Dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-279/2012

Teisminio proceso Nr. 2-18-3-00346-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1;

21.4.1.2; 95.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų K. S. ir V. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams K. S. ir V. S. dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys: J. G., notarė Loreta Stankevičienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindų aiškinimo ir restitucijos taikymo.

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašė pripažinti negaliojančia 2010 m. sausio 12 d. 12,66 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją. Jis nurodė, kad atsakovas K. S., būdamas suimtas Lukiškių tardymo izoliatoriuje, įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu (BK 149 straipsnio 2 dalis) bei suprasdamas, kad nukentėjusioji gali pareikšti civilinį ieškinį dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, 2009 m. gruodžio 22 d. įgaliojo J. G. perleisti asmeninės nuosavybės teise jam priklausantį žemės sklypą. Sklypas buvo parduotas skubiai, per įgaliotą asmenį, K. S. motinai V. S. už 1000 Lt, kai vidutinė šio sklypo rinkos vertė buvo per 50 000 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Joniškio rajono apylinkės teismas 2011 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nurodė, kad pripažinus asmenį kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, tačiau neužtikrinus realaus įsiteisėjusio nuosprendžio dalies dėl patenkinto civilinio ieškinio įvykdymo, būtų pažeistas viešasis interesas, todėl šioje byloje buvo pagrindas prokurorui reikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Nustatyta, kad žemės sklypas pagal 2009 m. spalio 5 d. nuomos sutartį iki 2012 m. spalio 4 d. buvo išnuomotas Joniškio rajono Skilvionių žemės ūkio bendrovei. Atsakovė V. S. iki 2010 m. sausio 12 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo iš žemės sklypo nuomininko Joniškio rajono Skilvionių žemės ūkio bendrovės gaudavo pinigus ir grūdus už žemės sklypo, priklausiusio nuosavybės teise K. S., nuomą. Teismas nurodė, kad atsakovė V. S. iš esmės neįgijo naujų civilinių teisių ir pareigų, kurių nebūtų turėjusi iki sandorio sudarymo, todėl nėra nurodyta jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių atsakovams būtų reikėję keisti žemės sklypo savininką. Pažymėta, kad atsakovas K. S. numatė, jog, baudžiamojoje byloje patenkinus galimą nukentėjusiosios K. G. ieškinį, išieškojimas bus nukreiptas į šį žemės sklypą. Dėl to teismas konstatavo, kad sudarydami žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį V. S. ir K. S. nesiekė jokių iš pirkimo–pardavimo sutarties kylančių teisinių padarinių, todėl ginčijamą sandorį pripažino negaliojančiu CK 1.86 straipsnio pagrindu.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 2 d. nutartimi Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad tais atvejais, kai galiojantys įstatymai įsakmiai nedraudžia atlikti tam tikrų veiksmų, tačiau tokie veiksmai pažeidžia gerą moralę ir viešąją tvarką, tai tokie sandoriai turi būti pripažįstami negaliojančiais (CK 1.81 straipsnio 1 dalis). Nurodyta, kad, baudžiamojoje byloje patenkinus nukentėjusiosios K. G. ieškinį, išieškojimas būtų nukreiptas į ginčo žemės sklypą, nes kito turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, nuteistasis K. S. neturi, o perleidus šį sklypą atsakovei V. S., tokiam išieškojimui buvo užkirstas kelias. Dėl to kolegija nurodė, kad ginčijamas sandoris pažeidžia nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens teises ir įstatymo reglamentuotą teisingumo įgyvendinimą, tai prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Konstitucinis Teismas ne kartą savo nutarimuose pažymėjo būtinybę užtikrinti, kad moralinę ar materialinę žalą patyrusiems asmenims ji būtų atlyginta (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tai sandorio negaliojimo pagrindo kvalifikavimas remiantis ne CK 1.86, bet CK 1.81 straipsniu, nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai K. S. ir V. S. prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl sandorio negaliojimo pagrindų aiškinimo. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį tariama, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. D. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-337/2008). Ieškovas, remdamasis CK 1.86 straipsnyje įtvirtintu sandorio negaliojimo pagrindu, neįrodė sudaryto sandorio tariamumo. Jo pateikti įrodymai patvirtina priešingą išvadą, kad sandoris buvo realus, pvz.: 2010 m. sausio 20 d. V. S. sudaryta žemės nuomos sutartis, kuria buvo įgyvendintos jos, kaip savininkės, teisės. Taip pat byloje pateiktas įrodymas, kad būtent V. S. gavo pinigus už žemės nuomą. Apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs ieškinio pagrindą, nepagrįstai pripažino sandorį negaliojančiu remiantis CK 1.81 straipsniu. Kasatoriai pažymi, kad sandorio sudarymo dieną civilinis ieškinys K. S. nebuvo pateiktas, jis galėjo laisvai disponuoti žemės sklypu, kuriam nebuvo taikomi jokie apribojimai. Dėl to šiuo sandoriu nebuvo pažeista viešoji tvarka ar gera moralė.

Dėl restitucijos taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs sandorį negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu, remiantis CK 1.81 straipsnio 2 dalies nuostata, neturėjo taikyti restitucijos.

Dėl viešojo intereso buvimo. Viešojo intereso gynimu grindžiamose bylose yra svarbu atriboti privačius ir viešuosius interesus, nepagrįstai neišplėsti viešojo intereso sąvokos ir nurodyti jo kriterijus. BPK 116 straipsnis įpareigoja prokurorą imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti, t. y. šios normos taikymui nurodomas laikotarpis – iki civilinio ieškinio pateikimo. Šioje byloje prokuroras pareiškė ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu po to, kai nukentėjusioji K. G. 2010 m. sausio 29 d. pateikė civilinį ieškinį nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Tik pareiškus šį ieškinį nustatyta, kad žemės sklypas priklauso V. S. Tokiu atveju pati nukentėjusioji turėjo ginti savo teises ir reikšti ieškinį dėl pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes tai yra privatus asmenų ginčas. Nesant šioje byloje viešojo intereso ir jo gynimo pagrindų, teigtina, kad prokuroras laikytinas netinkamu ieškovu.

Atsiliepimu į atsakovų K. S. ir V. S. kasacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl sandorio negaliojimo pagrindų aiškinimo. Byloje pateikti įrodymai patvirtino, kad kasatorių sudarytas sandoris prieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis). Sudarydami ginčo sandorį kasatoriai siekė išvengti galimo nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Tokią išvadą patvirtina skubus sklypo pardavimas per įgaliotinį artimajam giminaičiui – motinai, už kainą, kuri 50 kartų mažesnė nei žemės sklypo rinkos vertė. Šiuo atveju taikytina ir CK 6.67 straipsnyje nustatyta nesąžiningumo prezumpcija. Nepaisant to, kad žemės sklypo perleidimo metu civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, K. S. suprato ar turėjo suprasti, kad nusikalstama smurtinė veika padarė nukentėjusiajai žalą, kuri pareiškus ieškinį gali būti išieškota iš jo turimo turto, t. y. žemės sklypo.

Dėl restitucijos taikymo. Netaikant restitucijos šioje byloje būtų nepašalintas sandorio prieštaravimas viešajai tvarkai ir gerai moralei, nebūtų apgintas viešasis interesas.

Dėl viešojo intereso buvimo. Šioje byloje egzistuojantis tiek privatus, tiek viešasis interesai negali būti atskirti. CPK 49 straipsnio nuostata suteikia teisę prokurorui pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti, kai yra pagrindas ginti ne tik visuomenės ar valstybės, bet ir asmens teises ir teisėtus interesus. Pripažinus asmenį kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, bet neužtikrinus realaus įsiteisėjusio nuosprendžio dalies dėl patenkinto civilinio ieškinio įvykdymo, būtų pažeistas viešasis interesas.

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje teisėjų kolegija pasisako dėl prokuroro teisės ginčyti įtariamo nusikalstamos veikos padarymu asmens sudarytus sandorius kaip viešojo intereso užtikrinimo įgyvendinimo bei dėl sandorio pripažinimo niekiniu pagrindų nustatymo ir jo padarinių.

Dėl prokuroro procesinių teisių įgyvendinimo kaip viešojo intereso užtikrinimo bei poreikio ginti asmens, nukentėjusio nuo nusikalstamos veikos, pažeistus turtinius ir (ar) neturtinius interesus

Prokuroro teises inicijuoti civilinį procesą reglamentuoja CPK ir Prokuratūros įstatymas (byloje aktuali įstatymo redakcija, galiojusi ieškinio padavimo metu, t. y. 2009 m. liepos 14 d. įstatymo redakcija.). CPK 49 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva. To paties įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 49 straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis interesas“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir aptariamos normos tikslus. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti civilines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sampratos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne. Dėl to kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, atstovaujantis viešajam interesui, ir kt. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-291/2006).

Viešojo intereso gynimas yra vieno pagrindinių privatinės teisės principų – dispozityviškumo principo, pagal kurį kiekvienas pats gina savo pažeistą teisę, išimtis, nustatyta siekiant apginti silpnesniosios šalies, kuri ne visada gali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jos subjektinę teisę, bei asmenų, negalinčių savarankiškai pasinaudoti teise į gynybą, teises ir (ar) teisėtus interesus. Viešojo intereso gynimą civiliniame procese nulemia ir kitos priežastys, viena jų – privatinių santykių įvairovė, nes yra tokių civilinės teisės pošakių ir institutų, kurių visuomeninis reikšmingumas yra didesnis nei kitų. Viešasis ir privatus interesai koegzistuoja ir iš dalies sutampa. Tokios sutapties buvimas – dar viena priežasčių, dėl kurių civiliniame procese turi būti ginamas viešasis interesas. Teisės doktrinoje nėra suformuluotos viešojo intereso sąvokos, tai – neapibrėžtas teisės institutas, kurio turinį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui ar valstybės, savivaldybės institucijoms kreiptis į teismą, lyg iš anksto numato, kad konkretūs santykiai, iš jų kylantys ginčai gali būti susiję su viešuoju interesu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007).

Kasatoriai ginčija ieškovo – prokuroro – teisę CPK 49 straipsnio pagrindu ginti viešąjį interesą, nes jų, kaip ginčijamo sandorio šalių (atsakovų), santykis su nukentėjusiąja K. G. yra privataus, o ne viešojo pobūdžio, pastarosios, kaip asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, teisė baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį yra dispozityvi (BPK 109 straipsnio 1 dalis), iki ginčijamo sandorio sudarymo nukentėjusioji neišreiškė valios šia teise pasinaudoti, prokuroras nevykdė pareigos pagal BPK 116 straipsnį laikinai suvaržyti nusikalstama veika įtariamo asmens nuosavybės teisę į turtą, vėlesni jo procesiniai veiksmai laikytini kišimusi į privatų ginčą, todėl jis, be kita ko, nelaikytinas tinkama šalimi nagrinėjamoje byloje. Su tokia kasatorių pozicija nėra pagrindo sutikti.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad, nagrinėjamu atveju vertinant, ar prokuroro reiškiamas reikalavimas pripažinti niekine ir negaliojančia žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį patenka į viešojo intereso sritį ar ne, t. y. ar pastarasis neteisėtai kišasi į privačius asmenų santykius, būtina nustatyti tokio reikalavimo ryšį su baudžiamuoju procesu, taip pat šio kreipimosi tikslą. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis – ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, tinkamai pritaikyti įstatymą. Žmogaus ir piliečio teisių samprata apima ir teisę reikalauti atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą (turtinę ir (ar) neturtinę). Šią teisę įgyvendinti nukentėjęs nuo nusikalstamos veikos asmuo gali baudžiamojoje byloje pareikšdamas civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis) arba atskirame civiliniame procese prieš jam žalą sukėlusį ar už jį atsakingą asmenį (BPK 112 straipsnio 1 dalis). Civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios (BPK 112 straipsnio 1 dalis).

Taigi baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys – baudžiamosios bylos dalis, todėl tai nėra vien tik privataus pobūdžio reikalavimas, siejantis nukentėjusįjį ir įtariamąjį nusikalstamos veikos padarymu asmenį. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamasis procesas prieš kasatorių K. S, be kitų jo nusikalstamų veikų (iš viso 4), pradėtas ir dėl tokių – išžaginimo su bendrininku grupe (BK 149 straipsnio 2 dalis), nedidelės vertės svetimo turto vagystės (BK 178 straipsnio 4 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 23 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje pagal nuteistojo K. S. ir nuteistojo J. A. B. (J. A. B.) kasacinius skundus, bylos Nr. 2K-3/2012), kurioms įstatymo normos (BPK 407 straipsnis) nenustato baudžiamojo proceso inicijavimo tik pagal nukentėjusio asmens skundą, neatliekant ikiteisminio tyrimo (privataus kaltinimo bylos). Visos visuomenės interesas – ne tik apsisaugoti nuo jai pavojų keliančių asmenų laikinai ar nuolatos apribojant jų laisvę, bet ir užtikrinti, kad nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui kaip silpnesniajai šaliai būtų atlyginta visa jo patirta turtinė ar neturtinė žala.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje, susijusioje su žalos asmens sveikatai padarymu ar gyvybės atėmimu, yra suformulavęs principinę nuostatą, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 2 straipsnio (gyvybės apsauga) ir 3 straipsnio (kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio uždraudimas) – traktuojamų kaip svarbiausių Konvencijos nuostatų – pažeidimų atveju kompensacija dėl patirtos neturtinės žalos iš esmės turėtų būti prieinama kaip dalis įvairių galimų teisinės gynybos priemonių (žr., pvz., Keenan v. United Kingdom, no. 27229/95, § 130, ECHR 2001-III). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, kaip tokią, yra konstatavęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kurio tikslas – užtikrinti tokios žalos atlyginimą, siekiant Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo. Teisingumas reikalauja, kad nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, įstatymo nustatytais atvejais jo turtas konfiskuotas ir kad nukentėjusiajam būtų atlyginta žala (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje prokuroras, pareikšdamas ieškinį, prisidėjo prie veiksmingesnio pirmiau nurodytų pobūdžio žmogaus teisių apsaugos užtikrinimo bei realaus įsiteisėjusio nuosprendžio dalies dėl patenkinto civilinio ieškinio įvykdymo. Pažymėtina, kad įsitesėjusiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartimi kasatoriaus K. S. apeliacinis skundas buvo atmestas, t. y. buvo paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo nukentėjusios K. G. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir iš kasatoriaus bei jo bendrininko solidariai nukentėjusiosios naudai priteista 33 000 litų (pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu priimtas tik 2011 m. lapkričio 2 d.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prokuroras, inicijuodamas baudžiamąjį procesą, ne visada turi galimybę žinoti apie nukentėjusio nuo nusikalstamos veikos asmens valią reikšti civilinį ieškinį, nes toks ketinimas ginti pažeistas turtines ir (ar) neturtines teises gali būti įgyvendinamas bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios (BPK 112 straipsnio 1 dalis). Šiuo tikslu įstatymų leidėjas nustatė tokį reguliavimą, pagal kurį baudžiamojo proceso metu ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį (BPK 116 straipsnis). Neginčytina aplinkybė, kad prokuroras pirmiau nurodytos procesinės prievartos priemonės nesiėmė. Vis dėlto teisėjų kolegija sprendžia, kad vėliau jo inicijuotas civilinis ieškinys dėl įtariamojo K. S. sudaryto sandorio nuginčijimo yra glaudžiai susijęs su jo pareigomis baudžiamajame procese bei su nukentėjusiosios K. G. teisių užtikrinimu. Dėl to darytina išvada, kad toks prokuroro reikalavimas – pavėluotas jo pareigų baudžiamajame procese vykdymas civilinio proceso normomis, t. y. prokuroras ne tik kad vykdo pareigą ginti viešąjį interesą ir užtikrinti pirmiau nurodytas nukentėjusios teises inter alia į teisėtą jos lūkestį gauti piniginę jos patirtos žalos dėl nusikalstamos veikos kompensaciją (Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis (nuosavybės apsauga), bet ir atkuria netinkamai vykusio baudžiamojo proceso neigiamus padarinius.

Be to, atsižvelgiant į įvykdyto nusikaltimo ir vykusio baudžiamojo proceso specifiką (ypatingą aukos pažeidžiamumą), nukentėjusios įpareigojimas inicijuoti papildomą procesą savo interesams ginti uždėtų jai pernelyg didelę naštą. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pripažinęs, kad išžaginimas yra akivaizdžiai žeminančio pobūdžio nusikaltimas, paliekantis jo aukoms gilių psichologinių randų (kurie nepasiduoda laiko veiksniui taip greitai, kaip kitos psichinio ir fizinio smurto formos), ypač patirtas stiprus fizinis skausmas, kurį lydi pažeminimo, fizinio bei emocinio sužalojimo jausmas (žr., pvz., Aydin v. Turkey, judgment of 25 September 1997, Reports 1997-VI, § 83, Maslova and Nabandov v. Russia, no. 839/02, 24 January 2008, § 105). Atitinkamai nagrinėjamoje byloje viešojo intereso buvimas yra ypač akivaizdus, todėl kasacinio skundo argumentai dėl šios dalies yra nepagrįsti.

Dėl niekinio sandorio pagrindų nustatymo ir jo reikšmės sprendžiant dėl nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens patirtos žalos atlyginimo

Kasatoriai ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų padarytas išvadas dėl ginčo sandorio pripažinimo niekiniu pagrindų. Jų teigimu, pagal byloje nustatytas aplinkybes žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nepripažintina nei tariamu sandoriu (CK 1.86 straipsnis), kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, nei prieštaraujančiu viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), kaip tą nurodė apeliacinės instancijos teismas.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. N. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-7/2008; kt.). Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamų teisės normų pritaikymui; jos tikslas – indentifikuoti teisinius santykius, tam, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas.

Teisėjų kolegija nurodo, kad teismo pareigai tinkamai aiškinti ir taikyti šalių ginčui aktualias teisės normas neprieštarauja tokios teisinės situacijos, kai vienas tarp šalių susiklostęs santykis gali būti kvalifikuojamas ne pagal vieną, o kelias teisės normas, todėl šalių sudaryta sutartis iš principo gali būti pripažinta niekiniu sandoriu kaip prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) tiek dėl jo tariamumo, tiek dėl prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia teisinė situacija šioje byloje susiklostė. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prokuroras reikšdamas ieškinį pirmosios instancijos teisme rėmėsi Civilinio kodekso nuostatomis ne tik dėl tariamo sandorio ir sandorio, prieštaraujančio viešajai tvarkai ir gerai moralei, bet ir nuostatomis, reguliuojančiomis actio Pauliana institutą. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pagal bylai reikšmingas aplinkybes (ginčo sandoris sudarytas po to, kai dėl kasatoriaus galimų nusikalstamų veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas, prokurorui laiku nesiėmus BPK 116 straipsnyje nustatytų privalomų procesinio pobūdžio veiksmų; sandoris sudarytas artimųjų giminaičių – sūnaus ir motinos – siekiant, kad, pirma, į jį nebūtų nukreiptas galimas išieškojimas pagal nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo; antra, žemės sklypas liktų tos pačios šeimos žinioje tik su pasikeitusiais jos savininkais, įskaitant tai, kad tie patys asmenys – nuteistojo tėvai – reikalingi paramos, ir toliau gautų naudą iš žemės nuomos; sandorio vertė daugiau kaip penkiasdešimt kartų mažesnė už rinkos vertę) žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis kvalifikuotina kaip tariamas sandoris (CK 1.86 straipsnis) ir kaip sandoris, prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), todėl yra niekinis ir negaliojantis nuo jo sudarymo dienos.

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad prokuroro ieškinyje nepateikta daug jo poziciją pagrindžiančių argumentų, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesų metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių neteisėtai sudarytą sandorį. Kaip jau nurodyta, dėl tų pačių aplinkybių teismai skirtingai sprendė dėl niekinio sandorio pagrindų. Atmestinas kasatorių argumentas, kad ginčo sandoris nelaikytinas tariamu, nes V. S., kaip naujoji žemės sklypo savininkė, realiai įgyvendino savo teises su trečiuoju asmeniu sudarydama sklypo nuomos sutartį ir jos pagrindu gaudama nuompinigius. Teisėjų kolegija nurodo, kad nuomos sutartis iš tiesų rodo naujojo savininko teisių įgyvendinimą, tačiau pagal byloje nustatytų aplinkybių visumą tai nekeičia išvados apie sandorio niekinį pobūdį. Pažymėtina, kad nė vienas kasatorių (sūnus ir motina) ginčo žemės sklypo patys nedirbo (sūnus – dėl atstumo, tėvai – dėl sveikatos), jis ir anksčiau buvo nuomojamas Sklivionių žemės ūkio bendrovei, kuri nuompinigius ir dalį derliaus mokėdavo ne nuteistajam, o jo tėvams, įtariamo nusikalstamos veikos padarymu asmens laikinas laisvės suvaržymas per se nelaikytinas kliūtimi sudaryti žemės sklypo nuomos sutartis, juolab kad K. S., būdamas nelaisvėje, sudarė įgaliojimo sandorį su J. G. dėl ginčo žemės sklypo disponavimo teisių įgyvendinimo. Atsižvelgiant į prieš tai buvusią nuosavybės teisių įgyvendinimo į žemės sklypą praktiką ir į pirmiau nurodytas jos priežastis, tikėtina, kad, nepriklausomai nuo to, baudžiamasis procesas dėl K. S. būtų pradėtas ar ne, žemės nuomos sutartis panašiu metu ir taip būtų sudaryta, nes ankstesniosios galiojimas baigėsi 2009 m. spalio 3 d. (T. 1, b. l. 43–44).

Nagrinėjamoje byloje svarbiausia aplinkybe kvalifikuojant ginčo sandorį niekiniu pripažintina kasatorių valia neprarasti šeimai priklausančio turto ir taip suvaržyti nukentėjusiosios teisę į dėl nusikalstamos veikos patirtos žalos atlyginimą. Nors nuteistojo siekis užtikrinti savo ligotų ir paramos reikalingų tėvų materialinę padėtį kitose situacijose iš esmės būtų pripažįstamas pozityviu, tačiau vertinant jo veiksmus būtina atsižvelgti į nukentėjusiosios interesų apsaugą, šios bylos aplinkybėmis turinčių viršenybę. Pripažįstant atitinkamą sandorį negaliojančiu, kasatorių konvencinių teisių (konkrečiu atveju – teisės netrukdomai naudotis nuosavybe (Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis) apsauga nebus pažeista. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų matyti, kad kasatorių teisių ribojimas atliktas pagal įstatymą (CK 1.81 straipsnis, 1.86 straipsnis), turi teisėtą tikslą – užtikrinti realų įsiteisėjusio nuosprendžio dalies dėl patenkinto civilinio ieškinio įvykdymą bei buvo nustatyta teisinga susikirtusių interesų pusiausvyra. Atsižvelgdami į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nesutinka su kasatorių pozicija, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu jie buvo laisvi sudaryti sandorį. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal BPK 116 straipsnį procesinių prievartos priemonių riboti kaltų ar atsakingų asmenų nuosavybės teisę į turtą įgyvendinimas yra imperatyvaus, o ne fakultatyvaus pobūdžio. Dėl to tik tai, kad prokuroras nesiėmė procesinių veiksmų baudžiamajame procese, disponavimas ginčo turtu netampa visiškai laisvas. Jei šios pareigos būtų tinkamai vykdomos, apskritai nereikėtų svarstyti, kokiu pagrindu ginčo sandoris pripažintinas niekiniu, nes tokio sandorio ir nebūtų sudaryta. Dėl CK 1.81 straipsnio 2 dalies taikymo teisėjų kolegija pažymi, kad restitucijos taikymo ribojimas dėl sandorio, prieštaraujančio viešajai tvarkai ir gerai moralei, aktualus tik tokio sandorio šalių atžvilgiu, bet ne trečiojo asmens teisėtų interesų užtikrinimo atveju.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 54,94 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatorių lygiomis dalimis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovų K. S. (duomenys neskelbtini) ir V. S. (duomenys neskelbtini) po 27,47 Lt (dvidešimt septynis litus 47 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis