovo valios išreiškimas sukurti asmeninę nuosavybę prieštarauja sąžiningumo principui, kuris šeimos teisėje yra itin reikšmingas. Teismai nurodytų aplinkybių visiškai neįvertino. Kasacinis teismas, grąžindamas bylos dalį nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nurodė, kad, nagrinėjant reikalavimą pripažinti kasatorės sutikimą negaliojančiu, būtina analizuoti ydingos sandorio šalies valios formavimosi procesą, priežastis, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar tokiam sprendimui įtaką darė kiti veiksniai. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neišsiaiškino tikrųjų sandorio aplinkybių, t. y. ar kasatorė, pasirašydama sutikimą, suprato, kad ji netenka nuosavybės teisės į ginčo namų valdą, taip pat ar ji siekė įsigyti namų valdą šeimos poreikiams tenkinti, taip teismas pažeidė CK 6.193 straipsnį, CPK 362 straipsnio 2 dalį.

2. Dėl CK 3.88, 3.89, 3.127 straipsnių netinkamo taikymo. Kasatorės nuomone, ieškovas nepateikė jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo namų valdos įsigijimo dieną (2002 m. rugsėjo 4 d.) jis turėjo asmeninių lėšų ir kad jas panaudojo namų valdai įsigyti. Apeliacinės instancijos teismas padarė prielaidą, kad namų valdai pirkti galėjo būti panaudotos 1993 m. liepos 15 d. ieškovo gautos lėšos iš AB „Utenos gėrimai“ (43 000 Lt). Teismas neatsižvelgė į tai, kad tuo metu ieškovas mokėjo išlaikymą trims nepilnamečiams vaikams iš pirmosios santuokos, be to, jis ne kartą keliavo į kalnus, todėl nėra jokios tikimybės, kad šios lėšos galėjo išlikti net 10 metų ir buvo panaudotos namų valdai įsigyti. 2000 m. spalio 26 d. ieškovui motinos padovanoti 45 000 Lt buvo panaudoti namų valdai, esančiai duomenys neskelbtini, įsigyti. Įrodymų, kad šie pinigai buvo panaudoti ginčo namų valdai įsigyti, ieškovas nepateikė. 2002 m. rugsėjo 4 d. namų valdos pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad jos sudarymo dieną ieškovas pervedė pardavėjai 72 000 Lt, likusius 78 000 Lt – iki 2002 m. spalio 10 d. Po šio sandorio sudarymo ieškovas pasiskolino iš D. L. 40 000 Lt, kuriuos jam grąžino 2002 m. gruodžio 21 d., t. y. 2002 m. gruodžio 20 d. dovanojimo sutartimi gavęs iš motinos 93 665 Lt. Šių aplinkybių teismas nevertino, kaip ir neatsižvelgė ir į tai, kad pagal Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pažymą ieškovo motina 2002 m. gruodžio 11 d. tik numatė padovanoti ieškovui 93 665 Lt. Ši aplinkybė visiškai paneigia tikimybę, kad ieškovui padovanoti 93 665 Lt buvo panaudoti ginčo namų valdai įsigyti. Apeliacinės instancijos teismas, padalydamas natūra šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį duomenys neskelbtini, pažeidė kasatorės interesus. Dalijant turtą natūra, turi būti atsižvelgiama ir į sutuoktinių turtinę padėtį (CK 3.127 straipsnio 3 dalis). Teismo iš kasatorės ieškovui priteista 58 800 Lt kompensacija yra labai didelė. Tam, kad kasatorė galėtų ją sumokėti, ji bus priversta parduoti jai atitekusį turtą, taigi neužtikrinama jos gyvenamoji vieta

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 3 d. palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad šioje byloje kasatorė turėjo pareigą įrodyti, jog jos sutikimas yra negaliojantis, o ginčo turtas įgytas iš bendrų sutuoktinių lėšų. Kasatorė nepateikė jokių duomenų apie konkrečiai turėtas bendras lėšas, kurios būtų panaudotos ginčo turtui įsigyti. Priešingai, ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad turėjo asmeninių lėšų šiam turtui pirkti. Šalims gyvenant santuokoje nekilnojamieji daiktai buvo perkami dažniausiai ieškovo vardu, nenurodant nuosavybės teisės režimo. Ginčo namų valdos įsigijimas buvo sudarytas kasatorei davus notariškai patvirtintą sutikimą, kad ši įsigyjama ieškovo asmeninės nuosavybės teise už jo asmenines lėšas. Taigi ginčo turto sandoris, priešingai nei kiti nekilnojamųjų daiktų sandoriai, buvo įformintas kitokia tvarka, t. y. gavus kasatorės sutikimą. Tai akivaizdžiai patvirtina, kad kasatorei buvo žinoma, jog namų valda perkama ne bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Nepagrįsti kasatorės argumentai, kad, padalijant šalių namų valdą, esančią duomenys neskelbtini, buvo pažeisti jos interesai, nes ji nepajėgs sumokėti ieškovui priteistos 58 000 Lt kompensacijos. Dėl tokio šio turto padalijimo būdo kasatorė apeliaciniame teisme nepareiškė prieštaravimų. Jos argumentai dėl prastos turtinės padėties yra nepagrįsti, nes ji turi kito nekilnojamojo turto (žemės sklypus Vilniaus rajone) ir lėšų, gautų pardavus dalį namų valdos, esančios duomenys neskelbtini.

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe

Bendro turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Nustatydamas bendrą ir asmeninį turtą teismas vadovaujasi CK 3.87-3.91 straipsniais. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodomas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnius turtui priskirti prie asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės reikšmingi šie kriterijai: turto įsigijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. K. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-193/2005). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra nustatytas įstatymų, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. D. P., bylos Nr. 3K-3-529/2005). Sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnio taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-343/2006; 2006 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Z. v. V. Z., bylos Nr. 3K-3-538/2006; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. J. L., bylos Nr. 3K-3-490/2007; kt.).

Nagrinėjamoje byloje teismai nepripažino nekilnojamojo turto, esančio duomenys neskelbtini, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes nustatė, kad šį turtą ieškovas įsigijo asmeninės nuosavybės teise už asmenines lėšas ir turėdamas 2002 m. rugsėjo 3 d. notariškai patvirtintą kasatorės sutikimą, kad šį turtą jis įsigyja asmeninėn nuosavybėn (T. 2, b. l. 91). Ši sutikimą kasatorė ginčijo sandorio negaliojimo pagrindais, t. y. kad jis sudarytas dėl ieškovo apgaulės ir kad ji suklydo pasirašydama sutikimą. Ieškovas apgaulės faktą neigė, tvirtindamas, kad ginčo turtą jis įsigijo už asmenines, t. y. jo motinos dovanotas ir iš trečiųjų asmenų skolintas, lėšas, o kasatorė sutiko, kad šį turtą jis įsigytų asmeninės nuosavybės teise, todėl jokio apgaulės fakto nebuvo. Pareiga įrodyti, kad sandoris sudarytas dėl apgaulės ar suklydimo tenka šaliai, kuri prašo šiais pagrindais pripažinti sandorį negaliojančiu (CPK 178 straipsnis). Taigi nagrinėjamoje byloje kasatorė turėjo pareigą leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nuginčyti jos duotą sutikimą, kad ginčo turtą ieškovas įsigytų asmeninėn nuosavybėn.

Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tyrė 2002 m. rugsėjo 3 d. kasatorės sutikimo sudarymo aplinkybes, analizavo šalių valią šio sandorio sudarymo metu, aiškinosi, ar kasatorė, sudarydama sandorį, suvokė tikrąją jo esmę, ar sprendimą dėl jo sudarymo priėmė savarankiškai, ar tokiam sprendimui įtakos darė kiti veiksniai. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad kasatorė leistinomis priemonėmis nepagrindė savo teiginių, jog sutikimą pasirašė dėl apgaulės ir suklydimo (CPK 178 straipsnis). Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad kasatorė sutikimą pasirašė laisva valia, jos parašas patvirtintas notaro, sutikime aiškiai nurodyta, kad ginčo turtas įgyjamas už ieškovo asmenines lėšas, tokio sutikimo padariniai negalėjo būti jai nesuprantami, nes apdairus žmogus prieš pirkdamas, kaip teigia kasatorė, šeimos būstą, tokio sutikimo be jokio pagrindo neduotų, ji ilgą laiką sutikimo neginčijo. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus (dovanojimo, paskolos, bendradarbiavimo sutartys), sprendė, kad ieškovas leistinomis priemonėmis įrodė, jog turėjo asmeninių lėšų ir už jas įsigijo ginčo nekilnojamąjį turtą, o kasatorė nepateikė jokių įrodymų, kad ji būtų investavusi savo asmenines lėšas į šio turto įsigijimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nekilnojamasis turtas, esantis duomenys neskelbtini, įgytas iš ieškovo asmeninių lėšų, įgyjant šį turtą buvo aiškiai išreikšta jo valia įgyti jį asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas), o kasatorė aiškiai išreiškė savo valią, kad šį turtą ieškovas įsigytų asmeninėn nuosavybėn, todėl šis turtas yra ieškovo asmeninė nuosavybė ir į bendrą sutuoktinių dalytino turto masę neįeina.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ginčo turto teisinio režimo padaryta tinkamai taikant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl yra teisėta ir pagrįsta (CPK 185 straipsnis).

Dėl CK 3.127 straipsnio 3 dalies taikymo

Teismas, nustatęs dalijamą sutuoktinių turtą ir jo vertę (CK 3.118, 3.119 straipsniai) bei sutuoktiniams tenkančias turto dalis (CK 3.117, 3.123 straipsniai), padalija turtą natūra, t. y. kiekvienam sutuoktiniui perduoda aiškiai apibrėžtą turtą (CK 3.127 straipsnio 3 dalis).

Pagal CK 3.127 straipsnio 3 dalį turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, vadovaujasi CK ir CPK nuostatomis, remiasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir kitais faktiniais jos duomenimis, tačiau pirmiausia atsižvelgia į sutuoktinių išdėstytus pageidavimus – šių nėra griežtai saistomas, tačiau tik tada, kai sutuoktinių norai dėl turto padalijimo iš esmės skiriasi, įvertinęs visas konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintas (nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, taip pat kitas svarbias) aplinkybes, parenka santuokinio turto padalijimo būdą. Teismui parenkant turto padalijimo būdą, taip pat dalijant turtą natūra, atsižvelgiama į objektyvius sutuoktinių poreikius, nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (CK 3.123 straipsnio 1 dalis, 3.127 straipsnio 3 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam tikrais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad konkretus turtas yra nedalus (pvz., kai techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių). Kitais atvejais turtas negali būti padalytas natūra dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, t. y. dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, dėl vaikų ar pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-26/2006; 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-51/2008).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį duomenys neskelbtini, padalijo taip: ši turtą natūra priteisė kasatorei, o iš jos ieškovui priteisė 58 800 Lt kompensaciją. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 3.127 straipsnio 3 dalį, nes, priteisdamas iš jos tokią didelę piniginę kompensaciją, neatsižvelgė į jos turtinę padėtį.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas sutuoktinių turto padalijimo būdą, laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse suformuotų teisės normų, reglamentuojančių aptariamus santykius, taikymo (aiškinimo) taisyklių. Teismas nustatė, kad tarp šalių yra susiklostę labai konfliktiški santykiai, todėl sprendė, jog, padalijus nekilnojamąjį turtą, esantį duomenys neskelbtini, natūra, jo bendras naudojimas ir valdymas taps neįmanomas. Dėl nurodytos priežasties ir atsižvelgęs į tai, kad po santuokos nutraukimo kasatorė netenka gyvenamosios vietos, teismas padarė išvadą, jog šį turtą tikslinga priteisti natūra kasatorei, įpareigojant ją sumokėti ieškovui piniginę kompensaciją už jam tenkančią turto dalį. Pažymėtina, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, kasatorė neprieštaravo dėl tokio turto padalijimo būdo. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasatorės nurodyta aplinkybė dėl jos turtinės padėties yra fakto klausimas, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Dėl kitų kasaciniame skunde pateiktų argumentų teisėjų kolegija nepasisako kaip teisiškai nereikšmingų ir nesudarančių kasacijos pagrindų pagal CPK 346 straipsnio 2 dalį.

Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą nutartį, kurią naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio skundo, iš kasatorės ieškovui priteisiamos jo turėtos išlaidos už advokato pagalbą kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnis), taip pat iš kasatorės valstybei priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės I. V. ieškovui V. V. 910 (devynis šimtus dešimt) Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

Priteisti iš atsakovės I. V. į valstybės biudžetą 67,85 Lt (šešiasdešimt septynis litus 85 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Vincas Verseckas

Juozas Šerkšnas