Dėl administracinių aktų ir nuomos sutarties pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-428/2011

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

24.1; 30.4.1; 30.5; 50.8

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. F. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Kauno miesto savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei „Neilas“, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl administracinių aktų ir nuomos sutarties pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei, sprendžiant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimus, žemės sklypo formavimo ir suteikimo naudotis bei teisės normų, reglamentuojančių detalųjį planavimą, taikymo.

Byloje nustatyta, kad M. M. 1991 m. spalio 28 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į sutuoktinio K. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą 3,42 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). M. M. 1997 m. lapkričio 4 d. mirė; visą savo turtą, taip pat turtines teises, susijusias su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, testamentu paliko ieškovei A. F. Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 01-4316 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 1530 M. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į K. M. nuosavybės teise valdytą 3,42 ha žemės sklypą: M. M. teisių perėmėjams neatlygintinai suteikiant suformuotą naują 0,1995 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir nurodant, kad 3,2205 ha žemės išpirks valstybė, pretendentams pasirinkus kompensavimo būdą. Kauno miesto savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. V-73 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ buvo patvirtintas apie 0,6550 ha ploto žemės sklypo, esančio prie pastatų (duomenys neskelbtini), detalusis planas. Kauno apskrities viršininko 2007 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 02-01-7852 „Dėl kitos paskirties - žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos“ nuspręsta iki 2012 m. birželio 3 d. UAB „Neilas“ išnuomoti prie pastatų ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), esantį 0,6557 ha bendrovės naudojamą žemės sklypą. 2007 m. liepos 10 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi Nr. N19/2007-140 šis sklypas išnuomotas atsakovui UAB „Neilas“.

Ieškovė A. F. 2007 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiais Kauno miesto savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. V-73, Kauno apskrities viršininko 2007 m. liepos 5 d. įsakymą Nr. 02-01-7852 ir 2007 m. liepos 10 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. N19/2007-140. Ieškovės nuomone, buvo pažeistos jos teisės, nes ginčo žemės sklypas buvo išnuomotas, nors dar nėra išspręstas jos nuosavybės teisių į jį atkūrimo klausimas. Patvirtintu detaliuoju planu prie atsakovo naudojamo žemės sklypo neteisėtai buvo prijungta laisva valstybinio žemės fondo žemė. Be to, rengiant detalųjį planą pažeisti statybos ir urbanistikos ministro 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintų Detaliųjų planų taisyklių reikalavimai, nes pažeista detaliojo plano rengimo ir derinimo procedūra.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas sprendė, kad detalusis planas patvirtintas neišsprendus klausimo dėl ieškovės nuosavybės teisių atkūrimo, žemės sklypo skyrimas neatitiko Žemės kodekso nuostatų, o detaliuoju planu suformuotas žemės sklypas – jame esančių statinių eksploatavimo reikalavimų. Teismo teigimu, ginčo sklypas negalėjo būti išnuomotas atsakovui, kol iki galo neišspręstas asmens nuosavybės teisės atkūrimo klausimas į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą. Be to, ginčo žemės sklypas negalėjo būti įtrauktas į detalųjį planą kaip laisva valstybinio žemės fondo žemė, nes sklypas atsakovui UAB „Neilas“ išnuomotas komerciniais tikslais, valstybės poreikis nenustatytas. Tam, kad žemė būtų priskirta valstybės išperkamai, ji turi būti ne tik detaliuoju planu priskirta sklypui, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, tačiau taip pat turi būti naudojama joje esantiems objektams eksploatuoti; nagrinėjamu atveju atsakovas UAB,,Neilas“ nenaudoja sklypo dalies, į kurią pretenduoja ieškovė. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovui išnuomotas žemės sklypas suformuotas neteisėtai, nebuvo skirtas naudoti tuo metu galiojusių įstatymų nustatyta tvarka, todėl dalį sklypo atsakovas UAB,,Neilas“ naudojo neteisėtai. Kauno miesto DŽDT VK 1969 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 313 Vyriausiajai materialinio-techninio tiekimo valdybai skirtas 0,4000 ha žemės sklypas, o 1994 m. rugpjūčio 4 d. inventorizuotas 0,6466 ha žemės plotas. Inventorinėje byloje nėra duomenų, kokiu pagrindu buvo suformuotas ir 2007 m. atsakovui UAB „Neilas“ išnuomotas 0,6557 ha žemės sklypas. Dėl to ginčo žemės sklypo dalis negali būti laikoma žemės sklypu, kuris pagal Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą reikalingas pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti. Be to, teismas, remdamasis UAB „Kauno projektas“ ekspertizės aktu, konstatavo, kad ginčo žemės sklype esantiems pastatams eksploatuoti suformuotas sklypas nepagrįstas jokiais tokio sklypo dydžio pagrįstumo, reikalingumo ir būtinumo skaičiavimais, pastatams eksploatuoti užtektų daug mažesnio žemės ploto. Dėl to, teismo nuomone, kaip faktiškai naudojamas ir paskirtas teisės aktų nustatyta tvarka galėjo būti inventorizuotas tik 0,4000 ha ploto žemės sklypas, o likusią žemės sklypo dalį juridinis asmuo, kurio teisių perėmėja UAB „Neilas“, naudojo neteisėtai. Teismas sprendė, kad detalusis planas priimtas ir patvirtintas pažeidžiant jo rengimo procedūrą, tinkamai neapsvarstytas viešai (Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 8 punktas). Detalusis planas priimtas ir patvirtintas pažeidus Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalis, nes nebuvo parengta raidos programa, nevertintas įmonių numatomos veiklos pobūdis, jos ekonominis pagrindimas, užstatymo rodikliai, poveikio gyventojams ir aplinkai rodikliai, planuojamos veiklos padariniai ir kiti reikšmingi klausimai, be to, patvirtintas nebegaliojant išvadai dėl planavimo proceso ir procedūros. Taip pat nebuvo paskelbta apie supaprastintą detaliojo plano svarstymą, todėl pažeisti Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimo Nr. 1079 (galiojusio iki 2004 m. liepos 21 d.) 34.1 punkto reikalavimai. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, nes jos reikalavimai kildinami iš nuosavybė teisių gynimo, o su nuosavybės teisės gynimu susijusiems reikalavimams taikytini CK 1.125 straipsnyje nustatyti ieškinio senaties terminai. Žemės sklypo nuomos sutartis sudaryta 2007 m. liepos 10 d., ieškovė į teismą kreipėsi 2007 m. lapkričio 19 d., todėl dešimties metų ieškinio senaties termino nepraleido.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 25 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija atmetė atsakovų argumentus, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimas nagrinėjamu atveju yra išspręstas, nurodydama, jog už dalį iki nacionalizacijos valdytos žemės nėra atlyginta kitais norminiuose aktuose numatytais būdais. Neišsprendus klausimo dėl nuosavybės teisės į likusią žemės sklypo dalį - 3,2205 ha, įsigaliojo Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. IX-832 2002 m. balandžio 2 d. redakcija, pagal kurią neliko apribojimų dėl natūra grąžinamo sklypo dydžio. Dėl to valstybės įgaliotos institucijos privalėjo pirmiausia išspręsti pretendentų nuosavybės teisių atkūrimo ir turto grąžinimo natūra klausimą, o tik po to svarstyti galimybę valstybei išpirkti šį žemės sklypą. Kolegija patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas, kad juridiniam asmeniui, kurio teisių perėmėjas yra UAB „Neilas“, buvo skirtas naudotis tik 0,4000 ha žemės plotas; kad įstatymų nustatyta tvarka žemės sklypas UAB „Neilas“ neskirtas ir nesuformuotas; kad išnuomoto sklypo dydis nepagrįstas jokiais objektyviais kriterijais. Be to, kolegijos teigimu, byloje nėra duomenų, jog parengtas teritorijų planavimo dokumentas būtų buvęs patikrintas teritorijų planavimo priežiūrą vykdančioje institucijoje, o tai yra vienas iš esminių Teritorijų planavimo įstatymo pažeidimų. Teisėjų kolegija atmetė atsakovų argumentus, kad ieškovė praleido ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą dėl administracinių aktų nuginčijimo. Kolegijos teigimu, nors ieškovė žinojo apie priimtą administracinį aktą, tačiau turėjo pagrindą manyti, kad ginčas bus išspręstas neteismine tvarka – koreguojant detaliojo plano sprendinius, nes ieškovei 2004 m. lapkričio 10 d., 2004 m. spalio 22 d., 2004 m. gruodžio 20 d. raštais buvo siūloma kreiptis į detaliojo plano organizatorių dėl detaliojo plano pakeitimo rengimo. Dėl to, kolegijos nuomone, turi būti laikoma, kad terminas pažeistoms teisėms ginti nepraleistas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ginčijamo valdybos sprendimo priėmimo metu ieškovės nuosavybės teisių atkūrimo klausimas buvo išspręstas: perduotas neatlygintinai nuosavybėn naujas žemės sklypas, neviršijantis Vyriausybės nustatyto dydžio (0,2 ha), o ieškovei pasirinkus kompensavimo būdą, likusi žemės sklypo dalis būtų išpirkta valstybės. Ieškovė neginčijo įsakymo, kuriuo jai buvo atkurtos nuosavybės teisės, todėl laikytina, kad ji sutiko, jog likusi žemės sklypo dalis būtų išpirkta valstybės. Taigi Kauno miesto savivaldybės valdyba turėjo pagrindą laikyti ginčo žemę išperkama valstybės ir formuoti žemės sklypą, reikalingą jame esantiems pastatams eksploatuoti.

2. Nepagrįsta teismų išvada, kad teisėtai suteiktas naudoti tik 0,4000 ha žemės sklypas. Kauno miesto LDŽT VK 1969 m. birželio 11 d. sprendime nurodytas tik preliminarus žemės sklypo plotas, nenustatytos tikslios sklypo ribos, nepatvirtintas jo planas, taip pat nebuvo sprendžiama, kokio ploto žemės sklypas bus reikalingas būsimam pastatui eksploatuoti. Be to, teismai, spręsdami dėl žemės sklypo suteikimo, negalėjo vadovautis 1970 m. Žemės kodeksu, nes jis įsigaliojo 1971 m. liepos 1 d., o ginčo žemės sklypas suteiktas 1969 m. birželio 11 d. sprendimu.

3. Teismai neatsižvelgė į tai, kad Kadastro duomenų byloje buvo inventorizuotas 0,6466 ha žemės sklypas. Esant pastato techninės inventorizacijos byloje pažymėtam 0,6466 ha žemės sklypui bei šiame žemės sklype teisiškai įregistruotiems statiniams, kasatoriui nebuvo jokio teisinio pagrindo kvestionuoti žemės sklypo suteikimo teisėtumą. Tvirtinant detalųjį planą savivaldybei nesuteikta teisės revizuoti, ar inventorinis planas parengtas teisingai ir pagrįstai, ar inventorizuotos žemės sklypo ribos atitinka faktinį naudojimą. Teismai nepagrįstai nurodė, kad sklypo pažymėjimas namų valdos techninės apskaitos byloje nėra pakankamas pagrindas tokiam sklypui prie pastatų formuoti. Techninės apskaitos byloje esantys duomenys nebuvo ginčyti, todėl teismai privalėjo jais vadovautis.

4. Teismai nepagrįstai pripažino, kad statiniams eksploatuoti suformuotas per didelis žemės sklypas. Vien ta aplinkybė, kad nedidelė dalis žemės sklypo yra neužstatyta statiniais, o apsodinta medžiais, negali būti pagrindas teigti, kad ši žemės sklypo dalis turėjo būti neįtraukta į bendrą formuojamo žemės sklypo plotą. 1969 m. sprendimu 0,4000 ha žemės sklypas skirtas tik vieno pastato statybai, o šiuo metu ginčo teritorijoje yra pastatyti ir nuo 1993 m. teisiškai įregistruoti du pastatai bei jų priklausiniai. Akivaizdu, kad jiems eksploatuoti būtinas didesnis nei 1969 m. sprendime nurodytas žemės sklypo plotas. Teismų nurodytas UAB „Kauno komprojektas“ ekspertizės aktas nėra leistinas įrodymas, nes nėra jį surašiusio asmens kvalifikaciją patvirtinančių duomenų, be to, jame nenurodyti išvadą pagrindžiantys skaičiavimai, konkretūs argumentai.

5. Teismai netinkamai vertino įrodymus, nepasisakė dėl atsakovų nurodytų didelę reikšmę turinčių detaliojo planavimo procedūrų dokumentų. Teismai visiškai nepasisakė dėl ginčijamo detaliojo plano Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto, kuriame jokių teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nenustatyta. Dėl to Kauno miesto savivaldybės valdyba neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti tvirtinti detalųjį planą. Be to, teismai pažeidė CPK 2 straipsnio ir 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes jų nurodyti detaliojo planavimo procedūrų pažeidimai yra formalaus pobūdžio, nepagrindžiama šių pažeidimų teisinė reikšmė. Net ir panaikinus detalųjį planą, nebus galimybės atkurti ieškovės nuosavybės teisių į ginčo sklypą, nes turės būti suformuotas žemės sklypas pastatams eksploatuoti, t. y. nustatyta, kiek yra valstybės išperkamos žemės (Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

6. Teismai nepagrįstai atsisakė taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą administraciniams aktams ginčyti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė dar 2004 m. kovo 10 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę, prašydama atšaukti ginčijamą valdybos sprendimą. Taigi jau tada ieškovei buvo žinoma apie parengtą detalųjį planą, apie ginčijamą valdybos sprendimą, tačiau ieškovė per įstatymo nustatytą terminą jokių veiksmų nesiėmė, o ieškinį pateikė tik 2007 m. lapkričio 9 d. Ieškovė neprašė atnaujinti praleisto termino, todėl jo praleidimo priežastys neturi jokios reikšmės. Termino administraciniam aktui ginčyti praleidimas yra savarankiškas pagrindas reikalavimui panaikinti valdybos sprendimą atmesti.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pareiškimu prisidėjimo prie atsakovo Kauno miesto savivaldybės kasacinio skundo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė A. F. prašo skundą atmesti, o teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepiamas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimas buvo išspręstas, nes Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. liepos 16 d. įsakymo 2 punktu buvo nustatyta, jog 3,2205 ha išpirks valstybė pretendentams pasirinkus kompensavimo būdą. Taigi nuosavybės teisių atkūrimo klausimas išspręstas tik dėl dalies žemės, o ieškovei iki šiol neatkurtos nuosavybės teisės į 3,2205 ha dalį sklypo.

2. Kasacinio skundo argumentai dėl ginčo žemės sklypo suformavimo ir detaliojo planavimo procedūrų teisėtumo yra faktinio pobūdžio, susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu. Kasatorius nepateikė įrodymų, kad 0,6466 ha sklypo pažymėjimas namų valdos techninės apskaitos byloje būtų susijęs su tokio dydžio sklypo suteikimu naudotis statiniams statyti ir jiems eksploatuoti. Be to, dalies ginčo žemės sklypo UAB „Neilas“ nenaudoja. Teismai pagrįstai nustatė, kad, patvirtinant ginčo detalųjį planą, nesilaikyta imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų.

3. Teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovė nepraleido termino pažeistoms teisėms ginti. Civilinės teisės normose įtvirtintas ieškinio senaties termino institutas yra materialinio pobūdžio terminas, per kurį savininkas turi įgyvendinti savo teisę ginti pažeistą nuosavybės teisę. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė, prieš kreipdamasi į teismą, turėjo pagrindą tikėtis, jog ginčas bus išspręstas inicijuojant detaliojo plano pakeitimo procedūrą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2011 m. liepos 7 d. nutartimi nepriėmė atsakovo UAB „Neilas“ pareiškimo dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

Šioje byloje teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde keliamais teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės atkūrimo klausimo išsprendimo momentą, žemės sklypo suteikimą nuomoti, detalųjį planavimą ir terminų kreiptis į teismą nustatymą, aiškinimo ir taikymo klausimais.

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo klausimo išsprendimo momento

Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčijamo Kauno miesto savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. V-73 priėmimo metu ieškovės nuosavybės teisų atkūrimo klausimas nebuvo išspręstas, nurodo, kad šis klausimas buvo išspręstas, nes ieškovei buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn naujas žemės sklypas, neviršijantis Vyriausybės nustatyto dydžio (0,2 ha), o likusi žemės sklypo dalis, į kurią pagal tuo metu galiojusį įstatymą negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, turėjo būti išpirkta valstybės, ieškovei pasirinkus kompensavimo būdą.

Sprendžiant tokio pobūdžio ginčą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nepakanka deklaruoti vienokį ar kitokį nuosavybės atkūrimo būdą. Pažeista nuosavybės teisė turi būti apginta realiai, t. y. pritaikant konkretų įstatyme numatytą jos atkūrimo būdą. Pažeista nuosavybės teisė bus tinkamai ir realiai apginta tik tuo atveju, jeigu ji bus vienu ar keliais įstatyme numatytais būdais realiai atkurta į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą ar tą jo dalį, į kurią nuosavybės teisės atkūrimą garantuoja įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. R. v. Panevėžio miesto valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-384/1999). Be to, kasacinis teismas, nagrinėdamas tokios kategorijos bylas, yra ne kartą pabrėžęs, kad jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą) atkūrimo, nurodydamas, į kokį nekilnojamąjį turtą prašo atkurti nuosavybės teisę, negalima traktuoti, jog tai yra valstybinis laisvos žemės fondas, ir tol, kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas nėra iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas, ir toks turtas negali būti perleistas kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. R. v. Panevėžio miesto valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-384/1999; 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. B. ir kt. v. AB „Alvilė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-611/2006).

Šioje byloje teismai nustatė, kad tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. M. nuosavybės teise valdytą žemę, galiojusiame Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme buvo nustatytas ribojimas atkurti nuosavybės teises tik ne į didesnį kaip 0,2 ha žemės sklypą Kauno mieste. Dėl to Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 01-4316 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 1530 nuosavybės teisės į K. M. nuosavybės teise valdytą 3,42 ha žemės sklypą buvo atkurtos M. M. teisių perėmėjams neatlygintinai suteikiant suformuotą naują 0,1995 ha žemės sklypą ir nurodant, kad 3,2205 ha žemės išpirks valstybė, pretendentams pasirinkus kompensavimo būdą. Kadangi pažeista nuosavybės teisė pripažintina tinkamai ir realiai apginta tik tuo atveju, jeigu ji vienu ar keliais įstatyme numatytais būdais realiai atkurta į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą ar tą jo dalį, į kurią nuosavybės teisės atkūrimą garantuoja įstatymas, tai spręstina, kad ieškovės, kaip M. M. teisių perėmėjos, nuosavybės teisė tinkamai ir realiai būtų buvusi apginta tik tuo atveju, jeigu jai ne tik būtų suformuotas ir suteiktas 0,1995 ha žemės sklypas, tačiau taip pat pasirinktu būdu kompensuota už likusią 3,2205 ha žemės dalį. Klausimas, ar ši žemės dalis buvo valstybės išpirkta ir kompensuota pretendento pasirinktu būdu, šioje byloje turi esminę reikšmę, nes tol, kol nėra kompensuota už visą buvusiam savininkui priklausiusią žemę, negali būti laikoma, jog nuosavybės teisių atkūrimo klausimas yra galutinai išspręstas. Taigi nagrinėjamu atveju, nesant duomenų apie kompensavimą ieškovei už 3,2205 ha buvusio savininko žemės, nėra pagrindo laikyti, kad ieškovės nuosavybės teisių atkūrimo klausimas buvo galutinai išspręstas. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus skunde nurodytus argumentus ieškovės nuosavybės teisės atkūrimo klausimu ir sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šioje byloje nėra pagrindo laikyti ieškovės nuosavybės teisių atkūrimo klausimą išspręstu, nes už iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę nėra atlyginta kitais norminiuose teisės aktuose nustatytais būdais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu pripažino, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, taip pat įstatymo 12 straipsnio 3 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išperkama žemės dalis, liekanti perdavus piliečiui neatlygintinai nuosavybėn prie gyvenamojo namo ar kito pastato esantį naudojamą žemės sklypą, kuris yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, nors minėtai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. 2002 m. balandžio 2 d. buvo priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832, kuriuo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis buvo pakeista, panaikinant pirmiau galiojusioje įstatymo redakcijoje buvusius apribojimus, Konstitucinio Teismo pripažintus prieštaraujančiais Konstitucijai, ir nustatant galimybę atkurti nuosavybės teises į visą miesto žemę natūra, jeigu ši žemė pagal įstatymo 12 straipsnį nepriskirtina valstybės išperkamai žemei. Atsižvelgiant į tai, kad iki pasikeičiant įstatyme nustatytam reglamentavimui nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ieškovei klausimas nebuvo baigtas spręsti, tai, jam pasikeitus, ieškovei nebegalėjo būti taikomi pirmiau nustatyti ribojimai atkurti nuosavybės teises tik ne į didesnį kaip 0,2 ha žemės sklypą Kauno mieste ir ji įgijo teisę atkurti nuosavybės teises natūra į visą buvusio savininko miesto žemę, jeigu ši žemė pagal įstatymo 12 straipsnį nepriskirtina valstybės išperkamai žemei.

Dėl ginčo sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą

Šioje byloje ginčo žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą problema siejama su trimis klausimais: pirma, ar ginčo žemės sklypas atsakovui suteiktas naudotis teisėtai ir kokio dydžio sklypas suteiktas; antra, kokio dydžio sklypas turi būti suteiktas UAB,,Neilas“ priklausantiems pastatams eksploatuoti; trečia, ar priimant ginčijamą Kauno miesto savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 28 d. sprendimą nepažeistos detalųjį planavimą reglamentuojančios teisės normos. Teisėjų kolegija pasisako dėl kiekvieno iš šių aspektų atskirai.

Dėl žemės sklypo suteikimo naudotis UAB „Neilas“ teisėtumo

Nagrinėjamu atveju nėra šalių ginčo dėl to, kad Kauno miesto DŽDT VK 1969 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 313 Vyriausiajai materialinio-techninio tiekimo valdybai specializuotos parduotuvės statybai skirtas apie 0,4000 ha žemės sklypas. Taigi nėra ginčo dėl to, kad juridiniam asmeniui 1969 m. buvo skirtas naudotis tik apie 0,4000 ha žemės sklypas. Tačiau šalys nesutaria dėl to, ar teisėtai 2007 m. atsakovui UAB „Neilas“ buvo išnuomotas 0,6557 ha žemės sklypas. Teismai sprendė, kad atsakovui tokio ploto sklypas išnuomotas neteisėtai, nes tokio dydžio sklypas nebuvo skirtas naudoti tuo metu galiojusių įstatymų nustatyta tvarka ir sklypo suteikimas neatitiko 1970 m. Žemės kodekso reikalavimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas faktines aplinkybes ir bylos medžiagą, sprendžia, kad tokia teismų išvada nėra tinkamai pagrįsta, nes byloje esančių duomenų nepakanka spręsti dėl UAB „Neilas“ suteikto naudotis žemės sklypo ploto (CPK 185 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, pripažindami įrodytais bylai reikšmingus faktus ir vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Šioje byloje teismai, spręsdami dėl atsakovui UAB,,Neilas“ suteikto naudotis žemės sklypo ploto, rėmėsi iš esmės tik 1969 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 313 ir žemės sklypo inventorizavimo duomenimis. Tačiau iš Kauno miesto DŽDT VK 1969 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 313 matyti, kad, suteikiant apie 0,4000 ha žemės sklypą specializuotos parduotuvės statybai, taip pat buvo nurodyta, jog galutinai skiriamojo sklypo plotas turės būti patikslinamas po sklypo raudonųjų linijų plano sudarymo ir ribų nužymėjimo vietoje (Kadastro ir registro bylos T. 1, b. l. 37). Taigi, kaip teisingai nurodo kasatorius, Kauno miesto LDŽT VK 1969 m. birželio 11 d. sprendimu žemės sklypas skirtas naujo statinio statybai, tačiau sprendime nurodytas tik preliminarus žemės sklypo plotas ir tai nebuvo sprendimas dėl sklypo suformavimo, nenustatytos tikslios sklypo ribos, nepatvirtintas jo planas, taip pat nebuvo sprendžiama, kokio ploto žemės sklypas reikalingas būsimam pastatui eksploatuoti. Ginčo sklype 1973 m. pastatyta parduotuvė, o 1993 m. – sandėlis. 1994 m. inventorizuotas 0,6466 ha žemės plotas. Teismai nustatė, kad inventorinėje byloje nėra duomenų, kokiu pagrindu buvo suformuotas ir atsakovui išnuomotas 0,6557 ha žemės sklypas, taip pat nėra duomenų apie sklypo ribų tikslinimą ar raudonųjų linijų plano sudarymą. Tačiau žemės sklypo inventorizavimo duomenys nepatvirtina tam tikro žemės sklypo suteikimo ar nesuteikimo, nes sprendimas dėl sklypo suteikimo turi būti priimamas tuo metu galiojančių tokius teisinius sprendimus reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka. Dėl to atmestini kasatoriaus teiginiai, kad pastato techninės inventorizacijos byloje esant pažymėtam 0,6466 ha žemės sklypui bei šiame žemės sklype teisiškai įregistruotiems statiniams, nebuvo jokio teisinio pagrindo kvestionuoti žemės sklypo suteikimo teisėtumo.

Atsižvelgiant į tai, kad 1969 m. nustatytas tik preliminarus suteiktino sklypo plotas ir daugiau byloje nėra duomenų apie šio klausimo sprendimą, turėjo būti konstatuota, kad klausimas dėl UAB „Neilas“ skirtino žemės sklypo, reikalingo pastatams eksploatuoti, ploto, neišspręstas. Taigi byloje nėra ir pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti, kad UAB „Neilas“ 0,6466 ha žemės sklypą naudoja neteisėtai ar teisėtai. Šis klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į realiai esantiems pastatams eksploatuoti būtiną žemės sklypo plotą.

Pažymėtina, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl netinkamo Žemės kodekso normų taikymo neduoda pagrindo kitaip vertinti susidariusios situacijos. Nors kasatorius teisingai nurodo, kad Žemės kodeksu negali būti vadovaujamasi sprendžiant dėl Kauno miesto LDŽT VK 1969 m. birželio 11 d. sprendimo suteikti apie 0,4000 ha žemės sklypą teisėtumo, tačiau šis klausimas nagrinėjamoje byloje nėra aktualus, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, tokio dydžio žemės sklypo suteikimo teisėtumas ir nėra ginčijamas; teismai šio klausimo ir nesprendė. Tačiau, įsigaliojus 1970 m. Žemės kodeksui, žemės sklypo ribos turėjo būti tikslinamos ir papildomas žemės plotas atsakovui skiriamas remiantis jo nuostatomis. Teismai nenustatė, kad būtų buvęs priimtas šio teisės akto reikalavimus atitinkantis sprendimas dėl suteikto apie 0,4000 ha žemės sklypo ploto tikslinimo, didinimo ar pan. Dėl to teismai pagrįstai nurodė, jog byloje nėra duomenų apie šio kodekso nuostatas atitinkantį 0,6466 ha žemės sklypo suteikimą juridiniam asmeniui, kurio teisių perėmėjas yra UAB „Neilas“.

Dėl UAB „Neilas“ reikalingo žemės sklypo pastatams eksploatuoti

Kitas kasacinio skundo argumentas, kuriuo grindžiami teiginiai dėl ginčo žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei, yra tai, kad visas UAB „Neilas“ naudojamas (detaliuoju planu suformuotas 0,6557 ha) žemės sklypas yra reikalingas jame esantiems pastatams tinkamai eksploatuoti.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taisyklė, ką laikyti užstatyta žeme, turi būti taikoma atsižvelgiant į individualias aplinkybes, tačiau bet kokiu atveju, yra užstatyta žemė ar ne, sprendžiama pagal du kriterijus – faktinį ir teisinį. Pirma, žemės sklype turi būti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai. Antra, šie statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai turi būti pastatyti (įrengti) teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatyti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai, kuriems naudojamas žemės sklypas, ir tokio sklypo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, sklypas laikytinas užstatytu. Aplinkybė, ar žemės sklypas užstatytas, yra teisinę reikšmę turinti faktinė aplinkybė, kuri nustatoma įvertinus byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. M. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-60/2011). Taigi išvada dėl žemės sklypo poreikio jame esantiems pastatams eksploatuoti turi būti daroma vertinant įrodymus pagal pirmiau šioje nutartyje minėtas įrodymų vertinimo taisykles.

Nagrinėjamu atveju teismai sprendė, kad žemės sklypas negalėjo būti įtrauktas į detalųjį planą kaip laisva valstybinio žemės fondo žemė, nes ginčo sklypo dalis, į kurią pretenduoja ieškovė, atsakovo UAB,,Neilas“ nebuvo naudojama. Šią išvadą teismai grindė UAB „Kauno komprojektas“ ekspertizės aktu, anstolio faktinių bylų aplinkybių konstatavimo protokolu bei namų valdos techninės apskaitos duomenimis.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie įrodymai negali būti laikomi pakankamais nagrinėjamoje byloje spręsti dėl realiai atsakovo pastatams eksploatuoti būtino žemės sklypo ploto (CPK 185 straipsnis), todėl tokia teismų išvada nėra pakankamai pagrįsta.

Pirma, kasatorius skunde teisingai nurodo, kad UAB „Kauno komprojektas“ ekspertizės aktas negali būti laikomas tinkamu reikšmingas aplinkybes dėl žemės sklypo poreikio patvirtinančiu įrodymu. Eksperto išvada – tai įstatymų nustatyta tvarka paskirto asmens, turinčio specialių mokslo, technikos, amato ar kitų sričių žinių, raštu išdėstyta nuomonė, gauta atlikus tam tikrus tyrimus siekiant atsakyti į teismo pateiktus klausimus (CPK 216 straipsnis). Tinkamu įrodymu eksperto išvada gali būti laikoma tik tada, kai ji yra gauta civilinio proceso nustatyta tvarka, t. y. paskirta ir atlikta laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Dėl eksperto išvados vertinimo kasacinis teismas yra suformulavęs tokias taisykles, kad eksperto išvada teismui nėra privaloma, kad ji vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės, kad teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas; kad konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t. y. atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo, o pagrindas kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį gali būti, jeigu ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų, taip pat ekspertizės akto duomenys (vertinant su kitais įrodymais) gali būti atmetami kaip įrodymai tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Congestum Group“ v. UAB „Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UADB,,Ergo Lietuva“ v. H. P. B., bylos Nr. 3K-3-503/2009; kt.). Nagrinėjamu atveju UAB „Kauno komprojektas“ parengtas ekspertizės aktas negali būti laikomas eksperto išvada, nes ekspertizė nebuvo skirta teismo CPK nustatyta tvarka, klausimus ekspertui formulavo ir dokumentą surašiusį specialistą pasirinko viena iš ginčo šalių savo iniciatyva. Be to, ekspertizės akte nurodytos išvados dėl pastatams eksploatuoti reikalingo žemės sklypo ploto formuluojamos abstrakčiai, nepateikiant jokių skaičiavimų, neargumentuotai. Nesant kitų įrodymų, atsižvelgiant į pastatų, kaip nekilnojamojo turto objektų paskirtį, toks dokumentas negali būti laikomas pakankamu, sprendžiant dėl pastatams tinkamai naudoti būtino žemės sklypo (CPK 185 straipsnis).

Antra, teismai, spręsdami dėl UAB „Neilas“ faktiškai naudojamo žemės sklypo ploto, rėmėsi antstolio faktinių bylų aplinkybių konstatavimo protokolu ir namų valdos techninės apskaitos duomenimis, iš kurių nustatė, jog ginčo sklypo dalis atitverta nuo likusios atsakovo naudojamos teritorijos, joje nėra jokių statinių. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie įrodymai ir argumentai negali būti pakankami sprendžiant nurodytą klausimą, nes faktinės padėties konstatavimu nėra apibrėžiamas realus žemės ploto poreikis. Pažymėtina, kad teismų išvada, jog detaliuoju planu suformuotas 0,6557 ha ploto žemės sklypas yra per didelis pastatams tinkamai eksploatuoti, neduoda pagrindo teigti, kad šiam poreikiui pakanka 0,4000 ha sklypo. Taigi, kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismų procesinių sprendimų turinio, teismai iš esmės netyrė, kokio ploto žemės sklypo reikia tam, kad būtų galima tinkamai pagal paskirtį eksploatuoti ginčo sklype esančius pastatus. Kartu pažymėtina, kad byloje taip pat nepakanka duomenų, jog būtų galima patvirtinti kasatoriaus nurodomą faktą, jog visas ginčo sklypas yra naudojamas ir reikalingas jame esantiems pastatams eksploatuoti (CPK 178, 185 straipsniai). Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius šiuos teiginius grindė nurodydamas, jog 1969 m. sprendimu apie 0,4000 ha žemės sklypas skirtas tik vieno pastato statybai, o šiuo metu ginčo teritorijoje yra pastatyti ir nuo 1993 m. teisiškai įregistruoti du pastatai bei jų priklausiniai, jog dalis sklypo skirta želdiniams ir tai negali būti laikoma nenaudojamu plotu ir pan. Tokie argumentai yra bendro pobūdžio, grįsti prielaidomis, todėl nėra pakankami išvadai dėl pastatams eksploatuoti reikalingo sklypo ploto daryti.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju iš esmės nebuvo tirtas ir spręstas faktinio pobūdžio klausimas dėl to, kokio dydžio žemės sklypas yra būtinas UAB,,Neilas“ pastatams tinkamai eksploatuoti pagal jų paskirtį. Teismams tokios faktinės aplinkybės nenustačius, byloje nebuvo teisinio pagrindo padaryti pagrįstą išvadą dėl to, ar visas išnuomotas 0,6557 ha ploto sklypas atsakovo UAB,,Neilas“ realiai naudojamas pastatams eksploatuoti, ar jam yra pakankamas 0,4000 ha ploto sklypas ir pan. Esant tokiai situacijai, kai byloje nebuvo nustatytas pastatams eksploatuoti reikalingas žemės sklypo plotas, iš esmės teisėta teismų išvada, jog ginčo žemės sklypo dalis negali būti laikoma žemės sklypu, kuris pagal Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą reikalingas pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti, t. y. neišsprendus nurodyto klausimo, nėra pagrindo spręsti dėl ginčo sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB „Neilas“ priklausantys pastatai yra pastatyti teisėtai, todėl klausimas dėl jiems eksploatuoti reikalingo žemės sklypo turi būti išsprendžiamas.

Dėl detalųjį planavimą reglamentuojančių teisės normų taikymo

Šioje byloje teismai sprendimą dėl Kauno miesto savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. V-73 neteisėtumo grindė, be kitų argumentų, nurodydami, kad detalusis planas buvo priimtas ir patvirtintas pažeidus imperatyviąsias teisės normas. Teismų teigimu, pažeistos Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalys, nes neparengta raidos programa, nevertintas įmonių numatomos veiklos pobūdis, jos ekonominis pagrindimas, užstatymo rodikliai, poveikio gyventojams ir aplinkai rodikliai, planuojamos veiklos pasekmės ir kiti reikšmingi klausimai. Taip pat, nepaskelbus apie supaprastintą detaliojo plano svarstymą, buvo pažeisti Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimo Nr. 1079 (galiojusio iki 2004 m. liepos 21 d.) 34.1 punkto reikalavimai. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos teigimu, byloje nėra duomenų, jog parengtas teritorijų planavimo dokumentas būtų buvęs patikrintas teritorijų planavimo priežiūrą vykdančioje institucijoje, o tai yra vienas iš esminių Teritorijų planavimo įstatymo pažeidimų.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su teismų išvada, kad buvo tam tikrų detaliojo planavimo procedūrų trūkumų. Byloje nėra duomenų apie atliktą rengiamų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių padarinių vertinimą, planuojamos teritorijos raidos programą. Taigi teismai turėjo pagrindą išvadai, kad nebuvo vykdomas Detaliųjų planų taisyklių 23 punkte nustatytas pirmas detaliojo planavimo proceso etapas – planuojamos teritorijos raidos programos parengimas ir aprobavimas. Be to, teismai nustatė, kad netinkamai paskelbta viešai apie rengiamą detalųjį planą, t. y. skelbime nenurodyta, jog viešas svarstymas vyks supaprastinta tvarka, todėl pagrįstai konstatavo Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 5 dalies, 25, 26 straipsnių pažeidimą. Šių išvadų kasatorius neginčijo. Vis dėlto, kasatorius teisingai pastebi, kad teismai nepagrįstai neįvertino byloje esančio ginčijamo detaliojo plano 2002 m. liepos 4 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto, kuriame nurodoma, kad teritorijų planavimo dokumentas parengtas, suderintas ir viešai apsvarstytas su nedideliais nukrypimais nuo patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų rengimo procedūrų ir siūloma planą teikti tvirtinti (T. 1, b. l. 100). Taigi, ginčijamo detaliojo plano patikra buvo atlikta teritorijų planavimo priežiūrą vykdančioje institucijoje, jo trūkumai buvo įvertinti.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas konstatuoti tam tikrus detaliojo planavimo procedūrų trūkumus bei neatitikimą teisės aktų reikalavimams. Pažymėtina ir tai, kad atliekant ginčijamą detalųjį planavimą buvo klaidingai vertinama, jog ieškovė ginčo žemės sklypo aspektu nėra pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą.

Apibendrinant pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju bylos duomenys nėra pakankami tam, jog būtų galima išspręsti klausimą dėl ginčo žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Kaip buvo nurodyta pirmiau šioje nutartyje, ieškovės nuosavybės teisių klausimas nėra išspręstas, taip pat nėra tinkamai išspręstas klausimas dėl UAB „Neilas“ teisėtai pastatytiems pastatams eksploatuoti reikalingo žemės sklypo ploto, taigi ir dėl šiai bendrovei suteiktino nuomoti žemės sklypo dydžio. Šie nagrinėjamam ginčui reikšmingi klausimai turi būti sprendžiami kompleksiškai, derinant ieškovės, kaip pretendentės atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypo dalį, ir UAB „Neilas“ interesus. Atsižvelgiant į tai, kad šie klausimai nėra išspręsti, darytina išvada, jog teismai pagrįstai tenkino ieškinį ir pripažino neteisėtais administracinius aktus, kuriais ginčo žemės sklypas, pažeidžiant ieškovės teises, neišsiaiškinus galimybių suderinti suinteresuotų asmenų teisėtus interesus, buvo suformuotas ir išnuomotas atsakovui UAB „Neilas“.

Dėl ieškinio senaties ir ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų taikymo

Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė administracinio ir civilinio pobūdžio reikalavimus – prašė pripažinti negaliojančiais administracinius aktus (Kauno miesto savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. V-73, Kauno apskrities viršininko 2007 m. liepos 5 d. įsakymą Nr. 02-01-7852) bei valstybinės žemės nuomos sutartį. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tokiam reikalavimui pareikšti turi būti taikomas CK 1.125 straipsnyje nustatytas dešimties metų bendrasis ieškinio senaties terminas, kurio ieškovė nepraleido. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad administracinio pobūdžio reikalavimams turėtų būti taikomas ABTĮ 33 straipsnyje įtvirtintas vieno mėnesio procesinis teisės kreiptis į teismą terminas, tačiau ieškovė šio termino nepraleido. Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai atsisakė taikyti ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą ieškovės reikalavimui pripažinti Kauno miesto savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. V-73 negaliojančiu, nes ieškovė šį įstatyme nustatytą terminą praleido (apie nurodytą administracinį aktą ieškovei buvo žinoma jau 2004 m. kovo 10 d.) ir neprašė jo atnaujinti.

Sprendžiant šį klausimą, būtina atkreipti dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. E. M., bylos Nr. 3K-3-380/2006; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Giora“ ir kt. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-588/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-533/2009; 2010 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. T. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-298/2010). Taigi apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovės ginčijamiems administraciniams aktams apskųsti teismine tvarka taikytinas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio administracinio akto apskundimo terminas. Šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-533/2009).

Nustačius, kad turėjo būti taikomas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vieno mėnesio procesinis teisės kreiptis į teismą terminas, spręstinas klausimas, ar ieškovė nepraleido šio termino. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė, prašydama pripažinti negaliojančiu Kauno miesto savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. V-73, į teismą su tokiu reikalavimu kreipėsi 2007 m. lapkričio 19 d. Teismai nustatė, kad ieškovei buvo žinoma apie Kauno miesto savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 28 d. sprendimą, nes ji 2004 kovo 10 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės valdybą, prašydama atšaukti šį sprendimą. Taigi, kaip teisingai kasaciniame skunde nurodo kasatorius, ieškovė praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vieno mėnesio terminą nurodytam administraciniam aktui skųsti, o priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada šiuo klausimu nepagrįsta.

Pažymėtina, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas procesinis teisės kreiptis į teismą terminas nėra naikinamasis, t. y. gali būti atnaujinamas, jei teismas nustato svarbias jo praleidimą lėmusias priežastis (ABTĮ 34 straipsnis, CPK 78 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl termino praleidimo priežasčių svarbos, be kitų aplinkybių, turi būti įvertinamas ir momentas, nuo kurio sąžiningai veikdamas asmuo turėjo suvokti galimą savo teisių pažeidimą, lemiantį poreikį dėl to kreiptis į teismą. Šiame kontekste reikšminga tai, kad, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus priimtų administracinių aktų priėmimas savaime nesuponuoja asmens teisės pažeidimo, kol jis nesužino, kad jam nebus atkurtos nuosavybės teisės jo prašomu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-27/2011). Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, jog ieškovė, žinodama apie priimtą administracinį aktą, turėjo pagrindą manyti, kad ginčas bus išspręstas ne teismine tvarka, o koreguojant detaliojo plano sprendinius. Kauno miesto savivaldybė 2004 m. kovo 30 d. raštu nurodė ieškovei kreiptis į Kauno apskrities viršininko administraciją ir informavo, jog, jei būtų nustatyti buvusių savininkų žemės sklypų ribų netikslumai, pastaroji inicijuotų ginčijamo Kauno miesto savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 28 d. sprendimo pakeitimą. Taip pat ir 2004 m. spalio 22 d. savivaldybės rašte nurodyta, kad klausimas dėl skundžiamo sprendimo keitimo perduotas spręsti Kauno apskrities viršininko administracijai. Ji 2004 m. lapkričio 10 d. rašte ieškovei nurodė, jog žemės sklypo, patvirtinto ginčijamu valdybos sprendimu, dydį ir ribas galima koreguoti, atsižvelgiant į buvusio savininko turėtos žemės ribas, o Kauno miesto savivaldybė 2004 m. gruodžio 23 d. rašte informavo, kad ieškovė turėtų kreiptis dėl detaliojo plano keitimo rengimo. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovė, nors ir žinodama apie ginčijamą administracinį aktą ir jo turinį, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą tokiam aktui ginčyti teisme praleido dėl svarbių priežasčių. Ieškovės, Kauno miesto savivaldybės bei Kauno apskrities viršininko administracijos susirašinėjimas patvirtina, jog ieškovė veikė sąžiningai, iš karto po ginčijamo sprendimo priėmimo kreipėsi į atsakingas institucijas dėl jo atšaukimo ar keitimo, o kompetentingų institucijų raštai jai leido pagrįstai tikėtis, kad klausimas gali būti išspręstas ne per teismą. Bendrosios kompetencijos teismas nagrinėjamose civilinėse bylose ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą taiko pagal CPK nustatytas procesinių terminų taisykles. Kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, CPK 78 straipsnio 1 dalies nuostatos (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcija, CPK 3 straipsnio 8 dalis) suteikia teismui teisę savo iniciatyva atnaujinti praleistą terminą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, ieškovei dėl svarbių priežasčių praleidus procesinį terminą administraciniam aktui ginčyti, šis terminas atnaujintinas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis iš dalies keistina, ieškovei atnaujintinas jos praleistas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas Kauno miesto savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 28 d. sprendimui Nr. V-73 ginčyti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju kasacinis skundas iš esmės atmestas, teisėjų kolegija sprendžia, jog valstybei iš kasatoriaus priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 89,86 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93, 96 straipsniai). Ieškovė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme, nepateikė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 78 straipsnio 1 dalimi, 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 25 d. nutartį pakeisti. Ieškovei A. F. atnaujinti praleistą procesinį terminą Kauno miesto savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 28 d. sprendimui Nr. V-73 ginčyti teisme.

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 25 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111106319) 89,86 Lt (aštuoniasdešimt devynis litus 86 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Antanas Simniškis